Civilinė byla Nr. e3K-3-114-701/2018
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-04510-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.2.4.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Naftininkų profesinei sąjungai, dėl papildomos išeitinės išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kolektyvinės sutarties sąlygų aiškinimą, aiškinimo ir taikymo, bei dėl kolektyvinės sutarties sąlygų aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 3028 Eur nuostolių atlyginimą; pripažinti, kad kolektyvinės sutarties 2016–2017 metams 5.5.11 punktas pažeidžia Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 35 straipsnyje nustatytus teisingumo ir sąžiningumo principus bei pablogina darbuotojo padėtį, palyginus su 5.5.1.3 punkte išdėstytomis nuostatomis; įpareigoti darbdavę AB „ORLEN Lietuva“ atsižvelgti į pradinį profesinės sąjungos siūlymą, išdėstytą 2016 m. liepos 28 d. protokole Nr. P22(5.41-1)-5, ir palikti galiojančias 5.5.1 punkto nuostatas.
Ieškovė nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. atsakovės buvo atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo nurodyta, kad išmokama 2800 Eur dydžio išeitinė išmoka pagal kolektyvinės sutarties 2016–2017 metams 5.5.1 punkto nuostatas. Kolektyvinės sutarties 5.5.1.3 punkte nustatyta, kad, darbo stažui esant ilgesniam nei 20 metų, mokami 4 papildomi vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai. Remiantis šiuo punktu jai (ieškovei) turėjo būti išmokėta 5828 Eur dydžio išeitinė išmoka, o ne 2800 Eur.
Byloje nustatyta, kad 2016 m. gegužės 26 d. atsakovės ir trečiojo asmens atstovai pasirašė AB „ORLEN Lietuva“ kolektyvinę sutartį 2016–2017 metams (toliau – Kolektyvinė sutartis), kurioje įtvirtinta bendrovės papildomų naudų skyrimo sistema: pagal šios sutarties 5.4 punktą, esant tam tikriems bendrovės veiklos rezultatams, bendrovės generalinio direktoriaus sprendimu gali būti sudarytas papildomų naudų fondas – iki 200 000 Eur nustatytam laikotarpiui; sutarties 5.1 punktas įtvirtina papildomų naudų rūšių sąrašą. Viena iš papildomų naudų rūšių – galimybė išmokėti didesnes, nei įstatymu nustatytas, išmokas atleidžiamiems darbuotojams dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų (sutarties 5.5.1 punktas); 5.5 punktas nustato papildomų naudų fondo lėšų paskirstymo būdą, t. y. darbuotojų ir darbdavio atstovai priima bendrą sutarimą ir sprendimą; 5.5.11 punktas suteikia teisę darbdavio ir darbuotojų atstovams, priimant sprendimą dėl papildomų naudų fondo lėšų panaudojimo, priimti sprendimus ir dėl kitokio dydžio papildomų naudų. Atsakovės generalinis direktorius, vadovaudamasis Kolektyvinės sutarties 5.4 punkto nuostatomis, 2016 m. liepos 27 d. įsakymu „Dėl papildomų naudų fondo darbuotojams sudarymo“ sudarė papildomų naudų fondą darbuotojams, kuriuo skirta 200 000 Eur. 2016 m. liepos 28 d. darbdavio ir darbuotojų atstovų susitikime, vadovaujantis Kolektyvinės sutarties 5.5.11 punkto nuostatomis, priimtas sprendimas (toliau – ir protokolinis sprendimas) dėl fondo lėšų panaudojimo laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., t. y. nuspręsta skirti lėšų penkioms papildomų naudų rūšims, iš jų: pagal kolektyvinės sutarties 5.5.1 punktą – 2800 Eur; pagal 5.5.2 punktą – 3000 Eur (bendra suma 12 000 Eur); pagal 5.5.4 punktą – 64390 Eur; pagal 5.5.5 punktą – 700 Eur (bendra suma 2100 Eur); pagal 5.5.6 punktą – 90 Eur (bendra suma 118 710 Eur).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovei 3029 Eur neišmokėtą išeitinės išmokos dalį; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovės valstybei 68 Eur žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad: atsakovės 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu nutraukta darbo sutartis su ieškove; ieškovei apskaičiuota šešių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 1 dalį ir 2800 Eur papildoma išeitinė išmoka pagal kolektyvinės sutarties 2016–2017 metams 5.5.1 punkto nuostatas, taip pat priskaičiuota 8743,50 Eur papildoma išmoka, iš viso 11792,12 Eur, atskaičius mokesčius, iš viso priskaičiuota išmokėti 8962,01 Eur.
Teismo vertinimu, byloje sprendžiamas ginčas yra individualus darbo ginčas. Įvertinęs Kolektyvinės sutarties sąlygas teismas pripažino, kad darbuotojų ir darbdavės atstovų nesusitarimas yra naudingesnis darbuotojui nei 2016 m. liepos 28 d. priimtas papildomas protokolinis darbdavės ir profesinės sąjungos atstovų susitarimas. Sistemiškai ir gramatiškai aiškindamas Kolektyvinės sutarties nuostatas teismas sprendė, kad šios sutarties tekstas yra prieštaringas, nenuoseklus ir tinkamai neišdėstytas, atskiriant konkrečias naudas konkrečiais punktais, todėl visas abejones dėl sutarties sąlygų aiškino ieškovės naudai.
Teismas pažymėjo, kad 2016 m. liepos 28 d. protokoliniu sprendimu darbdavės ir darbuotojų atstovai susitarė dėl papildomų naudų fondo panaudojimo ir pagal Kolektyvinės sutarties 5.5.1 punktą skyrė 2800 Eur sumą papildomai išeitinei išmokai darbuotojams, atleidžiamiems dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Teismo vertinimu, ši išmoka buvo paskirta vienam konkrečiam darbuotojui, t. y. ieškovei, nes kitų išmokų bendra suma didesnė. Teismas sprendė, kad šis protokolinis sprendimas nėra ir negali būti prilygintas kolektyvinei sutarčiai ir jis nėra kolektyvinės sutarties sąlygų pakeitimas (papildymas), nes nesilaikyta pakeitimo tvarkos, todėl juo negali būti nustatytos mažesnės garantijos darbuotojams, nei nustatyta Kolektyvinėje sutartyje. Ieškovei Kolektyvinės sutarties 5.5.1.3 punkte nustatyta išmoka būtų nepriklausiusi tik tokiu atveju, jeigu bendrovės generalinio direktoriaus įsakymu papildomų naudų fonde būtų skirta 0 Eur ar mažiau nei 5829 Eur. Teismas padarė išvadą, kad 2016 m. liepos 28 d. protokoliniu sprendimu nustatyta papildoma išeitinė išmoka darbuotojui, atleidžiamam dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų, prieštarauja Kolektyvinės sutarties 5.5.1.3 punktui.
Teismas konstatavo, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakyme dėl sutarties nutraukimo nepagrįstai ir neteisingai nurodyta 2800 Eur išmoka, remiantis Kolektyvinės sutarties 5.5.1 punktu, nes šiame Kolektyvinės sutarties punkte išmokos nėra nustatytos. Ieškovei turėjo būti išmokėti 4 papildomi vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai pagal Kolektyvinės sutarties 5.5.1.3 punkto nuostatas. Ieškovės mėnesio vidutinis darbo užmokestis buvo 1457,25 Eur, todėl 4 papildomi vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai sudarytų 5829 Eur. Ieškovei buvo paskirta 2800 Eur papildoma išmoka, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 3029 Eur išeitinės išmokos pagal Kolektyvinės sutarties 5.5.1.3 punkto nuostatas.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 15 d. sprendimu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti.
Kolegija nurodė, kad Kolektyvinė sutartis nustato ne tik kokios naudos apskritai gali būti skiriamos darbuotojams, bet ir konkrečių papildomų darbuotojams teikiamų naudų, įskaitant išeitinių išmokų, paskirstymo, dydžio nustatymo ir mokėjimo sistemą. Kolektyvinės sutarties 5.5 punktas nurodo, kad, atsižvelgiant į fondo dydį, darbuotojų ir darbdavio atstovai priima sprendimą, kokioms Kolektyvinės sutarties 5.5 punkte įtvirtintoms naudoms naudoti fondo lėšas.
Kolektyvinės sutarties 5.5.11 punkte įtvirtinta nuostata, suteikianti teisę bendrovei ir profesinei sąjungai, priimant sprendimą dėl fondo lėšų panaudojimo, susitarti dėl kitokio dydžio naudų, negu nurodyta Kolektyvinės sutarties 5.5 punkte. Taigi papildomų naudų skyrimas yra sąlyginis, priklausantis nuo fondo dydžio ir bendrovės bei profesinės sąjungos susitarimo. Aiškindama Kolektyvinės sutarties 5.5. punktą kolegija sprendė, kad bendrovė ir profesinė sąjunga susitardamos turi teisę pasirinkti, būtent kokioms Kolektyvinės sutarties 5.5 punkte nustatytoms naudoms skirti fondo lėšas.
Kolegija pripažino, kad Kolektyvinėje sutartyje įtvirtintas mechanizmas, leidžiantis nustatyti papildomų naudų skyrimą, o fondo lėšų panaudojimas pagal atskiras kolektyvines sutarties nuostatas yra bendrovės ir profesinės sąjungos derybų ir pasiekto susitarimo rezultatas. Kolegija pažymėjo, kad tokiai pozicijai pritaria tiek atsakovė, tiek ir profesinės sąjungos atstovai.
Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Kolektyvinės sutarties nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog protokoliniu susitarimu negali būti nustatytos mažesnės garantijos darbuotojams, nei nustatyta Kolektyvinėje sutartyje.
Kolegija nurodė, kad darbdavė ir profesinė sąjunga, vadovaujantis Kolektyvinės sutarties 5.5 ir 5.5.11 punktais, pasinaudodamos savo teise susitarti, priėmė kompromisinį sprendimą, t. y. 2016 m. liepos 28 d. bendrovės ir darbuotojų atstovai pasirašė protokolą dėl skirtojo fondo panaudojimo laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nusprendžiant skirti lėšų penkioms papildomų naudų rūšims, iš jų 2800 Eur papildomoms išeitinėms išmokoms darbuotojams, atleidžiamiems dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Taigi, 2016 m. liepos 28 d. priimtas sprendimas dėl fondo lėšų panaudojimo, kartu nustatant, kad darbuotojui, atleidžiamam dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų, bus išmokama papildoma 2800 Eur išeitinė išmoka. Kolegijos vertinimu, būtent taip darbuotojų ir darbdavio atstovai įgyvendino Kolektyvinėje sutartyje įtvirtintą teisę darbuotojų ir darbdavio atstovams susitarti dėl kitokio naudų dydžio, negu nustatytas Kolektyvinės sutarties 5.5.1 punkte.
Kolegija konstatavo, kad atsakovė, skirdama ir išmokėdama ieškovei 2800 Eur papildomą išmoką prie 8743,50 Eur išeitinės išmokos, tinkamai vykdė Kolektyvinės sutarties nuostatas, todėl ieškovės reikalavimas dėl 4 papildomų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos išmokėjimo pagal Kolektyvinės sutarties 5.5.1.3 punktą pripažintinas nepagrįstu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo: panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 vasario 10 d. sprendimą; pasinaudoti įstatymu suteikta teise išeiti už ieškinio ribų ir DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu priteisti iš atsakovės ieškovės naudai jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio (1457 Eur per mėn.) kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatas). Kolektyvinės sutarties tikslas ir prigimtis yra nustatyti kolektyvines, o ne individualiam darbuotojui įmonėje taikomas sąlygas. Darbdavio ir darbuotojų atstovų 2016 m. liepos 28 d. protokolinis sprendimas ta apimtimi, kuria nustatyta ieškovei išmokėtina išeitinės išmokos suma, negali būti prilygintas pačiai kolektyvinei sutarčiai ar juo labiau pakeisti jos nuostatų. Šis protokolinis sprendimas yra dėl ieškovės priimtas individualaus pobūdžio sprendimas, kuris pablogino jos padėtį lyginant su Kolektyvinėje sutartyje įtvirtintomis nuostatomis. Neaiškios ar dviprasmiškos sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, t. y. jeigu kyla abejonių dėl sutarties sąlygos, kuri nebuvo individualiai aptarta, ji yra aiškinama tokią sąlygą pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė).
Teismas pažeidė DK 12 straipsnio nuostatas. Teisėje vadovaujamasi principu, kad teisės aktų galia nukreipta į ateitį. Ieškovė apie darbo sutarties nutraukimą buvo įspėta 2016 m. gegužės 23 d., darbo sutartis nutraukta 2016 m. rugsėjo 19 d. Darbdavio ir darbuotojų atstovų protokolinis sprendimas, kuriuo ieškovei nuspręsta išmokėti mažesnę, nei Kolektyvinėje sutartyje nustatyta, papildomą išeitinę išmoką priimtas 2016 m. liepos 28 d. Gavusi įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo bei įvertinusi visas aplinkybes, ieškovė nusprendė neginčyti paties atleidimo iš darbo fakto, tuo pačiu pagrįstai tikėdamasi, kad jai bus išmokėtos visos pagal galiojusius teisės aktus priklausančios išeitinės išmokos. Šį jos lūkestį sustiprino ir aplinkybė, kad 2016 m. gegužės 26 d. AB „ORLEN Lietuva“ ir Naftininkų profesinės sąjungos atstovai pasirašė Kolektyvinę sutartį su visomis joje nurodytomis socialinėmis garantijomis. Ieškovei išeitinių išmokų dydis tapo aktualus nuo 2016 m. gegužės 23 d. (įspėjimo dėl atleidimo dienos), tuo metu galiojusios kolektyvinės sutarties nuostatos įtvirtino, kad atleidimo atveju ieškovei bus išmokėta 4 vidutinių darbo užmokesčio dydžio papildoma išeitinė išmoka. 2016 m. liepos 28 d. protokoliniu sprendimu darbdavės ir darbuotojų atstovų suderinta papildoma išeitinės išmokos suma negalėjo būti taikoma ieškovei, nes toks taikymas reikštų, kad šis sprendimas taikomas atgaline data. Net nekvestionuojant nurodyto protokolinio sprendimo teisėtumo, turėtų būti pripažinta, kad Kolektyvinės sutarties sąlygų pakeitimas negalėjo turėti įtakos ieškovės teisėms, atsiradusioms dar iki tokio sutarties sąlygų pakeitimo. Nagrinėjamu atveju yra visos ieškovės teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygos.
Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 414 straipsnyje nustatytas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas, be kita ko, suteikia bylą nagrinėjančiam teismui teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti įstatyme nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 414 straipsnio 3 dalis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose ieškovė nebuvo atstovaujama teisininko ir savarankiškai rengė procesinius dokumentus, savo pažeistas teises pati gynė teismo posėdžiuose. Galimai dėl teisinių žinių stokos ieškovė ne iki galo suformulavo ieškinio reikalavimus – neprašė priteisti kompensacijos už pradelstą atsiskaityti laikotarpį (DK 141 straipsnio 3 dalis) ir procesinių palūkanų (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Atsižvelgdama į įstatymo teismui suteiktą teisę peržengti pareikšto ieškinio ribas, taip pat jeigu teismas nustatytų, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės kasacinį skundą, ieškovė prašo kasacinio teismo pasisakyti dėl DK 141 straipsnio 3 dalies ir CK 6.210 straipsnio taikymo, priteisiant ieškovei jos vidutinio darbo užmokesčio (1457 Eur) kompensaciją už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį, taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškovė nepagrįstai protokolinį sprendimą vertina kaip kolektyvinės sutarties keitimą. Nagrinėjamu atveju bendrovės ir darbuotojų atstovai susitarė ir įtvirtino, kad Kolektyvinės sutarties nuostatos dėl papildomų naudų nustatymo ir skyrimo yra sutartinio pobūdžio, nes Kolektyvinėje sutartyje įtvirtintas mechanizmas dėl papildomų naudų skyrimo grindžiamas bendrovės ir profesinės sąjungos teise susitarti kiekvienu konkrečiu atveju (Kolektyvinės sutarties 5.5.11 punktas). Atitinkamai protokolinis sprendimas nėra ir negali būti kolektyvinės sutarties sąlygų pakeitimas (papildymas), kadangi šis dokumentas yra kolektyvinės sutarties nuostatas įgyvendinantis dokumentas. Tai susitarimas, kuris, kaip nustatyta Kolektyvinės sutarties 5.5 punkte, sudaromas kolektyvinės sutarties šalių susitarimu kiekvienu konkrečiu atveju. Negali būti iškeliamas tik vienas teorinis principas (šiuo atveju, kad visais atvejais neaiškios ar dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos prisijungusios prie sutarties šalies naudai), ignoruojant kitus principus, nenustatant tarp jų teisinio ryšio ir įtakos konkrečiai situacijai. Ieškovės pozicija, kad turi būti vadovaujamasi principu, jog neaiškios kolektyvinės sutarties nuostatos turi būti aiškinamos darbuotojo naudai, pažeidžia principą – šalių (bendrovės ir Naftininkų profesinės sąjungos) teisę ir laisvę susitarti ir prisiimti įsipareigojimus, dėl kurių buvo susitarta.
Ieškovė kasaciniame skunde iškelia nepagrįstus naujus (nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nekeltus ir nenagrinėtus) reikalavimus – priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir prašo kasacinio teismo peržengti pareikšto ieškinio ribas. CPK 340 straipsnis nustato taisyklę, kad kasacinis teismas nagrinėja skundus dėl apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų. CPK 417 straipsnis reglamentuoja darbo bylų ypatumus, pagal kurį, jei byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau, nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Šiuo atveju nauji ieškovės reikalavimai keliami tik kasaciniame skunde, jie nepateikti ir nenagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl nenagrinėtini kasacine tvarka.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kolektyvinės sutarties nuostatų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje
Nagrinėjamoje byloje ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl 3028 Eur nuostolių (neišmokėtos išeitinės išmokos dalies) atlyginimo, šį reikalavimą kildina iš Kolektyvinės sutarties normatyvinių sąlygų netinkamo vykdymo.
Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų (DK (byloje taikoma DK redakcija, galiojusi ginčo teisinių santykių atsiradimo metu) 59 straipsnio 1 dalis). Kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas, atstovaujamas profesinės sąjungos, kelių profesinių sąjungų arba darbo tarybos, ir darbdavys, atstovaujamas įmonės vadovo arba įgaliotų administracijos pareigūnų (DK 60 straipsnis). Jos įstatymo nustatyta tvarka organizuoja kolektyvinės sutarties projekto rengimą, sąlygų svarstymą ir derinimą (DK 62 straipsnis) ir sudarytą sutartį pasirašo. Kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos įstatymų, aukštesnės pakopos (nacionalinės, šakos ar teritorinės) kolektyvinės sutarties arba kurios neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties (DK 61 straipsnio 1 dalis). Kolektyvinė sutartis, jeigu joje nenustatyta kitaip, keičiama ir papildoma tokia pačia tvarka, kaip sudaroma pati sutartis (DK 64 straipsnis).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad kolektyvinė sutartis – tai įstatymo nustatyta tvarka parengtas ir darbdavio ir įmonės darbuotojų per atstovus sudarytas bei pasirašytas rašytinis susitarimas, kurio turinį sudaro organizacinių, informacinių, prievolinių ir normatyvinių sąlygų visuma. Kolektyvinės sutarties normatyvinės nuostatos nėra individualizuotos, jos taikomos ne tik sutartį pasirašiusiems ar sutarties pasirašymo metu įmonėje dirbusiems asmenims, bet visiems sutarties galiojimo metu įmonėje dirbantiems asmenims (DK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-156/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-156/2013">3K-7-156/2013</a>).
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbdavio ir darbuotojų atstovų sudaryti kolektyviniai susitarimai turi pirmenybę ir yra privalomi visiems darbuotojams, kitaip paneigiama kolektyvinių darbo santykių, kolektyvinių ginčų sprendimų ir derybų esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-184-313/2015).
DK reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, o atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato DK, taip pat pagal DK nustatytas ribas kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai (DK 1 straipsnis). Darbo teisės šaltiniai yra ir kiti įstatymai, normatyvinės kolektyvinių sutarčių nuostatos (DK 3 straipsnio 1 dalis).
DK 11 straipsnyje nustatyta, kad jeigu tarp DK normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikoma DK norma. Jeigu darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį, o jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę taikomos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius (DK 9 straipsnio 1, 2 dalys). Toks teisės normų taikymo reglamentavimas grindžiamas tuo, kad darbo teisė yra privatinės teisės šaka, kurioje nustatytos specialiosios normos bendrųjų civilinės teisės normų atžvilgiu. Jeigu tam tikrų darbo teisinių klausimų, susijusių su bendraisiais privatinės teisės institutais, pavyzdžiui, sutartimis, juridinių asmenų teisinio reguliavimo ypatumais, nereglamentuoja darbo įstatymai, tai konkrečiam klausimui spręsti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomi bendresni – civiliniai įstatymai (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 1 straipsnis).
Sutarčių aiškinimo instituto paskirtis – nustatyti sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo. Iki 2014 m. liepos 1 d. DK nebuvo įtvirtintų specialiųjų sutarčių aiškinimo taisyklių darbo teisiniuose santykiuose. 2014 m. gegužės 15 d. įstatymu Nr. XII-902 DK papildytas 101 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, įtvirtintus DK 2 straipsnyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti šie darbo santykių teisinio reglamentavimo principai: asociacijų laisvė; laisvė pasirinkti darbą; valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą; darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis; saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas; teisingas apmokėjimas už darbą; visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas; darbo santykių stabilumas; darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes; kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus; kolektyvinių sutarčių šalių atsakomybė už įsipareigojimus.
Darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos turi būti aiškinamos tokiu būdu, kad jų aiškinimo rezultatas būtų suderinamas su darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, juos atitiktų ir jiems neprieštarautų.
Kasacinis teismas, aiškindamas DK 101 straipsnį, yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje neįtvirtinta išsamių darbo sutarčių aiškinimo taisyklių, leidžiančių nustatyti tikrąjį darbo sutarties turinį, šalių prisiimtas teises ir pareigas, taigi vadovavimasis DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, nėra pakankamas. Dėl to, įvertinus darbo sutarties specifiką ir tikslus, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, laikantis DK 101 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018, 14 punktas).
DK nesant įtvirtintų specialiųjų sutarčių aiškinimo taisyklių darbo teisiniuose santykiuose, taikytinos sutarčių aiškinimą reglamentuojančios CK normos (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 9 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju CK įtvirtintos (CK 6.193–6.195 straipsniai) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės gali būti papildomai taikomos ta apimtimi, kiek jos neprieštarauja DK 101 straipsnyje nustatytoms darbo santykius reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisyklėms.
Kasaciniame skunde argumentuojama, kad byloje turėjo būti taikoma CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sutarčių aiškinimo taisyklė, jog: kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Tokia argumentacija vertintina kaip nepagrįsta, nes, pirma, DK 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta speciali darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų aiškinimo taisyklė, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. DK esant įtvirtintai šiai specialiajai darbo santykius reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisyklei ir šiuo aspektu teisiniam santykiui esant tiesiogiai reglamentuojamam darbo teisės normų, CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sutarčių aiškinimo taisyklė darbo santykius reglamentuojančių sutarčių aiškinimui netaikytina. Antra, nagrinėjamu atveju aktualios Kolektyvinės sutarties aspektu ieškovė nevertintina kaip sutarties sąlygas priėmusi šalis, vartotoja ir (arba) sutartį prisijungimo būdu sudariusi šalis.
Konstatuotina, kad DK 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų aiškinimo taisyklė yra subsidiari šių sutarčių aiškinimo taisyklė, kuri taikytina tada, kai yra neaiškių, dviprasmiškų sutarties sąlygų, kilus abejonių dėl jų turinio prasmės ir reikšmės bei nepasisekus išaiškinti sutarties vadovaujantis kitomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
Vertintina, kad šiai bylai aktualias Kolektyvinės sutarties sąlygas aiškinant pagal darbo santykių teisinio reglamentavimo principus ir bendruosius teisės principus, sistemiškai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, jos šalių atstovų poziciją, tikruosius ketinimus ir elgesį po sutarties sudarymo, nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja DK 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šios teisės normos taikymo sąlyga – abejonės dėl jų (sąlygų) turinio prasmės ir reikšmės. Nors juridinės technikos aspektu jos gali būti vertinamos kaip išdėstytos ne visai preciziškai ir komplikuotai, tačiau jų turinio prasmės ir reikšmės nėra pagrindo pripažinti kaip sukeliančių pagrįstų abejonių. Spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu Kolektyvinės sutarties nuostatų aiškinimu ir pagrįstai, tinkamai aiškindamas jos sąlygas, konstatavo, jog: Kolektyvinė sutartis nustato ne tik tai, kokios naudos apskritai gali būti skiriamos darbuotojams, bet ir konkrečių papildomų darbuotojams teikiamų naudų, įskaitant išeitines išmokas, paskirstymo, dydžio nustatymo ir mokėjimo sistemą; Kolektyvinėje sutartyje įtvirtintas mechanizmas, leidžiantis nustatyti papildomų naudų skyrimą, o fondo lėšų panaudojimas pagal atskiras kolektyvines sutarties nuostatas yra bendrovės ir profesinės sąjungos derybų ir pasiekto susitarimo rezultatas; papildomų naudų skyrimas yra sąlyginis, priklausantis nuo fondo dydžio ir bendrovės bei profesinės sąjungos susitarimo. Ieškovės kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas pripažinti neteisėtomis.
2016 m. liepos 28 d. darbdavės ir darbuotojų atstovų priimtas sprendimas dėl fondo lėšų panaudojimo laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. vertintinas kaip Kolektyvinės sutarties 5.5, 5.5.11 punktų sąlygose nustatytas jų įgyvendinimo aktas. Sutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad šis Kolektyvinės sutarties sąlygose nurodytas jų įgyvendinimo aktas neprilygintinas kolektyvinei sutarčiai ir jos nepakeičia, tačiau jis atitinka derybose dėl Kolektyvinės sutarties sudarymo pasiektą ir Kolektyvinės sutarties sąlygose aiškiai bei nedviprasmiškai išdėstytą rezultatą, todėl vertintinas kaip teisėtas ir privalomas visiems atitinkamu metu pas atsakovę dirbantiems darbuotojams, kitaip būtų paneigiama kolektyvinių derybų laisvė ir esmė. Kasacinio skundo argumentas, kad 2016 m. liepos 28 d. darbdavės ir darbuotojų atstovų priimtu sprendimu yra pabloginta ieškovės padėtis, lyginant su Kolektyvinėje sutartyje įtvirtintomis nuostatomis, vertintinas kaip nepagrįstas. Spręstina, kad ieškovė, atitinkamai argumentuodama, siekia, jog tam tikros Kolektyvinės sutarties sąlygos, kurios jai (ieškovei) yra naudingesnės, būtų taikomos, o mažiau naudingos sąlygos – netaikomos.
Pagal Kolektyvinės sutarties sąlygas darbuotojų, tokių kaip ieškovė, teisė į keturių papildomų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (Kolektyvinės sutarties 5.5.1.3 punktas) yra sąlyginė, priklausanti nuo fondo dydžio, darbdavės bei darbuotojų atstovų sprendimo buvimo ar nebuvimo, o jam esant – sprendimo turinio (Kolektyvinės sutarties 5.5, 5.5.11 punktai). Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kuriuo teigiama, kad ieškovė yra įgijusi teisę į keturių papildomų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką pagal Kolektyvinės sutarties 5.5.1.3 punktą ir šia prasme turi teisėtą bei gintiną lūkestį.
2016 m. liepos 28 d. darbdavės ir darbuotojų atstovų priimtas sprendimas nepripažintinas Kolektyvinės sutarties sąlygų pakeitimu. Teisę į išeitinę išmoką turi atleidžiamas iš darbo darbuotojas, o šios teisės turinys – išeitinės išmokos dydis – nustatomas pagal tai, į kokio dydžio išeitinę išmoką darbuotojas turi teisę pagal teisės aktus ir (ar) darbo sutarties šalių susitarimus jo atleidimo iš darbo momentu. Dėl to darytina išvada, kad aplinkybė, jog nurodytas darbdavės ir darbuotojų atstovų sprendimas yra priimtas po ieškovei įteikto įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą, neteikia pagrindo pripažinti, jog jis, atleidžiant ieškovę iš darbo jau po jo priėmimo, buvo taikytas atgaline data.
Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir nereikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti ar pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos.
Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų, todėl šių išlaidų priteisimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 7,77 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 7,77 Eur (septynis Eur 77 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis
