K. H. pagal BK 178 str. 5 d., 182 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-142-511/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42763-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.3; 1.2.14.5.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Arūno Budrio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistosios gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vaidos Andriulaitienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 22 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu K. H. išteisinta dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 4 dalyje, nes nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Raimondos Mackevičienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. K. H. pirmosios instancijos teismas išteisino dėl kaltinimo tuo, kad ji pasikėsino įgyti apgaule nedidelės vertės svetimą turtą ir pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą, būtent: ji 2023 m. lapkričio 6 d. apie 19 val. Ozo g. 25, Vilniuje, prekybos centre „Akropolis“ esančioje parduotuvėje,,Maxima“, veikdama bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta mergina, į parduotuvės pirkinių vežimėlyje esantį „Lidl“ pirkinių krepšį susidėjusi 146,24 Eur vertės prekių išėjo pro savitarnos kasas nesumokėjusi už prekes, o už parduotuvės pirkinių vežimėlyje sudėtas prekes savitarnos kasoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytai moteriai nuskenavus prekybos salėje ant prekės užklijuotą pigesnės prekės kodą su kaina, apgaule pasikėsino įgyti svetimą UAB „Maxima LT“ priklausantį 31,82 Eur vertės turtą, tačiau savo nusikalstamų veikų nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes buvo sulaikyta apsaugos darbuotojų.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintosios K. H. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, patikslino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginę dalį, kurioje nurodyta, kad K. H. buvo kaltinama padariusi BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 4 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, nustatydamas, kad nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodytina, jog K. H. buvo kaltinama padariusi tik BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiką, nes tik toks kaltinimas išteisintajai buvo pateiktas kaltinamajame akte, o teisme kaltinimas nebuvo keičiamas.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja V. Andriulaitienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

4. Darydami išvadą, kad K. H. veikai taikytina BK 22 straipsnio 1 dalis bei 178 straipsnio 4 dalis ir BK 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 4 dalis (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4.1. Bylą nagrinėję teismai neskyrė dėmesio apgaulei, kaip būtinajam sukčiavimo požymiui, neatskleidė įvykio metu panaudotos apgaulės ir asmenų tyčios turinio. Pagal teismų praktiką, apgaulė gali būti aktyvi ir pasyvi. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam neobjektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA3LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-307-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-307-648/2016">2K-307-648/2016</a> ir kt.). Iš bylą nagrinėjusių teismų baigiamųjų aktų matyti, kad teismai apgaulę siejo tik su aktyviais išteisintosios ir jos bendrininkės veiksmais, pasireiškusiais brūkšninių kodų ant brangesnių prekių pakeitimu pigesnių prekių brūkšniniais kodais ir šių pigesnių brūkšninių kodų nuskenavimu atsiskaitant už prekes savitarnos kasoje, tačiau dėl kitos veikos dalies apgaulės neįžvelgė. Pažymėtina, kad asmenų veikimo schema pasireiškė tuo, jog prekybos salėje paimtos prekės buvo dedamos į skirtingas vietas: dalis į vežimėlį, o dalis – į pirkinių krepšį. Vėliau dalis prekių, kurios sudėtos į pirkinių krepšį, nebuvo nuskenuojamos savitarnos kasoje ir už jas nebuvo sumokėta, taip pat buvo nuskenuoti ant brangesnių prekių užklijuoti pigesnių prekių brūkšniniai kodai ir už juos sumokėta mažesnė pinigų suma. Abu šie veiksmai buvo atlikti vienu metu, visos prekės buvo sudėtos į vieną vežimėlį ir išvežtos pro savitarnos kasas. Iš to darytina išvada, kad K. H. ir jos bendrininkė imitavo vieno bendro pirkinio apmokėjimą. Dėl to šiuo atveju prekes pasikėsinta užvaldyti ne dviem skirtingais būdais, kaip konstatavo bylą nagrinėję teismai, o iš esmės derinant tarpusavyje skirtingas apgaulės formas, t. y. aktyviais veiksmais pakeičiant brangesnių prekių brūkšninius kodus pigesnių prekių brūkšniniais kodais, ir pasyviais veiksmais – sudarant įspūdį, kad už prekes jau atsiskaityta, tačiau už jas neatsiskaičius ir neketinant to daryti. Visa ši veika yra padaryta pagal vieną sumanymą. Dėl to apgaulė buvo panaudota visai nusikalstama schemai, o ne tik jos daliai, kaip konstatavo teismai.

4.2. Darydami išvadą, kad K. H. veika vertintina kaip idealioji BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 178 straipsnio 4 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 4 dalyje nusikalstamų veikų sutaptis, bylą nagrinėję teismai padarė klaidingą išvadą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje jokių detalesnių tokio vertinimo motyvų nenurodė, o apeliacinės instancijos teismo motyvai tokiai išvadai pagrįsti prieštarauja teismų praktikai. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad būtinas idealiosios sutapties požymis yra bendras sumanymas, nes šis požymis nustatant idealiąją sutaptį yra būtinas tik tada, kai buvo padarytos kelios veikos, viena po kitos, per trumpą laiko tarpą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Kitaip nei pirmiau nurodytoje teismų praktikoje, šioje byloje išteisintoji ir jos bendrininkė abi veikas atliko vienu metu, kai bandė prekes išvežti vežimėlyje iš parduotuvės. Dėl to K. H. veika turėjo būti vertinama ne per nusikalstamų veikų sutapties, o per bendros tyčios (sumanymo) apgaule įgyti svetimą turtą prizmę. Pažymėtina, kad vagystė ir sukčiavimas yra panašios nusikalstamos veikos, nes jomis siekiama užvaldyti svetimą turtą, o šias nusikalstamas veikas skiria tik veikos padarymo būdas ir tyčios turinys. Dėl to šiuo atveju nesant savarankiškos tyčios dėl kiekvienos iš veikų, t. y. nenustačius K. H. suvokimo ir noro dalį prekių tiesiog pagrobti, o kitą dalį įgyti panaudojus apgaulę, BK 178 straipsnio ir 182 straipsnio idealioji sutaptis yra negalima.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos V. Andriulaitienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 178 ir 182 straipsnių taikymo ir esminių BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

6. Už vagystę pagal BK 178 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, o pagal BK 182 straipsnio 4 dalį už sukčiavimą atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino.

7. Atribojant vagystę nuo sukčiavimo pažymėtina, kad vagystės būdu turtas užvaldomas prieš savininko valią, o sukčiavimo atveju turto savininkas ar kitas asmuo turtą perleidžia savo valia, paveiktas apgaulės. Kaltininkui apgaulę panaudojus ne tiesiogiai įgyjant turtą, o tik sudarant galimybę „prieiti“ prie šio turto, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o priklausomai nuo turto įgijimo būdo – kaip vagystė (pvz., kaltininkas melagingai nurodo ketinantis sudaryti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorį ir paprašo nukentėjusiojo leisti transporto priemonę išbandyti, o ją gavęs – pagrobia).?? Pažymėtina, kad veikos, kai sudarant sandorius dėl turto sudaroma atsiskaitymo už įgyjamą svetimą turtą regimybė, teismų praktikoje paprastai kvalifikuojamos kaip sukčiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-301/2011, 2K-336/2013, 2K-66-594/2025).

8. Nagrinėjamu atveju aktualus veikų kvalifikavimo klausimas, kai kėsinamasi užvaldyti svetimą turtą (prekes) per parduotuvių savitarnos kasas, o tai turi tam tikrų ypatumų. Teisėjų kolegija pažymi, kad įprasta savitarnos atsiskaitymo parduotuvėse sistema veikia taip, kad pirkėjas pats atlieka visus pirkimo veiksmus. Jis savitarnos kasos terminale nuskenuoja išsirinktų prekių brūkšninius kodus, atsiskaito už prekes, o sistemai patvirtinus pirkimo operacijos įvykdymą, pirkėjas su prekėmis faktiškai kaip jo įgytomis palieka savitarnos kasų zoną. Nors egzistuoja ir pirkėjų kontrolės priemonės, tokia sistema visų pirma grindžiama pirkėjo sąžiningumu. Nustačius, kad, turėdamas tikslą neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, asmuo sąmoningai klaidina prekybos įmonės sistemą ar darbuotojus, veikdamas taip, kad savitarnos kasoje vykdant atsiskaitymą sudaromas klaidingas įspūdis apie prekių kiekį, kainą ar patį atsiskaitymo už jas faktą (pvz., priklijuojami netikri ar ne tų prekių brūkšniniai kodai, nuskenuojama tik dalis prekių, imituojamas atsiskaitymas už prekes), o tokia apgaulė yra esminė neteisėto turto užvaldymo priemonė, veika kvalifikuotina kaip sukčiavimas.

9. Nagrinėjamoje byloje K. H. buvo kaltinama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 4 dalį tuo, kad pasikėsino įgyti apgaule nedidelės vertės svetimą turtą pirmiau šioje nutartyje nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad kaltinamoji su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu kaltinime nurodytas prekes siekė neteisėtai užvaldyti dviem būdais: dalį jų, sudėtų į pirkinių krepšį, nepateikiant apmokėti, t. y. neskenuojant savitarnos kasoje, o jas pervežant pro kasas (šių prekių bendra vertė – 146,24 Eur), o kitą dalį – ant prekių užklijavus pigesnių prekių brūkšninius kodus ir juos nuskenavus savitarnos kasoje (tokių prekių bendra vertė – 37,18 Eur), apgaule įgyti brangesnes prekes už mažesnę kainą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, prekes, kurios buvo pervežtos pro kasas, buvo siekiama pagrobti nenaudojant apgaulės, kitaip nei prekes su pakeistais brūkšniniais kodais, todėl nepagrįstas K. H. veiksmų kvalifikavimas tik pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 4 dalį. Teismo vertinimu, kaltinime nurodyti K. H. veiksmai turėtų būti vertinami kaip pasikėsinimo pagrobti prekes ir pasikėsinimo apgaule įgyti prekes idealioji sutaptis. Dėl pateikto kaltinimo pirmosios instancijos teismas K. H. išteisino motyvuodamas tuo, kad skirtingais būdais užvaldyto turto vertė nesiekė turto vertės, nuo kurios pagal BK 190 straipsnio 1 dalį kyla baudžiamoji atsakomybė.

10. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, prokuroras priimtą teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliaciniame skunde jis nurodė, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog išteisintoji, turėdama iš anksto susiformavusią tyčią, veikdama pagal iš anksto apgalvotą schemą su bendrininke apgaule, t. y. sudarydama įspūdį, jog buvo sumokėta už visas prekes, bandė įgyti visas iš prekybos salės paimtas prekes, taip siekdama vieno tikslo ir kėsindamasi į tą patį dalyką ir įstatymo saugomą teisinį gėrį. Šie apeliacinio skundo argumentai laikytini esminiais, nes būtent jais buvo grindžiamas apeliacinio skundo prašymas išteisintąją K. H. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 4 dalyje.

11. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Tai reiškia, kad teismas privalo išsamiai išnagrinėti apeliacinius skundus, bylos patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir jų analize, visų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių išnagrinėjimu, o visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti aiškios ir pakankamai argumentuotos.

12. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. H. veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą apgaule įgyti nedidelės vertės svetimą turtą ir pasikėsinimą pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą, padarytus esant idealiajai sutapčiai. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismai išskaidė vieną veiką į dvi veikas, neįvertinę visų reikšmingų bylos aplinkybių ir visų pirma bendro veikos konteksto – visas prekes kėsintasi neteisėtai įgyti to paties „pirkimo“ metu, visos jos buvo sudėtos į tą patį prekybinį vežimėlį ir kartu išgabentos iš savitarnos kasų zonos, prekėms užvaldyti panaudotas apgaulės elementas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, priimtoje nutartyje nepasisakė apie prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl išteisintosios iš anksto susiformavusios tyčios veikti pagal iš anksto apgalvotą schemą imituojant atsiskaitymą ir taip apgaule įgyti visas jų su bendrininke iš prekybos salės paimtas prekes, taigi nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

13. Nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai pripažintini esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 22 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasis šios nutarties išaiškinimais, teismas privalo ištaisyti šioje nutartyje pirmiau nurodytus pažeidimus, tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, išnagrinėti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti išsamiai motyvuotas išvadas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo

14. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, joje nurodoma, kad už advokato R. Vanago suteiktą antrinę teisinę pagalbą išteisintajai K. H. valstybei priteistina 112,50 Eur.

15. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143-696/2017">2K-143-696/2017</a>, 2K-162-648/2021 ir kt.), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-46-895/2015, 2K-24-654/2023 ir kt.).

16. Prokuroro kasacinis skundas tenkinamas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Taigi galutinis sprendimas šioje byloje dar nepriimtas, t. y. dėl K. H. priimtas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis lieka neįsiteisėjęs ir jos kaltės klausimas galutinai nėra išspręstas, todėl klausimas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimo paliekamas nenagrinėtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-594/2023, 2K-P-51-719/2023).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Arūnas Budrys

Eligijus Gladutis