Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinį bendrininkavimą ir taikos sutarties patvirtinimo sąlygas, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-299-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00183-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.38; 3.1.3.4; 3.1.17

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Alma littera“, „Baltų lankų“ leidybos, „Jotema“, „Tyto alba“, leidyklos „Vaga“ ieškinį atsakovams J. P., A. M., R. L. (R. L.) ir P. J. dėl autorių teisių pažeidimo ir nesąžiningos konkurencijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinį bendrininkavimą ir taikos sutarties patvirtinimo sąlygas, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovės prašė teismo pripažinti, kad atsakovai, veikdami per interneto domenus „visosknygos.lt“, „visosknygos.com“ ir interneto portalus http://www.visosknygos.lt bei http://www.visosknygos.com, 2011–2016 m. padarė ieškovių autorių teisių pažeidimus ir atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus; įpareigoti atsakovus per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis paskelbti teismo sprendimo rezoliucinę dalį interneto portaluose „Delfi“ ir „lrytas.lt“, pagrindiniame puslapyje įkeliant vieną savaitę viešinamą reklamjuostę, informuojančią apie teismo sprendimo esmę, taip pat per naujienų agentūrą BNS išplatinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį pristatantį pranešimą spaudai; priteisti ieškovėms solidariai iš atsakovų 20 000 Eur kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovės ir atsakovas R. L. pateikė teismui prašymą dėl taikos sutarties (toliau – Taikos sutartis) patvirtinimo, nurodė, kad jiems žinomos procesinės tokios sutarties patvirtinimo pasekmės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartimi prašymą patenkino, patvirtino ieškovių ir atsakovo R. L. sudarytą Taikos sutartį bei nutraukė civilinę bylą.

Teismo patvirtintoje Taikos sutartyje:

R. L. pripažino atlikęs neteisėtus – autorių teises pažeidžiančius ir nesąžiningos konkurencijos – veiksmus;

R. L. įsipareigojo pateikti teismui jam žinomą informaciją apie neteisėtą literatūros kūrinių (elektroninių knygų) atgaminimą ir platinimą portaluose http://www.visosknygos.lt bei http://www.visosknygos.com nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2016 m. vasario mėn.

R. L. įsipareigojo per 3 darbo dienas nuo Taikos sutarties pasirašymo dienos atlyginti ieškovėms teisinių išlaidų dalį, lygią 3000 Eur (šių išlaidų atlyginimą pervesti į ieškovių nurodytą sąskaitą (-as);

ieškovės atsisakė visų turtinių ir neturtinių reikalavimų, pareikštų R. L.;

šalys susitarė, kad kiekviena prisiima savo patirtas bylinėjimosi išlaidas (išskyrus Taikos sutarties 3 punktą (šios nutarties 5.3 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovų P. J. ir A. M. atskiruosius skundus, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra įtvirtinto imperatyvaus draudimo kreditoriui atsisakyti reikalavimo vienam iš solidariųjų skolininkų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama prievolių pasibaigimą reglamentuojančių normų kontekste, pagal kurias prievolė gali pasibaigti ne tik tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), bet ir šalių susitarimu (CK 6.123 straipsnis) bei kreditoriui atleidus skolininką nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-167/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-167/2013">2-167/2013</a>). Kreditorius, atsisakęs reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, išsaugo teisę reikalauti iš likusių bendraskolių įvykdyti visą prievolę solidariai (CK 6.8 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo patvirtintos Taikos sutarties nuostatos neprieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, nesutiko, kad Taikos sutartis pažeidžia kitų atsakovų teises ar teisėtus interesus (dėl jų atsakomybės ribų padidėjimo), pažymėjo, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog solidariąją prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Teismo vertinimu, iš Taikos sutarties sąlygų negalima spręsti, kad šalys viršijo savo reikalavimus ir įsipareigojimus, norint ją patvirtinti nebuvo būtina gauti visų bendraatsakovių sutikimų, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 44 straipsnio 3 dalyje.

Teismas nesirėmė P. J. cituota Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMjUwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-2250/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-2250/2011">2-2250/2011</a>, nes nurodytos ir šios bylos faktinės aplinkybės (tiek teisinių santykių pobūdis, tiek taikos sutarties sąlygos) skyrėsi.

Teismas atmetė A. M. argumentus dėl CPK 93, 94 straipsnių pažeidimo, nes Taikos sutarties šalių susitarimas, kuriuo R. L. įsipareigojo atlyginti ieškovėms 3000 Eur atstovavimo išlaidų, nėra susijęs su kitų atsakovų teisėmis ir pareigomis, taip pat pripažino teisiškai nereikšmingais atsakovų argumentus dėl Taikos sutarties sąlygų lakoniškumo, R. L. prisiimtų įsipareigojimų vertinimo ir dėl jų nepasisakė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai, prisidėjimai prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovas P. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – atsisakyti patvirtinti ieškovių ir atsakovo R. L. sudarytą Taikos sutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovės įrodinėjo, kad atsakovai pažeidė autorių teises veikdami kaip susijusi pažeidėjų grupė, prašė iš jų solidariai priteisti 20 000 Eur, taigi byloje susiklostė pasyvus prievolės asmenų daugetas. Kadangi atsakovai J. P., R. S. ir P. J. su patikslintu ieškiniu nesutiko, tai Taikos sutartis negalėjo būti patvirtinta dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms – CPK 44 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad taikos sutarčiai sudaryti, atsisakyti ieškinio ar ieškinį pripažinti būtinas visų bendrininkų (bendraieškių arba bendraatsakovių) sutikimas.

Kreditoriaus reikalavimo teisės atsisakymas dėl vieno ar kelių skolininkų reiškia, kad jis (jie) atleidžiami nuo prievolės įvykdymo (CK 6.23 straipsnio 3 dalis). Kitiems skolininkams prievolė lieka, tačiau ji sumažėja atleisto (-ų) nuo prievolės vykdymo skolininko (-ų) dalimi. Pirmosios instancijos teismo patvirtinta Taikos sutartimi, kurią pasirašė vienas iš penkių bendraskolių, solidarioji visų likusių atsakovų skola yra sumažinta mažesne dalimi, nei pagal bendrą taisyklę sudaro taikos sutartį pasirašiusio skolininko dalis (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.129 straipsnio 6 dalis). Kadangi solidarioji skola sumažinta mažesne suma, o likusieji atsakovai skolos apskritai nepripažįsta (CK 6.12 straipsnio 1 dalis), tai, norint patvirtinti Taikos sutartį, buvo būtina gauti visų atsakovų sutikimą. Jo negavus, teismo patvirtinta Taikos sutartis yra neteisėta, nes ją sudarant nebuvo paisoma procesiniam bendrininkavimui nustatyto imperatyvo, įtvirtinto CPK 44 straipsnio 3 dalyje. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMjUwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-2250/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-2250/2011">2-2250/2011</a>.

Pirmosios instancijos teismo nutarties tekstas neatitinka Taikos sutarties teksto, kai kurios jos sąlygos nutartyje ir Taikos sutartyje nurodytos iš esmės skirtingai. Tai neatitinka kasacinio teismo praktikos, kad teismas negali tvirtinti šalių pateiktos taikos sutarties selektyviai atrinkdamas ir patvirtindamas tik dalį jos sąlygų, atitinkančių įstatymo nustatytus reikalavimus, o kitos dalies sąlygų netvirtindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzY1LTk2OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-365-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-365-969/2016">e3K-3-365-969/2016</a>).

Prisidėjimu prie atsakovo P. J. kasacinio skundo atsakovas A. M., palaikydamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo P. J. kasacinį skundą tenkinti.

Prisidėjimu prie atsakovo P. J. kasacinio skundo atsakovas J. P., palaikydamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo P. J. kasacinį skundą tenkinti.

UAB „Alma littera“, UAB „Baltų lankų“ leidyba, UAB „Jotema“, UAB „Tyto alba“, UAB leidykla „Vaga“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Dėl civilinėje byloje kilusio ginčo sudėtingumo ir įrodymų stokos ieškovės ieškinyje kaip atsakovą nurodė J. P. Išreikalavus papildomus įrodymus ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje atskirais ieškovių prašymais atsakovais į bylą įtraukti R. S., J. P., A. M. ir P. J., patikslinti ieškinio reikalavimai, iš kurių tik vienu (dėl kompensacijos priteisimo) prašoma taikyti solidariąją atsakomybę. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta kompensacija nėra tapati žalos atlyginimui, todėl reikalavimui priteisti kompensaciją negali būti taikomos žalos atlyginimo taisyklės. Net ir įtraukus į bylą papildomus atsakovus, ieškovės nedidino prašomos priteisti kompensacijos dydžio; tai patvirtina, kad šiuo reikalavimu jos siekė prevencinių tikslų ir nesiekė gauti materialinės naudos (kompensacijos suma daug mažesnė už padarytą žalą), o atsakovų P. J., J. P. ir A. M. atsakomybė yra solidari ir nedaloma.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai J. P. ir A. M. 2011 m. balandžio mėn. užregistravo domeną „visosknygos.lt“, sukūrė portalą http://www.visosknygos.lt, įkėlė elektroninio formato knygas, rūpinosi portalo apipavidalinimu, reklama ir atliko kitus veiksmus; nuo 2012 m. prie jų prisijungė P. J. Visi šie atsakovai bendrai koordinavo portalo veiklą, žinodami apie autorių teisių pažeidimus iš neteisėtos veiklos gavo pajamų, o tai įrodo bendrą jų kaltę. Šie atsakovai laikytini bendrai padariusiais ieškovėms priklausančių autorių teisių pažeidimus (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis) ir būtent jiems taikytina solidarioji atsakomybė, kuri lemia privalomą procesinį bendrininkavimą. Kiti atsakovai portalą valdė pavieniui ir kur kas trumpiau – R. L. nuo 2015 m. pradžios iki 2015 m. rugsėjo 16 d., o R. S. – nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki civilinės bylos iškėlimo. Dėl to R. L. ir R. S. atžvilgiu procesinis bendrininkavimas yra neprivalomasis, o sudarydamos Taikos sutartį ieškovės ir atsakovas R. L. jokių imperatyviųjų teisės normų nepažeidė (kitų atsakovų sutikimas nebuvo būtinas).

Kasaciniam teismui nusprendus, kad Taikos sutartis patvirtinta neteisėtai, jos šalių siekis taikiai susitarti galės būti įgyvendintas kitomis procesinėmis priemonėmis (atsisakant reikalavimų konkrečiam asmeniui ir patikslinant ieškinį), todėl kasacinio skundo tenkinimas nepakeistų materialiųjų santykių tarp bylos šalių esmės, teisių ir pareigų apimties, neužtikrintų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo, protingumo principo. P. J., J. P. ir A. M. nėra Taikos sutarties šalys ir ši sutartis nenustato jų asmenų teisių ar pareigų. Kasacinio skundo ir prisidėjimų prie jo teiginiai prieštarauja taikos sutarčių instituto esmei bei fundamentaliems taikos sutarties (dvišalio sandorio) principams (CK 1.63 straipsnio 6 dalis).

Aplinkybė, kad Taikos sutarties tekstas pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytas nevisiškai tiksliai, negali būti esminis trūkumas, dėl kurio nutartis negaliotų; esminės Taikos sutarties sąlygos nėra praleistos ar neįtrauktos į nutartį; Taikos sutarties šalys su nutartimi sutiko ir jos neskundė.

Atsakovas R. L. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovų nesieja privalomas procesinis bendrininkavimas. Ieškovės patvirtino aplinkybę, kad atsakovų R. L. ir R. S. veiksmai, priešingai nei kitų atsakovų, buvo pavieniai, trumpalaikiai ir individualūs; J. P., A. M. ir P. J. veiksmai buvo ne tik ilgalaikiai, bet ir tarpusavyje suderinti, todėl juos sieja privalomas procesinis bendrininkavimas. Reikalavimus visiems atsakovams ieškovės pareiškė vienu procesiniu dokumentu tik dėl ekonomiškumo ir operatyvumo. Atsakovo R. L. atveju egzistuoja neprivalomas procesinis bendrininkavimas, todėl ieškovės galėjo reikšti reikalavimus dėl kompensacijos už autorių teisių pažeidimą priteisimo kiekvienam iš atsakovų atskirai skirtingose bylose, o visų bendrininkų sutikimas sudaryti Taikos sutartį pagal CPK 44 straipsnio 3 dalį nėra ir nebuvo būtinas.

Taikos sutarties sąlygos yra susijusios tik su R. L. veiksmais bei teisėmis ir pareigomis. Ją patvirtinus, kitiems atsakovams nekilo jokių teisinių pasekmių, nebuvo pažeisti jų interesai, nebuvo sprendžiama dėl jų materialiųjų teisių ir pareigų (t. y. deliktinės civilinės atsakomybės).

CK 6.5, 6.6 straipsnių reglamentavimas pagrįstas suvokimu, kad kiekvienas privalo atlyginti tik tą žalą, kurią savo veiksmais sukėlė; solidariajai atsakomybei taikyti konkrečiu atveju būtinas teisinis pagrindas – teisės norma, nustatanti solidariąją pareigą susiklosčiusioje situacijoje. Tokios normos P. J. nenurodė.

Teismas, spręsdamas dėl ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintos kompensacijos dydžio, jį nustato atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl to neprivalomo procesinio bendrininkavimo atveju, esant dalinei prievolei ir sprendžiant kompensacijos priteisimo klausimą, teismo sprendimas, nepriklausomai nuo pareikšto ir suformuoto reikalavimo, kiekvienam iš atsakovų yra individualizuojamas. Aplinkybė, kad reikalavimą priteisti kompensaciją ieškovės suformulavo kaip reikalavimą įvykdyti solidariąją prievolę, nereiškia, jog visi atsakovai turi iš įstatymo kylančią solidariąją prievolę. Reikalavimui priteisti kompensaciją negali būti taikomos tokios pat taisyklės, kaip žalos atlyginimui.

Aplinkybė, kad teismas, tvirtindamas Taikos sutartį, nutartyje nurodė ne visas jos sąlygas, nesudaro pagrindo teigti, jog skundžiama teismo nutartis yra ydinga ir neteisėta. Dalies iš įstatymo kylančių nuostatų (dėl taikos sutarties pasirašymo, patvirtinimo ir bylos nutraukimo pasekmių, sutarties egzempliorių skaičiaus, šalių bendros bei suderintos valios) neįtraukimas į teismo nutarties rezoliucinę dalį neturi jokios įtakos šalių tarpusavio įsipareigojimams ir jų vykdymui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl taikos sutarties su vienu iš bendraatsakovių (solidariųjų skolininkų) patvirtinimo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovių ir atsakovo R. L. pasirašytos Taikos sutarties, kurią sudarant nebuvo gautas kitų bendraatsakovių (solidariųjų skolininkų) sutikimas, teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas Taikos sutartį patvirtino, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai buvo padaryta teisėtai. Atsakovas P. J. kasaciniame skunde (taip pat atsakovai A. M. ir J. P. prisidėjimuose prie kasacinio skundo) nesutinka su teismų argumentais, nurodo, kad priimant skundžiamas nutartis buvo pažeistos CPK 44 straipsnio 3 dalies nuostatos, nukrypta nuo aktualios teismų praktikos.

CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas dėl taikos sutarties įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai) (CPK 231 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010; kt.). Bylos šalims sudarant taikos sutartį pasiekiamas vienas iš civilinio proceso tikslų – atkuriama teisinė taika tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis).

Teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai, t. y. jei taikos sutarties sąlygos prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Šis teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo patvirtinta taikos sutartimi negali būti išspręstas klausimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (žr. CPK 266 straipsnį); taikos sutartis negali būti sudaryta pažeidžiant procesinio bendrininkavimo institutą (žr. CPK 44 straipsnio 3 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzY1LTk2OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-365-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-365-969/2016">e3K-3-365-969/2016</a>, 20 punktas).

Procesinį bendrininkavimą reglamentuojančiose teisės normose įtvirtinta, kad jeigu ginčijamo santykio pobūdis arba įstatymai lemia tai, jog teismo sprendimai bus nedalomai susiję su visų bendrininkų teisėmis ar pareigomis (privalomas bendrininkavimas), visų procesinių veiksmų, atliktų dalyvavusių nagrinėjant bylą bendrininkų, pasekmės taikomos ir tiems bendrininkams, kurie į bylos nagrinėjimą neatvyko be svarbių priežasčių. Taikos sutarčiai sudaryti, atsisakyti ieškinio ar ieškinį pripažinti būtinas visų bendrininkų (bendraieškių arba bendraatsakovių) sutikimas, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra atliekami tik neviršijant reikalavimų ar įsipareigojimų (CPK 44 straipsnio 3 dalis).

Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad, byloje esant keliems bendraatsakoviams (kai konstatuojamas privalomasis bendrininkavimas), taikos sutartis gali būti patvirtinama tik esant visų bendrininkų (bendraatsakovių) sutikimui. Ši taisyklė turi išimtį – sutikimas nėra būtinas, jei taikos sutartis su vienu iš bendraatsakovių patvirtinama neviršijant jo įsipareigojimų, t. y. taikos sutartimi atsakovas (skolininkas) atleidžiamas nuo pareigos įvykdyti prievolę tik dėl jo įsipareigojimų dalies, šios neviršijant.

Tokia išvada darytina pirmiau aptartas proceso teisės nuostatas (CPK 42 straipsnio 2 dalį, 44 straipsnio 3 dalį, 140 straipsnio 3 dalį, 231 straipsnio 2 dalį) aiškinant sistemiškai su materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis prievoles bei jų pabaigą (CK šeštosios knygos IX skyrius), pagal kurias solidariosios prievolės kreditoriui neužkertamas kelias sudaryti taikos sutartį su vienu iš skolininkų.

Pagal bendrąsias nuostatas, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šia norma kreditoriui sukuriamos palankios sąlygos užsitikrinti prievolės įvykdymą, nes jam suteikiama teisė pasirinkti, iš kurio (-ių) skolininkų ir kokios skolos dalies ar jos visos reikalauti. Solidariosios prievolės kreditorius taip pat turi diskreciją atsisakyti reikalavimo vienam iš skolininkų (CK 6.23 straipsnio 1 dalis), atleisti skolininką nuo jo prievolės dalies vykdymo arba pareikšti, kad ji neegzistuoja (CK 6.129 straipsnis). Kai solidarusis skolininkas atleidžiamas nuo jo prievolės dalies vykdymo, šio skolininko prievolė baigiasi (CK 6.129 straipsnio 1 dalis), o kiti bendraskoliai atleidžiami nuo bendraskolio prievolės dalies vykdymo (CK 6.129 straipsnio 6 dalis).

Nurodytos teisės normos patvirtina, kad su vienu iš bendraatsakovių sudaryta taikos sutartis dėl jam pareikštų reikalavimų atsisakymo (atleidimo nuo jo prievolės dalies), net ir nesant kitų bendraatsakovių sutikimo, bus teisėta, nes nepažeis CPK 44 straipsnio 3 dalies nuostatų ir kitų bendraatsakovių teisių bei interesų – vadovaujantis CK 6.129 straipsnio 6 dalimi, jie bus atleisti nuo taikos sutartį sudariusio bendraatsakovio įsipareigojimų dalies įvykdymo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareiškė reikalavimus keliems atsakovams, be kita ko, prašė iš jų solidariai priteisti 20 000 Eur kompensaciją. Ginčijama Taikos sutartimi ieškovės atleido atsakovą R. L. nuo visų jam pareikštų turtinių ir neturtinių reikalavimų. Šių teismų nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisę ir spręsdamas dėl Taikos sutarties teisėtumo padarė pagrįstas išvadas. Teismo patvirtinta Taikos sutartis atitiko šios nutarties 22, 25 punktuose pateiktus išaiškinimus – ieškovėms pasinaudojus CK 6.129 straipsnyje įtvirtinta teise atleisti skolininką nuo prievolės vykdymo, R. L. buvo atleistas tik nuo savo įsipareigojimų dalies įvykdymo – bei nepažeidė bendraatsakovių teisių.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ieškovėms ir atsakovui R. L. sudarius Taikos sutartį, kitų bendraskolių prievolės dalis per se (pats savaime) nepadidėjo – pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą iš esmės ir vertindamas reikalavimą 20 000 Eur kompensaciją priteisti solidariai iš atsakovų, su kuriais nebuvo sudarytos taikos sutartys, spręs dėl jo pagrįstumo ir tik galutiniame sprendime konstatuos, ar (ir kokia apimtimi) jis gali būti patenkintas.

Kadangi Taikos sutartis buvo sudaryta pasinaudojus CPK 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi (šios nutarties 22 punktas), tai atmestini kasacinio skundo argumentai dėl Taikos sutarties prieštaravimo šiai imperatyviajai nuostatai. Pažeidimas galėtų būti konstatuotas, jeigu teismas patvirtintų vieno iš solidariųjų atsakovų pasirašytą taikos sutartį, kuria būtų nuspręsta ir dėl kitų bendraatsakovių teisių ir pareigų arba tokia taikos sutartimi kitaip būtų viršyti reikalavimai ar įsipareigojimai, tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta ir atsakovas P. J. jų neįrodė.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniam teismui padarius išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ginčijamos Taikos sutarties teisėtumo, kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo atsakovo P. J. nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMjUwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-2250/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-2250/2011">2-2250/2011</a>, kurioje buvo išspręstas panašus klausimas dėl vieno iš bendraatsakovių sudarytos taikos sutarties teisėtumo, suformuotos praktikos, nedaro įtakos procesinei bylos baigčiai.

Primintina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pabrėžta teismų pareiga laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183-248/2015">3K-3-183-248/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Taigi teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs.

Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs ir šie išaiškinimai aktualūs nagrinėjamoje byloje, kad aplinkybė, kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183-248/2015">3K-3-183-248/2015</a>).

Šalių ginčą sprendžiant kasaciniame teisme naujai sukuriama teisės aiškinimo taisykle potencialiai gali būti patvirtintas vienas iš dviejų skirtingų apeliacinės instancijos teismo precedentų – tiek senasis, tiek naujasis (kuris buvo suformuotas pažeidžiant konstitucinį teismų praktikos tęstinumo imperatyvą) – arba sukuriamas apskritai kokybiškai naujas teisės išaiškinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTQ2LTQ2OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-546-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-546-469/2016">e3K-3-546-469/2016</a>, 29 punktas).

Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartyje buvo nurodytos visos šalių ginčui taikiai išspręsti būtinos Taikos sutarties sąlygos ir nė viena iš Taikos sutarties šalių tokiam teismo patvirtintam sutarties tekstui neprieštaravo, tai dėl šios nutarties 12.3 punkte nurodytų kasacinio skundo argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas P. J. kasaciniu skundu prašė priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, šis prašymas netenkintinas.

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atsakovas R. L. turėjo 595 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašo priteisti solidariai iš atsakovų P. J., J. P. ir A. M. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio.

Vertindama R. L. prašymą nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti solidariai tiek iš kasacinį skundą padavusio atsakovo P. J., tiek iš prisidėjusių prie jo atsakovų J. P. ir A. M., kolegija pažymi, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį procesą pradeda ir bylinėjimosi išlaidas dėl jo sukelia būtent kasatorius. Prie kasacinio skundo prisidėję asmenys nėra savarankiški kasacinio proceso dalyviai – remiantis CPK 348 straipsnio 1 dalimi, jie negali nurodyti savarankiškų apskųsto procesinio sprendimo peržiūrėjimo pagrindų ar pareikšti savarankiškų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad J. P. ir A. M. pareiškimuose dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo buvo tik nurodyta pozicija, jog jie sutinka su kasatoriumi ir jo reikalavimais, tačiau nepateikta jokių papildomų teisinių argumentų ar išsamesnių paaiškinimų, o R. L. nepateikė atskiro atsiliepimo į šiuos pareiškimus. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei aplinkybę, kad R. L. nepateikė įrodymų, jog dėl J. P. ir A. M. prisidėjimo prie kasacinio skundo patyrė papildomų išlaidų, R. L. turėtos išlaidos advokato pagalbai jam priteistinos iš kasacinį skundą pateikusio ir už šių išlaidų susidarymą atsakingo atsakovo P. J. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo parengimą atlyginimą, o 2017 m. liepos 4 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos šių išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus bei jų atlyginimą priteisti iš J. P., A. M. ir P. J.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju byla kasaciniame teisme iš esmės buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka 2017 m. birželio 7 d. teismo posėdyje. Apie šį teismo posėdį ieškovės buvo tinkamai informuotos įstatymo nustatyta tvarka (CPK 133 straipsnio 3 dalis), tačiau iki teismo posėdžio nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta pirmiau, sprendžia, kad ieškovių prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 24,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo P. J. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti R. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 595 (penkis šimtus devyniasdešimt penkis) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 24,52 Eur (dvidešimt keturis Eur 52 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Alė Bukavinienė

Gražina Davidonienė

Dalia Vasarienė