Civilinė byla Nr. e3K-7-95-611/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21096-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 3.1.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės, Artūro Driuko, Andžej Maciejevski (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio, Algirdo Taminsko,
sekretoriaujant posėdžių sekretorei Nijolei Radevič,
dalyvaujant ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, atstovui Ernestui Knezevičiui,
atsakovės valstybės įmonės Registrų centro atstovui Almantui Masioniui,
atsakovės Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos atstovams Agniui Pilipavičiui ir Justui Bartašiūnui,
trečiojo asmens Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovams Monikai Balčaitienei ir Erikui Čižiūnui,
trečiojo asmens Lietuvos politinių kalinių sąjungos pirmininkui Juozui Listavičiui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieškinį atsakovei Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijai dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo ir atsakovės Lietuvos laivės kovų-Miško brolių draugijos priešieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl patikėjimo teisės ginčijimo ir pripažinimo statytoju, tretieji asmenys Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statytojo sąvoką, nuosavybės teisės įgijimą pagaminant naują daiktą, teisėjo nešališkumą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškeldinti atsakovę Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugiją (toliau – ir Draugija) iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, Totorių g. 9, ir pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, Labdarių g. 10, (toliau ir – Pastatai) su jai priklausančiu turtu, taip pat įpareigoti atsakovę perduoti visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją (statinių projektus, statybą leidžiančius dokumentus, statinių kadastro duomenų bylas ir kt.).
3. Atsakovė Draugija pateikė priešieškinį, kuriuo prašė Draugiją pripažinti statybos, vykdytos laikotarpiu nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. statiniuose Vilniuje, Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, statytoja; pripažinti Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos teisę be Lietuvos Respublikos sutikimo gauti pažymą apie statinių, esančių Vilniuje, Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, atlikti nurodytų pastatų kadastrinius matavimus ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nebaigtus rekonstruoti pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: Totorių g. 9, Vilnius, ir pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: Labdarių g. 10, Vilnius, įregistruoti Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos daiktines teises į juos; pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į 66 proc. pastato, esančio Vilniuje, Totorių g. 9, ir 61 proc. pastato, esančio Vilniuje, Labdarių g. 10; panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244 ir įrašą Nekilnojamojo turto registre apie VĮ Turto banko turto patikėjimo teisę į pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniuje, Totorių g. 9, bei pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniuje, Labdarių g. 10.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 29 d. sprendimu civilinę bylą dėl ieškinio dalies, susijusios su Draugijos įpareigojimu perduoti ieškovei visą su projektavimu ir statybomis susijusią dokumentaciją, nutraukė. Teismas nusprendė iškeldinti Draugiją iš valstybei priklausančio VĮ Turto banko patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto – pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, Totorių g. 9, bei pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, Labdarių g. 10, su visu jai priklausančiu turtu. Taip pat teismas atmetė Draugijos priešieškinį.
5. Teismas nusprendė, kad Pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis ir nėra objektyvių įrodymų dėl Draugijos lėšų panaudojimo. Draugija, būdama asignavimų valdytoja, turėjo informuoti Vyriausybę apie rekonstrukcijos eigą, t. y. gautas lėšas naudoti griežtai pagal nurodytą paskirtį. Įstatymas jokių išlygų nedaro, o aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžia statytojo sąvoką, todėl plačiai aiškinti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas teisinio pagrindo nėra.
6. Teismo vertinimu, teisinės reikšmės neturi aplinkybė, kad lėšas pastatų rekonstrukcijai valstybė skyrė tik tuo laikotarpiu, kai nuosavybės teisė į pastatus buvo registruota Draugijos vardu, nes teismai sprendimuose pasisakė dėl jos daiktinių teisių neteisėto įregistravimo. Įvertinus ir tai, kad 1997 m. gegužės 14 d. Valstybinės žemės nuomos sutartis su atsakove Draugija buvo nutraukta, t. y. atsakovė nevaldo žemės sklypo ir jo nenaudoja kitais įstatymų pagrindais, Draugija Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių statytojo teisės įgyvendinimą, neatitinka.
7. Spręsdamas dėl nuosavybės teisės į Pastatus įgijimo, teismas nurodė, kad valstybės skirtos lėšos buvo perduotos ne Draugijai nuosavybės teise, o konkrečiam tikslui – Pastatų rekonstrukcijai. Todėl šiomis lėšomis sukurtas rezultatas (Pastatai) yra valstybės nuosavybė. Draugija nurodė, kad iki 2005 metų, vykdydamas Pastatų rekonstrukciją, juose pakeitė dalį konstrukcijų – pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pakeitė 66 proc., o pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 61 proc. konstrukcijų, todėl į šias Pastatų dalis įgijo nuosavybės teises.
8. Pastatai buvo rekonstruojami, o ne statomi nauji. Draugija neįrodinėjo aplinkybių, kad prašoma jos nuosavybe pripažinti nekilnojamojo daikto dalys funkcionuoja atskirai nuo pagrindinio pastato, kad jis nėra susietas vandentiekio, nuotekų, elektros inžinerinėmis komunikacijomis ir pan. Vanduo į Pastatus tiekiamas iš pagrindinio pastato, pažymėto indeksu 2A2/p (2V2/p), elektra atvedama tik iš įvadinio elektros paskirstymo įrenginio, esančio priestate 1v2/p. Paneigiančių šias aplinkybes duomenų į bylą nepateikta. Valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą galima įsigyti tik remiantis specialiais teisės aktais ir griežtai reglamentuota tvarka. Todėl Draugijos reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teises į dalį rekonstruotų Pastatų negali būti tenkinamas.
9. Draugija priešieškiniu prašė panaikinti 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244, kuris yra priimtas Vyriausybės, t. y. viešojo administravimo teisės subjekto. Toks reikalavimas yra administracinio teisinio pobūdžio, kuriam taikytini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyti administracinio akto apskundimo terminai. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog skundas paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Taigi Draugija praleido ABTĮ nustatytą skundo padavimo terminą, nes apie šį nutarimą bei jo turinį jai buvo žinoma 2012 m. rugsėjo 10 d. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas Draugijos 2013 m. vasario 10 d. raštas dėl statinių sugrąžinimo nuosavybės teise.
10. Spręsdamas dėl Draugijos iškeldinimo, teismas nurodė, kad ieškovas tinkamai informavo atsakovę apie savo valią nutraukti panaudos sutartį. Draugija tinkamai įvykdė pareigą informuoti atsakovę apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą nuo 2017 m. kovo mėnesio, o 2017 m. gegužės mėnesį pareiškė ieškinį dėl iškeldinimo. Taigi, įspėjimas, kurio tikslas informuoti kitą šalį apie valią nutraukti sutartį bei suteikti laiko pasirengimui, buvo pateiktas. VĮ Turto bankas apie ketinimą nutraukti panaudos sutartį bei reikalavimą grąžinti pastatus Draugijai pranešė 2017 m. sausio 16 d. raštu Nr. (15-.16-21)SK4-671.
11. Priešingai nei teigia Draugija, jos teisė į Pastatus nebuvo sukurta administracinio akto pagrindu. Spręsdami ginčą dėl teisinės pastatų registracijos atsakovės vardu, teismai konstatavo, kad administracinis aktas – Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis Nr. 428 jokių daiktinių teisių Draugijai nesukūrė. Todėl argumentas, kad panaudos sutarties nutraukimas galimas tik administraciniu aktu, vertintinas kritiškai. Ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nutraukti panaudos sutartį, tinkamai informavo Draugiją, kuri iki šiol Pastatų neatlaisvino, jais nesirūpina ir taip pažeidžia ieškovės kaip turto savininkės teises.
12. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
13. Pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbai iš esmės buvo finansuojami valstybės lėšomis. Šios aplinkybės neginčija ir Draugija, nurodydama, kad į statybos darbų finansavimą įneštų lėšų dydis bendrame finansavimo kontekste nėra labai reikšmingas. Tačiau Draugija nesutinka dėl valstybės skirtų lėšų vertinimo, laiko, kad bet kuriuo atveju jos buvo skirtos atsakovei priklausančių Pastatų atstatymo darbams, t. y. atsakovei.
14. Apeliacinės instancijos teismas pripažino labiau įrodyta pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad valstybė, skirdama lėšų pastatų rekonstrukcijai, atliko investiciją į Pastatus (jų pagerinimą), o Draugija buvo tik šių asignavimų valdytoja. Tokią išvadą pagrindžia tai, kad didžioji dalis šių lėšų buvo skirta iš valstybės investicinių programų, lėšų paskirtis buvo tikslinė – Pastatų rekonstrukcijai. Taigi, valstybės siekis rekonstruoti (atstatyti) pačiai valstybei bei valstybingumui reikšmingus Pastatus buvo įtvirtintas jau pradiniame 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkyje, kuriuo turtą buvo nuspręsta perduoti atsakovei, atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Antikor“ iki nurodytos datos nepradėjo vykdyti Pastato remonto darbų.
15. Tikslas Pastatus atstatyti (rekonstruoti) egzistavo dar iki paskiriant juos atsakovei ir valstybė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad prireikus lėšų remontui skirs Vyriausybė. Svarstant lėšų skyrimo Pastatams atnaujinti klausimą, Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija 1998 m. sausio 26 d. rašte Nr. 118-5 pažymėjo, kad Pastatų remonto finansavimas būtų didelis įnašas į griūvančio senamiesčio atstatymą, o šių rūmų paskirtis turi labai kilnią idėją: išsaugoti Laisvės kovų atminimą ir ugdyti pilietinę visuomenę. Taigi, valstybė, skirdama finansavimą, turėjo tikslą ne remti atsakovę kaip organizaciją, o vykdyti valstybės funkcijas – tvarkyti senamiestį ir ugdyti pilietinę visuomenę.
16. Draugija, kaip faktinė statytoja (užsakovė), naudojo valstybės skiriamas lėšas, tačiau statytojas, kaip lėšų bei pastato savininkas, buvo valstybė, kuri siekė atstatyti Pastatus. Vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Draugijos priešieškinio argumentų, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iki įsiteisėjusių teismų sprendimų priėmimo Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis buvo suprantamas visuotinai klaidingai ir dėl to Draugija galėjo turėti atitinkamų teisėtų lūkesčių. Tačiau šiuo atveju Draugija pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą.
17. Pastatų savininkė yra Lietuvos Respublika ir savininkė ji buvo nuo pat Pastatų perdavimo atsakovei momento. Draugija siekia, kad jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į statybų, vykdytų 1992–2005 m. laikotarpiu, sukurtą ginčo Pastatų dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi konstatuota, kad nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki 2005 m. lapkričio 9 d. yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p, ir 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p. Taigi, Pastatuose iki sprendimo dėl nuosavybės teisių panaikinimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai Totorių g. 9 / Labdarių g. 10, nėra.
18. Byloje nėra ginčo, kad statybų, vykdytų 1992–2005 m. laikotarpiu, sukurti objektai yra susieti su Pastatais funkciniais ryšiais, todėl jie negali būti savarankiškas nuosavybės objektas, o susitarimo, kad tokiu būdu bus sukurta bendroji dalinė nuosavybė, tarp šalių nebuvo. Draugija, laikydama, kad ji į Pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbus investavo nuosavų lėšų, darbo, laiko, turėtų teisę reikšti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnyje nurodytu pagrindu ir reikalauti išlaidų dėl atliktų patalpų pagerinimo atlyginimo. Tačiau toks reikalavimas šioje byloje nėra pareikštas.
19. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad Draugijai apie ginčijamą aktą – Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244 tapo žinoma nuo 2012 m. rugsėjo 10 d., todėl ji aktą galėjo ginčyti per vieną mėnesį, t. y. iki 2012 m. spalio 10 d. Draugija priešieškinį pateikė 2017 m. lapkričio 22 d., t. y. praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, termino atnaujinti neprašė ir nenurodė svarbių jo praleidimo priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį reikalavimą dėl praleistos ieškinio senaties. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, nenuginčijus minėto Vyriausybės nutarimo, nėra pagrindo naikinti ir ieškovės patikėjimo teisės įrašo Nekilnojamojo turto registre.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
20. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartį tiek, kiek šiuo sprendimu buvo atmesti jos priešieškinio reikalavimai, ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės priešieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino Statybos įstatymo 2 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos objekto statytojo, kaip investuotojo, aiškinimo praktikos, todėl nepagrįstai nepripažino Draugijos kaip Pastatų statytojos. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė, skirdama lėšų Pastatų rekonstrukcijai, atliko investiciją į Pastatus (jų pagerinimą), o Draugija buvo tik šių asignavimų valdytoja.
20.2. Statytojas yra ne tik asmuo, investuojantis savo lėšas, bet ir subjektas, kuriam kaip privačiam subjektui yra suteikiama valstybės, visuomeninių organizacijų ar fizinių asmenų parama ar kitu būdu suteikiamos lėšos, laikomos subjekto nuosavybe. Nors suteikiant paramą Pastatams atkurti nebuvo teisinio reguliavimo, kurio pagrindu būtų galima aiškiai įvardyti finansavimo lėšas kaip paramą, tačiau nurodytų juridinių faktų visuma pagrindžia, jog valstybės skirtos lėšos Pastatų rekonstrukcijai nebuvo ir negalėjo būti laikomos investicija į ginčo Pastatus, o priešingai – buvo finansinė parama atsakovei, kurios valstybė nesitikėjo ir negalėjo tikėtis atgauti pinigais ar įgydama nuosavybės teises į Pastatus. Todėl subjektai, suteikdami finansinę paramą Pastatų rekonstrukcijai, suteikė paramą atsakovei, kaip privačiam subjektui, kad atsakovės nuosavybėn perduotas nekilnojamasis turtas galėtų būti atkurtas kaip privati nuosavybė ir panaudotas visuomenės poreikiams.
20.3. Teismai nepagrįstai susiaurino statytojo sąvoką nurodydami, kad statytoju yra laikomas tas asmuo, kuris investuoja savo lėšas. Į statybą investuojamas kapitalas statytojui priklauso dėl to, jog lėšos yra investuojamos pagal statytojo valią ir būtent statytojui priklauso investuotu kapitalu apmokėtas statybos darbų rezultatas (nagrinėjamu atveju – rekonstruoti Pastatai ir naujai pastatyta jų dalis), kurio vertė gali nebūtinai atitikti investuotų pinigų nominalią vertę. Visos faktinės aplinkybės Pastatų statybos metu rodė, kad atlikus Pastatų rekonstrukciją būtent Draugija bus Pastatų savininkė. Jokio kito asmens, galinčio būti tikruoju (kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje) Pastatų statytoju, kuris priiminėjo sprendimus dėl Pastatų statybos ir nurodė Draugijai vykdyti statytojo funkcijas, nėra ir negalėjo būti, nes ieškovė niekada nebuvo išreiškusi valios priimti sprendimus dėl Pastatų rekonstrukcijos ir kokiu būdu rekonstrukcija bei naujai sukuriamos dalies statyba turi būti įgyvendinta.
20.4. Teismai netinkamai taikė CK 4.47 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl nuosavybės teisės įgijimo sukūrus naują daiktą ar rekonstravus esamą. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad Draugijos nuosavybės teisėms į Pastatus pripažinti buvo būtinas susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės ir vien aplinkybė, jog Draugijos atstatyta Pastatų dalis negali būti savarankiškas nuosavybės objektas, yra pagrindas paneigti jos nuosavybės teisę į naujai sukurtą objektą. Teismai turėjo padaryti išvadą, kad Draugija turi teisę įgyti nuosavybės teises bent į naujai sukurtą ir rekonstruotą Pastatų dalį. Priešingu atveju teismų sprendimais būtų įtvirtinta teisiškai ydinga situacija, kai subjekto, investavusio lėšas ir darbą į naujo objekto sukūrimą ir turėjusio pagrįstą lūkestį įgyti į jį nuosavybės teises, teisės ir teisėti lūkesčiai yra pažeidžiami.
20.5. Teismai netinkamai taikė CK 1.125 straipsnį ir ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, todėl nepagrįstai konstatavo, kad buvo praleistas senaties terminas Vyriausybės nutarimui nuginčyti. Šiuo Vyriausybės nutarimu Turto bankui buvo perduotas valstybei nuosavybės teise priklausančių Pastatų valdymas, naudojimas ir disponavimas daiktine, o būtent – patikėjimo, teise. Atsižvelgiant į tai, darytina pagrįsta išvada, kad Vyriausybės nutarimas yra civilinės teisinės prigimties, nes juo valstybė įgyvendino savo, kaip Pastatų savininkės, teises, o jo pagrindu atsiranda nauji civiliniai teisiniai (turto patikėjimo) santykiai. Atitinkamai nagrinėjamu atveju teismai netinkamai kvalifikavo Vyriausybės akto prigimtį ir nepagrįstai taikė ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio senaties terminą.
20.6. Nagrinėjant bylą ir priimant ginčo nutartį teisėja pranešėja buvo Alma Urbanavičienė, kuri buvo viena iš kolegijos narių, priėmusių Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartimi buvo panaikinta atsakovės nuosavybės teisės į Pastatus registracija. Šia nutartimi yra ne kartą remiamasi ginčijamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl tai kelia abejonių dėl ginčijamą nutartį priėmusio teismo galimo šališkumo. Teismas turėjo pagrindą spręsti klausimą dėl teisėjo galimo nusišalinimo, kad nesukeltų abejonių teismo objektyvumu.
21. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti bei Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
21.1. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad statytoju šioje byloje gali būti pripažįstama tik Lietuvos Respublika. Pateikti įrodymai (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 30 d. raštas dėl lėšų skyrimo) leidžia teigti, kad Lietuvos Respublika į Pastatų rekonstrukciją investavo 704 070 Eur. Draugija jokių įrodymų, patvirtinančių nuosavų lėšų investavimą į Pastatų rekonstrukciją, nepateikė. Taigi, byloje pagrįstai nustatyta, kad Pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma išimtinai valstybės lėšomis.
21.2. Vyriausybė, skirdama asignavimus, vykdė valstybės funkcijas bei siekė rekonstruoti sau priklausantį turtą. Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymo 5 straipsnyje nurodoma, kad valstybės rezervo lėšos yra valstybės nuosavybė, jomis įgytas (rekonstruotas) turtas priklauso valstybei. Investuotoju šioje byloje gali būti laikoma tik ieškovė, nes Draugija jokių įrodymų, patvirtinančių nuosavų lėšų investavimą į ginčo turtą, nepateikė. Valstybės siekis rekonstruoti (atstatyti) pačiai valstybei bei valstybingumui reikšmingus pastatus buvo įtvirtintas jau pradiniame 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkyje, kuriame turtą buvo nuspręsta perduoti Draugijai, atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Antikor“ iki nurodytos datos nepradėjo vykdyti pastato remonto darbų. Vadinasi, tikslas Pastatus atstatyti (rekonstruoti) egzistavo dar iki paskiriant šį turtą Draugijai ir valstybė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad, prireikus lėšų remontui, jas skirs Vyriausybė.
21.3. Draugijos gautos lėšos buvo valstybės biudžeto pajamų sudėtinė dalis, todėl jos pripažintos Lietuvos Respublikos valstybės (finansiniu) turtu. Be to, įvertinus byloje pateiktus Vyriausybės nutarimus, valstybės finansinis turtas buvo skirtas ne Draugijai ir jos poreikiams patenkinti, bet konkrečiam tikslui – Pastatų atstatymo ir restauravimo darbams atlikti. Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausančios lėšos nebuvo perduotos Draugijai nuosavybės teise, todėl už šias lėšas pastatyti objektai yra ne Draugijos, bet valstybės nuosavybė.
21.4. Draugija neįrodė, kad atsakovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitomos iš valstybės gautos lėšos, kad jos būdavo įtraukiamos į jos balansą ir pan. Be to, Draugija neįrodė ir aplinkybės, kad ji apskritai galėjo gauti valstybės paramą, nes paramos gavėjo statusas Draugijai įregistruotas tik 2006 m., t. y. jau po ginčo statybos (rekonstrukcijos) pabaigos. Priešingai nei teigia Draugija, statytoju gali būti pripažįstamas tik asmuo, kuris investuoja nuosavas lėšas į statybą. Draugija jokių įrodymų, patvirtinančių nuosavų lėšų investavimą į Pastatų rekonstrukciją, byloje nepateikė, todėl ji negali būti pripažinta statytoja. Draugijos panaudotos lėšos Pastatų rekonstrukcijai nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl akivaizdu, jog už šias lėšas sukurtas turtas taip pat priklauso valstybei, o ne faktiniam statytojui (Draugijai). Teisės aktuose neįtvirtinta, jog panaudos gavėjas gali įgyti dalį nuosavybės teisės į panaudos davėjo jam perduotą turtą. Be to, panaudos davėjo lėšomis sukurtas turtas jokiu būdu negali priklausyti panaudos gavėjui nuosavybės teise.
21.5. Nagrinėjamu atveju joks naujas daiktas nebuvo pagamintas, buvo atlikta tik Pastatų rekonstrukcija. Daikto (pastato) teisinis režimas negali pasikeisti jį rekonstruojant, todėl Draugijai nuosavybės teisė į pastatą ar į jo dalį negali atsirasti. Statinio rekonstravimas negali būti prilyginamas naujo daikto sukūrimui. Rekonstruotos patalpos negali funkcionuoti ir būti naudojamos atskirai nuo likusių patalpų dalies ir dėl to negali būti laikomos atskiru nekilnojamojo turto objektu. Todėl jas ištiko patalpų (kaip pagrindinio daikto) likimas – jos perėjo ieškovės nuosavybėn.
21.6. Atsakovė kreipėsi į teismą dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo Nr. 244, praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą, jo atnaujinti neprašė, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas taikyti senatį ir šią reikalavimo dalį atmesti. Atsakovė nepateikė jokių konkrečių faktų bei įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti, kad teisėja A. Urbanavičienė galėtų būti šališka ar suinteresuota nagrinėjamos civilinės bylos baigtimi. Pažymėtina, kad teisėjas negali pakartotinai nagrinėti bylos, jei yra dalyvavęs nagrinėjant tą bylą ir jam dalyvaujant priimtas sprendimas ar nutartis, kuriais byla išspręsta iš esmės, buvo panaikintas aukštesnės instancijos teismo. Tokių aplinkybių šioje civilinėje byloje nenustatyta.
22. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepime į Draugijos kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kuria konstatuotas Draugijos procesinio teisės kreiptis į teismą termino praleidimas ir atmestas reikalavimas dėl Vyriausybės nutarimo nuginčijimo bei netenkintas reikalavimas panaikinti įrašus Nekilnojamojo turto registre, palikti nepakeistą, o kitus Draugijos kasacinio skundo argumentus ir reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
Draugijos argumentas, kad Vyriausybė sau pavaldžiai įmonei – VĮ Turto fondui Pastatus perdavė ne administraciniu aktu, o kitokiu dokumentu, t. y. nutarimu, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė šio nutarimo, kaip administracinio akto, ginčijimo terminą, šį Draugija akivaizdžiai praleido, jo atnaujinti neprašė ir svarbių šio termino praleidimo priežasčių nenurodė. Net ir šio akto nuginčijimas jokių materialinių teisinių pasekmių Draugijai nesukeltų, nes Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės atsiradimo į ginčo pastatus teisinis pagrindas yra įsiteisėję teismų sprendimai – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-413-10/02, Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011.
23. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į Draugijos kasacinį skundą prašo dėl atsakovės kasacinio skundo tenkinimo spręsti pagal šiame atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir nagrinėjamam ginčui aktualias teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
Draugija reikalavimą būti pripažintu Pastatų statytoja grindžia aplinkybe, kad per laikotarpį nuo 1992 m. birželio 26 d. iki 2005 m. lapkričio 9 d. niekas kitas be jos negalėjo vykdyti pastatų rekonstrukcijos. Tokio reikalavimo patenkinimui svarbu nustatyti, ar atsakovė atitinka statytojo sampratą, įtvirtintą Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje. Remiantis šia įstatymo nuostata, statytojas (užsakovas) – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kita užsienio organizacija, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas. Tokiu atveju Draugijai svarbu įrodyti rekonstrukcijos vykdymą savo lėšomis. Pastatų rekonstrukcija buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, kurias Draugija naudojo.
24. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
Atsakovės reikalavimas pripažinti ją Pastatų statytoja yra nepagrįstas, todėl atsakovės priešieškinis atmestas pagrįstai. Atsakovės veiksmai, kuriais siekiama įgyti teisę būti pripažintai ne tik Pastatų statytoja, bet ir savininke ir atitinkamus duomenis įregistruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, pažeidžia įsigaliojusius teismų sprendimus, kuriais buvo panaikinta Draugijos atlikta neteisėta Pastatų teisinė registracija.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atsakovės nuosavybės teisės į Pastatus pripažinimo ir teisėto lūkesčio įgyti nuosavybės teisę į juos
25. Byloje ginčas kilo dėl CK 4.47 straipsnio taikymo ir nuosavybės teisės įgijimo atlikus esamo daikto rekonstrukciją bei teisėto lūkesčio įgyti nuosavybės teisę į daiktą, atlikus jo rekonstrukciją, susiformavimo.
26. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuosavybės teisės į Pastatus įgijimo klausimą, nurodė, kad Pastatai buvo rekonstruojami, o ne statomi nauji. Atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, kad prašoma jos nuosavybe pripažinti nekilnojamojo daikto dalis funkcionuoja atskirai nuo pagrindinio pastato, kad jis nėra susietas vandentiekio, nuotekų, elektros inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.
27. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Pastatų savininkė yra Lietuvos Respublika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi konstatuota, kad nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki 2005 m. lapkričio 9 d. yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p, ir 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p. Taigi, Pastatuose iki sprendimo dėl nuosavybės teisių panaikinimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai Totorių g. 9 / Labdarių g. 10, nėra. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad byloje nėra ginčo ir atsakovė to neįrodinėja, jog vykdant statybas sukurti objektai yra susieti su Pastatais funkciniais ryšiais, todėl jie negali būti savarankiškas nuosavybės objektas, o susitarimo, kad tokiu būdu bus sukurta bendroji dalinė nuosavybė, tarp šalių nebuvo.
28. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai netinkamai taikė CK 4.47 straipsnį bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl nuosavybės teisės įgijimo sukūrus naują daiktą ar rekonstravus esamą. Jos teigimu, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės nuosavybės teisėms į Pastatus pripažinti buvo būtinas susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad vien aplinkybė, jog atsakovės atstatyta Pastatų dalis negali būti savarankiškas nuosavybės objektas, yra pagrindas paneigti jos nuosavybės teisę į naujai sukurtą objektą. Atsakovės teigimu, teismai turėjo padaryti išvadą, kad ji turi teisę įgyti nuosavybės teises bent į naujai sukurtą ir rekonstruotą Pastatų dalį.
29. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ji buvo panaudos (teisės naudotis Pastatais) davėja, o atsakovė tapo panaudos gavėja. Nei CK, nei kitame teisės akte nenustatyta, kad panaudos gavėjas gali įgyti dalį nuosavybės teisės į panaudos davėjo jam perduotą turtą. Panaudos davėjo lėšomis sukurtas turtas jokiu būdu negali priklausyti panaudos gavėjui nuosavybės teise. Be to, šiuo atveju joks naujas daiktas nebuvo sukurtas, buvo atlikta tik Pastatų rekonstrukcija.
30. Išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovės argumentų dėl nuosavybės teisės į Pastatus įgijimo, visų pirma reikšmingomis bylos aplinkybėmis laiko tai, kad klausimas dėl nuosavybės teisės į Pastatus jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Į šiuos teismų sprendimus atsižvelgė ir šią bylą nagrinėję teismai.
31. Remiantis CPK 279 straipsnio 4 dalimi, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims.
32. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003 patvirtino, kad Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu teisėtai panaikino atsakovės atliktą Pastatų teisinę registraciją.
33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 nustatė, kad atsakovė nuo 1992 m. iki 2005 m. rugsėjo 21 d., t. y. per laikotarpį, kada ji buvo įregistruota kaip turto savininkė, Pastatuose pakeitė 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukūrė 44,36 proc. naujo bendro ploto. Taip pat šioje nutartyje teismas nustatė, kad kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog pastatas Vilniuje, Totorių g. 9 / Labdarių g. 10, Vilniaus miesto savivaldybei priklausė nuosavybės ar patikėjimo teise, darytina išvada, jog nurodytas pastatas yra valstybės turtas, todėl nėra teisinio pagrindo pastatą įtraukti į savivaldybės administracijos apskaitą.
34. Šios teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatytos aplinkybės (lot. res judicata) rodo, kad Pastatų savininkė yra ne atsakovė, bet Lietuvos Respublika ir Pastatai yra valstybės turtas.
35. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendime Nr. KT5-S4/2019 konstatavo, kad Vyriausybė, priimdama 2012 m. vasario 29 d. nutarimą Nr. 244, įgyvendino įstatymų nustatytas valstybės turto savininko funkcijas, ir pažymėjo, kad valstybės nuosavybės teisė į Pastatus yra pripažinta ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
36. Atsakovės kasaciniame skunde nurodomi argumentai, kad ji nuosavybės teisę į Pastatus įgijo atlikusi jų rekonstrukciją (remonto darbus), remiantis daiktinės teisės normomis, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
37. Teisės į nuosavybę įgijimo pagrindus reglamentuoja CK 4.47 straipsnis. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYzLTY5NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-263-695/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-263-695/2020">e3K-3-263-695/2020</a>, 61 punktas). Pažymėtina, kad CK 4.47 straipsnis įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Remiantis minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise, kaip savarankiška daiktine teise, servitutu, uzufruktu, užstatymo teise (lot. superficies), ilgalaike nuoma, kaip savarankiška daiktine teise (lot. emphyteusis), įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Nors nuo CK 4.47 straipsnio įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. įstatyme buvo įtvirtintas nebaigtinis nuosavybės teisės įgijimo pagrindų sąrašas, tačiau dauguma jame nurodytų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų buvo žinomi ir anksčiau tiek teisės doktrinoje, tiek teisės aktuose. Vienas tokių pagrindų ir buvo nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą.
38. CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Vienas iš nuosavybės objektų pagaminimo būdų – statyba. Nuosavybės teisė atsiranda nuo statinio, kaip daikto, sukūrimo, statybos užbaigimo dokumentas (statybos užbaigimo aktas ar deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimas, pagal anksčiau galiojusią įstatymo redakciją – statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas) yra pagrindas daiktui ir nuosavybės teisei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Statybos įstatymo 24 straipsnis). Ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-237/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-237/2011">3K-3-237/2011</a>).
39. Atkreiptinas dėmesys, kad, remiantis iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 149 straipsniu, turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenustato įstatymas arba sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Tačiau tokiam nuosavybės teisės atsiradimui turėjo egzistuoti vienas iš esamų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, t. y. nuosavybės teisė negalėjo būti registruojama, jeigu neegzistavo nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.
40. Nuosavybės teisė į naujai pastatytą daiktą gali atsirasti, jeigu statyba buvo vykdoma laikantis ją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; kai asmens teisę į statinį ginčija kiti asmenys, kai į tą patį daiktą nuosavybės teises jau turi kitas savininkas, asmuo gali pareikšti teisme reikalavimą dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo; ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis statinį pastatė teisėtai, nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, pateikti įrodymus, paneigiančius esamo savininko teises į statinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-222/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-222/2006">3K-3-222/2006</a>).
41. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra siejamas su naujo daikto pagaminimu, o ne jo pagerinimu ir ši teisės norma neturi būti aiškinama plačiai. Todėl CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas pastačius daiktą negali būti aiškinamas kaip suteikiantis nuosavybės teisę į svetimą daiktą, kai kitas asmuo, naudodamasis juo, tą daiktą pagerina (pavyzdžiui, suremontuoja, atstato) nesant daikto savininko sutikimo dėl nuosavybės teisės perleidimo ar teisinio reglamentavimo, nustatančio tokią valdytojo teisę.
42. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Pastatų, kurie nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Valstybei nuosavybės teise priklausantys daiktai yra skirti visos visuomenės interesams tenkinti ir jų apsaugai taikytinas specialus teisinis režimas. Atitinkamai, sprendžiant klausimus dėl valstybei priklausančių nuosavybės objektų, turi būti atsižvelgiama į tokių daiktų išimtinumą ir jų reikšmę visuomenės poreikių tenkinimui, nes viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti. Viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina per atitinkamas institucijas, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-403/2019, 24 punktas).
43. Taip pat atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad atlikus Pastatų remonto ir atstatymo darbus jai atsirado teisėtas lūkestis dėl nuosavybės teisės įgijimo į juos.
44. Pagal šioje byloje teismų nustatytas aplinkybes atsakovei Pastatai buvo perduoti naudotis, jiems pagerinti buvo skiriamos valstybės lėšos. Byloje nėra nustatytų aplinkybių, kad ieškovė teisėtu pagrindu perleido nuosavybės teisę į Pastatus atsakovei. Atsakovė tik naudojo iš ieškovės gautas lėšas Pastatų rekonstrukcijos darbams atlikti, bet ši aplinkybė savaime nėra pagrindas laikyti, kad atsakovė tapo Pastatų statytoja ir įgijo į juos nuosavybės teisę.
45. Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428 nutarta pavesti Vilniaus miesto valdybai neatlygintinai naudotis pastatu Vilniuje, Labdarių g. 10/9, Lietuvos nepriklausomybės kovotojų-Miško brolių draugijai, kuriai lėšas šio pastato remontui skiria Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, prireikus – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taip pat potvarkyje nurodyta, kad Lietuvos nepriklausomybės kovotojų-Miško brolių draugija turi numatyti patalpas šiame pastate Lietuvos politinių kalinių sąjungai, pirmajai atkurtai Vilniaus miesto šaulių sąjungai ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriui.
46. Tai reiškia, kad Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428 nustatytas konkretus teisinis Pastatų perdavimo atsakovei pagrindas – neatlygintinis naudojimas bei tikslas, kurio siekiama tokiu būdu, t. y. suteikti Pastatuose patalpas atsakovei ir kitoms organizacijoms, kurios galėtų įgyvendinti savo veiklos tikslus. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nei iš minėto potvarkio teksto, nei kitų su jo priėmimu susijusių aplinkybių negalima daryti išvados, kad atsakovei galėjo susidaryti lūkestis, jog jai yra perduota nuosavybės teisė į Pastatus.
47. Pažymėtina, kad toks valstybės turto (Pastatų) perdavimas atsakovei iš esmės atitiko panaudos sutarties tikslus. Priimant Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkį Nr. 428 galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas reglamentavo panaudos teisinius santykius (366–373 straipsniai). Remiantis 1964 m. Civilinio kodekso 366 straipsniu, panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą. Taigi pagal minėto potvarkiu metu galiojusį teisinį reguliavimą panauda buvo suprantama kaip neatlygintinis daikto perdavimas naudotis, tačiau ne nuosavybės teisės perleidimas.
48. Įgyvendinant minėtą Vyriausybės potvarkį, buvo priimtas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkis Nr. 1042V, kuriuo į Lietuvos nepriklausomybės kovotojų-Miško brolių draugijos balansą perduoti Pastatai bei 1992 m. birželio 26 d. sudarytas perdavimo–priėmimo aktas.
49. Tai, kad Lietuvos Respublikai perdavus Pastatus atsakovei buvo suteiktos lėšos Pastatams atnaujinti, patvirtina byloje teismų nustatytos ir įvertintos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis: Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš rezervo fondo bei investicinių programų potvarkiais skyrė lėšas konkrečiam tikslui – Pastatų rekonstravimui, o ne atsakovei. Remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 20 d. raštu dėl lėšų skyrimo, matyti, jog Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos rūmų, esančių Vilniuje, Labdarių g. 10/9, restauravimo darbams atlikti Vyriausybė iš savo rezervo fondo 1998 metais skyrė 294,25 tūkst. Eur, 1999 metais – 94,13 tūkst. Eur, 2000 metais iš paskolų valstybės vardu – 159,29 tūkst. Eur, 2001 metais iš Privatizavimo fondo – 155,85 tūkst. Eur (iš jų panaudota 67,5 tūkst. Eur), 2002 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti šiam pastatui rekonstruoti 48,37 tūkst. Eur (panaudota 48,1 tūkst. Eur), 2003 metais iš valstybės biudžeto Vilniaus miesto savivaldybei numatyta skirti 86,89 tūkst. Eur (panaudota 40,8 tūkst. Eur).
50. Byloje teismų nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad 1992 m. Lietuvos Respublika perdavė atsakovei teisę neatlygintinai naudotis Pastatais. Gavusi šią teisę, atsakovė, įgyvendindama savo veiklos tikslus, pasitelkdama kitus asmenis, pradėjo Pastatų atstatymo ir remonto darbus, šie buvo finansuojami ir iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad nustatytos aplinkybės, susijusios su valstybės skirtu finansavimu Pastatams atstatyti ir remontuoti, leidžia teigti, jog valstybė turėjo tikslą ne remti atsakovę, kaip organizaciją, o vykdyti valstybės funkcijas – tvarkyti Vilniaus miesto senamiestį ir ugdyti pilietinę visuomenę.
51. Taip pat aplinkybė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkiu Nr. 1042V Senamiesčio seniūnijos valdyba perdavė Pastatus į atsakovės balansą, nepagrindžia, kad atsakovei buvo perduota nuosavybės teisė į Pastatus. Pastatų įtraukimas į atsakovės balansą šiuo atveju nepaneigia teismų nustatytos išvados, kad atsakovei nesuteikta nuosavybės teisė į Pastatus. Minėtame potvarkyje vartota balanso sąvoka rodo Pastatų valdymo atsakovei perdavimą, sudarant galimybę juos renovuoti pritaikant savo ir kitų potvarkyje nurodytų organizacijų veiklai bei jais naudotis, vykdant visuomenei naudingą veiklą, bet nepagrindžia nuosavybės teisės į Pastatus perėjimo atsakovei.
52. Byloje nustatyta, kad kai atsakovei buvo perduota teisė naudotis Pastatais, ji sudarydavo rangos sutartis dėl šių Pastatų remonto darbų. Tačiau aplinkybė, kad atsakovė sudarė tokias sutartis, organizavo Pastatų rekonstravimo darbus ir galimai sukėlė lūkestį tretiesiems asmenims, kad Pastatai jai priklauso nuosavybės teise, niekaip nepagrindžia, jog ji, atlikusi šiuos darbus, įgijo nuosavybės teisę į juos. Atsakovė kasaciniame skunde tik deklaratyviai argumentuoja tokio lūkesčio dėl nuosavybės teisės į Pastatus įgijimą, tačiau konkrečių teisinių argumentų, teisės aktų normų, pagrindžiančių tokią poziciją ir minėto lūkesčio susiformavimą, nepateikia. Taip pat atsakovės veiklos tikslai ir pobūdis nereikalauja įgyti nuosavybės teisės į Pastatus.
53. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia atsakovės teisės reikšti reikalavimą dėl išlaidų, skirtų Pastatams pagerinti, atlyginimo. Atsakovė byloje teigė, kad ji taip pat investavo savo ir kitų asmenų lėšas į Pastatų rekonstrukciją. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog nuo 1992 m. tarp šalių susiklostė ilgalaikiai neterminuotos panaudos santykiai. Tačiau šioje byloje atsakovė atskiro reikalavimo priteisti Pastatų rekonstrukcijai išleistas lėšas nereiškė. CK 6.501 straipsnyje reglamentuojama nuomininko teisė reikalauti jo turėtų daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Remiantis šiame straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, atsakovė gali siekti įrodyti, kad ji į Pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbus investavo nuosavų lėšų, darbo, laiko, ji turėtų teisę reikšti ieškinį dėl išlaidų patalpoms pagerinti atlyginimo, jeigu pareiga patirti šias išlaidas jai nekilo iš panaudos santykių, tačiau toks reikalavimas šioje byloje nėra pareikštas.
54. Apibendrintai išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai teisingai taikė CK 4.47 straipsnio 4 punktą ir nenukrypo nuo šią teisės normą aiškinančios kasacinio teismo praktikos, taip pat padarė teisingą išvadą, jog atsakovė neįgijo nuosavybės teisės į Pastatus. Atitinkamai atsakovė nepagrindė, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai sprendė dėl jos teisėto lūkesčio įgyti Pastatus nuosavybės teise atsiradimo. Todėl ši atsakovės kasacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
55. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovei galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis naudoti Pastatus savo veiklos tikslams. Atsakovė dėjo pastangas į Pastatų atkūrimą, prisidėjo savo darbu prie Pastatų atstatymo. Tai leidžia spręsti, kad atsakovė galėjo įgyti teisėtą lūkestį naudoti Pastatus. Nors atsakovė nesutiko su Pastatų perdavimu naudotis jai panaudos teisėmis, Patalpų suteikimo atsakovei naudotis aplinkybės rodo, kad jai galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis į ilgalaikį Pastatų naudojimą savo veikloje, vykdant visuomenei naudingą veiklą.
Dėl atsakovės kaip Pastatų statytojos statuso nustatymo
56. Byloje atsakovė taip pat kelia teisės aiškinimo klausimus dėl Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatytos statytojo sąvokos aiškinimo ir atsakovės pripažinimo Pastatų statytoja.
57. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma valstybės lėšomis. Vyriausybė iš rezervo fondo bei investicinių programų potvarkiais skyrė lėšas konkrečiam tikslui – Pastatams rekonstruoti, o ne atsakovei. Privačių asmenų ir organizacijų aukotos lėšos, atsižvelgiant į jų dydį ir atsakovės veiklos tikslus, nesudaro pagrindo atsakovę laikyti investuotoja. Atsakovė, būdama šių asignavimų valdytoja, turėjo informuoti Vyriausybę apie rekonstrukcijos eigą, t. y. gautas lėšas naudoti griežtai pagal nurodytą paskirtį.
58. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, laikydama save teisėta Pastatų savininke, nuo 1992 m. iki 2005 m. atliko faktinio statytojo (ir faktinio užsakovo) funkcijas ir kitiems subjektams, įskaitant valdžios institucijas, nekilo abejonių dėl atsakovės nuosavybės teisių įgyvendinimo, vykdant statybos darbus. Apeliacinės instancijos teismas pripažino labiau įrodyta pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad valstybė, skirdama lėšų Pastatų rekonstrukcijai, siekė atstatyti Pastatus, o atsakovė buvo tik šių asignavimų valdytoja. Tokią išvadą pagrindžia tai, kad didžioji dalis šių lėšų buvo skirta iš valstybės investicinių programų, lėšų paskirtis buvo tikslinė – Pastatų rekonstrukcijai.
59. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad Pastatų rekonstrukcijos finansavimo metu atsakovė buvo įregistruota kaip Pastatų savininkė ir valstybė, suteikdama lėšas Pastatams atkurti, iš esmės suteikė piniginę paramą privataus subjekto asmeniniam turtui atkurti. Atsakovės vertinimu, valstybės lėšos Pastatų rekonstrukcijai yra laikomos ne investicija į Pastatus, o finansine parama atsakovei. Statybos įstatyme nėra nurodyta, kad statytojo investuojamos lėšos privalo būti jo nuosavos lėšos, o statytoju gali būti laikomas asmuo, kuris investuoja kapitalą į statybą. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog lėšų gavimo šaltinis yra nereikšmingas, nes svarbiausia, kad lėšos subjektui priklausytų nuosavybės teise.
60. Taip pat atsakovė teigia, kad teismai klaidingai kvalifikavo jos statusą kaip faktinės Pastatų statytojos. Nagrinėjamu atveju jokios faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovė būtų vykdžiusi Pastatų statybą žinodama, jog naujas objektas yra kuriamas ne savo nuosavybės teisėms įgyti, priešingai – visos faktinės aplinkybės Pastatų statybos metu rodė, jog, atlikus Pastatų rekonstrukciją, būtent Draugija bus Pastatų savininkė. Todėl ieškovė perdavė Draugijai buvusių Pastatų griuvėsių nuosavybės teises, taip sudarydama visas reikiamas sąlygas atsakovei įgyvendinti Pastatų atkūrimo veiksmus kaip Pastatų savininkei. Nors po naujo Pastatų sukūrimo teismų sprendimais buvo panaikinta jos atlikta Pastatų kaip privačios nuosavybės teisinė registracija, tai nepaneigia prieš registracijos panaikinimą buvusios faktinės situacijos bei teisėto atsakovės ir kitų susijusių valstybės institucijų įsitikinimo, jog būtent atsakovei priklauso atkuriami Pastatai.
61. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės argumentais, nurodo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog Pastatų statytoja šioje byloje gali būti pripažinta tik Lietuvos Respublika. Lietuvos Respublika į Pastatų rekonstrukciją investavo 704 070 Eur. Valstybė, skirdama lėšų Pastatų rekonstrukcijai, atliko investiciją į Pastatus, o atsakovė buvo tik šių asignavimų valdytoja. Didžioji dalis šių lėšų buvo skirta iš valstybės investicinių programų, lėšų paskirtis buvo tikslinė – Pastatų rekonstrukcijai. Atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių nuosavų lėšų investavimą į Pastatų rekonstrukciją, nepateikė.
62. Išplėstinė teisėjų kolegija atsakovės kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl jos pripažinimo Pastatų statytoja ir netinkamo Statybos įstatymo taikymo atmeta kaip nepagrįstus.
63. Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatyta, kad statytojas (užsakovas) yra Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys), juridinis (juridiniai) asmuo (asmenys) ar kita (kitos) užsienio organizacija (organizacijos), kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai).
64. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nuosavybės teisės įgijimą pagaminant daiktą, nurodoma, kad, pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą, yra statytojas, o šio straipsnio 86 dalyje nustatyta, kad statyba ūkio būdu – statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius statybos rangos sutarties, naudojant tik statytojo darbo jėgą. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, nuosavybės teisės į pastatytą ar statomą statinį gali būti įgyjamos tik jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas ne savavališkai, nepažeidžiant statinio projekto sprendinių ar teisės aktų reikalavimų, t. y. teisėtai. Vadinasi, asmuo, savo darbu ir (ar) lėšomis atlikęs statybos darbus (statytojas) ir teisėtai pastatęs statinį ar jo dalį, įgyja nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MS00MDMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-61-403/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-61-403/2020">3K-3-61-403/2020</a>, 22–23 punktai).
65. Statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais, todėl statybos būdu sukurtų nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (Statybos įstatymo ir kitų statybą reglamentuojančių teisės aktų normų) įgyvendinimas. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2011">3K-3-268/2011</a>).
66. Investuojamos į statybą lėšos priklauso statytojui, o šis daiktinės teisės normų prasme yra kuriamo daikto savininkas. Tai gali būti jo nuosavos ar pasiskolintos lėšos, bet abiem atvejais jos nuosavybės teise priklauso tam asmeniui, kuris investuoja į statybą, o faktinio statytojo ar užsakovo tik įsisavinamos. Jei asmuo lėšas sutartimi patiki kitam asmeniui investuoti į statybą, bet neperleidžia jam nuosavybės teisių į lėšas, tai lėšų investuotojas turi būti vertinamas kaip statomo objekto investuotojas ir gaminamo daikto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004).
67. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl Pastatų statytojo, turi būti vertinamas lėšų, kuriomis finansuota Pastatų rekonstrukcija, pobūdis, jų skyrimo ir panaudojimo tikslai.
68. Šiuo atveju teismai nustatė, kad Pastatų rekonstrukcijos (atstatymo) darbai buvo finansuojami valstybės lėšomis. Atitinkamai ieškovė, skirdama lėšas Pastatų rekonstrukcijai, atliko investicijas į Pastatus, o atsakovė buvo tik asignavimų valdytoja, faktiškai panaudodama skirtas lėšas Pastatų rekonstrukcijos darbams atlikti. Todėl šiuo atveju investicijas į Pastatų rekonstrukciją atliko būtent ieškovė, o ne atsakovė.
69. Sprendžiant dėl Pastatų statytojo sąvokos aiškinimo, nepagrįstais laikytini atsakovės argumentai, kad valstybės suteikiamos lėšos Pastatų rekonstrukcijai gali būti laikomos pinigine parama atsakovės asmeniniam turtui sukurti. Šiuos atsakovės argumentus paneigia teismų nustatytos aplinkybės, kad tikslas Pastatus atstatyti (rekonstruoti) egzistavo dar iki paskiriant juos atsakovei ir valstybė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog prireikus lėšų remontui skirs Vyriausybė.
70. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija 1998 m. sausio 26 d. rašte Nr. 118-5 pažymėjo, jog pastatų remonto finansavimas būtų didelis įnašas į griūvančio senamiesčio atstatymą, o šių rūmų paskirtis turi kilnią idėją: išsaugoti Laisvės kovų atminimą ir ugdyti pilietinę visuomenę. Išplėstinė teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad tokiu būdu ieškovė, skirdama finansavimą, turėjo tikslą ne remti atsakovę, o vykdyti valstybės funkcijas – tvarkyti Vilniaus miesto senamiestį ir ugdyti pilietinę visuomenę. Būtent toks ieškovės skirtų asignavimų Pastatų rekonstrukcijai panaudojimas atitinka ieškovės tikruosius ketinimus.
71. Taip pat nepagrįstais laikytini atsakovės argumentai, kad ieškovė iš esmės perdavė Draugijai buvusių Pastatų griuvėsių nuosavybės teises, tokiu būdu sudarydama visas reikiamas sąlygas atkurti Pastatus jai kaip Pastatų savininkei. Tačiau šias aplinkybes paneigia šioje nutartyje nurodyti motyvai dėl nuosavybės teisės į Pastatus įgijimo. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė gali būti laikoma Pastatų statytoja.
72. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad ginčą nagrinėję teismai teisingai aiškino Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje įtvirtintą statytojo sąvoką ir, išsamiai įvertinę ginčui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė nėra Pastatų statytoja. Atsakovės kasaciniame skunde nurodyti argumentai šių teismų padarytų išvadų nepaneigia.
Dėl senaties termino taikymo skundžiant viešojo administravimo aktą
73. Atsakovė kasaciniame skunde nesutinka su teismų išvadomis dėl Vyriausybės nutarimui ginčyti taikytino ieškinio senaties termino taikymo. Vyriausybė 2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 244 nusprendė perduoti VĮ Valstybės turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (Pastatus) valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise.
74. Atsakovės teigimu, teismai netinkamai taikė CK 1.125 straipsnį ir ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, todėl nepagrįstai konstatavo, kad buvo praleistas senaties terminas Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimui Nr. 244 nuginčyti. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad Vyriausybės nutarimas yra administracinio pobūdžio aktas, todėl jam taikomas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Šiuo Vyriausybės nutarimu VĮ Turto bankui buvo perduotas Pastatų valdymas, naudojimas ir disponavimas daiktine (patikėjimo) teise. Todėl Vyriausybės nutarimas yra civilinės teisinės prigimties, nes juo valstybė įgyvendino savo, kaip Pastatų savininkės, teises, o jo pagrindu atsiranda nauji civiliniai teisiniai (turto patikėjimo) santykiai ir teismai nepagrįstai netaikė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ieškinio senaties termino.
75. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustačius, kad Pastatai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir valstybė turi teisę jais laisvai disponuoti, byloje neliko pagrindo spręsti dėl atsakovės kasaciniame skunde keliamų argumentų dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo Nr. 244 apskundimo termino.
Dėl teismo nešališkumo
76. Atsakovė kasaciniame skunde kelia klausimą dėl galimo apeliacinės instancijos teismo šališkumo. Atsakovė teigia, kad nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme bylą ir priimant ginčo nutartį teisėja pranešėja buvo A. Urbanavičienė, kuri buvo viena iš kolegijos narių, priėmusių Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, kuria buvo panaikinta teisinė atsakovės nuosavybės teisės į Pastatus registracija. Šia nutartimi yra ne kartą remiamasi ginčijamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl tai kelia abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo galimo šališkumo.
77. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą. Teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, be kitų atvejų, jeigu jis yra (ne)tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi; jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme; jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 65 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktai); taip pat kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 straipsnis).
78. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu vadovaujantis objektyviuoju testu vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).
79. EŽTT, vertindamas teisėjo galimą šališkumą dėl skirtingų funkcijų vykdymo teisminiame procese ir spręsdamas, ar yra teisėtas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, didžiausią dėmesį skiria bylose nagrinėtų klausimų tapatumui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Morel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34130/96, par. 47). Tam, kad būtų galima pripažinti teisėjo šališkumą, būtina nustatyti, jog teisėjas du kartus nagrinėjo tapačius faktus, turėjo atsakyti į tą patį klausimą, ar skirtumas tarp spręstų klausimų buvo labai menkas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional prieš Portugaliją, peticijos Nr. 4687/11, par. 69).
80. Sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, ar egzistuoja realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti, koks yra esminių skirtingose bylose spręstų klausimų, nagrinėtų faktų ryšys. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką, bylos šaliai argumentuojant, jog ji neteko galimybės į nešališką požiūrį naujoje (šioje) byloje, kadangi pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo nulemtas kitos civilinės bylos, kurioje tas pats teisėjas priėmė sprendimą dėl tų pačių asmenų ir juo rėmėsi šioje byloje, turi būti identifikuoti teisėjo nurodytose bylose nagrinėti faktai, jų ryšys (tapatumas), taip pat bylose spręsti teisiniai klausimai, siekiant nustatyti, ar jie yra panašūs ar galbūt visiškai skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTAtMTA3NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-10-1075/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-10-1075/2020">e3K-3-10-1075/2020</a>, 46 punktas).
81. Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šalis, žinodama apie teismo sudėtį, abejones dėl teismo šališkumo turėtų reikšti visų pirma tą bylą nagrinėjančiam teismui, o ne skųsdama sprendimą aukštesnės instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTI0LTY4NC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-124-684/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-124-684/2022">e3K-3-124-684/2022</a>, 34 punktas).
82. Atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką, tokiu atveju turi būti identifikuoti teisėjo nurodytose bylose nagrinėti faktai, jų ryšys (tapatumas), taip pat bylose spręsti teisiniai klausimai, siekiant nustatyti, ar jie yra panašūs ar galbūt visiškai skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTI0LTY4NC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-124-684/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-124-684/2022">e3K-3-124-684/2022</a>, 29 punktas).
83. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šią bylą nagrinėjusiame apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja buvo A. Urbanavičienė, kuri buvo viena iš kolegijos narių, priėmusių Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003.
84. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog egzistuoja objektyvios aplinkybės dėl teisėjos A. Urbanavičienės galimo šališkumo.
85. Pirma, nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003 buvo sprendžiami skirtingi teisės ir fakto klausimai. Nors abiejose bylose nagrinėti klausimai yra susiję su ginčais dėl nuosavybės teisės į Pastatus, anksčiau Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003 iš esmės buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės nuosavybės teisės į Pastatus registracijos teisėtumo. Tačiau nagrinėjamoje byloje spręsti klausimai dėl atsakovės kaip Pastatų statytojos nustatymo, nuosavybės teisės į Pastatus juos rekonstravus atsiradimo ir atsakovės iškeldinimo iš Pastatų. Tai leidžia teigti, kad šiose bylose buvo nagrinėjamos skirtingos faktinės aplinkybės ir atitinkamai skyrėsi šalių reikalavimai (ginčo dalykas).
86. Atitinkamai nėra reikšminga aplinkybė, kad šioje byloje skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra remiamasi Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien aplinkybė, jog teismas savo sprendime remiasi kai kuriomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos tos pačios sudėties teismo ankstesnėje byloje tarp tų pačių ginčo šalių, savaime nepagrindžia teismo (teisėjo) šališkumo, absoliutaus šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTAtMTA3NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-10-1075/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-10-1075/2020">e3K-3-10-1075/2020</a>, 46 punktas). Todėl minėta aplinkybė savaime nekelia abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo.
87. Antra, reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant teisėjo nešališkumo klausimą laikytina tai, kad tarp šioje ir anksčiau nagrinėtoje byloje priimtų sprendimų praėjo ilgas laiko tarpas. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 10 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-305/2003, o nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas nutartį priėmė 2021 m. gegužės 27 d. Tai reiškia, kad tarp šių dviejų teismo sprendimų yra 18 metų skirtumas. Tai paneigia abejones, kad bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėja galimai turėjo susiformavusią išankstinę nuomonę apie bylos baigtį.
88. Trečia, atsakovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ji būtų teikusi pareiškimus dėl teisėjos A. Urbanavičienės nušalinimo dėl šios galimo šališkumo. Nors atsakovei buvo žinoma apie ginčą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo sudėtį, atsakovė argumentus dėl galimo teisėjos šališkumo pateikė tik kasaciniam teismui. Tai leidžia teigti, kad atsakovei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu abejonių dėl teisėjos šališkumo nekilo. Be to, atsakovė nepateikė jokių kitų argumentų, kurie keltų abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo galimo šališkumo nagrinėjant bylą.
89. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovės kasaciniame skunde nurodomi argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Todėl atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl galimo apeliacinės instancijos teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties
90. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, nusprendžia, kad teismai teisingai taikė ginčui aktualias proceso ir materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Todėl atsakovės kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
91. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 26 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas turėjo 4,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas, nes nurodyta suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 Eur.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Danguolė Bublienė
Artūras Driukas
Andžej Maciejevski
Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
Algirdas Taminskas
