Civilinė byla Nr. e3K-3-2-687/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37931-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.11.5; 2.6.8.11.1; 2.6.10.2.4.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. S. ir A. U., B. U., L. U., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą J. S., ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl elektros energijos tiekimo atnaujinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje – V. N.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių elektros energijos tiekėjo veiksmus nutraukiant energijos tiekimo sutartį ir energijos tiekimą, kai prašymą nutraukti energijos tiekimą į butą pateikia naujasis buto savininkas, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, taikymo.
Ieškovai prašė priteisti jiems solidariai iš atsakovės 600 Eur neturtinės, 47,21 Eur turtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovai nurodė, kad ieškovė J. S. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. buvo buto (duomenys neskelbtini), savininkė. Šis turtas buvo parduotos iš varžytynių dėl netinkamų sutartinių įsipareigojimų bankui vykdymo. Naujojo buto savininko trečiojo asmens prašymu atsakovė 2015 m. spalio 28 d. atjungė elektros energijos tiekimą į butą. Ieškovė ir jos nepilnamečiai vaikai, gyvendami be šviesos, karšto maisto, patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, turėjo papildomų turtinių išlaidų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą įgijo nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini); ieškovė neturi daiktinių teisių į šį butą; naujasis buto savininkas trečiasis asmuo sudarė elektros energijos pirkimo– pardavimo sutartį su atsakove ir paprašė nutraukti elektros energijos tiekimą į nurodytą butą; atsakovas nuo 2015 m. spalio 28 d. nutraukė elektros energijos tiekimą į butą.
Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisė yra absoliuti; turto savininkas turi teisę spręsti, kokios komunikacijos turi būti prijungtos prie jo nekilnojamojo daikto, kokios paslaugos turi būti teikiamos šio daikto naudotojams. Trečiasis asmuo, įgijęs butą ir pradėjęs jį valdyti, turėjo teisę nuspręsti dėl to, ar reikalingas elektros energijos tiekimas į jo butą, taip pat ir atsisakyti elektros energijos tiekimo. Šis savininko reikalavimas atsakovei buvo privalomas, nes priešingu atveju prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.39 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms. Dėl to atsakovės veiksmų teismas nepripažino neteisėtais. Nenustatęs vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, teismas nenustatė pagrindo atlyginti ieškovės nurodomą žalą.
Atsakovė, atjungdama elektros energijos tiekimą į butą, kuris yra ne ieškovės, o trečiojo asmens nuosavybė, neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo būti padaryta neturtinė žala. Kadangi nėra esminės civilinės atsakomybės sąlygos (atsakovės neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos), tai teismas atmetė ieškovės reikalavimus.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tik savininkas turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Ieškovė nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. nebeturi nuosavybės teisės į butą; su ja sudaryta elektros energijos tiekimo sutartis nutraukta, sudarius naują sutartį su nauju savininku, todėl ieškovė nėra elektros energijos vartotoja teisės aktų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 įsakymu Nr. 1-38, 99 punkto nuostatomis, pagal kurias tuo atveju, jei perleidęs objektą asmuo vengia ar dėl kitų priežasčių nenutraukia su tiekėju sudarytų sutarčių, tai perleidusio objektą asmens ir tiekėjo sudarytos sutartys gali būti nutrauktos naujojo savininko prašymu. Taigi trečiasis asmuo turėjo teisę prašyti nutraukti elektros energijos tiekimą ir kaip buto savininkas, ir kaip sutarties šalis, o atsakovė – turėjo pareigą tokį prašymą vykdyti.
Atsakovė elektros energijos tiekimą bute nutraukė ne savo iniciatyva, o vykdydama teisėtą buto savininko prašymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo, nesant atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.
Ieškovės teiginius, kad buvo pažeistos jos teisės į normalias gyvenimo sąlygas ir sveikatą, jos šeimos teisės į būsto neliečiamybę, kad teismas neapgynė ieškovės mažamečių vaikų teisių, teismas laikė nepagrįstais. Ieškovė nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. prarado nuosavybės teises į šį būstą, nebuvo sudariusi su nauju buto savininku sutarties, kurios pagrindu toliau galėtų teisėtai naudotis butu. Trečiasis asmuo galėjo įgyvendinti savo teises, neatsižvelgdamas į ieškovės interesus.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Vienas svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODgtNjg0LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-388-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-388-684/2016">3K-3-388-684/2016</a>). Ieškovė ir atsakovė 2008 m. gruodžio 11 d. sudarė elektros energijos tiekimo ginčo butui sutartį; ieškovė tinkamai vykdė sutartyje numatytus įsipareigojimus, neturėjo skolų ar pradelstų mokėjimų; sutartis nebuvo nutraukta. Atsakovė nutraukė elektros energijos tiekimą galiojant jos ir atsakovės pasirašytai sutarčiai, taigi nevykdė savo įsipareigojimų. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 143 punkte nustatyta, kad elektros energijos tiekėjas turi teisę nenutraukti ar neapriboti elektros energijos tiekimo vartotojo ar tiekėjo prašymu, jei toks nutraukimas ar apribojimas pažeistų trečiųjų asmenų, turinčių teisę naudoti objektą, interesus arba jeigu dėl objekto, į kurį vartotojas prašo nutraukti elektros energijos persiuntimą ir (ar) tiekimą, nuosavybės, valdymo ir (ar) disponavimo vyksta ginčai. Šiuo atveju teismas nepagrįstai prioritetą suteikė savininko interesams ir neatsižvelgė į ieškovės, jos vaikų interesus, neapgynė ieškovės nuosavybės, teisės į sveikatą, normalias gyvenimo sąlygas, šeimos teisės į būsto neliečiamybę. Be to, argumentas dėl nuosavybės neliečiamumo būtų reikšmingas byloje, kurioje būtų sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės, bet ne byloje dėl elektros energijos tiekėjo veiksmų teisėtumo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-425/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-425/2014">3K-3-425/2014</a> nurodyta, kad objekto, kuriam tiekta elektros energija, savininko pasikeitimas nesudaro pagrindo energijos tiekėjui savo iniciatyva nutraukti sutartį arba jos šalimi laikyti naująjį savininką, kai tokios iniciatyvos neišreiškė nei ankstesnis, nei naujasis objekto savininkas. Ankstesnysis savininkas, net ir perleidęs nuosavybę, gali išsaugoti suinteresuotumą likti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi (vartotoju), jei tam egzistuoja atitinkamas pagrindas. Ieškovė buvo suinteresuota elektros energijos tiekimu, nes tame bute gyveno su savo šeima, todėl turėjo būti gerbiama jos teisė į būstą, o teismas – turėjo tokią teisę ginti. Trečiasis asmuo privalėjo pasirinkti teisėtą būdą ginti savo teises, t. y. kreiptis į teismą dėl ieškovės iškeldinimo, galimų nuostolių atlyginimo.
Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, taip siaurindamas ieškovės apeliacinio skundo apimtį. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1365/2000); nepasisakė dėl CK 6.390 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 71 straipsnio nuostatų taikymo, taip pat ieškovės, kaip vartotojos, teisių gynimo.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Byloje nustatyta, kad ieškovė 2008 m. gruodžio 11 d. buvo sudariusi elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į butą. Ieškovė, netekusi nuosavybės teisės į butą, vengė nutraukti su atsakove sudarytą sutartį; naujasis buto savininkas trečiasis asmuo 2015 m. spalio 26 d. sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, todėl sutartis su ankstesne buto savininke nutrūko. Taigi, trečiasis asmuo turėjo teisėtą pagrindą prašyti nutraukti elektros energijos tiekimą ne tik kaip turto savininkas, bet ir kaip sutarties šalis. Atitinkamai, atsakovė privalėjo vykdyti vartotojo kaip sutarties šalies prašymą.
Ieškovė klaidingai nurodo, kad negalėjo būti nutrauktas elektros energijos tiekimas butui, kuriame teisėtai gyveno jos šeima. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 715 straipsnio nuostatas nuo turto pardavimo iš varžytinių akto pasirašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą išieškotojui ir jam pereina nuosavybės teisė. Be to, nutraukus su ieškove sutartį dėl elektros energijos tiekimo į butą, ieškovė nelaikytina elektros energijos vartotoja (abonentu) teisės aktų nustatyta tvarka, todėl CK 6.383 straipsnio 1 dalies nuostata taikyta tinkamai.
Teismai pagrįstai konstatavo, kad tik savininkui priklauso teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė elektros energijos tiekimą nutraukė ne savo iniciatyva, o vykdydama pagrįstą ir teisėtą turto savininko prašymą. Atsakovė, vadovaudamasi Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis, atliko tik techninį veiksmą. Trečiasis asmuo, pateikdamas prašymą nutraukti elektros energiją jam nuosavybės teise priklausančiame bute, nepažeidė teisės aktų, taip pat ir ieškovės teisėtų interesų.
Ieškovės teiginiai, kad buvo pažeistos jos teisės į normalias gyvenimo sąlygas ir sveikatą, jos šeimos teisės į būsto neliečiamybę, taip pat, kad teismas neapgynė mažamečių vaikų teisių, yra deklaratyvūs. Ieškovė nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. prarado nuosavybės teises į butą ir nebuvo sudariusi jokios sutarties su naujuoju buto savininku, kurios pagrindu galėtų teisėtai naudotis turtu. Be to, būtent tėvai turi pareigą prižiūrėti savo vaikus ir jais rūpintis, išlaikyti juos bei sudaryti jiems tinkamas gyvenimo sąlygas.
Ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-425/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-425/2014">3K-3-425/2014</a>, nes nurodomos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės.
Reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus nereiškia, kad teismas privalo analizuoti kiekvieną apeliacinio skundo argumentą ir pasisakyti dėl jo, t. y. neprivalo detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, kurie nesusiję su nagrinėjama byla ar neturi teisinės reikšmės.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl elektros energijos tiekėjo veiksmų, nutraukiant energijos tiekimo sutartį ir energijos tiekimą, teisėtumo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl elektros energijos tiekimo sutarties (sudarytos AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir buitinio elektros energijos vartotojo) nutraukimo teisėtumo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas.
Energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos taikomos ir sprendžiant ginčus dėl elektros energijos tiekimo (CK 6.391 straipsnis). Elektros energijos pirkimą ir pardavimą taip pat reglamentuoja specialieji įstatymai bei juos įgyvendinantys teisės aktai: Elektros energetikos įstatymas (71 straipsnio 1–2 dalys); energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių III skyriaus, reglamentuojančio sutarčių sudarymą ir nutraukimą, normos; Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašas (patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43) ir kt.
Tuo atveju, kai energijos pirkimo–pardavimo sutartyje abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), tokia sutartis yra vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnis), todėl jai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis ir vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.383 straipsnio 4 dalis).
Energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 straipsnio 3 dalis), viešųjų sutarčių reglamentavimo ypatumai, nustatyti CK 6.161 straipsnyje, turi būti taikomi ir vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutartiniuose santykiuose. Viešosios sutartys paprastai sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (CK 6.161 straipsnio 5 dalis), todėl joms taikomas, be kita ko, vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo vertinimas.
CK 6.390 straipsnyje nustatyti vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ypatumai. Abonentas – fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Ši vartotojo teisė įgyvendinama nepriklausomai nuo bendrųjų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų, nustatytų CK 6.217 straipsnyje, buvimo.
Energijos tiekimo įmonės teisė nutraukti, sustabdyti ar apriboti energijos tiekimą griežtai reglamentuota. Apie energijos tiekimo nutraukimą, sustabdymą ar apribojimą energijos tiekimo įmonė privalo iš anksto pranešti abonentui (CK 6.390 straipsnio 3 dalis); energijos tiekimą nutraukti, sustabdyti ar apriboti be suderinimo su abonentu ar be jo išankstinio įspėjimo leidžiama tik tais atvejais, kai tai būtina siekiant išvengti avarijos ar likviduoti energijos tiekimo tinklų avariją. Tačiau ir šiais atvejais abonentui privalo būti nedelsiant pranešta apie energijos tiekimo nutraukimą, sustabdymą ar apribojimą (CK 6.390 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju teismų konstatuota, kad ieškovė ir atsakovė 2008 m. gruodžio 11 d. sudarė elektros energijos tiekimo sutartį šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Sutartis neterminuota, joje aptarta sutarties nutraukimo tvarka, mokėjimo už elektros energiją tvarka tuo atveju, kai buto nuosavybė bus perleista tretiesiems asmenims, ir kt. Remiantis sutarties 21 punktu, sutartis gali būti nutraukta CK bei kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Apie sutarties nutraukimą bendrovė iš anksto raštu ar kitais teisės aktų nustatytais būdais praneša vartotojui Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse bei kituose teisės aktuose nustatytais terminais.
Remiantis Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43, 16.1 punktu, elektros energijos tiekimas vartotojui gali būti apribotas ir (ar) nutrauktas, kai tiekėjas nutraukia su vartotoju sudarytą sutartį. To paties Aprašo 17 punkte nurodyta, kad vartotojas apie tiekimo apribojimą ar nutraukimą įspėjamas ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų, įspėjimą išsiunčiant pasirinktinai paštu, elektroniniu paštu ir kt. Sutarties šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurios pablogintų vartotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai (Aprašo 3 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta teisės norma, reglamentuojanti įspėjimo apie elektros energijos tiekimo nutraukimą terminus, taikoma ir tais atvejais, kai tiekimas nutraukiamas kartu nutraukiant sutartį su buvusiu vartotoju be pastarojo valios.
Energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių IX skyriaus, reglamentuojančio atsiskaitymą už elektros energijos persiuntimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas, 99 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jei perleidęs objektą asmuo vengia ar dėl kitų priežasčių nenutraukia su tiekėju ir (ar) operatoriumi sudarytų sutarčių, perleidusio objektą asmens ir tiekėjo ir (ar) operatoriumi sudarytos sutartys gali būti nutrauktos naujojo savininko prašymu.
Nei Civilinio kodekso normos, nei specialūs teisės aktai nenustato kitokios tvarkos, kai elektros energijos tiekimo sutartis nutraukiama naujojo buto savininko prašymu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė tiek pagal sutarties sąlygas, tiek pagal teisės aktuose reglamentuojamą tvarką turėjo įspėti sutarties šalį (ieškovę) apie elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimą ir sutartį nutraukti teisės aktuose nustatyta tvarka.
Ieškovė tinkamai vykdė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, neturėjo skolų ar pradelstų mokėjimų. Sutiktina su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad su ja sudaryta sutartis dėl elektros energijos tiekimo sutartyje ir teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo nutraukta, nenutraukus šios sutarties, buvo sudaryta sutartis su trečiuoju asmeniu, buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas, taip pažeidžiant ieškovės (jos šeimos ir mažamečių vaikų) teises būti kurį laiką aprūpintai elektros energija.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių X skyriaus, reglamentuojančio elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo nutraukimo ar apribojimo sąlygas, 133 punkte nurodyta, kad elektros persiuntimą ir tiekimą vartotojui nutraukti ar apriboti leidžiama tik taisyklėse, kituose teisės aktuose ir sutartyje nustatytais atvejais ir tvarka, išskyrus atvejus, kai tai atliekama siekiant užtikrinti svarbius visuomenės interesus. Nagrinėjamoje byloje nėra konstatuota, kad elektros energijos sutartį su ieškove buvo būtina nutraukti nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, siekiant užtikrinti svarbius visuomenės interesus. Bylos faktinių aplinkybių kontekste galima prieiti prie išvados, kad trečiasis asmuo (naujasis buto savininkas) tokiu būdu siekė įgyvendinti nuosavybės teisę į varžytynėse nupirktą butą ir perimti jo valdymą, o tam tikslui buvo panaudotas elektros energijos tiekimo nutraukimas.
Teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai suabsoliutino trečiojo asmens nuosavybės teisę, ginamą Konstitucijos 23 straipsnyje, ir neatsižvelgė į Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintą ginamą teisę, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalį visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Šis principas nustatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Kasacinio teismo pažymėta, kad vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams; esant dviejų teisės principų kolizijai, labai svarbu rasti jų pusiausvyrą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1365/2000).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į bylos kontekstą, turėjo būti siekiama tiek naujojo buto savininko, tiek tame bute gyvenančių vaikų interesų pusiausvyros. Ši pusiausvyra būtų užtikrinta tokiu būdu, kad tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka nebus nutraukta sutartis su buvusiu buto savininku, vaikai turėtų normalias buities sąlygas arba buvusių savininkų šeima neišsikels ar teisės aktų nustatyta tvarka nebus iškeldinta iš naujajam savininkui priklausančio būsto.
Remiantis tuo, kas aptarta, negalima sutikti su atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad, nutraukdama elektros energijos tiekimą, ji nepažeidė reglamentuotos tvarkos. Be to, teisėjų kolegija negali sutikti ir su argumentais, kad ginče dėl elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimo teisėtumo ieškovės teisės negali būti ginamos kaip elektros energijos vartotojos.
Bylos duomenimis, atsakovė, nenutraukusi sutarties su ieškove, sudarė sutartį dėl elektros energijos tiekimo su trečiuoju asmeniu ir tuo pačiu metu įgyvendino šio prašymą nutraukti elektros energijos butui tiekimą (trečiasis asmuo 2015 m. spalio 26 d. pateikė prašymą atsakovei dėl elektros energijos tiekimo su buitiniu vartotoju sutarties sudarymo; atsakovė ir trečiasis asmuo pagal šio prašymą sudarė elektros energijos tiekimo sutartį, tuo pačiu metu trečiasis asmuo pateikė atsakovei prašymą nutraukti elektros energijos butui persiuntimą, nes bute negyvena). Ieškovė 2015 m. spalio 28 d. prašymu kreipėsi į atsakovę, taip pat į Energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos dėl elektros energijos į būstą tiekimo atnaujinimo ir nurodė, kad bute gyvena jos šeima su trimis mažamečiais vaikais, atjungus elektros tiekimą butui yra apsunkintas šeimos gyvenimas (negali naudotis elektrine plytele maistui ruošti, neturi šviesos, negali naudotis kitais buitiniais prietaisais ir pan.).
Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 143 punkte nustatyta, kad operatorius ir (ar) tiekėjas turi teisę nenutraukti ar neapriboti elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo, vartotojo ar tiekėjo prašymu, jeigu, operatoriaus ir (ar) tiekėjo turimais duomenimis, dėl objekto, į kurį vartotojas prašo nutraukti elektros energijos persiuntimą ir (ar) tiekimą, nuosavybės, valdymo ir (ar) disponavimo vyksta ginčai. Teisėjų kolegijos nuomone, šiame Taisyklių punkte vartojama ginčo sąvoka nėra privalomai siejama su ginčo nagrinėjimu teisme, o turi būti vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Ieškovei su vaikais vis dar gyvenant atsakovo įsigytame bute ir nesutinkant išsikraustyti, vyko ginčas dėl objekto, į kurį tiekiama energija, valdymo. Apie tai informavus atsakovę, šiai buvo pagrindas svarstyti Taisyklių 143 punkto taikymo galimybę.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių III skyriaus, reglamentuojančio sutarčių sudarymą ir nutraukimą, 48 punkte nurodyta, kad savininkas, perleidęs objektą, kuriame vartojama elektros energija, kito asmens nuosavybėn, privalo per taisyklėse nustatytą terminą nutraukti sudarytą sutartį ir informuoti apie sutarties nutraukimą naująjį objekto savininką. Byloje teismų konstatuota, kad ieškovės šeimos būstas buvo parduotas varžytynėse dėl susidėjusių ieškovės šeimai nepalankių finansinių aplinkybių (dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo). Toks pardavimas paprastai nėra nulemtas asmens valios parduoti šeimos būstą ir įsigyti kitą ar persikelti gyventi kitur. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė galimai negalėjo vykdyti Taisyklių 48 punkte nurodytos tvarkos dėl elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptarti teisės aktų reikalavimai ir ieškovės veiksmai jų nevykdant nelemia atsakovės veiksmų teisėtumo, kai ši, pažeisdama teisės aktuose ir sutartyje nustatytą tvarką, nutraukė elektros energijos tiekimą ieškovės būstui.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Specialiosiose energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.386 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) pažeistų vartotojo teisių gynimo atvejų ir būdų sąrašas negali būti vertinamas kaip baigtinis. Iš vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties kylantiems teisiniams santykiams greta specialiųjų turi būti taikomi ir bendrieji sutartinę atsakomybę nustatantys įstatymai. Vartotojas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ne tik dėl netinkamos kokybės energijos tiekimo, bet ir kitais atvejais, kai patiria nuostolių dėl to, kad tiekėjas netinkamai vykdo sutartį. Vartotojo teisės taip pat gali būti ginamos kitais bendraisiais civilinių teisių gynimo būdais. Šalių sutartinei atsakomybei pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį taikomos bendrosios CK ir kitų teisės aktų nuostatos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl vartotojo teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei šios teisės santykio su kitais civilinių teisių gynimo būdais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta, kad vartotojo teisė į turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą įtvirtinta, be kita ko, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte, pagal kurį vartotojas turi teisę į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-256/2009">3K-3-256/2009</a>, kt.).
Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje. Įgyvendinimo tvarka nustatyta Civilinio kodekso normose (teisinį žalos atlyginimo mechanizmą įtvirtina civilinės atsakomybės institutas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.250 straipsnis) nenustatyta ribojimo priteisti neturtinę žalą, atsižvelgiant į tai, ar neturtinė žala padaryta sutarties, delikto ar ikisutartinių santykių pažeidimo atvejais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės forma, todėl neturtinei žalai priteisti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-304/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-304/2007">3K-7-304/2007</a>/ ir kt.).
Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Civilinei atsakomybei kilti yra būtinas visų šių sąlygų buvimas.
Vartojimo sutartinių santykių specifika lemia tai, kad antroji vartojimo sutarties šalis visada yra verslininkas (t. y. asmuo, kuris veikia verslo ar profesiniais tikslais). Verslas yra veikimas savo rizika, todėl pagal galiojantį teisinį reglamentavimą verslininkui tenka neigiamų jo veiklos padarinių rizika. CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės (t. y. atsakomybė verslininkui yra taikoma už nuostolių padarymo faktą), nebent įstatymai ar sutartis numato kitaip. Nagrinėjamu atveju atsakovė atsako be kaltės.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Nagrinėjamu atveju dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovės šeima patyrė išgyvenimų, nepatogumų, šie išgyvenimai yra nulemti atsakovės neteisėtų veiksmų ir priežastiniu ryšiu susiję su ieškove ir jos nepilnamečių vaikų patirta neturtine žala. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, pagal kurias ieškovė turėjo suprasti, kad, pardavus šeimos būstą varžytynėse, šeimai teks ieškoti kito būsto, nustatytinas 100 Eur žalos atlyginimas. Taip pat iš atsakovės priteistina ieškovės patirta turtinė žala, žalos dydis yra nedidelis ir, teisėjų kolegijos požiūriu, atitinka ieškovės turėtas išlaidas, patirtas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas tenkinti dalį ieškinio bei priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 147,21 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš dalies tenkinus kasacinį skundą, atitinkamai perskirstytinos šalių turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Bylinėjimosi išlaidos perskirstomos pagal proporciją, kad ieškinys byloje tenkintas 23 proc.
Ieškovė, teikdama ieškinį pirmosios instancijos teismui, sumokėjo 20 Eur žyminio mokesčio (mokestį už ieškovę sumokėjo jos atstovas advokatas D. Bogdanovas. Pagal 2016 m. sausio 22 d. pažymą nustatyta, kad valstybė už suteiktą ieškovei antrinę teisinę pagalbą patyrė 208,11 Eur. Dėl to iš atsakovės priteistina 4,60 Eur išlaidų už žyminį mokestį pirmosios instancijos teisme (mokestis priteistinas jį sumokėjusiam advokatui D. Bogdanovui) ir 47,86 Eur atstovavimo išlaidų valstybės naudai.
Atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė duomenų apie jų patirtas pirmosios instancijos teisme išlaidas, todėl šių priteisimo klausimas nespręstinas.
Ieškovė pagal Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktas), todėl atsižvelgiant į tenkintą ieškinio dalį iš atsakovės valstybės naudai priteistina 4,60 Eur šių išlaidų atlyginimo. Pagal 2016 m. gruodžio 8 d. pažymą už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme patirta 191,07 Eur išlaidų. Dėl to iš atsakovės valstybės naudai priteistina 43,95 Eur šių išlaidų atlyginimo.
Atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė duomenų apie jų patirtas apeliacinės instancijos teisme išlaidas, todėl šių priteisimo klausimas nespręstinas.
Kasaciniame teisme patirtos išlaidos skirstomos pagal santykį, kad kasacinis skundas tenkintas 15 proc.
Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už kasacinio skundo padavimą, todėl iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 4,60 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie patirtas už antrinę teisinę pagalbą išlaidas nepateikta, todėl teisėjų kolegija šių išlaidų priteisimo klausimo nesprendžia. Duomenų apie atsakovės patirtas atstovavimo išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
Susumavus iš atsakovės valstybės naudai priteistinas sumas (nutarties 39, 41, 44 punktai), iš viso iš atsakovės priteistina valstybei 101,01 Eur šių išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme, atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 4 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Tenkinti dalį ieškinio ir priteisti ieškovei J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (j. a. k. 304151376) 147,21 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt septynis Eur 21 ct) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (j. a. k. 304151376) ieškovės atstovo advokato Dmitrijaus Bogdanovo naudai 4,60 Eur (keturis Eur 60 ct) už ieškovę sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (j. a. k. 304151376) valstybės naudai 101,01 Eur (vieną šimtą vieną Eur 1 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Janina Januškienė
Rimvydas Norkus
