Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių maksimaliosios hipotekos sąlygas ir šalių susitarimą fiksuoti maksimaliosios hipotekos skolos dydį, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-21-916/2020

Teisminio proceso Nr. 2-49-3-02398-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.4.5.1; 2.4.4.5.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Scandagra“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Scandagra“ dėl hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo, hipotekos pabaigos ir vykdomojo įrašo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių maksimaliosios hipotekos sąlygas ir šalių susitarimą fiksuoti maksimaliosios hipotekos skolos dydį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė pripažinti hipoteka užtikrintą prievolę įvykdyta, hipoteką pasibaigusia bei panaikinti 2016 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaro Donato Baranausko vykdomąjį įrašą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutartis) nupirko iš atsakovės įvairių prekių (trąšų, grūdų ir kt.). Pagal šią sutartį 2014 m. gruodžio 15 d. ieškovės mokėtina atsakovei suma – 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt).

4. 2014 m. rugsėjo 15 d. ir 2015 m. rugsėjo 24 d. šalys sudarė grūdų / rapsų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei grūdines kultūras. Šalys susitarė, kad atsakovė jos mokėtinomis ieškovei už grūdus sumomis mažins ieškovės mokėtinas sumas už nupirktas prekes pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutartį.

5. 2014 m. gruodžio 5 d. šalys sudarė susitarimą, kuriuo ieškovė įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. įkeisti kreditorės (atsakovės) naudai 5 žemės sklypus, taip užtikrinti 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) sumokėjimą iki 2015 m. spalio 1 d. Tą pačią 2014 m. gruodžio 5 dieną šalys sudarė sutartį dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo (toliau ir – 2014 m. gruodžio 5 d. sutartis dėl skolinių įsipareigojimų). Vykdydama šiuos sandorius, 2014 m. gruodžio 16 d. ieškovė sudarė sutartinės maksimaliosios hipotekos sandorį (toliau – Hipotekos sutartis), kuriuo ji įkeitė atsakovės naudai 5 žemės sklypus, taip užtikrindama tik 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) skolos, susidariusios iki 2014 m. gruodžio 5 d. kartu su palūkanomis ir delspinigiais, sumokėjimą. Prievolės įvykdymo terminas – 2015 m. spalio 1 d.

6. Visa ši skola yra sumokėta, tačiau atsakovė siekia naujus ieškovės įsipareigojimus įtraukti į hipoteka užtikrintos prievolės apimtį. Atsakovės reikalaujama grąžinti 168 561,97 Eur skola neįeina į hipoteka užtikrintos prievolės apimtį. Ieškovė nesutinka su 2016 m. lapkričio 28 d. notaro vykdomuoju įrašu, todėl prašė atsakovės jį atšaukti ir (ar) duoti sutikimą išregistruoti hipoteką, bet atsakovė nesutiko. Atsakovės nesąžiningumą parodo ir tai, kad atsakovė neatsižvelgė į ieškovės prašymą ir nepateikė konkrečių duomenų apie visas skolas ir jų apmokėjimus. Dėl to ieškovė teismo prašė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą pripažinti hipoteka užtikrintą prievolę įvykdyta ir pasibaigusia.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8. Teismas, aiškindamas 2014 m. gruodžio 16 d. sutartinės maksimaliosios hipotekos sutartį, nurodė, kad šia sutartimi yra užtikrinami visi ieškovės įsipareigojimai, kylantys iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo su visais galimais jų sąlygų pakeitimais bei papildymais dėl maksimalios 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) sumos. Hipoteka užtikrinti įsipareigojimai nėra apriboti 2014 m. gruodžio 5 d. sudarytu įsipareigojimu, nes šalys susitarė, kad hipoteka užtikrinta prievolė atsiranda ne tik iš 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo, bet ir iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. neterminuotos tęstinio pobūdžio prekių tiekimo sutarties su visais galimais pakeitimais ir papildymais. Be to, šalys nenurodė hipotekos sutarties užtikrinto įsipareigojimo fiksavimo datos. Tokia hipotekos apimtis patvirtinama tolesniais šalių veiksmai, t. y., ieškovei neatsiskaičius už ankstesnes prekes, atsakovė, esant nurodyto maksimalaus dydžio prievolės užtikrinimui hipoteka, toliau parduodavo ieškovei prekes bei sutiko dėl ilgesnio atsiskaitymo termino suteikimo.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, sudarydama sandorius, veikė kaip ūkininkė, o ne kaip vartotoja, todėl žinojo apie savo valia prisiimtus įsipareigojimus, prisiėmė tokių įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Ieškovė nebendradarbiavo su atsakove dėl sąlygų išaiškinimo (jei šios sąlygos jai buvo neaiškios) iki vykdomojo įrašo išdavimo. Tai patvirtina, kad sutarties sąlygos ieškovei nekėlė abejonių. Pažymėta, kad Hipotekos sutartį parengė ne atsakovė, o notaras, atsižvelgdamas į abiejų šalių ketinimus.

10. Ieškovė neneigė turinti skolą atsakovei, tačiau nepateikė konkrečių duomenų dėl jos dydžio, nepaneigė atsakovės pateiktų apskaičiavimų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė skolinga atsakovei 89 870,93 Eur pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (už prekes pagal užsakymus 2015 m. liepą–rugsėjį). Tai, kad ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove, teismo vertinimu, patvirtina: audito įmonės UAB „Moore Stephens Vilnius“ 2016 m. lapkričio 16 d. raštas, kuriame nustatytas ieškovės 16 492,87 Eur neapmokėtos skolos likutis 2016 m. spalio 31 d.; atsakovės parengta skolos susidarymo pažyma, kurioje nurodyta, kad ieškovė neapmokėjo palūkanų ir delspinigių už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. spalio 11 d., kurių apmokėjimas buvo užtikrintas Hipotekos sutartyje. Kadangi ieškovė nėra įvykdžiusi visų hipoteka užtikrintų įsipareigojimų, tai teismas padarė išvadą, kad ieškinys negali būti tenkinamas.

11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Kolegija nustatė, kad šalių sudaryta 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutartimi atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovė – nupirkti prekes sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pagal sutarties 3.2 punktą, jei atsiskaitymo už prekes terminas yra ilgesnis negu 30 dienų nuo prekių pardavimo, pirkėja įsipareigojo mokėti pardavėjai 0,033 proc. palūkanas nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną dieną nuo prekių pardavimo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos; sutarties 3 punkte nustatyta, kad už prekes gali būti atsiskaitoma mokant jų kainą ir palūkanas pinigais arba kitu būdu, nustatytu šalių atskiru susitarimu; pirkėjai atsiskaitant dalimis, laikoma, kad pirmiausia apmokamos palūkanos; sutarties 5.2 punkte nurodyta, kad, pirkėjai laiku nesumokėjus už prekes sutartyje nustatyta tvarka bei užsakyme nustatytais terminais, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos mokėti 0,06 proc. delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną iki faktiško atsiskaitymo dienos.

13. Šalys 2014 m. gruodžio 5 d. sudarė susitarimą prie 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties; juo šalys susitarė, kad 2014 m. gruodžio 5 d. ieškovės skola už prekes pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutartį yra 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt); ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei 0,6 proc. palūkanas už kiekvieną uždelstą mėnesį nuo prekių pardavimo dienos iki visiško atsiskaitymo; skolą ir palūkanas sumokėti iki 2015 m. spalio 1 d.; ieškovė įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės naudai įkeisti 5 konkrečius žemės sklypus; šalys susitarė, kad maksimaliosios hipotekos suma yra 265 086,31 Eur (915 290 Lt).

14. Šalys 2014 m. gruodžio 5 d. sudarė sutartį dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo ir joje patvirtino, kad sutarties sudarymo dieną ieškovės skola atsakovei pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutartį yra 176 724,64 Eur (6 10 194,83 Lt); ieškovė įsipareigojo sumokėti skolą ir palūkanas iki 2015 m. spalio 1 d., prievolės įvykdymui užtikrinti įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės naudai hipotekos lakštu įkeisti sau nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.

15. Šalys 2014 m. gruodžio 16 d. sudarė sutartį dėl maksimaliosios hipotekos; ja ieškovė įkeitė atsakovės naudai 5 žemės sklypus (bendra jų vertė – 42 341,20 Eur (146 195,70 Lt). Hipotekos sutarties 7 punkte šalys nustatė, kad hipoteka užtikrinami įsipareigojimai iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų su visais galimais jų sąlygų pakeitimais bei papildymais. Užtikrintos prievolės dydis – 176 724,64 Eur. Be sutartinės hipotekos, šalys papildomai nustatė 88 361,67 Eur (305 095,17 Lt) sumos maksimaliąją hipoteką, šia suma užtikrinamas netesybų ir kreditorės nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo kreditorei, atlyginimas. Skolos dydžio fiksavimo data nenustatyta. Prievolės įvykdymo terminas – 2015 m. spalio 1 d.

16. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaras D. Baranauskas 2016 m. spalio 11 d. raštu informavo ieškovę, kad bus atliktas vykdomasis įrašas, jei ši per 20 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos nesumokės atsakovės naudai 148 411,87 Eur, 10 173,79 Eur palūkanų, 9976,31 Eur delspinigių. 2016 m. lapkričio 2 d. ieškovė pateikė notarui savo prieštaravimus, o 2016 m. lapkričio 3 d. pateikė raštą atsakovei, prašydama pripažinti hipoteką baigta ir ją išregistruoti. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaras 2016 m. lapkričio 28 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl ieškovės Hipotekos sutartimi užtikrintos prievolės priverstinio išieškojimo (91 149,74 Eur skolos, 5173,79 Eur palūkanų, 9976,31 Eur delspinigių (iš viso 106 299,84 Eur), 243,65 Eur atlyginimo notarui).

17. Kolegija, įvertinusi Hipotekos sutarties nuostatas, sprendė, kad šia sutartimi užtikrintas prievolės įvykdymas apibrėžtas konkrečia 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) suma, kuri kyla iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų, bei 88 361,67 Eur (305 095,17 Lt) suma, kuria užtikrinamas netesybų ir nuostolių dėl užtikrintos prievolės netinkamo įvykdymo grąžinimas. Taigi, į hipoteka užtikrintos prievolės apimtį patenka tik 2014 m. gruodžio 5 d. fiksuota skolos suma – 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) ir tik iš šios prievolės kylančios netesybos bei nuostoliai.

18. Kitos 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties prievolės (mokėtinos sumos), atsiradusios po 2014 m. gruodžio 5 d., nepatenka į hipotekos apimtį. Tai patvirtina tiek Hipotekos sutarties turinys, tiek šalių veiksmų eiga sudarant: 1) 2014 m. gruodžio 5 d. susitarimą prie 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties; 2) 2014 m. gruodžio 5 d. sutartį dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo; 3) Hipotekos sutartį. Šalys 2014 m. gruodžio 5 d. susitarime ir tos pačios dienos sutartyje nustatė pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutartį neįvykdytų įsipareigojimų dydį (176 724,64 Eur), sumokėjimo terminą (2015 m. spalio 1 d.), ieškovės įsipareigojimą fiksuotos skolos grąžinimui užtikrinti iki 2014 m. gruodžio 31 d. įkeisti atsakovės naudai nekilnojamąjį turtą. Šalys nuosekliai laikėsi sutartų nuostatų: Hipotekos sutartį sudarė nustatytu terminu (2014 m. gruodžio 16 d.), ieškovė įkeitė 5 žemės sklypus, susitarė dėl prievolės įvykdymo termino iki 2015 m. spalio 1 d., nustatė prievolės dydį (176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) ir 88 361,67 Eur (305 095,17 Lt) netesyboms ir nuostoliams dėl netinkamai įvykdytos prievolės atlyginti (bendra suma – 265 086,31 Eur (915 290 Lt). Būtent toks prievolės užtikrinimo dydis nustatytas ir šalių 2014 m. gruodžio 5 d. susitarimo prie 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties 9 punkte, kuriame nurodyta, kad maksimaliosios hipotekos suma – 265 086,31 Eur (915 290 Lt).

19. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino šalių sutartinius santykius iki Hipotekos sutarties sudarymo, aiškino sutarčių nuostatų esmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, Hipotekos sutartimi yra užtikrintas 2014 m. gruodžio 5 d. nustatytas 176 724,64 Eur ieškovės įsipareigojimo įvykdymas, taip pat iš šios prievolės kylančios netesybos ir nuostoliai, todėl kiti įsipareigojimai, atsiradę po 2014 m. gruodžio 5 d., nepatenka į hipotekos apimtį.

20. Ieškovė, nesutikdama su notaro išduotu vykdomuoju įrašu, nurodė, kad hipoteka užtikrintą prievolę yra įvykdžiusi: 119 432,51 Eur skolą padengė atsakovei patiektais grūdais (2016 m. balandžio 8 d. UAB „Scandagra“ skolos susidarymą paaiškinanti pažyma), 62 262,13 Eur pervedė į atsakovės banko sąskaitą (2016 m. spalio 31 d. pavedimo išrašas); prie padengtos skolos skaičiuotina 2984,45 Eur už atsakovės netinkamai taikytą MATIF kainą už grūdus (ieškovės 2016 m. lapkričio 2 d. raštas notarui); kita jos skola, kylanti ne iš hipoteka užtikrintos sumos, išieškotina bendra tvarka.

21. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nurodė, kad 89 870,93 Eur skola atsirado po 2014 m. gruodžio 5 d. (2015 m. liepos–rugpjūčio mėn. išrašytos sąskaitos faktūros). Nustačiusi, kad Hipotekos sutartimi užtikrintas konkrečios 2014 m. gruodžio 5 d. fiksuotos skolos sumos grąžinimas, teisėjų kolegija pripažino, kad vėliau naujai atsiradusių prievolių įvykdymas nepatenka į hipoteka užtikrintos prievolės apimtį, todėl 89 870,93 Eur skola nepagrįstai įtraukta į notaro vykdomąjį įrašą.

22. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė tiek pirmosios instancijos teisme pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą teigė, jog, be 89 870,93 Eur skolos, ieškovės neįvykdyta prievolė, užtikrinta Hipotekos sutartimi, yra 16 429 Eur. Ieškovė neįrodė, kad yra sumokėjusi 11 333,78 Eur skolos likutį pagal 2016 m. balandžio 8 d. skolos susidarymą paaiškinančią pažymą, be to, neginčija egzistuojant nesumokėtą 5159,09 Eur delspinigių sumą.

23. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad 89 870,93 Eur skolos pagal 2015 m. liepos–rugpjūčio mėn. sąskaitas faktūras grąžinimas patenka į Hipotekos sutartimi užtikrintos prievolės apimtį, nesiaiškino, ar likusi 16 428,91 Eur (106 299,84 Eur – 89 870,93 Eur) skolos suma pagal notaro vykdomąjį įrašą patenka į hipotekos apimtį, ar tai pagrindinė skola, ar su delspinigiais (palūkanomis), kokia konkreti mokėtina delspinigių, palūkanų suma. Taigi siekiant nustatyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, būtina nustatyti, kokia dalis hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdyta. Kadangi šioms aplinkybėms nustatyti nepakako duomenų, joms nustatyti reikėjo surinkti gana daug įrodymų, tai apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo principus (CK 6.193 straipsnio 2, 5 punktai), nes, nustatydamas maksimaliosios hipotekos apimtį, t.y. vertindamas esmines Hipotekos sutarties nuostatas, susiaurino hipoteka užtikrintų ieškovės įsipareigojimų apimtį ir paneigė šalių galimybę hipotekos sutartyje nurodyti, kad hipoteka yra užtikrinamos ir būsimos prievolės, kylančios iš hipotekos sandoryje nurodytų sutarčių pakeitimų ar papildymų, neatliekant hipotekos sutarties pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šalių santykius, esminę reikšmę turėjo teikti sutarties teksto lingvistiniam aiškinimui, o ne sutarties šalių tikriesiems ketinimams įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino Hipotekos sutarties 7 punkto, todėl nepagrįstai konstatavo, kad į hipoteka užtikrintos prievolės apimtį patenka tik 2014 m. gruodžio 5 d. fiksuota suma (176 724 Eur) ir iš šios prievolės kylančios netesybos ir nuostoliai. Teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad hipotekos sandoris nebuvo keistas ar papildytas, neįvertino to, kad buvo papildytos pagrindinės sutartys, iš kurių ir kilo ieškovės prievolė. Pažymėta, kad Hipotekos sutartimi buvo užtikrinti ne tik ieškovės įsipareigojimai, kylantys iš sutarčių, bet ir visi vėlesni įsipareigojimai pagal visus galimus sutarčių pakeitimus ir papildymus, t. y. būsimos prievolės ateityje.

24.2. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino šalių elgesį iki Hipotekos sutarties sudarymo, o jų elgesio po šios sutarties sudarymo nevertino iš viso, taip pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 5 punktą. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas vertino tik tas aplinkybes, kurios pagrindžia teismo atliktą maksimaliosios hipotekos sutarties aiškinimą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad, ieškovei neatsiskaičius už prekes, atsakovė, esant maksimalaus dydžio prievolės užtikrinimo hipotekai, toliau pardavė jai prekes ir sutiko dėl ilgesnio atsiskaitymo termino. Be to, ieškovė neginčija pradelstos skolos egzistavimo fakto, tačiau aiškios pozicijos dėl konkretaus skolos dydžio nereiškė, skaičiavimų nepateikė; hipotekos sutartyje nenurodyta hipoteka užtikrinti įsipareigojimo fiksavimo data.

24.3. Apeliacinės instancijos teismas, neaptardamas Hipotekos sutarties nuostatos dėl maksimaliąja hipoteka užtikrintos prievolės apimties, nukrypo nuo teismų praktikos dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, t. y. kad sutartis turi būti aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo jos punkto; šiuo atveju galioja prezumpcija, kad kiekvienas žodis, frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes šalys be reikalo jų paprastai nevartoja. Šis aiškinimas atkartoja UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.5 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-181/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-181/2013">3K-7-181/2013</a>). Hipotekos sutarties 7 punkto nuostata turėjo būti vertinama pagal visus apibrėžime esančius žodžius. Vertindamas sutarties šalių elgesį, apeliacinės instancijos teismas taip pat nukrypo nuo teismų praktikos. Teismų praktikoje pažymėta, kad, nustatant sutarties dalyvių tikruosius ketinimus, sistemiškai turi būti vertinamas sutarties šalių elgesys tiek iki sutarties sudarymo, tiek ir po jo, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-703/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-703/2013">3K-3-703/2013</a>; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDMtMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-143-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-143-313/2016">3K-3-143-313/2016</a>).

25. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Aiškinant hipotekos sutartį ir kitas susijusias sutartis, reikšminga contra proferentem (neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos ją siūliusios šalies nenaudai) taisyklė. Žemės ūkis yra viena iš reguliuojamų ūkinės veiklos sričių; šios ūkio šakos valstybinio reguliavimo poreikį lemia specifinis žemės ūkio gamybos ir žemės ūkio rinkos pobūdis, inter alia (be kita ko), nelygiavertė žemės ūkio produkcijos gamintojų ir didmeninių pirkėjų (prekybos ir perdirbimo įmonių) padėtis rinkoje ir poreikis paremti žemės ūkio produkcijos gamintojus kaip labiau pažeidžiamus civilinės apyvartos dalyvius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-/2014). Kadangi ieškovė yra ūkininkė, o atsakovė – didmeninė žemės ūkio produkcijos supirkėja, tai ieškovė, žemės ūkio produkcijos gamintoja, vertintina kaip labiau pažeidžiamas civilinės apyvartos dalyvis. Contra proferentem taisyklė taikoma ne tik vartojimo teisiniams santykiams. Nagrinėjamu atveju sandoriai iš esmės sudaryti prisijungimo būdu (ieškovei pasirašant atsakovės parengtas pirkimo–pardavimo sutartis, papildomus susitarimus, sutartį dėl įsipareigojimų užtikrinimo), tai patvirtina ir sutarties nuostatų turinys.

25.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Hipotekos sutartis apėmė tik iki 2014 m. gruodžio 5 d. atsiradusią šalių fiksuotą ieškovės skolą. Atsakovė be pagrindo kritikuoja apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes būtent pirmosios instancijos teismo išvada neatitiko CK 6.193 straipsnio nuostatų ir kasacinio teismo praktikos – pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus, į sutarčių sąlygų tarpusavio ryšį, sutarčių esmę, tikslą, jų sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarčių sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

25.3. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai aiškinosi hipotekos apimtį, analizavo Hipotekos sutarties turinį, kartu ir 7 punkto nuostatą. Šiuo atveju šalys buvo sudariusios ir kitas sutartis (sutartį dėl įsipareigojimų užtikrinimo ir papildomą susitarimą), kurios leidžia vienareikšmiškai pripažinti, kad hipoteka apėmė tik iki 2014 m. gruodžio 5 d. atsiradusią ir šalių fiksuotą ieškovės 176 724,64 Eur skolą ir su tuo susijusias palūkanas bei delspinigius ir kreditoriaus nuostolius. Sutartyje dėl įsipareigojimų užtikrinimo nėra ieškovės įsipareigojimų hipoteka užtikrinti kokių nors kitų po 2014 m. gruodžio 5 d. galimai atsirasiančių prievolių įvykdymą; analogiškos nuostatos yra ir papildomame susitarime. Tai reiškia, kad šalys tiek iki Hipotekos sutarties sudarymo sudarytuose sutartyje dėl įsipareigojimų užtikrinimo ir papildomame susitarime, tiek iš šių sutarčių išvestinėje Hipotekos sutartyje vienareikšmiškai aiškiai susitarė, kad hipoteka užtikrinamas šalių fiksuotos ir realiai egzistuojančios iki 2014 m. gruodžio 5 d. atsiradusios ieškovės prievolės įvykdymas. Sutarčių aiškinimo būdai nesuteikia pagrindo Hipotekos sutarties 7 punkto nuostatą aiškinti kaip ateityje būsiančių prievolių užtikrinimą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad Hipotekos sutartis nebuvo pakeista nei prievolės dydžio, nei prievolės įvykdymo termino, nei kita prasme.

25.4. Atsakovė teigia, kad šalys nenurodė Hipotekos sutartimi užtikrintos prievolės fiksavimo datos, o tai reiškia, jog šalys nesusitarė vien tik dėl prievolės, atsiradusios ik 2014 m. gruodžio 5 d., užtikrinimo. Pagal CK 4.182 straipsnio 2 dalį maksimaliosios hipotekos skolos dydžio fiksavimo data gali būti nustatyta šalių susitarimu, todėl skolos dydžio datos (ne)fiksavimas priskirtas šalių dispozicijai. Kaip nurodyta pirmiau, šalys skolos dydį užfiksavo tiek sutartyje dėl įsipareigojimų užtikrinimo, tiek papildomame susitarime, todėl Hipotekos sutartyje nebuvo pagrindo nustatyti dar kokią nors kitą skolos dydžio fiksavimo datą.

25.5. Apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik šalių elgesį iki Hipotekos sutarties sudarymo. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas šalių elgesį po Hipotekos sutarties sudarymo įvertino ne taip, kaip tikėjosi atsakovė, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Po Hipotekos sutarties sudarymo ieškovė savo elgesiu niekada neparodė, kad pripažįsta, jog hipoteka buvo užtikrinti ir jos po 2014 m. gruodžio 5 d. atsiradę įsipareigojimai.

25.6. Argumentai dėl nukrypimo nuo teismų praktikos itin lakoniški, paminėta ir pacituota keletas kasacinio teismo nutarčių, tačiau nenurodoma motyvų šiam argumentui pagrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl hipotekos sutarties aiškinimo

26. Hipoteka – tai įregistruotas įkeitimo sandoris, kuriuo užtikrinamas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas supaprastinta (ne ginčo tvarka) procedūra. Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo prievolę kreditoriui (CK 4.181 straipsnis).

27. Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinės hipotekos rūšys: įmonės hipoteka, paprastoji hipoteka, jungtinė hipoteka, svetimo daikto hipoteka, maksimalioji hipoteka, bendroji hipoteka, sąlyginė hipoteka (CK 4.175 straipsnio 5 dalis). Vieno hipotekos sandorio pagrindu atsiradusi hipoteka gali būti dviejų ir daugiau sutartinės hipotekos rūšių (CK 4.175 straipsnio 6 dalis).

28. Maksimaliosios hipotekos ypatybė ta, kad sudarant sandorį nenurodomas konkretus (esamas ar būrimas) turtinės prievolės dydis, bet susitariama dėl maksimalios užtikrinamos turtinės prievolės sumos (CK 4.182 straipsnio 1 dalis, 4.186 straipsnio 1 dalis). Turtinei prievolei viršijus maksimalią hipotekos sandoryje nurodytą sumą, viršyta suma lieka neužtikrinta ir yra išieškoma bendrąja ginčo teisena. Teisės doktrinoje nurodoma, kad maksimaliąją hipoteką paprastai šalys renkasi tada, kai nėra aiškus vykdytinos turtinės prievolės dydis ir šalys susitaria dėl turtinės prievolės maksimalios sumos, kurios sumokėjimas bus užtikrintas hipoteka. Maksimaliosios hipotekos sandoriu gali būti užtikrinama netesybų ir nuostolių, atsiradusių dėl to, kad hipotekos skolininkas neįvykdė hipoteka užtikrintų įsipareigojimų ar juos įvykdė netinkamai, atlyginimas (Smaliukas, A., ir kiti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Ketvirtoji knyga. Daiktinė teisė. XI skyrius. Hipoteka. Vilnius: Justitia, 2013).

29. Sutarties laisvės principas reiškia civilinių teisinių santykių subjektų teisę, inter alia, laisvai ir savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (sutarties sąlygų) bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kiti teisės principai, gera moralė. Šis principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Sutarties laisvės principas kartu su CK 4.182 straipsnio ir CK 4.175 straipsnio 6 dalies nuostatomis užtikrina, kad viename hipotekos sandoryje galima susitarti tiek dėl jungtinės, tiek dėl maksimaliosios hipotekos sudarymo. Tokiame sandoryje paprastai užtenka nurodyti tik maksimaliosios hipotekos sumą, kuri apima tiek pagrindinės prievolės dydį, tiek numanomą nuostolių (netesybų) sumos dydį. Tačiau pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinančios sutartinės hipotekos suma ir maksimaliosios hipotekos suma, kuria užtikrinamas netesybų mokėjimas, gali būti įvardijamos ir atskirai.

30. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės ir atsakovės 2014 m. gruodžio 16 d. sudaryto sutartinės hipotekos sandorio sąlygų aiškinimo.

31. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad kilus ginčui dėl to, koks tikrasis hipotekos sutarties sąlygos dėl įkeitimo objekto turinys, teismas turi sutartį išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2009 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Aiškindamas hipotekos sutarties sąlygą dėl hipotekos objekto, teismas taip pat turi įvertinti akcesorinį hipotekos pobūdį – jos ryšį su pagrindine prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2005">3K-3-523/2005</a>).

32. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje egzistuoja šie sutarties aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (subjektyvusis aiškinimo metodas). Tuo atveju, kai tikrosios šalių valios negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (objektyvusis aiškinimo metodas). Aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į sutarties šalių elgesį iki sutarties pasirašymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties pasirašymo, papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

33. Kasacinio teismo sutarčių aiškinimo ir jų nuostatų taikymo praktika yra gausi ir pakankamai išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-703/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-703/2013">3K-3-703/2013</a>). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2010">3K-3-128/2010</a>). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269/2011">3K-3-269/2011</a>; 2018 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018 73 punktą).

34. Tikrieji sutarties šalių ketinimai turi būti bendri abiem šalims ir jeigu šalių pozicijos skiriasi dėl sutarties teksto ar atskirų jos nuostatų prasmės, turi būti vadovaujamasi ta sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų teikę analogiškoje situacijoje protingi asmenys. Nustatant tikruosius šalių ketinimus, kai šalių pozicijos skiriasi, būtina atsižvelgti ne tik į tam tikrų sąvokų įprastinę sampratą, bet kartu įvertinti sutarties tikslus bei pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzA5LTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-309-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-309-378/2017">e3K-3-309-378/2017</a>, 14 punktas).

35. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ginčo šalys 2014 m. gruodžio 5 d. pasirašė sutartį dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo. Šioje sutartyje šalys sutarė, kad ieškovė turi vykdytiną 610 194, 83 Lt (176 724,64 Eur) dydžio skolinį įsipareigojimą atsakovei, kuris kyla iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo sumokėti skolą ir priklausančias mokėti palūkanas iki 2015 m. spalio 1 d. bei dėti įmanomas ir (ar) būtinas pastangas, kad iki 2014 m. gruodžio 31 d. įkeistų atsakovės naudai jai priimtiną nekilnojamąjį turtą.

36. 2014 m. gruodžio 16 d. ieškovė V. R. ir atsakovė UAB „Scandagra“ sudarė sutartinės hipotekos sandorį, kuris įvardijamas ir maksimaliąja hipoteka. Šiuo sandoriu ieškovė įkeitė penkis jai nuosavybės teise priklausančius sklypus.

37. Hipotekos sandoryje įtvirtinta, kad hipoteka užtikrintos prievolės, kyla iš, pirma, tęstinio pobūdžio ginčo šalių 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovė – įsigyti prekes pagal kiekvieną kartą pirkėjos pateikiamą prekių užsakymą, ir, antra, iš 2014 m. gruodžio 5 d. susitarimo prie pirkimo–pardavimo sutarties Nr. AK 14/002. Šiame susitarime, be kitų sąlygų, šalys taip pat fiksavo ieškovės (pirkėjos) skolos dydį (1 punktas – 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt)) bei jos įsipareigojimą šio dydžio skolos įvykdymą užtikrinti iki 2014 m. gruodžio 31 d. įkeičiant žemės sklypus ar kitą nekilnojamąjį turtą (6 punktas). Susitarimo 2 punkte nustatyta, kad ieškovė (pirkėja) įsipareigoja sumokėti sutarto dydžio skolą iki 2015 m. spalio 1 d. Susitarimo 9 punktu šalys susitarė, kad maksimaliosios hipotekos suma yra 265 086,31 Eur (915 290 Lt).

38. Šalių pasirašytos ir notaro patvirtintos hipotekos sutarties tekste, be kitų sąlygų, yra nurodyti hipotekos objektai – įkeičiami daiktai (4 punktas), hipoteka užtikrintos prievolės dydis –176 724,64 Eur (610 194, 83 Lt) (7.1 punktas), maksimaliosios hipotekos, kuria yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo įvykdymo kreditoriui, atlyginimas, suma – 88 361,67 Eur (305 095,17 Lt) (7.2 punktas), prievolės įvykdymo terminas – 2015 m. spalio 1 d.

39. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad į jungtine hipoteka užtikrintos prievolės apimtį patenka tik 2014 m. gruodžio 5 d. fiksuota skolos suma – 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) ir tik iš šios prievolės kylančios netesybos bei nuostoliai, kurie yra užtikrinti kita hipotekos rūšimi – maksimaliąja hipoteka.

40. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad bylos šalys skirtingai aiškina ginčo sutartį, taikė subjektyvųjį ir objektyvųjį ieškovės ir atsakovės sudarytos hipotekos sutarties aiškinimo metodus. Teismas aiškinosi, pirma, tarp šalių susiklosčiusius santykius iki ginčo sutarties sudarymo: įvertino visus šalių sudarytus susitarimus iki sudarant Hipotekos sutartį ir juose ieškovės ir atsakovės suderėtas sąlygas, antra, aplinkybes, kad šalys nuosekliai laikėsi savo susitarimų, priimtų iki nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio sudarymo, t. y. ieškovė, nepažeisdama šalių nustatytų terminų, įkeitė nustatytą nekilnojamąjį turtą, hipotekos sutartyje nurodė anksčiau sutartą prievolės įvykdymo terminą ir jos dydį. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad hipotekos sandorio 7.2 punkte įtvirtinta nuostata dėl maksimaliosios hipotekos, kuria yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo įvykdymo kreditoriui, atlyginimas, šalys nustatė 88 361,67 Eur (305 095,17 Lt) sumą, kuri kartu su 7.1 punkte nustatytu 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) užtikrintos prievolės dydžiu sudaro sumą, lygią 2014 m. gruodžio 5 d. šalių pasirašyto susitarimo prie pirkimo–pardavimo sutarties 9 punkte sulygtam maksimaliosios hipotekos dydžiui – 265 086,31 Eur (915 290 Lt). Sisteminė-lingvistinė ieškovės ir atsakovės pasirašytos Hipotekos sutarties analizė leido apeliacinės instancijos teismui prieiti prie pagrįstos išvados, kad jos sąlygų turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas, o sąlygų konstrukcija neleidžia spręsti, jog šalys maksimaliąja hipoteka siekė užtikrinti ne tik netesybų ir kreditoriaus nuostolių atlyginimą, bet ir pagrindinės prievolės, nurodytos hipotekos sandorio 7.1 punkte, įvykdymą. Šalių valia hipotekos sandorio 7 punkte „Hipoteka užtikrinamas skolininko įsipareigojimas“ išskirti 7.1 ir 7.2 punktai, kuriuose atskirai ir skirtingai įtvirtintos dviem hipotekos rūšimis užtikrinamos prievolės: 7.1 punkte nustatytas užtikrintos prievolės dydis ir 7.2 punkte nurodyta maksimaliosios hipotekos, kuria užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo įvykdymo, atlyginimas, suma. Objektyviojo sutarties aiškinimo metodo taikymas pagrindžia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šalys maksimaliąja hipoteka siekė užtikrinti tik 7.2 punkte įtvirtintos prievolės įvykdymą.

41. Minėta, kad, sudarydamos maksimaliosios hipotekos sandorį, šalys neįtvirtina užtikrinamos prievolės dydžio, nes jis maksimaliosios hipotekos sandorio sudarymo metu šalims nėra žinomas – jis bus fiksuotas ateityje. Nagrinėjamu atveju sudarydamos ginčo hipotekos sutartį šalys ne tik žinojo ir sandoryje įtvirtino konkretų užtikrintos prievolės dydį, bet ir dėl šio konkretaus dydžio buvo sutarusios pasirašydamos 2014 m. gruodžio 5 d. sutartį dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo bei 2014 m. gruodžio 5 d. susitarimą prie pirkimo–pardavimo sutarties Nr. AK14/002, kuriuose fiksuotas esamas ieškovės skolos atsakovei dydis, lygus šalių pasirašyto nekilnojamojo turto įkeitimo sandoryje nurodytam užtikrintos prievolės dydžiui. Taigi akivaizdu, kad Hipotekos sutartyje įtvirtinto 176 724,64 Eur (610 194,83 Lt) dydžio ieškovės skola atsakovei jau egzistavo nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio sudarymo momentu ir buvo užfiksuota, todėl nebebuvo būtinybės ją šalims fiksuoti ir konstatuoti ateityje. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sutartinės hipotekos nuostatos išreikštos aiškiai, dėl jų turinio nekyla abejonių. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kad šalių pozicijos dėl sutarties sąlygų, nustatančių maksimaliąja hipoteka užtikrintos prievolės apimtį, yra priešingos, ir dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai prioritetą teikė objektyviam sutarties aiškinimo metodui, t. y. sisteminei-lingvistinei sutarties sąlygų analizei, ir jas aiškino taip, kaip aiškintų tokiomis pat aplinkybėmis analogiški šalims protingi asmenys.

42. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog po hipotekos sandorio sudarymo buvo papildyta pagrindinė sutartis, iš kurios kilo ieškovės prievolė atsakovei, dėl to įsipareigojimai, atsiradę po hipotekos sandorio sudarymo, tačiau kylantys iš tos pačios 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. AK 14/002, laikytini užtikrintais tuo pačiu hipotekos sandoriu. Bylos duomenimis, atsakovė ir toliau 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties pagrindu tiekė ieškovei prekes, už jas ieškovė, kaip teigia atsakovė, nėra atsiskaičiusi. Tokią pozicija atsakovė grindžia argumentu, kad hipotekos sandorio 7 punkte šalys sutarė, jog hipoteka užtikrintas skolininko įsipareigojimas kyla iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. sutarties Nr. AK 14/002 ir 2014 m. gruodžio 5 d. sutarties dėl skolinių įsipareigojimų užtikrinimo su visais galimais jų sąlygų pakeitimais bei papildymais.

43. Šioje nutartyje konstatuota, kad šalys buvo sudariusios sutartinės hipotekos sandorį, kuriame įtvirtinti tiek jungtinės, tiek ir maksimaliosios hipotekos elementai, o sąlyga dėl nekilnojamųjų daiktų įkeitimu užtikrintos prievolės dydžio kvalifikuotina kaip jungtinės hipotekos elementas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti tokių atsakovės argumentų pagrįstais. Minėta, kad hipotekos būdinga savybė yra akcesoriškumas, kuris, inter alia, reiškia, kad užtikrinama yra tik tokio dydžio prievolė, kokią nustato hipotekos sutartis. Ieškovei ir atsakovei suderėjus, kad hipoteka užtikrinamo skolininko įsipareigojimo, t. y. užtikrinamos prievolės, dydis yra konkreti sutartinės hipotekos 7.1 punkte šalių įvardyta suma, nėra teisinio pagrindo teigti, kad, šalims pakeitus ar papildžius sutarties, iš kurios kyla prievolė sumokėti konkrečią hipoteka užtikrintą sumą, nuostatas, kartu pakinta (padidėja) ir hipotekos sutartimi užtikrintos skolininko prievolės apimtis. Taigi įsipareigojimai, atsiradę po 2014 m gruodžio 5 d., apeliacinės instancijos teismo pagrįstai pripažinti neužtikrintais įkeitimu.

44. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė subjektyviuosius ir objektyviuosius sutarčių aiškinimo metodus, todėl priėjo prie pagrįstos išvados dėl ginčo šalių sudarytos nekilnojamojo turto įkeitimo sutarties mišraus pobūdžio, sąlygų ir jos turinio. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai nustatęs prievolės dydį ir hipotekos apimtį, taip pat tai, kad dalis hipoteka užtikrintos prievolės yra įvykdyta, pagrįstai grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nustatyti, kokia hipoteka užtikrintos prievolės dalis nėra įvykdyta (likęs neįvykdytas įsipareigojimo dydis). Dėl to pripažintina, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Kasacinio teismo teisėjų kolegijai nusprendus atmesti kasacinį skundą ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė