Dėl teisės normų, reglamentuojančių asmenų iškeldinimą iš patikėjimo teise valdomų patalpų, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-247-916/2018

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-13209-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.10; 2.4.2.12.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. A. ir S. A. A. (S. A. A.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos edukologijos universiteto ieškinį atsakovams G. A., S. A. A. dėl iškeldinimo; tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, valstybės įmonė Registrų centras, notarė Dalia Štaupienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių asmenų iškeldinimą iš patikėjimo teise valdomų patalpų, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas Lietuvos edukologijos universitetas ieškiniu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo iškeldinti atsakovus S. A. A. ir G. A. su visu jiems priklausančiu turtu iš ieškovui priklausančių (patikėjimo teise valdomų) negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad Lietuvos edukologijos universiteto bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), vedėja su turimais raktais negalėjo patekti į Lietuvos edukologijos universitetui priklausančias (patikėjimo teise perduotas valdyti) bendrabučio negyvenamąsias (pagalbines) patalpas Nr. (duomenys neskelbtini), kurias užėmė atsakovas S. A. A.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė iškeldinti atsakovus S. A. A. bei G. A. su visu jiems priklausančiu turtu iš ieškovui Lietuvos edukologijos universitetui priklausančių (patikėjimo teise valdomų) negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), ir perdavė sprendimą dėl atsakovų iškeldinimo vykdyti skubiai.

Teismas nustatė, kad 1995 m. liepos 12 d. sutartimi atsakovei G. A. ieškovas pardavė trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini), kurio plotas 86,43 kv. m. Šis butas įregistruotas VĮ Registrų centre kaip atsakovės nuosavybė.

Dėl ginčo patalpų (duomenys neskelbtini) teismas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimu byloje Nr. I-999-15/2006 konstatuotomis aplinkybėmis, kad „pareiškėjos (šioje byloje – atsakovės) pateiktos 1995 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties kopijoje (nėra registraciją žyminčio spaudo, pagal reikalavimą sutarties originalą ginčo šalys nepateikė) nurodyta, jog pareiškėjai perleidžiamos patalpos adresu (duomenys neskelbtini). Sutarties kopijoje nurodytas įrašo rejestrų knygoje numeris 3-635 pažymi asmens kitos 1995 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties (knygos eil. Nr. 3610, rejestro Nr. 11900, patalpos (duomenys neskelbtini)) registraciją. Pagal tokius duomenis negalima įpareigoti išduoti pažymą apie įregistruotą nuosavybę pagal 1995 m. liepos 12 d. sutartį.“ Šis teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi paliktas galioti. Dėl šios priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė atsakovų prašymą remtis ta pačia sutarties kopija, kurios netinkamumą teismai konstatavo įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais.

VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį nurodė, kad patalpos, pažymėtos indeksais (duomenys neskelbtini), nėra suformuotos ir įregistruotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, nėra parengta turtinio vieneto kadastrinių matavimų byla, kas kelia abejonių dėl turimų privatizavimo sutarčių kopijų pagrįstumo.

Šalys nesiderėjo dėl nuomos ar panaudos sutarčių sąlygų (terminų, komunalinių paslaugų apmokėjimo tvarkos, naudojimosi butu sąlygų), jokie susitarimai nebuvo pasiekti. Priešingai, ieškovas žodžiu ir raštu ragino atsakovus išsikelti.

Teismo posėdžio metu teismas atsakovų prašė pateikti pirkimo–pardavimo sutarties originalą, tačiau atsakovai įpareigojimo neįvykdė.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo notarė Dalia Štaupienė pateikė 1995 metų sutarčių registro žurnalą (tuo metu registrų žurnalai buvo pildomi ranka, taip pat raštu daromi įrašai) ir sutarties originalą. Iš sutarčių registro žurnalo originalo matyti, kad buvo užregistruota privatizavimo sutartis (jos originalas taip pat saugomas notarų biure), kurią pateikė ieškovas ir pagal kurią VĮ Registrų centre patalpos, t. y. 3 kambarių butas, įregistruotos atsakovės vardu. Notarės pateiktame sutarties originale yra nurodytas tik gyvenamųjų patalpų pirkimas, o ginčo patalpos į sutartį nėra įrašytos. Sutarčių registro žurnale padarytas įrašas, jog atsakovė pirko tris kambarius, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarčių registro žurnale nėra jokių žymų apie kitas tą dieną sudarytas sutartis su atsakovais, pagal kurias atsakovams būtų buvusios perleistos pagalbinės patalpos (iš kurių prašo atsakovus iškeldinti ieškovas) ar kitos patalpos. Ginčo patalpų pirkimas Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas, Nekilnojamojo turto registro išraše įregistruota tik atsakovės nuosavybės teisė į minėtas gyvenamąsias patalpas. Teismas atsižvelgė į surinktus rašytinius įrodymus ir į tai, kad nėra jokių kitų įrodymų, išskyrus atsakovų pateikiamas sutarčių kopijas dėl atsakovams neva perleistų patalpų.

Pagal privatizavimo sutartį, pagal kurią įsigytas butas (3 kambariai), kurios originalas yra saugomas notarų biure ir buvo pateiktas teismo posėdžio metu susipažinti, atsakovams nepriklauso jokios kitos negyvenamosios patalpos. Teismas nesivadovavo tos pačios dienos sutarties egzemplioriumi (kopija), kur nurodoma, kad atsakovė įsigyja 2 kambarius ir 3 bendrojo naudojimo patalpas už tokią pačią įvertintą sumą. Notarė savo spaudu patvirtino, jog kopija atitinka pateiktą dokumentą, tačiau sutarties turinio tikrumo tokiu spaudu notaras negali patvirtinti.

Teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, įvertinęs šalių pasisakymus bei procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, darė išvadą, kad atsakovai užėmė ieškovo patikėjimo teise valdomą (valstybei priklausantį) turtą – pagalbines patalpas ir jomis naudojasi neturėdami tam teisinio pagrindo. Atsakovai, neleisdami ieškovui ir jo darbuotojams į tokias patalpas patekti, pažeidžia ieškovo, kaip turto valdytojo, teises. Ieškovas, būdamas patalpų valdytojas, negali įgyvendinti faktinio valdymo (patekti į nuosavybės teise priklausantį turtą), taip pat teisės savo nuožiūra valdyti, naudoti minėtą turtą ir juo disponuoti.

Savininkas (ar šiuo atveju teisėtas valdytojas) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.95 ir 4.98 straipsnius turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat reikalauti pašalinti kitas kliūtis, trukdančias jam tinkamai įgyvendinti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Teismas sprendė, kad pagal šias normas ieškovas turėjo teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo valdymo.

Teismas gali leisti sprendimą vykdyti skubiai, jei dėl ypatingų bylos aplinkybių uždelsimas įvykdyti sprendimą galėtų padaryti neproporcingos žalos suinteresuotiems asmenims (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 283 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylą išnagrinėjęs teismas tokiomis aplinkybėmis laikė ieškovo patiriamus didėjančius nuostolius dėl negalėjimo naudotis savo turtu atsakovams neišsikraustant iš pagalbinių savavališkai užimtų patalpų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartimi, išnagrinėjus atsakovų G. A. ir S. A. A. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Teismas pažymėjo, kad apžiūrėjus sutarčių kopijas nesiskiria sutarčių numeriai, yra notarės antspaudas, tačiau sutarties kopijoje matyti, jog pirkėjas (G. A.) nupirko du kambarius ir tris bendro naudojimo patalpas, kurių bendras plotas 148,18 kv. m, už 392,72 Lt. Kitose dviejose kopijose nurodyta, kad atsakovė perka tris kambarius (esančius (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 86,43 kv. m, o apie kitas patalpas nėra kalbama.

Notarės pateiktame sutarties originale yra nurodytas tik gyvenamųjų patalpų pirkimas, o ginčo patalpos į sutartį nėra įrašytos. Sutarčių registro žurnale padarytas įrašas, jog atsakovė pirko tris kambarius, esančius (duomenys neskelbtini). Ginčo patalpų pirkimas registre nėra įregistruotas, Nekilnojamojo turto registro išraše įregistruota tik atsakovės nuosavybės teisė į minėtas gyvenamąsias patalpas.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad apie užimtas patalpas sužinojo 2009 m. kovo 25 d. gautame pranešime iš savo darbuotojų, kai šie negalėjo įeiti į atsakovų užimtas patalpas. Laikytina, kad šią dieną ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir nuo šio momento atsirado ieškovo teisė į ieškinį. Tai, kad atsakovai tęsia pažeidimą iki šiol, leidžia daryti išvadą, kad tokiam pažeidimui nėra praleistas ieškinio senaties terminas. Nuo sužinojimo dienos yra skaičiuojamas ieškinio senaties terminas ir ieškovas, kreipęsis į teismą 2010 m. gruodžio 28 d., CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto 10 metų ieškinio senaties termino nepraleido.

Teismas vertino, kad atsakovės pateikti įrodymai, pagrindžiantys ginčo patalpų jai pardavimą, nėra patikimi, tai, kad ginčo patalpos nėra suformuotos kaip nekilnojamojo turto objektas ir yra neįregistruotos, atsakovai savo vardu nėra įregistravę ginčo patalpų, o VĮ Registrų centras atsisakė atsakovams jas įregistruoti kaip įsigytas patalpas, leidžia daryti išvadą, jog šios patalpos atsakovams nebuvo parduotos. Atsakovams nepateikus patalpų įsigijimo dokumentų originalų, teismas pripažino, kad tokio turinio sutarties, kurios nepatvirtintą kopiją pateikė atsakovai, dėl patalpų (duomenys neskelbtini) įsigijimo šalys nebuvo sudariusios. Atsakovei G. A. ginčo patalpos nepriklauso, todėl yra teisinis pagrindas atsakovus iškeldinti iš patalpų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai S. A. A. ir G. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį bei priimti naują sprendimą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai neįvertino byloje surinktų įrodymų, kad ginčo patalpos ieškovui nepriklauso, nes 1992 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 1011p patikėjimo teise valdomų patalpų (duomenys neskelbtini) plotas ieškovui buvo sumažintas nuo 7868,05 kv. m iki 4549 kv. m, o likusi dalis buvo sugrąžinta Lietuvos Respublikai kaip savininkei. Vilniaus miesto savivaldybė 1993 m. gruodžio 8 d. orderiu Nr. 002952 patikslino patikėjimo teisės valdomų plotų kadastrinius indeksus, ginčo patalpos (kambariai, pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini)) nebuvo nurodytos perduodame orderyje. 1995 m. liepos 12 d. patalpas atsakovai privatizavo iš savininkės Lietuvos Respublikos. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtNjc3LTc5OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-677-798/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-677-798/2015">2S-677-798/2015</a> nustatė prejudicinį faktą, kad iš VĮ Registrų centro duomenų bazės po ieškovo prašymu atlikto 2004 m. kovo 16 d. duomenų patikslinimo dingo 173 kv. m privatizuoto patalpų ploto dydis. Atsakovai 2012 m. sausio 17 d. pakartotinai įregistravo 70,21 kv. m ploto patalpas, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atidalijus nuo bendro pastato ploto ir įregistravus atskirą naują objektą (daiktą) bei pakeitus patalpų teisinį statusą iš buto priklausinių į negyvenamąsias patalpas. 2012 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 413 likusi pastato dalis (išskyrus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris daiktine teise priklausė atsakovams) perduota ieškovui. Skundžiamuose sprendime ir nutartyje teismai padarė teisinę klaidą, iš atsakovų atėmę nuosavybės teisę į ginčo patalpas ir tenkinę ieškovo reikalavimą, nors jis neturi teisės reikšti tokį reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimu byloje Nr. 1-999-15/2006 nustatytais faktais (prejudiciniais faktais), kurie nesusiję su ieškinio dalyku ir pagrindu (ieškinio ribomis). Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. 1-999-15/2006 buvo nagrinėjamas atsakovės G. A. skundas dėl VĮ Registrų centro sprendimų netenkinti pareiškėjos (G. A.) prašymo suformuoti patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylą bei išduoti pažymą apie įregistruotą nuosavybę pagal 1995 m. liepos 12 d. sutartį dėl privatizavimo patalpų. Tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjo civilinę bylą dėl atsakovų iškeldinimo iš kitų patalpų (duomenys neskelbtini).

Teismai nevertino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNjItMzQwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-62-340/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-62-340/2013">2A-62-340/2013</a> nustatytos aplinkybės, kad atsakovai yra nuo 2002 metų teisėtai atsijungę ginčo patalpas nuo namo centrinio šildymo ir vandentiekio, taip pat atsakovai turi ginčo patalpų kadastrinių matavimų bylą. Atsijungti galima tik tada, kai asmuo yra prašomų atjungti patalpų savininkas.

Teismai neįvertino, kad Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtOTQtNTg1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-94-585/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-94-585/2012">2S-94-585/2012</a> palikdamas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį nepakeistą, kuria buvo atsisakyta pareiškimą priimti kaip nenagrinėtiną teisme, konstatavo, kad „pareiškėjai pirmiausia nori nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jiems Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės Dalios Štaupienės 1995 m. liepos 12 d. patvirtinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotos ne tik gyvenamosios patalpos, bet ir trys bendrojo naudojimo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Prie pareiškimo dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjai pridėjo 1995 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuorašą. Kadangi pareiškėjai pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad įgijo turtą nuosavybės teisėmis, todėl, vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, toks reikalavimas teisme CPK 444 straipsnio tvarka nenagrinėtinas.“

Atsakovų 1995 m. liepos 12 d. ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties nuorašo notarinio tvirtinimo metu galiojančio Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad notarai liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą. Notarė A. Adomaitienė atliko notarinį veiksmą (tvirtino 1995 m. liepos 12 d. ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties nuorašą), kuriuo patvirtino, kad 1995 m. liepos 12 d. ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties nuorašas atitinka realiai 1995 m. liepos 12 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties turinį, t. y. atsakovė 1995 m. liepos 12 d. sutartimi įgijo ne tik gyvenamąsias, bet ir ginčo patalpas. Teismai, vertindami byloje pateiktą notarės A. Adomaitienės 2008 m. gruodžio 15 d. patvirtintą 1995 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuorašą, netinkamai įvertino šį įrodymą (vietoj 1995 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuorašo vertino tos pačios sutarties kopiją) ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojančias teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais.

Ginčo patalpų įgijimo atsakovės G. A. nuosavybėn sandorio notarinio tvirtinimo momentu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatos įtvirtino privalomą nekilnojamojo turto įgijimo nuosavybėn notarine tvarka sandorio registraciją atitinkamoje registro tarnyboje. Ginčo patalpų įgijimo nuosavybėn privatizacijos metu galiojusio Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 11 straipsnis nustatė, kad pagal šį įstatymą sudaryta namo, buto pirkimo–pardavimo sutartis įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta. Prie bylos medžiagos pridėtos 1995 m. liepos 12 d. ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties (notarės patvirtinto nuorašo) turinyje nurodyta, kad ši sutartis pagal Butų privatizavimo įstatymo 11 straipsnį įsigalioja nuo jos patvirtinimo dienos ir registruojama Valstybiniame inventorizavimo ir paslaugų biure. Iš civilinėje byloje esančios 1995 m. liepos 12 d. ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties (notarine tvarka patvirtinto nuorašo) egzemplioriaus matyti, kad pirmojo lapo viršutinėje dalyje dešinėje pusėje yra įrašas, jog sutartis yra pateikta atitinkamai registro tarnybai registruoti 1995 m. liepos 17 d., t. y. praėjus tik 5 kalendorinėms dienoms nuo sutarties notarinio tvirtinimo dienos. Taigi teismai neįvertino, kad atsakovai byloje pateikė įrodymus, jog sandorį dėl pagalbinių patalpų įsigijimo nuosavybėn įregistravo tinkamai, t. y. nepraleidę įstatyme nustatyto termino.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2326-426/2015 konstatuota, kad „[VĮ Registrų centro] Vilniaus filialui pateiktas notarės A. Adomaitienės patvirtintos 1995 m. liepos 12 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nuorašas laikytinas Įstatymo 22 straipsnio 7 punkte, 23 straipsnio 2 dalyje nurodytu dokumentu, kurio pagrindu galėjo būti registruojamos nuosavybės teisės. Toks aptartos sutarties vertinimas iš esmės buvo pateiktas ir Vilniaus filialo 2011 m. spalio 18 d. sprendime Nr. RS-1933, kuriame konstatuota, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises į minėtoje sutartyje nurodytus nekilnojamuosius turto objektus – patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).“

1995 m. kovo 14 d. įkainojimo akto Nr. BVIII-146/68 pagrindu atsakovų privatizuojamo buto (86,43 kv. m ploto) kaina buvo 173 Lt. Privatizavimo komisija 1995 m. birželio 30 d. protokolu leido atsakovei G. A. papildomai privatizuoti pagalbines patalpas, pažymėtas indeksais (duomenys neskelbtini), t. y. 61,75 kv. m negyvenamųjų patalpų, kaip pagrindinio daikto priklausinius. Tokiu atveju atitinkamai patalpų kaina padidėjo nuo 173 Lt iki 392,72 Lt. Teismai šių įrodymų visai nevertino bei nemotyvavo, kodėl juos atmetė ir jais nesirėmė.

Apeliacinės instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžios momentą siejo su 2009 m. kovo 25 d. ieškovo darbuotojų tarnybiniais pareiškimais, tai momentas, kai ieškovo (administracijos nurodymu) darbuotojai nepakeitė atsakovų patalpų (duomenys neskelbtini) durų užrakto, nes šiuos veiksmus nutraukė policija. Tačiau atsakovai patalpomis (duomenys neskelbtini) naudojosi nuo 1992 m., o teisėtai valdo remdamiesi 1995 m. birželio 30 d. Privatizacijos komisijos sprendimu ir įgiję nuosavybės teises 1995 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Pagal 1964 m. CK buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl šiuo atveju ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui dėl iškeldinimo baigėsi 1998 m. liepos 12 d. Dėl to, esant atsakovų reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismai nepagrįstai netaikė ieškinio senaties.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos edukologijos universitetas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

Ginčo patalpos (duomenys neskelbtini) yra minėtu adresu esančio pastato (bendrabučio) dalis. Bendrabutis kaip nekilnojamasis turtas (pastatas) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir turto patikėjimo teise valdomas ieškovo. Ginčo patalpos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas nėra suformuotos ir ieškovo valdomos kaip bendrabučio pagalbinės patalpos, skirtos bendrabutyje gyvenantiems studentams aptarnauti (patalynei laikyti ir pan.). Nuo 2009 m. ieškovas neteko galimybės į ginčo patalpas patekti, nes jas buvo užėmę atsakovai.

Turto patikėjimo teise ginčo patalpas valdantis ieškovas turi visas teises ginti patikėjimo teisę tokiais pat būdais, kokiais ginama valdymo ar nuosavybės teisė (CK 6.963 straipsnio 3 dalis). Ieškovui turto patikėjimo teise valdomas bendrabutis (duomenys neskelbtini) buvo perduotas valdyti 1992 metais pagal Vyriausybės 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkį Nr. 1101p. Bendrabučio perdavimo valdyti turto patikėjimo teise momentu (1992 m.) bendrabučio plotas buvo apskaitomas ir nurodomas 7868,05 kv. m. Šiuo metu po turto privatizavimo, įvertinus parduotas patalpas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas bendrabučio plotas yra 7556,73 kv. m (žr. Nekilnojamojo turto registro Nr. 44/222154 išrašą). 70,21 kv. m ploto ginčo patalpos nėra nuo bendrabučio atidalytos, nėra suformuotos kaip atskiras daiktas ir įeina į bendrabučio sudėtį. Tai kartu patvirtina, kad atsakovė G. A. 1995 m. liepos 12 d. įgijo 86,43 kv. m ploto butą ir neįgijo 70,21 kv. m ploto ginčo patalpų.

Atsakovai įrodinėjo patalpų priklausymą jiems nuosavybės teise remdamiesi 1995 m. liepos 12 d. notarinės patalpų pirkimo–pardavimo sutarties patvirtintu nuorašu, kurio visi teismai (tiek skundžiamus sprendimus priėmę, tiek ir administraciniai, galutinai išnagrinėję kelis minėtus administracinius ginčus dėl patalpų registracijos Nekilnojamojo turto registre) nevertino kaip atitinkamo nuosavybės teises į ginčo patalpas patvirtinančio įrodymo. Skundžiamus sprendimus priėmę teismai taip pat pažymėjo, kad atsakovai nepagrindė ginčo patalpų privatizavimo fakto, todėl, nustatę, kad ginčo patalpas atsakovai užėmę be jokio teisėto pagrindo, pagrįstai nusprendė atsakovus iš jų iškeldinti.

Atsakovai faktą, kad ginčo patalpos yra jų nuosavybė, įrodinėjo pateikdami 1995 m. liepos 12 d. patalpų privatizavimo sutarties nuorašą ir Vilniaus pedagoginio universiteto Privatizavimo komisijos protokolo išrašą. Abiejų minėtų dokumentų turinys iš pirmo žvilgsnio rodo, kad atsakovai 1995 m. liepos 12 d. notarine sutartimi įsigijo 148,18 kv. m ploto patalpas, tarp jų ir ginčo patalpas. Teismai visapusiškai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad minėtais atsakovų pateiktais įrodymais nustatant ginčo patalpų priklausymą jiems nuosavybės teise vadovautis negalima, nes jie akivaizdžiai prieštarauja kitiems nepaneigtiems rašytiniams dokumentams (kai kurie jų oficialūs) bei savo forma ir atsiradimo aplinkybėmis yra nepatikimi, dėl to teismų visiškai pagrįstai įvertinti kritiškai.

Skundžiamus sprendimus priėmę teismai nustatė, kad byloje pateikta ne tik 1995 m. liepos 12 d. patalpų privatizavimo sutartis dėl 148,18 kv. m patalpų ploto, bet ir kita tos pačios dienos sutartis dėl 86 kv. m ploto. Abi sutartys yra tos pačios dienos, to paties notarinio registro numerio. Net ir patys atsakovai sutinka, kad 1995 m. liepos 12 d. notarine sutartimi jie nuosavybėn įgijo 86 kv. m patalpas bendrabutyje (butas Nr. (duomenys neskelbtini)), jas nurodytos sutarties pagrindu įregistravo Nekilnojamojo turto registre ir iki šiol jas teisėtai valdo nuosavybės teise bei jomis naudojasi. Jokių papildomų 70,21 kv. m ploto ginčo patalpų atsakovai neįgijo. Neva patvirtinančio sutarties kopijoje patalpų plotą, įrašytą ranka, sutarties originalo atsakovai negali pateikti, šiame procese kaip trečiasis asmuo dalyvavusi notarė aiškiai pažymėjo, kad tokio turinio sutarties ji netvirtino, tik patvirtino vienintelę 1995 m. liepos 12 d. sutartį tarp atsakovų ir Vilniaus pedagoginio universiteto dėl 86 kv. m patalpų privatizavimo.

Kita gausi byloje esanti medžiaga rodo buvusią tikrąją atsakovės G. A. valią privatizuoti būtent 86 kv. m patalpas (butą Nr. (duomenys neskelbtini)). Antai G. A., siekdama privatizuoti bendrabučio dalį – būtent 86,43 kv. m ploto butą, dar 1994 m. iš Vilniaus pedagoginio universiteto gavusi atitinkamą neigiamą atsakymą, dėl to kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė, kad teismas įpareigotų universitetą G. A. parduoti būtent, kaip nurodoma minėtame G. A. ieškinyje, gyvenamąsias patalpas, 86 kv. m ploto, kurių indeksas (duomenys neskelbtini), o ne dar ir ginčo patalpas, t. y. negyvenamąsias patalpas, 70,21 kv. m ploto, kurių indeksai (duomenys neskelbtini). Remiantis priimtu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimu Vilniaus pedagoginio universiteto Privatizavimo komisija priėmė sprendimą, kuriuo G. A. leido privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) – 86 kv. m ploto patalpas bendrabutyje. Nagrinėjamoje byloje yra šios Privatizavimo komisijos 1995 m. birželio 30 d. protokolo Nr. 11 originalas. Vykdant šį teismo sprendimą su G. A. 1995 m. liepos 12 d. ir buvo sudaryta bei notariškai patvirtinta ir Nekilnojamojo turto registre įregistruota 86,43 kv. m patalpų (buto Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartis.

Ieškovas atkreipia dėmesį ir į byloje esantį 2010 m. kovo 10 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame, be kita ko, padaryta išvada, kad G. A. galėjo suklastoti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, kas kartu leidžia daryti išvadą, jog abejonės dėl nurodytų įrodymų suklastojimo turi tam tikrą pagrindą.

Atsakovai teigia, kad jų perkamų 86 kv. m ploto patalpų kaina buvusi 173 Lt, o universiteto Privatizavimo komisijai neva papildomai leidus privatizuoti dar ir ginčo patalpas, kaina padidėjo iki 392,72 Lt. Ieškovas pažymi, kad Privatizavimo komisija nebuvo priėmusi jokio sprendimo dėl leidimo papildomai privatizuoti ginčo patalpas.

Atsakovų teigimu, skundžiamus sprendimus priimdami teismai nepagrįstai neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNjItMzQwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-62-340/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-62-340/2013">2A-62-340/2013</a>, t. y. nevertino šio teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovai faktiškai naudojosi ginčo patalpomis, mokėjo už komunalines paslaugas, ginčo patalpas buvo atjungę nuo centrinės šildymo sistemos ir pan. Ieškovas dar kartą pažymi, kad visos šios aplinkybės tik patvirtina faktą, jog atsakovai iš tiesų realiai naudojosi ginčo patalpomis (buvo jas užėmę), dėl to net ginčo nėra, tačiau visos tos aplinkybės (naudojimasis patalpomis, mokėjimas už komunalines paslaugas, atjungimas nuo sistemos ir t. t.) savaime nesukūrė ir negalėjo sukurti atsakovams nuosavybės teisių į šias patalpas.

Atsakovų nurodomoje kitoje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtOTQtNTg1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-94-585/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-94-585/2012">2S-94-585/2012</a> teismas, išaiškinęs, dėl ko atsisakoma teisme priimti A. ir G. A. pareiškimą dėl juridinio fakto – jog 1995 m. liepos 12 d. notarine sutartimi buvo parduotas ne 86 kv. m butas, o dar ir ginčo patalpos, nustatymo, tokio fakto nekonstatavo, kaip teigia atsakovai, o tik išaiškino, dėl ko toks prašymas nenagrinėtinas teisme.

Dėl ieškinio senaties termino apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus, su jais ieškovas visiškai sutinka.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių (ne)pažeidimo

Ieškovas Lietuvos edukologijos universitetas prašo teismo iškeldinti atsakovus iš ieškovo patikėjimo teise valdomų patalpų. Atsakovai teigia, kad ginčo patalpos priklauso jiems nuosavybės teise ir yra įgytos privatizavimo sandorio pagrindu.

CK 4.95 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-40/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-40/2008">3K-3-40/2008</a>; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDYwLTY5MC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-460-690/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-460-690/2017">e3K-3-460-690/2017</a>, 18 punktas). Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).

Bylą nagrinėję teismai nustatė visas nurodytas daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo sąlygas pagal CK 4.95 straipsnį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Teismai nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 1101p Vilniaus pedagoginiam universitetui (dabartinis pavadinimas Lietuvos edukologijos universitetas) perduotas 8-asis bendrabutis, indeksai 1A 4/p ir C 2/p, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 4549 kvadratiniai metrai. Taip pat nustatyta, kad 1995 m. liepos 12 d. ieškovas ir atsakovė G. A. sudarė sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo. Sutartimi šalys susitarė, kad atsakovė iš ieškovo perka trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas 86,43 kv. m. Ieškovo teigimu, atsakovė ne tik pradėjo valdyti minėto sandorio pagrindu įgytą nuosavybę, bet ir savavališkai užėmė negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kurios nei 1995 m. liepos 12 d. sudarytu sandoriu, nei kitu sandoriu nebuvo perleistos jokiems subjektams, tarp jų ir atsakovams, ir šiandien patikėjimo teise yra valdomos ieškovo. Atsakovų teigimu, 1995 m. liepos 12 d. sutarties pagrindu jie nuosavybės teise iš ieškovo įsigijo ne tik du kambarius, bet ir nupirko tris bendro naudojimo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Šį teisinį faktą atsakovai įrodinėja 1995 m. liepos 12 d. sutarties kopija ir kitais įrodymais.

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; kitaip negu bylą nagrinėję teismai vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo, tačiau, atsakovams ginčijant, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, kasacinis teismas patikrina, ar teismai, priimdami procesinius sprendimus, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDgtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-608-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-608-701/2015">3K-3-608-701/2015</a>).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-18/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-18/2008">3K-3-18/2008</a>; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2015 ir joje nurodytą praktiką).

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį, be kita ko, reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo ne tik tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, bet ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ni00MTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-86-415/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-86-415/2017">3K-3-86-415/2017</a>, 35 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-303/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-303/2013">3K-3-303/2013</a>; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395-469/2016">3K-3-395-469/2016</a> 41 punktą; 2017 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ni00MTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-86-415/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-86-415/2017">3K-3-86-415/2017</a> 32 punktą).

Kai nėra dokumento originalo, tai patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę neįmanoma. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo vidiniam įsitikinimui (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 202 straipsnis); jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovai, be minėtos 1995 m. liepos 12 d. sutarties kopijos, teismui pateikė ginčo patalpų kadastrinių matavimų bylą, įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovų pageidavimu ginčo patalpos buvo atjungtos nuo namo centrinio šildymo ir vandentiekio, 2008 m. gruodžio 15 d. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. Adomaitienės nuorašą, liudijantį apie nuorašo atitiktį pateiktam dokumentui, taip pat Privatizavimo komisijos protokolą, kuriame įtvirtintas leidimas atsakovei G. A. papildomai privatizuoti 61,75 kv. m negyvenamųjų patalpų.

Bylą nagrinėję teismai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad šių įrodymų visuma neteikia pagrindo daryti išvadą, jog 1995 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai įsigijo ne tik gyvenamąsias, bet ir negyvenamąsias patalpas. Teismai įvertino, kad, pirma, ginčo patalpos nėra suformuotos ir įregistruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nėra parengta jų kadastrinių matavimų byla, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad šios patalpos negalėjo būti parduotos, nes negalėjo būti pirkimo–pardavimo sandorio objektu. Antra, trečiasis asmuo notarė D. Štaupienė teismui pateikė 1995 m. sutarčių registro žurnalą. Iš sutarčių registro žurnalo originalo matyti, kad buvo užregistruota privatizavimo sutartis (kurios originalas taip pat saugomas notarų biure), kurią pateikė ieškovas ir pagal kurią VĮ Registrų centre patalpos, t. y. 3 kambarių butas, įregistruotos atsakovės vardu. Sutarčių registro žurnale nėra jokių žymų apie kitas tą dieną sudarytas sutartis su atsakovais, pagal kurias atsakovams būtų buvusios perleistos negyvenamosios (iš kurių prašo atsakovus iškeldinti ieškovas) ar kitos patalpos. Trečia, atsakovai teismui nepateikė 1995 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties originalo ir nepaaiškino, kodėl tą pačią dieną ta pačia pirkimo–pardavimo sutartimi už tą pačią kainą – 392,72 litus, įsigijo gyvenamąsias patalpas (tris kambarius), kaip yra nurodyta šios sutarties dublike, ir negyvenamąsias patalpas, kaip yra nurodyta sutarties nuoraše.

Teismai sprendė, kad, ištyrus abiejų atsakovų teismui pateiktus įrodymus, taip pat nepaneigus kilusių abejonių dėl 1995 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties turinio, juridinio fakto, jog minima sutartimi atsakovai įsigijo tris negyvenamąsias patalpas, negalima pripažinti įrodytu.

Teisėjų kolegija šios nutarties 37, 38 punktuose nurodytas teismų išvadas pripažįsta pagrįstomis ir konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai byloje surinktų įrodymų pagrindu darydami išvadas, kad negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties kopijos, nesant sutarties originalo ir kitų pakankamų tokios sutarties sudarymą pagrindžiančių įrodymų, nepatvirtina, kad sutartis buvo sudaryta, nepažeidė CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktas pagrįstai nepripažintas įrodytu.

Dėl ieškinio senaties termino

Kasaciniame skunde atsakovai teigia, kad teismai netinkamai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas. Atsakovų nuomone, ginčo atveju teismai privalėjo vadovautis 1964 m. Civiliniu kodeksu, kuriame buvo nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas (84 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu teismai vadovavosi šiuo metu galiojančio CK nuostatomis, įtvirtinančiomis bendrąjį ieškinio senaties terminą, kuris yra 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjgtMjE5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-328-219/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-328-219/2017">3K-3-328-219/2017</a>, 24 punktas, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad apie atsakovų savavališkai užimtas patalpas ieškovas sužinojo 2009 m. kovo 25 d. gautame pranešime iš savo darbuotojų, kai šie negalėjo į jas įeiti. Apeliacinės instancijos teismui sprendė, kad šią dieną ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nuo šio momento atsirado ieškovo teisė į ieškinį. Ieškovas, kreipęsis į teismą 2010 m. gruodžio 28 d., ieškinio senaties termino nepraleido. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo vadovautis 1964 m. Civiliniu kodeksu, o nagrinėjamu atveju taikytinos šiuo metu galiojančio CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminus.

Atsakovai kasaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, jog ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti ne nuo 2009 m. kovo 25 d. arba kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti anksčiau negu teismo nustatytas momentas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, iš jų solidariai priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovui. Ieškovas prašė priteisti 750 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų advokatui už jo parengtą atsiliepimą į kasacinį skundą atlyginimą, pateikė sąskaitą faktūrą ir banko mokėjimo nurodymą, patvirtinančius 750 Eur sumokėjimą advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą.

Nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio (Rekomendacijų 7, 8, 8.14 punktai). Dėl to ieškovui iš atsakovų solidariai priteistina 750 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 3,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Nurodyta 3,39 Eur suma atskirai abiem atsakovams neviršija minimalios atlygintinų išlaidų valstybei 3 Eur sumos, todėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui viešajai įstaigai Lietuvos edukologijos universitetui (j. a. k. 111951498) solidariai iš atsakovų S. A. A. (S. A. A.) ir G. A. 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė