Baudžiamoji byla Nr. 2K-211-628/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50735-2020-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.24.15.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 277 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis, kuria atmestas R. M. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. M. nuteistas už tai, kad sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga liga, t. y. būdamas VšĮ Tauragės ligoninės informuotas, kad 2020 m. gruodžio 22 d. jam nustatytas COVID-19 teigiamas rezultatas, ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, 2020 m. gruodžio 29 d. pasirašęs sutikimą būti izoliuotam namuose ar kitoje gyvenamojoje vietoje, paskirtoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ar savivaldybės administracijos nustatytose patalpose ir jame nurodęs, kad izoliuosis namuose, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas epidemiologinį režimą, 2020 m. gruodžio 30 d. apie 11.05 val. atvyko į savo darbo vietą, esančią (duomenys neskelbtini).
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 9 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Nesilaikydami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai perkėlė kasatoriui pareigą įrodinėti savo nekaltumą. Teismų sprendimai pagrįsti ne objektyviais ir nešališkais įrodymais, o prielaidomis.
2.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisyklių, įtvirtintų BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalyse ir 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Teismai visus bylos įrodymus vertino tik iš kaltinimo pozicijų, darydami išvadas, vadovavosi išimtinai kaltinamojo akto motyvais, nekreipdami dėmesio į R. M. teisinančius įrodymus, byloje esančių prieštaravimų nepašalino, kilusias abejones aiškino ne nuteistojo, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai, taip pažeisdami in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo prašoma skirti ekspertizę, kad būtų nustatyta, ar po gydymo ir esant konkretiems kraujo tyrimo rezultatams kasatorius dar galėjo ką nors užkrėsti COVID-19 liga, tačiau šie prašymai buvo nemotyvuotai atmesti, taip ir liko nenustatyta, ar kasatorius galėjo aplinkiniams sukelti grėsmę susirgti šia liga. Pažymėtina, kad liudytoja E. A. A. teisme nurodė, jog kasatorius su ja nebendravo, ji matė jį kitame pastato aukšte ir tik kelias sekundes, jokio kontakto su liudytoja nebuvo. Ar minėtas veiksmas gali būti traktuojamas kaip bendravimas su asmeniu ir ar juo šiam asmeniui buvo sukeltas pavojus, negalėjo atsakyti nė viena institucija, į kurią kreipėsi kasatorius. Be to, pati liudytoja nebuvo įsitikinusi, ar iš tiesų matė būtent kasatorių, jai nebuvo taikomos prevencinės priemonės kaip asmeniui, turėjusiam didelės rizikos (artimą) ar mažos rizikos sąlytį su COVID-19 liga sergančiu asmeniu.
2.3. Teismų sprendimuose nurodyti kasatoriaus veiksmai negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, nes savo darbo vietoje jis nesutiko kitų asmenų. Teismai privalėjo nustatyti, ar pasirodęs darbo vietoje R. M. sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga. Byloje nėra įrodymų, kad kasatorius bendravo su kitais asmenimis ir dėl jo veiksmų susirgo bent vienas asmuo. Taip pat neįrodyta, kad iš gydymo įstaigos išleistas į namus kasatorius vis dar galėjo būti COVID-19 ligos nešiotojas, nenustatyta, kurioje ligos stadijoje užkratas nebėra platinamas. Į bylą yra pateiktas Europos Sąjungos skaitmeninis COVID pažymėjimas, kurio galiojimo data prasideda nuo 2021 m. sausio 1 d. Šis dokumentas patvirtina, kad R. M. po Europos Sąjungos šalis galėjo keliauti žymiai anksčiau, nei tęsėsi nurodytas izoliacijos laikotarpis. Akivaizdu, kad iš VĮ Tauragės ligoninės 2020 m. gruodžio 29 d. išleistas kasatorius po gydymo buvo pasveikęs ir sukelti pavojaus kitiems asmenims negalėjo. Kasatorius sutinka, kad pažeidė izoliacijos taisykles, tačiau toks pažeidimas užtraukia tik administracinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl kasatoriui taikytina baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė. Teismų nustatyta aplinkybė, kad kasatorius darbo vietoje nesutiko kitų asmenų, šalina BK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvųjį požymį „privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis“.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu pateiktus įrodymus, nepasisakė, ar po kasatoriui ligoninėje suteikto gydymo jis galėjo užkrėsti aplinkinius ir kodėl išleistas iš gydymo įstaigos jis galėjo savarankiškai vykti namo. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad pavojingo ir galinčio užkrėsti kitus asmens ligoninė nebūtų išleidusi namo, o nagrinėjamu atveju kasatorius savarankiškai galėjo judėti mieste ir netgi parėjo namo iš ligoninės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neaptarė 2021 m. spalio 28 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atsakymo dėl pasveikimo kriterijų – šiame atsakyme nurodyta, kad pacientas laikomas pasveikusiu gydančio gydytojo sprendimu, nors izoliacija gali būti nutraukiama ne anksčiau nei pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taigi teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).
2.5. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 8 punkte nurodyta, kad „analizuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, nuteistasis teigia, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes šališkai ir nepagrįstai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymus skirti specialistą (ekspertą) konsultuoti, kad šis pateiktų išvadą“, „iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nei nuteistasis, nei jo gynėjas nušalinimo teismui nereiškė“. Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kasatorius gynėjo paslaugomis nesinaudojo, todėl tokie teiginiai kelia pagrįstų abejonių, ar apeliacinės instancijos teismas pakankamai įsigilino į bylos esmę.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisines išvadas dėl nuteistojo kaltės abiejų instancijų teismai padarė remdamiesi nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o neaiškumų, kurių nebuvo galima patikrinti baudžiamojo proceso priemonėmis, nekilo. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismų baigiamieji sprendimai buvo priimti remiantis prielaidomis, o ne įrodymais, kad netenkinus prašymo gauti specialisto (eksperto) išvadą, ar nuteistasis po gydymo ligoninėje galėjo ką nors užkrėsti, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos ir nekaltumo prezumpcijos principas, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus ir paaiškino, kodėl jie atmetami, todėl byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Pagrindo konstatuoti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą nėra.
3.2. Taip pat nesutiktina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Ši nutartis turi visus įstatyme nustatytus privalomus elementus, yra aiški, argumentuota, joje išsamiai išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas ir nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 277 straipsnio 1 dalį.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo R. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų
5. Kasaciniame skunde nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis. Kasatoriaus teigimu, teismai perkėlė jam pareigą įrodinėti savo nekaltumą, sprendimus grindė prielaidomis, nekreipdami dėmesio į kasatorių teisinančius įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kilusias abejones aiškino ne kasatoriaus naudai, taip pažeisdami in dubio pro reo principą.
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
7. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-74-976/2017).
8. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas tyrė ir analizavo visus byloje surinktus įrodymus (paties nuteistojo parodymus, laboratorinių tyrimų rezultatų (duomenų) protokolą, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Tauragės departamento pranešimą, sutikimą būti izoliuotam namuose, vaizdo kamerų įrašų apžiūros protokolą ir kitus rašytinius įrodymus), įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kasatoriaus kaltę, taip pat aptarta kasatoriaus pateikta versija, kad užkrėsti kitų asmenų pavojinga liga jis negalėjo, nes buvo gydomas ligoninėje ir namo išleistas sveikas, o išleidžiamas iš ligoninės gydytojo pateiktus dokumentus pasirašė neskaitydamas.
9. Pagal kasatoriaus apeliacinį skundą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą (apklausęs liudytoją E. A. A.) ir dar kartą išsamiai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir pagal jas kasatorius pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Todėl nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad nutarties turinys prieštarauja BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatoms. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad proceso metu būtų ignoruojami, iškraipomi bylos duomenys, nepašalinti prieštaravimai ar daromi kiti procesiniai pažeidimai. Kasatoriaus gynybinė pozicija atmesta remiantis teisiniais argumentais, pagrįstais išsamia bylos duomenų analize. Toks abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principams.
10. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma kasatoriaus apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-10-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-10-976/2016">2K-10-976/2016</a>, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017). Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus (dėl netinkamai pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, šio teismo šališkumo, nusikalstamos veikos požymių nebuvimo kasatoriaus veikoje, jo veikos vertinimo kaip administracinio nusižengimo) ir paaiškino, kodėl jie atmetami.
11. Kasatoriaus teigimu, šioje byloje, pažeidžiant BPK reikalavimus, nebuvo atliktas būtinas proceso veiksmas – ekspertizė, siekiant nustatyti, ar po gydymo ir esant konkretiems kraujo tyrimo rezultatams kasatorius dar galėjo ką nors užkrėsti COVID-19 liga. Šio argumento kontekste teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).
12. Taip pat pažymėtina, kad pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva, taigi kiekvienu atveju teismui paliekama diskrecija spręsti, ar ekspertizės skyrimas yra būtinas. Pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas ir spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo tenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (kasacinės nutarys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2014">2K-109/2014</a>, 2K-173-976/2016). Dėl specialiųjų žinių naudojimo turi būti sprendžiama vertinant konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes.
13. Iš 2021 m. gegužės 6 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme ir 2021 m. rugsėjo 2 d. posėdžio apeliacinės instancijos teisme protokolų matyti, kad kasatoriaus ir jo gynėjo prašymai skirti byloje ekspertizę teismų buvo motyvuotai atmesti. Abiejų instancijų teismai nusprendė, kad išsamiai išnagrinėti bylą pakanka apsiribojant joje ištirtų įrodymų vertinimu, o atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus nėra tikslinga. Pažymėtina, kad teikdami prašymus skirti ekspertizę kasatorius ir jo gynėjas tiksliai nenurodė, kokios konkrečios srities ekspertas ar specialistas turėtų ją atlikti, taip pat argumentuotai nepagrindė jos tikslingumo. Kasatoriaus teiginiai, kad gauti nauji duomenys galėtų būti reikšmingi bylai teisingai išspręsti, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti teisiniais argumentais. Jo nesutikimas su teismų sprendimais dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas vyko esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismai neišsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, kurioms nustatyti, kaip mano kasatorius, byloje surinktų įrodymų nepakako. Išvadas apie kasatoriaus sukeltą pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga liga teismai padarė remdamiesi objektyvių bylos duomenų apie kasatoriaus susirgimą COVID-19 liga, gydytojų jam paskirtą izoliaciją ir jo apsilankymą darbovietėje izoliacijos taikymo metu visuma.
14. Nors kasatorius teigia, kad pagrįstų abejonių, ar apeliacinės instancijos teismas pakankamai įsigilino į bylos esmę, kelia tai, jog šio teismo nutartyje kelis kartus klaidingai nurodyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavo ir kasatoriaus gynėjas, šie netikslumai vertintini tik kaip techninės spausdinimo klaidos, kurios jokios reikšmės nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi.
Dėl BK 277 straipsnio 1 dalies taikymo
15. Kasatorius taip pat ginčija jo veikos kvalifikavimą pagal BK 277 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad nesukėlė pavojaus kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga liga. Kasatoriaus nuomone, jo veika galėtų būti vertinama kaip administracinis nusižengimas.
16. Pagal BK 277 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 277 straipsnio 1 dalį gali kilti esant visoms šioms sąlygoms: 1) asmuo medicinos įstaigos yra informuotas apie savo pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą; 2) jis įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis; 3) bendraudamas su žmonėmis ar kitokiu būdu elgdamasis neatsakingai ar rizikingai (pvz., lankydamasis viešose vietose), nesilaiko apsaugos priemonių ir sukelia pavojų kitam asmeniui (ar asmenims) užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga. Pažymėtina, kad už šią nusikalstamą veiką asmuo atsako tik tais atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo (BK 277 straipsnio 3 dalis). Neatsargiai padarytų veikų priežastys dažniausiai yra neatsakingas asmens požiūris į įstatymo saugomas teisines vertybes, nedrausmingumas, nerūpestingumas, neatidumas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTcxOS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-719/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-719/2022">2K-184-719/2022</a>).
17. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymu nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) 2020 m. kovo 17 d. įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad COVID-19 virusinė infekcija, tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis, plinta pirmiausia perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės. Liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu, prie jos plitimo gali prisidėti žmonės, turintys nežymių ligos simptomų arba net jų neturintys. Asmuo gali užsikrėsti šia infekcija ir nekontroliuojamai ją platinti net pats to nežinodamas (nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTctMjMtNTExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-7-23-511/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-7-23-511/2022">2AT-7-23-511/2022</a>, 2AT-31-489/2022 ir kt.). Lašeliai iš užsikrėtusio asmens kvėpavimo takų taip pat gali nusėsti ant paviršių ir objektų. Sveikas asmuo, palietęs tokį paviršių, o vėliau nešvariomis rankomis prilietęs akis ar nosį, taip pat gali užsikrėsti.
19. Šioje byloje nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kasatorius, būdamas ligoninės informuotas, jog 2020 m. gruodžio 22 d. jam nustatytas COVID-19 ligos teigiamas tyrimas, ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, 2020 m. gruodžio 29 d. pasirašęs sutikimą būti izoliuotam namuose iki 2021 m. sausio 8 d., jau kitą dieną, t. y. 2020 m. gruodžio 30 d. apie 11.05 val., pažeisdamas epidemiologinį režimą, atvyko į savo darbo vietą. Tuo metu joje buvo ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) darbuotojų, šiems tokiais kasatoriaus veiksmais buvo sukeltas pavojus užsikrėsti COVID-19 liga. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, palikdamas saviizoliacijos vietą, kasatorius numatė, kad jo veiksmai gali sukelti pavojų kitam asmeniui užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiamąja liga, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių padarinių išvengti. Pažymėtina, kad ši neatsakinga ir rizikinga veika padaryta esant paskelbtam karantinui, kai buvo įvestas specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, siekiant riboti užkrečiamosios COVID-19 ligos plitimą. Esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, kad BK 277 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai kasatoriaus veikoje nustatyti tinkamai.
20. Kasaciniame skunde deklaratyviai kvestionuojama būtinybė kasatoriui izoliuotis, nors iš bylos duomenų matyti, kad, būdamas kompetentingos institucijos – VšĮ Tauragės ligoninės tinkamai supažindintas su privalomos izoliacijos tvarka, jis savanoriškai pasirašė sutikimą izoliuotis namuose ir jame įrašė savo gyvenamosios vietos, kurioje ketina izoliuotis, išėjęs iš gydymo įstaigos, adresą. Jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad į darbo vietą jis atvyko būdamas sveikas ir negalėjo užkrėsti kitų asmenų pavojinga liga, nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 277 straipsnio 1 dalį.
21. Nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad kasatoriaus veika galėtų būti vertinama ne kaip nusikaltimas, o kaip administracinis nusižengimas.
22. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 45 straipsnio 3 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą, sukėlusį pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ANK 45 straipsnio 3 dalies taikymo, yra pasisakęs ir dėl joje nurodyto administracinio nusižengimo atribojimo nuo BK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos. Jei pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga sukėlė asmuo, jau būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, tokia veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 1 dalį (nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTctMjMtNTExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-7-23-511/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-7-23-511/2022">2AT-7-23-511/2022</a>). Būtent tokios aplinkybės nustatytos ir šioje baudžiamojoje byloje, todėl kasatoriaus veika pagrįstai kvalifikuota kaip pagal savo pobūdį žymiai pavojingesnis už administracinį nusižengimą nusikaltimas.
24. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
Sigita Jokimaitė
