Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, drausminių nuobaudų panaikinimo, su darbo santykiais susijusių lėšų išmokėjimu ir kt

Civilinė byla Nr. 3K-3-350/2011 (S)

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 11.10; 14.3.8;14.3.13

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Alstom Power“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, drausminių nuobaudų panaikinimo, su darbo santykiais susijusių lėšų išmokėjimu ir kt.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagrindų, numatytų Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 8 punkte (kai darbuotojas darbo metu yra neblaivus) ir 9 punkte (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), atleidimo iš darbo laikinojo nedarbingumo metu teisėtumo, kompensacijų už viršvalandinį darbą esant kenksmingoms darbo sąlygoms, taip pat už darbą specialių pertraukų metu klausimai. Ieškovas dirbo pas atsakovą darbų saugos ir sveikatos inžinieriumi nuo 2006 m. gegužės 17 d. Atsakovo direktoriaus 2008 m. lapkričio 10 d. įsakymu ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nutraukiant su juo sudarytą terminuotą darbo sutartį DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

Ieškovas 2008 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti:

1) neteisėtu ir panaikinti 2008 m. lapkričio 10 d. UAB „Alstom Power“ direktoriaus įsakymą Nr. P-41 „Dėl drausminės nuobaudos G. V. skyrimo bei darbo sutarties nutraukimo“;

2) neteisėta ir panaikinti 2008 m. lapkričio 10 d. UAB „Alstom Power“ direktoriaus įsakymu Nr. P-41 paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nutraukiant su ieškovu sudarytą darbo sutartį nuo 2008 m. lapkričio 10 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu;

3) neteisėtu 2008 m. liepos 25 d. nušalinimo nuo darbo aktą Nr. 001 ir jį panaikinti; jei praleistas senaties terminas šiam aktui panaikinti, tai atnaujinti terminą;

4) kad 2008 m. liepos 30 d. ieškovas į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių ir 2008 m. liepos 25 bei 30 dienomis darbo drausmės nepažeidė;

5) kad atsakovas vertė ieškovą dirbti darbo sutartyje nesulygtą darbą, taip pažeidžiant DK 119 straipsnio reikalavimus;

6) neteisėtu 2009 m. sausio 30 d. atsakovo įsakymą „Dėl darbų saugos ir sveikatos inžinieriaus etato naikinimo“ Nr. V-3 ir jį panaikinti;

grąžinti ieškovą į darbą, priteisiant iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

įpareigoti atsakovą koreguoti 2008 m. lapkričio 10 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, šią dieną žymint ieškovui ligą „L“, užpildyti ieškovui VĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės 2008 m. lapkričio 10 d. išduotą nedarbingumo pažymėjimą;

priteisti iš atsakovo:

1) 16 022,90 Lt kompensacijos už viršvalandinį darbą nuo 2006 m. spalio 9 d. iki 2008 m. spalio 14 d.;

2) 2688,41 Lt delspinigių už vėlavimą atsiskaityti iki atleidimo iš darbo dienos;

3) 295,96 Lt pašalpos už 2008 m. lapkričio 10 d.;

4) 108,91 Lt neapskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio už 2008 m. balandžio, liepos ir spalio mėnesius;

5) 8102,28 Lt už ieškovo darbą specialiųjų pertraukų, kurios buvo nustatytos atsakovo 2007 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 27 DSS, tačiau ieškovui realiai nesuteiktos, metu už 2007 m. liepos 18 d.–2008 m. lapkričio 10 d. laikotarpį;

6) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką iki visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos, skaičiuojant po 289,01 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną;

7) bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas drausminę nuobaudą jam paskyrė motyvuodamas tuo, jog liepos 25 d. buvo darbe neblaivus ir liepos 30 d. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Ieškovas paaiškino, kad liepos 25 d. jis alkoholio nevartojo, darbo drausmės pažeidimo nepadarė. Atsakovo liepos 25 d. tarnybinis pranešimas dėl ieškovo neblaivumo gali būti suklastotas, šio dokumento, kaip ir vėlesnių dokumentų, susijusių su ieškovo atleidimu, registracijos aplinkybės leidžia abejoti dėl tikros jų surašymo datos, be to, yra užregistruoti papildomais numeriais. Ieškovo pateikiamas kraujo tyrimas paneigia, kad liepos 25 d. jo kraujyje buvo alkoholio. Ieškovas pripažino, kad liepos 30 d. neatvyko į darbą visą pamainą, tačiau, jo manymu, atsakovas turėjo įvertinti svarbias tokio neatvykimo priežastis. Nenustatęs jų, atsakovas skyrė neadekvačią nuobaudą, nors ieškovas raštu ne kartą jas buvo paaiškinęs.

Ieškovo teigimu, lapkričio 10 d. (kai buvo atleistas iš darbo) jis nebuvo įmonėje darbo laiku ir neatliko darbo pareigų, t. y. šios dienos ryte jis vyko į gydymo įstaigą, prieš darbo pradžią pakeliui užsukdamas į įmonę pasiimti asmeninių daiktų, todėl atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nesąžiningai ir neteisingai nurodė, kad atleidimo iš darbo dieną ieškovas dirbo 1 val. Toks netikslumas turi būti ištaisytas, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje šią dieną žymint liga (,,L“). Be to, šią atleidimo iš darbo dieną ieškovui nebuvo parodytas atleidimo iš darbo originalas, neįteikta jo patvirtinta kopija, todėl, ieškovo nuomone, atsakovas, netinkamai supažindindamas jį su drausminių nuobaudų skyrimo ir atleidimo iš darbo įsakymu, pažeidė atleidimo iš darbo tvarką. Ieškovas kartu atkreipė dėmesį į tai, kad, atleisdamas jį iš darbo, atsakovas neatsižvelgė į darbo drausmės pažeidimo sunkumą, jo sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, pažeidimo aplinkybes ir pan.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas nesupažindino jo su 2007 m. liepos 18 d. įsakymu dėl specialiųjų pertraukų suteikimo, nesuteikė formaliai jam priklausiusių specialiųjų pertraukų. Dėl to, kad ieškovas neturėjo galimybės jomis pasinaudoti, atsakovas turi sumokėti 8102,28 Lt kompensacijos už darbą specialiųjų pertraukų metu.

Atleisdamas ieškovą iš darbo, atsakovas nesumokėjo už išdirbtus viršvalandžius, delspinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines ir kasmetines papildomas atostogas. 2008 m. lapkričio 10 d. atsakovas pavedimu išmokėjo 7,80 Lt dienpinigių, 8306,39 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 2008 m. lapkričio 21 d.–279,02 Lt kompensaciją už papildomas nepanaudotas atostogas. Dėl to ieškovas, atsižvelgdamas į viršvalandžių skaičiavimą 2006–2008 m. reglamentuojančias teisės normas, pateikė patikslintą viršvalandžių apmokėjimo skaičiavimo lentelę ir prašė priteisti 16 022,90 Lt kompensacijos už viršvalandinį darbą nuo 2006 m. spalio 9 d. iki 2008 m. spalio 14 d., 2688,41 Lt delspinigių ir, įvertinus tai, kad atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs, 40 182,71 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką iki visiško atsiskaitymo dienos (2009 m. birželio 15 d.), skaičiuojant 298,01 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, pripažino atsakovo 2008 m. lapkričio 10 d. direktoriaus įsakymą, kuriuo ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – neteisėtu ir laikė, kad darbo sutartis su juo nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; įpareigojo atsakovą ištaisyti 2008 m. lapkričio 10 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, šią dieną pažymint ligą „L“ ir užpildyti VĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės ieškovui 2008 m. lapkričio 10 d. išduotą nedarbingumo pažymėjimą per 10 dienų nuo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 271,08 Lt ligos pašalpos už 2008 m. lapkričio 10 d., 8 102,28 Lt už darbą specialiųjų pertraukų metu už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 18 d. iki 2008 m. lapkričio 7 d., taip pat vidutinį darbo užmokestį po 271,08 Lt už kiekvieną darbo dieną už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė šias faktines aplinkybes: 2008 m. liepos 25 d. atsakovo darbuotojai M. Č., A. D. ir A. B. surašė ir pasirašė tarnybinį pranešimą; akte nurodyta, kad jie 11.45 val. kartu su ieškovu pietavo „Žvejų užeigoje“, pietūs truko apie 20-25 min., pietų metu ieškovas gėrė alų; liepos 25 d. tarnybinis pranešimas registruotas Nr. 258/1; liepos 25 d. Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų aktą surašė atsakovo darbuotojai M. Č., A. B. ir A. D.; nurodytas akto surašymo laikas 12. 45 val.; akte nurodyta, kad ieškovas šį aktą atsisakė pasirašyti, bet kopija jam įteikta; bendrovės vadovas tą dieną ieškovo nenušalino nuo darbo, nurodė, jog jis perdavė savo įgaliojimus generalinio rangovo „Alstom Power Sweden Aktiebolag“ atstovui G. D., tačiau šis asmuo nušalinimo akto taip pat nepasirašė; Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus 2008 m. liepos 29 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad ieškovo kraujyje etilo alkoholio nerasta (kraujas paimtas 2008 m. liepos 25 d. 21.10 val.); ieškovas paaiškino, kad iš darbo dėl kilusio konflikto jį išvarė G. D. Teismas pažymėjo, kad liepos 25 d. tarnybinis pranešimas neįregistruotas atsakovo gaunamų dokumentų registravimo žurnale; teismui pateikta patvirtinta pranešimo kopija registruota numeriu Nr. 258/1, tačiau Nr. 258 priklauso dokumentui, kuris įregistruotas ne liepos 25 d., bet rugpjūčio 25 d.; nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) akto formoje nenurodytas atsakovo surašytas liepos 25 d. tarnybinis pranešimas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad liepos 25 d. nušalinimo nuo darbo aktas galėjo būti surašytas vėliau. Šių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamai duomenų, jog liepos 25 d. ieškovas buvo nušalintas nuo darbo dėl girtumo.

Vertindamas ieškovo neatvykimo į darbą liepos 30 d. priežastis, teismas atsižvelgė į tai, kad G. D. po konflikto liepos 29 d. pašalino ieškovą iš statybvietės ir liepė jam daugiau nesirodyti, todėl ieškovas turėjo pagrindą manyti, jog yra atleistas iš darbo. Remdamasis ieškovui išrašytu nedarbingumo pažymėjimu, Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties pateikta informacija, teismas nurodė, kad ieškovas atleidimo iš darbo dieną buvo laikinai nedarbingas. Dėl to ieškovo nurodytas neatvykimo į darbą liepos 30 d. priežastis teismas pripažino pateisinamomis.

Teismas, remdamasi ieškovo, liudytojų A. B., A. V. parodymais, nustatė, kad ieškovas lapkričio 10 d. nedirbo, važiuodamas pakeliui į ligoninę, apie 8 val. užsuko į darbovietę pasiimti asmeninių daiktų; su įsakymu ieškovas susipažino, pasirašyti atsisakė, tačiau pasiėmė jo kopiją. Lapkričio 10 d. tarnybinį pranešimą pasirašė trys atsakovo darbuotojai M. Č., A. D. ir A. B., tačiau vienas iš jų – A. B. – įteikiant įsakymą nedalyvavo, pasirašė paprašytas kito asmens; tarnybinis pranešimas įregistruotas gautų dokumentų registre, paimant kito dokumento numerį ir pridedant papildomą skaičių,,/1“. Be to, pažeidžiant UAB „Alstom Power“ darbo tvarkos taisyklių 120, 121 punktų nuostatas, nėra atsakovo surašyto dokumento dėl tokios trijų asmenų komisijos sudarymo. Dėl tokių aplinkybių teismas sprendė, kad nepagrįstai buvo atleistas iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu.

Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovas buvo verčiamas dirbti sutartyje nesulygtus darbus.

UAB „Alstom Power“ direktoriaus įsakymu Nr. 27DSS buvo nustatytos specialiosios pertraukos darbuotojams, dirbantiems sunkų fizinį darbą arba veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams, tarp jų ir ieškovui. Sąrašo, kuriame įvardyti darbuotojai, dirbantys veikiami sveikatai nepalankių veiksnių, projektą sudarė ieškovas, o įsakymą priėmė ir sąrašą patvirtino atsakovo direktorius. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas buvo supažindintas su įsakymu dėl specialiųjų pertraukų ir jomis pasinaudojęs. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas ieškovo naudai turi sumokėti 8102,28 Lt pagal ieškovo pateiktą skaičiavimą už darbą specialiųjų pertraukų metu.

Su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje buvo nurodytas kasmėnesinis darbo užmokestis už darbuotojo darbą jam dirbant 40 darbo valandų per savaitę. Kadangi Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimu atsakovas buvo įpareigotas už kiekvieną valandą, viršijančią 36 darbo valandų per savaitę, apmokėti kaip už viršvalandinį darbą, tai teismas laikė, kad darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis, šalių sutartas už 40 darbo valandų per savaitę, iš dalies apima ir užmokestį už atitinkamas 4 viršvalandines darbo valandas. Sumokėjęs darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį, atsakovas privalėjo ieškovui sumokėti papildomai tik 0,5 ieškovo darbo užmokesčio už kiekvieną viršvalandinę valandą, nes už kiekvieną viršvalandžių valandą sumą, lygią ieškovo vienam valandiniam darbo užmokesčiui, atsakovas jau yra sumokėjęs, išmokėdamas ieškovui mėnesinį darbo užmokestį už darbą po 40 darbo valandų per savaitę. Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai reikalauja dar kartą priteisti apmokėjimą už viršvalandžius, taikant 1,5, o ne 0,5 vidutinio valandinio darbo užmokesčio tarifą. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra tinkamai atsiskaitęs su ieškovu, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Kadangi nuo 2009 m. vasario 2 d. bendrovės darbų saugos ir sveikatos inžinieriaus etatas yra panaikintas, o jo funkcijos perduotos vykdyti bendrovės direktoriui, be to, ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai teismas laikė, kad negali būti tenkinamas ieškovo prašymas grąžinti į darbą. Teismas pripažino, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta teismo sprendimu, ir priteisė jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 27 d. sprendimu atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir tenkino atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškovo reikalavimai dėl atsakovo įsakymo atleisti ieškovą iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir darbą specialiųjų pertraukų metu ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir šiuos reikalavimus atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sprendimą grindė šiai argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl darbo drausmės pažeidimo liepos 25 d., neįvertino byloje pateiktų duomenų (atsakovo darbuotojų M. Č., A. B. ir A. D. 2008 m. liepos 25 d. tarnybinio pranešimo apie tai, kad pietų metu ieškovas gėrė alų; ieškovo nušalinimo nuo darbo liepos 25 d. akto; atsakovo darbuotojų parodymų, juos apklausus kaip liudytojus teismo posėdyje, patvirtinančių ieškovo neblaivumo darbe faktą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų K. Ž., M. Č. parodymus, neargumentavo, kodėl juos atmeta, netinkamai vertino kitus įrodymus: nušalinimo nuo darbo aktą, ieškovo paaiškinimą pirmajame ieškinio pareiškime nurodytas aplinkybes, jog nušalinimo aktas tuo laiku, kuris nurodytas akte (12.45 val.) jam negalėjo būti surašytas, nes jis tuo metu pietavo, iš jo burnos negalėjo sklisti alkoholio kvapas, o darbdavio atstovus galėjo suklaidinti jo panaudotas dantenų gydymui skirtas skalavimo skystis, kurį panaudojo papietavęs, kad nė prie vieno iš nušalinimo aktą pasirašiusiųjų asmenų po pietų nebuvo priėjęs arčiau nei per 10-15 m, ir pan. Kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad 2008 m. liepos 25 d. G. D. dėl kilusio konflikto išvarė ieškovą iš teritorijos.

Aplinkybės, kad nušalinimo nuo darbo akte nenurodytas tarnybinis pranešimas, kurio pagrindu vyko nušalinimas nuo darbo, kolegija nelaikė esmine, nes, jos nuomone, toks pranešimas galėjo būti padarytas žodžiu, o vėliau surašytas ir pranešusiųjų darbuotojų pasirašytas. Kolegijos nuomone, negalima atmesti tarnybinio pranešimo kaip įrodymo apie darbuotojo neblaivumą vien dėl to, kad jis neįregistruotas atsakovų gaunamų dokumentų registravimo žurnale, juolab kad tarnybinio pranešimo turinys atitinka liudytojų M. Č., A. B. ir K. Ž. parodymus. Aplinkybę, kad ieškovas 2008 m. liepos 25 d. 21.10 val. nuvyko į Kauno skyriaus toksikologijos laboratoriją pasitikrinti alkoholio kiekio kraujyje ir pateikė specialisto išvadą, kolegija taip pat vertino kaip papildančią atsakovo pateiktus įrodymus ir liudytojų paaiškinimus dėl ieškovo pasirodymo darbe neblaiviam – tai, jog ieškovas buvo nušalintas nuo darbo dėl neblaivumo, paskatino ieškovą tą pačią dieną kreiptis į toksikologijos laboratoriją tam, kad turėtų įrodymą apie neblaivumą. Be to, patikra dėl alkoholio kiekio kraujyje atlikta tik po aštuonių valandų nuo tarnybiniame pranešime nurodyto ieškovo girtumo užfiksavimo laiko, todėl, kolegijos nuomone, leidžiama daryti išvadą, kad šis įrodymas nepatvirtina ieškovo blaivumo visos darbo dienos metu.

Kolegija sprendė, kad teismo išvados dėl ieškovo atleidimo iš darbo, ieškovui neatvykus į darbą visą darbo dieną, padarytos nevisapusiškai ir netinkamai įvertinus įrodymus. Kolegija įvertino abi ieškovo nurodytas nebuvimo darbe liepos 30 d. priežastis (nurodymą jam neiti į darbą ir neatvykimą dėl staigaus sveikatos pablogėjimo) ir dėl šio darbo drausmės pažeidimo padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismo išvadą. Kolegijos nuomone, ieškovas, kaip aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, turėjo suprasti, kad atleidimo iš darbo klausimą sprendžia bendrovės vadovas, t. y. net ir G. D. informavus ieškovą, kad jis atleistas iš darbo 2008 m. liepos 29 d., turėjo suprasti, jog darbo santykiai su atsakovu gali nutrūkti tik įmonės vadovui priėmus įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Ieškovas turėtų teisę, esant konfliktinei situacijai darbe, neatvykti į darbą tik įsitikinęs, kad darbo sutartis su juo nutraukta. Be to, ieškovo nurodomos priežastys, kad, paskambinus G. D., jis ruošėsi atvykti į darbą, tačiau neatvyko dėl to, jog neteko kelioms valandoms sąmonės, būtų pripažįstamos pagrįstomis tuo atveju, jei ieškovas, turėdamas galimybę pranešti apie negalėjimą atvykti į darbą, tai ir būtų padaręs. Kadangi ieškovas nepranešė darbdaviui apie neatvykimą į darbą ir jo priežasties, tai tokios nurodytos jo neatvykimo priežastys negali būti pripažįstamos svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojos M. Č. parodymus dėl ieškovo nebuvimo darbe liepos 30 d. aplinkybių. Kolegija, įvertinusi ieškovo žodžius, kad jis atvyks po pietų, tačiau į darbą nevyko, padarė išvadą, jog ieškovas žinojo, kad šią dieną privalo būti darbe, tačiau į darbą neatvyko.

Kolegija nesutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus. Teismas, kolegijos nuomone, netinkamai vertino situacijos, kai 2008 m. lapkričio 10 d. ieškovas atvyko į darbą, atsisakė pasirašyti įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo, pasiėmė įsakymo dėl drausminė nuobaudos paskyrimo kopiją, aplinkybes. Aplinkybė, kad nedarbingumo pažymėjimas ieškovui buvo išduotas po to, kai jis gavo direktoriaus įsakymo dėl atleidimo iš darbo kopiją, ieškovo paaiškinimai, kada jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, taip pat tai, kad ieškovas neinformavo darbdavio apie tai, jog blogai jaučiasi, leidžia pripažinti, jog ieškovas buvo darbe, jam buvo įteiktas įsakymas apie drausminės nuobaudos skyrimą, t. y. jis nebuvo atleistas nedarbingumo laikotarpiu. Dėl to kolegija konstatavo, kad ieškovo atleistas iš darbo, nepažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Teismo sprendimą priteisti ieškovui kompensaciją už darbą specialiųjų pertraukų metu kolegija taip pat pripažino nepagrįstu. Kolegija vadovavosi atsakovo atsiliepime nurodytu paaiškinimu, kad ieškovas, kaip įmonės darbų saugos ir sveikatos specialistas, šį įsakymą saugojo savo darbo vietoje, pats sudarė darbuotojų, kuries suteikiamos specialiosios pertraukos, sąrašą, todėl sprendė, jog jam buvo žinoma apie įsakymo, kuriuo darbuotojam suteiktos specialiosios pertraukos, priėmimą, nors ieškovas ir nepasirašė apie supažindinimą su šiuo įsakymu. Be to, ieškovo pareiga buvo informuoti direktorių apie tokį pažeidimą dėl specialiųjų pertraukų, tačiau šios jis nevykdė.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl tinkamai suskaičiuoto atsakovo apmokėjimo už viršvalandinį darbą, dėl reikalavimo pripažinti, kad ieškovas dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą, dėl prašymo įpareigoti atsakovą ištaisyti darbo laiko apskaitos žiniaraštį, 2008 m. lapkričio 10 d. užpildyti nedarbingumo pažymėjimą ir priteisti ligos pašalpą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti dalį Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 27 d. sprendimo ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio dalį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir drausminių nuobaudų panaikinimo, priteisti ieškovo nuadai 8102,28 Lt už darbą specialiųjų pertraukų metu už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 18 d. iki 2008 m. lapkričio 7 d., po 271,08 Lt už kiekvieną darbo dieną už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 16 022,90 Lt už viršvalandžius; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino tik atsakovo pateiktus įrodymus, dėl kasatoriaus argumentus patvirtinančių įrodymų (kasatoriaus 2008 m. liepos 25 d. ir liepos 30 d. surašytų raštų atsakovui, kurie patvirtina jo konfliktą su G. D., kavinės,,Žvejo užeiga“ rašto ir pan.) nepasisakė ir jų nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pagrindinius įrodymus – 2008 m. liepos 25 d. tarnybinį pranešimą ir nušalinimo nuo darbo aktą – aplinkybę, kad šie dokumentai neįregistruoti įmonės dokumentų registro žurnale, nepagrįstai vertino kaip neturinčią reikšmės, taip pažeisdamas bendruosius sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus, gindamas nesąžiningą darbdavį. Darbo bylose įrodymų vertinimo specifiką lemia tai, kad už dokumentų tvarkymą yra atsakingas darbdavys, kuris, tvarkydamas dokumentus savo nuožiūra, gali nurodyti dokumentus, kurie naudingi išimtinai jam. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kasatoriaus paaiškinimų ir įrodymų, kad šie atsakovo pateikti dokumentai suklastoti arba jų kopijos neatitinka originalų.

2. Dėl įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių kasatoriaus neblaivumą, vertinimo. Pirmosios instancijos teismas vertino tiek 2008 m. liepos 28 d. tarnybinį pranešimą, tiek nušalinimo nuo darbo akto surašymo, registravimo aplinkybes, pasisakė dėl laiko, kada jie galėjo būti surašyti, ir padarė išvadą, kad galėjo būti surašyti vėliau, jų registracija kelia abejonių dėl surašymo laiko. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šias aplinkybes pripažino pagrindžiančiomis, kad kasatorius darbe buvo neblaivus. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo atsakovo Darbo tvarkos taisyklių 103 punktu, kuriame nustatyta, kad tik įmonėje registruoti raštai laikomi oficialiai gautais, taip pat Archyvų departamento prie Vyriausybės direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintų Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių 11 punkto nuostatomis, neteisingai įvertino toksikologijos laboratorijos specialisto 2008 m. liepos 25 d. išvadą. Kasatoriaus nuomone, byloje esantis medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas patvirtina, kad jis po konflikto su faktiniu vadovu jautėsi blogai, todėl vyko į medicinos įstaigą skubios medicininės pagalbos ir kartu pasitikrino blaivumą.

3. Dėl įrodymų, susijusių su šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu (pravaikšta), vertinimu.

Nustatęs kasatoriaus neatvykimo į darbą visą darbo dieną faktą, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nustatyta, jog ne tik darbuotojas, bet ir darbdavys turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, veikti sąžiningai ir teisingai, ir nevertino DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto elemento – priežasčių, dėl kurių kasatorius nebuvo darbe, svarbos. Apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti kasatoriaus raštus ir paaiškinimus, kad faktinis vadovas darė kasatoriui spaudimą, atėmė iš kasatoriaus leidimą įeiti į Kauno hidroelektrinės teritoriją, liudytojų parodymus dėl kasatoriaus neatvykimo į darbą.

4. Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino šią normą. Pagal sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymo,,Dėl Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, šių pažymėjimų blankų, taip pat Sunkių ligų, kuriomis sergantiems vaikams iki 18 metų stacionare ar medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje slaugyti išduodamas pažymėjimas ne ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų per kalendorinius metus, sąrašo bei Ligų ir būklių, dėl kurių suteikiamos papildomos 14 kalendorinių dienų nėštumo ir gimdymo atostogos, sąrašo patvirtinimo“ 27.1 punktą asmenims, kurie kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigas darbo metu ar dar nepradėjus dirbti ir nustatoma, kad jie yra laikinai nedarbingi, pažymėjime nedarbingumo laikotarpis nurodomas nuo kreipimosi dienos. Kasatoriaus nuomone, neaiški yra nedarbingumo laikotarpio sąvoka. Kadangi kasatoriui 2008 m. lapkričio 10 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, tai laikytina, kad nedarbingumo laikotarpis prasidėjo 2008 m. lapkričio 10 d. 00 val. 00 min, todėl jis, nors ir užsuko ryte į darbą pasiimti asmeninių daiktų, negalėjo būti atleistas iš darbo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos išvada, jog kasatorius nebuvo atleistas jo nedarbingumo laikotarpiu, prieštarauja kitai šio teismo išvadai, kuria atsakovas įpareigotas ištaisyti 2008 m. lapkričio 10 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, užpildyti nedarbingumo pažymėjimą ir priteisti už šią dieną ligos pašalpą.

5. Dėl drausminės nuobaudos skyrimo teisinės procedūros pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 240 straipsnio nuostatas, kuriose nustatyta, kad darbdavys turi nustatyti darbuotojui protingą terminą paaiškinimams dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo pateikti. Kasatoriaus nuomone, darbdavys šias nuostatas pažeidė, nes pasiaiškinimui pateikti jis suteikė vieną valandą. Nustatant tokį terminą, turi būti atsižvelgiama į konkretaus atvejo aplinkybes, suteikiama galimybė pasiaiškinti turi būti reali, o ne formali.

6. Dėl apmokėjimo už darbą specialiųjų pertraukų metu. Apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad kasatoriui buvo žinoma apie darbdavio įsakymą, kuriuo buvo suteiktos specialiosios pertraukos ir jis galėjo jomis naudotis. Teismas esmine laikė aplinkybę, kad šį įsakymą kasatorius laikė savo darbo vietoje. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka DK 264 straipsnio 3 dalies normos, pagal kurią darbuotojai su visais įmonės lokaliniais aktais būtų supažindinami pasirašytinai. Kasatorius darbo vietoje laikė savo parengtą, tačiau darbdavio direktoriaus nepasirašytą dokumentą.

7. Dėl atsiskaitymo už viršvalandinį darbą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus reikalavimą atlyginti už viršvalandinį darbą, pažeidė Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo,,Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo patvirtintų darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų“ nuostatas, pagal kurias darbuotojams už sutrumpintą darbo laiką mokama kaip už visą darbo laiką. Kasatoriaus nuomone, už sutrumpintą 36 valandų darbo savaitę jam turėjo būti skaičiuojamas atlyginimas kaip už 40 valandų darbo savaitę. Dėl to teismo išvada, kad darbo sutartyje šalių nustatytas darbo užmokestis už 40 darbo valandų per savaitę, iš dalies apima ir užmokestį už atitinkamai viršvalandines 4 darbo valandas, prieštarauja nurodytoms teisės normoms.

8. Dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir suabejojo pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumu ir pagrįstumu, tačiau visų įrodymų netyrė, faktų iš naujo nepatikrino.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir objektyviai įvertino visus su bylos aplinkybėmis susijusius įrodymus. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, dėl kurių teismas nepasisakė, nepatvirtina ir nepaneigia turinčių reikšmės bylai aplinkybių. Atsakovas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog į bylą pateikti dokumentai yra suklastoti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovo dokumentai ir yra netinkamai įregistruoti, tačiau bylos nustatytos aplinkybės ir ištirti kiti įrodymai leidžia patvirtinti aplinkybes, nurodytas tiek tarnybiniame pranešime, tiek nušalinimo nuo darbo akte. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymų, gautų įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis, visetą.

2. Dėl įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių kasatoriaus neblaivumą, vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus neblaivumo faktą nustatė visapusiškai išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus. Nors tarnybinis pranešimas neįregistruotas dokumentų registravimo žurnale, tačiau jo turinys atitinka liudytojų parodymus. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad darbdavys, esant darbuotojui neblaiviam, dėl kokių nors priežasčių nenušalino jo nuo darbo, tai kilus teisme ginčui, nepaneigia galimybės darbuotojo būklę, reikšmingą DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktui taikyti, nustatyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. R. v. 641-oji daugiabučių namų savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-93/2011). Kasaciniame skunde ieškovo nurodyti dokumentų įforminimo trūkumai nepaneigia kasatoriaus neblaivumo darbe fakto. Kasatoriaus nurodytas argumentas, kad jis į sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi ne dėl blaivumo fakto nustatymo, o dėl padidėjusio kraujospūdžio, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms – Medicininės apžiūros akte aiškiai nurodyta, kad dėl konflikto darbe nori ištirti alkoholio kiekį kraujyje, be to, kasatorius nepateikė įrodymų, jog dėl padidėjusio kraujospūdžio liepos 25 d. jam buvo suteikta skubi medicininė pagalba.

3. Dėl įrodymų, susijusių su šiurkštaus darbo drausmės pažeidimu (pravaikšta), vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius, kaip aukštąjį išsilavinimą turtintis asmuo, turėjo suprasti, jog atleidimo iš darbo klausimą turi spręsti bendrovės vadovas, o esant konfliktinei situacijai, į darbą turėjo teisę neatvykti tik įsitikinęs, kad darbo sutartis su juo nutraukta. Kasatoriaus pareiginėse nuostatose nurodyta, kad jis yra tiesiogiai pavaldus bendrovės direktoriui. Be to, byloje nėra rašytinių įrodymų, kad liepos 30 d., kai neatvyko į darbą, kasatorius buvo nedarbingas.

4. Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atleidimo iš darbo dieną atsakovas nežinojo apie kasatoriaus nedarbingumą, o kasatorius – ignoravo savo pareigą informuoti darbdavį apie nedarbingumą (pranešė atsakovui tik po trijų dienų po atleidimo iš darbo). Atsakovas mano, kad, sprendžiant dėl tinkamo DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, svarbu nustatyti ne kada prasidėjo kasatoriaus nedarbingumas, bet ar atleidžiant iš darbo kasatorių darbdavys žinojo apie nedarbingumą. Teismų praktika darbo sutarties nutraukimo apribojimą darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu sieja būtent su darbdavio žinojimu apie atleidžiamo darbuotojo nedarbingumą, o ne su nedarbingumo laikotarpio pradžios faktu. Kasatoriui nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas po to, kai jis buvo informuotas apie atleidimą iš darbo, be to, informavus jį apie atleidimą, kasatorius darbdavio neperspėjo, kad serga ar ketina kreiptis į sveikatos įstaigą. Atsakovo nuomone, kasatorius, neinformuodamas darbdavio, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo teisėmis, taip pažeisdamas DK 35 straipsnio nuostatas. Jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. V. v. Lietuvos žemės ūkio universitetas, bylos Nr. 3K-3-466/2010; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. UAB „GEOTEC Baltija“, bylos Nr. 3K-3-93/2008; kt.)

5. Dėl drausminės nuobaudos skyrimo teisinės procedūros pažeidimų. Kasatorius akivaizdžiai nesąžiningai naudojasi savo teisėmis – byloje esantys duomenys patvirtina, kad prieš skiriant drausminę nuobaudą dėl pravaikštos kasatoriaus du kartus buvo prašyta pasiaiškinti. Po pirmo prašymo kasatorius nurodė, kad jam neužtenka laiko, o antrajame reikalavime pasiaiškinti buvo suteiktas trijų dienų terminas pasiaiškinimui pateikti. Taigi, kasatorius turėjo realią galimybę pasiaiškinimams pateikti, o darbdavys, įvertinęs pasiaiškinimuose nurodytas aplinkybes, paskyrė tinkamą drausminę nuobaudą.

6. Dėl apmokėjimo už darbą specialiųjų pertraukų metu. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad formalus darbuotojo instrukcijos nesudarymas ir nesupažindinimas su ja, jei po aplinkybių visapusiško ištyrimo ir įvertinimo būtų nustatyta, jog darbuotojas galėjo žinoti apie savo pareigas, sudarytų pagrindą dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. sodininkų bendrija „Volungėlė“, kt., bylos Nr. 3K-3-542/2008). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad įsakymą dėl specialiųjų pertraukų saugojo pats kasatorius, padarė pagrįstą išvadą, jog jam buvo žinoma apie šias jo teises. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad kasatorius dirbo darbų saugos ir sveikatos inžinieriumi, todėl jo darbo specifika lėmė pareigą rūpintis tinkamu darbo sąlygų įmonėje nustatymu, be to, jis pats rengė šį įsakymą ir jame pasirašė. Dėl to, jeigu specialios pertraukos jam nebūtų buvusios suteiktos, jis bet kada galėjo kreiptis į darbdavį dėl jų suteikimo.

7. Dėl atsiskaitymo už viršvalandinį darbą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad darbo sutartimi buvo sulygtas atlyginimas už kasatoriaus darbą 40 darbo valandų per savaitę. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis šalių sutartas už 40 darbo valandų per savaitę, iš dalies apima ir užmokestį už atitinkamas 4 viršvalandines darbo valandas. Atsakovas pažymi, kad sudarant darbo sutartį ir tariantis dėl darbo užmokesčio, kasatoriaus darbo vietoje nebuvo kenksmingų veiksnių, dėl kurių galėtų būti nustatyta trumpesnė darbo savaitė. Taigi, atsakovas, sumokėjęs darbo sutartyje nustatytą užmokestį, privalėjo papildomai sumokėti sumą, lygią 0,5 darbuotojo darbo užmokesčio už kiekvieną viršvalandinę valandą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kasatoriui papildoma kompensacija yra sumokėta.

8. Dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo. Apeliacinis teismas neprivalo iš naujo tirti visų įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių, jis yra saistomas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo. Kasatorius kasaciniame skunde nenurodo, kokių konkrečiai apeliaciniuose skunduose nurodytų įrodymų ar faktų teismas netyrė. Atsakovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas įrodymus ir kasatoriaus bei atsakovo apeliacinių skundų argumentus, CPK 320 straipsnio pažeidimo nepadarė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų, patvirtinančių DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, vertinimo

DK 235 straips­nio 2 da­lies 8 punk­te nurodytas darbo drausmės pažeidimas – kai darbuotojas darbo metu darbe yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų – įstatyme priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų, suteikiančių darbdaviui teisę skirti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleisti dar­buo­to­ją iš darbo iš anksto apie tai neįspėjus. Ne­blai­vu­mas ar ap­svai­gi­mas nuo nar­ko­ti­nių ar­ba tok­si­nių me­džia­gų lai­ko­mas šiurkš­čiu dar­bo draus­mės pa­žei­di­mu ne­pri­klau­so­mai nuo ne­blai­vu­mo ar ap­svai­gi­mo laipsnio. DK nepateikiama darbuotojo neblaivumo sampratos ir nereglamentuojama, kaip turi būti nustatomas asmens neblaivumo darbe faktas, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad kilus ginčui dėl darbuotojo neblaivumo fakto teismas nurodytų klausimų sprendimui gali automatiškai taikyti kitų sričių teisės aktus. Pagal DK įtvirtintas principines darbo santykių reglamentavimo nuostatas, darbo santykiams prioritetiškai turi būti taikomos DK normos, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai darbo santykiams gali būti taikomi tik pagal DK nustatytas ribas ir nepažeidžiant darbo teisės principų (DK 1, 3, 4 straipsniai). Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu NR. 452 pavirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės skirtos įgyvendinti nutarime nurodytiems viešosios teisės aktams (Alkoholio kontrolės įstatymui, ATPK, ir kt.), bet nereglamentuoja darbo santykių, todėl šiame teisės akte įtvirtinta neblaivumo sąvoka ir nustatymo tvarka tiesiogiai netaikytina nustatinėjant DK 235 straips­nio 2 da­lies 8 punk­to tai­ky­mui reikš­min­gą dar­buo­to­jo ne­blai­vu­mo bū­se­ną. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad darbuotojo neblaivumo faktą darbdavys gali nustatyti visomis teisėtomis prieinamomis priemonėmis ir tvarka. Įrodymai, kad darbuotojas darbo metu buvo neblaivus, gali būti tiek medicinos išvados, tiek tam tikri tą dieną darbe surašyti aktai, nurodant juose požymius, pagal kuriuos įtariama, jog darbuotojas yra neblaivus, tiek kitokie darbuotojo neblaivumo būklę fiksuojantys faktiniai duomenys (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje G. K. R. v. 641-oji daugiabučių namų savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-93/2011). Teisme sprendžiant darbo ginčus taikomos bendrosios civilinio proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą (CPK 176- 224 straipsniai), darbuotojo neblaivumo faktą pagrindžiantys įrodymai turi būti vertinami laikantis įrodymų leistinumo, visapusiškumo, pakankamumo ir kt. principų. Aktuali ir darbo bylose įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota kasacinio teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje T. B. v. UAB „Tokvila“, bylos Nr. 3K-3-305/2010; kt.).

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo neblaivumo fakto, tačiau jo pateikti argumentai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad, nustatydamas reikšmingas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Minėta, kad galiojantys įstatymai nesuteikia didesnės įrodomosios reikšmės kuriam nors iš neblaivumo faktui nustatyti naudojamų įrodymų šaltinių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai suabsoliutino darbdavio padarytus formalius raštvedybos ir dokumentų tvarkymo taisyklių pažeidimus ir pažeidė įrodymų visapusiškumo taisyklę, o apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė byloje surinktų įrodymų visumos ir tarpusavio sąsajumo vertinimu.

Dėl įrodymų, patvirtinančių DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, vertinimo

Darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) – pravaikšta – įstatyme priskirtas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų, kurie suteikia darbdaviui teisę be įspėjimo atleisti darbuotoją (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateikta priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad kasatorius 2008 m. liepos 30 d. nebuvo darbe, ginčas kyla dėl jo nebuvimo darbe priežasčių vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios ginčo dalies kasatoriaus argumentus atmetė dėl dvejopų argumentų: dėl jo nurodytų aplinkybių neįrodytumo ir dėl to, kad jos nepateisintų kasatoriaus nebuvimo darbe net ir tuo atveju, jeigu būtų įrodytos. Teisėjų kolegija tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas vertina kaip pagrįstas ir nepaneigtas kasacinio skundo argumentų. Nustatinėjant aplinkybes, susijusias su neatvykimo į darbą priežastimis, galioja bendrosios įrodinėjimo civiliniame procese taisyklės, tarp jų – reikalavimas vertinti įrodymus jų patikimumo požiūriu, nepažeidžiant bendrųjų protingumo ir logikos kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus paaiškinimai dėl nebuvimo darbe priežasčių prieštaringi, dėl to, kaip įrodymų šaltinis, mažiau patikimi. Kasatoriaus aiškinimas, kad darbe nebuvo dėl to, jog jį išvarė tokios teisės neturintis įmonės darbuotojas, nepateisintų jo nebuvimo darbe, nes neatitinka DK 35 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų darbo sutarties šalių pareigų darbo santykiuose veik­ti są­ži­nin­gai, lai­ky­tis pro­tin­gu­mo, tei­sin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pų, nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Priklausomai nuo konkrečių faktinių aplinkybių darbuotojo sveikatos būklė gali būti pripažįstama svarbia neatvykimo į darbą priežastimi net ir tuo atveju, jeigu darbuotojas neturėjo nedarbingumo pažymėjimo, tačiau byloje surinkti įrodymai nepagrindžia kasatoriaus teiginių, kad jo sveikatos būklė trukdė atvykti į darbą 2008 m. liepos 30 d.

Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo atleisti iš darbo darbuotoją nedarbingumo laikotarpiu aiškinimo ir taikymo

Darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus, savo pobūdžiu yra socialinė garantija, kuria siekiama apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų ir dėl to socialiai labiau pažeidžiamo, interesus, užtikrinant jam darbo vietos ir pareigų tam tikrą laiką išsaugojimą (DK 133 straipsnio 2 dalis). Aptariamos DK normos turi būti aiškinamos ir taikomos įvertinant DK įtvirtintus darbo sutarties šalių teisių ir pareigų įgyvendinimo principus, kurie įpareigoja darbdavius ir darbuotojus įgy­ven­din­ant sa­vo tei­ses ir vyk­­da­nt pa­rei­gas lai­ky­tis įsta­ty­mų, gerb­ti ben­dro gy­ve­ni­mo tai­syk­les ir veik­ti są­ži­nin­gai, lai­ky­tis pro­tin­gu­mo, tei­sin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pų, darbo teises įgyvendinti ir pareigas vykdyti nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų, drau­džia­ pik­tnau­džiau­ti sa­vo tei­se, (DK 35 straipsnis). Jeigu darbo teisė įgyvendinama prieštaraujant jos paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams, ji nesaugoma įstatymo ir neginama teismo (DK 36 straipsnis).

Darbdavys įstatymu įpareigotas nepažeisti darbuotojo teisės į DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą garantiją, ją pažeidus darbdaviui kyla įstatyme nustatyti neigiami padariniai, kurios teismo taikomos tam, kad būtų apginta pažeista darbuotojo teisė ir kompensuoti patirti praradimai. Kartu, teismui sprendžiant dėl darbuotojo atleidimo jo nedarbingumo laikotarpiu teisinių padarinių, reikšmingas ir turi būti įvertintas paties darbuotojo elgesys. Jei­gu dar­buo­to­jas, elg­da­ma­sis ne­są­ži­nin­gai, ne­pra­ne­ša darb­da­viui apie ap­lin­ky­bes, reikš­min­gas DK 131 straips­nio 1 da­ly­je nu­ma­ty­tiems drau­di­mams tai­ky­ti, o darb­da­vys tų ap­lin­ky­bių ne­ži­no, tai šį dar­buo­to­ją at­lei­dus iš dar­bo formaliai pa­žei­džiant DK 131 straips­nio 1 da­ly­je nu­ma­ty­tą drau­di­mą atleisti iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, dar­buo­to­jo dar­bo tei­sė ga­li bū­ti ne­gi­na­ma (DK 35 straips­nio 1 da­lis, 36 straips­nio 1 da­lis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta garantija darbuotojui, laikinai nedarbingam dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (t. y. ne dėl DK 133 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių – sužalojimo darbe arba profesinės ligos), draudžianti darbdaviui tam tikrą laiką (DK 133 straipsnio 2 dalis) įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo, pradeda galioti nuo tos dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad darbuotojas turi nedarbingumo lapelį, ir baigiasi tą dieną, kurią jis sugrįžta į darbą arba sueina šimto dvidešimties kalendorinių dienų iš eilės terminas (DK 133 straipsnio 2 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. V. v. Lietuvos žemės ūkio universitetas, bylos Nr. 3K-3-466/2010).

Kasatorius nepagrįstai remiasi Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 27.1 punkto nuostata, kad asmenims, kurie kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigas darbo metu ar dar nepradėjus dirbti ir nustatoma, kad jie yra laikinai nedarbingi, pažymėjime nedarbingumo laikotarpis nurodomas nuo kreipimosi dienos. Taikant teisės aktą, būtina įvertinti, kokiu tikslu, t. y. kokių santykių reglamentavimui jis yra priimtas. Minėta, kad darbo santykius prioritetiškai reglamentuoja DK normos, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai darbo santykiams gali būti taikomi tik pagal DK nustatytas ribas ir nepažeidžiant darbo teisės principų. Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 1-2 punktuose nurodyta, kad jos parengtos vadovaujantis viešosios teisės aktais (Valstybinio socialinio draudimo įstatymu, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu ir kt.). Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklės nėra skirtos Darbo kodekso teisės normoms įgyvendinti, todėl darbo ginčuose turi būti taikomos įvertinant darbo santykių prigimtį ir DK nustatytus jų reglamentavimo ypatumus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nedarbingumo laikotarpio sąvoka, vartojama Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklėse, netapati DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte vartojamai nedarbingumo laikotarpio sąvokai, o faktas, kad darbuotojas turėjo nedarbingumo pažymėjimą, negali tiesiogiai nulemti aptariamos DK normos taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad 2008 m. lapkričio 10 d. kasatorius atvyko į darbą, atsisakė pasirašyti įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo, pasiėmė įsakymo dėl drausminės nuobaudos paskyrimo kopiją, nedarbingumo pažymėjimas ieškovui buvo išduotas po to, kai jis gavo direktoriaus įsakymo dėl atleidimo iš darbo kopiją, ieškovas neinformavo darbdavio apie tai, jog jis blogai jaučiasi ir ketina vykti pas gydytoją, pripažino, kad kasatorių atleidžiant iš darbo nebuvo pažeista DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir jų teisinio vertinimo.

Dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą, esant sutrumpintam darbo laikui

Darbo kodekso 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta viena iš darbuotojų teisių garantijų – asmenų, dirbančių kenksmingoje sveikatai darbo aplinkoje, teisė į sutrumpintą, ne ilgesnį kaip trisdešimt šešios valandos per savaitę, darbo laiką. Šią garantiją papildo DK 198 straipsnio norma, įpareigojanti Vyriausybę nustatyti specialias darbo apmokėjimo sąlygas sutrumpintą darbo laiką dirbantiems darbuotojams. Įgyvendinant DK 198 straipsnio normą Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1195 patvirtintos Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygos, kuriose nustatyta, kad darbuotojams, nurodytiems DK 145 straipsnyje, išskyrus šių Sąlygų 2 punkte nurodytus moksleivius, už sutrumpintą darbo laiką mokama kaip už visą darbo laiką (1 punktas); šiems darbuotojams taikomos DK XV (,,Darbo užmokestis. Garantijos ir kompensacijos“) skyriuje nustatytos darbo apmokėjimo nuostatos (4 punktas). DK XV skyriaus 193 straipsnyje,,Mokėjimas už viršvalandinį ir nakties darbą“ nustatyta, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Taigi, pagal įstatymą darbuotojai, dirbantys sveikatai kenksmingose darbo sąlygose, turi teisę dirbdami sutrumpintą darbo laiką gauti nesumažintą (tokį pat kaip ir dirbantys visą darbo laiką) darbo užmokestį, o tuo atveju, kai dirba viršvalandžius – gauti pusantro karto didesnį darbo užmokestį. Šių garantijų apimtis neturi sumažėti ir tuo atveju, kai teisme sprendžiama dėl pažeistos darbuotojo teisės į sutrumpintą darbo laiką gynimo priemonių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė aptartas teisės normas. Byloje nustatyta, kad kasatorius turėjo teisę į sutrumpintą 36 valandų darbo savaitę, tačiau ši jo teisė nebuvo įgyvendinta, dėl to Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimu atsakovas buvo įpareigotas už kiekvieną valandą, viršijančią 36 darbo valandų per savaitę, apmokėti kaip už viršvalandinį darbą. Kasatoriaus reikalavimas apmokėti už viršvalandžius, taikant 1,5 vidutinio valandinio darbo užmokesčio tarifą, pagrįstas įstatymu (DK 193 straipsnis), todėl tenkintinas. Byloje nustatyta, kad atsakovas dalį šio reikalavimo patenkino, sumokėdamas kasatoriui už viršvalandžius sumą, kuri lygi 0,5 darbo užmokesčio už kiekvieną viršvalandinę valandą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs tiek ieškovo pateiktą viršvalandžių apskaičiavimo lentelę, tiek atsakovo atliktą viršvalandžių ir delspinigių apskaičiavimą, pripažino, kad atsakovas teisingai ir pagrįstai apskaičiavo mokėtino 0,5 vidutinio valandinio darbo užmokesčio tarifo dydį (4740,36 Lt). Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutiko. Kasatorius nenurodė argumentų, kurie paneigtų tokios išvados pagrįstumą. Kadangi šią skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį teisėjų kolegija atitinkamai pakeičia kasatoriaus naudai, tai priteisia atsakovo apskaičiuoto pagal įstatymą ir išmokėto kasatoriui atlyginimo už viršvalandžius skirtumą, t. y. priteisia iš atsakovo ieškovo naudai 9480,72 Lt neišmokėto atlyginimo už viršvalandžius, atitinkamai 2002,18 Lt delspinigių.

Pripažinus, kad atsakovas, atleisdamas kasatorių iš darbo ir sumokėdamas 0,5 darbo užmokesčio už kiekvieną viršvalandinę valandą, nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju, taikytina DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008). Dėl to teisėjų kolegija priteisia iš atsakovo ieškovo naudai už uždelstą atsiskaityti laiką vidutinę nesumokėto darbo užmokesčio už viršvalandžius dalį, t. y. po 430,94 Lt (9480,72 Lt nesumokėta atlyginimo dalis už viršvalandžius padalyta iš 22 mėnesių, kuriuos kasatorius dirbo viršvalandžius), už kiekvieną mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Dėl teisės į specialiąsias pertraukas įgyvendinimo

DK 159 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbuotojų, dirbančių veikiant nepalankiems sveikatai veiksniams, teisė į specialias pertraukas, kurių laikas įskaitomas į darbo laiką; poilsio pertraukų skaičius, trukmė ir poilsio vieta atsižvelgiant į konkrečias darbo sąlygas nustatomi kolektyvinėse sutartyse bei darbo tvarkos taisyklėse (DK 159 straipsnio 5 dalis). Suteikti darbuotojams specialiąsias pertraukas yra bendrosios darbdavio pareigos užtikrinti darbuotojams sveikas ir saugias darbo sąlygas dalis.

Byloje nustatyta, kad atsakovo direktoriaus įsakymu buvo nustatytos specialiosios pertraukos darbuotojams, dirbantiems sunkų fizinį darbą arba veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams, tarp jų ir kasatoriui, kasatorius, vykdydamas darbų saugos ir sveikatos inžinieriaus pareigas, parengė sąrašo, kuriame įvardyti darbuotojai, dirbantys veikiami sveikatai nepalankių veiksnių, projektą, kurį patvirtino atsakovo direktorius. Skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus reikalavimą dėl kompensacijos už darbą specialiųjų pertraukų metu, remdamasi tuo, kad kasatorius, kaip įmonės darbų saugos ir sveikatos specialistas, žinojo apie įsakymo, kuriuo jam suteiktos specialios pertraukos, priėmimą, nors ir nepasirašė apie supažindinimą su šiuo įsakymu, be to, kasatoriaus pareiga buvo informuoti direktorių apie įsakymo dėl specialiųjų pertraukų vykdymą. Kasatorius neneigia faktinių aplinkybių, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jis žinojo apie darbdavio įsakymą, suteikiantį jam teisę į specialiąsias pertraukas, inter alia to, kad rengė įsakymo projektą, tačiau teigia, kad nebuvo supažindintas su įsakymu pasirašytinai, taip pažeidžiant DK 264 straipsnio 3 dalies normą, pagal kurią darbuotojai su lokaliais saugos ir sveikatos teisės aktais turi būti supažindinami pasirašytinai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 264 straipsnio 3 dalies norma nereglamentuoja įrodinėjimo proceso, galiojantys įstatymai nenustato specialiųjų įrodymų leistinumo reikalavimų įrodinėjant aplinkybę, kad darbuotojas žinojo apie įmonėje veikiantį lokalinį teisės aktą, todėl vien tai, kad darbuotojas nebuvo pasirašytinai supažindintas su tokiu aktu nereiškia, kad jis nebuvo supažindintas su tuo teisės aktu kitu būdu ir nepaneigia galimybės šį faktą konstatuoti. Minėta, kad pagal įstatymą specialiųjų pertraukų laikas įskaitomas į darbo laiką, todėl jų panaudojimas nėra fiksuojamas įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius, turėdamas teisę į specialiąsias pertraukas ir galimybę jomis pasinaudoti, tačiau savo valia jomis nepasinaudojęs, neturi teisės į piniginę kompensaciją. Toks kasatoriaus elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas savo teise (DK 35 straipsnis), specialiosios pertraukos yra skirtos darbuotojui pailsėti, todėl jų atsisakymas norint gauti papildomą apmokėjimą už darbą laikytinas darbo teisės įgyvendinimu priešingai jos paskirčiai ir yra pagrindas atsisakyti šią teisę ginti (DK 36 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio skundo argumentai dėl drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimo prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, todėl yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kadangi kasacinis teismas naikina dalį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir tenkina dalį ieškinio, tai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Kasatorius pirmosios instancijos teisme patyrė 4850 Lt atstovavimo išlaidų ir 200 Lt transportui, vykstant į teismo posėdžius, apeliacinės instancijos teisme – 3000 Lt, kasacinės instancijos teisme – 2500 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 10 550 Lt išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasatoriaus patenkintų reikalavimų dydį, bylos pobūdį ir ginčo esmę, spręstų byloje klausimų sudėtingumą, apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme atstovavusio advokato teikiamų kasatoriui teisinių paslaugų pastovumą, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kasatoriaus išlaidų advokato pagalbai už pareiškimo parengimą pirmosios instancijos teisme, apeliacinio ir kasacinio skundo parengimą, sumažina atlyginimą ir iš atsakovo kasatoriaus naudai priteisia 1000 Lt atstovavimo išlaidų.

Atsakovas duomenų apie jo kasacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl teisėjų kolegija dėl šių išlaidų priteisimo proporcingai atmestai daliai nesprendžia.

Kasaciniame teisme patirta 38,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinant dalį kasacinio skundo, dalis šių išlaidų (18 Lt) valstybės naudai priteisiamos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 27 d. sprendimo ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas reikalavimas priteisti kompensaciją už viršvalandinį darbą nuo 2006 m. spalio 9 d. iki 2008 m. spalio 14 d., delspinigius už vėlavimą atsiskaityti iki atleidimo iš darbo dienos bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo reikalavimus.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Alstom power“ (j. a. k. 300132955) ieškovo G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 9480,72 Lt (devynis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt litus 72 ct) nevisiškai sumokėtos kompensacijos už viršvalandinį darbą, 2002,18 Lt (du tūkstančius du litus 18 ct) delspinigių ir po 430,94 Lt (keturis šimtus trisdešimt litų 94 ct) vidutinės nesumokėtos už viršvalandžius darbo užmokesčio kompensacijos dalies už kiekvieną mėnesį nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 27 d. sprendimo ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Alstom power“ (j. a. k. 300132955) ieškovo G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1000 (vieną tūkstantį) Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Alstom power“ (j. a. k. 300132955) į valstybės biudžetą 18 (aštuoniolika) Lt bylinėjimosi išlaidų

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė