H. D. pagal BK 180 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-63-976/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2005-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.10; 2.1.16.2.12

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Zdzislavui Tuliševskiui (Zdzislav Tuliševski),

nuteistajam H. D. (vaizdo konferencijos būdu),

asmeniui, kurio nuosavybės teisė apribota, R. D.,

nuteistojo gynėjui advokatui ir asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, įgaliotajam atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. D. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio ir R. D. – asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, ir jos įgaliotojo atstovo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalies ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 27 d. nutarties, susijusių su laikino nuosavybės teisių apribojimo pratęsimu R. D. priklausančiam turtui.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu H. D. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir 1961 m. BK) 2271 straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) penkiolikai metų, 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) – keturiolikai metų, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl V. S. nužudymo) – iki gyvos galvos, BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. G.) – keturiolikai metų, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. G. nužudymo) – iki gyvos galvos, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija; dėl SAB,,D“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo) – šešeriems metams, BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB,,B“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo) – šešeriems metams, BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; veika prieš UAB,,E“, P. I., V. J.) – penkeriems metams šešiems mėnesiams, BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; veika prieš UAB,,E“, P. I., V. J.) – aštuoneriems metams, 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; veika prieš UAB,,E“, P. I., V. J.) – vieneriems metams šešiems mėnesiams, 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; veika prieš UAB,,E“, P. I., V. J.) – šešiems mėnesiams, BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl rengimosi nužudyti S. Č.) – keturiolikai metų, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) – iki gyvos galvos, BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. turto prievartavimo) – aštuoneriems metams, BK 181 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB,,S“ savininko R. S. turto prievartavimo) – ketveriems metams, BK 300 straipsnio 2 dalį (dėl disponavimo suklastotais dokumentais) – trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, šias bausmes ir bausmes, paskirtas Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. bei 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nustatant ją atlikti kalėjime.

H. D. dėl kaltinimų pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; veika prieš A. K.), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. nužudymo), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl R. V. turto pagrobimo, neteisėto V. P. laisvės atėmimo), BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. R. turto prievartavimo), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. B. nužudymo), BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 187 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl J. P. turto sunaikinimo, teisės į UAB DK „Ū“ turtą įgijimo apgaule), BK 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; veikos prieš A. G., G. B., D. M., D. B.) išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šiuos nusikaltimus. H. D. baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija; dėl J. Č. sužalojimo) nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Iš H. D., S. V., R. L., G. J., A. G. solidariai UAB,,E“ priteista 150 000 Lt (43 443 Eur), A. R. – 2440 Lt (706,67 Eur), P. I. – 815 Lt (236,04 Eur). Iš H. D., E. A., V. G., R. Ž., R. Z. solidariai M. Č. priteista 150 000 Lt (43 443 Eur), A. V. – 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Iš H. D., E. A. solidariai R. Z. priteista 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinei žalai atlyginti. A. V. ir M. Č. pripažinta teisė į civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o ieškinių dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 2 dalis). A. R. civilinis ieškinys dėl 4000 Lt (1158,48 Eur) priteisimo, SAB,,D“ civilinis ieškinys dėl 23 342 Lt (6760,31 Eur) žalos atlyginimo palikti nenagrinėti. Bylos dalis dėl A. M. 400 000 Lt (115 848,01 Eur) civilinio ieškinio priteisimo nutraukta. J. B. civilinis ieškinys atmestas.

Nuspręsta iš H. D., V. S., S. V., R. L. konfiskuoti po 73 867 Lt (21 393,36 Eur), iš R. S., V. V. – po 66 667 Lt (19 308,10 Eur) nusikalstamu būdu gautų pajamų; kaip nusikalstamos veiklos rezultatą – 108 195,15 Lt (31 335,48 Eur), esančių AB,,Swedbank“ banko sąskaitoje, kurie bankrutuojančios draudimo bendrovės buvo pervesti J. P. kaip draudimo išmoka.

Iš H. D., E. A., V. S., V. V., S. V., R. Z., R. Ž., V. G., R. L., G. J., A. G., R. S. priteista po 509,47 Lt (147,55 Eur) proceso išlaidų valstybei.

Pratęstas, iki bus įvykdytas šis nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių, laikinas nuosavybės teisių apribojimas:

R. D. priklausančiam 0,1765 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,0300 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,7000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,8700 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,4395 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)); 0,1000 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,4000 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 633,93 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), automobiliams „Lexus RX 400h“, 2006 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)), ir „Volkswagen Multivan“, 2001 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini));

H. D. priklausančiam motociklui „Gilera“ (valst. Nr.(duomenys neskelbtini), mėlynos spalvos, 2001 m. (VIN kodas(duomenys neskelbtini)).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria H. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo), panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys dėl H. D., civilinio ieškinio, laikino nuosavybės teisių apribojimo ir turto konfiskavimo pakeistos:

H. D. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (dėl V. S. nužudymo), perkvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) keturiolikai metų, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – aštuoniolikai metų;

nuosprendžio dalis, kuria H. D. nuteistas pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), panaikinta ir, pritaikius 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši bylos dalis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;

nuosprendžio dalis, kuria H. D. paskirtos bausmės subendrintos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, panaikinta ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą apėmimo būdu subendrinus su Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį bei bausmėmis, paskirtomis Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nustatant ją atlikti kalėjime;

pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis pakeista, nustatant, kad H. D., E. A., A. V. L. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. G. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), I. P. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), A. B. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – tarpusavyje sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamą susivienijimą 1992 m. sausio 13 d.–1993 m. laikotarpiu; kad nusikalstamo susivienijimo veiklai H. D. vadovavo nuo 1993 m. vasario 5 d. (įsigaliojus BK 2271 straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57) iki 1996 m. vasario 3 d., E. A. – nuo 1993 m. vasario 5 d. (įsigaliojus BK 2271 straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57) iki 2000 m. pradžios;

nuosprendžio įžanginė dalis patikslinta, nustatant, kad H. D. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį;

nuosprendžio dalis, kuria iš H. D., E. A., V. G., R. Ž., R. Z. solidariai M. Č. ir A. V. priteista po 150 000 Lt (43 443 Eur) kiekvienai neturtinei žalai atlyginti, panaikinta ir priteista M. Č. ir A. V. po 150 000 Lt (43 443 Eur) kiekvienai neturtinei žalai atlyginti solidariai iš E. A., V. G., R. Ž. ir R. Z.;

iš H. D. priteista 19 249,65 Lt (5575,08 Eur) proceso išlaidų už jo ekstradiciją Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.

Kitos Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalys dėl nuteistojo H. D. ir R. D. – asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, paliktos nepakeistos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis, kuria taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. D. priklausančiam turtui, panaikinta ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalys dėl nuteistojo H. D. ir R. D. – asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, paliktos nepakeistos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 27 d. nutartimi nuteistojo H. D. gynėjo advokato apeliacinio skundo dalis dėl R. D. priklausančiam turtui pratęsto laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo atmesta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo, jo gynėjo, asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, jo įgaliotojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, kurio dalis panaikinta ir pakeista Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu, H. D. nuteistas pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.), BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl V. S. nužudymo), BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. G.), BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. G. nužudymo), 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija; dėl SAB,,D“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo), BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB,,B“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; veika prieš UAB,,E“, P. I., V. J.), BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; veika prieš UAB,,E“, P. I., V. J.), BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl rengimosi nužudyti S. Č.), BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. turto prievartavimo), BK 181 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB,,S“ savininko R. S. turto prievartavimo), BK 300 straipsnio 2 dalį (dėl disponavimo suklastotais dokumentais).

Šiuo nuosprendžiu taip pat pratęstas, iki bus įvykdytas šis nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių, laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. D. ir H. D. priklausančiam turtui.

Lietuvos apeliacinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs grąžintą bylos dalį, 2017 m. sausio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-115-177/2017 paliko nepakeistą nuosprendžio dalį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis H. D., jo gynėjo advokatas V. Sirvydis ir R. D. – asmuo, kurio nuosavybės teisė apribota, jos įgaliotasis atstovas advokatas V. Sirvydis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 27 d. nutartį dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo pratęsimo R. D. priklausančiam turtui, t. y. panaikinti laikiną nuosavybės teisių ribojimą jos turtui: 0,1765 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,0300 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,7000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,8700 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,4395 ha ploto žemės sklypui(duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,1000 ha ploto žemės sklypui(duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 0,4000 ha ploto žemės sklypui(duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), 633,93 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui(duomenys neskelbtini) (registro Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), automobiliams „Lexus RX 400h“, 2006 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)), ir „Volkswagen Multivan“, 2001 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)).

2.1. Kasatoriai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius BPK 151 straipsnio, 152 straipsnio 1 dalies 9 punkto, duomenų pripažinimo įrodymais, išėjimo iš apeliacijos ribų, teisės į tinkamą apeliaciją, non reformato in peius (draudimas keisti į blogąją pusę) principų pažeidimus ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamuosius įstatymus, susijusius su turto konfiskavimu iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, laikinu nuosavybės teisės ribojimu baudžiamajame procese, ir civilinės teisės normas, reglamentavusias ir reglamentuojančias santuokinio turto pasidalijimo sutarties (kasatorių prilyginamos povedybinei sutarčiai) sudarymą. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas dalį bylos iš naujo apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismo nutartyje pateiktų aktualių teisės išaiškinimų nepaisė.

2.2. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais dėl R. D. ir H. D. iki santuokos, santuokoje įgyto ir vėliau notarine sutartimi pasidalinto turto teisinio režimo, nurodydami, kad minėto turto teisinio režimo nustatymas turi reikšmės tiek BK 72 straipsnio 1–2, 4–6 dalių, tiek BPK 151–152 straipsnių nuostatų aiškinimui ir taikymui. Pasak kasatorių, teismai netinkamai aiškino Kauno m. 3-iojo notarų biuro notarės V. Vainauskienės patvirtintos santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutarties nuostatas.

2.2.1. Tiek šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio 2 dalyje (sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas ar bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu), tiek galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – ir SŠK) 23 straipsnio 3 dalyje (1969 m. įstatymo redakcija) (buvo) numatytas santuokoje įgyto turto padalijimas. Dėl to, kasatorių teigimu, R. D. ir H. D. santuokoje įgyto turto padalijimas notarine sutartimi yra teisėtas, nenuginčytas, nuginčijimui nėra jokių nei fakto, nei teisės pagrindų.

2.2.2. Be to, sutarčiai nuginčyti taikytinas ir senaties terminas, nes teisėsaugos institucijos apie šią sutartį žinojo (apie ją rašytiniame dokumente nurodė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. Savickas dar 1998 m. sausio 15 d.). Kasatoriai pažymi, kad visi tretieji asmenys, taip pat ir teisėsaugos institucijos, jeigu tik jos turėjo bet kokį interesą, jeigu tam būtų buvęs teisinis pagrindas, tokią turto pasidalijimo sutartį galėjo ginčyti jau prieš 20 metų (1995 m. lapkričio mėn.). Iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) šeimos teisinius santykius reglamentavo SŠK, kurio 23 straipsnyje, reglamentuojančiame bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kasatorių teigimu, šiame SŠK straipsnyje nenurodyta, nuo kada prasideda ieškinio senaties terminas reikalavimui padalyti bendrąją jungtinę nuosavybę, todėl, spręsdami, kokį momentą laikyti jo pradžia, žemesniųjų instancijų teismai turėjo vadovautis bendrosiomis ieškinio senatį reglamentuojančiomis SŠK normomis ir leisti R. D. gintis, vadovaujantis šiomis ieškinio senaties, kaip teisiškai reikšmingu pažeistų teisių gynimo institutu, nuostatomis. Pagal SŠK 10 straipsnį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; kaip minėta, 1998 m. sausio mėn., t. y. dar nepraleidus minėto senaties termino, teisėsaugos institucijoms buvo žinoma apie tokią notarinę sutartį, ir šio fakto, kasatorių manymu, žemesniųjų instancijų teismai tinkamai teisiškai neinterpretavo.

2.2.3. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, susiję su notarinės sutarties 5 punkto prieštaravimu įstatymams, neatitinka ne tik civilinės teisės normų, bet ir bendrųjų teisės principų – teisėtumo, protingumo ir sąžiningumo – reikalavimų. Anot kasatorių, santuokos metu įgyto turto (kurio dalis buvo asmeninė R. D. nuosavybė dar iki santuokos sudarymo) padalijimas buvo įformintas notarine sutartimi, todėl tai yra teisėtas sandoris, jį pavirtino notarė, vadovaudamasi tuometinės redakcijos Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, kurio 30 straipsnyje nustatyta notarų pareiga išaiškinti atliekamų veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Pasak kasatorių, tokiam sandoriui aiškinti turi būti taikomos ne vėlesnių redakcijų civilinių įstatymų nuostatos, o sandorio sudarymo metu galiojusių civilinių įstatymų – 1969 m. SŠK, 1964 m. Civilinio kodekso – normos, reglamentavusios sandorių negaliojimą (pavyzdžiui, šio kodekso 51 straipsnis).

Tiek SŠK 21 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 3.87–3.88 straipsniuose nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė iki tokio turto teisinio režimo pasibaigimo. Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (SŠK 22 straipsnis, CK 3.89 straipsnis). Nors teisinis reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, tačiau pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-317/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-317/2013">3K-3-317/2013</a>, 3K-3-378-248/2015).

Kasaciniame skunde nesutinkama su teismo argumentais, kad įstatymai nenumatė galimybės iš anksto apibrėžti ateityje galimo įsigyti turto teisinį režimą, ir nurodoma, kad tiek anksčiau galioję civiliniai įstatymai, tiek ir bendrieji sutarčių principai, taip pat ir dabartinės redakcijos CK 6.156 straipsnio 1, 3–6 dalys įtvirtina sutarčių laisvės principą (juolab kad sutarties sąlygas patikrina notaras), pagal kurį, sudarant sutartį, svarbu, kad nebūtų imperatyvaus draudimo, kurį tokios sudaromos sutarties sąlygos galėtų pažeisti. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra nurodyta jokia imperatyvi tuo metu galiojusio bet kokio įstatymo norma, kuri būtų draudusi sudaryti tokio pobūdžio susitarimą dėl ateityje būsiančių prievolių pripažinimo asmeninėmis. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal vėliau įsigaliojusius civilinius įstatymus kasatorių sudaryta sutartis laikytina povedybine sutartimi (CK 3.102 straipsnio 1 dalis), ji atitinka visus tokios sutarties formos ir turinio reikalavimus (CK 3.103 straipsnio 1 dalis, 3.106 straipsnio 2 dalis).

2.2.4. Kasatorių manymu, teismo išvada, kad minėta turto dalybų sutartis yra formali ir neatspindi tikrųjų šalių ketinimų, nes sutarties formalumą patvirtina pačių sutuoktinių vėlesnis elgesys, nepaisant to, kad sutartis nenuginčyta, yra nepagrįsta. Kasatoriai teigia, kad, sprendžiant dėl sandorio teisėtumo, svarbu nustatyti teisinio santykio dalyvių valią, buvusią sandorio sudarymo metu (CK 1.64 straipsnis). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį, taip pat būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; jie turi būti taikomi ir sprendžiant šią baudžiamąją bylą (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Po sandorio sudarymo atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės negali būti pagrindas sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006). Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad R. D. ir H. D. turi bendrų vaikų, kuriuos auklėti ir išlaikyti yra jų pareiga, taigi, ir šiuo aspektu tolesnis, po tokios sutarties sudarymo jų tarpusavio bendravimas, taip pat ir įgyjant kitą, turto pasidalijimo sutartimi nepasidalintą, naują turtą, negali pakeisti to teisinio režimo, koks yra nustatytas minėta notarine sutartimi.

2.2.5. Kasatoriai taip pat teigia, kad teismai pažeidė BK 72 straipsnio reikalavimus. Kasatoriai pabrėžia, kad laikinas nuosavybės teisių ribojimas R. D. buvo pratęstas, kol bus įvykdytas nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių, nors nuosprendžiu tik iš H. D. ir kitų nuteistųjų buvo nuspręsta konfiskuoti nusikalstamu būdu gautas pajamas, priteisti civiliniuose ieškiniuose nurodytą žalą, kai tuo tarpu sprendimas konfiskuoti R. D. priklausantį turtą ar priteisti iš jos civiliniuose ieškiniuose nurodomą žalą nebuvo priimtas. Pasak kasatorių, jei teismai manė, kad R. D. priklausantis turtas turėjo būti konfiskuotas, tai privalėjo nurodyti, kokia apimtimi, o to nepadarę pažeidė BK 72 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

2.3. Kasatoriai taip pat mano, kad buvo pažeistas non reformato in peius principas (BPK 320 straipsnio 4 dalis), apeliacinės instancijos teismui nutartyje padarius prezumpcijas, kad,,formalus santuokoje įgyto turto pasidalinimas gali būti siejamas su aplinkybe“, kad H. D. iki to laiko, kai buvo pasidalintas turtas, jau buvo padaręs ne vieną nusikaltimą ir kad,,R. D. negalėjo nežinoti apie įstatymams priešingą sutuoktinio elgesį“. Kasatorių tvirtinimu, antrą kartą apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjamas H. D. gynėjo apeliacinis skundas, todėl nei jo, nei R. D. teisinė padėtis negalėjo būti pabloginta, lyginant su ankstesniu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, juolab atsižvelgiant į šioje byloje priimtoje kasacinės instancijos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus. Draudimo bloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį principas turi būti užtikrintas visose proceso stadijose (tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui), kai procesas tęsiamas nuteistojo, gynybos iniciatyva, nesant dėl to prokuroro ar nukentėjusiųjų skundų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzMzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-733/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-733/2007">2K-733/2007</a>, 2K-276/2012). Taip, kasatorių tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas išėjo iš apeliacijos ribų ir pažeidė R. D. teisę į tinkamą apeliaciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 7 2 straipsnio nuostatas. Kasatorių įsitikinimu, negalima tokia situacija, kai klausimas, nenagrinėtas pirmosios instancijos teisme, iš esmės išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme, ir tai blogina R. D. teisinę padėtį, nesudarant galimybės apskųsti tokį sprendimą apeliacine tvarka; bylos nagrinėjimas kasacine tvarka taip pat negali būti pripažintas pakankama R. D. teisių garantija, kadangi kasacinės instancijos teisme nėra nagrinėjami fakto klausimai.

2.4. Kasatoriai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas nei apeliacijos ribų, nei kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, de facto (faktiškai) pripažino negaliojančia notarės patvirtintą 1995 m. lapkričio 21 d. tarp sutuoktinių H. D. ir R. D. sudarytą santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutartį. Kasatorių teigimu, ši sutartis buvo sudaryta dar ir dėl to, kad žemės sklypas ir gyvenamasis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), iki santuokos priklausė R. D. broliui J. A., kuris dar 1989 m. gegužės 10 d. sutartimi šį turtą padovanojo savo seseriai; turto dalybų sutartyje buvo nurodyta, kad šis turtas atitenka R. D.. Anot kasatorių, sandorio panaikinimas baudžiamojoje byloje, nesprendžiant civilinio ieškinio klausimų, turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais, nes baudžiamoji teisė ir jos principas ultima ratio (paskutinė priemonė) reiškia, kad baudžiamosios teisės priemonėmis ir būdais gali būti reaguojama tik tada, kai kokių nors teisinių santykių neįmanoma išspręsti civilinės teisės (ar kitų teisės šakų) priemonėmis ir būdais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-409/2011, 2K-7-85/2013). Be to, tokiais atvejais į procesą turi būti įtrauktas ir notaras, tvirtinęs tokią sutartį, suteikiamos civiliniame procese numatytos garantijos, įskaitant ir teisę gintis ieškinio senaties institutu. Taip pat kasatoriai pažymi, kad negalima pripažinti sandorio negaliojančiu tik vienoje ir vienintelėje apeliacinio proceso stadijoje, nes taip pažeidžiama teisė tokį procesinį sprendimą skųsti ne tik teisės, bet ir fakto aspektu.

2.5. Dėl duomenų pripažinimo įrodymais, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b punkto ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (1978 m. sprendimas byloje Jespers prieš Belgiją, 1982 m. rugsėjo 29 d. sprendimas byloje Guy Jespers prieš Belgiją, peticijos Nr. 8403/78, 1995 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Kerojarvi prieš Suomiją, peticijos Nr. 17506/90) pažeidimų kasatoriai teigia, kad 2011 m. birželio 23 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada Nr. AC6-3 ir kitos inspekcijos specialistų išvados, kuriomis grindžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnio 1, 4–5 dalyse. Šiose išvadose nėra duomenų, kad specialistėms L. L. ir D. R. būtų išaiškinta atsakomybė, numatyta BK 235 straipsnyje; specialistės nebuvo apklausiamos rungtyniškame teismo posėdyje; A. M. parodymų, kuriais grindžiamos išvados, kasatoriai ginčyti negalėjo (nebuvo nei akistatų, nei jo apklausos rungtyniškuose teismo posėdžiuose), neaišku nei kokiame procese, nei pagal kokį teisinės pagalbos prašymą (jeigu toks apskritai buvo) tokie duomenys buvo gauti; teismas net atsisakė pridėti prie bylos sutuoktuvių liudijimo tarp R. D. tėvų A. A. ir J. M. nuorašą. Taigi, pasak kasatorių, teismas įrodymais pripažino duomenis, kurių nebuvo galima patikrinti jokiais baudžiamojo proceso veiksmais.

Kasatorių manymu, priešingai, prokuroro pateikti duomenys apie buvusius mokestinius patikrinimus H. D. (Nr. AC6-1), jo motinos J. D. (Nr. AC6-2), R. D. (Nr. AC6-3) atžvilgiu, remiantis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-226/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-226/2014">2K-226/2014</a>, turėjo būti aiškinami tik H. D. ir R. D. naudai. Asmuo, kuriam paskirta bauda pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, negali patirti jokių neigiamų teisinių pasekmių baudžiamosios teisės prasme; negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą pačią veiką, jeigu mokesčių administratorius baudą paskyrė pagal savo kompetenciją ir nepaaiškėjo naujų reikšmingų aplinkybių; priešingu atveju, anot kasatorių, pažeidžiamas non bis in idem (niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus) principas (Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis). Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiamasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a>, kurioje pateikti išaiškinimai dėl BK 1891 straipsnio taikymo, kai tuo tarpu nei R. D., nei H. D. nusikalstamu praturtėjimu nebuvo kaltinami.

2.6. Kasaciniame skunde nurodomas netinkamas BPK 152 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino taikymas ir nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad nuosprendyje apribojimo terminas apibrėžtas labai aiškiai (,,iki bus įvykdytas šis nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių“), argumentuojamas tuo, jog BPK 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai reglamentuota proceso tvarka, kuria turi būti remiamasi. Šios tvarkos, pasak kasatorių, laikytasi nebuvo, todėl tai yra minėtų BPK nuostatų pažeidimas.

3. Nuteistojo H. D. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio ir R. D. – asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, ir jos įgaliotojo atstovo advokato V. Sirvydžio kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies ir 20 straipsnio reikalavimų

4. Kasatoriai teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo peržengtos apeliacinio skundo ribos ir nesilaikyta kasacinės instancijos teismo nutartyje suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas non reformato in peius principas (BPK 320 straipsnio 4 dalis), apeliacinės instancijos teismo nutartyje R. D. priklausantį turtą de facto pripažinus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

4.1. Kaip matyti iš kasacinės instancijos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarties, jis panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas iš esmės apibrėžė tokio nagrinėjimo ribas, motyvuose nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokių teisiniais argumentais pagrįstų išvadų, jog R. D. vardu registruotas turtas atitinka BK numatytus konfiskuotino turto požymius ar gali būti laikomas turtu, užtikrinančiu nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio tenkinimo įvykdymą; taip pat kad, darydamas išvadą, jog sutuoktinių R. ir H. D. po santuokos sudarymo įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepasisakė dėl nuteistojo H. D. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų dėl R. D. turto kilmės.

4.2. Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, būtent šie klausimai buvo nagrinėti teisme ir buvo atsakyta į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su R. D. vardu registruoto turto teisiniu režimu ir galimybe laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį, užtikrinant iš H. D. priteistą žalos atlyginimą pagal pareikštus civilinius ieškinius bei paskirtą turto konfiskavimą.

4.3. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, R. D. padėtis nebuvo pabloginta. Nei iki bylos nagrinėjimo antrą kartą apeliacinės instancijos teisme, nei išnagrinėjus bylą jame, ji nebuvo kaltinama jokių nusikalstamų veikų padarymu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kuri susijusi su R. D. vardu registruoto turto laikinu nuosavybės teisės apribojimu, apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą išnagrinėjęs H. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir nuosprendyje motyvuodamas sprendimą pratęsti nuosavybės teisės apribojimą į šį turtą, aiškiai nurodė, jog R. D. yra nuteistojo H. D. sutuoktinė, todėl jos vardu registruotas turtas negali būti laikomas vien tik jos asmenine nuosavybe, jis yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o R. D. ir H. D. yra šio turto bendrasavininkiai, nepaisant to, kaip jis įregistruotas. Kasacinės instancijos teismas panaikino šią nuosprendžio dalį, kaip jau minėta, nurodydamas, kad teismas nepateikė tokios išvados argumentų ir neatsakė į apeliacinį skundą. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka antrą kartą, teismas skundžiamojoje nutartyje padarė tą pačią išvadą, tačiau jau pateikdamas argumentus dėl atskirų R. D. vardu registruotų nuosavybės teisės objektų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taigi toks procesinis sprendimas nelaikytinas kasatorės R. D. teisinės padėties pabloginimu.

4.4. Kasatoriai papildomai nurodo, kad klausimas, nenagrinėtas pirmosios instancijos teisme, iš esmės buvo išspręstas apeliacinės instancijos teisme, taip bloginant R. D. teisinę padėtį, nes ji neteko galimybės apskųsti tokį sprendimą apeliacine tvarka; bylos nagrinėjimas kasacine tvarka taip pat negali būti pripažintas pakankama R. D. teisių garantija, kadangi kasacinės instancijos teisme nėra nagrinėjami fakto klausimai.

4.5. Kaip jau minėta, R. D. vardu registruoto turto laikinas nuosavybės teisės apribojimas ikiteisminio ir teisminio procesų metu (2009 m. vasario 26 d. nutarimas laikinai apriboti nuosavybės teises, teismų nutartys, kuriomis buvo pratęsiamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas) buvo motyvuojamas tuo, kad šis turtas galimai įgytas ir už H. D. lėšas. R. D. ginčijo laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jos vardu registruotą turtą aukštesnės instancijos teisme, pateikdama dokumentus, jos nuomone, pagrindžiančius turto, į kurį buvo apribota nuosavybės teisė, kaip jos asmeninio turto kilmę. Apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, viena vertus, pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui nepripažinti viso nuteistųjų šeimos narių ir artimųjų giminaičių vardais registruoto turto nusikalstamu būdu įgytu turtu (be kita ko, priešingai nei užsimenama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra priimtas sprendimas konfiskuoti R. D. vardu registruotą turtą; nuosprendžiu nuspręsta iš H. D. konfiskuoti 73 867 Lt (21 393,36 Eur)), kita vertus, aiškiai nurodė, kad nuosavybės teisė į R. D. vardu registruotą turtą, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį ir H. D., lieka laikinai apribota iki teismo sprendimo įvykdymo. Apskundus šį sprendimą kasacine tvarka, ši bylos dalis buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kur apeliacinio skundo argumentai dėl R. D. vardu registruoto turto teisinio režimo buvo dar kartą nagrinėti. Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija leido kasatorei R. D. ginčyti laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumą ir teisėtumą, t. y. tiek faktinį, tiek teisinį šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindą.

4.6. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimų.

5. Kasatoriai nurodo, kad prokuroro pateikti duomenys apie mokestinius patikrinimus H. D. (Nr. AC6-1), jo motinos J. D. (Nr. AC6-2), R. D. (Nr. AC6-3) atžvilgiu neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų dėl to, kad VMI specialistės, kurios atliko šiuos mokestinius patikrinimus, nebuvo prisaikdintos ir apklaustos apeliacinės instancijos teisme, taip pat kad duomenys, kurie nurodyti šiose patikrinimo išvadose, nebuvo tinkamai patikrinti.

5.1. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015).

5.2. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).

5.3. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas, iš naujo apeliacine tvarka nagrinėdamas baudžiamąją bylą, atliko įrodymų tyrimą, t. y. tyrė prokuroro pateiktą H. D. (specialisto išvada Nr. AC6-1), jo motinos J. D. (specialisto išvada Nr. AC6-2) ir sutuoktinės R. D. (specialisto išvada Nr. AC6-3) VMI atliktų ūkinės finansinės veiklos tyrimų medžiagą ir gynėjo pateiktus dokumentus, susijusius su objektais, į kuriuos yra apribota nuosavybės teisė. Pateikus dokumentus, buvo paskelbta pakankamos trukmės pertrauka, skirta proceso dalyviams susipažinti su dokumentais; kitame teismo posėdyje R. D. ir H. D. davė savo paaiškinimus dėl jų, atsakė į jiems pateiktus klausimus. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad duomenys apie mokestinius patikrinimus negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes neatitiko specialisto išvadai BPK keliamų reikalavimų dėl to, kad atlikusios tyrimą specialistės nebuvo perspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados pateikimą ir nebuvo apklaustos teisme, tačiau pažymėtina, kad šie argumentai nepagrindžia esminių baudžiamojo proceso pažeidimų gaunant, tikrinant ir vertinant šiuos duomenis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos trūkumai (pažeidimai) savaime dar nereiškia, jog tokie duomenys negali būti įrodymai. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais paprastai nepripažįstami ir jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-377-511/2016, 2K-82-699/2017, 2K-180-976/2017). Pažymėtina, kad specialisto išvados pateiktos vykdant prokuroro pavedimus, abejones dėl kai kurių, kasatorių manymu, neteisingų išvadų pateikimo kasatoriai išreiškė ir savo poziciją pateikė apeliacinio proceso metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų, taip pat prie jų pridėtos gynėjo V. Sirvydžio baigiamosios kalbos, prašymas kviesti VMI pareigūnes į teismą teismo posėdyje nebuvo pateiktas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas duomenis, pateiktus specialisto išvadose, vertino kartu su kitais bylos duomenimis. Taigi vien tai, kad išvadose nenurodyta, jog specialistės, atlikusios tyrimą, buvo perspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados pateikimą, nereiškia, kad išvados tampa nepatikimos ar gautos neleistinai. Nenustačius kitų šių duomenų gavimo, tikrinimo, vertinimo trūkumų (pažeidimų), nėra pagrindo daryti išvados, kad duomenys, pateikti specialisto išvadose, yra nepatikimi ar dėl tam tikrų pažeidimų buvo esmingai suvaržytos kaltinamojo teisės.

5.4. Taigi, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje ištyręs prokuroro pateiktus dokumentus, užtikrinęs gynybos teisę susipažinti su jais ir ginčyti juose pateikiamus duomenis, esminių BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimo nepadarė.

Dėl sutuoktinių turto teisinio režimo

6. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais dėl R. D. ir H. D. notarine sutartimi pasidalyto turto, taip pat vėliau santuokoje įgyto turto teisinio režimo, nurodydami, kad minėto turto teisinio režimo nustatymas turi reikšmės tiek BK 72 straipsnio 1–2, 4–6 dalių, tiek BPK 151–152 straipsnių nuostatų aiškinimui ir taikymui. Pasak kasatorių, teismai taip pat netinkamai aiškino Kauno m. 3-iojo notarų biuro notarės V. Vainauskienės patvirtintos santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutarties nuostatas. Įvertinus tai, kad taikant BPK numatytą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą – yra apribojamas naudojimasis nuosavybės teise, ir įvertinus kasaciniame skunde keliamus klausimus, susijusius su netinkamu civilinių įstatymų aiškinimu ir taikymu šioje byloje, sprendžiant sutuoktinių turto teisinio režimo klausimus, vertinant sandorius, šioje nutartyje remiamasi civilinių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktika, kuri yra aktuali nagrinėjamai bylai.

6.1. Kasatoriai kasaciniame skunde laikosi pozicijos, kad 1995 m. jų sudaryta turto padalijimo sutartis kvalifikuotina kaip povedybinė sutartis, todėl jų turtui turi būti taikomas sutartinis režimas ir atitinkamai – turto priklausomybė vienam iš sutuoktinių ar abiem nustatytina atsižvelgiant į šios sutarties 5 punkto nuostatas (sutarties 5 punkte buvo numatyta, kad šalys susitaria nereikšti pretenzijų į ateityje įgytą turtą). Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad įstatymai nenumatė galimybės iš anksto apibrėžti turto, kuris gali būti įgytas ateityje, teisinį režimą, ir nurodoma, jog tiek anksčiau galioję civiliniai įstatymai, tiek ir bendrieji sutarčių principai, taip pat ir CK 6.156 straipsnio 1, 3–6 dalys įtvirtina sutarčių laisvės principą, pagal kurį svarbu, kad nebūtų imperatyvaus draudimo, kurį galėtų pažeisti sudaromos sutarties sąlygos. Be to, kasatoriai nurodo, kad pagal vėliau įsigaliojusius civilinius įstatymus turto padalijimo sutartis laikytina povedybine sutartimi (CK 3.102 straipsnio 1 dalis), ji atitinka visus tokios sutarties formos ir turinio reikalavimus (CK 3.103 straipsnio 1 dalis, 3.106 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, visų pirma, analizuotinas kasatorių kaip sutuoktinių turtui taikytino teisinio režimo klausimas.

6.2. Šiuo metu galiojančiame 2000 m. CK numatytas dvejopas sutuoktinių turto teisinis režimas – pagal įstatymus nustatytas (įstatyminis) ir pagal sutartis nustatytas (sutartinis) (CK 3.81 straipsnio 1 dalis). CK 3.83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį režimą. Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (CK 3.82 straipsnis). Taigi sutuoktiniai, sudarydami vedybinę sutartį, joje gali susitarti savo turtines teises ir pareigas nustatyti kitaip, nei tai yra reglamentuojama įstatyminį turto režimą nustatančių teisės normų, išskyrus imperatyviuosius reikalavimus, kurių negalima pažeisti (CK 3.83 straipsnio 2 dalis). Iki 2000 m. CK įsigaliojimo galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse buvo nustatytas tik įstatyminis sutuoktinių turto režimas, t. y. sutuoktinių turtiniai santykiai iš esmės buvo reglamentuojami imperatyviųjų teisės normų, ir sutuoktiniai negalėjo susitarimu pakeisti jų turtui taikytino teisinio režimo. Pastebėtina, kad tai nereiškia draudimo susitarimu pakeisti konkretaus sutuoktinių turto statusą (pvz., sutartimi pasidalyti konkretų bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimą turtą), tačiau nebuvo nustatyta galimybė susitarti dėl kitokio sutuoktinių turtinių santykių reglamentavimo, nei nustatytasis įstatyme.

6.3. Kasatorių turto padalijimo sutartis, kurią jie prilygina povedybinei sutarčiai, buvo sudaryta 1995 m., t. y. galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui ir dar neįsigaliojus 2000 m. CK. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo sudaryta sutartis gali būti kvalifikuojama kaip povedybinė sutartis, visų pirma, atsižvelgtina į tai, kad pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį sutartinį turto režimą reglamentuojančių nuostatų įsigaliojimas siejamas su vedybų sutarčių registro veiklos pradžia, nes vedybų sutarčiai pagal įstatymą keliami griežti tiek turinio, tiek formos, tiek registravimo Vedybų sutarčių registre reikalavimai. Pažymėtina, kad Vedybų sutarčių registras buvo įsteigtas ir pradėjo veikti nuo 2002 m. liepos 1 d. Be to, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki CK įsigaliojimo sutuoktinių įgyto turto teisinis režimas negali būti pakeistas vedybų sutartimi. Tai reiškia, kad vedybų sutartis dėl turto, įgyto iki CK įsigaliojimo, negalėjo būti sudaryta ne tik iki CK įsigaliojimo, bet pagal įstatymą tokios galimybės nėra net ir įsigaliojus naujajam CK.

6.4. Taigi, 1995 m. lapkričio 21 d., t. y. SŠK galiojimo metu, R. ir H. D. sudarytas turto padalijimo sandoris negali būti prilygintas vedybų (povedybinei) sutarčiai ir jam negali būti taikomos atitinkamos vedybų sutartis reglamentuojančios 2000 m. CK normos, nes tai imperatyviai draudžiama įstatymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad turto padalijimo sutarties 5 punktas prieštaravo sutarties sudarymo metu galiojusiam SŠK, kuris nenumatė galimybės iš anksto apibrėžti ateityje galimo įsigyti turto teisinį režimą, atitinka įstatymų nuostatas ir teismų praktiką.

6.5. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasatorių R. D. ir H. D. turtui taikytinas ne sutartinis, bet įstatyminis turto režimas.

6.6. Pagal SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalis turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, buvo pripažįstamas bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jis įformintas abiejų, ar tik vieno iš jų vardu. Tai yra pagrindinė santuokinio turto pagal įstatymus įtvirtinto režimo taisyklė, kuri nustato sutuoktinių turto bendrumo principą, t. y. kad visas turtas, sutuoktinių ar vieno iš jų įgytas po santuokos sudarymo, yra abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta kitaip arba kol ši bendroji nuosavybė nėra pasibaigusi kuriuo nors iš įstatyme nustatytų pagrindų. Analogiškai sutuoktinių nuosavybės teisės reglamentuojamos 2000 m. CK, kurio 3.87 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta bendroji taisyklė, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnyje detalizuota, koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis ir nepaneigia bendrosios taisyklės – turto bendrumo prezumpcijos. Kita vertus, tiek SŠK 22 straipsnyje, tiek CK 3.89 straipsnyje nustatytos turto bendrumo principo išimtys, t. y. atvejai, kada tam tikras turtas pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, pavyzdžiui, turtas, gautas santuokos metu kaip dovana.

6.7. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi sprendžiant, ar santuokos metu iki 2000 m. CK įsigaliojimo įgytas turtas yra bendroji jungtinė, ar asmeninė nuosavybė, taikytinos 2000 m. CK normos. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Vertinant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką dėl šių normų aiškinimo ir taikymo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-280/2008, 3K-3-30/2011).

6.8. Atskirai pažymėtina dėl santuokoje įgyto turto registracijos vieno ar abiejų sutuoktinių vardu teisinės reikšmės. SŠK 21 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Taigi santuokoje įgyto turto registracija vieno ar abiejų sutuoktinių vardu pagal SŠK neturėjo teisinės reikšmės to turto teisiniam statusui. Tuo tarpu pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalį turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkais viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau ši CK norma taikoma tik tam turtui, kuris įregistruotas po 2001 m. liepos 1 d., o anksčiau įregistruotam turtui taikomos atitinkama SŠK norma. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 3.88 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių (nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamoje byloje laikinai apribotos teisės į R. D. vardu registruotą turtą, tačiau teismai padarė teisingą išvadą, kad vien tai, jog turtas registruotas vieno sutuoktinio vardu, nereiškia, kad jis yra asmeninis turtas.

6.9. Byloje buvo nustatyta, kad turtas buvo įgytas kasatoriams gyvenant santuokoje, todėl jam taikytina prezumpcija, kad tai yra bendroji jungtinė abiejų sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, minėta, gali būti paneigta. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taigi siekiant paneigti turto bendrumo prezumpciją, byloje turėjo būti teikiami tai patvirtinantys rašytiniai (išskyrus įstatyme nurodytus atvejus) įrodymai.

6.10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad dalis turto yra asmeninė R. D. nuosavybė, nes jis buvo jai padovanotas, kita dalis turto tapo jos asmenine nuosavybe sutuoktiniams sudarius turto padalijimo sutartį, o turtas, R. D. įgytas po šios sutarties sudarymo (kurią kasatoriai laiko iš esmės povedybine sutartimi), taip pat yra jos asmeninis turtas pagal minėtos sutarties 5 punktą. Dėl 1995 m. sutarties (ne)kvalifikavimo povedybine sutartimi teisėjų kolegija jau pasisakė pirmiau, todėl toliau bus analizuojami tik argumentai, susiję su turto įgijimu asmeninėn nuosavybėn dovanojimo sandorio pagrindu bei turto padalijimo sutarties pagrindu.

Dėl asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe

7. 1995 m. lapkričio 21 d. sudaryta sutartimi kasatoriai pasidalino turimą turtą taip: gyvenamasis namas, į kurį nagrinėjamoje byloje yra laikinai apribota nuosavybės teisė, taip pat sutartyje nurodytas žemės sklypas atiteko R. D., H. D. pagal sutartį iš sutuoktinės gavo 10 000 Lt. Kasaciniame skunde nurodoma, kad dalis turto, pasidalyto šia sutartimi, yra asmeninė R. D. nuosavybė, nes namą 1989 m. gegužės 10 d. sutartimi R. D. padovanojo J. A., todėl šis turtas negali būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe.

7.1. Minėta, kad pagal SŠK 22 straipsnio 1 dalį ir CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą sutuoktiniui dovanotas turtas pripažįstamas asmenine jo nuosavybe. Nagrinėjamos bylos atveju kasatorės R. D. asmeninę nuosavybę patvirtina į bylą pateikta 1989 m. gegužės 10 d. dovanojimo sutartis. Kita vertus, vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, gali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. SŠK 22 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvieno iš sutuoktinių turtas gali būti pripažintas bendrąja jungtine jų nuosavybe, jeigu bus nustatyta, kad santuokos metu buvo įdėtos lėšos, žymiai padidinusios šio turto vertę. Pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (taip pat ir vienam iš sutuoktinių asmeniškai padovanotas daiktas), gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Teismas, nustatydamas esminio turto pagerinimo faktinę aplinkybę, taip pat turi atsižvelgti į tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, įvertindamas tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje, kiti svarbūs veiksniai (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2006">3K-3-126/2006</a>, 3K-3-49/2008, 3K-3-317/2011, 3K-3-187/2013, 3K-3-259-378/2015 ir kt.).

7.2. Iš bylos duomenų ir skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino bylos duomenis, susijusius su kasatorei R. D. padovanoto gyvenamojo namo esminiais pagerinimais santuokos metu ir nors labai glaustai, tačiau pakankamai aiškiai nurodė, kad nors ir dovanotas asmeniškai R. D., šis turtas santuokos metu buvo pagerintas iš esmės – jo plotas nuo 127,20 kv. m naudingo ploto, buvusio dovanojimo metu, santuokos metu padidėjo iki 449,66 kv. m naudingo ploto, 633,93 kv. m bendro ploto, todėl tai yra pagrindas spręsti dėl šio turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą reglamentavimą ir kasacinės instancijos teismo praktiką, darytina išvada, kad teismai tinkamai vertino bylos duomenis, kurie patvirtina, jog R. D. dovanoto gyvenamojo namo pagerinimai neabejotinai buvo esminiai, be to, jie buvo atlikti R. D. ir H. D. santuokos metu iš sutuoktinių bendrų lėšų.

7.3. Įvertinus tai, kas išdėstyta, taip pat aplinkybę, kad sutuoktiniai, sudarydami 1995 m. lapkričio 21 d. turto padalijimo sutartį, šį turtą patys laikė bendrąja jungtine jų abiejų nuosavybe, darytina išvada, kad pripažįstant 633,93 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), į kurį nagrinėjamoje byloje laikinai apribota nuosavybės teisė, sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, teisės taikymo klaida nepadaryta.

7.4. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, šioje byloje įrodinėjimo dalykas yra ne R. D. turto kilmė ar į jos turtą nukreiptų civilinių ieškinių teisėtumas ar pagrįstumas, o klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai yra paskirtas ir pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. D. vardu registruotą, tačiau, kaip nustatyta byloje, bendrosios jungtinės nuosavybės teise jai ir H. D. priklausantį turtą. Kaip matyti iš bylos ir skundžiamos nutarties, byloje surinktais įrodymais nebuvo paneigta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kitaip tariant, neįrodyta, kad pinigai, už kuriuos buvo įgyjami kiti nuosavybės objektai (be kita ko – žemės sklypai, į kuriuos taip pat laikinai apribota nuosavybės teisė), yra asmeninė, be to, ir dovanojimo sandoriais įgyta, R. D. nuosavybė. Kaip matyti iš bylos, joje tirtos ir vertintos R. D. pateiktos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys (jų kopijos), dovanojimo sutartys (jų kopijos), kuriomis R. D. yra dovanojamos įvairaus dydžio piniginės lėšos, taip pat ir 1995 m. kovo 17 d. dovanojimo sutarties tarp A. M. ir R. D. kopija, R. D. paaiškinimai dėl šių sutarčių, taip pat H. D. paaiškinimai dėl turto, į kurį byloje apribotos nuosavybės teisės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasatorių pateiktus duomenis kartu su kitais byloje surinktais duomenimis, be kita ko, su apeliacinės instancijos teisme ištirtais R. D. ir H. D. finansinės ūkinės veiklos tyrimų metu gautais duomenimis, iš kurių matyti, kad asmenys, dovanoję R. D. pinigus, neturėjo tokių galimybių arba paneigė dovanojimo faktą, taip pat kad R. D. išlaidos gerokai viršijo jos pajamas iš nustatytų pajamų šaltinių, atmetė R. ir H. D. argumentus kaip nepakankamus paneigti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją ir neįrodančius turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise.

7.5. Taigi byloje yra pagrįstai konstatuota, kad kasatoriams R. D. ir H. D. priklausantis turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nes R. D. padovanotas gyvenamasis namas pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, o dėl kito santuokoje įgyto turto nepaneigta sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

Dėl turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo sutarties pripažinimo tariamuoju sandoriu

8. Kasatoriai, ginčydami apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl R. D. vardu registruoto turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, nurodo, kad 1995 m. lapkričio 21 d. turto padalijimo sutartis, sudaryta notarine tvarka, yra teisėta, nes turto pasidalijimas kaip bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindas buvo numatytas tiek SŠK, tiek ir galiojančiame CK.

8.1. Pagal CK 3.87 straipsnio 2 dalį sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Vienas iš dažniausių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės pabaigos pagrindų yra turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimas. SŠK 23 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu. CK 3.116 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Taigi tiek pagal SŠK, tiek pagal CK normas buvo nustatyta sutuoktinių teisė sudaryti sutartį dėl bendro turto (ar jo dalies) pasidalijimo tiek gyvenant santuokoje, tiek santuoką nutraukiant. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama sutuoktinių teisė sutartimi pasidalyti bendrą turtą gyvenant santuokoje, nurodant, kad turtas, pasidalytas sutuoktinių gyvenant susituokus, tampa asmenine jų nuosavybe, todėl, nutraukiant santuoką, nedalijamas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008). Teismo praktikoje taip pat akcentuota, kad bendru sutuoktinių sutarimu sudarytas ir notaro patvirtintas susitarimas dėl turto padalijimo laikytinas sutuoktinių sutartimi, kuriai turi būti taikomos sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011).

8.2. Taigi, 1995 m., kai buvo sudaryta kasatorių turto padalijimo sutartis, galiojusio SŠK, kaip ir šiuo metu galiojančio CK normos ne tik nedraudė, bet ir tiesiogiai numatė galimybę sutuoktiniams sudaryti turto padalijimo sutartį, dėl to sutiktina su kasatorių argumentais, kad tokia notarine tvarka patvirtinta turto padalijimo sutartis pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą galėjo būti sudaryta.

9. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, pripažinęs kasatorių 1995 m. lapkričio 21 d. turto pasidalijimo sutartį, sudaryta notarine tvarka, tariamuoju sandoriu, pažeidė sutarčiai nuginčyti taikytinas jo sudarymo metu galiojusias 1964 m. CK normas, taip pat teigia, kad sutarčiai nuginčyti taikytinas senaties terminas, kuris yra suėjęs (teisėsaugos institucijoms apie šią sutartį buvo žinoma dar 1998 m. sausio mėn.).

9.1. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apeliacinės instancijos teismas 1995 m. lapkričio 21 d. sutuoktinių turto padalijimo sutartį pripažino formalia ir neatspindinčia tikrųjų šalių ketinimų. Toks sutarties vertinimas iš esmės reiškia jos pripažinimą tariamuoju sandoriu.

9.2. Turto pasidalijimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 51 straipsnyje buvo nurodyta, kad negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (tariamasis sandoris). 2000 m. CK 1.86 straipsnyje nustatyta analogiška taisyklė, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad pagal 1964 m. CK 51 straipsnį tariamuoju vadinamas sandoris, sudarytas tik vaizduojant sandorį, kuriame nėra esminio elemento – šalių valios, siekiančios tam tikrų teisinių pasekmių, išoriškai išreikšta valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Šalys dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, o iš esmės tarp savęs nenori ir nesukuria teisinių santykių. Jo dalyviai supranta, jog pagal šį sandorį neįgis teisių ir neprisiims įsipareigojimų. Paprastai toks sandoris nevykdomas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2002). Toks aiškinimas iš esmės išliko įsigaliojus 2000 m. CK, nurodant, kad tariamasis sandoris negalioja dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios siekiant tam tikrų teisinių padarinių, nes šiuo atveju sandoryje išreikštoji valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų (1964 m. CK 51 straipsnis, CK 1.86 straipsnis). Toks sandoris yra niekinis (fiktyvus) dėl šalių valios ydingumo. Tariamieji sandoriai yra ydingi, Civilinio kodekso atitinkamų normų kaita jų ydingumo (fiktyvumo) nepakeičia (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005). Taip pat nuosekliai formuojama praktika, pagal kurią sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-68/2005, 3K-3-418/2008 ir kt.); sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia neapsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-339/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-339/2012">3K-3-339/2012</a>). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (žr., pvz., kasacinę nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjkwLTQyMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-290-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-290-421/2016">e3K-3-290-421/2016</a> ir joje nurodytą teismo praktiką). Aplinkybių, ar sandoris buvo realiai vykdomas, nustatymas yra fakto klausimas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

9.3. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apeliacinės instancijos teismas aiškinosi pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat kasatorių argumentus, kad bendrų vaikų išlaikymas lėmė ir vėlesnį (po sutarties sudarymo) kasatorių bendravimą turtiniais klausimais. Šis teismas padarė argumentuotą išvadą, kad tikroji sandorio dalyvių valia buvo ne pasidalinti turtą, o H. D. išvengti dėl jo nusikalstamos veikos gresiančių turtinio pobūdžio sankcijų, taip pat kad dėl sutarties dalyvių elgesio, be kita ko, ir toliau vykdomų bendro turto pirkimų, pardavimų, t. y. tiek faktiškai, tiek teisiškai vertinant turimą ir naujai įsigyjamą turtą kaip bendrą, iš esmės šio sandorio teisiniai padariniai neatsirado.

9.4. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrįstų teisinių argumentų paneigti apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas dėl turto padalijimo sutarties vertinimo kaip tariamojo sandorio.

10. Kasatoriai, nurodydami, kad prokuroras turėjo galimybę ginčyti turto padalijimo sutartį civilinio proceso tvarka, tačiau to nepadarė, taip pat ginčija teismo teisę savo iniciatyva pripažinti civilinius sandorius niekiniais.

10.1. Kasacinės instancijos teismo praktikoje (žr., pvz., kasacines nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-386/2004, 3K-3-341/2005) pripažįstama, kad tariamasis sandoris yra niekinis sandoris. 1964 m. CK negaliojantys sandoriai expressis verbis (tiesiogiai, konkrečiai apibrėžta) nebuvo skirstomi į niekinius ir nuginčijamus, šios teisinės kategorijos atsirado tik 2000 m. CK, kurio 1.78 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu; šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Pagal to paties straipsnio 3 dalį niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai, o 5 dalyje nurodyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo; niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-145/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-145/2008">3K-3-145/2008</a>, 3K-3-546/2013). Pagal teismų praktiką CK 1.78 straipsnio 5 dalis taikytina ir sandoriams, sudarytiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005).

10.2. Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Teismas, nustatęs, kad sandoris, kuriuo remiasi viena iš šalių arba abi šalys, yra niekinis, privalo pripažinti jį negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nepareikšta. Teismas savo iniciatyva gali pripažinti sandorį niekiniu ir taikyti jo negaliojimo teisinius padarinius tik tokiu atveju, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi, pavyzdžiui, kai sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms arba viešajai tvarkai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-62/2003, 3K-3-409/2012). Spręsdamas klausimą, ar sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas turi atsižvelgti į sudaryto sandorio turinį, šalių elgesį po sandorio sudarymo, sandorio sudarymo metu galiojusias įstatymo nuostatas, nustatančias niekinio sandorio negaliojimo pagrindus, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

10.3. Kaip jau minėta, įvertinus tai, kad taikant BPK 151 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę yra apribojamas naudojimasis nuosavybės teise, ir kasatorių argumentus dėl teismo teisės ex officio pripažinti sandorius niekiniais, pirmiau išdėstyta civilinių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktika tampa aktuali nagrinėjamai bylai. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo teisę ir pareigą ex officio vertinti aplinkybes dėl sandorio tariamumo, taip pat ex officio konstatuoti tariamojo sandorio faktą ir teisines pasekmes. Toks teismui suteiktos teisės ir tenkančios pareigos vykdymas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nepripažintinas išėjimu už apeliaciniame skunde ir kasacinės instancijos teismo nutartyje suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų. Tokia išvada atitinka ir kasacinės instancijos teismo praktiką civilinėse bylose (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2008).

10.4. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tariamieji sandoriai paprastai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OC0yNDgvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-48-248/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-48-248/2017">3K-3-48-248/2017</a>). Kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą 1995 m. lapkričio 21 d. turto padalijimo sutartį pripažinti tariamuoju sandoriu. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, padarė išvadą, jog 1995 m. lapkričio 21 d. sudaryta R. D. ir H. D. santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutartis yra formali ir neatspindi tikrųjų šalių ketinimų, taip pat nurodė, kad tai, jog ši sutartis nenuginčyta, netrukdo padaryti tokios išvados. Nutartyje pateikti tokios išvados motyvai, grįsti bylos įrodymais. Joje nurodyta, kad, nepaisant turto padalijimo sutarties, turtu ir toliau buvo disponuojama kaip bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tai, be kita ko, įrodo ir byloje esančios turto pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias sutuoktiniai pardavė bendrą turtą (2002 m. gruodžio 20 d., 2005 m. birželio 15 d., 2006 m. liepos 14 d., 2007 m. sausio 25 d. sutartys), pirko bendrą turtą (2008 m. vasario 4 d., 2007 m. gruodžio 14 d. sutartys), taip pat vertinamas byloje surinktų duomenų visetas, susijęs ne tik su nagrinėjamoje byloje H. D. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis (jų padarymo laikotarpiu, pobūdžiu, už jas gresiančiomis turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonėmis – turto konfiskavimu; bei galimai dideliais civiliniais ieškiniais), tačiau ir iki šios sutarties sudarymo padarytomis H. D. nusikalstamomis veikomis.

10.5. Nagrinėjamos bylos kontekste kartu pažymėtina, kad, spręsdamas dėl šeimos narių sandorių pripažinimo negaliojančiais, tiesa, dėl apsimestinių, o ne tariamųjų, kaip šioje byloje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad socialinė ekonominė aplinka (tam tikrą laiką trukęs ekonominis ir teisinis neapibrėžtumas, objektyviai suponuotas sparčių visuomeninių politinių pokyčių atsikūrusioje valstybėje), šeimos narių veiklos pobūdis yra tie visuomenės narių elgesiui įgyvendinant šeimos turtines teises įtakos turintys veiksniai, dėl kurių galimi ir neretai naudojami įvairūs teisiniai mechanizmai, kuriais siekiama apsaugoti šeimos narių turtinius interesus nuo įvairių rizikų. Šeimos turtinių interesų apsaugai, kaip rodo praktika, plačiai taikoma tokia visuotiniu pasitikėjimu dėl tiesioginės giminystės (CK 3.132 straipsnis) ir svainystės (CK 3.136 straipsnis) pagrįsta turtinių teisinių santykių formavimosi schema, kai sutuoktinių turto tikrasis teisinis režimas neatitinka apibrėžtojo turto sandoriuose ir išviešinto viešuosiuose registruose. Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinių teisių įgyvendinimo sąžiningumo ir teisingumo imperatyvai, taip pat draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, ar darytų žalą kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai, suponuoja, kad sutuoktinių turtinių teisių įgyvendinimas tokiais būdais, kuriais siekiama apsisaugoti nuo galimų rizikų, kylančių turtui, esančiam bendrąja jungtine nuosavybe, yra priešingas teisei, todėl taip įgyvendinamos subjektinės teisės neturi būti ginamos (CK 3.5 straipsnis), o tai reikštų, kad, pvz., kreditoriaus teisėms ginti išieškojimas galėtų būti nukreiptas į turtą, kuris, sutuoktiniams siekiant priešingų teisei tikslų, apsimestinai yra kitų asmenų nuosavybė, pripažinus jį bendrąja jungtine nuosavybe. Šiuo atveju galiotų taisyklė ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-304/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-304/2008">3K-3-304/2008</a>).

10.6. Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, ex officio pripažindamas sandorį tariamuoju, tinkamai vertino teisiškai reikšmingas tokiai išvadai aplinkybes.

11. Kasatoriai taip pat nurodo, kad baudžiamojoje byloje pripažinus turto padalijimo sutartį tariamuoju sandoriu, buvo nesilaikyta ieškinio senaties terminų.

11.1. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminai, taikomi skirtingiems reikalavimams, nurodyti CK 1.125 straipsnyje, o 1.134 straipsnyje išvardyti reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Nors CK 1.134 straipsnyje tiesiogiai nenurodyta, kad ieškinio senatis netaikoma sandorių pripažinimui niekiniais, tačiau jame nurodytas reikalavimų sąrašas nėra baigtinis, o kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad teismui pripažinti sandorį ex officio niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškinio senatis netaikytina. Tai siejama su tuo, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008).

11.2. Remiantis pirmiau išdėstytomis ieškinio senaties aiškinimo taisyklėmis, pripažintina, kad teismai, spręsdami dėl sandorio pripažinimo tariamuoju, kitaip tariant, niekiniu, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

12. Kasaciniame skunde užsimenama apie tai, kad į bylą turėjo būti įtraukta 1995 m. lapkričio 21 d. turto padalijimo sutartį tvirtinusi notarė. Pažymėtina, kad iš kasacinio skundo nėra aišku, kuo grindžiamas šis teiginys ir kokiu statusu notarė, kasatorių manymu, turėjo būti įtraukta, kokios teisės normos buvo pažeistos dėl jos neįtraukimo.

12.1. Notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais (Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalis). Taigi aplinkybė, kad sandoris yra sudarytas notarine tvarka, savaime nereiškia, jog toks sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, taip pat ir niekiniu. Aplinkybė, kad sandoris sudarytas notarine tvarka, visų pirma, tretiesiems asmenims duoda pakankamą pagrindą protingai manyti, jog sutarties šalių sudaryta sutartis yra teisėta ir atitinka tikrąją jų valią, tačiau tai netaikytina pačioms sandorio šalims, jeigu jos, sudarydamos sandorį, savo tikrąją valią nuslėpė. Tikrieji ketinimai sudarant sandorį gali būti žinomi tik jo šalims, o aplinkiniams, taip pat ir notarui, tikroji šalių valia gali ir nebūti žinoma. Šiuo aspektu kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad, pripažįstant sandorį negaliojančiu 1964 m. CK 51 straipsnio pagrindu, notaro parodymai nėra esminiai, nes išoriškai šalys išreiškia valią sudaryti sandorį, tačiau ši valia nėra tikroji, ji išreiškiama tik dėl akių ir notarui neatskleidžiama (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2002).

12.2. Taigi tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nedalyvavo notarė, tvirtinusi turto padalijimo sutartį, neleidžia daryti išvados dėl pažeistų proceso įstatymo, taip pat įrodinėjimui keliamų reikalavimų.

13. Kasatoriai taip pat nurodo, kad sandorio panaikinimas baudžiamojoje byloje turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais.

13.1. Pripažintina, kad iki tol neginčytų sandorių ex officio pripažinimas niekiniais, nagrinėjant baudžiamąją bylą, o tiksliau, kaip atsitiko šioje byloje, sprendžiant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – taikymo klausimą, turi būti išimtinė priemonė. Išimtinį tokių klausimų sprendimo nagrinėjant baudžiamąsias bylas pobūdį lemia tiek gana skirtingos procesinės taisyklės, be kita ko, nevienodi įrodinėjimo baudžiamosiose ir civilinėse bylose standartai, tiek suinteresuotų asmenų galimybės ginti, jų manymu, pažeistas savo teises. Vertinant, ar sandorių pripažinimo niekiniais (tariamaisiais, apsimestiniais etc) klausimas nagrinėjant baudžiamąją bylą yra būtinas, reikia atsižvelgti, visų pirma, į tai, ar to sandorio sukeliamos pasekmės yra svarbios baudžiamojoje byloje sprendžiamiems klausimams, ar aplinkybės, patvirtinančios niekinio sandorio faktą, yra akivaizdžios ir joms nustatyti teismui nereikia imtis jokių papildomų veiksmų, tirti ir vertinti papildomų įrodymų, taip pat į baudžiamosios bylos teisinį ir faktinį sudėtingumą, į gresiančių baudžiamųjų sankcijų (be kita ko, į tai, ar tarp jų yra turtinio pobūdžio sankcijų) ir baudžiamojo poveikio priemonių (taip pat ir turto konfiskavimo taikymo galimybę) pobūdį, pareikštų civilinių ieškinių kiekį ir žalos dydžius ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes.

13.2. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, siekdamas užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį ir priimti tiek materialiai, tiek procedūriškai teisingą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs viešojo intereso, taip pat ir nukentėjusiųjų teisės į žalos atlyginimą, užtikrinimo galimybes ir nustatęs, kad nuteistojo sutuoktinės vardu registruotas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (taip pat ir pripažįstant turto padalijimo sutartį niekiniu sandoriu), nepadarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie būtų suvaržę įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudę priimti teisingą teismo sprendimą. Priešingu atveju, tiriant ir nagrinėjant šią itin didelės apimties, faktiškai ir teisiškai sudėtingą baudžiamąją bylą, susijusią su nusikalstamam susivienijimui priklausiusių asmenų padarytais nusikaltimais, kurioje buvo pareikšti civiliniai ieškiniai dėl didelių žalos atlyginimo sumų, grėsė rimtos turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės (taip pat ir turto konfiskavimas), būtų išspręstas tik kaltų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, tačiau neužtikrinta civilinių ieškovų teisė į žalos atlyginimą.

13.3. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamas sprendimas niekaip nepaveikė ir negalėjo paveikti kasatorės R. D., kaip asmens, kuriam laikinai apribota nuosavybės teisė į jos vardu registruotą turtą, teisinio statuso. Išskyrus išvadą (padarytą sprendžiant išskirtinai BPK 151 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo pratęsimo klausimą), kad turtas, į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jai ir jos sutuoktiniui H. D., teismai daugiau jokių R. D. teisinei padėčiai teisiškai reikšmingų sprendimų nepriėmė. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuose, kaip nurodo kasatoriai, iš tiesų yra teigiama, kad R. D. negalėjo nežinoti apie įstatymams priešingą sutuoktinio elgesį, taip pat nutartyje pateikiama kasacinės instancijos teismo praktika, skirta nepagrįsto praturtėjimo normos aiškinimui, tai nereiškia, kad R. D., kuri šiame procese yra asmuo, kurio nuosavybės teisės laikinai apribotos, veiksmai yra vertinami kokios nors teisinės atsakomybės požiūriu. Juolab iš teismų sprendimų rezoliucinės dalies yra visiškai aišku, kad nuosavybės teisės apribojimas į išvardintą turtą (kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir nuteistajam H. D.) yra taikomas ne bet kam, o iš H. D. solidariai su kitais nuteistaisiais priteistam žalos atlyginimui civiliniams ieškovams, taip pat jam paskirtam 73 867 Lt (21 393,36 Eur) konfiskavimui užtikrinti. Taigi, kasacinio skundo teiginiai, kad R. D. inkriminuojamos tam tikros neteisėtos veikos, kad jos atžvilgiu teismai pažeidė non bis in idem principą, nes jai jau buvo taikyta mokestinė atsakomybė, kad jos turtui taikomas konfiskavimas, nors nebuvo sprendžiamas jai pareikštų civilinių ieškinių klausimas, yra visiškai nepagrįsti.

13.4. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai, siekdami užtikrinti nuosprendžio dalies, kuria iš H. D. solidariai su kitais nuteistaisiais priteistas žalos atlyginimas civiliniams ieškovams, taip pat paskirtas 73 867 Lt (21 393,36 Eur) konfiskavimas, įvykdymą ir laikinai apribodami nuosavybės teises į R. D. vardu registruotą turtą, kuris pripažintas jos ir H. D. bendrąja jungtine nuosavybe, teisės taikymo klaidos nepadarė.

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo proporcingumo

14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad skiriant bei pratęsiant laikiną nuosavybės teisės apribojimą buvo nesilaikyta BPK reikalavimų.

14.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės teisė „gali būti ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas). Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, susijusi su asmens konstitucine teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl ji, kaip ir bet kuri kita procesinės prievartos priemonė, turi būti skiriama teisėtai, pagrįstai, taip pat tik siekiant proceso tikslų. Laikino nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, skyrimo ir pratęsimo pagrindai ir sąlygos nustatytos BPK 151, 152 straipsniuose. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą.

14.2. Iš bylos matyti, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo metu, vėliau jo taikymą pratęsiant.

14.2.1. Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius, galimą turto konfiskavimą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2009 m. vasario 26 d. nutarimu laikinai apribota nuosavybės teisė į R. D. vardu registruotą turtą – žemės sklypus, gyvenamąjį namą ir automobilius, nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant disponuoti nurodytu turtu, perleidžiant nuosavybės ar disponavimo valdymo teises kitiems asmenims, turto saugotoju paskiriant R. D.. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo minėtam turtui terminas, patenkinus prokuroro prašymą, buvo pratęstas trims mėnesiams. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi R. D. skundas dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutarties atmestas ir ši nutartis palikta galioti. Vėliau šios procesinės prievartos priemonės taikymas buvo tęsiamas.

14.2.2. Bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu buvo nuspręsta nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civiliniuose ieškiniuose nurodytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą priteisti iš H. D. ir kitų nuteistųjų solidariai, taip pat konfiskuoti iš H. D. kaip nusikalstamos veikos rezultatą jo gautas pajamas. Dėl to H. D. ir R. D. paskirti laikini nuosavybės teisės apribojimai jiems priklausiančiam turtui buvo pratęsti, iki bus įvykdytas šis nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių.

14.2.3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, 2015 m. birželio 30 d. nuosprendyje pritarė tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, pažymėdamas, kad R. D. yra nuteistojo H. D. sutuoktinė, todėl jai priklausantis turtas negali būti laikomas vien tik jos asmenine nuosavybe, jis yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, taigi, R. D. ir H. D. yra šio turto bendraturčiai, nepaisant to, kaip jis įregistruotas.

14.2.4. Kasacinės instancijos teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. D. priklausančiam turtui, panaikino ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydamas, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo H. D. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo R. D. priklausančiam turtui taikymo nepagrįstumo nebuvo tinkamai išnagrinėti, t. y. buvo padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas.

14.2.5. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs šią bylos dalį apeliacine tvarka, 2017 m. sausio 27 d. nutartyje nurodė, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. D. vardu registruotam turtui pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pratęstas pagrįstai, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė konfiskuoti iš H. D. nusikalstamu būdu gautas pajamas; be to, iš jo ir kitų nuteistųjų solidariai priteistos didelės žalos atlyginimo sumos civiliniams ieškovams, o R. D. vardu registruotas turtas, į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, neabejotinai yra jų abiejų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi, nuteistojo H. D. turtiniams įpareigojimams vykdyti ir bus skiriamas sutuoktinės R. D. vardu registruotas, tačiau ir jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kuriam šioje byloje pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

14.3. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, sutikdama su skundžiamos nutarties argumentais, kad R. D. vardu registruotas turtas, į kurį yra laikinai apribota nuosavybės teisė, yra jos ir H. D. bendroji jungtinė nuosavybė, konstatuoja, kad, priėmus baigiamuosius teismų sprendimus byloje, laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. D. vardu registruotam turtui, kaip procesinė prievartos priemonė, iš esmės buvo pratęstas pagrįstai ir teisėtai, laikantis BPK 151 straipsnyje numatytų tokiai procesinei prievartos priemonei keliamų tikslų ir jos pratęsimo pagrindų, nes laikinu nuosavybės teisės apribojimo pratęsimu šioje byloje siekiama užtikrinti nuosprendžiais H. D. priteistos žalos atlyginimą bei iš jo konfiskuoto turto išieškojimą. Netaikant tokios procesinės prievartos priemonės, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas žalos atlyginimo ir turto konfiskavimo įvykdymas. Šiuo atveju įstatymas aukščiau kaltinamojo, o nagrinėjamu atveju – ir jo nuosavybės bendraturčių, t. y. R. D., interesų iškelia nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų teisę į jiems nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą bei teisingumo atkūrimą, įpareigodamas teismą imtis visų priemonių šiam atlyginimui užtikrinti (BPK 116 straipsnis).

14.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad skiriant bei pratęsiant laikiną nuosavybės teisės apribojimą buvo nesilaikyta BPK 152 straipsnio reikalavimų, t. y. nenurodytas terminas, iki kada yra taikoma ši procesinės prievartos priemonė.

14.5. BPK 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. R. D. prokuroro 2009 m. vasario 26 d. nutarimu taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo metu galiojusi BPK 152 straipsnio redakcija apskritai nenumatė pareigos, prokurorui nutarime skiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nurodyti jo pabaigos terminą, toks reikalavimas taikytinas tik nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Taigi, prokuroras, skirdamas laikiną nuosavybės teisės apribojimą 2009 m., neturėjo teisinio pagrindo jame nurodyti procesinės prievartos priemonės taikymo termino. Taip pat sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. D. vardu registruotam turtui taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimo pratęsimo (galiojimo) laikas aiškiai nurodytas – iki bus įvykdytas šis nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių. Toks termino nustatymo būdas neprieštarauja BPK nuostatoms, taip pat pažymėtina, jog tokį šios procesinės prievartos priemonės taikymo termino apibrėžimą lemia ir jos tikslas – užtikrinti priteistos žalos atlyginimo ir turto konfiskavimo įvykdymą, kuris sunkiai gali būti apibrėžiamas konkrečia data.

14.6. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasatorių argumentai, jog teismai pažeidė BPK 152 straipsnio 1 dalies 9 punkto, pagal kurį nutarime skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą taip pat nurodomas terminas, iki kurio taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartyje pabrėžė, jog nuosavybės teisių apribojimas gali būti siejamas išimtinai su nagrinėjama byla ir kad, taikant laikinąjį nuosavybės teisės apribojimą, būtina laikytis proporcingumo principo. Taigi, siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų atlyginta civiliniuose ieškiniuose nurodyta turtinė žala, užtikrintas turto konfiskavimas baudžiamojoje byloje, bet ir į tai, ar nebus neproporcingai apribotos asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, teisės bei teisėti interesai.

15.1. BPK 11 straipsnio, reglamentuojančio proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus, 1 dalyje nustatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad „nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus“ (2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad, apribojant teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, visada turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (pvz., 2008 m. spalio 9 d. sprendimas Forminster Enterprises Limited prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 38238/04, par. 75).

15.2. Pagal BPK 151 straipsnį teismo proceso metu dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, arba kai įtariamasis yra pasislėpęs, laikino nuosavybės teisės apribojimo trukmė neribojama, tačiau teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad aptariamos procesinės prievartos priemonės laikinumas, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nereiškia, kad ji negali būti taikoma iki pat bylos nagrinėjimo teisme pabaigos ar ją jau išnagrinėjus, nes galimybę ją taikyti iki teismui byloje priėmus galutinį sprendimą ar po tokio sprendimo priėmimo nulemia šios procesinės prievartos priemonės esmė, t. y. būtinybė užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, turto konfiskavimą arba priteistų civilinių ieškinių įvykdymą, konfiskuoto turto išieškojimą.

15.3. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, ilgą procesinės prievartos priemonės taikymą iš esmės lėmė objektyvūs veiksniai, lėmę ir baudžiamojo proceso trukmę, – kaltinamųjų ir jų padarytų nusikalstamų veikų skaičius, didelė bylos apimtis ir sudėtingumas. Todėl toks laikinas nuosavybės teisės apribojimas, bylą nagrinėjant teisme bei priėmus galutinį sprendimą, R. D. vardu registruotam turtui, priklausančiam bendrąja jungtine nuosavybės teise jai ir H. D., negali būti vertinamas kaip per ilgai taikoma ar per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams, kurie nebūtų pasiekti kitomis (švelnesnėmis) procesinėmis priemonėmis, laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo sąlygos ir pagrindai nebuvo ir nėra išnykę.

15.4. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, darydama išvadą dėl R. D. vardu registruotam turtui taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo proporcingumo jo laiko prasme, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, minėtą procesinę prievartos priemonę pratęsdami, iki bus įvykdytas H. D. priimtas nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių, BPK 152 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų ir proporcingumo principo nepažeidė.

15.5. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas turi būti proporcingas ir tuo aspektu, kad,,turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Taigi, apribojant asmeniui nuosavybės teises į tam tikrą turtą, reikia atsižvelgti į tai, kokia žala buvo padaryta, įvykdžius nusikalstamą veiką, kokia yra konfiskuotino turto vertė, kad nebūtų apribotos asmens teisės į daug didesnės vertės turtą, nei būtina procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti.

15.6. BPK 151 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga. Tuo atveju, kai civilinis ieškinys tenkinamas, ir priteistai sumai ar konfiskuotino turto vertei esant iš esmės panašiai kaip ir turto, kuriam taikomas nuosavybės teisės apribojimas, teismas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paprastai pratęsia šios priemonės taikymą iki teismo sprendimo įvykdymo. Tuo atveju, jei procesinės prievartos priemonės apimtis yra neadekvati bei neproporcinga konfiskuotino turto vertei ar priteistų civilinių ieškinių dydžiui, tokios procesinės prievartos priemonės taikymas atitinkamoje dalyje turi būti nutrauktas (panaikintas). Tokios praktikos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas Džinić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 38359/13). Be kita ko, iš esmės analogiškos laikinosios apsaugos priemonės numatytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnyje. CPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas turi taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

15.7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, darydama išvadą dėl R. D. vardu registruotam turtui taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo proporcingumo jo apimties prasme, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pratęsdami minėtą procesinę prievartos priemonę, nepagrįstai ją nukreipė į R. D. vardu registruotus dešimt įvairaus dydžio žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat jos vardu registruotą gyvenamąjį namą ir dvi transporto priemones, baigiamuosiuose teismų aktuose nepasisakydami dėl šios procesinės prievartos priemonės proporcingumo, t. y. nelygindami turto, kuriam taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, ir nuosprendžiais iš H. D. priteistos žalos dydžio ir konfiskuotino turto verčių, taip pažeisdami BPK 11 straipsnio 1 dalies, 151 straipsnio 8 dalies nuostatas.

15.8. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismams išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą ir joje priėmus galutinius baigiamuosius aktus, nuspręsta iš H. D. kaip nusikalstamos veikos rezultatą konfiskuoti turtą ir iš H. D. solidariai su kitais nuteistaisiais priteisti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytą žalą; byloje yra duomenys apie R. D. vardu registruoto turto, kuriam taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, vertes. Taigi, teismai turėjo spręsti, ar turto, į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, vertė yra proporcinga konfiskuotino turto vertei ir priteistos žalos dydžiui, t. y. ar jo (ne)pakanka priteistos žalos atlyginimui ir turto konfiskavimui. Kaip matyti iš teismų sprendimų, iš H. D. ir kitų nuteistųjų solidariai civiliniais ieškiniais iš viso priteista 87 828,72 Eur, iš H. D. nuspręsta konfiskuoti 21 393,36 Eur, taigi, iš viso – apie 110 000 Eur. Pagal byloje esančius duomenis (turto įsigijimo, perleidimo sandorių sutartis, prokuroro nutarimą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, 2007, 2008, 2009, 2016, 2017 m. Nekilnojamojo turto registro išrašus, 2017 m. Turto arešto aktų registro išrašus ir kt.) matyti, kad R. D. vardu registruoto turto (žemės sklypų, gyvenamojo namo ir automobilių), į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, vertė yra iš esmės didesnė, nei reikalinga priteistos žalos atlyginimo ir turto konfiskavimo iš H. D. užtikrinimui. Dėl to kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proporcingumo ir kitus teisės principus, atitinkančius visų suinteresuotų šalių interesus, konstatuoja, kad tokiai sumai užtikrinti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į dešimt žemės sklypų, gyvenamąjį namą ir du automobilius yra neproporcingas. Nagrinėjamu atveju BPK 151 straipsnyje nustatyti tikslai gali būti pasiekti taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą ne visam teismų sprendimuose nurodytam R. D. ir H. D. bendrąja jungtine nuosavybe priklausančiam turtui, o tik tai daliai turto, kuri yra proporcinga konfiskuotino turto vertei ir priteistos civiliniais ieškiniais žalos dydžiui. Pagal byloje esančius įrodymus įvertinus R. D. vardu registruoto turto, kuriam taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, vertę, atsižvelgiant į jo rūšį, paskirtį, į tai, kad gyvenamasis namas yra R. D. šeimos būstas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikintinas R. D. vardu registruotam turtui – gyvenamajam namui ir automobiliams. Kitam R. D. vardu registruotam turtui, kuris nurodytas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendyje, laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktinas galioti.

15.9. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų sprendimų dalys dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į R. D. vardu registruotą turtą keistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 27 d. nutarties dalis dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo R. D. vardu registruotam turtui:

panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 633,93 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); automobilį „Lexus RX 400h“, 2006 m. gamybos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini); automobilį „Volkswagen Multivan“, 2001 m. gamybos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Kitas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 27 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Nutarties nuorašą išsiųsti Turto arešto aktų registrui.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė

Rima Ažubalytė