Baudžiamoji byla Nr. 2K-339/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.; 1.2.3.2.6.; 1.2.3.2.8.; 1.2.26.2.1.; 2.2.4.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
gynėjui advokatui Valdui Falkauskui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 6 metams ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
Iš nuteistojo D. P., o jam neturint uždarbio ir pajamų – iš jo globėjų V. Z. ir P. Z., priteista 1245 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. B. ir 2273,52 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai, taip pat solidariai su nuteistaisiais A. N. ir L. K. priteista 45000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. B.
Tuo pačiu Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu nuteisti ir A. N. bei L. K., o E. S. – K. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendis pakeistas: D. P. nusikalstama veika iš BK 129 straispnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, nusikalstama veika iš BK 187 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirta 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
Iš D. P. solidariai su nuteistaisiais A. N. ir L. K. priteista 4976,10 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. B. ir 6820,56 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.
Pakeista Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis ir dėl nuteistųjų A. N. bei L. K.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo D. P. nuteistas už nedidelės vertės svetimo turto sugadinimą ir už nužudymą dėl chuliganiškų paskatų.
Jis kartu su L. K. ir A. N., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2006 m. spalio 14 d., apie 22-23 val., Joniškio r., Bučiūnų k., prie parduotuvės sulaužė nukentėjusiajam Z. V. priklausantį dviratį, kuriuo buvo atvykęs A. B.
Tą pačią dieną, apie 23 val., tame pačiame kaime prie pieninės ir prie A. B. namų, D. P., veikdamas bendrininkų grupe kartu su L. K. ir A. N., dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. B.. D. P. A. B. spyrė kojomis ne mažiau kaip 1 kartą į galvą, ne mažiau kaip po 3 kartus į šonus ir į lytinius organus, ne mažiau kaip 2 kartus sudavė nukentėjusiajam kumščiu į galvą ir ne mažiau kaip 3 kartus koja trypė jam ant čiurnos. L. K. sudavė A. B. ne mažiau kaip 12 smūgių kumščiais į galvą ir apie 7 kartus spyrė jam į galvą kojomis, A. N. sudavė A. B. ne mažiau kaip 2 smūgius kumščiais į galvą, taip pat spyrė jam kojomis ne mažiau kaip 5 kartus į šonus, ne mažiau kaip 2 kartus į galvą ir ne mažiau kaip 8 kartus į kojas, krūtinę, petį ir nugarą, be to, apie 5 kartus griūdamas sudavė alkūne smūgius A. B. į pilvą ir krūtinę, o E. K. ne mažiau kaip 4 kartus sudavė A. B. lazda į kairį šoną ir petį, taip pat ne mažiau kaip 1 kartą koja spyrė jam į lytinius organus. Šiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam A. B. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, pasireiškusi įvairiais kūno sužalojimais bei galvos smegenų sumušimu, dėl kurio, išsivysčius komai ir šokui, nukentėjusysis 2006 m. lapkričio 3 d. mirė.
Apeliacinės instancijos teismas pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį L. K., A. N. ir D. P. veiksmus- tyčinį nukentėjusiajam Z. V. priklausančio dviračio sulaužymą kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą, nes šie asmenys tyčia sulaužydami dviratį, veikdami viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo kvalifikuotą D. P., L. K. ir A. N. veiką kaip nužudymą iš chuliganiškų paskatų, A. B. nužudymą kvalifikavo dar ir kaip nužudymą itin žiauriai.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. ir jo gynėjas prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamas veikas perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktų į BK 132 straipsnio 1 dalį bei iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 187 straipsnio 3 dalį, taip pat pakeisti nuosprendžio dalį dėl neturinės žalos dydžio nustatymo ir priteisimo.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinimo formulavimas sutrukdė nuteistajam D. P. suvokti kaltinimo esmę ir tokiu būdu suvaržė jo teisę į gynybą. Pranešime apie įtarimą nebuvo nurodyti konkretūs jo, kasatoriaus, veiksmais padaryti kūno sužalojimai nukentėjusiajam, be to, jam inkriminuoti ir kitų asmenų atlikti veiksmai, todėl šis procesinis dokumentas neatitiko įstatymo reikalavimų.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neįvertino nuteistojo D. P. dalyvavimo nužudyme laipsnio, todėl jo veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnį neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorių teigimu, nukentėjusiojo galvos smegenų sumušimas, nulėmęs jo mirtį, galėjo būti padarytas jau pirmajame smurtavimo epizode, kuriame D. P. nedalyvavo. Nebuvo įvertinti ir jo, D. P., parodymai apie tai, kad jis smūgius nukentėjusiajam tik imitavo. Teismas be pagrindo rėmėsi nenuosekliais ir tendencingais kitų nuteistųjų - L. K. ir A. N. parodymais, nes jie tamsoje negalėjo įsidėmėti kiek smūgių nukentėjusiajam sudavė kasatorius. Kaltinamajame akte D. P. buvo inkriminuotas vienas spyris nukentėjusiajam A. B. į galvą, tačiau nenustatyta, kad jis sukėlė mirtinas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas, inkriminuodamas kasatoriui daugiau ir sunkesnių kūno sužalojimų nei yra nurodyta kaltinamajame akte ir pripažindamas jį kaltu dėl šiais veiksmais sukeltų pasekmių, peržengė kaltinimo ribas (BPK 255 straipsnio 2 dalis).
Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nuteistųjų susitarimas nužudyti A. B., todėl nepagrįsta teismų išvada, kad D. P. suvokė kitų bendrininkų tikslus, galimas sunkias pasekmės ir, nors tų pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Spręsdami kasatoriaus kaltės klausimą teismai netyrė jo asmenybės brandumo laipsnio, nebuvo paskirta psichologinė ekspertizė.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu dėl nužudymo itin žiauriai nenurodė konkrečių jo smūgių, kurie parodytų tokį nužudymo būdą. Šio teismo išvados, kad tokio būdo panaudojimą įrodo jo, D. P., koja suduoti smūgiai gulinčiam nukentėjusiajam į lytinius organus nepagrįstos, nes lytiniuose organuose sužalojimų nerasta. Taip pat nebuvo nustatyta, ar kasatoriaus suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą.
Kvalifikuojant nuteistojo D. P. veiką kaip nužudymą iš chuliganiškų paskatų nebuvo įvertintos jo paskatos ir veiksmų tikslai. Nei viename neteisėtų veiksmų epizode jis nerodė jokios iniciatyvos ar didelio aktyvumo, jo veiksmai nebuvo įžūlūs, todėl negalėjo sutrikdyti visuomenės rimties. Smurtaudamas nukentėjusiojo atžvilgiu kasatorius tik siekė kitų nuteistųjų akyse suformuoti tam tikrą savo įvaizdį, todėl šis kvalifikuojantis požymis jam inkriminuotas nepagrįstai.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, už tyčinį nukentėjusiajam Ž. V. priklausančio dviračio sulaužymą kasatorius taip pat nuteistas nepagrįstai. Paspirdamas sulaužytą dviratį, jis nesiekė nei savo veiksmais, nei pasekmėmis sukelti visuomenės pasipiktinimo ir sutrikdyti viešąją tvarką.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl pranešimo apie įtarimą ir kaltinamojo akto turinio
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis D. P. negalėjo realizuoti savo teisės į gynybą, teisės žinoti, kuo yra įtariamas, kaltinamas ir nuteistas dėl netinkamai surašytų pranešimų apie įtarimą ir kaltinamojo akto.
Asmens teisės žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis) ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas (veikos kvalifikavimas). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pranešimai apie įtarimus ir kaltinamasis aktas surašyti išsamiai ir tiksliai.
Pranešimuose apie įtarimus D. P. buvo nuodugniai pranešta apie įtarimų pobūdį ir pagrindą. Iš paskutinio pranešimo apie įtarimą (T. 3, b. l. 36) ir kaltinamojo akto (T. 4, b. l. 4,5) turinio matosi, kad jame nurodytos visos būtinos nusikalstamų veikų, kuriomis jis buvo įtariamas ir kaltinamas aplinkybės. Nors šiuose procesiniuose dokumentuose nurodyti ir bendrai su D. P. veikusių kitų nuteistųjų L. K., A. N. bei E. K. (kuriai byla nutraukta) veiksmai, jų suduoti smūgiai, tačiau D. P. veiksmai aprašyti aiškiai ir suprantamai. Nurodytas kiekvieno bendrininko suduotų smūgių skaičius, tų smūgių sudavimo būdai, išvardinti visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, taip pat nurodyta, kad A. B. mirė nuo galvos sumušimo, kuris jam buvo padarytas bendrais D. P., L. K. ir A. N. suduotais smūgiais į galvą. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu D. P. buvo išaiškintos jo procesinės teisės. Jų įgyvendinimą užtikrino ir gynėjo bei įstatyminės atstovės dalyvavimas viso proceso metu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad į teisėjų kolegijos pirmininko klausimą pats kaltinamasis D. P. atsakė, kad suprato kuo yra kaltinamas, kaltu prisipažįsta iš dalies, neprisipažįsta dėl nužudymo, o prisipažįsta, kad sudavė smūgius ir padarė chuliganizmą (T. 4, b. l. 116).
Kasacinio skundo argumentai, kad pranešime apie įtarimą ir kaltinamajame akte turėjo būti nurodyti tik paties nuteistojo D. P. veiksmai, jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam A. B. ir dėl jų kilę padariniai, nepagrįsti. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, jų veika procesiniuose dokumentuose aprašoma bendrai, nurodant kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką. D. P. nuteistas už bendrininkavimą atimant nukentėjusiajam gyvybę. Esant bendrininkavimui, kiekvienas bendrininkas atsako ne už savo padarytus veiksmus, bet už bendrą nusikalstamą rezultatą, pasiektą visų bendrininkų veiksmais. Konstatavus, kad nukentėjusysis buvo nužudytas bendrais kelių asmenų smurtiniais veiksmais, visi šių asmenų padaryti sužalojimai apibūdina kiekvieno iš bendrininkų padarytą nusikalstamą veiką ir jos padarinius. Todėl jų aprašymas buvo būtinas formuluojant kaltinimą kiekvienam iš bendrininkų, tame tarpe ir D. P. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad toks įtarimo ir kaltinimo formulavimas ne tik neprieštarauja, bet ir atitinka BPK 187, 219 straipsnių reikalavimus ir užtikrina asmens teisę žinoti kuo jis įtariamas ar kaltinamas. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuoti, kad nuteistasis D. P. nesuprato kuo yra įtariamas ar kaltinamas ir kad dėl to buvo suvaržyta jo teisė į gynybą nėra teisinio pagrindo.
Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, kad inkriminuodamas nuteistajam D. P. daugiau ir sunkesnių kūno sužalojimų nei yra nurodyta kaltinamajame akte apeliacinės instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas. Kaltinamajame akte nurodyta, kad kasatorius yra kaltinamas tuo, kad ne mažiau kaip 1 kartą spyrė nukentėjusiajam A. B. koja į galvą, ne mažiau 3 kartų įspyrė į lytinius organus, ne mažiau 3 kartų į šonus, ne mažiau 2 kartų kumščiu sudavė į galvą, ne mažiau 3 kartų trypė ant nukentėjusiojo čiurnos (T. 4, b. l. 4). Iš pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad šie teismai papildomų D. P. nukentėjusiajam suduotų smūgių, kurie būtų siejami su jo mirties priežastimi, nenustatė ir nuteistajam jų neinkriminavo.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad smurtą nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu naudojo visi nuteistieji. D. P. suduotų smūgių skaičius ir pobūdis nustatytas jo paties, nuteistųjų L. K., A. N. bei E. K. parodymais, kitais bylos duomenimis. Vertindami šiuos duomenis, juos pripažindami įrodymais, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai BPK reikalavimų nepažeidė. Nustatyta, kad D. P. nukentėjusiajam spyrė kojomis ne mažiau kaip 1 kartą į galvą, ne mažiau kaip po 3 kartus į šonus ir į lytinius organus, ne mažiau kaip 2 kartus sudavė nukentėjusiajam kumščiu į galvą ir ne mažiau kaip 3 kartus koja trypė jam ant čiurnos. D. P. parodymai, kad jis smūgius nukentėjusiajam tik imitavo teismo buvo motyvuotai paneigti. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikslinti nukentėjusiojo mirties priežastį, paskyrė papildomą komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Jos išvadose (T. 5, b. l. 165-177) nurodyta, kad A. B. mirties priežastimi buvo galvos smegenų sumušimas, padarytas ne mažiau 10 smūgių pasekoje. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nenustatyta, jog kasatoriui inkriminuotas vienintelis spyris į galvą sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Iš minėto ekspertizės akto matyti, kad visi nukentėjusiajam suduoti smūgiai į galvą yra sietini su mirties priežastimi, t. y. jis mirė nuo tokių smūgių visumos. Kiekvienas į galvą jam suduotas papildomas smūgis sustiprino kilusias pasekmes.
Sprendžiant nuteistojo D. P. kaltės klausimą svarbi ne vien tik aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno vietas jis sudavė nukentėjusiajam A. B. Tais atvejais, kai smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko kaltės turinį. Nukentėjusiajam mirus nuo padarytų sužalojimų visumos, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese, jeigu jie apibrėžta ar neapibrėžta tyčia numatė nukentėjusiojo mirties galimybę.
Nors kasatoriai teigia, kad nebuvo susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, D. P. nesiekė jo mirties ir tokių padarinių nenumatė, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad jis veikė kaip bendrininkas. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Spręsdamas susitarimo ribų ir bendrininkų atsakomybės klausimą, teismas turi įvertinti, ar asmuo suduodamas smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas ir matydamas, kad kiti bendrininkai atlieka panašius veiksmus suvokia, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese.
Šioje byloje nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekis (sužalojimai padaryti mažiausiai 16 trauminių poveikių pasekoje), suduotų smūgių lokalizacija (smūgiai buvo suduodami į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į gyvybiškai svarbias - galvą), naudoto smurto intensyvumas (nukentėjusysis buvo mušamas dviem etapais, ilgą laiko tarpą) leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis D. P., tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kiti bendrininkai taip pat suduoda smūgius A. B. į gyvybiškai svarbias kūno vietas suvokė, kad šiais bendrais veiksmais gali ne tik sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, bet ir kėsinasi į jo gyvybę. Jis pritarė tokiems veiksmams, nors konkrečių padarinių nedetalizavo. Nepaisant to, kad D. P. prie kitų nuteistųjų prisidėjo praėjus daugiau nei valandai po pirmojo nukentėjusiojo sumušimo, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad daugiau smūgių nukentėjusiajam į galvą, kurie siejami su jo mirtimi, buvo suduota būtent antrojo sumušimo metu. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad teismai pagrįstai D. P. pripažino nužudymo bendravykdytoju, todėl kasatorių prašymas kvalifikuoti jo veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, atmestinas.
Nagrinėjant bylą jokie D. P. psichikos sutrikimai nebuvo nustatyti, o prie bylos pridėtos mokyklų charakteristikos patvirtina, kad jo socialinė branda atitinka amžių, todėl nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad dėl pastarųjų aplinkybių jis galėjo nesuvokti daromos veikos pavojingumo.
D. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe kartu su kitais nuteistaisiais, nukentėjusįjį A. B. nužudė be jokios svarbios dingsties, demonstratyviai ignoruodamas elementaraus elgesio taisykles ir moralės normas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji pažinojo tame pačiame kaime gyvenantį A. B., su juo iki šio įvykio nebuvo susipykę, todėl jokių asmeninių paskatų smurtauti jo atžvilgiu neturėjo. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų prašymas, kad A. B. jiems nupirktų alaus, ir A. B. atsisakymas tai padaryti, buvo tik dingstis tolesniems nuteistųjų neteisėtiems veiksmams. Tai patvirtina teisme duoti D. P. parodymai apie tai, kad iš pradžių L. K. su A. N. pradėjo kalbėti apie muštynes, L. K. pasakė, kad „bus ką mušti šiandien“. Nuteistųjų elgesiui šio įvykio metu įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio. Apsvaigęs buvo ir nuteistasis D. P.. Šios aplinkybės leido teismams daryti išvadą, kad jie veikė dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, siekiant save priešpastatyti aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, t. y. nužudymą padarė dėl chuliganiškų paskatų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad D. P. mušė nukentėjusįjį siekdamas pritapti prie kompanijos, tačiau ši aplinkybė jo chuliganiškų paskatų buvimo nepaneigia.
Kasaciniame skunde ginčijamas ir veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai) motyvuojant tuo, kad nuteistasis D. P. nesuvokė tokio gyvybės atėmimo būdo. Itin žiaurų nukentėjusiojo A. B. gyvybės atėmimo būdą rodo jam suduotų smūgių skaičius, padarytų sužalojimų pobūdis, taip pat mušimo trukmė. Nukentėjusysis buvo mušamas ilgą laiką, dviem etapais, be galvos sumušimo, sukėlusio mirtį, jam nustatyti ir kiti sužalojimai - kairio inksto plyšimas, 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžiai, muštinės žaizdos kairės akies apatiniame voke, apatinėje lūpoje, be to, nurodyta, kad kai kurie nuteistųjų smūgiai galėjo ir nepalikti pėdsakų nukentėjusiojo kūne. Tai neabejotinai parodo, kad nukentėjusysis jautė didelį skausmą. Itin žiauraus nužudymo požymis nuteistiesiems inkriminuotas įvertinus visumą nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, o ne atskirus jam suduotus smūgius, todėl nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. P. kaltu dėl nužudymo itin žiauriai nenurodė konkrečių jo smūgių, kurie parodytų tokį nužudymo būdą. Nepaisant to, kad apžiūrint A. B. lavoną jo lytiniuose organuose sužalojimų nerasta, tačiau pačių nuteistųjų parodymais buvo nustatyta, kad D. P. gulinčiam nukentėjusiajam keletą kartų koja spyrė į lytinius organus. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad smūgių sudavimas į šią kūno dalį sukelia didelį skausmą.
Be nurodytų aplinkybių, veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą lėmė ir tai, kad D. P. bei kitų nuteistųjų elgesyje šio nusikaltimo darymo metu nustatyta tyčiojimosi elementų. Palikę sumuštą A. B. gulėti žolėje, nuteistieji rūkė, aptarinėjo, ar nukentėjusysis pats atsikels, vedė sumuštą ir kruviną, patį jau eiti negalintį nukentėjusįjį iki jo namų. Matydamas, kad A. B. jau negali pasipriešinti ir girdėdamas jo prašymą pasigailėti, D. P. tęsė smurtinius veiksmus. Šios aplinkybės parodo, kad kasatorius neabejotinai suvokė itin žiaurų nukentėjusiojo gyvybės atėmimo būdą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniame skunde ginčijamas D. P. veikos kvalifikavimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį motyvuojant tuo, kad paspirdamas nukentėjusiajam Z. V. priklausantį dviratį jis nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas D. P. vaidmenį dviračio sulaužymo epizode rėmėsi L. K., A. N. ir E. K. parodymais, kurie patvirtino, kad D. P. irgi laužė dviratį šokinėdamas ant jo kojomis. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pats D. P. nurodė, kad galėjo būti, jog ir jis laužė dviratį kartu su kitais nuteistaisiais. Įvertinęs šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius ne tik paspyrė sulaužytą dviratį, bet ir kartu su kitais nuteistaisiais dalyvavo jį sulaužant.
Pripažindamas, kad D. P., veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais pažeidė viešąją tvarką, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dviratis buvo laužomas viešoje vietoje - prie parduotuvės-baro, kuris yra viena iš pagrindinių ir labiausiai kaimo gyventojų lankomų vietų. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Nustatyta, kad tuo metu parduotuvėje-bare grupė žmonių linksminosi savo kolektyvo šventėje. Dviratis buvo sulaužytas nepilnametės E. K. akivaizdoje, kuri prie nuteistųjų veiksmų prisidėjo vėliau. Nuteistųjų nusikalstamos veikos liudytoju buvo ir pats A. B., kuris, išėjęs iš baro ir neradęs palikto dviračio, netrukus buvo sumuštas ir nužudytas. Atsižvelgiant į tai, toks nuteistųjų elgesys teismų pagrįstai pripažintas įžūliu ir vandališku.
Kasatoriaus argumentai, kad paspirdamas sulaužytą dviratį jis nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos atmestini. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, jis gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai (aptariamu atveju – svetimo turto sugadinimas), tačiau bendrais bruožais numatyti, kad dėl pasirinkto veikimo būdo visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Šiuo atveju D. P. kartu su kitais nuteistaisiais savo vandališkiems veiksmams įgyvendinti pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti
Teisėjai Viktoras Aidukas
Tomas Šeškauskas
Vytautas Greičius
