Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-598/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 27.3.2.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. L. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovams A. L., valstybės įmonei Registrų centrui, bankrutuojančiai žemės ūkio bendrovei „Gailiūnai“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo ir atsakovės A. L. priešinį ieškinį dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo UAB „Valdsita“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. Ž. 2004 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu į teismą ir ieškinio ir patikslinto ieškinio pareiškimuose nurodė, kad jis 2003 m. gruodžio 18 d. varžytynėse įsigijo likviduojamos žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ turtą: karvidės kompleksą, pažymėtą plane 1Ž1p, unikalus Nr. 6696-9015-0016, bendras plotas 1284,76 kv. m; veršiavimosi pastatą, pažymėtą plane 2Ž1p, unikalus Nr. 6696-9015-0027, bendras plotas 206,83 kv. m; pieno bloką, pažymėtą plane 3Ž1p, unikalus Nr. 6696-9015-0038, bendras plotas 110,35 kv. m; vandens bokštą, pažymėtą plane 4H1g, unikalus Nr. 4400-0121-8837; kitus inžinerinius statinius (silosines Nr. 1 ir 2, unikalus Nr. 4400-0200-7225; silosinę Nr. 3, unikalus Nr. 6696-9015-0049; gręžinį, unikalus Nr. 4400-0200-7247), esančius Panevėžio rajone, Aukštatrakio kaime. Ieškovas kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialą prašydamas įregistruoti nuosavybės teisę į įsigytą nekilnojamąjį turtą. Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas atsisakė tai padaryti, nes 2004 m. sausio 30 d. įregistravo atsakovės A. L. nuosavybės teisę į 896/1000 dalis karvidės, 649/1000 dalis gręžinio, silosinių Nr. 1, 2. Nurodytas turtas įregistruotas remiantis 1999 m. rugsėjo 25 d. protokolu ir 1999 m. rugsėjo 25 d. perdavimo–priėmimo aktu. Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo veiksmai yra neteisėti dėl kelių priežasčių. Pirma, atsakovės A. L. nuosavybės teisė į ginčijamus nekilnojamuosius daiktus įregistruota po to, kai ieškovas juos įsigijo varžytynėse. Ieškovas nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 25 d. perdavimo–priėmimo aktas yra niekinis ir negaliojantis, nes jo nepatvirtino notaras ir jis per tris mėnesius neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre (1964 m. CK 255 straipsnio 1, 2 dalys, 279, 281 straipsniai). Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1, 3 dalimis, kai pagal sandorio sudarymo metu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatyme nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja. Atsakovei A. L. buvo perleistos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, o nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai ir per tris mėnesius įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Ieškovas, remdamasis CK 1964 m. CK 47 straipsniu, 255 straipsnio 1, 2 dalimis, 279, 281 straipsniais, CK 1.78 straipsnio 1.78 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.80 straipsniu, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 3 punktu, prašė teismo 1999 m. rugsėjo 25 d. priėmimo–perdavimo aktui taikyti niekinio sandorio pasekmes, panaikinti nekilnojamojo turto (896/1000 dalių karvidžių, 649/1000 dalių gręžinio, silosinių Nr. 1, 2) teisinę registraciją atsakovės A. L. vardu.

Atsakovė A. L. 2006 m. kovo 1 d. pareiškė priešieškinį, kuriame nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 25 d. nutartimi nutarė areštuoti atsakovei A. L. nuosavybės teise priklausantį turtą, esantį Panevėžio rajone, Aukštatrakio kaime, ir Nekilnojamojo turto registre įrašyti draudimą perleisti nuosavybės teisę į 896/1000 dalis karvidžių, 649/1000 dalis gręžinio, silosinių Nr. 1, 2. Ieškovas 2004 m. lapkričio mėn. pabaigoje išardė siloso tranšėjas ir jas išsivežė. Atsakovė A. L. planavo užsiimti ūkine veikla, o ieškovas užkirto kelią tai padaryti. Dėl to atsakovė A. L. patyrė žalos. Nekilnojamojo turto registro duomenų banko 2006 m. vasario 23 d. išraše nurodyta, kad silosinių Nr. 1 ir 2 atkuriamoji vertė yra 67 300 Lt, statybinė – 137 tūkst. Lt. Atsakovė, remdamasi CK 1.138 straipsniu, prašė teismo priteisti atsakovei A. L. iš ieškovo 67 300 Lt už savavališkai pasisavintas silosines.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį ir atsakovės A. L. priešieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ginčijamas turtas (896/1000 dalys karvidžių, 649/1000 dalys gręžinio, silosinių Nr. 1, 2) 2004 m. sausio 30 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atsakovės A. L. nuosavybės teise pagal žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ 1999 m. rugsėjo 25 d. visuotinio bendrovės narių susirinkimo protokolą Nr. 2 ir 1999 m. rugsėjo 25 d. turto priėmimo–perdavimo aktą. Tą patį turtą iš bankrutavusios žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ iš varžytynių 2003 m. gruodžio 18 d. įsigijo ieškovas. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartyje konstatuota, kad abu asmenys turtą įsigijo teisėtai. 1964 m. CK notarinė nekilnojamojo turto perleidimo dokumentų forma ir tris mėnesių įregistravimo terminas buvo nustatyti tik pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir mainų sandoriams. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 10 punktą žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ 1999 m. rugsėjo 25 d. visuotinio bendrovės narių susirinkimo protokolas ir 1999 m. rugsėjo 25 d. turto priėmimo–perdavimo aktas yra nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinantys dokumentai. Dėl to atsakovės A. L. nuosavybės teisės registracija yra teisėta ir ieškovo ieškinys atmestinas (CK 1.75 straipsnio 3 dalis). Teismas atsakovės priešieškinį atmetė, nes jis neįrodytas. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovas išardė siloso tranšėjas Nr. 1 ir 2. 2006 m. kovo 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, ieškovo 2004 m. birželio 16 d. prašymas duoti leidimą nugriauti statinį, 2004 m. birželio 17 d. leidimas nugriauti statinį neįrodo, kad ieškovas nugriovė ir pasisavino siloso tranšėjas Nr. 1 ir 2.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 7 d. sprendimu patenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo A. Ž. ieškinys dėl niekinio sandorio pasekmių taikymo dėl šios dalies priėmė naują sprendimą. Kolegija ieškovo ieškinį patenkino, taikė niekinio sandorio pasekmes dėl likviduojamos žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ 1999 m. rugsėjo 25 d. turto perdavimo–priėmimo akto, panaikino valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filiale atliktą teisinę registraciją, kuria įregistruotos atsakovės A. L. nuosavybės teisės į 896/1000 dalis karvidžių, 649/1000 dalis gręžinio, silosinių Nr. 1, 2, esančių Panevėžio rajone, Aukštatrakio kaime. Teismas bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo atsakovui bankrutuojančiai žemės ūkio bendrovei „Gailiūnai“ nutraukė, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija nutartyje nurodė, kad atsakovo valstybės įmonė Registrų centras nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę į 896/1000 dalis karvidžių, 649/1000 dalis gręžinio, silosinių Nr. 1, 2, esančių Panevėžio rajone, Aukštatrakio kaime. Kolegija šį teiginį pagrindė tuo, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas ir yra pagrindas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį turtą. Dėl to, juo remdamasi, valstybės įmonė Registrų centras privalėjo įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnis, 22 straipsnio 8 punktas). Kolegija taip pat nurodė, kad, ieškovui perkant turtą iš varžytynių, Nekilnojamojo turto registre nuo 2003 m. spalio 28 d. nuosavybės teisė į visą perleidžiamą turtą buvo įregistruota žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ vardu. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 4 straipsniai). Ieškovas, pirkdamas turtą iš varžytynių, patikrino duomenis apie jį valstybės įmonėje Registrų centre, įsitikino, kad perka žemės ūkio bendrovei „Gailiūnai“ priklausantį turtą, todėl jis yra sąžiningas turto įgijėjas. Įregistruota žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ nuosavybės teisė iki varžytynių nebuvo perleista kitiems asmenims, ginčijama ar nuginčyta. Dėl to ieškovas 2003 m. gruodžio 18 d. iš varžytynių turtą nusipirko teisėtai.

Be to, kolegija konstatavo, kad atsakovės A. L. nuosavybės teisė į ginčijamus nekilnojamuosius daiktus 2004 m. sausio 30 d. įregistruota neteisėtai. Šią išvadą kolegija pagrindė tokiais motyvais. Pirma, atsakovės nuosavybės teisė negalėjo būti įregistruota vien remiantis žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ 1999 m. rugsėjo 25 d. visuotinio bendrovės narių susirinkimo protokolu ir 1999 m. rugsėjo 25 d. turto perdavimo–priėmimo aktu, nes jie nebuvo nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Kolegija nurodė, kad bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo už pajus sandorio (kaip ir kitų nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorių) forma turėjo atitikti tuo metu galiojusiuose įstatymuose nustatytus reikalavimus (tvarką) (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Šie buvo nustatyti Žemės ūkio bendrovių įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, 1964 m. CK 43 straipsnio 1 dalyje, 44 straipsnyje, 47 straipsnio 1 dalyje, 255 straipsnio 1 dalyje, 279, 281 straipsniuose ir taikomi visiems nekilnojamojo turto perleidimo sandoriams. Nekilnojamojo turto perleidimo sandoris turėjo būti patvirtintas notariškai ir įregistruotas per tris mėnesius. Atsakovė A. L., įgijusi nuosavybės teisę į ginčijamus pastatus, per nustatytą terminą sandorio neįregistravo. Tai padarė galiojant 2000 m. CK. Dėl to žemės ūkio bendrovės turto perleidimo atsakovei už pajus sandoris negalioja, 1999 m. rugsėjo 25 d. turto perdavimo–priėmimo aktas nesukėlė teisinių pasekmių, dėl kurių šalys buvo susitarusios. Kolegija taip pat nurodė, kad neįregistravusi sandorio šalis negali panaudoti sandorio sudarymo fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamasi kitais įrodymais (CK 1.75 straipsnio 2 dalis). Atsakovė A. L. savo ir bendrovės sandorio dėl jai perduodamo turto iki varžytynių ir vėliau neįregistravo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė A. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 3 d. sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys ir atsakovės priešinis ieškinys atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Žemės ūkio bendrovių įstatymo 20 straipsnio 3 dalį (1997 m. vasario 18 d. redakcija), nes žemės ūkio bendrovės nario (bendrovės turto dalininko) savo turto dalies atsiėmimą pripažino sandoriu. Dėl to teismas padarė neteisingą išvadą, kad žemės ūkio bendrovės nekilnojamojo turto dalies, atitinkančios bendrovės nario pajaus dydį, perleidimas nariui turėjo būti patvirtintas notaro. Nurodytoje Žemės ūkio bendrovių įstatymo redakcijoje nenustatytas reikalavimas bendrovėms sudarinėti sandorius su fiziniais asmenimis notarine tvarka. Tai patvirtino Teisingumo ministerija 2005 m. liepos 28 d. rašte „Dėl nuosavybės teisės į turtą įgijimo už pajus“, kuriuo turėjo remtis teismas.

Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad atsakovei A. L. už jos pajų nekilnojamasis žemės ūkio bendrovės turtas turėjo būti perleistas notarine tvarka, neteisingai taikė 1964 m. CK 43 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnį, 47 straipsnio 1 dalį, 255 straipsnio 1, 2 dalis, 279, 281 straipsnius, nes 1964 m. CK nebuvo reglamentuotas žemės ūkio bendrovės turto perdavimo klausimas, o nekilnojamojo turto perleidimo sandorių notarinė forma ir tris mėnesių terminas tokiems sandoriams įregistruoti buvo nustatytas tik pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir mainų sutartims.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.5 straipsnį, 1.75 straipsnio 3 dalį, nes, ieškovui ir atsakovei A. L. įgijus daiktines teises į tą patį daiktą, turėjo pripažinti, kad daiktines teises įgijo jas įregistravęs asmuo – atsakovė A. L. Be to, byla jau buvo nagrinėta apeliacine tvarka. Panevėžio apygardos teismas 2005 m. spalio 4 d. konstatavo, kad ieškovas ir atsakovė A. L. pastatus įgijo teisėtai, nes byloje nėra įrodymų, kad žemės ūkio bendrovės narių 1999 m. rugsėjo 25 d. susirinkimo nutarimai yra pripažinti negaliojančiais.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, nes teismo nurodytų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Seta“, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas, byla Nr. 3K-3-804/2001, 2003 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Teismo antstolių kontora prie Panevėžio miesto apylinkės teismo ir kt., byla Nr. 3K-3-865/2003). Iš teismo nurodytų kasacinio teismo nutarčių matyti, kad pareiškėjas, kaip ir pajų jam pardavę asmenys, nebuvo įregistravęs nuosavybės teisės į pastatus. Be to, teismo nurodytos kasacinio teismo nutartys neskelbtos kasacinio teismo leidžiamame biuletenyje Teismų praktika.

Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas A. Ž. prašo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pateikiami tokie teisiniai argumentai:

1999 m. rugsėjo 25 d. priėmimo–perdavimo aktas yra sandoris (CK 1.63 straipsnis). Kasatorė, teigdama, kad nurodytas aktas yra ne sandoris, nepateikia tokios išvados teisinių argumentų.

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo remtis Teisingumo ministerijos raštu. Teismas privalo nagrinėti bylas, vadovaudamasis Konstitucija ir kitais teisės aktais (CPK 3 straipsnis). Ministerijų atsakymai nėra teisės šaltinis, kuriuo turėtų vadovautis teismai, spręsdami ginčus. Pažymėtina, kad kasatorės nurodytame Teisingumo ministerijos rašte nėra išvados, kad 1999 m. rugsėjo 25 d. priėmimo–perdavimo sandoris pagal tuo metu galiojusius įstatymus neturėjo būti pavirtintas notarine tvarka ir per nustatytą terminą įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Apeliacinės instancijos teismas padarė įstatymus atitinkančią išvadą, kad 1999 m. rugsėjo 25 d. priėmimo–perdavimo aktas turėjo būti notariškai patvirtintas ir per trijų mėnesius įregistruotas. Kasatorė neteisingai teigia, kad notarinė sandorio sudarymo forma ir tris mėnesių terminas sandoriui įregistruoti 1964 m. CK buvo nustatyta tik pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir mainų sutartims, bet ne žemės ūkio bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo jos nariui už pajų sandoriui. Kiekvienas sandoris dėl nekilnojamojo turto perleidimo privalėjo būti patvirtintas notariškai ir per tris mėnesius įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Šių reikalavimų nesilaikymas sandorį darė negaliojantį (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, 58 straipsnio 3 dalis, 255 straipsnio 1, 2 dalys, 279, 281 straipsniai, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1, 3 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad neteisėta ir negaliojanti yra atsakovės A. L. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą registracija. Ši teismo išvada priimta vadovaujantis įstatymų nuostatomis (1964 m. CK 47 straipsnis, 58 straipsnio 1–4 dalys, 255 straipsnio 1, 2, dalys, CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys, 1.80 straipsnis).

Kasatorės argumentas dėl skirtingų apeliacinio teismo nurodytų kasacinio teismo bylų ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių turi būti atmestas, nes kasacinis teismas suformulavo tai, kad nekilnojamojo turto perleidimo (taip pat ir už pajus) sandoriui privalo būti taikomi nurodyti reikalavimai ir kad jų nesilaikymas daro tokius sandorius negaliojančius, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Teismo antstolių kontora prie Panevėžio miesto apylinkės teismo ir kt., byla Nr. 3K-3-865/2003). Kasatorė taip pat nepagrįstai teigia, kad negalima remtis kasacinio teismo nutartimis, kurios nepaskelbtos CPK 4 straipsnyje ir Teismų įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartys nediferencijuojamos, o teismai privalo atsižvelgti į kasacinio teismo išaiškinimus.

Kasatorė pateikė argumentus ne dėl visų apeliacinės instancijos teismo išvadų, kuriomis remdamasis teismas motyvavo būtent tokį savo sprendimą. Ieškovas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2003 m. gruodžio 18 d. nusipirko ginčijamą turtą iš žemės ūkio bendrovės „Galiūnai“, kurios nuosavybės teisė įregistruota 2003 m. spalio 28 d. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 4 straipsniai). Atsakovė A. L. nereikalavo panaikinti žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ nuosavybės teisės registracijos, atliktos 2003 m. spalio 28 d. Taigi nebuvo teisinio pagrindo, nenuginčijus pirmesnės (2003 m. spalio 28 d.) žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ nuosavybės teisės registracijos, įregistruoti 2004 m. sausio 30 d. atsakovės A. L. nuosavybės teisę.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovas 2003 m. gruodžio 18 d. varžytynėse įsigijo likviduojamos žemės ūkio bendrijos „Gailiūnai“ turtą: karvidės kompleksą, pažymėtą plane 1Ž1p, unikalus Nr. 6696-9015-0016, bendras plotas 1284,76 kv. m; veršiavimosi pastatą, pažymėtą plane 2Ž1p, unikalus Nr. 6696-9015-0027, bendras plotas 206,83 kv. m; pieno bloką, pažymėtą plane 3Ž1p, unikalus Nr. 6696-9015-0038, bendras plotas 110,35 kv. m; vandens bokštą, pažymėtą plane 4H1g, unikalus Nr. 4400-0121-8837; kitus inžinerinius statinius (silosines Nr. 1 ir 2, unikalus Nr. 4400-0200-7225; silosinę Nr. 3, unikalus Nr. 6696-9015-0049; gręžinį, unikalus Nr. 4400-0200-7247), esančius Panevėžio rajone, Aukštatrakio kaime. Atsakovės A. L. 2004 m. sausio 30 d. įregistravo savo nuosavybės teisę į 896/1000 dalis karvidės, 649/1000 dalis gręžinio, silosinių Nr. 1, 2. Nurodytas turtas įregistruotas remiantis žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ 1999 m. rugsėjo 25 d. visuotinio bendrovės narių susirinkimo protokolu ir 1999 m. rugsėjo 25 d. turto perdavimo–priėmimo aktu. Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas atsisakė įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę į tą turto dalį, į kurią įregistruota atsakovės A. L. nuosavybės teisė.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasaciniame skunde keliami klausimai, kokia forma turėjo būti sudaromas žemės ūkio bendrovės turto perleidimas jos nariui už pajų, taip pat kokia yra nuosavybės teisės į daiktą įregistravimo reikšmė. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija turi pasisakyti.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Žemės ūkio bendrovių įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, nes žemės ūkio bendrovės nario turto dalies atsiėmimą pripažino sandoriu (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka. Atsiliepime teisingai nurodyta, kad kasatorė nepateikė tokios išvados teisinių argumentų. Vadovaujantis bendrovės turto perdavimo už pajus metu galiojusio Žemės ūkio bendrovių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ įstatų, įregistruotų Panevėžio rajono savivaldybėje 1996 m. balandžio 18 d., 1.3 punktu, bendrovė buvo fizinių asmenų įsteigta įmonė tam tikrai veiklai vykdyti, sujungus jų turtą į bendrąją nuosavybę. Žemės ūkio bendrovės turtas jos nariams priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise (1964 m. CK 1211 straipsnio 2 dalis). Bendrovės nariai susitarimu turėjo teisę atsidalyti savo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės (1964 m. CK 126 straipsnio 1, 2 dalys). Žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ turto dalies, atitinkančios nario pajų, atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo detalizuotas bendrovės įstatų 5.7–5.12, 6.3.2 punktuose, Žemės ūkio bendrovių įstatyme. Bendrovės įstatų 5.7, 5.9 punktuose, nurodyto įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad bendrovės narys, išstodamas iš bendrovės ir pageidaujantis už pajų gauti materialinių vertybių, pateikia rašytinį prašymą; su buvusiu nariu atsiskaitoma pagal rašytinį susitarimą su bendrove. Sandoriais laikomi veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje yra 1999 m. rugsėjo 25 d. turto priėmimo–perdavimo aktas ir žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ 1999 m. rugsėjo 25 d. visuotinio bendrovės narių susirinkimo protokolo Nr. 2 išrašas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad turto priėmimo–perdavimo aktas gali būti nuosavybės teisių perleidimo dokumentas, nesvarbu, kokia terminologija vartojama, jeigu jame yra pažymėta apie teisių perleidimą iš vieno asmens kitam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Seta“, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas, byla Nr. 3K-3-804/2001). Teisėjų kolegija nurodo, kad 1999 m. rugsėjo 25 d. turto priėmimo–perdavimo akte pažymėta apie nuosavybės teisės perleidimą. Taip yra dėl to, kad jame nustatyta, jog likviduojamos žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ likvidacinė komisija nutarė už pajus skirti atsakovei A. L. tam tikro bendrovės turto dalį, o atsakovė pasirašė, kad turtą gavo. Taigi iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė A. L. ir atsakovas žemės ūkio bendrovė „Gailiūnai“ buvo sudarę tokį sandorį ir aiškiai išreiškė valią perduoti–priimti bendrovės turto dalį, atitinkančią atsakovės A. L. pajų.

Kasatorė nurodo, kad 1964 m. CK buvo nereglamentuota žemės ūkio bendrovės turto perdavimo tvarka, o notarinė forma ir trijų mėnesių terminas sandoriams įregistruoti buvo nustatyti tik pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir mainų sutartims (antrasis kasacinio skundo argumentas). Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu sutinka. Žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatos, kuriose reglamentuojama žemės ūkio bendrovės turto dalies perdavimo už nario pajų tvarka, yra specialiosios teisės normos 1964 m. CK normų atžvilgiu. 1964 m. CK 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymo nustatytais atvejais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Žemės ūkio bendrovių įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nebuvo nustatytas reikalavimas notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti sandorį, kuriuo bendrovės nariui už jo pajų perleidžiama bendrovės turto dalis. Nurodytoje teisės normoje buvo nustatyta, kad su buvusiu bendrovės nariu atsiskaitoma pagal rašytinį susitarimą su bendrove. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ įstatų 5.10 punkte nustatytas reikalavimas, kad pajaus pirkimo–pardavimo sutartis būtų pasirašyta bendrovės valdybos pirmininko, bet nėra reikalavimo sutartį patvirtinti notariškai. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsakovei A. L. perleidžiant turimą pajų žemės ūkio bendrovei „Gailiūnai“ ir įgyjant atitinkamą bendrovės turto dalį, nebuvo pažeistos 1964 m. CK 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio, 47 straipsnio 1 dalies, 255 straipsnio 1, 2 dalių, 279, 281 straipsnių nuostatos. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė įstatymų neatitinkančią išvadą, kad 1999 m. rugsėjo 25 d. priėmimo–perdavimo aktas turėjo būti notariškai patvirtintas ir per tris mėnesius įregistruotas. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, padarė teisingą išvadą, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 10 punktą žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ 1999 m. rugsėjo 25 d. visuotinio bendrovės narių susirinkimo protokolas ir 1999 m. rugsėjo 25 d. turto priėmimo–perdavimo aktas yra nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinantys dokumentai. Dėl to atsakovės A. L. nuosavybės teisės registracija yra teisėta, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ši registracija atlikta neteisėtai, yra nepagrįsta.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.5 straipsnį, 1.75 straipsnio 3 dalį, nes nepripažino, jog daiktines teises įgijo jas įregistravęs asmuo – atsakovė A. L. (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Šis kasacinio skundo argumentas yra pagrįstas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė A. L. Nekilnojamojo turto registre ginčijamo turto nuosavybės teisę įregistravo 2004 m. sausio 30 d. Ieškovas jį nupirko 2003 m. gruodžio 18 d. iš varžytynių. Abu šie faktai įvyko galiojant naujajam CK, todėl sprendžiant šalių ginčą taikomos šio įstatymo nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 4 d. nutartyje konstatuota, kad abu asmenys ginčijamą turtą įsigijo teisėtai. Vadovaujantis CK 1.75 straipsnio 3 dalimi, jeigu tą patį daiktą įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo įregistravo sandorį, o kiti – ne, tai laikoma, kad daiktą įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisę į ginčijamą turtą įgijo atsakovė A. L., bet ne ieškovas.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturėjo vadovautis kasacinio teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Seta“, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas, byla Nr. 3K-3-804/2001, 2003 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. v. Teismo antstolių kontorą prie Panevėžio miesto apylinkės teismo ir kt., byla Nr. 3K-3-865/2003 (ketvirtasis kasacinio skundo argumentas). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodytomis kasacinio teismo nutartimis rėmėsi tiek, kiek jose pasisakyta dėl sandorio registracijos termino. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje asmuo, įgijęs žemės ūkio bendrovės turtą už pajų, neįregistravo savo nuosavybės teisės. Civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba prieš UAB „Seta“, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialą buvo tik vienas nuosavybės teisę įgijęs asmuo. Civilinėje byloje V. K. prieš Teismo antstolių kontorą prie Panevėžio miesto apylinkės teismo ir kt. pareiškėjas nebuvo įregistravęs nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre. Taigi sandorių registracijos aspektu apeliacinės instancijos teismo nurodytose kasacinio teismo nutartyse spręstų ir nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl termino atsakovės nuosavybės teisei įregistruoti, negalėjo vadovautis nurodytomis kasacinio teismo nutartimis.

Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad atsakovė A. L. nereikalavo panaikinti ir nenuginčijo žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ nuosavybės teisės registracijos, atliktos 2003 m. spalio 28 d. (šeštasis atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas). Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo ieškovo teiginiu nesutinka. Byloje nustatyta, kad žemės ūkio bendrovė „Gailiūnai“ ginčijamą turtą už pajų perleido atsakovei A. L. Šis turtas buvo registruotas žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ vardu. Iš valstybės įmonės Registrų centro išduotų pažymėjimų matyti, kad kadastro duomenys apie ginčijamus daiktus buvo užfiksuoti 1999 m. liepos mėnesį (T. 3, b. l. 104–117). Ginčijamų nekilnojamųjų daiktų įregistravimas Nekilnojamojo turto registre 2003 m. spalio 28 d. tik patvirtino žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ nuosavybės teises. Valstybės įmonė Registrų centras, gavusi dokumentus, patvirtinančius, kad nuosavybės teisė į ginčijamus nekilnojamuosius daiktus 1999 m. rugsėjo 25 d. buvo perleista atsakovei A. L., pagrįstai įregistravo naujos daiktų savininkės nuosavybės teises. Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2003 m. kovo 19 d. nutartimi žemės ūkio bendrovei „Gailiūnai“ iškelta bankroto byla, jos administratoriumi paskirtas trečiasis asmuo UAB „Valdsita“; jis 2003 m. spalio 28 d. Nekilnojamojo turto registre įregistravo žemės ūkio bendrovės „Gailiūnai“ nuosavybės teises į ginčijamus nekilnojamuosius daiktus ir 2003 m. gruodžio 18 d. pardavė ieškovui juos iš varžytynių, kurias organizavo administratoriaus įgaliotas asmuo L. T. Pažymėtina, kad ieškovas 2004 m. kovo 9 d. kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą dėl nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija nurodo, kad, paskyrus bankroto administratorių, jis įgijo teisę ir pareigą valdyti, naudoti bankrutuojančios bendrovės turtą, juo disponuoti bei perėmė visus bendrovės dokumentus, taip pat bendrovės turto perdavimo aktus (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija nurodo, kad, įgijęs nurodytas teises ir pareigas, bankroto administratorius įgyja pareigą išsiaiškinti ir patikrinti, koks turtas iš tikrųjų priklauso bankrutuojančiai įmonei, kam ir kaip jis buvo perleistas. Teisėjų kolegija nurodo, kad šios bankrutuojančio įmonės administratoriaus pareigos netinkamas vykdymas galėjo prisidėti prie to, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į ginčijamus nekilnojamuosius daiktus ir negalėjo jos įregistruoti viešame registre.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.75 straipsnio 3 dalį, Žemės ūkio bendrovių 20 straipsnio 3 dalį ir priėmė neteisėtą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to atsakovės A. L. kasacinis skundas tenkintinas, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas turi būti panaikintas ir paliktas galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 3 d. sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsakovė A. L. prie kasacinio skundo pridėjo 2006 m. birželio 29 d. kvitą, patvirtinantį, jog ji sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą. Jai laimėjus ginčą, ši suma priteistina iš ieškovo A. Ž. (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 3 d. sprendimą.

Atsakovei A. L. iš ieškovo A. Ž. priteisti 100 Lt (vieną šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Romualdas Čaika

Egidijus Laužikas

Pranas Žeimys