A. S. pagal BK 187 str., 286 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-77-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01155-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.10.1, 1.2.27.1

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajam A. S.,

nuteistojo gynėjui advokatui Drąsučiui Zagreckui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį, 286 ir 290 straipsnius, nenustačius jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų sudėties požymių.

Nukentėjusiųjų R. V., P. K. ir V. G. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinys dėl žalos atlyginimo atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžiu nukentėjusiųjų R. V., P. K. ir V. G. apeliaciniai skundai atmesti, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro E. B. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinis skundas patenkintas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalis dėl A. S. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: A. S. nuteistas pagal BK 286 straipsnį 760 Eur (20 MGL dydžio) bauda, pagal 187 straipsnio 1 dalį 570 Eur (15 MGL dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, paskirta galutinė subendrinta bausmė 760 Eur (20 MGL dydžio) bauda.

Priteista iš A. S. Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 220,97 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo išteisinti V. M., D. K. (D. K.) ir A. L., ši nuosprendžio dalis apeliacinės instancijos teismo palikta galioti. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį, A. S. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams ir sugadino svetimą turtą, t. y. 2012 m. birželio 10 d., nuo 2.56 iki 3.41 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kavinėje-bare „Biržų alus“, esančioje Vilniuje, V. Druskio g. 4A, atvykusiems pagal iškvietimą ir savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-osios kuopos 1-ojo būrio patruliui V. G. ir 2-ojo būrio patruliui J. B. (B.) pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus – viešosios rimties trikdymą – ir pateikti dokumentus, A. S. nereagavo, elgėsi įžūliai ir agresyviai, o pareigūnams pranešus, kad bus pristatytas į policijos įstaigą, siekdamas išvengti sulaikymo, kad nebūtų uždėti antrankiai, abiem rankomis ne mažiau kaip du kartus pastūmė V. G. ir dešine ranka į krūtinę – J. B.. Uždėjus antrankius ir vedant į tarnybinį automobilį „Škoda Oktavia“ (valst. Nr. UVZ 634), dešiniu keliu įspyrė į automobilio šoninį veidrodėlį ir jį nulaužė, taip padarė 185 Lt (53,58 Eur) žalą, du kartus galva trenkė į priekinį stiklą ir jį įskėlė, taip padarė 430,01 Lt (124,54 Eur) žalą. Bandant nuvesti nuo apgadinto tarnybinio automobilio, kaire koja pabandė įspirti jį laikančiam J. B., tačiau, šiam atsitraukus, pataikė į to paties automobilio priekinį kairės pusės sparną, taip nežymiai jį įlenkė. Po to ne mažiau kaip du kartus spyrė V. G., bet nepataikė, galva bandė suduoti smūgį į nosį J. B.. Pargriautas ir V. G. laikomas prispaustas prie žemės, A. S. aktyviai priešinosi, bandydamas įspirti pareigūnui. Kai pareigūnai bandė pasodinti A. S. į kitą tarnybinį automobilį „Škoda Oktavia“ (valst. Nr. UVZ 633), šis įspyrė į galinį dešinės pusės sparną ir jį įlenkė, taip padarė 47,96 Lt (13,89 Eur) žalą. Taip A. S. sugadino Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Vilniaus aps. VPK) priklausantį bendros 662,97 Lt, t. y. 192 Eur, vertės turtą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas įrodymus ištyrė nevisapusiškai ir šališkai, nesiaiškino dalies aplinkybių, nepatikrino duomenų bei nesurinko įrodymų, turinčių svarbią reikšmę sprendžiant kaltės ir atsakomybės klausimus, be to, pažeidė lygiateisiškumo ir teisės į teisingą teismą principus, įtvirtintus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ir nekaltumo prezumpcijos principą, reikalaujantį kilusias abejones ir prieštaravimus vertinti kaltinamojo naudai.

2.2. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, įvertino, jog koviniai veiksmai, kuriuos parodymų patikrinimo metu pademonstravo policijos pareigūnai, neatitinka kasatoriui padarytų kūno sužalojimų pobūdžio. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl kasatoriaus kaltės, rėmėsi išimtinai tik nukentėjusių pareigūnų parodymais, tinkamai neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių. Priešingai negu teigiama skundžiamame nuosprendyje, policijos pareigūnų parodymai nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems bylos duomenims. Apeliacinės instancijos teismo šališkumą, kasatoriaus įsitikinimu, rodo tai, kad, ir antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, teismas vadovavosi ne įrodymais, o prielaidomis, kurias pateikė nukentėję pareigūnai.

2.3. Nuteistasis teigia, kad apie aktyvų jo priešinimąsi, fizinio smurto panaudojimą prieš policijos pareigūnus teismas sprendė iš policijos pareigūnų parodymų ir vaizdo įrašo, nors iš tikrųjų byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių policijos pareigūnų nurodomas aplinkybes. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas – tai bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nė vienam iš nukentėjusiųjų nebuvo sutrikdyta sveikata ar sukeltas fizinis skausmas. Be to, kasatoriaus veiksmuose nebuvo tyčios. Iš tikrųjų iš baro jis buvo išvestas tik po to, kai prieš jį buvo panaudoti koviniai veiksmai ir dujos. Tą naktį policijos pareigūnų jis buvo sumuštas, suspardytas, vežant pakeliui į komisariatą numautos kelnės, iš jo buvo atimtas mobilusis telefonas, ištrinti jame esantys vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota, kaip su juo ir kitais asmenimis elgėsi policijos pareigūnai. Kasatoriaus nuomone, tai, kad policijos pareigūnai ištrynė įrašus telefone, rodo jų veiksmų neteisėtumą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas policijos pareigūnų parodymus, turėjo atsižvelgti į jų suinteresuotumą bylos baigtimi (dėl kasatoriui padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo jiems buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas) ir juos vertinti itin atsargiai visų bylos įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas J. Rybalko nurodė, kad taip susižaloti pačiam neįmanoma, to padaryti neįmanoma ir buitinio atsitikimo metu, tokio pobūdžio sužalojimas padaromas didele jėga suduodant ribotą paviršių turinčiu daiktu, smūgis turi būti stiprus, gili deformacija, kad priekinė pilvo siena atsitrenktų į stuburą.

2.4. Pasak kasatoriaus, tai, kad įvykio metu jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, bei nurodė, jog tai nepaneigia fakto, kad iki sulaikymo A. S. buvo sveikas. Tačiau, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, jo sužalojimo faktą teismas ignoravo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas specialisto išvada, į tai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, šią aplinkybę patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs bylą kasacine tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teismas tik dar kartą demonstruoja savo išankstinį nusistatymą ir šališkumą.

2.5. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme buvo ištirti visi vaizdo ir garso įrašai, tačiau juose nesigirdi pareigūnų žodžių, patvirtinančių aplinkybę, jog jis galva išmušė stiklą. Nors vaizdo įrašuose neužfiksuota, kad kasatorius prieš pareigūnus naudojo fizinį smurtą, apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs įvykio vaizdo įrašus, nuosprendyje abstrakčiai nurodė, jog iš jų matyti, kad A. S. sulaikymo metu elgėsi itin agresyviai, stumdėsi, spardėsi, į policijos automobilį buvo sodinamas jėga, bandė ištrūkti, policijos pareigūnus atstūmė ir išsilaisvino. Tačiau, kaip mano kasatorius, natūralu, kad jis bandė ištrūkti, nes be teisėto pagrindo prieš jį buvo panaudoti koviniai veiksmai ir padaryti sužalojimai (plyšo žarna).

2.6. Kasatorius pažymi, kad, pirmą kartą išnagrinėjęs šią bylą, kasacinės instancijos teismas konstatavo apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų ištyrimo ir vertinimo pažeidimus bei apkaltinamojo nuosprendžio surašymo trūkumus. Tačiau, to nepaisydamas, apeliacinės instancijos teismas savo apkaltinamąjį nuosprendį vėl grindė tais pačiais policijos pareigūnų pokalbių fragmentais, jame nepateikdamas motyvuotų ir pagrįstų paaiškinimų, kodėl, vienais įrodymais remdamasis, atmetė kitus įrodymus arba apie juos nutylėjo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismo reikalavimų nepaisė, prieštaravimų nepašalino ir vėl rėmėsi tais pačiais prieštaringais įrodymais (tiksliau, jų dalimi). Toks teisingumas negali būti laikomas tinkamu, kai paprasto asmens teisės sumenkinamos prieš policijos pareigūnų žodžius, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, tų pačių pareigūnų, kurie sunkiai sutrikdė kasatoriaus sveikatą.

3. Nuteistojo A. S. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo

4. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

4.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

4.2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nuosprendžiu nustatė, kad A. S. įvykio metu kartu su V. M., D. K. ir A. L. kavinėje-bare „Biržų alus“, esančioje Vilniuje, V. Druskio g. 4A, klausėsi muzikos, kai atvykę policijos pareigūnai J. B. ir R. V. išsikvietė pastiprinimą ir pareikalavo, kad visi vyktų į policijos komisariatą išsiaiškinti. Nesuprantant tokio reikalavimo teisėtumo, kilo A. S. ir jo draugų nepasitenkinimas, tada policijos pareigūnai priėmė sprendimą jėga visus sulaikyti ir panaudojo kovinius veiksmus, dujas ir antrankius. A. S. jau bare buvo uždėti antrankiai, o išvedus į lauką prie tarnybinio automobilio, prieš A. S. panaudotas fizinis smurtas ir jis buvo sunkiai sužalotas (tarp įvairių kūno sužalojimų ir plonosios žarnos plyšimas, kuris būdingas tiesioginiam smūgiui). Šis teismas pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir atmetė policijos pareigūnų parodymus dėl įvykių bare eigos ir aplinkybių. Teismas sprendė, kad patys pareigūnai išprovokavo konfliktą, netinkamai išsiaiškinę bei įvertinę situaciją, o A. S. neatliko jam inkriminuotų pasipriešinimo ir tyčinių policijos automobilio apgadinimo veiksmų. Be kita ko, teismas konstatavo, kad teismui pateikta selektyviai atrinkta medžiaga, garso ir vaizdo įrašai kaltinamajam inkriminuotų aplinkybių nepatvirtina, policijos automobilių vaizdo registratorių įrašai neinformatyvūs.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas dalį pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio ir dėl A. S. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jį grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių: šis teismas atliko įrodymų tyrimą (peržiūrėjo vaizdo įrašus), dar kartą įvertino nukentėjusiųjų J. B., R. V., V. G., Ž. P. parodymus, palygino juos su vaizdo įrašais ir padarė išvadas, kad A. S. įvykio metu, vengdamas sulaikymo, pasipriešino policijos pareigūnams ir sugadino svetimą turtą: rankomis pastūmė V. G. ir J. B., uždėjus antrankius ir išvedus į namo kiemą sodinant į tarnybinį automobilį, tyčia keliu nulaužė šoninį veidrodėlį, galva trenkė į priekinį stiklą ir jį įskėlė, bandė įspirti pareigūnams, įlenkė automobilio sparną. Apgadindamas tarnybinį automobilį, Vilniaus aps. VPK padarė 192 Eur žalą.

4.4. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados – ar A. S. veikoje yra jam inkriminuotų nusikaltimų sudėtys, ar joje šių nusikaltimų sudėčių nėra – suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo padarytos išvados yra teisingos.

4.5. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2010">2K-505/2010</a>, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-195-693/2017 ir kt.).

4.6. Baudžiamasis įstatymas nenubrėžia aiškios ribos tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, dėl to iškyla šių dviejų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo problema.

4.7. Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. To paties straipsnio 2 dalies (veikos padarymo metu galiojusi norma) dispozicijoje nustatyta:,,Policijos ar <...> pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu <...>“ Administracinė atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnui neapima fizinio smurto panaudojimo prieš pareigūną. Šio smurto panaudojimas, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, teismų praktikoje vertinamas kaip lemiantis didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuriuo atribojama baudžiamoji atsakomybė nuo administracinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2010">2K-505/2010</a>, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-435-677/2016).

4.8. Kasatorius nuteistas už nusikaltimo, nurodyto BK 286 straipsnyje, padarymą. BK 11 straipsnio 1 dalis nusikaltimą apibrėžia kaip pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šiame BK straipsnyje įtvirtinti nusikaltimo požymiai. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai.

4.9. Tiek BK 286 straipsnio, tiek ATPK 187 straipsnio 2 dalies (normos, galiojusios veikos padarymo metu) dispozicijose nurodytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Įstatymų leidėjas, aprašydamas šių veikų požymius, BK 286 straipsnio dispozicijoje nurodė, kad veika turi būti padaroma panaudojant ar grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas, sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą, atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, vietą, kurioje vyko pasipriešinimas, ir kt.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. S. veiksmus kaip tyčinius pasipriešinant policijos pareigūnams, panaudojant fizinį smurtą bei sugadinant svetimą turtą, neįvertino jo veikos pavojingumo susidariusioje situacijoje. Nustatyta, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai J. B. ir R. V. nustatė, jog naktį iš baro sklinda muzika, tačiau bare esantys žmonės pareigūnus įsileido į barą ir jie, išsiaiškinę, kad ten esantys žmonės neturi dokumentų, išsikvietė pastiprinimą ir pareikalavo, kad visi vyktų į policijos komisariatą išsiaiškinti. Suabejojus dėl tokio reikalavimo teisėtumo, kilo A. S. ir jo draugų nepasitenkinimas, tada policijos pareigūnai priėmė sprendimą jėga visus sulaikyti ir panaudojo kovinius veiksmus, dujas ir antrankius. Teisėjų kolegijos vertinimu, policijos patruliai J. B. ir R. V., pirmieji atvykę į įvykio vietą ir nustatę, kad naktį bare groja muzika, turėjo įvertinti, jog tai galbūt tik viešosios rimties trikdymas, nurodytas ATPK 183 straipsnyje, ir jį buvo galima nutraukti nurodant išjungti muziką ir pasiūlant skirstytis į namus, nes policininkai buvo įleisti į barą ir jokios konfliktinės situacijos iš pradžių nebuvo. Konfliktinė situacija kilo tada, kai buvo iškviestas pastiprinimas ir pareikalauta, kad visi vyktų į policijos komisariatą išsiaiškinti, o su tokiu pareigūnų reikalavimu bare esantys asmenys pasyviai nesutiko. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. S. rankomis pastūmė policijos pareigūnus V. G. ir J. B. tada, kai jam buvo bandoma uždėti antrankius, tačiau A. S. nebuvo kaltinamas ir teismas nenustatė, jog minėtais veiksmais policijos pareigūnams buvo sukeltas skausmas, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis šie veiksmai pagal savo pavojingumo laipsnį užtraukia ne baudžiamąją, o, tikėtina, administracinę atsakomybę pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį. Panaudojus kovinius veiksmus, surakinus A. S. rankas ir jį išvedus į lauką, buvo apgadintas policijos automobilis (numuštas veidrodėlis, įskeltas priekinis stiklas, įlenktas sparnas), tačiau nustatyta ir tai, kad A. S. lauke prie tarnybinio automobilio buvo sunkiai sužalotas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. S. visus tarnybinio automobilio sugadinimus padarė tyčia, tai pagrindžiant liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais, yra abejotina, nes jais remtis kaip patikimais nebuvo pagrindo dėl pareigūnų suinteresuotumo apie visas įvykio aplinkybes (ne tik pasipriešinimą ar turto sugadinimą, bet ir sulaikytajam padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą) duoti sau naudingus parodymus ir nutylėti nenaudingus. Beje, apie tai, kad policijos pareigūnų parodymai patikimumo aspektu turi būti vertinami itin atidžiai, nurodė kasacinės instancijos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYzLTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-163-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-163-139/2016">2K-163-139/2016</a>, kuria apkaltinamasis nuosprendis A. S. buvo panaikintas ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi kyla pagrįstų abejonių, ar apeliacinės instancijos teismo visi nustatyti tarnybinio automobilio apgadinimai, kurie sudaro 192 Eur žalą, buvo padaryti A. S. tyčiniais veiksmais. Visos abejonės turėtų būti aiškinamos kaltinamojo naudai, nes už tyčinį turto sunaikinimą ar sužalojimą, kai jo vertė iki 3 MGL, t. y. 114 Eur, (BK 190 straipsnio 1 dalis), buvo numatyta administracinė atsakomybė pagal ATPK 503 straipsnį.

4.11. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas susidariusioje situacijoje neįvertino A. S. veiksmų pavojingumo laipsnio, kurie užtraukia ne baudžiamąją, o, tikėtina, administracinę atsakomybę, todėl šio teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes šis teismas, nors netiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau padarė iš esmės teisingą išvadą, kad A. S. veikoje nėra jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties, su pakeitimais: panaikinant tą dalį, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestas, šį ieškinį paliekant nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį su pakeitimais:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestas;

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis

Vytautas Masiokas