Civilinė byla Nr. e3K-3-263-313/2017
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02566-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.8.4.; 3.4.2.10.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Principo reikalas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. ir V. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniams asmenims, suinteresuoti asmenys: N. K., akcinė bendrovė DNB bankas, akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė „Swedbank“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, A. P., uždaroji akcinė bendrovė „Aveplast“, S. Š., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Sergel“, „Lindorff Oy“, O. P., A. P., T. M., L. S., L. K., A. S., uždaroji akcinė bendrovė „Turtuvos grupė“, antstoliai A. L., V. Š., T. U., R. K., E. R..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, reglamentuojančio fizinio asmens bankroto bylos nutraukimą, teismui nepatvirtinus patikslinto plano, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. fiziniams asmenims A. L. ir V. L. (toliau – pareiškėjai) iškėlė bankroto bylą, 2016 m. sausio 20 d. nutartimi penkeriems metams patvirtino fizinių asmenų mokumo atkūrimo planą (toliau – ir planas). Pasikeitus FABĮ įtvirtintam plano įgyvendinimo terminui, pareiškėjai pakeitė savo plano įgyvendinimo terminą, sutrumpindami jį iki trejų metų, ir patikslintą plano projektą pateikė administratorei bei kreditorių susirinkimui. Kreditorių susirinkimas nepritarė patikslintam plano projektui, tačiau Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi jį patvirtino. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bankrutuojantys asmenys privalo laikytis pakartotinės plano svarstymo ir tvirtinimo procedūros.
Pareiškėjai parengė patikslintą plano projektą, jis svarstytas 2016 m. rugpjūčio 19 d. vykusiame pakartotiniame kreditorių susirinkime, tačiau balsų daugumą turintys kreditoriai nepritarė antrą kartą patikslintam plano projektui.
Bankroto administratorė prašė teismo patvirtinti patikslintą bankrutuojančių fizinių asmenų mokumo atkūrimo planą. Atsižvelgdama į kreditorių susirinkime išsakytas pastabas, kad trejų metų terminas per trumpas, į nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusius FABĮ pakeitimus, bankroto administratorė siūlė mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą sutrumpinti iki 2020 m. vasario 3 d., t. y. nustatyti ketverių metų plano įgyvendinimo terminą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nepatvirtino patikslinto bankrutuojančių fizinių asmenų mokumo atkūrimo plano, nutraukė bankroto bylą.
Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 2 d. kreditorių susirinkimas nepatvirtino patikslinto mokumo atkūrimo plano, nes lėšos bankrutuojančių asmenų būtiniesiems poreikiams tenkinti sudaro didesnę sumą nei bankrutuojančių asmenų pajamos, administravimo išlaidos per didelės, nuo bankroto bylos iškėlimo praėjo beveik metai, tačiau plane nustatyti mokėjimai neatliekami, pareiškėjų pajamos mažėja, pareiškėja savo noru išėjo iš darbo, pareiškėjai nededa pastangų atkurti savo mokumą, siekia išvengti atsiskaitymų su kreditoriais. 2016 m. sausio 20 d. tvirtintame mokumo atkūrimo plane nurodoma, jog S. K. yra skolingas pareiškėjams 23 485,29 Eur, dėl šios skolos priteisimo rengiamasi kreiptis į teismą, tačiau ieškinys teismui nepateiktas.
Teismas konstatavo, kad bankrutuojantys asmenys nededa pastangų gauti lėšų ir padengti nors dalį skolų. Plane nustatyta, kad pirmoji įmoka turi būti sumokėta 2016 m. balandžio 1 d., tačiau pareiškėjai mokėjimų nėra atlikę, pareiškėjas artimiausiu metu neplanuoja atnaujinti veiklos, nes rūpinasi dukterimi bei sergančia žmona, nežino, ar galės atlikti antrąjį mokėjimą 2016 m. spalio 1 d.
Teismas sprendė, kad pareiškėjas siekia išvengti savo mokumo atkūrimo, nevykdo FABĮ nustatyto reikalavimo būti aktyviam, sąžiningai naudotis suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas, nes visiškai nebendradarbiauja ir nesiekia maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo. Teismas padarė išvadą, kad bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra, todėl atsisakė tvirtinti patikslintą pareiškėjų mokumo atkūrimo planą.
Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų atskirąjį skundą, 2016 m. spalio 31 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai sąmoningai sumažino savo pajamas, jos neužtikrins pareiškėjų būtinųjų poreikių, kuriems reikia 500 Eur per mėnesį. Teismas pažymėjo, kad formalus mokumo atkūrimo planas, sukuriantis prielaidas pasyviai išvengti skolų ir neskatinantis pareiškėjo dėti visų įmanomų pastangų siekiant gauti daugiau pajamų ir taip patenkinti daugiau kreditorių reikalavimų, negali būti pripažįstamas tinkamu bankroto procedūrų įgyvendinimu. Nors plane nurodoma, kad pareiškėjui pradėjus vykdyti individualią veiklą pajamos padidėtų 250 Eur (neatskaičius mokesčių), tačiau teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad artimiausiu metu neketina pradėti dirbti, nes rūpinasi sergančia žmona ir jųdviejų nepilnamete dukterimi.
Teismas nepripažino pagrįstais atskirojo skundo argumentų, kad teismas neįvertino, jog abiem pareiškėjams nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, kad pareiškėjai registruoti darbo biržoje. Teismas pažymėjo, kad 50 procentų darbingumo lygis reiškia, jog asmuo yra iš dalies darbingas, todėl gali dirbti ir gauti pajamų iš darbinės veiklos, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nedarbingumas buvo nustatytas iki 2016 m. birželio 24 d., o byloje nesant duomenų, kad nedarbingumo laikotarpis pratęstas, teismas padarė išvadą, kad tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl mokumo atkūrimo plano tikslinimo, pareiškėjas jau buvo darbingas. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai nustatytas specialiųjų paslaugų poreikis, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neįrodė poreikio slaugyti žmoną. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tuo, kad vaiko amžius turi įtakos tam, kiek jam reikia tėvų priežiūros, nurodė, kad pareiškėjų dukteriai yra beveik dešimt metų, ji yra trečios klasės mokinė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokio vaiko auginimas negali būti laikomas pateisinama priežastimi, dėl kurios pareiškėjas neįsidarbino ar nepradėjo verslo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad bankrutuojantys asmenys nevykdo FABĮ įtvirtinto reikalavimo būti aktyviems ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis, nesiekia maksimalaus kreditorių interesų patenkinimo, o elgiasi priešingai – stengiasi jų išvengti.
Teismas pabrėžė, kad siekdami sutrumpinti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą pareiškėjai ketina skirti tą pačią 30 Eur per mėnesį sumą kreditorių reikalavimams tenkinti. Viso plano vykdymo laikotarpiu iki 2020 m. vasario 3 d. bankrutuojantys asmenys įsipareigoja skirti tik 1500 Eur, o tai sudaro tik 0,04 procento visų 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimų (373 481,83 Eur).
Teismas pažymėjo, kad po to, kai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjai nėra aktyvūs ir nevykdo patvirtinto plano, 2016 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas į bankroto administratoriaus depozitinę sąskaitą pervedė 500 Eur, t. y. trečdalį visos per ketverius metus planuojamos sumokėti kreditoriams sumos, nors ankstesnių plane nurodytų įmokų, kurios yra gerokai mažesnės, nemokėjo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nustatytos aplinkybės rodo, jog mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės trumpinimas nuo penkerių iki ketverių metų neatitinka bankrutuojančių asmenų ir kreditorių interesų pusiausvyros, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tokios pusiausvyros nebuvo laikytasi, teisingai sprendė, jog toks mokumo atkūrimo planas neatitinka bankroto proceso tikslų ir kreditorių interesų, todėl netvirtintinas. Atsižvelgdamas į tai, kad bankrutuojančių asmenų galimybės atkurti mokumą ir bankrutuojančių asmenų bei kreditorių interesų pusiausvyros nustatymas patenka į FABĮ 7 straipsnio sritį, teismas nepagrįstais pripažino atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino plano atitikties FABĮ nuostatoms.
Įvertinęs tai, kad tiek pirminio, tiek ir pakartotinio kreditorių susirinkimo metu bankrutuojančių asmenų kreditoriai nepritarė mokumo atkūrimo plano tikslinimui sutrumpinant jo įgyvendinimo trukmę, kad nesutikimo priežastys atitinka FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bankroto bylą vadovaudamasis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu bankroto administratorė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartį bei klausimą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai netinkamai taikė FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šis bylos nutraukimo pagrindas nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas, nes bankroto byloje įsiteisėjusia Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartimi buvo patvirtintas ir vykdomas fizinių asmenų pirminis planas, svarstomas tik plano pakeitimo projektas. Teismui nepatvirtinus plano pakeitimo projekto turėjo likti galioti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintas planas. FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai nepatvirtinamas pirminis plano projektas.
Teismai neteisingai interpretavo FABĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatą, neatsižvelgė į FABĮ 12 straipsnio 4 dalies 3 punktą, įtvirtinantį bankroto administratoriaus teisę suteikti pagalbą fiziniams asmenims rengiant plano pakeitimo projektus. Skundžiamų nutarčių motyvai, kad fiziniai asmenys nedėjo pastangų pataisyti planą, mažai bendravo su bankroto administratore, planą rengė ne bankrutuojantys fiziniai asmenys, o pati bankroto administratorė, neturi faktinio pagrindo, teismai nenurodė, kokiais duomenimis remdamiesi padarė minėtas išvadas, neargumentavo, kodėl bankroto administratorė negalėjo suteikti pagalbos tikslinant planą. Aplinkybę, kad nėra pareikštas ieškinys skolininkui S. K., pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo vertino kaip fizinių asmenų neaktyvumą. Minėti teismo motyvai prieštarauja FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 8 punktui, kuris nustato, jog bankroto administratorius imasi priemonių skoloms iš skolininkų išieškoti.
Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnio 1 dalis), nepaisė fizinių asmenų bankroto bylose esančio viešojo intereso (CPK 179 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Teismai neįvertino įrodymų visumos, pasikeitusios fizinių asmenų faktinės situacijos nuo pirminio plano patvirtinimo – pablogėjusios V. L. sveikatos, nors teismams buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys V. L. sveikatos būklę. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. L. nedarbingumas buvo nustatytas iki 2016 m. birželio 24 d., o byloje nėra duomenų, kad nedarbingumo laikotarpis būtų buvęs pratęstas. Teismas nevertino to, kad A. L. teismo posėdžio metu paaiškino, jog jam darbingumas yra pratęstas. Jei teismui kilo abejonių dėl vienų ar kitų bylos aplinkybių, jis turėjo teisę, o kartu ir pareigą pareikalauti papildomų įrodymų, pagrindžiančių A. L. nedarbingumą. A. L. būtų pateikęs darbingumo lygio nustatymo pažymą Nr. 1075040, patvirtinančią, kad jo nedarbingumo laikotarpis yra pratęstas. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo teigia, kad fiziniai asmenys nemoka patvirtintame plane nustatytų įmokų kreditorių reikalavimams padengti ir pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kad fiziniai asmenys, nors ir pavėlavę, tačiau įvykdė patvirtinto plano nuostatas ir pervedė į depozitinę sąskaitą pinigų sumą bankroto administravimo išlaidoms padengti ir kreditoriams sumokėti, tačiau jie nebuvo tinkamai įvertinti.
Teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis (2015 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015 ir 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015), kurios suformuotos pagal kitokias faktines aplinkybes nei esančios šioje byloje, ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos rėmimosi precedentais klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-690/2015). Išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje esančių aplinkybių. Pirmoje nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas ginčas dėl pirminio bankrutuojančio fizinio asmens plano tvirtinimo, ginčas kilo dėl to, kad teismas savo iniciatyva koregavo fizinio asmens parengtą plano projektą ir šį koreguotą plano projektą patvirtino. Antroje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl to, kokią informaciją turi teisę gauti bankrutuojančių fizinių asmenų kreditoriai. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar plano pakeitimo projektas atitinka įstatymo reikalavimus, ar šio projekto nuostatomis tinkamai suderinta fizinių asmenų ir jų kreditorių interesų pusiausvyra. Tai patvirtina, kad skundžiamose nutartyse nurodoma kasacinio teismo praktika neturi precedento galios šioje byloje.
Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo
FABĮ 10 straipsnis reglamentuoja fizinio asmens bankroto bylos nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu teismas nepatvirtina plano.
FABĮ 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad teismas gali nepatvirtinti plano, jeigu nustato, kad buvo pažeistos šio straipsnio 1–4 dalių nuostatos ir (ar) šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytas susitarimas pažeidžia kitų kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus ir per nustatytą terminą nepašalinti trūkumai.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad FABĮ 8 straipsnio 7 dalyje nurodytas pagrindų, kuriems esant teismas gali nepatvirtinti kreditorių susirinkimo patvirtinto plano pakeitimo, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-969/2017, 28 punktas). Teismas, sprendžiantis dėl kreditorių susirinkimo patvirtinto plano pakeitimo, be aplinkybių, nurodytų FABĮ 8 straipsnio 7 dalyje, turi įvertinti ir tai, ar pateiktas plano pakeitimas atitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, ar jis nepažeidžia FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros tikslo, ar nepaaiškėjo aplinkybių, sudarančių pagrindą nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 10 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-969/2017, 29 punktas).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad mokumo atkūrimo planas nustato fizinio asmens bankroto proceso gaires, jame įtvirtinamos priemonės fizinio asmens mokumui atkurti, kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl be patvirtinto mokumo atkūrimo plano fizinio asmens bankroto procesas negali vykti.
Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo momentas nesutampa, nes tik iškėlus fizinio asmens bankroto bylą nustatomas terminas pateikti plano projektą teismui (FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Taigi FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto paskirtis – užbaigti fizinio asmens bankroto bylą tais atvejais, kai teismas nepatvirtina mokumo atkūrimo plano. Teisėjų kolegija išaiškina, kad minėta įstatymo norma yra skirta situacijoms, kai esant iškeltai bankroto bylai teismas nepatvirtina mokumo atkūrimo plano. Tuo atveju, kai mokumo atkūrimo planas yra patvirtintas ir sprendžiamas plano pakeitimo klausimas, ši norma netaikoma, nes, teismui nepatvirtinus plano pakeitimų, lieka galioti pirminis planas.
Nagrinėjamu atveju Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjams iškelta bankroto byla, 2016 m. sausio 20 d. patvirtintas mokumo atkūrimo planas. Taigi teismai sprendė ne pirminio plano patvirtinimo, o šio plano pakeitimo klausimą. Nors FABĮ 8 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas, šios normos negalima aiškinti taip, kad, nepatvirtinus pakeisto mokumo atkūrimo plano, bankroto byla privalo būti nutraukta pagal FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismui nepatvirtinus pakeisto mokumo atkūrimo plano, fizinio asmens bankroto procesas vyksta ir fizinio asmens mokumo atkūrimas įgyvendinamas pagal anksčiau parengtą, teismo patvirtintą ir galiojantį planą.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks teismo sprendimas negalimas ir dėl procesinių priežasčių. Pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą, prašė pakeisti planą. Jie galėjo numatyti du galimus tokio prašymo išnagrinėjimo rezultatus: pirma, teismas patenkina jų prašymą ir pakeičia planą, antra, teismas netenkina jų prašymo ir lieka galioti ankstesnė plano redakcija. Nagrinėjamu atveju teismas, atsisakydamas pakeisti planą, nutraukė bankroto bylą, taip sukūrė pareiškėjams neprognozuotinus siurprizinius padarinius, pareiškėjai atsidūrė blogesnėje teisinėje padėtyje, nei buvo kreipimosi į teismą metu.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai, nepatvirtinę pakeisto mokumo atkūrimo plano, netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei nepagrįstai nutraukė fizinių asmenų bankroto bylą.
Dėl CPK 179 straipsnio 2 dalies, 185 straipsnio, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo
Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 179 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio Kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnyje įtvirtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
Pagal FABĮ pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 6 dalį fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad, įsigaliojus FABĮ pakeitimo įstatymui, anksčiau pradėtose fizinių asmenų bankroto procedūrose patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planų įgyvendinimo trukmė nėra keičiama (trumpinama) automatiškai. Esant atitinkamam prašymui dėl šios trukmės trumpinimo, šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-969/2017, 25 punktas).
Fizinio asmens mokumo atkūrimo plano projektas turi ne tik formaliai atitikti FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, bet jame turi būti nurodytos tokios priemonės, kurios užtikrintų fizinio asmens bei kreditorių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-418-695/2016, 43 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bankrutuojantis fizinis asmuo, siekiantis plano pakeitimo (jo įgyvendinimo trukmės sutrumpinimo), privalo įrodyti, kad ėmėsi visų galimų priemonių, dėjo maksimalias pastangas, siekdamas gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-969/2017, 36 punktas).
Bankroto administratorė teigia, kad teismai, spręsdami pakeisto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnio 1 dalis), vertino tik kai kuriuos bylos duomenis, nuosekliai neištyrė byloje esančių įrodymų visumos, pasikeitusios fizinių asmenų faktinės situacijos nuo pirminio plano patvirtinimo. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
Apeliacinės instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodytą aplinkybę, dėl kurios jis neketina pradėti dirbti (rūpinimąsi sergančia žmona ir jųdviejų nepilnamete dukterimi), nurodė, kad pareiškėjai V. L. nėra nustatytas specialiųjų paslaugų poreikis, o trečios klasės mokinio auginimas negali būti laikomas pateisinama priežastimi, dėl kurios pareiškėjas neįsidarbina ar nepradeda verslo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino pareiškėjų darbingumo lygį ir nurodė, kad 50 procentų darbingumo lygis reiškia, jog asmuo yra iš dalies darbingas, todėl gali dirbti ir gauti pajamų iš darbinės veiklos. Apeliacinės instancijos teismas įvertino faktą, kad po to, kai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjai nėra aktyvūs ir nevykdo patvirtinto plano, pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 15 d. pervedė 500 Eur į bankroto administratoriaus atidarytą depozitinę sąskaitą, nors ankstesnių plane nustatytų įmokų nemokėjo.
Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes, jų teigimu, sudarančias pagrindą pakeisti mokumo atkūrimo planą, tačiau nurodytų aplinkybių nepripažino pakankamomis tam, kad patvirtintų pakeistą mokumo atkūrimo planą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai sąmoningai sumažino savo pajamas, pareiškėja savo iniciatyva išėjo iš darbo, o pareiškėjas iki šiol nepradėjo vykdyti individualios veiklos, kuriai leidimas išduotas dar 2015 m. gruodžio 17 d., teismo posėdyje pareiškėjas A. L. pripažino, kad artimiausiu metu neketina pradėti dirbti. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės trumpinimas, kai bankrutuojantys asmenys nesistengia atkurti savo mokumo, nemoka patvirtintame mokumo atkūrimo plane nustatytų įmokų kreditorių reikalavimams padengti, pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Šios teismo išvados nepaneigia kasacinio skundo argumentai.
Bankroto administratorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog tikslinant mokumo atkūrimo planą pareiškėjas jau buvo darbingas, pažeidė CPK 179 straipsnio 2 dalį ir CPK 185 straipsnį. Bankroto administratorė nurodo, kad jeigu teismas būtų pareikalavęs įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui nedarbingumo laikotarpis buvo pratęstas, pareiškėjas būtų pateikęs darbingumo lygio nustatymo pažymą Nr. 1075040.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aktyvus teismo vaidmuo neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), o teise rinkti įrodymus teismas naudojasi tuo atveju, kai byloje pateiktų įrodymų nepakanka esminėms aplinkybėms, kad byla būtų išspręsta teisingai, nustatyti.
Nagrinėjamu atveju byloje buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys laikiną pareiškėjo nedarbingumą iki 2016 m. birželio 24 d. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad laikinas nedarbingumo laikotarpis buvo pratęstas, privalėjo teismui pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsni). Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas neįpareigojo pareiškėjo pateikti papildomų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nedarbingumo laikotarpį, ar pats savo iniciatyva nerinko su šia aplinkybe susijusių duomenų, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvykdė pareigą imtis priemonių, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, lemiančios bylos esmės atskleidimą ir jos tinkamą išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo laikino nedarbingumo aplinkybė nebuvo vienintelė ir reikšmingiausia teismui sprendžiant mokumo atkūrimo plano pakeitimo klausimą.
Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies turinys leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad teismas tinkamai taikė CPK 179 straipsnio 2 dalį, 185 straipsnį, reglamentuojančius įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjų galimybe dirbti, ir pagrįstai konstatavo, kad formalus mokumo atkūrimo planas, sukuriantis prielaidas pasyviai išvengti skolų ir neskatinantis pareiškėjo dėti visas įmanomas pastangas siekiant gauti daugiau pajamų ir patenkinti daugiau kreditorių reikalavimų, negali būti pripažįstamas tinkamu bankroto procedūrų įgyvendinimu, kadangi bankroto procesas nebus rezultatyvus, kreditorių interesų gynimas nebus užtikrintas, bus pažeista pareiškėjo ir jo kreditorių interesų pusiausvyra.
Kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kurie patvirtintų faktą, jog pareiškėjai, siekdami sutrumpinti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą, pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad jie ėmėsi visų galimų priemonių, dėjo maksimalias pastangas, siekdami gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus, o teismai neįvertino šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015 ir 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015 pateiktais išaiškinimais, nes išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Teismai vadovavosi šiais nurodytose nutartyse pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais: bankroto administratorius pats netikslina mokumo atkūrimo plano, o stebėdamas fizinio asmens pajamų ir išlaidų srautus teikia pasiūlymus ir ataskaitas kreditoriams; fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas; fiziniai asmenys savo bankroto proceso metu turi dėti maksimalias pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus; fizinio asmens bankrotas nėra priemonė fiziniam asmeniui išvengti skolos mokėjimo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodytose kasacinio teismo nutartyse pateikti išaiškinimai nėra tiesiogiai susiję su patikslinto plano tvirtinimo klausimu, todėl neturėjo esminės reikšmės sprendžiant bylą. Išvadą, kad pakeistas mokumo atkūrimo planas neatitinka bankrutuojančio fizinių asmenų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros, apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs pakeistame mokumo atkūrimo plane per mėnesį kreditoriams mokėtinos sumos dydį, palyginęs ją su ankstesniame plane nustatyta suma ir konstatavęs, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės sutrumpinimas neatitinka bankrutuojančių asmenų ir kreditorių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas įvertino pareiškėjų veiksmus siekiant gauti pajamų tiek kreditorių reikalavimams, tiek savo poreikiams tenkinti. Nagrinėjamu atveju nenustatytas netinkamas įrodymų, sprendžiant pakeisto plano tvirtinimo klausimą, vertinimo faktas, todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad netinkamas vadovavimasis kasacinio teismo praktika lėmė nepagrįstą pakeisto plano nepatvirtinimą.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kad teismai neteisingai interpretavo FABĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatą, neatsižvelgė į FABĮ 12 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes kasacinio nagrinėjimo dalykas nesuformuluotas išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl nepagrįstai nutraukė fizinių asmenų bankroto bylą, tačiau tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad pakeistas mokumo atkūrimo planas neatitinka pareiškėjų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros ir jo nepatvirtino. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalį, kuria nutraukta fizinių asmenų A. L. ir V. L. bankroto byla, kitą nutarties dalį palikti nepakeistą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 37,29 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš bankroto administratorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartį ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalį, kuria nutraukta fizinių asmenų A. L. ir V. L. bankroto byla.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.“
Priteisti valstybei iš bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Principo reikalas“ (j. a. k. 302248182) 37,29 (trisdešimt septynis Eur 29 ct) Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Andžej Maciejevski
Donatas Šernas
