Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-351/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 24.4; 44.5.2.1; 44.5.2.16 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno (pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovams D. P., D. P. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl sveikatos sužalojimo ir kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, atlyginimo ir įrodymų vertinimo klausimai.

Ieškovė D. B. prašė teismo priteisti iš atsakovų D. P. ir D. P. 54 069,80 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad 2003 m. birželio 1 d., (duomenys neskelbtini) atsakovo D. P., jo tėvo A. P., atsakovės D. P. ir ieškovės D. B. konflikto metu ieškovė ir atsakovai patyrė sužalojimų. Ieškovei įvairiose kūno vietose buvo padarytos kraujosruvos, nubrozdinimai, sukrėstos galvos smegenys, taigi nežymiai sutrikdyta sveikata. Pagal atsakovų pareiškimus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo atsakovui D. P. ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo atsakovei D. P.. Baudžiamojoje byloje ieškovei buvo skirtos kardomosios priemonės, byla perduota teismui ir Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu ji buvo pripažinta kalta dėl atsakovų sužalojimo. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutartimi ši baudžiamoji byla buvo nutraukta, teismui nusprendus, kad ne ieškovė buvo konflikto iniciatorė, o atsakovas D. P., todėl turėjo teisę gintis nuo ją užpuolusio D. P. ir jam padėjusios D. P.. Ieškovės nuomone, atsakovų veiksmuose yra visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos ir jie solidariai turi atlyginti dėl ieškovės sužalojimo bei nepagrįstai pradėto baudžiamojo persekiojimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

Ieškovės teigimu, turtinę žalą sudaro dėl nedarbingumo negautas darbo užmokestis, kurį ieškovė turėjo gauti dirbdama pagal darbo sutartį Italijoje nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2003 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. Šiais laikotarpiais dėl sužalojimo negalėdama išvykti iš Lietuvos dirbti ieškovė neteko 54 069,80 Lt darbo užmokesčio. Be to, dėl patirtų sužalojimų iki 2005 m. kovo 22 d. ji gydėsi. Iki sužalojimo 2003 m. birželio 1 d. ieškovė dirbo Italijoje ir mėnesio pajamos pagal kolektyvinę sutartį turėjo būti 1084,75 euro (3745,42 Lt), nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. – 1143,90 euro (3949,65 Lt). Atsakovai taip pat turėtų atlyginti ieškovei 100 000 Lt neturtinę žalą dėl patirto fizinio skausmo, nepatogumų, be pagrindo inicijuoto ikiteisminio tyrimo ir dėl to patirto pažeminimo, pablogėjusios reputacijos, bendravimo galimybių sumažėjimo, nepatogumų.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2003 m. birželio 1 d. buitinio konflikto metu šalys patyrė sveikatos sutrikdymus: D. P. ir D. B. – nežymius, D. P. – nesunkų. 2003 m. birželio 3 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o 2003 m. spalio 1 d. – iškelta privataus kaltinimo byla pagal ieškovės skundą dėl jai padaryto kūno sužalojimo. 2003 m. spalio 31 d. pastaroji byla buvo nutraukta, šalims susitaikius. Nors Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu ieškovė buvo pripažinta kalta, padariusi tyčinį nusikaltimą (sužalojusi atsakovus) ir nuteista laisvės apribojimu, tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 4 d. nutartimi nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė, nustačiusi ieškovės atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovės nurodyti atsakovų veiksmai – kreipimasis su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą, kad būtų pradėtas tyrimas dėl atsakovams padaryto kūno sužalojimo – negali būti pripažinti neteisėtais, nes nenustatyta, kad atsakovai būtų sąmoningai piktnaudžiavę subjektine teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis, 6.246 straipsnis). 2003 m. birželio 1 d. konflikto metu abi šalys patyrė sveikatos sutrikdymus, skirtingai aiškino konflikto priežastis, todėl atsakovai, konflikto metu patyrę kūno sužalojimus, kaip ir ieškovė, galėjo pasinaudoti įstatymo suteikta teise kreiptis teisminės gynybos (CK 6.247 straipsnis). Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ar dėl jai padaryto sveikatos sutrikdymo ji patyrė turtinę žalą, t. y. prarado galimybę gauti su darbo santykiais susijusias pajamas užsienyje, nes savo teiginių nepagrindė rašytiniais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina priešingas faktines aplinkybes, t. y. tai, kad ieškovė, nagrinėjant baudžiamąją bylą Kauno miesto apylinkės teisme, buvo išvykusi į užsienį ir pati teikė į bylą informaciją apie tai, jog apribojimai išvykti iš gyvenamosios vietos jai nebuvo pritaikyti. Medicininiai duomenys taip pat nepatvirtina fakto, kad dėl sveikatos sutrikdymo ieškovė negalėjo išvykti dirbti į Italiją ir ten gauti pajamas. Teismas sprendė, kad ieškovė dėl jai atsakovų padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 1.124 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškovė turtinę ir neturtinę žalą kildina iš atsakovų neteisėtų veiksmų, atliktų prieš ją 2003 m. birželio 1 d. – sveikatos sutrikdymo ir dėl to atsiradusio nedarbingumo, dėl kurio ji negavo pajamų nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2005 m. kovo 22 d., ir atsakovų kreipimosi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus (2003 m. birželio 1, 2 d. pareiškimai). Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2009 m. vasario 20 d., t. y. praleidusi sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą pažeistai teisei ginti (CK 1.124 straipsnis, 1.125 straipsnio 8 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl šalių veiksmų bei sveikatos sutrikdymo laikytini prejudiciniais faktais civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas), t. y. tai, kad šalys abipusio konflikto metu patyrė byloje nustatytus sužalojimus ir kad konflikto iniciatorius buvo atsakovas D. P., pradėjęs mušti ir mušęs ieškovę kartu su prie jo prisidėjusia atsakove D. P.. Ieškovė konflikto metu buvo sužalota – jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bendrais atsakovų neteisėtais veiksmais (CK 6.245, 6.246, 6.247 straipsniai).

Dėl ieškinio senaties termino teisėjų kolegija nurodė, kad šiam terminui taikyti reikšmingas ieškovo reikalavimo teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-205/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S.–M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2007). Galima ieškinį atmesti vien ieškinio senaties termino pasibaigimo pagrindu, tačiau tokia situacija galima tik ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008). Ieškovė buvo sužalota 2003 m. birželio 1 d. Kūno sužalojimai, jų lokalizacija, padarymo laikas ir būdas, sveikatos sutrikdymo laipsnis nustatyti 2003 m. birželio 3 d. Teismo medicinos specialisto išvada, kuri baigta surašyti 2003 m. rugpjūčio 1 d., pateikta ikiteisminio tyrimo įstaigai 2003 m. rugpjūčio 19 d. Šią dieną ieškovė turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji apie specialisto išvados turinį sužinojo šią dieną, nes nėra duomenų apie jos susipažinimą su bylos medžiaga. Apie nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą, kuriame nurodytas ieškovės kūno sužalojimo laipsnis, ieškovei pranešta 2003 m. rugsėjo 25 d. Tik iš 2003 m. spalio 1 d. ieškovės skundo teismui dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo atsakovams matyti, kad apie teismo medicinos specialisto išvadą ir jos turinį ieškovei buvo žinoma. Taigi ieškovė subjektyviai suvokė apie savo teisės pažeidimo aplinkybes ne vėliau kaip 2003 m. spalio 1 d., todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia yra 2003 m. spalio 1 d., o pabaiga – 2006 m. spalio 2 d. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2009 m. vasario 20 d., t. y. beveik po pustrečių metų po ieškinio senaties termino pabaigos. Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Galima būtų pateisinti ieškinio senaties termino praleidimą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo visų instancijų teismuose laikotarpiu iki baudžiamosios bylos nutraukimo, t. y. iki 2007 m. gegužės 4 d., tačiau ieškovė, jau turėdama pagrįstų duomenų apie įvykį ir jo dalyvių veiksmus, šių veiksmų teisminį įvertinimą, ir po to nepagrįstai ilgai (vienerius metus ir aštuonis mėnesius) delsė ginti savo pažeistą teisę. Ieškovė pirmą kartą į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2008 m. kovo 19 d., t. y. po dešimt mėnesių nuo teismo nutarties baudžiamojoje byloje priėmimo. Ieškinys teismo 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi grąžintas, nes ieškovė neįvykdė pareigos pašalinti ieškinio trūkumus (CK 1.130 straipsnio 4 dalis). Ir po to ieškovė nesiekė operatyvaus pažeistos teisės gynimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad tik pačios ieškovės akivaizdus ilgalaikis neveikimas lėmė tai, kad ji laiku negynė savo pažeistos teisės, todėl praleistas ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.

Dėl atsakovų kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą teisėjų kolegija nurodė, kad buitinio konflikto metu buvo sužalotos abi ginčo šalys – ieškovė ir atsakovai; atsakovė D. P. patyrė sunkesnį nei ieškovė kūno sužalojimą; abi dėl patirtų sužalojimų, padarytos žalos (turtinės ir neturtinės), savaip suvokdamos ir vertindamos situaciją, manydamos, kad jų teisės pažeistos, turėjo teisę jas ginti, pasirinkdamos, jų nuomone, labiausiai tinkamą įstatymų nustatytą pažeistų teisių gynybos būdą (ikiteisminio tyrimo įstaigą, teismą; Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5 straipsnis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis, BPK 1 straipsnis). Be to, ikiteisminį tyrimą pradeda, jį atlieka ir priima atitinkamą sprendimą ne asmuo, kuris kreipėsi gynybos, pateikdamas atitinkamą informaciją apie galbūt padarytą nusikaltimą, o ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuroras, kurie ir atsako už tyrimo eigą (atitinkamoms institucijoms ieškinys nepareikštas). Ieškovė reikalauja iš atsakovų atlyginti žalą, patirtą dėl ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikto melagingo pareiškimo ar įskundimo apie nusikalstamą veiką ir baudžiamojoje byloje davus melagingus parodymus (BK 235, 236 straipsniai), tačiau nusikaltimo faktas turi būti patvirtintas teismo nuosprendžiu. Į bylą toks teismo nuosprendis nepateiktas, o tirti nusikalstamą veiką civilinio proceso tvarka teismui nepriskirta (CPK 1, 177, 178 straipsniai).

Dėl įrodymų turtinei žalai pagrįsti teisėjų kolegija nurodė, kad darbo pajamas ieškovė įrodinėja sutartimis: Gyvenamosios vietos sutarties rekomendacijomis, sudarant nepriklausomus darbo santykius laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 10 d. iki 2003 m. lapkričio 30 d. (toliau – Sutartis I) ir Apgyvendinimo sutarties projektu, esant priklausomiems darbo santykiams, darbui nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. (toliau – Sutartis II). Sutartis I yra tik konkretaus darbo ir darbo sąlygų pasiūlymas, nes ja įdarbinamas asmuo tik patvirtina norą, atvykus į Italiją, sudaryti su užsienio darbdaviu darbo ir gyvenamosios vietos sutartį, o darbdavys įsipareigoja suteikti tokiam įdarbinamam asmeniui gyvenamąją vietą, apmokėti asmens kelionės išlaidas. Tam, kad būtų sudaryta darbo sutartis ir tarp Sutarties I šalių atsirastų darbo santykiai, nurodytos ir kitos būtinos sąlygos: policijos pažyma apie gyvenamąją vietą ir leidimas dirbti. Taigi Sutartis I nėra darbo santykius Italijoje patvirtinanti darbo sutartis. Tai, kad ieškovė nuo 2003 m. kovo 11 d. iki 2003 m. balandžio 8 d. buvo išvykusi iš Lietuvos, neįrodo, kad ji buvo sudariusi su užsieniečiu darbdaviu darbo sutartį, ten dirbo ir gavo darbo pajamas. Ieškovė prieštaringai aiškino įsidarbinimo, darbo, sugrįžimo į Lietuvą aplinkybes. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu, kiek laiko dirbo, kokį atlyginimą gavo, kokio dydžio pajamas prarado. Išrašuose iš asmens sveikatos istorijos užfiksuota, kad ieškovė kreipėsi į gydytojus dėl sužalojimo ir gydėsi nuo 2003 m. birželio 2 d. iki 2003 m. birželio 6 d.; bedarbė, registruota Darbo biržoje. Nedarbingumo pažymėjimas ieškovei neišrašytas, ligoninės stacionare nurodomu laikotarpiu ji negydyta. Kauno darbo biržos duomenimis, ieškovė nuo 2003 m. liepos 7 d. iki 2003 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2003 m. lapkričio 19 d. iki 2003 m. gruodžio 21 d. dalyvavo profesinio mokymo programoje, dirbo UAB,,Sulivesta“ apskaitininke. Šie duomenys paneigia ieškovės teiginį apie priežastis (gydymąsi dėl patirto sužalojimo), dėl kurių ji negalėjo išvykti dirbti į užsienį. Teisėjų kolegija nurodė, kad Sutartis II dėl darbo santykių nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. taip pat vertintina tik kaip darbdavio įsipareigojimas, esant aptartoms sąlygoms, sudaryti su užsienio darbuotoju darbo ir gyvenamosios vietos sutartį po užsienio darbuotojo atvykimo į Italiją. Ieškovė nepateikė darbo sutarties ir duomenų, patvirtinančių negautą darbo užmokestį. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė 2004 m. kovo 29 d. buvo išvykusi į Italiją trims mėnesiams, tačiau darbo santykius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Ši aplinkybė taip pat paneigia ieškovės teiginius apie jos nurodytus trukdžius išvykti į užsienį dirbti – gydymąsi ir teismo procesą baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jei tokia žala ir būtų pagrįsta, ją priteisti iš atsakovų nebūtų pagrindo dėl praleisto ieškinio senaties termino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė G. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, skaičiuodamas ieškinio senaties termino eigos pradžią ne nuo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutarties, kada baudžiamoji byla ieškovei buvo nutraukta, o nuo sužinojimo apie teismo medicinos specialisto išvadą, netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį. Asmuo, norintis pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, subjektyviai turi suvokti, kad atsakovas jo teises pažeidė savo neteisėtais veiksmais; tai suteikia asmeniui teisę į ieškinį. Ieškinio senaties termino eigos skaičiavimas nuo sužinojimo apie patirtą sužalojimą neatitinka subjektyviojo kriterijaus, nes sužalojimo nustatymo faktas nesuteikė ieškovei teisės į ieškinį – vyko baudžiamosios bylos, ieškovei buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi ieškovė neturėjo teisės į ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes iki Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutarties, kada baudžiamoji byla ieškovei buvo nutraukta, jai nebuvo žinoma apie jos teisės pažeidimą, nes buvo manoma, kad pažeistos atsakovų teisės. Išvada, kad ieškinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo sužalojimo sunkumo laipsnio nustatymo, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), nes toks ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimas atima iš asmens teisę į ieškinį tuo atveju, kai sužalojimas nustatytas, tačiau per trejų metų terminą nuo sužalojimo išaiškėjimo nėra žinomas asmuo, kuris sužalojo asmenį (negalima pareikšti ieškinio, nenurodant atsakovo). Pažymėtina, kad pagal CK 6.253 straipsnį civilinė atsakomybė netaikoma, kai dėl veiksmų yra kaltas pats nukentėjęs asmuo. Tam, kad nukentėjusiam asmeniui atsirastų teisė į ieškinį dėl žalos atlyginimo, jis turi žinoti, kad nėra kaltas dėl atsiradusių padarinių, o kalti kiti asmenys, suvokti, kad jo teisė pažeista.

2. Dėl CK 1.137 straipsnio 1, 2 dalių, 6.246 straipsnio 1 dalies taikymo. Asmuo, besikreipiantis teisminės gynybos, turi elgtis sąžiningai, nurodyti teisingai visas įvykio aplinkybes. Tokia asmens pareiga nustatyta ir BPK 28 straipsnio 3 dalyje. Atsakovai nevykdė įstatyminės pareigos sakyti tiesą, ir tai patvirtina Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutartis, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiųjų parodymai tiek tyrimo metu, tiek teisme buvo nenuoseklūs ir netgi prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad siekiant pripažinti, jog yra neteisėti veiksmai, būtina, kad jie būtų nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, padaryta netinkamai pritaikius CK 1.137 straipsnio 1 dalies, 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatas. Neteisėti veiksmai turi būti vertinami ne baudžiamosios, o civilinės teisės požiūriu, t. y. ar asmens veiksmai konkrečioje situacijoje atitiko įtvirtintus teisiniuose santykiuose sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.

3. Dėl CPK 185 straipsnio, CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.251 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, greta tiesioginių nuostolių, nustatytas ir netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) atlyginimas. Vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų –visiškas nuostolių atlyginimas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nurodė, kad dėl patirto sužalojimo ir taikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – ji negalėjo iš gyvenamosios vietos nuvykti į Italiją ir dirbti kambarine; jos nuostolius sudarė negautos pajamos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino Sutartį II dėl darbo santykių nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. (CPK 185 straipsnis). Sutartyje II nurodytas darbdavio įsipareigojimas sudaryti su darbuotoju darbo sutartį darbuotojui atvykus. Teismas neįvertino baudžiamojoje byloje buvusių įrodymų, gauto leidimo įsidarbinti. Pagal šią sutartį yra numatyta, kad darbuotojui atvykus bus sudaroma darbo sutartis ir mokamas 1143,90 Lt atlyginimas. Pateiktas sutartis teismas turėjo vertinti kaip preliminariąsias. Pažymėtina, kad ieškovei buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ir tai reiškia, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui ieškovė neturėjo teisės išvykti iš savo gyvenamosios vietos, o visa baudžiamoji byla buvo inicijuota ir vyko dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, t. y. pareigos sakyti tiesą nevykdymo, tai nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartyje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai D. P. ir D. P. prašo kasacinį skundą atmesti, o bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsakovai nurodo, kad 2003 m. spalio 1 d. ieškovė kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su skundu dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo atsakovams, nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją. Teismo posėdžio metu ieškovė pareikalavo iš atsakovų 10 000 eurų kompensacijos. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 31 d. nutartimi procesas buvo nutrauktas. 2008 m. kovo 19 d. ieškovė be teisinio pagrindo kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama iš atsakovų priteisti 74 069,80 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad ieškinys neatitinka CPK reikalavimų, nes nepateikti ieškinio reikalavimą patvirtinantys įrodymai, nustatytas terminas trūkumams pašalinti, tačiau ieškovė, neturėdama ieškinį pagrindžiančių dokumentų, negalėjo jo patikslinti ir teismas grąžino ieškinį ieškovei. 2009 m. vasario 12 d. ieškovė kreipėsi su nauju ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų 154 069,80 Lt. Atsakovų nuomone, ieškovė, piktnaudžiaudama savo teisėmis, siekia pasipelnyti. Pagal teismo pareikalautus duomenis, ieškovė niekada nesirgo po 2003 m. birželio 1 d., neturėjo nedarbingumo pažymėjimo, buvo užsiregistravusi Darbo biržoje, nesiruošė vykti dirbti į užsienį. Atsakovų nuomone, ieškovė į užsienį išvyko siekdama išvengti atsakomybės baudžiamojoje byloje dėl atsakovų sužalojimo, teismo buvo grąžinta į Lietuvą ir jai skirta bauda dėl trukdymo teismui. Teismai pagrįstai nusprendė, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovė suvokė, kad šio termino pabaiga buvo 2006 m. spalio 2 d. Ji be pagrindo kaltina atsakovus, kad dėl jų melagingų parodymų byla buvo perduota teismui, nes prokuratūra nustatė padarytą ieškovės nusikaltimą ir surašė kaltinamąjį aktą. Teismai nepaneigė atsakovams padarytų sužalojimų faktų. Remiantis CK 1.137 straipsnio l dalimi ieškovė nepaiso teisės normų ir moralės principų, elgiasi nesąžiningai. Teismai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taikė materialiosios teisės normas (CPK 185 straipsnis, CK 6.249 straipsnio l dalis, 6.251 straipsnio l dalis). Byloje esanti Darbo biržos pažyma patvirtina, kad būdama užsienyje ieškovė buvo registruota Darbo biržoje Lietuvoje ir po to buvo įdarbinta. Tai paneigia ieškovės teiginį, kad dėl prastos sveikatos ji negalėjo dirbti. Taip pat nepagrįstas ieškovės teiginys, kad ji negalėjo dirbti užsienyje, nes buvo Italijoje ir ten dirbo iki teismo įpareigojimo grįžti į Lietuvą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala gali būti priteisiama, jeigu įrodyta, kad ji padaryta ir pasireiškė kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar įstatymų nustatytais būdais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Turtinė žala pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautų pajamų faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas; negautos pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-307/2007).

Viena iš privalomų ir šiai bylai aktualių deliktinės atsakomybės sąlygų yra žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas, išskyrus atvejus, jei įstatymas nustato pareigą atlyginti žalą, padarytą teisėtais veiksmais, todėl šios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos paneigimas tais atvejais, kai prievolė atsakovui atlyginti padarytą žalą kyla tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinami, nes veikos teisėtumas savaime paneigia tokio pobūdžio turtinės prievolės egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006; 2008 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B., D. B. v. G. Č., bylos Nr. 3K-3-331/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė (kasatorė) prašo priteisti iš atsakovų tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, atsiradusią dėl: 1) atsakovų kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir 2) jai padaryto sveikatos sužalojimo.

Pagal kasacinio teismo praktiką vertinant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis teisminės gynybos, gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 6.246 straipsnio aspektu, pažymėtina, kad esminę reikšmę turi ne baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų išteisinimo faktas, o nukentėjusiojo kreipimosi teisminės gynybos aplinkybės, kurios vertintinos tuo aspektu ir tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo; tai teismui būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šiuos imperatyvus pažeidžiančiais veiksmais būtų pagrindas pripažinti tokį kreipimąsi dėl baudžiamojo persekiojimo, kai atsakovo teisinis statusas ir kitos aplinkybės rodytų, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokioje situacijoje teisminės gynybos nesikreiptų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B., D. B. v. G. Č., bylos Nr. 3K-3-331/2008). Tokios pačios nuostatos taikytinos ir kreipiantis į ikiteisminio tyrimo institucijas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą per buitinį konfliktą su atsakovais, kurie savo ruožtu taip pat patyrė tam tikrus sužalojimus. Remdamasi kiekvienos iš šalių subjektyviu vertinimu kiekviena iš jų kreipėsi į ikiteisminę tyrimo įstaigą dėl jų teisių pažeidimo. Pagal baudžiamojoje byloje esančius duomenis, bylą nagrinėję teismai nevienodai sprendė dėl atsakingo už kilusį konfliktą asmens ir tik Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutartimi buvo konstatuota ieškovės būtinoji gintis ir tai, kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Nurodytoje teismo nutartyje konstatuota, kad atsakovų (nukentėjusiųjų baudžiamojoje byloje) parodymai tyrimo metu ir teisme buvo nenuoseklūs ir net prieštaringi, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad atsakovai, subjektyviai vertindami įvykusį konfliktą ir patirtus sužalojimus, neturėjo teisės kreiptis dėl, jų manymu, pažeistų teisių gynybos. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais ir laiko nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad civilinėje byloje, siekiant nustatyti patirtą žalą dėl nepagrįsto kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, turi būti teismo nuosprendžiu patvirtintas nusikaltimo, nustatyto BK 235, 236 straipsniais, faktas. Deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiose teisės normose toks reikalavimas neįtvirtintas. Asmenų veiksmai civilinėje byloje vertintini civilinės, o ne baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyta klaidinga apeliacinės instancijos teismo išvada dėl deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo neteikia pagrindo konstatuoti, kad teismo nutartis yra neteisėta (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsakovų pasinaudojimas įstatyme įtvirtinta teise kreiptis teisminės gynybos nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas neteisėtu veikimu CK 6.246 straipsnio prasme, nes byloje nustatytos aplinkybės neįrodo aiškiai išreikšto atsakovų piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo. Nesant teisinių pagrindų atsakovo veiksmus pripažinti neteisėtais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra sąlygų atsakovų deliktinei civilinei atsakomybei dėl neteisėto kreipimosi teisminės gynybos kilti, taigi – ir teisinio pagrindo dėl to priteisti iš atsakovų ieškovės prašomą turtinę ir neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad baudžiamojoje byloje kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti – ieškovei buvo skirta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartimi, o turtinę žalą ieškovė prašo priteisti už laikotarpį nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2003 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d., t. y. už ankstesnį laikotarpį, nei buvo pritaikyta ši priemonė. Tai reiškia, kad ši ieškovės nurodoma aplinkybė priežastiniu ryšiu nesusijusi su jos galbūt negautomis pajamomis. Šios būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (priežastinio ryšio) nebuvimas taip pat yra pagrindas atmesti aptariamą reikalavimą. Be to, kardomąsias priemones taikė baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo reiškiamas ieškinys dėl atlyginimo už žalą, padarytą neteisėtais teismo veiksmais (CK 6.272 straipsnis).

Minėta, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovų turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl patirto sveikatos sužalojimo. Turtinės žalos atsiradimą ieškovė grindžia tuo, kad nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2005 m. kovo 22 d. buvo nedarbinga, todėl nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2003 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. prarado galimybę dirbti pagal darbo sutartį Italijoje, ir negavo atitinkamų pajamų. Kasaciniame skunde ieškovė, remdamasi CPK 185 straipsniu, nurodo, kad teismai netinkamai vertino šias aplinkybes patvirtinančias byloje esančias Sutartį I ir Sutartį II, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl jos negautų pajamų.

Pagal CPK 185 straipsnį įrodymų vertinimas reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pagal kasacinio teismo praktiką teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Kasacinio skundo argumentai dėl nurodytų sutarčių vertinimo ir atitinkamai negautų pajamų susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatinėjimu, tačiau tai pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai. Remdamasis byloje esančių įrodymų visetu, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė tiek aplinkybės, kad ji realiai būtų gavusi tam tikras pajamas, tiek ir nedarbingumo fakto, lemiančio priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmais padaryto sveikatos sutrikdymo ir jos negautų pajamų nebuvimą. Kasaciniame skunde nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadų, susijusių su nurodytų sutarčių ir kitų byloje esančių įrodymų vertinimu, teisėtumu.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl pakenkimo sveikatai, atlyginimo pažymėtina, kad remiantis baudžiamosios bylos Nr. 1A-18-317/07 duomenimis nustatyta, kad 2003 m. birželio 1 d. buitinio konflikto metu ieškovė ir atsakovas D. P. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, atsakovė D. P. – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikindama apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukdama baudžiamąją bylą nustatė ieškovės atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl šalių veiksmų bei sveikatos sutrikdymo, t. y. kad šalys abipusio konflikto metu patyrė byloje nustatytus sužalojimus ir kad konflikto iniciatorius buvo atsakovas D. P., mušęs ieškovę kartu su prie jo prisidėjusia atsakove D. P., laikytini prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Taigi ieškovė konflikto metu buvo sužalota – jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bendrais atsakovų neteisėtais veiksmais (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai pagal CK 6. 205 straipsnio 2 dalį ir 6.283 straipsnio 1 dalį būtų pagrindas konstatuoti atsakovų pareigą atlyginti ieškovei neturtinę žalą. Bylą nagrinėję teismai šį reikalavimą atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo

Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad šioje byloje ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutarties, kada baudžiamoji byla jai buvo nutraukta, priėmimo momento, t. y. kai ji suvokė apie jos teisių pažeidimą. Taigi kasatorė iš esmės kelia netinkamai byloje nustatytos ieškinio senaties termino pradžios klausimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2008; kt.). Dėl to teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais, ginčijant teismų nustatytą ieškinio senaties termino pradžią, keliami teisės klausimai.

Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676, bylos Nr. 3K-3-447/2008).

Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl reikalavimų priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl patirto sveikatos sužalojimo, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo ieškovės sužalojimo momento, t. y. nuo 2003 m. birželio 1 d., o dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą – nuo 2003 m. birželio 1 ir 2 d., kai atsakovai pateikė savo pareiškimus ikiteisminio tyrimo įstaigai. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmuoju atveju terminas skaičiuotinas nuo momento, kai ieškovei tikrai buvo žinoma apie teismo medicinos specialisto išvadą dėl jos sveikatos sužalojimo laipsnio, t. y. nuo 2003 m. spalio 1 d., kai ieškovė kreipėsi dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, o su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies.

Šioje byloje, kaip nutartyje jau nurodyta, ieškovė prašo priteisti iš atsakovų turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl jai padaryto sveikatos sužalojimo, ir dėl atsakovų kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Turtine žala ieškovė laiko dėl nedarbingumo ir baudžiamojoje byloje taikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti negautas pajamas, kurias būtų gavusi nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2003 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. įsidarbindama pagal darbo sutartis Italijoje. Neturtinę žalą kildino iš fizinio skausmo ir nepatogumų, patirtų sužalojimo metu, reputacijos pablogėjimo, pažeminimo dėl pradėto jai ikiteisminio tyrimo. Taigi, ieškovei pareiškus tokio pobūdžio reikalavimus, teismai turėjo nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžią dėl kiekvieno iš pareikštų reikalavimų, t. y. tiek neturtinei žalai, patirtai dėl sužalojimo ir atsakovų kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, tiek turtinei žalai, kuri, ieškovės teigimu, patirta negalint išvykti dirbti į Italiją dėl nedarbingumo ir taikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada nagrinėjamo ginčo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžią reikalavimui priteisti neturtinę žalą dėl patirto sveikatos sužalojimo skaičiuoti nuo 2003 m. birželio 1 d., t. y. nuo sužalojimo momento, nes fizinį skausmą ir kitus dėl to atsiradusius nepatogumus ji patyrė sužalojimo metu; byloje nenustatyta, kad kokie nors sumušimo padariniai būtų paaiškėję vėliau. Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr.25-1-750-03 ir privataus kaltinimo skundo Nr. 46/2003 medžiaga patvirtina, kad ieškovė suvokė savo teisių pažeidimą ir kreipėsi dėl savo teisių gynimo baudžiamojo proceso tvarka. Kadangi šiuo atveju būtent nuo sveikatos sužalojimo dienos ieškovė suvokė savo teisių pažeidimą, t. y. kad yra sutrikdyta jos sveikata ir turi teisę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija laiko nepagrįstomis apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino pradžios (kad ieškovė apie jos pažeistas teises suvokė nuo 2003 m. spalio 1 d., kai neabejotinai susipažino su teismo medicinos specialisto išvada dėl jos sveikatos sužalojimo laipsnio ir kreipėsi dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo) bei kasacinio skundo argumentus, kad ieškovė iki Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutarties priėmimo nesuvokė savo teisių pažeidimo. Ieškovė dėl šio reikalavimo praleido trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl, jos manymu, pažeistos teisės gynybos, nes, minėta, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo atitinkamai sužalojimo dieną – 2003 m. birželio 1-ąją, o į teismą ji kreipėsi tik 2009 m. vasario 20 d. Apeliacinės instancijos teismas apsvarstė ieškinio senaties termino atnaujinimo galimybes ir svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas ir pažeista teisė ginama (CK 131 straipsnio 2 dalis), nenustatė. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti nurodytą ieškinio reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Kadangi kiti ieškinio reikalavimai atmesti nenustačius deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, tai teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas ieškinio senaties termino taikymo dėl atitinkamų ieškinio reikalavimų klausimas. Dėl to ieškinio senaties termino pradžios klausimas šalių ginčo išsprendimo galutiniam rezultatui tampa teisiškai nereikšmingas, ir teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo naikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 82,86 Lt tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai teisėjų kolegija sprendžia šias bylinėjimosi išlaidas priteisti į valstybės biudžetą iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės D. B. į valstybės biudžetą 82,86 Lt (aštuoniasdešimt du Lt 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas