Dėl teisės normų, reglamentuojančių drausminės nuobaudos skyrimą už darbo pareigų pažeidimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-292-969/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27033-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.6.3.2.4; 1.3.6.3.2.11; 1.3.6.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui A. K. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių drausminės nuobaudos skyrimą už darbo pareigų pažeidimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija, Administracija) ieškiniu prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija, DGK) 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. DGKS-2931 ir palikti galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorės 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 41-353 „Dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo“ atsakovui skirtą drausminę nuobaudą – papeikimą.

Ieškovė nurodė, kad 2013 m. gegužės 14 d. pareiškėjas A. M. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentui pateikė prašymą Nr. A420-27 dėl leidimo privatizuoti savivaldybei priklausančią namo dalį bei ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). 2013 m. gegužės 29 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija (toliau – NGPP komisija) pritarė UAB „Apus turtas“ 2012 m. spalio 9 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nustatytai 106 500 Lt prašomo privatizuoti turto vertei ir pavedė Ekonomikos ir investicijų departamentui rengti Administracijos direktoriaus įsakymo projektą dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) pardavimo ir įkainojimo akto tvirtinimo. 2013 m. birželio pabaigoje šią užduotį atlikti pavesta atsakovui A. K., kuris yra Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiasis specialistas, dirbantis pagal darbo sutartį.

2013 m. liepos 10 d. atsakovas parengė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl namo dalies, ūkinių pastatų, kiemo statinių ir žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), privatizuojamų (perkamų) pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įkainojimo akto tvirtinimo ir pardavimo“ projektą, Savivaldybės gyvenamųjų patalpų, jų priklausinių ir pagalbinio ūkio paskirties pastato ar jo dalių įkainojimo akto projektą bei minėtą įsakymo aiškinamąjį raštą.

2013 m. rugsėjo 4 d. atsakovui buvo pateiktos Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento pastabos dėl rengiamo savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo projekto, nurodyta, kad įsakymo projekte nurodyti ne visi privatizavimo pagrindai, įsakymo projekte ir NGPP komisijos protokole nurodyti netinkami kiemo aikštelės ir lauko tualeto unikalūs numeriai, NGPP komisijos protokolo nutarimo dalyje pritarta tik gyvenamųjų patalpų, o ne visų statinių pardavimui. Po Teisės departamento pastabų klausimas pakartotinai pateiktas svarstyti NGPP komisijai tik 2014 m. gegužės 14 d., taigi atsakovas ilgiau nei 8 mėnesius nesiėmė jokių veiksmų rengiamiems dokumentams pagal minėtas pastabas ištaisyti. 2014 m. gegužės 14 d. posėdžiui atsakovas pateikė medžiagą su nepakeista privatizavimo kaina – 106 500 Lt, nors į ją buvo įskaičiuota ir neparduodamos žemės sklypo dalies kaina. NGPP komisija pritarė UAB „Apus turtas“ nustatytai 106 500 Lt turto vertei ir pavedė Ekonomikos ir investicijų departamentui rengti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo projektą dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) pardavimo ir įkainojimo akto patvirtinimo.

2014 m. rugsėjo 11 d. (t. y. beveik po 4 mėnesių) atsakovas parengė naują Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl namo dalies, ūkinių pastatų, kiemo statinių (duomenys neskelbtini), privatizuojamų (perkamų) pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, įkainojimo akto tvirtinimo ir pardavimo“ projektą bei naują aiškinamąjį raštą. 2014 m. rugsėjo 15 d. atsakovui pateiktos Teisės departamento pastabos dėl naujo savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo projekto: nurodoma parengti naują įkainojimo aktą patikslinant duomenis (išbraukti žemės sklypą, nes jis neparduodamas, neteisingai nurodyti unikalūs numeriai, NGPP protokolas ir kt.).

Pareiškėjui A. M. pateikus 2015 m. sausio 26 d. prašymą, 2015 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus raštu, kurį parengė atsakovas A. K., nebuvo atsakyta į pareiškėjo klausimus, nepaaiškinta, dėl kokių priežasčių jo prašymo nagrinėjimas nuo 2013 m. gegužės 14 d. nėra baigtas. Atsakovo parengto rašto turinys leido manyti, kad pareiškėjui jau nebeleidžiama privatizuoti pastatų, tačiau pareiškėjas buvo informuojamas, kad namo dalį (duomenys neskelbtini) kartu su žemės sklypo dalimi jis gali įsigyti viešo aukciono būdu.

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba 2015 m. kovo 18 d. raštu Nr. 4-01-2051 „Dėl A. M. skundo“ perdavė pagal kompetenciją Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pareiškėjo A. M. ir jo sutuoktinės J. M. prašymą (skundą) dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento darbuotojų galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir tarnybos pareigų neatlikimo.

2015 m. balandžio pradžioje atsakovo neatlikta užduotis buvo perduota vykdyti kitai specialistei. 2015 m. balandžio 9 d. parengtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl pastato–gyvenamojo namo 46/100 dalių (duomenys neskelbtini), perkamos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įkainojimo akto tvirtinimo ir šių patalpų pardavimo“ projektas, įkainojimo aktas ir aiškinamasis raštas, o 2015 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-2333 „Dėl pastato-gyvenamojo namo 46/100 dalių (duomenys neskelbtini), perkamos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įkainojimo akto tvirtinimo ir šių patalpų pardavimo“ leido parduoti A. M. savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 46/100 dalis už 4309,02 Eur.

2015 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamentas pateikė siūlymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pradėti galimo Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto A. K. darbo drausmės pažeidimo tyrimą. Nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. buvo A. K. laikino nedarbingumo laikotarpis. Pasibaigus šiam laikotarpiui, 2015 m. balandžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamentas pranešimu Nr. A164-19/15(3.4.53-PD3) „Apie darbo drausmės pažeidimą“ informavo atsakovą apie įtarimą padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir paprašė iki 2015 m. gegužės 5 d. pateikti paaiškinimą. Atsakovas 2015 m. gegužės 5 d. pateikė paaiškinimą. 2015 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamentas surašė tyrimo dėl A. K. darbo drausmės pažeidimo išvadą Nr. A164-29/15(3.4.53-PD3), kurioje nurodė, kad atsakovas nesprendė jo kompetencijai priskirtų klausimų.

2015 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. 41-353 „Dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo“, kuriuo atsakovui skirta drausminė nuobauda – papeikimas. 2015 m. birželio 26 d. atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu panaikinti minėtą drausminę nuobaudą. 2015 m. liepos 9 d. DGK priėmė sprendimą, kuriuo tenkino atsakovo prašymą, pripažino drausminę nuobaudą neteisėta ir ją panaikino. Darbo ginčų komisija nurodė, kad Administracija pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą drausminei nuobaudai skirti vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Administracija atsakovo darbo drausmės pažeidimą konstatavo 2015 m. balandžio 17 d. raštu, o nuo šio rašto pasirašymo dienos turėjo būti skaičiuojamas DK nustatytas vieno mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti. Pagal terminų skaičiavimo taisykles termino eiga pasibaigė 2015 m. gegužės 17 d., tačiau, atsižvelgdama į aplinkybę, kad A. K. nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. buvo laikinai nedarbingas, Administracija termino pabaigą pratęsė 10 kalendorinių dienų. Drausminė nuobauda buvo skirta 2015 m. gegužės 27 d., o atsakovas su ja pasirašytinai supažindintas 2015 m. gegužės 29 d., DGK vertino, kad nuobauda skirta praleidus vieno mėnesio terminą. Ieškovė teigė, kad drausminė nuobauda panaikinta nepagrįstai, todėl ieškiniu prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. 41-353 „Dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo“, kuriuo atsakovui už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą skirta drausminė nuobauda – papeikimas.

Įsakyme nurodyta, kad drausminė nuobauda skiriama už tai, jog atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, pasireiškusį biurokratizmu, nes nesprendė jo kompetencijai priklausančių klausimų, nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. vilkino pareiškėjo A. M. 2013 m. gegužės 14 d. prašymo leisti privatizuoti Vilniaus miesto savivaldybei priklausančią namo dalį su priklausiniais (duomenys neskelbtini) nagrinėjimą: 2013 m. liepos 10 d. parengtame Administracijos direktoriaus įsakymo projekte nurodė neteisingus kiemo statinių unikalius numerius ir parduodamų objektų sąraše įrašė neparduodamo valstybei priklausančio žemės sklypo kainą, minėtus trūkumus iš dalies ištaisė tik 2014 m. rugsėjo 11 d. parengęs naują Administracijos direktoriaus įsakymo projektą, o 2014 m. rugsėjo 15 d. gavęs Administracijos Teisės departamento pastabas iki 2015 m. balandžio 1 d. nesiėmė veiksmų, kad būtų ištaisyti nurodyti trūkumai, atliktas naujas turto vertinimas, parengtas naujas įkainojimo aktas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektas dėl jo patvirtinimo. Be to, A. K., išnagrinėjęs 2015 m. sausio 26 d. A. M. prašymą pateikti informaciją, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, parengė Administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus 2015 m. vasario 25 d. atsakymo Nr. A51-19850/15 (2.14.1.18-EK5) projektą, kuriame neatsakė į pareiškėjo klausimus ir nepaaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjo prašymas nuo 2013 m. gegužės 14 d. neišnagrinėtas, nenurodė atsakymo apskundimo tvarkos.

Įsakyme įvertinta, kad tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 40-128 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 5.5, 5.15, 5.20 ir 5.21 punktų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-611 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 53.1, 53.2 ir 53.3 punktų reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 40-79 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės veiklos dokumentų valdymo ir interesantų aptarnavimo reglamento 40 punkto, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 6.3, 7.1 ir 7.2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.2 punkto, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 228 straipsnio ir 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus.

Teismas nesutiko su Darbo ginčų komisijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimo, panaikinusio drausminę nuobaudą, argumentais, kad į DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo terminą įskaitomas darbuotojo supažindinimo su įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo laikas ir kad drausminė nuobauda paskirta praleidus 1 mėnesio terminą drausminei nuobaudai skirti.

DK 241 straipsnio 1 dalis nustato terminus, per kuriuos drausminę atsakomybę taikantis subjektas turi teisę skirti drausminę nuobaudą. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui. DK 241 straipsnio 2 dalis nustato terminus, kuriems pasibaigus drausminė nuobauda apskritai negali būti skiriama. Šie terminai yra naikinamieji (DK 28 straipsnis).

Darbdavė gavo tyrimo dėl A. K. darbo drausmės pažeidimo išvadą 2015 m. gegužės 21 d., taigi būtent ši data laikytina darbdavės sužinojimo apie darbo drausmės pažeidimą momentu ir nuo jos pradedamas skaičiuoti 1 mėnesio terminas. Drausminė nuobauda atsakovui paskirta 2015 m. gegužės 27 d. nepažeidžiant DK nustatyto 1 mėnesio termino drausminei nuobaudai skirti. Teismas pripažino, kad Darbo ginčų komisija netinkamai aiškino DK 241 straipsnio 1 dalies normą, klaidingai nustačiusi termino drausminei nuobaudai skirti praleidimą.

DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas skirti drausminę nuobaudą praėjus 6 mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Šiuo atveju drausminės atsakomybės dalis dėl 2013 m. liepos 10 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d. atsakovo parengtų Administracijos direktoriaus įsakymų trūkumų negalėjo būti taikoma, nes, net ir pripažinus, kad jie buvo netinkamai parengti ir laikant tai pažeidimu, nuo pažeidimo padarymo iki drausminės nuobaudos skyrimo buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, t. y. suėjęs DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatytas naikinamasis terminas. Tokią išvadą suponuoja ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento parengto Elektroninio pranešimo tarnybinės veiklos klausimais dėl A. M. ir J. M. prašymo nurodytas siūlymas nepradėti tarnybinių nusižengimų tyrimų Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriui V. G. ir šio departamento Turto valdymo skyriaus vedėjai L. J., suėjus patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senaties terminui.

DK 236 straipsnyje nustatyta, kad drausminės nuobaudos gali būti taikomos tik darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose tokia atsakomybė gali būti nustatyta ir už kitas pražangas. Darbo drausmės pažeidimu laikomas darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).

Iš 2013 m. gegužės 14 d. A. M. prašymo matyti, kad jis norėjo ir tikėjosi nusipirkti ne tik savivaldybei priklausančią namo dalį ir ūkinius pastatus, bet ir žemės sklypo dalį, jis sutiko su savivaldybės nurodyta 106 500 Lt turto kaina, prašė leisti išmokėti turto kainą dalimis per 10 metų laikotarpį. 2013 m. birželio 14 d. pareiškėjui A. M. išsiųstas raštas Nr. A51-66349(2.14.1.17-EK5), kuriuo informuojama, kad NGPP komisija pritarė nustatytai 106 500 Lt turto vertei ir Ekonomikos ir investicijų departamentui pavesta rengti įsakymą dėl gyvenamųjų patalpų pardavimo, sumokant pinigus arba iš karto arba atsiskaitant pinigais išsimokėtinai per 10 metų, sumokant pradinę įmoką – 50 proc. apskaičiuotos sumos, o likusią dalį paskirstant tolygiai kiekvienais metais mokant palūkanas ir įkeičiant turtą savivaldybės naudai; rašto rengėja – Valdymo poskyrio vedėja R. K. (2013 m. birželio 25 d. savivaldybės informacinėje sistemoje @vilys ji pažymėjo, kad užduotis baigta).

Teismo vertinimu, iš tokio rašto turinio pareiškėjas galėjo suprasti, kad dėl jo prašymo priimtas teigiamas sprendimas, turto sudėtis ir kaina nepasikeitė, nors, kaip minėta, iš posėdžio protokolo turinio aiškiai matyti, kad realiai buvo nuspręsta pritarti tik gyvenamųjų patalpų pardavimui už 106 500 Lt kainą, kurios didžiąją dalį, remiantis 2012 m. spalio 9 d. UAB „Apus turtas“ parengta turto vertinimo ataskaita, sudarė žemės sklypo vertė – 94 000 Lt. Taigi, pažeidimai sprendžiant minėto turto privatizavimo klausimą buvo padaryti jau šio NGPP komisijos posėdžio metu.

2013 m. liepą Turto valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas L. B. perkeltas dirbti į kitą skyrių, o jo nebaigti darbai perduoti atsakovui. Valdymo poskyrio vedėja R. K. žodžiu pavedė atsakovui atlikti 2013 m. gegužės 29 d. NGPP komisijos pavedimą parengti Administracijos direktoriaus įsakymo projektą dėl minėtos gyvenamosios patalpos pardavimo ir įkainojimo akto patvirtinimo. 2013 m. liepos 10 d. atsakovas parengė jam pavestus dokumentus: aiškinamąjį raštą, Administracijos direktoriaus įsakymo projektą bei įkainojimo aktą, jie buvo vizuoti kompetentingų savivaldybės tarnautojų ir perduoti Teisės departamentui. Teisės skyrius 2013 m. rugsėjo 4 d. atsakovui pateikė pastabas dėl parengto Administracijos direktoriaus įsakymo projekto. Atsakovo teigimu, po Teisės departamento pastabų gavimo, atsižvelgiant į pateiktas pastabas, buvo taisomas įsakymo projektas ir vėl teikiamas vizuoti, tačiau jis nebuvo vizuojamas, nurodyta, kad reikia ištaisyti ir NGPP komisijos klaidas, kurios buvo padarytos remiantis kito specialisto paruošta ir posėdžiui pateikta medžiaga. Dėl šių priežasčių klausimas svarstyti vėl buvo rengiamas iš naujo (rengiamas naujas įkainojimo aktas, derinamas su Finansų departamentu) ir tik tada iš naujo teikiamas svarstyti NGPP komisijai. Manyti, kad buvo priešingai, teismas neturi pagrindo, nes, atsakovui pataisius duomenis ir parengus naują įkainojimo aktą, vėl buvo organizuotas naujas komisijos posėdis. Šis NGPP komisijos posėdis (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo dalies pirkimo (privatizavimo) klausimu įvyko tik 2014 m. gegužės 14 d. Jame vėl buvo nutarta pasiūlyti pritarti 2012 m. spalio 9 d. UAB „Apus turtas“ parengtoje turto vertinimo ataskaitoje nustatytai 106 500 Lt turto kainai, vėl Ekonomikos ir investicijų departamentui pavesta parengti Administracijos direktoriaus įsakymo projektą. Šį kartą dokumentus komisijai rengė atsakovas ir, būdamas pareigingas ir atsakingas darbuotojas, šiuo atveju negalėjo nežinoti, kad į turto kainą įskaičiuota neparduodamo žemės sklypo vertė ir tokia kaina yra nepagrįsta, tačiau dėl neaiškių priežasčių ir vėl pateikė komisijai klaidingus duomenis dėl parduodamo turto kainos. Pagrindo manyti, kad tai buvo padaryta iš savanaudiškų paskatų, teismas neturi.

2014 m. rugsėjo 11 d. atsakovas parengė naują Administracijos direktoriaus įsakymo projektą, šis vėl nustatyta tvarka buvo vizuojamas ir pateiktas Teisės departamentui. 2014 m. rugsėjo 15 d. Teisės departamentas vėl pateikė pastabas, nurodydamas: „Parengti naują įkainojimo aktą patikslinant duomenis (išbraukti žemės sklypą, nes jis neparduodamas, neteisingai nurodyti unikalūs numeriai, NGPP protokolas ir kt.)“. Neginčytina, kad, įgyvendinant tokias pastabas, gali kilti neaiškumų dėl to, kaip pakeisti privatizuojamo turto kainą, kuri kelis kartus jau patvirtinta komisijos ir su kuria jau sutiko pirkėjas. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad Teisės departamento pastabose nenurodyta, ar reikia užsakyti naują turto vertinimą. Kadangi atsakovas savo vienasmeniu sprendimu šio klausimo išspręsti negalėjo, tai, jo teigimu, kreipėsi į skyriaus vedėją L. J. ir Teisės departamentą, bet sprendimo būdas nebuvo rastas.

Tai, kad atsakovas veikė su Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus V. G. ir šio departamento Turto valdymo skyriaus vedėjos L. J. žinia, nepaneigia atsakovo pareigos rūpestingai ir sąžiningai atlikti jam pavestas užduotis ir nevykdyti, jo nuomone, neteisėtų ar nepagrįstų vadovų nurodymų. Atsakovas vengė bendrauti su interesantu telefonu, o atsiliepęs teisinosi dideliu užimtumu, tačiau realiai klausimas nebuvo sprendžiamas ir jam išspręsti niekas iniciatyvos nerodė, todėl galbūt atsakovas tiesiog nežinojo, ką pasakyti interesantui.

Įrodymų, kad atsakovo vadovai būtų reikalavę iš jo atsiskaityti už jam pavestą užduotį, būtų kontroliavę jos vykdymą darbdavė nepateikė. Atsakovas išsamiai nurodė visą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo eigą nuo 2008 metų, šios eigos ieškovė neginčijo, tai iš esmės tik patvirtina teismo nuomonę, kad Ekonomikos ir investicijų departamente buvo nusistovėjusi ydinga tvarka, asmenų prašymų dėl nekilnojamojo turto privatizavimo nagrinėjimo ir priimtų sprendimų įgyvendinimo klausimus sprendžiant ilgus metus, būtent todėl, teismo vertinimu, tiesioginiai atsakovo vadovai neįžvelgė, kad atsakovo veiksmai turi pažeidimo požymių, ir nemanė esant būtina kontroliuoti savo pavaldiniams pavestų užduočių vykdymą.

Vadovaujamasis darbas pagal savo esmę yra susijęs su savarankiškumu, diskrecija, reikalingų sprendimų priėmimu, atsakomybe. Vadovaujamos pareigos lemia kontrolės funkcijos turėjimą, o šios nepanaudojimas reiškia atsakomybės prisiėmimą už dėl to kilusius galimus neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013). Atsakovo pareigybės aprašymo 6 punkte nurodyta, kad vyriausiojo specialisto pareigas einantis darbuotojas tiesiogiai pavaldus Poskyrio vedėjai. Siekiant atsakovo tiesioginę vadovę Valdymo poskyrio vedėją R. K. įspėti, nurodant griežtai kontroliuoti pavaldžių specialistų darbą, pateiktas pasiūlymas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento parengtame Elektroniniame pranešime tarnybinės veiklos klausimais dėl A. M. ir J. M. prašymo.

Duomenų apie tai, kad Valdymo poskyrio vedėja būtų tikrinusi, kaip atsakovas vykdė užduotį, byloje nepateikta. Duomenų apie tai, kad Valdymo poskyrio vedėja R. K. jos vadovų būtų įspėta dėl griežtos pavaldžių specialistų darbo kontrolės, byloje taip pat nėra. Taigi darbdavė, netinkamai įgyvendindama jai priskirtas vadovavimo ir kontrolės funkcijas, prisidėjo prie neigiamų pasekmių, kurios, kaip nurodyta tyrimo išvadoje, pasireiškė neigiama įtaka Administracijos teikiamų paslaugų gyventojams kokybei, „sukėlė pagrįstą pareiškėjų nepasitenkinimą ir pakenkė savivaldybės prestižui“, atsiradimo, todėl taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už sukeltus neigiamus padarinius, tačiau, bylos duomenimis, atsakovo vadovų tarnybinis veiklos patikrinimas nebuvo pradėtas, drausminės nuobaudos niekam paskirtos nebuvo.

Gyvenamųjų patalpų privatizavimo klausimo sprendimas smarkiai pasistūmėjo į priekį ir buvo skubos tvarka išspręstas tik savivaldybei gavus iš Specialiųjų tyrimų tarnybos pagal kompetenciją nagrinėti A. M. ir J. M. pareiškimą (skundą). Šiam pareiškėjui leista privatizuoti turtą.

2013 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 40-212 patvirtintas kitokio turinio nei galiojęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 40-128 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas. Tiek 2015 m. balandžio 28 d. pranešime apie darbo drausmės pažeidimą, tiek įsakyme taikyti drausminę nuobaudą darbdavė nurodė negaliojančio pareigybės aprašymo nuostatų pažeidimus. Iš pareigybės aprašymo pašalinta senesnės redakcijos 5.5 punkte buvusi nuostata, nustačiusi vyriausiajam specialistui pareigą vykdyti privatizavimo, atliekamo vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti įstatymu, procedūras, kurios pažeidimu ir buvo kaltintas atsakovas. Taigi, atsakovas negalėjo pažeisti pareigų, už kurių vykdymą jis nebuvo atsakingas, o darbdavė negalėjo tokio pažeidimo konstatuoti. Vien dėl to 2015 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo, kuriuo atsakovui už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą skirta drausminė nuobauda – papeikimas, yra naikintinas, nes jame konstatuotas pažeidimas pareigų, kurių atsakovo pareigybės aprašymas nenustatė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi atmetė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą.

Nutartyje apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad atsakovui A. K. inkriminuotas darbo drausmės pažeidimas yra neįrodytas.

Darbuotojui A. K. darbdavės 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 41-353 skirta drausminė nuobauda už biurokratizmą. Tačiau įsakyme nurodyti tik mažareikšmiai darbuotojo padaryti darbo proceso apsirikimai (neteisingai dokumento projekte įrašė statinių unikalius numerius) ir kaltinimas sprendimo nepriėmimu, kurio darbuotojas pagal kompetenciją apskritai negalėjo priimti (įvertinti privatizuojamą objektą, leisti jį privatizuoti). Biurokratizmo kaip savarankiško darbo drausmės pažeidimo požymių įstatymas (DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktas) neapibrėžia, o bendrąja prasme jis suprantamas kaip pareigų neatlikimas, vilkinimas. Nagrinėjamu atveju darbuotojo A. K. kaltinimas, kad jis vilkino privatizavimo klausimo išsprendimą, yra nepagrįstas. Nors A. M. 2013 m. gegužės 14 d. prašymas leisti privatizuoti namo dalį su priklausiniais (duomenys neskelbtini) iš tiesų buvo nagrinėjamas ilgai, tačiau A. K. nebuvo įgaliotas priimti sprendimų pagal pareiškėjo prašymą dėl privatizavimo procedūros eigos, o atliko tik konkrečius veiksmus šioje procedūroje.

Iš A. M. 2015 m. vasario 2 d. skundo aišku, kad jis bendravo su keliais savivaldybės darbuotojais (S. B., L. J.), tačiau šie negalėjo atsakyti į klausimą, kokia yra privatizuojamo objekto kaina ir kodėl ji tokia yra. Tai netiesiogiai patvirtina darbuotojo A. K. paaiškinimus teisme, kad skyriaus vadovė L. J. neleido jam atlikti naujo vertinimo ir jis nežinojo, ar apskritai bus galima privatizuoti šį objektą.

A. M. prašymo sprendimas buvo vilkinamas dėl darbdavės toleruojamo neūkiško darbo organizavimo, o ne dėl tyčinio A. K. piktnaudžiavimo pareigomis ir sisteminio ilgalaikio pareigų nevykdymo (biurokratizmo). Iš A. M. skundo turinio yra aišku, kad specialistas A. K. veikė su Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus V. G. ir šio departamento Turto valdymo skyriaus vedėjos L. J. žinia, šie jokių ataskaitų apie klausimo sprendimo eigą iš darbuotojo nereikalavo. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl atsakovo veiksmų kvalifikavimo kaip biurokratizmo ir dėl jo kaltės.

Darbdavės reikalavimai šioje byloje negali būti tenkinami ir dėl to, kad darbdavė ieškiniu negina jokių iš darbo santykių kylančių teisėtų interesų. Byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo darbo santykiai buvo nutrūkę dar iki teismo sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme, todėl joks darbdavės interesas, susijęs su siekiu nubausti darbuotoją ir užtikrinti darbo drausmę darbovietėje, neegzistuoja ir šioje byloje negintinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis (bylos nagrinėjimo ribos) įtvirtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neaptarė nė vieno apeliacinio skundo argumento dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, ignoravo faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus arba juos vertino visiškai nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, užuot įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą pagal pateiktą apeliacinį skundą, šias ribas peržengė ir jau savo argumentais ieškinį atmetė, nemotyvuodamas, kodėl nevertina apeliacinio skundo argumentų, kodėl yra peržengiamos šio skundo ribos.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės ir teisingumo principai, CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą, Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. patvirtinti Rekomenduojami teismų procesinių sprendimų kokybės standartai (toliau – Rekomendacijos). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kuri įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Šiuo atveju teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, nepateikė jokių nesutikimo su apeliacinio skundo motyvais argumentų. Teismas taip pat nepateikė jokių argumentų, paaiškinančių, kodėl į apeliacinio skundo turinį apskritai nebuvo atsižvelgta, kodėl nebuvo vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys.

Rekomendacijos nustato, kad teismo sprendimo motyvai neturi apsiriboti bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais. Pernelyg bendro pobūdžio formuluotės (tokios kaip „šie argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai“ ar pan.), kurios vartojamos atsakant į konkrečius bylai reikšmingus argumentus ir galėtų būti įterpiamos į bet kurį sprendimą, nepateikiant jokių papildomų detalių paaiškinimų ar būtent konkrečiam sprendimui būdingų motyvų, nėra tinkamas motyvavimas (Rekomendacijų 2.2 punktas). O šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas, neaptaręs nei vieno apeliacinio skundo argumento, formaliai nurodė, kad „patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis“, tačiau jokio realaus ir motyvuoto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo vertinimo nutartyje nebuvo pateikta, apeliacinio skundo argumentai liko neaptarti net formaliai.

Rekomendacijos taip pat nustato, kad spręsdamas teisinio ginčo santykių kvalifikavimo ir teisės taikymo klausimus teismas nurodo, kodėl tam tikrus ginčo šalių argumentus atmeta (Rekomendacijų 2.4 punktas), taip pat Rekomendacijose nurodoma, kad teismo sprendimas turi didžiausią tikimybę neįtikinti tų, kuriems jis yra nepalankus, todėl teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje skiriamas pakankamas dėmesys bylą pralaimėjusios šalies argumentams įvertinti. Iš teismo sprendimo turi būti aišku, kodėl bylą pralaimėjusios šalies argumentų ar pozicijos palaikymas prieštarautų teisės normoms ar byloje esantiems įrodymams (Rekomendacijų 2.5 punktas). Šiuo atveju teismas, nepasisakydamas apie apeliacinio skundo argumentus, taip pat nepasisakė apie jame pateiktą teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, neskyrė jokio dėmesio ieškovės argumentams.

Vilniaus apygardos teismas netinkamai vertino 2015 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 41-353, kuriuo atsakovui skirta drausminė nuobauda, turinį. Teismas, neatsižvelgdamas į įsakymo turinį, taip pat ir į pateikto apeliacinio skundo argumentus, teigė, kad atsakovui drausminė nuobauda skirta už mažareikšmius darbo proceso apsirikimus (neteisingai dokumento projekte įrašytus statinių unikalius numerius) ir kad darbuotojas yra „kaltinamas sprendimo nepriėmimu, kurio pagal kompetenciją apskritai negalėjo priimti“. Nurodyti teismo teiginiai neatitinka aptariamo įsakymo turinio. Nuobauda atsakovui skirta ne tik už darbo proceso apsirikimus, tačiau visų pirma dėl to, kad tie apsirikimai neprotingai ilgą laikotarpį nebuvo taisomi. Atsakovas nebuvo kaltinamas sprendimo nepriėmimu, tačiau būtent delsimu šalinti nurodytus trūkumus, ką teismas įvardija kaip „konkrečius veiksmus procedūroje“ – būtent už juos (jų neatlikimą, netinkamą atlikimą) atsakovui ir skirta nuobauda, o ne už, kaip nepagrįstai teigia teismas, sprendimo dėl privatizavimo procedūros eigos nepriėmimą.

Atsakovo tęstinis darbo drausmės pažeidimas pasireiškė būtent neveikimu ir vilkinimu iki 2015 m. balandžio 1 d., tai reiškia biurokratizmą, kaip jis apibrėžtas Seimo kontrolierių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje: tai tokia pareigūno veika, kai vietoje reikalų sprendimo iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai priklausančius klausimus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai. Teismas padarė byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad „nagrinėjamu atveju darbuotojo A. K. kaltinimas, kad jis vilkino privatizavimo klausimo išsprendimą, yra nepagrįstas nei faktiškai, nei teisiškai“. Pažymėtina, kad atsakovas net neginčijo to, kad dokumento projektas buvo rengiamas beveik dvejus metus. Minėtų projektų rengimo procedūrų negalima vertinti atskirai, būtina vertinti visą prašymo nagrinėjimo procesą, kuris užtruko akivaizdžiai per ilgai. Kaip paaiškėjo vėliau, perdavus užduotį vykdyti kitai darbuotojai, analogiški veiksmai buvo padaryti per dvi savaites.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nebuvo vertintos aplinkybės dėl atsakovo neveikimo, pvz., daugiau nei 8 mėnesius užtrukusio pastabų taisymo (t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 4 d., kai atsakovas gavo Teisės departamento pastabas, iki 2014 m. gegužės 14 d., kai atsakovas klausimą iš naujo pateikė svarstyti NGPP komisijai, taip pat po 2014 m. gegužės 14 d. NGPP komisijos posėdžio, kai naujas įsakymo projektas atsakovo buvo parengtas tik 2014 m. rugsėjo 10 d.). Taigi, apie 4 mėnesius atsakovas rengė tokio įsakymo projektą, kuriam buvo naudojama NGPP komisijos posėdžio medžiaga, t. y. visa medžiaga atsakovui buvo žinoma ir jo turima. Vilniaus apygardos teismas netinkamai ir neatidžiai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į teiktą apeliacinį skundą, taip pažeidė (neteisingai taikė) įrodymų vertinimo taisykles – CPK 185 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Kitų darbuotojų galimi darbo drausmės pažeidimai negali būti teisinis pagrindas nepripažinti akivaizdžių atsakovo darbo drausmės pažeidimų. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 6.3 punkte nustatytas reikalavimas rengiant bei teikiant dokumentų projektus įsigilinti į klausimo esmę, vengti skubotumo ir paviršutiniškumo, patikrinti, ar jie atitinka galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, todėl drausminės atsakomybės taikymas dokumento rengėjui neturi priklausyti nuo tarnybinės (drausminės) atsakomybės kitiems Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams ar darbuotojams. Atsakovui nuobauda skirta ne dėl sprendimo nepriėmimo, o būtent dėl netinkamo dokumentų rengimo, delsimo juos taisyti, o atsakomybė dėl sprendimų nepriėmimo kilo kitiems ieškovės darbuotojams.

Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad Savivaldybės administracijos reikalavimai negali būti tenkinami dėl to, kad A. K. joje nedirba, todėl institucija negina jokių interesų. Pažymėtina, kad apskundimo procedūras inicijavo ne darbdavė, o atsakovas, gautą nuobaudą apskųsdamas Darbo ginčų komisijai. Savivaldybės administracija įgyvendina jai įstatymais suteiktą teisę apskųsti priimtus darbo ginčų komisijos sprendimus su jais nesutikdama (DK 296 straipsnis), ji neformuluoja jokių naujų prašymų, o jos teisėtas interesas yra svarbus, nes pripažinus, kad akivaizdus vilkinimas neturi būti baudžiamas, formuojama teismų praktika turės neigiamos įtakos institucijos veiklai, susijusiai su interesantų aptarnavimu. Taigi egzistuoja akivaizdus ieškovės materialinis suinteresuotumas bylos baigtimi (CPK 5 straipsnis).

Pažeisdami sprendimo motyvavimo pareigą (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas) ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) teismai nevertino, kad atsakovui nuobauda skirta ne tik už neveikimą, bet ir už netinkamo atsakymo parengimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovui drausminė nuobauda skirta ne tik už tęstinį prašymo leisti privatizuoti savivaldybei priklausančią namo dalį bei ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), nagrinėjimo vilkinimą (biurokratizmą), bet ir už teisės aktų pažeidimus rengiant atsakymo į A. M. 2015 m. sausio 26 d. prašymą pateikti informaciją projektą. Antruoju atveju A. K. turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatomis, tačiau parengė 2015 m. vasario 25 d. atsakymo Nr. A51-19850/15(2.14.1.18-EK5) projektą nesilaikydamas minėtų reikalavimų. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose šis pažeidimas nebuvo nagrinėjamas ir vertinamas. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime trumpai apibendrino, kad, esant teisėtam pagrindui, drausminė atsakomybė atsakovui galėjo būti taikyta tik už galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančio dokumento – atsakymo A. M. į jo paklausimą – parengimą bei jo kompetencijai priskirtų veiksmų dėl gyvenamosios dalies pastato (duomenys neskelbtini) pardavimo pareiškėjui A. M. neatlikimą. Tačiau daugiau apie netinkamą atsakymo rengimą, jo reikšmę nuobaudos teisėtumui apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir šio klausimo nevertino. Teismų turėjo būti konstatuota, kad atsakovas padarė darbo drausmės pažeidimą netinkamai parengdamas atsakymą, ir tik tuomet sprendžiama, ar ši aplinkybė lemia nuobaudos palikimą galioti.

Atsakovas A. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos apibrėžtos CPK 320 straipsnio 1 dalyje – tai apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. CPK įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija. Tai susiję su tuo, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovas, ieškinyje nurodydamas ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. Apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal ieškovo parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas. Būtent šiuos veiksmus ir atliko apeliacinės instancijos teismas, t. y. įvertino pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad A. K. inkriminuotas darbo drausmės pažeidimas yra neįrodytas. Apeliacinis skundas atmestas remiantis ne naujais apeliacinės instancijos teismo argumentais, o pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pakartotinai konstatuojant, kad atsakovo veiksmai neturi biurokratizmo požymių. Apeliacinės instancijos teismo tik papildomai nurodoma, kad, nutrūkus šalių darbo santykiams, nelieka darbdavės intereso, susijusio su siekiu nubausti darbuotoją ir užtikrinti darbo drausmę darbovietėje. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo ir tikrino ieškovės paskirtos drausminės nuobaudos atsakovui teisėtumą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą pagal šio teismo byloje surinktus įrodymus. Būtent toks ir buvo apeliacinio skundo pagrindas. Todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas išplėtė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų kasacijos pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis neturėtų būti naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą. Kai apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais dėl ginčo dalyko ir nepakartojo pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriems pritarė, tai nėra absoliutus apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTktNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459-611/2015">3K-3-459-611/2015</a>). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTktNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459-611/2015">3K-3-459-611/2015</a>; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzMtMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-33-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-33-313/2016">e3K-3-33-313/2016</a> ir jose nurodoma praktika).

Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje detaliai neaptarė kiekvieno apeliacinio skundo argumento, nereiškia, jog nutartis yra neteisėta ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys buvo neįvertintas. Jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai išsamus ir motyvuotas, apeliacinis teismas gali savo nutartyje nekartoti tų pačių motyvų, su kuriais sutinka. Tačiau tai, kad ieškovės argumentai apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti kaip nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti, nereiškia, jog teismo nutartis yra nemotyvuota ir dėl to naikintina.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai vertino visus į bylą pateiktus įrodymus, nepažeisdamas CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl atsakovui skirtos drausminės nuobaudos, vertino išvardytas bei pirmosios instancijos teisme išnagrinėtas faktines bylos aplinkybes ir pagal įrodymų visumą priėmė atitinkamą sprendimą.

DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Konstatuojant šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ypač svarbu nustatyti, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos drausminei atsakomybei kilti, kadangi tai traktuojama kaip vienas sunkiausių darbo drausmės pažeidimų, už kurį galima skirti pačią griežčiausią drausminę nuobaudą. Todėl būtina išanalizuoti visas faktines aplinkybes, turinčias reikšmės darbo nustatant drausmės pažeidimą, ypač darbuotojo neteisėtos veiklos faktą. Vertindamas įsakymą, kuriuo atsakovui skirta drausminė nuobauda, pirmosios instancijos teismas detaliai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ir įvertino visus įrodymus ir faktines aplinkybes. Tai leido apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad įsakyme nurodyti pažeidimai ir atsakovo veiksmai neatitinka biurokratizmo sąvokos turinio, taip pat ir šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo turinio.

Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovė, 2013 m. liepos pabaigoje atsakovui nebuvo duota užduotis išnagrinėti prašymą leisti privatizuoti, kas reiškia sprendimo leisti arba motyvuoto atsisakymo leisti tai padaryti pateikimą interesantui. Atsakovui buvo duota užduotis tik parengti įsakymo projektą pagal NGPP komisijos priimtą sprendimą. Tai patvirtinta byloje esančiais įrodymais, t. y. rezoliucijomis, raštais, įrašu ieškovės informacinėje sistemoje @vilys, jog užduotis jau baigta. Ieškovė prieštaringai teigia, kad atsakovas kaltinamas proceso vilkinimu, o jo veiksmai yra nepriklausomi nuo kitų darbuotojų, bet kartu pažymėdama, kad įsakymų projektų parengimas yra tik privatizavimo proceso dalis. Tai reiškia, kad šiame procese dalyvauja ne vienas darbuotojas ir priimami sprendimai bei privatizavimo proceso eiga priklauso net ne nuo vieno savivaldybės skyriaus darbo. Tai ir buvo patvirtina bylos nagrinėjimo metu, t. y. kad sprendimai privatizavimo procese, pvz., naujo turto vertinimo užsakymas, buvo atliekami ne atsakovo iniciatyva ir sprendimu, o kitų asmenų, t. y. NGPP komisijos, pavedimu, ir nuo jų taip pat priklausė privatizavimo proceso trukmė ir eiga. Atsižvelgiant į tai, teismai atitinkamai įvertino šias aplinkybes priimdami sprendimus.

Ieškovės teigimu, teismai tinkamai neįvertino fakto, kad atsakovas neginčijo aplinkybių, jog dokumentų rengimas užtruko beveik dvejus metus, o kai užduotis buvo perduota naujai darbuotojai, ji buvo atlikta per dvi savaites. Pažymėtina, kad teismai konstatavo, jog tokia praktika, t. y. privatizavimo procedūros užbaigimas arba net nutraukimas, jei pirkėjas nesutinka su pasiūlyta kaina, trunkanti po kelerius metus, yra normali. Šiuo atveju minimų patalpų privatizavimo procesas prasidėjo dar 2008 m., taigi iš viso truko beveik septynerius metus. Be to, teisme buvo įvertinta ir tai, kad klausimas buvo išspręstas net pažeidžiant ieškovės priimtą sprendimą nesvarstyti privatizavimo prašymų, kol nebus priimti atitinkami įsakymai dėl pasikeitusios privatizavimo proceso tvarkos, bei naujojo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas.

Teismų sprendimo ir nutarties išvada, kad atsakovui drausminė nuobauda paskirta neteisėtai, padaryta remiantis atsakovo atliktų veiksmų vertinimu. Ieškovės įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo atsakovui pripažintas neteisėtu ne dėl to, kad drausminė atsakomybė nebuvo taikyta atsakovo vadovams, o dėl to, jog atsakovo veiksmai neatitinka drausminės atsakomybės sąlygų. Teismai vertino būtent atsakovo galimai padarytą darbo drausmės pažeidimą, o ne kitų ieškovės darbuotojų veiksmus. Todėl teismai neprivalėjo ir negalėjo analizuoti kitų darbuotojų galimo savo pareigų nevykdymo.

Dėl ieškovės ir atsakovo darbo santykių pabaigos reikšmės – nutrūkus darbo santykiams, drausminės atsakomybės tikslas tampa nebeaktualus. Siekis užtikrinti tinkamą darbo pareigų vykdymą ir darbo organizavimą yra nebeįmanomas darbuotojui nebedirbant. Ieškovė teigia, kad jos suinteresuotumas grindžiamas teismo sprendime formuojama praktika dėl interesantų aptarnavimo. Tačiau ieškovė kaip darbdavė neturi teisės drausminę atsakomybę kitiems darbuotojams taikyti vadovaudamasi šio ar kito teismo sprendimo išvadomis, nes kiekvieno darbo drausmės pažeidimo atveju darbdavys turi išsamiai ištirti aplinkybes ir drausmines nuobaudas taikyti tik esant drausminės atsakomybės sąlygoms.

Įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo nurodoma, kad atsakovui skiriama drausminė nuobauda už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, pasireiškusį biurokratizmu. Atsižvelgdami į tai, teismai atsakovo veiksmus vertino pagal biurokratizmo sąvokos turinį. Ieškovės nurodomas neva netinkamas atsakymo A. M. parengimas neatitinka biurokratizmo sąvokos turinio. Atsakymo tekstas privalomai turi būti derinamas ir vizuojamas vadovų, todėl atsakymas buvo parengtas toks, kokį leido rengti skyriaus vedėja L. J. Atsižvelgiant į tai, įvertinę visus atsakovui pateiktus kaltinimus, teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepadarė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo pareigos motyvuoti procesinius sprendimus

Pagal CPK 268 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus. CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį).

Teismas sprendime pateiktas išvadas privalo motyvuoti ne tik nurodydamas atitinkamą teisės normą, bet ir išdėstydamas nustatytas aplinkybes, įrodymų vertinimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-244/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-244/2011">3K-3-244/2011</a>).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2012">3K-3-369/2012</a>; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad drausminė nuobauda (papeikimas) už darbo pareigų pažeidimą atsakovui buvo skirta nepagrįstai, nes įvertinus bylos įrodymus, jais nepatvirtinta, kad atsakovas padarė darbo pareigų pažeidimą. Ieškovė savo nesutikimą su šiomis teismų išvadomis kasaciniame skunde iš esmės grindžia teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą tinkamai motyvuoti procesinius sprendimus, pažeidimu. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš esmės teisiškai pagrįstais.

Tikrinant paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą nustatytinos aplinkybės yra tai, ar darbuotojas padarė darbo pareigų pažeidimą, už kurį jam skirta drausminė nuobauda. Aiškindamas ir taikydamas įrodymus bei įrodinėjimo taisykles reglamentuojančias teisės normas civilinėse bylose dėl darbo drausmės pažeidimų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu darbuotojas ginčija drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiga įrodyti, jog drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui. Tokiais atvejais darbdavys privalo įrodyti, kad buvo visos drausminės atsakomybės sąlygos. Sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą, būtina atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo civiliniame procese principus ir darbo bylų specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-354/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-354/2011">3K-3-354/2011</a>).

DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas skirti drausminę nuobaudą praėjus 6 mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Todėl nagrinėjamoje byloje teismai turėjo nustatyti, ar egzistavo faktinis ir teisinis pagrindas atsakovui taikyti drausminę atsakomybę už jo kompetencijai priskirtų veiksmų dėl pastato (duomenys neskelbtini) gyvenamosios dalies pardavimo pareiškėjui A. M. neatlikimą (nustačius tokį veiksmų neatlikimą 6 mėnesių laikotarpiu iki drausminės nuobaudos skyrimo ieškovės įsakymu 2015 m. gegužės 27 d., t. y. nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. gegužės 27 d.) ir (arba) nesilaikant teisės aktų reikalavimų parengtą Administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus 2015 m. vasario 25 d. atsakymo projektą.

Su pirmuoju kaltinimu atsakovui susijusi ieškovės įsakymo skirti papeikimą dalis suformuluota taip: „2014 m. rugsėjo 15 d. gavęs Administracijos Teisės departamento pastabas, iki 2015 m. balandžio 1 d. atsakovas nesiėmė veiksmų, kad būtų ištaisyti nurodyti sprendimo projekto leisti privatizuoti objektą (duomenys neskelbtini) trūkumai, atliktas naujas turto vertinimas, parengtas naujas įkainojimo aktas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektas dėl jo patvirtinimo“.

Tirdami šį darbdavės įsakyme nurodytą drausminės nuobaudos pagrindą teismai turėjo nustatyti, pirma, ar pirmiau nurodytų veiksmų atsakovas nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. galėjo imtis (ar jie priklausė jo kompetencijai ir buvo galimi, atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus), antra, jei galėjo – ar turėjo imtis (veikdamas savo iniciatyva arba pagal vadovo nurodymą, atsižvelgiant, be kita ko, į Vilniaus miesto savivaldybės 2012 m. gegužės 2 d. Nr. 1-545 sprendimu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės teikiamų (priimamų) teisės aktų projektų rengimo ir derinimo taisyklių reikalavimus), trečia, jei turėjo – ar jų ėmėsi, ketvirta, jei nesiėmė – dėl kokių priežasčių.

Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendime ir nutartyje pateiktas atsakovo veiksmų vertinimas 2013–2014 m. laikotarpiu, tačiau iš esmės nėra įvertinti atsakovo veiksmai (neveikimas) dėl gyvenamosios dalies pastato (duomenys neskelbtini) pardavimo pareiškėjui A. M. per teisiškai reikšmingą laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., už kuriuos galėjo būti paskirta drausminė nuobauda (DK 241 straipsnio 2 dalis).

Administracijos Teisės departamento 2014 m. rugsėjo 15 d. pastabose dėl atsakovo rengto Administracijos direktoriaus įsakymo projekto leisti privatizuoti A. M. objektą (duomenys neskelbtini) nurodyta parengti naują įkainojimą aktą patikslinant duomenis (išbraukti žemės sklypą, nes jis neparduodamas, neteisingai nurodyti statinių unikalūs numeriai, NGPP komisijos protokolas ir t. t.). Teismai neištyrė, ar atsakovas, atsižvelgiant į Teisės departamento 2014 m. rugsėjo 15 d. pastabas, nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. galėjo ir turėjo imtis įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo nurodytų veiksmų (ištaisyti sprendimo projekto trūkumus, atlikti naują turto vertinimą, parengti naują įkainojimo aktą ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą), ar jis tokių veiksmų ėmėsi, o jei nesiėmė – dėl kokių priežasčių. Taigi iš esmės liko neįvertintas šios drausminės nuobaudos dalies skyrimo faktinis ir teisinis pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas kaltinamas sprendimo nepriėmimu, kurio jis pagal kompetenciją apskritai negalėjo priimti (atlikti privatizuojamo objekto įvertinimą, leisti privatizuoti), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tinkamai motyvuota. Pirma, nėra aišku, kuo remdamasis teismas konstatavo, kad atsakovas pagal kompetenciją negalėjo priimti sprendimo dėl objekto įvertinimo. Antra, net darant prielaidą, kad tokio sprendimo atsakovas savarankiškai priimti negalėjo, kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į atliekamas funkcijas, jis negalėjo ir neturėjo bent jau inicijuoti tokio sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad, 2015 m. balandžio 1 d. perdavus (duomenys neskelbtini) objekto privatizavimo klausimą kuruoti kitai specialistei (S. B.), buvo itin operatyviai atliktas objekto įkainojimo aktas, aiškinamasis aktas, taip pat parengtas savivaldybės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektas, o Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu leido objektą parduoti A. M. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo įvertinti, dėl kokių priežasčių analogiškų veiksmų anksčiau neatliko atsakovas. Trečia, nors apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagal kompetenciją negalėjo priimti sprendimo dėl leidimo privatizuoti, yra iš esmės pagrįsta, tačiau pažymėtina, kad įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo atsakovas ir nėra kaltinamas tokio sprendimo nepriėmimu, o tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projekto neparengimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo įgaliojimai, pareigos, konkretūs veiksmai (neveikimas) ir jų priežastys pirmiau nurodytu teisiškai reikšmingu laikotarpiu turėjo būti įvertinti, be kita ko, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2098 dėl namo (duomenys neskelbtini) dalies įrašymo į aukciono būdu parduodamų objektų sąrašą kontekste, t. y. ar įtraukus (duomenys neskelbtini) objektą į aukciono būdu parduodamų objektų sąrašą atsakovas apskritai galėjo imtis kokių nors veiksmų, susijusių su NGPP komisijos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo įgyvendinimu, atsižvelgdamas į Teisės departamento 2014 m. rugsėjo 15 d. pastabas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė įsakymu skyrė papeikimą ir už tai, kad A. K., išnagrinėjęs 2015 m. sausio 26 d. A. M. prašymą pateikti informaciją, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, parengė Administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus 2015 m. vasario 25 d. atsakymo Nr. A51-19850/15 (2.14.1.18-EK5) projektą, kuriame neatsakė į pareiškėjo klausimus ir nepaaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjo prašymas nuo 2013 m. gegužės 14 d. neišnagrinėtas, nenurodė atsakymo apskundimo tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad esant teisėtam pagrindui, drausminė atsakomybė atsakovui galėjo būti taikyta, be kita ko, už galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančio dokumento – atsakymo A. M. į jo paklausimą parengimą. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai dėl šio įsakyme nurodyto darbo pareigų pažeidimo apskritai nepasisakė – t. y. liko neįvertinta, ar atsakovo parengtas 2015 m. vasario 25 d. atsakymas A. M. atitiko teisės aktų reikalavimus, jei neatitiko – ar nustatytas pažeidimas yra pakankamas (savarankiškai ar kartu su kitais galimais pažeidimais) pagrindas skirti drausminę nuobaudą (papeikimą). Taigi, aptariama apimtimi nebuvo atskleista bylos esmė.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nustačius, jog atsakovo parengtas raštas neatitiko teisės aktų reikalavimų, svarstant atsakovo drausminės atsakomybės klausimą turėtų būti įvertinta, ar atsakovas gali būti atsakingas už jo vadovo pasirašytą raštą ir priežastis, kodėl liko nepatrauktas atsakomybėn minėtą raštą pasirašęs vadovas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad 2013 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 40-212 patvirtintas kitokio turinio atsakovo pareigybės aprašymas, todėl įsakyme taikyti drausminę nuobaudą darbdavė nurodė negaliojančio pareigybės aprašymo nuostatų pažeidimus, nes iš pareigybės aprašymo pašalinta senesnės redakcijos 5.5 punkte buvusi nuostata, nustačiusi vyriausiajam specialistui pareigą vykdyti privatizavimo, atliekamo vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti įstatymu, procedūras, kurios pažeidimu ir buvo kaltintas atsakovas. Teismas nurodė, kad vien jau šiuo pagrindu atsakovui skirta drausminė nuobauda naikintina. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė iš esmės vadovaudamasis kito asmens nei atsakovas pareigybės aprašymu, t. y. kad pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas, jog pagal atsakovo pareigybės aprašymą atsakovas negalėjo imtis privatizavimo procedūrų, o būtent už jų neatlikimą atsakovui ir buvo skirta ginčijama drausminė nuobauda. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio apeliacinio skundo argumento apskritai nepasisakė, taip liko neįvertintas ieškovės įsakymo skirti drausminę nuobaudą teisinis pagrindas, t. y. ar drausminė nuobauda buvo skirta už atsakovo pareigų, kurios iš tiesų buvo nustatytos jo pareigybės aprašyme, nevykdymą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstu pripažįsta apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvą, kad ieškovės reikalavimai šioje byloje negali būti tenkinami ir dėl to, jog ji ieškiniu negina jokių iš darbo santykių kylančių teisėtų interesų. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo darbo santykiai nutrūko dar iki teismo sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme (panaikinus atsakovo pareigybės etatą nuo 2015 m. birželio 1 d.), todėl joks darbdavės interesas, susijęs su siekiu nubausti darbuotoją ir užtikrinti darbo drausmę darbovietėje, neegzistuoja ir šioje byloje negintinas. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog darbdavė neturi intereso iškelti reikalavimą teisme dėl buvusio darbuotojo drausminės nuobaudos, nepagrįsta DK nuostatomis. Darbdavei nėra pagal DK apribota teisė įrodinėti darbo byloje drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumą. Ieškovės teisinis suinteresuotumas įsakymo skirti atsakovui drausminę nuobaudą teisėtumu susijęs, be kita ko, su nuobaudą inicijavusių ir ją skyrusių asmenų sprendimų teisėtumu, todėl turi reikšmės savivaldybės darbuotojų darbo pareigų vykdymo ir atsakomybės už pareigų netinkamą vykdymą taikymo praktikai, darbo pareigų pažeidimų prevencijai, savivaldybės darbuotojų darbo su interesantais kultūrai ir įstaigos geros reputacijos formavimui. Be to, atsakovo veiksmų teisinio kvalifikavimo ir drausminės atsakomybės taikymo pagrįstumo klausimas gali būti reikšmingas tuo atveju, jei iš savivaldybės būtų pareikalauta žalos už netinkamą klausimo dėl namo dalies pardavimo sprendimą atlyginimo.

Nutarties 47–55 punktuose nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos ginčą dėl drausminės nuobaudos teisėtumo ir dėl jo darydamas išvadas, netyrė ir nevertino reikšmingų įrodymų, tarp jų ir tų, kuriais rėmėsi ieškovė (darbdavė) kaip faktiniu bei teisiniu pagrindu skirti drausminę nuobaudą, nors šiais klausimais ieškovė pateikė argumentus apeliaciniame skunde. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumą, kai liko teismo neįvertintas drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumas ir su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių, turinčių įtakos ginčo teisiniam įvertinimui ir bylos baigčiai apeliacinio skundo argumentų. Dėl konstatuotų proceso teisės pažeidimų yra teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, turėtų:

Įvertinti, ar įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo nurodytų veiksmų, už kurių neatlikimą atsakovui buvo skirta drausminė nuobauda (ištaisyti sprendimo projekto leisti privatizuoti objektą (duomenys neskelbtini) trūkumus, atlikti naują turto vertinimą, parengti naują įkainojimo aktą ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl jo patvirtinimo), atsakovas nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. galėjo imtis (ar jie priklausė jo kompetencijai ir buvo galimi, atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus), jei galėjo – ar turėjo imtis (veikdamas savo iniciatyva arba pagal vadovo nurodymą, atsižvelgiant, be kita ko, į Vilniaus miesto savivaldybės teikiamų (priimamų) teisės aktų projektų rengimo ir derinimo taisyklių reikalavimus), jei turėjo – ar jų ėmėsi, jei nesiėmė – dėl kokių priežasčių. Nustačius pažeidimus – įvertinti, ar jie yra pakankamas (savarankiškai ar kartu su kitais galimai pasitvirtinusiais pažeidimais) pagrindas skirti drausminę nuobaudą – papeikimą.

Įvertinti, ar atsakovo parengtas Administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus 2015 m. vasario 25 d. atsakymas A. M. atitiko teisės aktų reikalavimus, o nustačius, kad neatitiko – ar padarytas pažeidimas yra pakankamas (savarankiškai ar kartu su kitais galimai pasitvirtinusiais pažeidimais) pagrindas skirti drausminę nuobaudą – papeikimą.

Įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad 2013 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 40-212 patvirtintas kitokio turinio atsakovo pareigybės aprašymas, todėl įsakyme taikyti drausminę nuobaudą darbdavė nurodė negaliojančio atsakovo pareigybės aprašymo nuostatų pažeidimus, pagrįstumą. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad ši išvada pagrįsta – įvertinti pirmosios instancijos teismo argumentą, kad vien šiuo pagrindu atsakovui skirta drausminė nuobauda naikintina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavus nagrinėti bylą iš naujo, šiam teismui paliekama išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys