Dėl teisės normų, reglamentuojančių patikėtojų teisę į draudimo išmokas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau ir - IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-448-684/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01197-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.32; 2.6.39.2.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kupiškio socialinės globos namų kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kupiškio socialinės globos namų ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl sutarties pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių patikėtojų teisę į draudimo išmokas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau ir – IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašo pakeisti su atsakove AB banku „Snoras“ (toliau – ir Bankas) sudarytą 2011 m. sausio 31 d. sutartį Nr. BS110125P993801983, nurodant, kad tai yra banko sąskaitos sutartis, pagal kurią Bankas įsipareigoja priimti ir laikyti ieškovo patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomas kitiems asmenims priklausančias lėšas.

Ieškovas nurodė, kad yra globos namai (buvęs pensionatas), kurių pagrindinė veikla yra ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos teikimas suaugusiems asmenims su negalia. Ieškovas 2011 m. sausio 31 d. sudarė su Banku sutartį dėl banko sąskaitos, kurioje saugomos neįgaliųjų asmeninės lėšos. Prieš sudarydami sutartį ieškovas ir Bankas derėjosi dėl depozitinės sąskaitos globos namams, nes tai turėjo būti sąskaita, kurioje laikomos lėšos priklausys ne ieškovui, o globos namų gyventojams, ir kurias, vykdydamas savo profesinę veiklą, patikėjimo teise valdys ieškovas. Bankui iškėlus bankroto bylą, 2011 m. gruodžio 14 d. ieškovo globos namų gyventojams buvo grąžinta dalis indėlių, t. y. 345 280 Lt (100 000 Eur), negrąžinta 127 334,76 Lt (36 878,70 Eur) suma. Ieškovas siekia grąžinti trečiojo asmens neišmokėtas draudimo išmokas (127 334,76 Lt, arba 36 878,70 Eur) socialinės globos namų gyventojams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino, kad pagal ieškovo ir atsakovės 2011 m. sausio 31 d. sutartį Nr. BS110125P993801983 ieškovo vardu atidaryta banko sąskaita yra banko sąskaita, kurioje yra priimtos ir laikomos ieškovo patikėjimo teise (ar kitais pagrindais) valdomos Kupiškio socialinės globos namų gyventojams nuosavybės teise priklausančios 137 674,55 Lt (39 873,31 Eur) lėšos pagal pridedamą sąrašą (1 t., b. l. 8–10), kuris yra neatsiejama teismo sprendimo dalis.

Teismas nurodė, kad 2011 m. sausio 31 d. Bankas ir ieškovas sudarė Mokėjimo sąskaitos sutartį Nr. BS110125P993801983 (su pakeitimais ir papildymais), pagal kurią Bankas ieškovui atidarė mokėjimo sąskaitą. Banko bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovo 137 674,55 Lt (39 873,31 Eur) finansinis reikalavimas. 2011 m. gruodžio 14 d. ieškovui išmokėta 345 280 Lt (100 000 Eur) indėlių draudimo išmoka.

Ieškovas 2014 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Banką, nurodydamas, kad banko sąskaitoje esančios lėšos yra globos namų gyventojų, jos laikytinos kiekvieno gyventojo asmeniniu indėliu ir draudimo išmoka turi būti mokama kiekvienam gyventojui, todėl ieškovas prašė patikslinti ir perduoti duomenis apie asmenis, kurių vardu buvo tvarkomos lėšos banko sąskaitoje, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Bankas 2014 m. spalio 14 d. rašte nurodė, kad pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį indėlininku laikomas patikėtojas, jeigu asmuo laikydamas indėlį veikia kaip patikėtinis, tačiau patikėjimo teisė Bankui nebuvo atskleista, todėl jis tenkinti prašymo negali.

Teismas nurodė, kad tarp šalių faktiškai kilo ginčas dėl banko sąskaitoje buvusių lėšų statuso vertinant ieškovo ir socialinės globos namų globojamų asmenų (gyventojų) teisę į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nesiekia, jog ginčo sąskaita būtų pripažinta depozitine Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.56 straipsnio 8 dalies prasme ir kad joje esančios lėšos būtų grąžinamos pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį, nesilaikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto ir Lietuvos Respublikos bankų įstatymų nustatytos kreditorių eilės. Iš ieškinio faktinio pagrindo ir dalyko, kurie apibrėžia šios bylos nagrinėjimo ribas, akivaizdu, kad ieškovas siekia, jog būtų pripažinta, kad kiekvienas globos namų gyventojas yra indėlininkas, tam, kad kiekvienam globos namų gyventojui būtų išmokėta draudimo išmoka IĮIDĮ nustatyta tvarka.

Pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusios redakcijos IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje (išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį įstatymą negali būti draudimo objektai). Kai fizinis arba juridinis asmuo (išskyrus valdymo įmonę, jei ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) laikydamas indėlį veikia kaip patikėtinis, indėlininku laikomas patikėtojas. Kai reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis turi asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas indėlininku ir lėšos padalijamos kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jeigu sutartyse, iš kurių atsiranda jų reikalavimo teisės, arba teismų sprendimuose nenustatyta kitaip.

Ieškovas yra viešasis juridinis asmuo, biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, jo savininkė yra valstybė, o savininko teises ir pareigas įgyvendina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pagal nuostatus ieškovo paskirtis – užtikrinti ilgalaikę ir trumpalaikę globą suaugusiems asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina specialistų priežiūra. Globos namuose apgyvendinami asmenys, kuriems dėl proto negalios ar psichinių sutrikimų nustatytas 0–40 proc. darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Ieškovas nurodė, kad globos namuose gyvena ir neveiksnūs asmenys, ir veiksnūs, negalintys savimi pasirūpinti asmenys, kuriems reikalinga globa (rūpyba).

Reikalavimus globos įstaigoms, jų teikiamas paslaugas, socialinės globos namuose apgyvendintų asmenų teises apibrėžia socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 97 patvirtinti Reikalavimai stacionarioms socialinės globos įstaigoms (toliau – Reikalavimai). Pagal Reikalavimų 21 ir 22 punktus socialinės globos namuose gyventojams turi būti sudaryta galimybė saugiai laikyti asmeninius daiktus ir pinigus, o nesavarankiškų gyventojų pinigams ir kitoms vertybėms tvarkyti globos įstaigos vadovas turi sudaryti komisiją, kuri užtikrintų teisingą pinigų ir kitų vertybių saugojimą, naudojimą ir apskaitą; jei asmuo veiksnus, bet negali savarankiškai disponuoti pinigais, reikalingas jo sutikimas. Priimant veiksnų asmenį į globos įstaigą sudaroma dvišalė sutartis tarp asmens ir globos įstaigos administracijos (jos įgalioto asmens). Sutartyje numatomos gyvenimo sąlygos, šalių teisės ir pareigos, paslaugų apmokėjimo sąlygos ir tvarka (Reikalavimų 41 punktas). Tvarkydami dokumentaciją socialinės globos namai privalo vesti nesavarankiškų (neveiksnių, ribotai veiksnių ar kitų, negalinčių savarankiškai disponuoti pinigais) gyventojų asmeninių pinigų apskaitos bylas (Reikalavimų 5.11 punktas).

Ieškovas patvirtino Kupiškio pensionato gyventojų pinigų priėmimo, saugojimo, išdavimo ir išmokėjimo tvarką, pagal kurią pensionato (dabar socialinės globos namų) gyventojai turi teisę pasidėti savo turimus pinigus saugoti ar taupyti į pensionato kasą. Pensionato gyventojų santaupos yra laikomos depozitinių sumų einamojoje sąskaitoje banke, o lėšos, skirtos einamiesiems reikalams, – depozitinėje sąskaitoje pensionato kasoje. Depozitinės lėšos apskaitomos kiekvienam gyventojui atskirai balansinėje sąskaitoje „atsiskaitymas už depozitines sumas“. Veiksnių ir orientuotų gyventojų pinigai į pensionato depozitinę sąskaitą įnešami jiems pageidaujant, surašant kasos pajamų orderį.

Teismas nustatė, kad į ginčo sąskaitą buvo įnešami veiksnių asmenų pinigai pagal kasos pajamų orderius, taip pat į šią sąskaitą valstybės ir savivaldybės institucijos mokėjo šalpos išmokas globos namų gyventojams, apmokėjo jiems skirtas transporto išlaidų kompensacijas. Teismo vertinimu, pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo sąskaitoje buvo laikomos tik ieškovo globojamų asmenų asmeninės lėšos, kurios naudojamos kiekvieno gyventojo asmeniniams poreikiams patenkinti. Ieškovas, pagal teisės aktus būdamas atsakingas už savo globojamų asmenų pinigų saugojimą ir apskaitą, vesdamas gyventojų asmeninių pinigų apskaitos bylas, sudarė savo globojamų asmenų ir jiems priklausiusių piniginių sumų (137 674,55 Lt, arba 39 873,31 Eur) sąrašą. Jis atitinka bankroto byloje patvirtintą 137 674,55 Lt (39 873,31 Eur) ieškovo finansinį reikalavimą.

Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, nustatė, kad gyventojų prašymu ar komisijos sprendimu globos namų gyventojų poreikiams tenkinti, slaugai ir buičiai gerinti ginčo sąskaitoje esančiais pinigais buvo atsiskaitoma už slaugos priemones, apmokamos asmeninio gyventojų turto priežiūros paslaugos ir mokesčiai už jų turto išlaikymą, įgyjami asmeniškai gyventojų naudojami baldai, apmokamos laidojimo išlaidos. Mirus gyventojui, jo lėšos paveldimos, jų nelieka ieškovo vardu atidarytoje ginčo sąskaitoje, tai patvirtina Kupiškio rajono notarų biuro paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas. Gyventojui pardavus asmeninės nuosavybės teise jam priklausiusį butą, gautos lėšos taip pat buvo pervedamos į ginčo sąskaitą. Ginčo sąskaitoje esančiais pinigais buvo apmokamos asmeninės gyventojų skolos pagal antstolio raginimą ir tenkinami kiti globos namų gyventojų asmeniniai poreikiai. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai (buvęs globos namų direktorius, buhalterė) patvirtino aplinkybę, kad sąskaitoje buvo laikomi tik gyventojų pinigai, o globos namų kaip institucijos lėšų šioje sąskaitoje nebuvo. Teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl liudytojų paaiškinimų, nes šie atitinka rašytinius bylos įrodymus ir socialinės globos namų finansinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Teismas konstatavo, kad yra įrodyta, jog ieškovo vardu atidarytoje ginčo sąskaitoje esančios lėšos nėra ieškovo nuosavybė. Teismas sutiko su ieškovu, kad ginčo sąskaitoje ieškovas globojamų asmenų lėšas tvarkė patikėjimo pagrindais ir šis teisinis santykis kilo tiek iš įstatymo, tiek iš valinių globotinių veiksmų, sudarant rašytinę sutartį su socialinės globos namais ir pasirašant rašytinės formos dokumentą (kasos pajamų orderį), kai pinigai kaip depozitas įnešami į socialinės globos namų kasą.

Teismas konstatavo, kad patikėjimo teise perduoto turto – lėšų ginčo sąskaitoje – savininkais ir toliau liko patikėtojai (CK 6.953 straipsnio 2 dalis). Patikėtinis, disponuodamas patikėtojų lėšomis ir sudarydamas banko sąskaitos sutartį su Banku, perdavė teisę disponuoti šiomis lėšomis Bankui, o Bankas turi pareigą pateikti duomenis apie indėlius draudimo įstaigai.

Teismas taip pat nesutiko, kad ieškinys negali būti tenkinamas dėl CK 6.955 straipsnio reikalavimų. Pagal CK 6.955 straipsnio 1 dalį patikėtinis sandorius, susijusius su jam perduotu patikėjimo teise turtu, sudaro savo vardu, tačiau jis privalo nurodyti, kad veikia turto patikėjimo teise. Patikėjimo teisės faktas turi būti atskleistas tokia forma, kokia yra nustatyta sudaromam sandoriui, o jei patikėtinis nevykdo šios pareigos, tretiesiems asmenims jis atsako savo turtu. Teismas konstatavo, kad byloje apklausus liudytojus (ginčo sutartį pasirašiusius buvusį ieškovo direktorių ir buvusį Banko skyriaus padalinio vadovą) teismui nekilo abejonių, kad patikėjimo faktas Bankui žodžiu buvo atskleistas ir ieškovas savo pareigą įvykdė tinkamai. Teismas pažymėjo, kad sutartį rengė Bankas, kuris yra finansų ekspertas ir verčiasi bankine veikla, sutartis ieškovo pasirašyta prisijungimo būdu. CK 6.955 straipsnio 2 dalies taikymas šioje byloje nėra aktualus, nes byloje nėra sprendžiamas žalos atlyginimo tretiesiems asmenims klausimas.

Teismas konstatavo, kad pagal galiojusios redakcijos IĮIDĮ 10 straipsnio 6 dalį Bankas turėjo pareigą pasitikslinti duomenis dėl ieškovo sąskaitoje laikomų 137 674,55 Lt (39 873,31 Eur) ir pateikti duomenis apie kiekvieno indėlininko indėlius draudimo bendrovei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2017 m. kovo 29 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Kolegija nurodė, kad ieškovui atidaryti depozitinę sąskaitą, kurioje būtų laikomos jo globojamų asmenų lėšos, įstatymo pagrindo nebuvo, t. y. įstatymai nenustatė, kad ieškovas turėtų atidaryti depozitinę sąskaitą savo gyventojų lėšoms laikyti. To nenurodyta ir Kupiškio socialinės globos namų nuostatuose, patvirtintuose socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. A1-26. Pagal ieškovo 2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-65 patvirtintą Kupiškio pensionato gyventojų pinigų priėmimo, saugojimo, išdavimo ir išmokėjimo tvarką veiksnių ir orientuotų gyventojų pinigai į depozitinę pensionato sąskaitą galėjo būti įnešami tik jiems pageidaujant, surašant kasos pajamų orderį, o tokių duomenų į bylą nėra pateikta. Be to, kolegijos nuomone, bylos duomenys nepatvirtina nei ieškovo ketinimo susitarti (juolab susitarimo) su Banku dėl būtent depozitinės sąskaitos atidarymo, nei atidarytosios sąskaitos vertinimo ar tvarkymo kaip depozitinės.

Kolegija nurodė, kad, vertinant, ar ieškovas siekė atidaryti depozitinę sąskaitą, netgi ir neatliekant ginčijamos sutarties nuostatų analizės, jau vien ginčijamos sutarties įvardijimas „mokėjimo sąskaitos sutartis“ ieškovo vadovui turėjo kelti pagrįstų abejonių dėl sąskaitos kaip depozitinės paskirties. Kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad buvo sudarytos dvi mokėjimo sąskaitos sutartys: pirmoji buvo sudaryta 2015 m. sausio 25 d., o ginčijama sutartis dėl tos pačios mokėjimo sąskaitos atidarymo buvo sudaryta po šešių dienų ir ja pakeista tik palūkanų mokėjimo tvarka, bet ne sąskaitos paskirtis. Nė vienoje jų nenurodytas kitas lėšų savininkas (jis yra ieškovas), kitokia (nei mokėjimo sąskaitos) sutartis ir jos pagrindu neatidaroma kitokia (nei mokėjimo) sąskaita.

Kolegijos nuomone, byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad ieškovas siekė sudaryti būtent depozitinę sąskaitą, skirtą tik globotinių lėšoms laikyti, o ne mokėjimo banko sąskaitą, bei leidžia teigti, jog atidaryta sąskaita buvo faktiškai ir naudojama kaip įprastinė banko sąskaita.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad banko sąskaitos pagal CK 6.913 straipsnį savo teisiniu statusu faktiškai nesiskiria nuo tų banko sąskaitų, kuriose patikėtinis laiko patikėtojo lėšas. Tačiau kolegija nesutiko, kad nagrinėjamu atveju ginčo sąskaita pripažintina patikėtinio, veikiančio turto patikėjimo sutarties pagrindu patikėtojų interesais (CK 6.953 straipsnio 1 dalis), banko sąskaita. Bylos duomenų pagrindu kolegija sprendė, kad ieškovas Bankui neatskleidė, kad veikia kaip patikėtinis, o ir faktiškai ieškovas veikė ne kaip patikėtinis, bet kaip savarankiškas sąskaitos savininkas.

CK 6.960 straipsnio 1 dalis nustato, kad turto patikėjimo sutartis turi būti rašytinė. Sandorio formos nesilaikymas daro turto patikėjimo sutartį negaliojančią (CK 6.960 straipsnio 3 dalis). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad turto patikėjimo sutartys su jo globotiniais (gyventojais), kurie nurodyti prie ieškinio pridėtame sąraše, buvo sudarytos.

Be to, nors patikėtinis (ieškovas) sandorius su jam perduotu patikėjimo teise turtu ir sudaro savo vardu, tačiau jis pagal CK 6.955 straipsnio 1 dalies reikalavimus privalo nurodyti, kad veikia turto patikėjimo teise, ir toks faktas turėtų būti atskleistas tokia forma, kokia yra nustatyta sudaromam sandoriui (šiuo atveju – rašytine). Taigi tai reikštų, kad ir patikėjimo teisės fakto, jei toks būtų, atskleidimas turėtų būti išreikštas rašytine forma, o to nepadarius negalėtų būti įrodinėjamas liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių galėtų būti taikoma paminėtos taisyklės išimtis, kolegija nenustatė. Ieškovas, sudarydamas sutartis su Banku, veikė savarankiškai, siekdamas gauti didesnes palūkanas. Kolegija pažymėjo, kad, nesant sudarytų turto patikėjimo sutarčių, negali būti atskleistas ir veikimas patikėjimo teise.

Kolegija konstatavo, kad ieškovas veikė kaip savarankiškas juridinis asmuo, atidarantis ir tvarkantis įprastinę savo mokėjimo sąskaitą, o ne kaip prie ieškinio pridėtame sąraše nurodytų globotinių patikėtinis. Kolegija sprendė, kad ieškovo globotiniams indėlininko statusas netaikytinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 29 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad veikimo patikėjimo teise faktas Bankui nebuvo atskleistas. Ieškovas derybas dėl banko sąskaitos sutarties vedė su Banko Kupiškio padalinio vadovu. Jis, apklaustas kaip liudytojas, patvirtino faktą, kad buvo informuotas apie tai, jog ginčo sąskaitoje bus laikomos trečiųjų asmenų (patikėtojų) lėšos. Apie tai, kad tokia informacija sutarties rengėjui buvo atskleista, patvirtino ir kitas liudytojas globos namų direktorius. Kadangi Bankas žinojo, jog ieškovas veikia kaip patikėtinis, tai, rengdamas sutartį, buvo atsakingas už sutarties nuostatos apie ieškovo veikimą patikėjimo teise suformulavimą ir įtvirtinimą sutartyje. To nepadaręs, Bankas negali remtis aplinkybėmis, kad patikėjimo teisės fakto atskleidimas nėra išreikštas rašytine forma, kad šis faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, spręsdamas, kad veikimas patikėjimo teise Bankui nebuvo atskleistas.

Minėta, kad ginčo sutartį dėl banko sąskaitos rengė Bankas ir jis buvo informuotas apie tai, kad ieškovas veikia turto patikėjimo teise patikėtojų interesais. Nepaisant ieškovo nurodytos informacijos, aplinkybė, kad sąskaitoje bus laikomos trečiųjų asmenų (patikėtojų) lėšos, sutarties tekste nebuvo atspindėta. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDctMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507-219/2015">3K-3-507-219/2015</a>; 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137/2011">3K-3-137/2011</a> ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kad Bankas buvo informuotas apie tai, jog ginčo sąskaitoje bus laikomos trečiųjų asmenų (patikėtojų) lėšos, neatsižvelgė į ieškovo, kaip sutarties šalies, tikruosius ketinimus, aiškiai išreikštus sutarties sudarymo metu, ir į tai, kad Bankas atidarė ieškovo tikrųjų ketinimų ir faktinio susitarimo sąlygų neatitinkančią sąskaitą.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovas Bankui niekada neatskleidė lėšų patikėjimo fakto, kad Banko sąskaitoje laikomos lėšos priklauso ne ieškovui, o globos namų gyventojams. Pagal kasacinio teismo praktiką atidarant sąskaitą banke ar dedant banke indėlį visuomet privalo būti atskleistas banko indėlininkas ar sąskaitoje esančiomis lėšomis galintis disponuoti asmuo ir tik bankui (kitai kredito įstaigai) teisės aktų ar sutarties nustatyta tvarka atskleistas asmuo gali būti laikomas banko sąskaitos ar banko indėlio sutarties šalimi, turinčia reikalavimo teisę į banką (kredito įstaigą). Jeigu patikėtinis įneša lėšas į sąskaitą banke ar atlieka kitas operacijas savo vardu, neatskleisdamas patikėjimo faktų ir lėšų savininko bankui ar kitai kredito įstaigai, teisę į indėlio garantiją arba indėlio draudimo išmoką turi tik patikėtinis, o patikėtojas tokios teisės neįgyja, nes nėra įgijęs reikalavimo teisės į banką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Mi02MTEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-92-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-92-611/2017">3K-3-92-611/2017</a>).

Nei sudarydamas sutartį, nei sutarties vykdymo metu ieškovas Bankui neatskleidė fakto, kad lėšas, esančias Banko sąskaitoje, valdo patikėjimo teise (CK 6.955 straipsnis), nebuvo atskleista ir informacija apie patikėtojams priklausiančių pinigų dydį. Teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad ieškovas visais atvejais automatiškai įgyja teisę disponuoti globos namų gyventojų lėšomis ar visais atvejais disponuoja tik gyventojų lėšomis, nes jis disponuoja ir savo asmeninėmis lėšomis, o sudarydamas sutartį ieškovas veikė kaip atskiras juridinis asmuo, o ne globos namų gyventojų atstovas (patikėtinis). Be to, byloje nėra pateikta nė vieno įrodymo (ieškovo ir globos namų gyventojų sudarytų sutarčių), kokiu pagrindu ieškovas disponavo gyventojų lėšomis. Tiek sudarydamas 2011 m. sausio 25 d., tiek 2011 m. sausio 31 d. sutartį ieškovas deklaravo save, o ne trečiąjį asmenį, kaip klientą ir lėšų savininką. Ieškovas, kaip profesionaliai teikiantis socialinės globos paslaugas subjektas, yra atsakingas už savo sudaromas sutartis, o jam, kaip juridiniam asmeniui, taip pat keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415/2011">3K-3-415/2011</a>). Ieškovas negalėjo nesuprasti sudaromos sutarties pobūdžio, jos sąlygų, prisiimamų teisių bei pareigų ir susijusių teisinių pasekmių. Atidarydamas Banko sąskaitą ieškovas siekė ne padėti gyventojų lėšas, o gauti didesnes palūkanas bei kitas lengvatas (nemokamus mokėjimo pavedimus).

Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė (trečiasis asmuo), remdamasi draudėjo (Banko) draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) duomenimis apie indėlininkus. Pagal Banko perduotus duomenis trečiasis asmuo ieškovui apskaičiavo maksimalią 100 000 Eur indėlių draudimo išmoką. Bankas neperdavė trečiajam asmeniui kitokių duomenų apie ieškovo globojamų fizinių asmenų indėlių sumas, todėl trečiasis asmuo neturėjo ir neturi jokio pagrindo kitu būdu apskaičiuoti ir mokėti draudimo išmokas.

Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį indėlių draudimo išmoka išmokama ir ne tam subjektui, kuris nurodytas kaip indėlininkas (klientas) banko sąskaitos sutartyje: depozitinės sąskaitos, patikėtojo atidarytos sąskaitos, bendros sąskaitos atvejais. Nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo atidaryta sąskaita yra patikėtinio sąskaita. Ieškovas, sudarydamas banko sąskaitos sutartį, nenurodė Bankui, kad į banko sąskaitą pervedamos lėšos nepriklauso jam nuosavybės teise, o priklauso kitiems asmenims, t. y. kad ieškovas šiuos pinigus valdo ir naudoja patikėjimo teise. Ieškovas taip pat neatskleidė Bankui informacijos apie patikėtojams nuosavybės teise priklausančių pinigų dalis, nepateikė turto (pinigų) patikėjimo sutarčių, kurios pagal CK 6.960 straipsnį privalo būti rašytinės formos. Neatskleidus informacijos apie tai, kad asmuo veikia turto patikėjimo teise, kyla patikėtinio atsakomybė ir tik jis privalo prisiimti neigiamas tokio neveikimo (neinformavimo) pasekmes prieš trečiuosius asmenis (CK 6.955 straipsnio 2 dalis).

Tai, kad ieškovo sąskaita gali būti laikoma depozitine ar patikėtojų vardu atidaryta sąskaita, paneigia bylos aplinkybės. Ginčo sutartis yra įprasta juridinio asmens banko sąskaitos sutartis, pagal kurią juridiniai asmenys laiko bankuose nuosavas lėšas. Ginčo sutartyje nėra jokia forma nurodyta, kad sąskaitoje laikomos kitiems asmenims (ne ieškovui) priklausančios lėšos. Pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 29 straipsnio 9 dalį mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą suaugusiam asmeniui dydis neturi viršyti 80 proc. asmens pajamų, jeigu asmens turto vertė yra mažesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą. Iš byloje apklaustų liudytojų (buvusio direktoriaus, buhalterės) parodymų darytina išvada, kad iš globos namų gyventojų gaunamų pajamų (pensijų, pašalpų) 80 proc. buvo skiriama sumokėti už globos namų teikiamas paslaugas. Pagal Socialinių paslaugų įstatymo 26–32 straipsnius ši lėšų dalis tampa ieškovo nuosavybe, kaip gautas atlyginimas už teikiamas ieškovo paslaugas. Taigi, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad nurodyti 80 proc. gyventojų lėšų (pensijų, pašalpų ir pan.) yra gyventojų lėšos. Nei Socialinių paslaugų įstatymas, nei Reikalavimai, nei Asmenų nukreipimo į stacionarias socialinės globos įstaigas tvarka nenustato, kad ieškovas automatiškai įgyja teisę disponuoti gyventojų asmeninėmis lėšomis (kitais 20 proc.). Į bylą nėra pateikta nei gyventojų įgaliojimų ieškovui, nei kitų dokumentų, kurie suteiktų teisę ieškovui tvarkyti gyventojų asmenines lėšas, juolab kad globos namuose gyvena ir veiksnūs, ir neveiksnūs asmenys. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas yra sąraše išvardytų asmenų globėjas ir turto administratorius. Ieškovo atstovas paaiškino, kad dalies neveiksnių gyventojų globėjai ir turto administratoriai yra kiti asmenys (pavyzdžiui, tokių asmenų giminaičiai). Pagal Kupiškio pensionato gyventojų pinigų priėmimo, saugojimo, išdavimo ir išmokėjimo tvarką, patvirtintą direktoriaus 2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-65, jeigu konkretūs gyventojai pageidavo ir išreiškė valią (to įrodymų byloje nėra), kad globos namai jų lėšas laikytų banke, tai galėjo būti daroma tik atidarant depozitinę sąskaitą ir bankui atskleidžiant, kad tai yra depozitinė sąskaita, kurioje laikomos ne globos namų, o kitų asmenų lėšos.

IĮIDĮ nuostatos indėlio garantijas suteikia tik indėlininkams, kurie gali būti atskleisti ir identifikuoti kaip sąskaitos naudotojai ar sąskaitoje esančių lėšų savininkai, turintys reikalavimo teises į banką (kredito įstaigą) teisės į tokią garantiją atsiradimo momentu, tačiau nesuteikia jokių garantijų asmenims, kurių lėšos buvo įneštos į kitų asmenų vardu esančias sąskaitas, jeigu šis faktas nebuvo atskleistas bankui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Mi02MTEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-92-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-92-611/2017">3K-3-92-611/2017</a>; 2017 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTI0LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-124-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-124-611/2017">e3K-3-124-611/2017</a>). Taigi patikėtojas gali būti laikomas indėlininku tik tuo atveju, jeigu indėlių draudžiamojo įvykio dieną jis gali būti identifikuojamas kaip turintis teisę naudotis šiomis lėšomis (reikalavimo teisę į šias lėšas).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl depozitinių sąskaitų

Pagal bendrąją taisyklę bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (toliau – ir CK 6.913 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė), kas reiškia, kad banko bankroto atveju tokie banko klientai pagal bendrąją taisyklę yra banko kreditoriai, kurių reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

CK 6.56 straipsnyje, reglamentuojančiame prievolės įvykdymą sumokant skolą į depozitinę sąskaitą, yra išskirtos notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinės sąskaitos, į kurias sumokėdamas skolą skolininkas įstatymo nustatytais atvejais turi teisę įvykdyti piniginę prievolę. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta depozitinėse sąskaitose esančių lėšų apsauga savo esme reiškia, kad bankas ar kredito įstaiga negali disponuoti CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nurodytose depozitinėse sąskaitose esančiomis lėšomis, t. y. CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015).

Kasacinis teismas išaiškino, kad tik tos depozitinės sąskaitos, kurių teisinis reglamentavimas pagrindžia CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės netaikymą, gali būti priskirtos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje. Pažymėtina, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalis, kaip specialioji teisės norma, kuri nustato CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios teisės normos išimtį, negali būti taikoma pagal analogiją arba aiškinama plečiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015; 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ne visos depozitinės sąskaitos (tokios laikomos, remiantis teisės aktais nustatytu jų statusu ir (ar) šalių sudarytu susitarimu) priskiriamos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kurioms taikoma apsauga banko bankroto atveju pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį. Sprendžiant, ar tam tikrai depozitinei sąskaitai taikoma nurodyta apsauga, atsižvelgiama į lėšų pervedimo į depozitinę sąskaitą pagrindą, asmens, atidariusio sąskaitą, teisinį statusą ir kitas aplinkybes, kurios pagrįstų CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos išimties taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTI0LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-124-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-124-611/2017">e3K-3-124-611/2017</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje ieškovas nesiekė, jog ginčo sąskaita būtų pripažinta depozitine CK 6.56 straipsnio 8 dalies prasme ir kad joje esančios lėšos būtų grąžinamos pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį, nesilaikant Įmonių bankroto ir Bankų įstatymų nustatytos kreditorių eilės, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti, ar ginčo sąskaita laikytina depozitine sąskaita CK 6.56 straipsnio prasme, kuriai taikoma apsauga banko bankroto atveju pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė pripažinti, kad kiekvienas globos namų gyventojas yra indėlininkas, turintis teisę į draudimo išmoką IĮIDĮ nustatyta tvarka, todėl nagrinėjamu atveju teismai turėjo aiškinti ir taikyti IĮIDĮ nuostatas, reglamentuojančias indėlininko statusą ir jo teisę į draudimo išmoką.

Dėl asmens, kuris nenurodytas kaip sąskaitos savininkas, teisės į draudimo išmoką

Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį (2008 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1429 redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio metu) indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį Įstatymą negali būti draudimo objektai. Kai fizinis arba juridinis asmuo (išskyrus valdymo įmonę, jei ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) laikydamas indėlį veikia kaip patikėtinis, indėlininku laikomas patikėtojas. Kai reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis turi asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas indėlininku ir lėšos padalijamos kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jeigu sutartyse, iš kurių atsiranda jų reikalavimo teisės, arba teismų sprendimuose nenustatyta kitaip. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį (2008 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1429 redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio metu) indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Būtent šiomis IĮIDĮ nuostatomis ieškinį grindė ieškovas ir įrodinėjo, kad nors Banko sąskaita buvo atidaryta jo vardu, bet jis veikė kaip patikėtinis ir lėšos šioje sąskaitoje priklausė patikėtojams (globos namų gyventojams), todėl indėlininkais, turinčiais teisę į draudimo išmoką, pagal IĮIDĮ laikytini patikėtojai (globos namų gyventojai).

Nacionalinių teisės aktų, kuriais įgyvendinamos ES direktyvos, nuostatos turi būti aiškinamos kuo labiau atsižvelgiant į įgyvendinamos direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiektas direktyvoje nurodytas rezultatas. Kadangi IĮIDĮ įgyvendinta 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva 94/19/EB), tai tikslinga išsiaiškinti, kaip ši direktyva reglamentuoja asmenų, kurie nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai, teisę į draudimo išmoką.

Direktyvos 94/19/EB 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad joje išlaikomas suderinto minimalaus [išmokos] dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui principas, todėl reikia atsižvelgti į indėlius, priklausančius indėlininkams, kurie nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai arba nėra vieninteliai jos turėtojai, dėl to [išmokos] dydis turi būti siejamas su kiekvienu indėlininku, kuris gali būti nustatytas. Pagal Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 2 dalį, apskaičiuojant 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse numatytus dydžius, atsižvelgiama į kiekvienam indėlininkui priklausančią bendroje sąskaitoje esančio indėlio dalį. Jeigu atitinkamų nuostatų nėra, tokia sąskaita indėlininkams padalijama lygiomis dalimis. Valstybės narės gali numatyti, kad, apskaičiuojant 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse numatytus dydžius, sąskaitoje, kuria naudotis teisę turi vienas ar keli asmenys, kurie yra ūkinių bendrijų, asociacijų ar panašaus pobūdžio juridinio asmens teisių neturinčių struktūrų nariai, indėliai gali būti sudedami ir laikomi vieno indėlininko įneštu indėliu. Pagal Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 2 dalį bendra sąskaita – dviejų ar daugiau asmenų vardu atidaryta sąskaita arba sąskaita, kuria gali naudotis du ar daugiau asmenų ir kuria galima naudotis pagal vieno ar kelių minėtų asmenų parašus. Pagal Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui, kuris turi visas teises į minėtas sumas, jeigu šis asmuo buvo arba gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią kompetentingos institucijos priima šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i punkte nurodytą sprendimą arba teismas priima 1 straipsnio 3 dalies ii punkte nurodytą sprendimą.

Paprastai asmuo, kurio indėliui yra taikoma indėlių garantijų sistemų suteikiama apsauga, yra asmuo, nurodytas kaip sąskaitos turėtojas (angl. account holder). Tačiau kartais asmuo veikia savo vardu, bet kito asmens naudai – pavyzdžiui, taip yra, kai patikėtinis atidaro sąskaitą patikėtojo lėšoms laikyti (t. y. patikėtinio sąskaitą – angl. fiduciary account). Tokiu atveju pagal Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį garantijos taikomos asmeniui, turinčiam absoliučias teises (angl. absolutely entitled person) į sąskaitoje esančias lėšas, t. y. patikėtojui. Tam tikrais atvejais sąskaita gali naudotis keli asmenys, t. y. gali būti atidaroma bendra sąskaita (angl. joint account). Tokiu atveju Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 2 dalis garantijų taikymą įtvirtina asmenims, kuriems priklauso lėšos bendroje sąskaitoje. Taigi Direktyva 94/19/EB išskiria bendrą sąskaitą (Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 2 dalis) ir patikėtinio sąskaitą (Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalis) kaip skirtingas sąskaitų rūšis.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuota situacija, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas ir dėl to garantijos taikomos tam asmeniui (asmenims), kuris turi visas teises į minėtas sumas, jeigu šis asmuo buvo arba gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią kompetentingos institucijos arba teismas priima sprendimus, susijusius su tuo, kad kredito įstaiga negali grąžinti indėlių ir negalės to padaryti artimiausiu metu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad vertinant, ar draudžiamojo įvykio įvykimo metu buvo galima nustatyti asmenis, turinčius visas teises į minėtas sumas, turi būti vadovaujamasi iš bendrosios sąskaitos apibrėžimo išplaukiančiais reikalavimais, pavyzdžiui, arba iš karto nurodant indėlininkus bankui, arba jų nenurodant kaip oficialių sąskaitos turėtojų, tačiau atskleidžiant juos bankui ir jiems turint teisėtą prieigą (pavyzdžiui, parašą) prie sąskaitos. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-106/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-106/2014">3K-3-106/2014</a> pateikti išaiškinimai dėl bendros sąskaitos.

Kaip minėta, pagal Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui, kuris turi visas teises į minėtas sumas, jeigu šis asmuo buvo arba gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią kompetentingos institucijos priima šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i punkte nurodytą sprendimą arba teismas priima 1 straipsnio 3 dalies ii punkte nurodytą sprendimą. Direktyvoje nėra nei eksplicitiškai, nei implicitiškai išreikšti jokie reikalavimai dėl galimybės nustatyti asmenį, turintį absoliučias teises (angl. absolutely entitled person) į sąskaitoje esančias lėšas (jų dalį), juo labiau nepasisakyta dėl galimų patikėjimo santykio įforminimo ar atskleidimo reikalavimų. Aiškinamajame memorandume, komentuojant Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį, vienareikšmiškai nurodyta, jog garantijų sistemos galės įtvirtinti tam tikrus formalumus, reikalingus indėlininkų tapatybėms išsiaiškinti bei teisėms nustatyti. Taigi Direktyva 94/19/EB šio klausimo detaliau nereglamentuoja, tai paliekama ir priklauso nacionalinės teisės reguliavimo sričiai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimai, susiję su įvairiais formalumais, reikalingais indėlininkams identifikuoti ir jų teisėms pagal Direktyvos 94/19/EB 8 straipsnio 3 dalį nustatyti, palikti spręsti valstybėms narėms jų nacionaliniais teisės aktais. ES teisė nenustato reikalavimų patikėjimo teisei (jos atskleidimui) ir nepasisako dėl konkrečių priemonių (juo labiau – įrodinėjimo būdų) asmenims, turintiems absoliučias teises, nustatyti, taigi minėti klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis nacionaline teise.

Dėl veikimo patikėjimo teise ir šio fakto atskleidimo

Minėta, kad, pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį (2008 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1429 redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio metu), kai fizinis arba juridinis asmuo (išskyrus valdymo įmonę, jei ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) laikydamas indėlį veikia kaip patikėtinis, indėlininku laikomas patikėtojas. IĮIDĮ nereglamentavo, kaip nustatomos indėlininkų tapatybės, kai asmuo, atidarydamas banko sąskaitą, veikia kaip patikėtinis.

Apeliacinės instancijos teismas taikė CK 6.955 straipsnį ir sprendė, kad globos namų gyventojai neturi teisės į draudimo išmoką, nes ieškovas, sudarydamas Mokėjimo sąskaitos sutartį, neatskleidė Bankui raštu, kad veikia kaip patikėtinis. Pagal CK 6.955 straipsnio 1 dalį patikėtinis sandorius, susijusius su jam perduotu patikėjimo teise turtu, sudaro savo vardu, tačiau jis privalo nurodyti, kad veikia turto patikėjimo teise. Patikėjimo teisės faktas turi būti atskleistas tokia forma, kokia yra nustatyta sudaromam sandoriui. Pagal CK 6.955 straipsnio 2 dalį, jeigu patikėtinis neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, tretiesiems asmenims jis atsako savo turtu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų (tarp jų ir buvusio Banko skyriaus padalinio vadovo) parodymais, nustatė, kad sudarydamas Mokėjimo sąskaitos sutartį ieškovas žodžiu atskleidė Bankui, kad veikia kaip patikėtinis. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad patikėjimo teisės faktas turėjo būti atskleistas raštu, ir, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad atskleidimo faktui įrodyti šalys negali remtis liudytojų parodymas, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atskleidė Bankui, kad veikia kaip patikėtinis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad veikimo patikėjimo teise fakto atskleidimas nėra sandoris, todėl šiuo atveju netaikytini CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti ribojimai naudotis liudytojų parodymais kaip įrodinėjimo priemonėmis. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad veikimo patikėjimo teise faktas buvo atskleistas žodžiu, nepažeidė nurodytų teisės normų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismui nustačius, jog sudarydamas Mokėjimo sąskaitos sutartį ieškovas žodžiu atskleidė Bankui, kad veikia kaip patikėtinis, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo, taikydamas CK 6.955 straipsnį, spręsti, kad globos namų gyventojai neturi teisės į draudimo išmoką.

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju veikimas patikėjimo teise buvo atskleistas žodžiu, teisėjų kolegija nepasisako, ar turi reikšmės ir, jei taip, tai kokią, veikimo patikėjimo teise neatskleidimas patikėtinių tapatybės nustatymui ir jų teisei į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Mi02MTEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-92-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-92-611/2017">3K-3-92-611/2017</a>. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507/2014">3K-3-507/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Mi02MTEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-92-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-92-611/2017">3K-3-92-611/2017</a> buvo sprendžiama dėl patikėtojų teisių į draudimo išmoką, bet, skirtingai nuo nagrinėjamos bylos, patikėtinis sudarė terminuotųjų indėlių sutartis ir sudarydamas šias sutartis neatskleidė veikimo patikėjimo teise fakto bankui (nei žodžiu, nei raštu); kasacinis teismas, be kita ko, rėmėsi CK 6.900 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią banko indėlio sutarties trečiojo asmens naudai esminė sąlyga yra trečiojo asmens vardas ir pavardė arba pavadinimas, taip pat kasacinis teismas pažymėjo, kad net po civilinės bylos iškėlimo patikėtinis nesugebėjo bankui atskleisti visų asmenų, turinčių teisę į indėlio sąskaitose esančias lėšas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė veikimo patikėjimo teise, nes nepateikė rašytinių sutarčių su patikėtojais. Teisėjų kolegija pažymi, kad patikėjimo santykiai susiklosto ne tik rašytinių patikėjimo sutarčių pagrindu (CK 6.953, 6.960 straipsniai), bet ir teisės aktų pagrindu (pvz., Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 13 straipsnio 8 dalis ir pan.). Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių 69 punktas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. A1-46 patvirtinto Socialinės globos normų aprašo 4 priedo 12.7 punktas, Kupiškio socialinės globos namų direktoriaus 2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-65 patvirtinta Kupiškio pensionato gyventojų pinigų priėmimo, saugojimo, išdavimo ir išmokėjimo tvarka patvirtina, kad ieškovas patikėjimo teise tvarkė globos namų gyventojų lėšas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentus, konstatavo, jog ieškovo vardu atidarytoje sąskaitoje buvo laikomos ne jam, o globos namų gyventojams priklausančios lėšos. Pagal ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentus galima tiksliai nustatyti, kokia konkreti pinigų suma ginčo sąskaitoje kuriam globos namų gyventojui priklausė draudžiamojo įvykio dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju patikėtojai (globos namų gyventojai) turi teisę į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo kasacinis skundas tenkintinas, panaikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme ir priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas kasaciniame teisme.

Ieškovas patyrė 550,27 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 1, 7, 8.11 punktais, iš atsakovės ieškovui priteistinas 550,27 Eur šių išlaidų atlyginimas.

Kasacinis teismas patyrė 3,93 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ieškovo kasacinis skundas tenkintas, tai valstybei iš atsakovės priteistina 3,93 Eur šių išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 29 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą.

Priteisti ieškovui Kupiškio socialinės globos namams (j. a. k. 190793833) iš atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) 550,27 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt Eur 27 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Priteista suma mokėtina iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Priteisti valstybei iš atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) 3,93 Eur (tris Eur 93 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Priteista suma mokėtina iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė