Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-41/2007

Procesinio sprendimo kategorija 128.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Teodoros Staugaitienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal D. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuo 1945 m. vasario 25 d. iki 1950 m. spalio mėnesio buvo kalinamas Kalinino speclageryje; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas valstybinei pensijai, tam tikroms lengvatoms gauti; dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, neišliko. Pareiškėjas nurodė, kad 1944 m. lapkričio 24 d., gavęs šaukimą, atvyko į Mažeikių karinį komisariatą, iš kur buvo išsiųstas į Vilnių, o iš čia – nukreiptas į Baltarusijos karinį dalinį „Vetrina“. 1945 m. vasario 25 d. areštuotas ir vagonu kaliniams pervežtas į Kalinino speclagerį; buvo tardomas, verčiamas dirbti ir apkaltintas su šeima dalyvavus pasipriešinime. 1950 m. spalio mėnesį išleistas į laisvę, kartu išduota pažyma, kad jis nuo 1944 m. lapkričio 24 d. iki 1950 m. spalio mėnesio tarnavo kariuomenėje; šios pažymos pagrindu Mažeikių rajono karinis komisariatas jam išdavė karinį bilietą. Dėl įrašo kariniame biliete, kad tarnavo kariuomenėje, pareiškėjas negavo lengvatų, kurias buvusios TSRS vyriausybė suteikė kariams po antrojo pasaulinio karo; jam paaiškinta, kad karinio dalinio archyvo sąrašuose jo pavardės nėra. Po susirašinėjimo su septyniais kariniais daliniais gavo atsakymus, kad juose netarnavo. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą dėl pažymos jo padėčiai ir buvimo vietai nuo 1945 m. iki 1950 m. patvirtinti. 2000 m. liepos 21 d. pažymėjime Nr. 14089-P nurodyta, kad, nevisiškai išlikusiame Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto archyvo fonde filtracinės bylos Nr. 4369/6 duomenimis, pareiškėjas buvo suimtas už dalyvavimą pasipriešinimo judėjimo organizacijoje ir OKR „Smerš“ komisijos 1945 m. vasario 25 d. nutarimu „nukreiptas“ į Kalinino speclagerį patikrinti. Pareiškėjas nurodė, kad yra 1949 m. lapkričio 26 d. pažyma, patvirtinanti faktą, jog Kalinino lageryje Nr. 140 tuo metu jis buvo kalinamas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 111 pareiškėjui dėl įrodymų rezistencinei veiklai patvirtinti trūkumo nepripažintas nei kario savanorio, nei laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2006 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pagal CPK 178 straipsnyje nustatytą jam pareigą turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Teismas argumentavo, kad pagal pateiktus įrodymus nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas nuo 1945 m. vasario 25 d. iki 1950 m. spalio mėnesio buvo kalinamas Kalinino speclageryje; pareiškėjo į bylą pateikto karinio bilieto Nr. 0928165 (b. l. 5-6, 44-46), kuris pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, todėl turinčiu didesnę įrodomąją galią, duomenimis, nurodytu laikotarpiu pareiškėjas atliko karinę tarnybą; teismas pripažino neįrodytais pareiškėjo teiginius, kad nurodytas karinis bilietas yra suklastotas (CPK 178 straipsnis). Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-978 redakcija; Žin., 2006, Nr. 141-5404) 11 straipsnio 3 dalį (šios dalies redakcija įsigaliojo nuo 2000 m. sausio 1 d. (1998 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. VIII-967 5 straipsnis; Žin., 1998, Nr. 114-3192) getų, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinių stovyklų sąrašą tvirtina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras; ši institucija taip pat nustato užsienio valstybių teritorijoje veikusių nurodytų prievartinių stovyklų egzistavimo faktą, tikslina konkrečios stovyklos statusą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2004 m. gegužės 26 d. rašte Nr. 37R-168 (b. l. 36) nurodė, kad duomenų apie Kalinino speclagerį neturi. Teismas rėmėsi teismo posėdžio metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovo duotais paaiškinimais, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymą filtraciniai lageriai nėra „kitokio tipo prievartinės stovyklos“; jie veikė sovietų laikais, čia asmenys buvo tikrinami dėl jų veiklos antrojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos metu. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad fakto, jog pareiškėjas buvo patalpintas į filtracinį lagerį nustatymas, nesukurtų pasekmių, kurių šis siekia, t. y. kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 183, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų tyrimo ir jų vertinimo taisykles, nes nevisapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes ir neobjektyviai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus: Lietuvos ypatingojo archyvo 2000 m. liepos 21 d. pažymėjimo Nr. 14089-P, 2004 m. rugsėjo 3 d. pažymėjimo Nr. S3-3601, karinio bilieto Nr. 0928165 ir kt. duomenis, taip pat kad nepagrįstai pripažino, jog nuo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nepriklauso pareiškėjo asmeninių teisių atsiradimas, šiam siekiant nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų (1997 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. VIII–342; Žin., 1997, Nr. 66-1609) 2 straipsnio 3 punktą pripažinimo. Kolegija nurodė, kad nukentėjusio asmens statusas gali būti pripažintas tik Lietuvos Respublikos įstatymo dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų įstatymo pagrindu; tuo tarpu, kolegijos vertinimu, be pirmiau nurodytų, kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas tikrai buvo rezistencijos dalyvis, kada buvo suimtas ar kalėjo jo nurodytu laiku Kalinino speclageryje, byloje nėra. Kolegija pažymėjo, kad 1949 m. lapkričio 26 d. pažymoje nurodyta, jog pareiškėjo filtracinė byla, gauta iš Kalinino miesto lagerio Nr. 140, 1946 m. LTSR VRM 1–ojo specialaus skyriaus buvo išsiųsta į patikrinamąjį–filtracinį lagerį pažymai apie D. P. buvimo vietą gauti ir grąžinta atgal dėl filtracinio lagerio performavimo (b. l. 23-24). Kolegija padarė išvadą, kad rašytiniai įrodymai, kurių dauguma yra nuorašai, sudaro tik prielaidą, jog D. P. galėjo būti suimtas ar įkalintas Kalinino speclageryje, apie kurį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras duomenų neturi (b. l. 36). Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi didesnę įrodomąją galią turinčiu oficialiuoju rašytiniu įrodymu – kariniu bilietu, kurio duomenys rodo, jog pareiškėjas 1945 m. sausio 15 d. prisiekė ir iki 1950 m. spalio mėnesio atliko tarnybą sovietinės armijos kariniame dalinyje Nr. 75190, vėliau buvo karinio komisariato įskaitoje. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad atsakymuose į laiškus nepatvirtinamas jo tarnybos sovietinėje armijoje nurodytu laikotarpiu faktas, kolegija pripažino nepaneigiančia tarnybos armijoje fakto, nes jį patvirtina karinio bilieto duomenys (nurodytas karinio dalinio numeris, įrašai apie priesaiką, demobilizavimo datą, tarnybos eigą).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti, pareiškimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl įrodymų, taip pat 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pažeidžiant procesinės teisės normas teismų nustatyti faktai ir padarytos išvados, pripažintini nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas išvadoms pagrįsti iš esmės rėmėsi dviem rašytiniais įrodymais, t. y. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr.111, kuriuo dėl rezistencinės veiklos įrodymų trūkumo atsisakyta pripažinti pareiškėjui kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinį statusą; taip pat karinio bilieto Nr. 0928165 duomenimis apie pareiškėjo karinę tarnybą nuo 1945 m. vasario 25 d. iki 1950 m. spalio mėnesio. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindė pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida, t. y. kad teismas neištyrė kitų byloje esančių įrodymų, taip pat tinkamai neįvertino įrodymų visumos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo neištirtus įrodymus tirti ir įvertinti; tokia taisyklė suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje G. G. prieš R. P., bylos Nr. 3K-3-211/2001; liko neištirti ir neįvertinti šie rašytiniai įrodymai: 1) Lietuvos ypatingojo archyvo 2000 m. liepos 21 d pažymėjime Nr. 14089-P esantys duomenys, kad pareiškėjas 1945 m. buvo suimtas, nes įtariamas, jog nuo 1941 m. iki 1944 m. priklausė pasipriešinimo judėjimo organizacijai; 2) 1949 m. lapkričio 26 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo filtracinė byla, gauta iš Kalinino miesto lagerio Nr. 140, 1946 m. LTSR VRM 1–ojo specialaus skyriaus buvo išsiųsta į patikrinamąjį–filtracinį lagerį pažymai apie jo buvimo vietą gauti ir grąžinta atgal dėl filtracinio lagerio performavimo; 3) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2002 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 51-09-1-4963 nurodyti faktai apie tai, kad duomenimis iš baudžiamosios bylos Nr. 436916 nustatyta, jog D. P. buvo suimtas kaip įtariamasis, vokiečių okupacijos metais tarnavęs savisaugos būryje, kovojusiame su sovietiniais partizanais; 4) Lietuvos ypatingojo archyvo 2004 m. rugsėjo 3 d. pažymėjimo Nr. S3-3601, kuriame patvirtinama aplinkybė, kad 1945 m. vasario 25 d. nutarimu pareiškėjas buvo išsiųstas į NKVD speclagerį Kalinino mieste tolesniam patikrinimui, gavus duomenų, jog jis vokiečių okupacijos laikais priklausė vokiečių būriui kovai su partizaniniu judėjimu Lietuvoje, ketino pabėgti iš raudonosios armijos, duomenys. Teismai privalėjo kritiškai vertinti karinio bilieto duomenis, nes juose nurodyta, kad nėra žinių, kokiame sovietų armijos kariniame dalinyje ir kiek laiko D. P. atliko karinę tarnybą, be to, nesant patvirtinimo (septynių karinių dalinių atsakymuose), jog pareiškėjas atliko karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ prieš Vilniaus miesto valstybinę mokesčių inspekciją, bylos Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32, 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ prieš Vilniaus miesto valstybinę mokesčių inspekciją, bylos Nr. 3K-3-945/1999, kat. 32 ir kt.).

2. Teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies normas, kuriose nustatyti reikalavimai motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma nurodyti teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje apsiribojo tik pirmosios instancijos teismo motyvų perrašymu; apeliacinio skundo visi argumentai buvo susiję su įrodymų vertinimu, tačiau kolegija juos tik išvardijo, bet iš naujo netyrė ir nevertino, todėl pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nė dėl vieno apeliacinio skundo argumento. Dėl nurodytų aplinkybių kolegija nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį apeliacinio skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje 305-oji DNSB „Bokštas“ prieš Vilniaus miesto savivaldybę, bylos Nr. 3K-3-416/2002).

Atsiliepime į pareiškėjo kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad Lietuvos ypatingojo archyvo 2000 m. liepos 21 d. pažymėjimo Nr. 14089-P duomenys neįrodo, jog pareiškėjas buvo kalinamas Kalinino speclageryje. Kasatorius apeliaciniame skunde nurodė, kad siekia nuo okupacijų nukentėjusio asmens, okupacijos metais prievarta paimto į okupavusios valstybės karinį dalinį arba priverstiniams darbams, teisinio statuso pripažinimo pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 2 straipsnio 3 punktą, tačiau 2 straipsnyje yra bendro pobūdžio normos; teisinis statusas pripažįstamas šio įstatymo 4–7-1 straipsniuose nustatytais pagrindais; pareiškėjo tarnyba sovietinėje armijoje, Vidaus reikalų ministerijos daliniuose neatitinka įstatymo reikalavimų teisiniam statusui nuo okupacijų nukentėjusiam asmeniui pripažinti. Pagal įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto g papunktį nukentėjusiais nuo okupacijų pripažįstami asmenys, paimti priverstiniams darbams už Lietuvos ribų, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai; priverstiniai darbai buvo vykdomi tik vokiečių okupacijos laikotarpiu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra procesinės teisės normų taikymas civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Asmens kreipimasis į teismą su prašymu nustatyti tam tikrą faktą suponuoja, kad pareiškėjas žino (arba bent turi žinoti), kokia materialioji teisė šiam faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jo asmeninės ar turtinės teisės gali dėl to fakto atsirasti. Taigi teismas, priimdamas pareiškimą, pasirengdamas bylos nagrinėjimui, nagrinėdamas bylą, privalo išsiaiškinti, koks teisės aktas prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę. Nežinant teisės normos, kuri faktui suteikia juridinę reikšmę, gali būti neišaiškintos byloje turinčios reikšmės aplinkybės arba aiškinamos tokios aplinkybės, kurios neturi reikšmės bylai, ir teismo gali būti nustatytas faktas, kuris neturi juridinės reikšmės. D. P. 2004 m. kovo 22 d. teismui pateiktame pareiškime prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuo 1945 m. vasario 25 d. iki 1950 m. spalio mėnesio buvo kalinamas Kalinino speclageryje; nurodė, kad nuo šio fakto priklauso valstybinės pensijos skyrimas ir kitos nukentėjusiems nuo okupacinių režimų asmenims nustatytos socialinės lengvatos. Pirmosios instancijos teismas savo padarytoje išvadoje dėl bylos baigties nurodė, kad jeigu ir būtų nustatytas pareiškėjo patalpinimo į filtracinį lagerį faktas, jis negali sukelti pareiškėjui jokių pasekmių, nes toks faktas nesuteikia pareiškėjui teisės gauti nei kario savanorio, nei laisvės kovų dalyvio teisinio statuso. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš D. P. pareiškimo teismui matyti, jog prašomą nustatyti kalinimo speclageryje faktą jis sieja su nukentėjusio nuo okupacinių režimų, bet ne su kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimu; vien tik ši aplinkybė rodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė aplinkybių, turinčių reikšmės taikant CPK 444 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašomą nustatyti kalinimo speclageryje faktą susiejo ne su pareiškėjo nurodytais, bet kitais teisiniais padariniais (kitokio teisinio statuso pripažinimu); tai reiškia, kad teismas neatskleidė bylos esmės.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašomą nustatyti faktą sieja su galimybe gauti valstybinę pensiją bei socialines lengvatas, pažymėtina, jog Valstybinių pensijų įstatymas nustato kelių rūšių valstybines pensijas, tarp jų – nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją (1 straipsnis). Įstatymo 11 straipsnyje išvardyti asmenys, turintys teisę gauti nukentėjusių asmenų valstybines pensijas. Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas apibrėžia politiniais motyvais persekiotų ir nuo 1939-1990 m. okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus (1 straipsnis). Asmenys, kuriems pripažintas nukentėjusio asmens statusas, turi teisę gauti įstatymų nustatytas socialinės rūpybos bei kitas lengvatas ir valstybės paramą. Nuo okupacijų nukentėjusių asmenų grupės išvardytos nurodyto įstatymo 3 straipsnyje; kituose straipsniuose nurodyti kriterijai, pagal kuriuos asmenys priskiriami tam tikrai grupei; antai, 4 straipsnyje nustatyta, kurie asmenys pripažįstami politiniais kaliniais, ir kurie – politiniams kaliniams prilygintais asmenimis, 6 straipsnyje – kurie asmenys priskiriami kitų represuotų asmenų grupei. Teismas sprendime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neturi teisės konstatuoti asmens teisinio statuso ar nurodyti, kokiai asmenų, nukentėjusių nuo okupacijų, grupei jis priskirtinas, teismas tik gali konstatuoti konkretų faktą (pavyzdžiui, kad asmuo buvo kalinamas be teismo sprendimo tam tikrą laiko tarpą), kuriuo remiantis gali būti nustatytas atitinkamas nukentėjusiojo statusas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškimą, pasirengdamas bylos nagrinėjimui ir bylą nagrinėdamas, nesiaiškino, kuri ar kurios iš nurodytų įstatymų normų nustato tam tikras teises, kurių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas sietinas su prašomu nustatyti faktu; tai, kad teismas neištyrė šių byloje turinčių reikšmės aplinkybių, galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir paliko jį nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog D. P. tikrai buvo rezistencijos dalyvis, buvo suimtas ar kalėjo speclageryje Kalinino mieste, kad buvo prievarta paimtas į sovietinę armiją, atliko priverstinius darbus. Dėl nutartyje išvardytų faktų gausos dar labiau, negu pirmosios instancijos teismo sprendime, neaišku, kokį faktą tyrė ir su kokiais teisiniais padariniais jį siejo apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nereagavo į tai, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, privalomų, priimant sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir šio esminio proceso trūkumo pats nepašalino (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl nurodytų procesinės teisės normų pažeidimų skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pareiga – aiškiai suformuluoti teismui prašymą, t. y. nurodyti, kokį faktą prašo nustatyti, kokiam tikslui reikia šį faktą nustatyti (CPK 447 straipsnis). Bylą nagrinėjant iš naujo tai aktualu, nes iš bylos medžiagos matyti nenuosekli pareiškėjo pozicija, pareiškime teismui nurodęs, kad prašo nustatyti įkalinimo speclageryje faktą, apeliaciniame skunde jis prašė atsižvelgti į tai, jog siekia būti pripažintu nuo okupacijų nukentėjusiu asmeniu, kuris buvo prievarta paimtas į okupavusios valstybės karinį dalinį priverstiniams darbams. Pareiškėjas turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius prašomą nustatyti faktą (CPK 178 straipsnis). Kartu pabrėžtina tai, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose turi imtis visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Tai reiškia, kad teisėjas turi patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas proceso dalyvių pateikta medžiaga. Rūpindamasis tinkamu teisės įgyvendinimu ypatingojoje teisenoje, teisėjas, skirtingai nei ginčo teisenoje, gali nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti ir juos išreikalauja, jei byloje dalyvaujantys asmenys negali šito padaryti. Lietuvos ypatingajame archyve esant pareiškėjo filtracinei bylai, teismas turi ją išreikalauti ir ištirti byloje esančius rašytinius įrodymus; visus byloje surinktus įrodymus įvertinti pagal CPK 185, 197 ir kituose straipsniuose nustatytus reikalavimus. Teismo sprendimas laikomas teisėtas ir pagrįstas, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas byloje turinčias reikšmės aplinkybes (CPK 263 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 2–ajam apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Sigitas Gurevičius

Teodora Staugaitienė