Baudžiamoji byla Nr. 2K-3-222/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00716-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1;
1.1.4.4.1; 2.3.6.4.5.1; 2.4.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. P. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu H. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.
Iš nuteistųjų S. I., E. L. ir H. P. solidariai priteista 2995 Eur nukentėjusiajai A. P. turtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi nuteistojo H. P. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteisti S. I. ir E. L., tačiau dėl jų priimtas teismo nuosprendis kasacine tvarka nėra apskųstas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. H. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas Vilniaus mieste kartu su E. L. ir S. I., taip pat su nenustatytais asmenimis, atlikusiais laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, turėdami bendrą tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, 2018 m. sausio 3 d. 14.30 val. nenustatytas asmuo iš Alytaus pataisos namų iš neteisėtai naudojamo mobiliojo ryšio telefono, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino A. P., gim. 1938 m., į namų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), fiksuotojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir, melagingai prisistatęs tardymo departamento vyr. tyrėju R. Butkumi, melagingai teigė, kad iš banko gauta pažyma, kurioje nurodyta, kad mokant mokesčius už butą buvo atsiskaitoma netikrais pinigais, kad ji yra tokių asmenų sąraše ir atvyks kolega S. Kumaras patikrinti pinigų. Tuo pat metu, iš Alytaus pataisos namuose buvusių bendrininkų gavę nurodymą, E. L. su S. I. taksi automobiliu nuvyko prie A. P. namų, E. L. nuėjo į A. P. butą neva patikrinti pinigų, o šiai nuėjus į kambarį, nuo stalo virtuvėje paėmęs 2995 Eur, pasišalino. Po to nenustatytą dalį pinigų pasiliko sau bei davė S. I., likusius pinigus nuvežė ir atidavė H. P.. Tokiu būdu apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą, A. P. priklausantį turtą – 2995 Eur.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo H. P. gynėja advokatė G. Leškevičienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartį ir bylą H. P. nutraukti. Kasatorė nurodo:
2.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimus, suvaržiusius H. P. teises ir sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
2.2. Kasaciniame skunde išdėstomos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 7, 10 straipsnių, 20 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalių, 44 straipsnio 5, 6, 8 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir nuosprendžių pagrindimą, pabrėžiama kaltinamo asmens teisė į gynybą, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai baudžiamajame procese.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma H. P. išteisinti, tuo tarpu toks prašymas nustato pačias plačiausias apeliacinio nagrinėjimo ribas, t. y. pareigą patikrinti bylą visa apimtimi, nepriklausomai nuo to, ar apie tai buvo nurodyta apeliaciniame skunde (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-303/2019, 2K-223-648/2018, 2K-403/2013).
2.4. Abiejų instancijų teismai H. P. kaltę grindė išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, iš esmės nepatikrinę jų patikimumo ir leistinumo, t. y.: 1) S. I. ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotais parodymais, nors jis buvo tiesiogiai apklaustas pirmosios instancijos teisme; 2) mobiliojo ryšio telefonų išklotinių duomenimis; 3) pareigūnų surašytais tarnybiniais pranešimais, kuriuose nurodoma, jog išklotinėse minimo mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) naudotojas buvo H. P., nors jis šią aplinkybę neigė.
2.5. Kaltinamasis S. I., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnei, teisingumo nepatvirtino ir nurodė, kad 2018 m. birželio 19 d. apklausos protokolą pasirašė jo neperskaitęs, be to, antros apklausos metu (2018 m. rugsėjo 11 d.) ankstesnių parodymų atsisakė. Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti pirminiais S. I. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tokiai pozicijai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.
2.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai negali būti pripažįstami savarankišką įrodomąją reikšmę ir galią turinčiais įrodymais, jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, o galima tik patikrinti kitus byloje esančius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-287/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-287/2013">2K-287/2013</a>, 2K-83-699/2015, 2K-276-976/2015). Nagrinėjamu atveju teismai, nurodydami, kad S. I. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi, ir vertindami juos kaip savarankiškus įrodymus, padarė esminį įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, nes grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo tyrėjui ar prokurorui duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, galima tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjE1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-615/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-615/2010">2K-615/2010</a>, 2K-113/2011, 2K-317/2011). Kiti šioje baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina S. I. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo.
2.7. Nuosprendyje nurodyta, kad S. I. ikiteisminio tyrimo tyrėjai duotus parodymus patvirtina jo ir kaltinamųjų E. L., H. P. bei nenustatyto asmens įvykio metu naudotų telefonų numerių išklotinės. Tačiau kaltinimas nėra grindžiamas konkrečiu komunikavimo telefonais turiniu, byloje yra duomenys tik apie įvykusius kontaktus, todėl pripažįstant H. P. kaltę pirmiausia būtina nustatyti, kad šiose išklotinėse nurodytu telefono numeriu (duomenys neskelbtini) iš tiesų naudojosi būtent H. P.. Teismai šio telefono numerio priklausomybę H. P. grindė vyr. tyrėjų R. Lukoševičienės 2018 m. vasario 5 d. ir D. Stirbytės 2018 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniais pranešimais (1 t., b. l. 64; 3 t., b. l. 1), be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad H. P., kaip telefono numerio (duomenys neskelbtini) naudotojas, yra nustatytas kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-01566-18; jo duomenis Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2018 m. liepos 18 d. nutarimu leista naudoti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Iš tyrėjos R. Lukoševičienės tarnybinio pranešimo matyti, kad jame nurodyta informacija buvo gauta iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos 2018 m. sausio 16 d. tarnybinio pranešimo, tyrėja D. Stirbytė patvirtino jos tarnybiniame pranešime nurodytą informaciją gavusi iš R. Lukoševičienės. Taigi teismai H. P. kaltės įrodymu pripažino neprocesinius dokumentus – tarnybinius pranešimus, jų patikimumo nepatikrinę BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų leistinumo bei liečiamumo sąlygas. Tokie tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodyta informacija nėra užfiksuota jokiuose įstatymų nustatyta tvarka įformintuose procesiniuose dokumentuose, neturi ir negali turėti savarankiško įrodymų šaltinio statuso bei neįrodo asmens dalyvavimo kokioje nors nusikalstamoje veikoje. Tuo tarpu šių duomenų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai.
2.8. 2018 m. kovo 23 d. tyrėjos R. Lukoševičienės tarnybiniame pranešime ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-01566-18 (sujungus ikiteisminius tyrimus paliktas Nr. 01-1-63123-17) nurodyta, kad 2018 m. sausio 16 d. iš Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos gautas tarnybinis pranešimas Nr. 10-38(DS)-29-RN, kad H. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tel. Nr. (duomenys neskelbtini), palaikydamas ryšį su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu nenustatytu asmeniu (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodė dviem asmenims, iš kurių vienas naudojasi tel. Nr. (duomenys neskelbtini), nueiti pas asmenį pasiimti pinigų už atlygį. Gavę pinigus, minėti asmenys juos perdavė H. P.. Šios informacijos šaltinis – minėtas Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos tarnybinis pranešimas Nr. 10-38(DS)-29-RN. Byloje nėra duomenų, kokiu teisiniu pagrindu Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos pareigūnai rinko informaciją apie H. P., liko neaišku, kokie kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo taikomi jo atžvilgiu. Galima spręsti, kad buvo vykdomi Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 10 straipsnyje nurodyti neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai – slapta elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos (telefono) kontrolė, todėl teismas turėjo tikrinti jos gavimo teisėtumą, įsitikinti, kad atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus informacija surinkta teisėtai (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8, 10 straipsniai), ir patikrinti, ar ją patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais, tačiau to nepadarė. Svarbu ir tai, kad nusikalstama veika, dėl kurios nuteistas H. P., nepatenka į kategoriją veikų, nurodytų KŽĮ 8 straipsnyje ir sudarančių pagrindą pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą bei atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus.
2.9. Kasatorė, išdėsčiusi teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-P-94-895, 2K-48-788/2018, 2K-7-8-788/2018, 2K-7-85-696/2016, 2K-57-696/2017, 2K-557/2012, 2K-413/2011, 2K-P-94-895/2015, 2K-168-139/2015), nurodo, kad teismai, pripažindami įrodymu tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodyta informacija gauta atliekant slaptus kriminalinės žvalgybos veiksmus, kuriais kėsinamasi į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą bei ribojama teisė į susižinojimo slaptumą, nepatikrino, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas technines priemones panaudoti specialia tvarka. Nagrinėjamoje byloje nėra nei teismo nutarties, kuria buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, nei prokuratūros teikimo, nei šių dokumentų išrašo, taip pat nėra Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos 2018 m. sausio 16 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-38(DS)-29-RN. Taigi nesuteikus kaltinamajam H. P. ir jo gynėjai galimybės susipažinti su minėtu Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos tarnybiniu pranešimu, kuris buvo tyrėjų R. Lukoševičienės ir D. Stirbytės tarnybiniuose pranešimuose nurodytos informacijos šaltinis, iš esmės pažeisti šalių lygybės ir rungimosi principai, taip pat H. P. teisė į gynybą. Taip teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse nustatytus reikalavimus ir netinkamai taikė BK 182 straipsnio 1 dalį.
2.10. Toliau kasatorė cituoja teismų praktiką, kurioje aiškinamos bendrininkavimo instituto nuostatos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-53-895/2016, 2K-657/2012, 2K-453-648/2016, 2K-200-696/2017), taip pat išdėsto BK 24, 25 straipsniuose nurodytus požymius, be to, nurodo BPK 305 straipsnio reikalavimus, keliamus nuosprendžio aprašomajai daliai. Pirmosios instancijos teismas, išdėstydamas įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, pažodžiui perrašė kaltinamąjį aktą. Iš nuosprendyje išdėstytų įrodytomis pripažintų aplinkybių galima daryti išvadą, kad teismas nustatė, jog H. P. kartu su E. L., S. I. bei nenustatytu asmeniniu veikė kaip bendravykdžiai, t. y. visi savo veiksmais tiesiogiai realizavo objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, nors taip ir neaišku, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus įvykdė H. P., kokie jo veiksmai buvo būtina sąlyga darant bendrą nusikalstamą veiką ar atsirandant bendriems nusikalstamiems padariniams. Bandydamas šiuos trūkumus šalinti, motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad nusikalstama veika padaryta bendrai veikiant trims kaltinamiesiems, kiekvienas iš jų atliko savo veiksmus: H. P. surado asmenį S. I., su kuriuo kontaktavo nenustatyti asmenys, veikę Alytaus pataisos namų zonoje, davė šiems S. I. telefono numerį; E. L. ir S. I. kartu važiavo pas nukentėjusiąją į butą – S. I. laukė automobilyje, o E. L. nuėjo paimti pinigų, kuriuos vėliau pasidalijo visi trys kaltinamieji. Kaip pažymėjo teismas, H. P. vaidmuo buvo svarbus, visi kaltinamieji veikė bendru susitarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais. Pasak teismo, H. P. veikė kryptinga tyčia: surasdamas asmenį, su kuriuo vėliau bendravo Alytaus pataisos namų zonoje veikę asmenys (nuosprendžio nustatomojoje dalyje šiuos asmenis įvardijo kaip atliekančius laisvės atėmimo bausmę), vėliau dalydamasis pinigais, o E. L. važiuodamas į nukentėjusiosios butą paimti pinigų ir šiais pinigais dalydamasis su kitais bendrininkais, suvokė, jog bendrai su kitais kaltinamaisiais dalyvauja apgaule įgyjant svetimą turtą savo ir kitų asmenų naudai. Taigi motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas išdėstė visai kitas faktines aplinkybes, H. P. veikimo būdą padarant bendrą nusikalstamą veiką, nors tuo, kad surado S. I., bendravusį su Alytaus pataisos namų zonoje veikusiais asmenimis, H. P. nebuvo kaltinamas, be to, pats teismas šių aplinkybių nenurodė nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Tai reiškia, kad nuosprendyje nenustatyta nusikalstama veika, už kurios padarymą yra nuteistas H. P., o nurodyta tik veika, kuria jis buvo kaltinamas pagal kaltinamąjį aktą. Be to, pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstydamas iš esmės skirtingas faktines aplinkybes, negu buvo kaltinamas, pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas bei suvaržė H. P. teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, ir gintis, taip pat teisę į teisingą teismo procesą.
2.11. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad H. P. nėra inkriminuoti nusikalstamos veikos organizavimo (ne laisvės atėmimo vietoje) veiksmai, kaltinime nėra nurodoma, kad būtent jis buvo tarpininkas tarp pataisos namuose laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų ir S. I. bei E. L., kurie įgyvendino nusikalstamą sumanymą laisvėje; H. P. buvo kaltinamas ir yra nuteistas už tai, kad BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą padarė veikdamas kartu su S. I. ir E. L., H. P. vaidmuo pasireiškė tuo, kad minėti asmenys atidavė jam dalį apgaule įgyto svetimo turto – pinigų, tokiu būdu H. P., veikdamas su kitais asmenimis, ir pats realizavo BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį. Tačiau byloje nėra jokių neginčijamų teisėtais būdais gautų įrodymų, patvirtinančių, kad H. P. iš tiesų gavo bent dalį apgaule įgyto svetimo turto, pasidalijo pinigais. Nors teismas nustatė, kad nenustatytą dalį pinigų E. L. pasiliko sau bei davė S. I., o likusius atidavė H. P., tačiau nuosprendyje nenurodyta, kuo remiantis padaryta tokia išvada. Pirmojoje įtariamojo apklausoje S. I. nurodė, kad važiavo į Pašilaičius, nes reikėjo atiduoti H. P. pinigus, tačiau nenurodė, kad pinigus iš tiesų perdavė, juolab neminėjo, kad tai įvyko prie „Maximos“ parduotuvės, priešingai – teigė, jog neprisimena, kad rankose būtų turėjęs 2995 Eur sumą. Be to, tiek kaltinime, tiek nuosprendyje nurodoma, kad pinigus H. P. atidavė ne S. I., o E. L.. Taksi vairuotojo H. N. parodymai (kad jis girdėjo šlamant pinigus) ir važiavimo maršruto duomenys nei patvirtina, nei paneigia, kad H. P. iš tiesų buvo perduoti pinigai. Juolab to nepatvirtina ir skambučių išklotinės. Antra vertus, net jeigu būtų neginčijamai nustatyta, kad pirmiau minėto telefono numerio naudotojas buvo H. P., ta aplinkybė, kad S. I. ir H. P. telefonai jungėsi per tą patį telekomunikacijų bokštą (esantį Vilniuje, Pavilnionių g. 45), atspindi tik faktą, kad abu telefono numeriai nebuvo nutolę nuo telekomunikacijų bokšto toliau nei jo veikimo spindulys. Toks sutapimas gali būti vertinamas kaip prielaida, leidžianti manyti, kad H. P. ir S. I. buvo susitikę ir kad H. P. galėjo dalyvauti padarant nusikalstamą veiką.
2.12. Teismai neteisingai nustatė bendrininkavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius H. P. veikoje, dėl dalies būtinųjų bendrininkavimo požymių išvis nepasisakė. Sukčiavimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe. Nagrinėjamoje byloje sukčiavimas laikomas baigtu nuo to momento, kai E. L. paėmė nukentėjusiajai priklausančius pinigus ir su jais pasišalino. Tačiau H. P. inkriminuoti veiksmai – apgaule įgyto svetimo turto paėmimas (E. L. perdavė jam dalį pinigų) – laiko atžvilgiu buvo vėlesni negu kilę bendros veikos padariniai, todėl nepagrįstas priežastinio ryšio tarp asmens veiksmų ir atsiradusių bendrų padarinių buvimas. Be to, teismai nepagrindė ir neargumentavo, kaip H. P. veiksmai – apgaule įgytų pinigų paėmimas iš kitų nuteistųjų po nusikaltimo padarymo – buvo reikalingi ir būtini bendroje nusikalstamoje veikoje bendram tikslui pasiekti, kaip tokie veiksmai sudarė sąlygas veikti kitiems bendrininkams ir papildė jų veiksmus, t. y. nepagrindė, kaip H. P. veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su S. I. ir E. L. nusikalstamomis veikomis ir kilusiais padariniais. Taip pat teismai neargumentavo, kuo remiantis nustatytas H. P. ir kitų nuteistųjų išankstinis susitarimas bendrai veikiant apgaule užvaldyti svetimą turtą bei H. P. tyčia dalyvauti bendroje nusikalstamoje veikoje. Teismų motyvai, kad H. P. toks nusikalstamo elgesio modelis buvo puikiai žinomas, nes jis yra teistas už panašaus pobūdžio veikas, parodo teismų tendencingumą ir net šališkumą, nes kiekvienas būtinas nusikalstamos veikos požymis turi būti įrodytas konkrečioje baudžiamojoje byloje, o kaltinamojo kaltė negali būti preziumuojama remiantis kitose bylose priimtais nuosprendžiais. Byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių, kad H. P. būtų žinojęs kokias nors aplinkybes apie S. I. ir E. L. sukčiavimo būdu įgytus pinigus, neįrodytas H. P. ir kitų bendrininkų susitarimas apgaule užvaldyti svetimą turtą, be to, H. P. neatliko jokių tyčinių aktyvių veiksmų, reikalingų nusikalstamam sumanymui realizuoti. H. P. nėra kaltas už pasekmes, atsiradusias ne dėl jo, o dėl S. I. ir E. L. nusikalstamos veikos, todėl jis nėra jų padaryto nusikaltimo bendrininkas. Teismai neteisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bendrininkavimą (BK 24, 25 straipsniai), tai lėmė neteisingą ir nepagrįstą H. P. pripažinimą kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Byloje nesurinkta pakankamai objektyvių, leistinų, teisėtais būdais gautų neginčijamų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad H. P. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl naikinti teismų sprendimus nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus (kurie, beje, pakartojami ir kasaciniame skunde). Bylos įrodymų teisėtumas ir patikimumas patikrintas, apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai pasisakyta, kuriais įrodymais grindžiamos išvados dėl H. P. kaltės, motyvuota, kokie duomenys paneigia H. P. gynybinę poziciją. Pirmosios instancijos teismas taip pat argumentavo, kodėl patikimais laikė ikiteisminio tyrimo metu duotus S. I. parodymus ir nesivadovavo teisme pakeistais parodymais. S. I. apklausa 2018 m. birželio 19 d. vyko dalyvaujant gynėjai, protokolas pasirašytas (be pastabų) tiek įtariamojo, tiek gynėjos, S. I. savo ranka patvirtino, kad protokolą perskaitė. Šias aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja D. Stirbytė, todėl nėra pagrindo netikėti S. I. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ar juos vertinti kaip neteisingus. Pažymėtina, kad šiuo metu Švenčionių teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje sukčiavimu kaltinami S. I. ir H. P., tai rodo jų tarpusavio sąsają darant nusikaltimus. Kita vertus, S. I. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra vienintelis nuteistojo H. P. kaltę pagrindžiantis įrodymų šaltinis, juos patvirtina kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys, jie sutampa su liudytojo H. N., atpažinusio S. I., parodymais apie tai, kad S. I. važiavo kartu su kitu asmeniu, vienas iš jų Gelvonų gatvėje išlipo ir nuėjo į laiptinę. Taip pat S. I. parodymus patvirtina ir nuteistųjų pokalbių mobiliojo ryšio telefonais išklotinės, jos parodo buvusius nuteistųjų tarpusavio kontaktus bei kontaktus su asmeniu, veikusiu Alytaus pataisos namų teritorijoje, t. y. tai, kad būtent po nusikaltimo padarymo 2018 m. sausio 3 d. 15.25 val., 15.26 val. S. I. ir H. P. naudoti telefonų numeriai jungėsi per tą patį telekomunikacijų bokštą Vilniuje, Pavilnionių g. 45. Šių duomenų visuma paneigia S. I. teisme duotus parodymus bei leidžia įžvelgti objektyvias atitiktis pirminės apklausos metu nurodytoms aplinkybėms. Tai, kad S. I. iš nusikalstamos veikos gavo lėšų, patvirtina aplinkybė, kad jis 2018 m. sausio 2 d. lombarde įkeitė mobiliojo ryšio telefoną, o 2018 m. sausio 3 d. jį išpirko. Kasatorės argumentai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi H. P., nepagrįsti. H. P. patvirtino, kad nusikaltimo dieną galėjo skambinti S. I., su tuo sutiko ir S. I.. Pirmosios instancijos teismas įsitikino, kad duomenys apie telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoją gauti teisėtai, ir pagrįstai šiuos duomenis pripažino įrodymu. H. P., kaip telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas, yra nustatytas kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-01566-18, kurio duomenis prokuroro 2018 m. liepos 18 d. nutarimu leista naudoti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Kaip matyti iš tyrėjos R. Lukoševičienės 2018 m. vasario 5 d. tarnybinio pranešimo, jame nurodyta informacija, be kita ko, ir apie H. P. naudotą telefono numerį, buvo gauta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos 2018 m. sausio 16 d. tarnybiniu pranešimu. Pirmosios instancijos teismui šis tarnybinis pranešimas buvo pateiktas, tačiau jis yra riboto naudojimo, todėl prie baudžiamosios bylos nepridėtas. Taigi, pirmosios instancijos teismas patikrino ir įvertino minėtų duomenų teisėtumą bei pagrįstai jų pagrindu konstatavo, kad minėtu telefono numeriu kaltinime nurodytomis aplinkybėmis naudojosi H. P., kontaktavęs tiek su S. I., tiek su Alytaus pataisos namų veikimo zonoje buvusiu telefono numeriu. Vertindami surinktus byloje įrodymus, jų visumą, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo H. P. kaltė įrodyta, ir veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo H. P. gynėjos advokatės G. Leškevičienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio turiniui ir apeliaciniam bylos patikrinimui (BPK 305 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis)
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad H. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas su bendrininkų grupe, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, taip padarydamas BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą – sukčiavimą, tačiau iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo (palikusio šį nuosprendį galioti) nutarties neaišku, koks buvo šio nuteistojo – kaip bendrininko – vaidmuo, o nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės aprašytos taip, kad H. P. veiksmai įgyjant kitų asmenų nusikalstamu būdu gautą svetimą turtą atitiktų ne sukčiavimo, o kitos nusikalstamos veikos sudėtį. Kasatorė teigia, kad skundžiamų teismų sprendimų aprašomosiose ir motyvuojamosiose dalyse dėl H. P. inkriminuojamų konkrečių veiksmų padarytos išvados yra prieštaringos, nusikalstamos veikos požymių nustatymas neatitinka BK 24, 25 straipsniuose, 182 straipsnio 1 dalyje nurodytų požymių ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad įrodymų vertinimą teismai atliko pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas neišsamiai patikrino bylą, todėl pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį.
6. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo argumentai, nors ir nesudaro pagrindo nutraukti H. P. baudžiamąją bylą (kaip to prašo kasatorė), iš esmės yra pagrįsti. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina tai, kad viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, nurodytų BK 2 straipsnyje, – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka tokio įstatymo, t. y. BK, nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą, inter alia (be kita ko), privalo nustatyti ir nuosprendyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas) ar nutartyje nurodyti visas faktines aplinkybes, kurios būtinos tam, kad būtų galima konstatuoti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Tais atvejais, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis, būtina vadovautis ir BK 24–26 straipsnių nuostatomis, nurodančiomis bendrininkavimo požymius bei nustatančiomis bendrininkų baudžiamąją atsakomybę.
7. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis atitiktų BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būtų įtikinamas, nekeltų abejonių dėl jame padarytų išvadų, o nusikalstamos veikos aplinkybės bei įrodymai, kurių pagrindu jos nustatytos, būtų išdėstomi nuosekliai ir sudarytų logišką visumą. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl visų spręstinų klausimų, iš jų – dėl nusikalstamos veikos sudėties, asmens kaltumo ar nekaltumo, yra argumentuotos, aiškios ir tikslios. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte (BPK 219 straipsnio 3 punktas) nusikalstamos veikos aprašymui yra keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, t. y. jame turi būti nurodoma veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. svarbios aplinkybės. Kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, ji aprašoma bendrai, tačiau nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką, t. y. nurodoma asmens, kaip bendrininko, rūšis, vaidmuo, atlikti veiksmai, bendrininkavimo forma.
8. Kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindą sudaro sudėtingesnės negu vieno asmens daromos veikos požymių visuma, t. y. bendrininkavimo požymių, nustatytų BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bendrininkavimą, bendrininkų rūšis bei bendrininkavimo formas (BK 24, 25 straipsniai), ir nusikalstamos veikos, nurodytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama konkreti bendrai daroma nusikalstama veika, požymių visuma. Vykdytoju laikomas asmuo, tiesiogiai įvykdęs (įgyvendinęs) nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. atlikęs BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad neretai pasitaiko situacijų, kai nusikalstamos veikos sudėtį realizuoja dalimis keli vykdytojai, taip pat kai organizatorius atlieka ir vykdytojo veiksmus (ar jų dalį). Sprendžiant, kokie veiksmai priskirtini vykdytojui, būtina atsižvelgti į nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, išdėstytus konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, nagrinėjamu atveju – BK 182 straipsnio 1 dalyje. Vadinasi, bendrininko rūšies nustatymas neatsiejamas nuo konkrečią nusikalstamos veikos sudėtį apibūdinančių aplinkybių. Šiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, taip pat BPK reikalavimais, keliamais teismų priimtų sprendimų turiniui, nagrinėjamoje byloje teismai nesivadovavo.
9. Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš nusikalstamos veikos (nurodytos kaltinime ir nuosprendyje) aprašymo, H. P., kaip nusikaltimo bendrininkui, inkriminuotas sukčiavimas apgaule įgyjant svetimą turtą – nukentėjusiajai A. P. priklausančius 2995 Eur, kuriuos jis pasidalijo su kitais bendrininkais. Nusikalstamos veikos aprašyme nurodytos aplinkybės, parodančios kitų bendrininkų veiksmus – nuteistųjų E. L., S. I., taip pat nenustatyto asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, tačiau jokie H. P. veiksmai neįvardyti, išskyrus tai, jog E. L. po to, kai paėmė iš nukentėjusiosios pinigus, dalį jų nuvežė ir atidavė H. P.. Tačiau pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas išvadą (nuosprendžio 13 puslapis), kad sukčiavimas padarytas tyčia bendrai veikiant S. I., E. L. ir H. P., nurodė kitus pastarojo veiksmus, t. y. kad H. P. surado S. I., davė šio telefono numerį Alytaus pataisos namuose bausmę atliekantiems asmenims, su kuriais S. I. ir bendravo (telefonu) įgyvendinant tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą. Be to, nuosprendyje pripažįstant įrodytomis aplinkybes (nuosprendžio 14 puslapis), padaryta ir tokia išvada: nusikalstamos veikos metu bendrai veikė ir ją įvykdė kaltinamieji S. I., E. L., H. P. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti kiti asmenys, iš kurių du neabejotinai buvo vykdytojai (E. L. ir S. I. vyko paimti pinigų, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo skambino nukentėjusiajai ir ją, panaudojęs apgaulę, suklaidino). Taigi, H. P. vaidmuo darant nusikaltimą bei atitinkamą vaidmenį atskleidžiančios aplinkybės išdėstyti nenuosekliai ir netgi prieštaringai, iš nuosprendžio neaišku, kokia jo, kaip bendrininko, rūšis (BK 24 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą ir spręsdamas nuteistojo H. P. kaltumo klausimą, be kita ko, nutartyje (7 puslapis, 17 punktas) nurodė sutinkantis su apeliacinio skundo (paduoto H. P. gynėjos) argumentu, kad jam nėra inkriminuoti nusikalstamos veikos organizavimo veiksmai, suformuluotame kaltinime nenurodyta, kad būtent jis buvo tarpininkas tarp laisvės atėmimo bausmes Alytaus pataisos namuose atliekančių asmenų ir S. I. bei E. L., realizavusių nusikalstamą sumanymą, o individualizuojant bendrininkų veiksmus nurodyta, kad H. P. vaidmuo pasireiškė tuo, jog minėti asmenys atidavė jam dalį apgaule įgytų pinigų. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą (nutarties 8 puslapis, 19 punktas), kad H. P., veikdamas su kitais asmenimis, ir pats realizavo BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, t. y. paėmė dalį apgaule įgytų pinigų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo, iš esmės inkriminavo H. P. veiksmus, susijusius su nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, neaptardamas priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų ir kilusių padarinių, nors šio ryšio nustatymas BK 182 straipsnio prasme, atsižvelgiant ir į nusikalstamos veikos padarymo formą – bendrininkų grupę (BK 25 straipsnio 2 dalis) ir bendrininko rūšį (BK 24 straipsnis), yra būtinas. Antra vertus, nagrinėjamoje byloje buvo įrodinėjamos ir aplinkybės dėl H. P. veiksmų, susijusių su nusikaltimo vykdytojo S. I. suradimu, jųdviejų kontaktais bei S. I. bendravimu su laisvės atėmimo vietoje buvusiais nenustatytais asmenimis, su kuriais ryšį palaikė ir H. P. ir kurių veiksmai buvo būtini tam, kad būtų įgyvendintas nusikalstamas sumanymas apgaule užvaldyti nukentėjusiajai A. P. priklausančius pinigus. Vis dėlto šie nuteistojo H. P. veiksmai, pastangos nėra išsamiai atskleisti ir nustatyti, o iš to, kokias aplinkybes nurodė apeliacinės instancijos teismas, negalima daryti išvados apie konkrečią jo, kaip bendrininko, rūšį ir spręsti baudžiamosios atsakomybės (padarius sukčiavimą) klausimą vadovaujantis BK 24–26 straipsnių nuostatomis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo apeliaciniame skunde nurodytų ir pirmiau aptartų aplinkybių, turinčių reikšmės H. P. veikai taikant baudžiamąjį įstatymą, ir tai reiškia, kad nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies esminis pažeidimas).
11. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymo, t. y. H. P. telefoninių ryšių palaikymo su nusikaltimo vykdytojais, priimtoje nutartyje rėmėsi ikiteisminio tyrimo tyrėjų R. Lukoševičienės ir D. Stirbytės tarnybiniais pranešimais, kuriuose nurodyta informacija, gauta iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos 2018 m. sausio 16 d. tarnybinio pranešimo (šio pranešimo byloje nėra dėl jo riboto naudojimo). Iš bylos medžiagos bei apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio neaišku, kokiu būdu buvo gauta minėtame žvalgybos valdybos tarnybiniame pranešime nurodyta (ir tyrėjų tarnybiniuose pranešimuose pakartota) informacija, susijusi su telefonine komunikacija, t. y. ar ji gauta atliekant žvalgybos veiksmus pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, ar kitu būdu (pvz., telekomunikacijų bendrovei pateikus tam tikrus duomenis). Dėl to minėtų duomenų gavimo tvarka ir teisėtumas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių prasme liko nepatikrinti. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir vertindamas įrodymus, privalo tai atlikti, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, o priimtame sprendime išdėstyti aiškias, logiškas išvadas bei jas pagrindžiančius argumentus.
12. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau šioje nutartyje nurodyti trūkumai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjos Sigita Jokimaitė
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
