Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir teisinį kvalifikavimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-230-219/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14227-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.3; 2.6.1.3.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. G., D. U. ir N. U. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. U. ieškinį atsakovams I. G., D. U. (D. U.), N. U. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų; trečiasis asmuo – V. U. (V. U.), išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir teisinį kvalifikavimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas E. U. teismo prašė iškeldinti atsakovę I. G. ir jos nepilnamečius vaikus (D. U. ir N. U.) su visu turtu iš jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

3. Ieškovas nurodė, kad atsakovai teisę naudotis jo butu įgijo po I. G. santuokos nutraukimo su nepilnamečių vaikų tėvu V. U., teismui patvirtinus sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šioje nutartyje dėl santuokos nutraukimo buvo nustatyta, jog I. G. per 3 metus turi būti nuperkamas būstas, atitinkantis jos poreikius, o iki tol, kol bus nupirktas būstas, atsakovė su vaikais turi teisę gyventi Bute. Praėjus 3 metams, atsakovai toliau gyvena ieškovo Bute, be to, I. G., nors sutartimi buvo įsipareigojusi, nemoka komunalinių mokesčių. Ieškovo nuomone, tarp šalių buvo susiklostę neterminuoti panaudos teisiniai santykiai. Butas reikalingas ieškovui, todėl jis 2017 m. lapkričio 3 d. siuntė atsakovams pranešimą-pretenziją, kuriuo informavo apie panaudos santykių nutraukimą ir iškeldinimą iš Buto iki 2017 m. gruodžio 4 d., tačiau jie į šias pretenzijas nereagavo. Pasibaigus neterminuotai panaudos sutarčiai, atsakovai toliau gyvena bute be teisėto pagrindo, todėl turi būti iškeldinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Byloje nustatyta, kad ieškovui E. U. pagal 2002 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybės teise priklauso butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas, susijęs su šiuo Butu, – sudaryta 2011 m. gruodžio 19 d. panaudos sutartis, aprašymas „I. G. su vaikais bute turės teisę gyventi neterminuotai“. 2011 m. gruodžio 19 d. buvo sudaryta trišalė ieškovo E. U., atsakovės I. G. ir trečiojo asmens V. U. sutartis (toliau – ir Sutartis), kurioje nustatytos šios esminės sąlygos: šalys pripažįsta, kad I. G. ir V. U., būdami santuokoje, 2002 m. balandžio 19 d. pirko Butą (Sutarties 1 punktas); šalys pripažįsta, kad I. G. su vaikais negali likti be būsto, dėl to jai suteikiama teisė nemokamai gyventi Bute, sumokant už komunalines paslaugas (Sutarties 2 punktas); šalys, taip pat ir E. U., pripažįsta, kad per 3 metus po šios Sutarties pasirašymo V. U. organizuoja Buto pardavimą, veikdamas kartu su E. U., ir perka būstą I. G., kuris atitinka Sutartyje nurodytas sąlygas (Sutarties 5 punktas); būstas I. G. gali būti perkamas ir neparduodant Buto (Sutarties 6 punktas); I. G. su vaikais Bute turės teisę gyventi neterminuotai, jeigu nebus įvykdytos šios sutarties 5 ir 6 punktuose nustatytos sąlygos, o V. ir E. U., gyvenantys nuomojamame bute, nesikels gyventi į Butą, kol jame gyvens I. G. (Sutarties 3 punktas); I. G. sutikus, pardavus Butą gautos lėšos gali būti dalijamos lygiomis dalimis: 1/2 gautų lėšų – V. U. ir E. U., 1/2 gautų lėšų – I. G. (Sutarties 7 punktas); I. G. nuo to momento, kai jos nuosavybėn bus įgytas ir užregistruotas naujas būstas, per protingą laikotarpį kaip galima greičiau išsikels iš Buto ir neturės bei nereikš jokių pretenzijų V. U. ir E. U. (Sutarties 8 punktas); šalys pareiškė, kad Sutartyje išdėstyti įsipareigojimai atitinka tikrąją šalių valią ir kad juos šalys aiškiai suprato bei įsipareigoja vykdyti (Sutarties 9 punktas).

6. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimu buvo nutraukta atsakovės I. G. ir trečiojo asmens V. U. (ieškovo tėvo) santuoka, buvo patvirtinta sutuoktinių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutartyje dėl būsto nurodyta, jog šalys, atsižvelgdamos į tai, kad vaikai lieka gyventi su motina I. G., ir pripažindamos tai, kad vaikai negali likti be būsto, susitaria, kad V. U. iš savo lėšų įsipareigoja aprūpinti I. G. būstu (nupirkdamas naują būstą I. G. nuosavybės teisėn), kuris tenkintų I. G. ir jos vaikus pagal plotą, patogumus ir lokalizaciją. Būstas turi būti nuperkamas per trejus metus nuo nurodytos sutarties patvirtinimo teisme dienos. Iki tol, kol bus nupirktas būstas, I. G. su vaikais neatlygintinai gyvena Bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi tenkintas I. G. prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje Nr. 2-621-845/2012 dėl V. U. įsipareigojimo aprūpinti (nupirkti) I. G. nauju būstu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimu atmesta pareiškėjų V. ir E. U. prašymo suinteresuotam asmeniui I. G. atnaujintoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu dalis dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų „Dėl būsto“ pakeitimo ir sprendimas paliktas nepakeistas. 2017 m. lapkričio 3 d. ieškovas išsiuntė atsakovei pranešimą-pretenziją, kuria ieškovas nustatė atsakovei 1 mėnesio terminą atlaisvinti Butą ir perduoti jį ieškovui, 2018 m. sausio 15 d. išsiųstas pakartotinis reikalavimas.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės I. G. su nepilnamečiais vaikais gyvenimas ginčo Bute buvo sutartas šalių tarpusavio susitarimais, ieškovas šią teisę pripažino. Duomenų, kad trečiasis asmuo V. U. įvykdė susitarimą nupirkti atsakovei naują būstą, teismas nenustatė, priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir baudos trečiajam asmeniui paskyrimo.

8. Teismas, sistemiškai vertindamas šalių pasirašytos trišalės sutarties turinį, padarė išvadą, kad šalių susitarimas dėl atsakovės gyvenimo ieškovui priklausančiame Bute, iki atsakovė galės įsikelti į trečiojo asmens jai nupirktą būstą, galėtų reikšti, jog šalys susitarė dėl atidedamojo termino, kuris priklauso nuo tam tikros sąlygos atsiradimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.33 straipsnio 2 dalis). Ši sąlyga iki šiol nėra įvykdyta. Teismo vertinimu, Sutarties 5 punkte minimas 3 metų terminas nustatytas trečiajam asmeniui, kad šis nupirktų būstą, o ne atsakovės teisės gyventi ieškovui priklausančiame Bute pasibaigimui. Teismas pabrėžė, kad pareiga išsikelti atsakovei iš Buto kyla nuo to momento, kai jos nuosavybėn bus įgytas ir įregistruotas naujas būstas. Teismas akcentavo, kad tokiu būdu šalys susitarė dėl panaudos sutarties termino, kuris, neįvykus tam tikrai šalių sutartai aplinkybei, nėra pasibaigęs ir negalima teigti, jog šalių panaudos sutartis yra neterminuota ir ją galima būtų nutraukti CK 6.642 straipsnio 1 dalies tvarka.

9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. spalio 14 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – iškeldinti atsakovus I. G., D. U. ir N. U. kartu su jų visa manta iš ieškovui E. U. priklausančio buto per 3 mėnesius nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo būtinybę, siekiant nagrinėjamoje byloje tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį, vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, atsižvelgiant į byloje nustatytas ir ginčo šalių nurodytas aplinkybes, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, tikruosius sutarties šalių ketinimus (valią).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutartis yra panaudos sutartis su atidedamuoju terminu, kuris priklauso nuo tam tikros sąlygos atsiradimo (CK 6.33 straipsnio 2 dalis). CK 6.629 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutarčiai taikomos šio kodekso 6.479 straipsnio, reglamentuojančio nuomos sutarties terminą, nuostatos. CK 6.479 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad nuomos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota, tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip 100 metų. Sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu. Jeigu sutarties terminas joje nenustatytas, tai laikoma, kad sutartis neterminuota. Terminuotą sutartį galima apibrėžti kaip tokią, kurios pasibaigimas arba vykdymas priklauso nuo tam tikro laiko – termino – pasibaigimo. Civilinės teisės doktrinoje išaiškinta, kad svarbu nepainioti termino ir sąlygos, t. y. terminas anksčiau ar vėliau baigsis, nors jo pasibaigimo momentas gali ir nebūti tiksliai žinomas, o sąlyga yra įvykis, kuris apskritai neaišku, ar įvyks.

12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo sutarties nuostatas, sprendė, kad Sutarties punktai dėl būsto pirkimo atsakovei apskritai gali neįvykti, tai patvirtina ir trečiojo asmens V. U. elgesys, nes V. U. per tiek metų nuo šios Sutarties sudarymo šios sąlygos neįgyvendino ir nurodė, kad neturi galimybių šios sąlygos ateityje įgyvendinti. Dėl to tokios sutarties nuostatos, kurios gali apskritai neįvykti ir kurios iš viso nepriklauso nuo panaudos davėjo ar panaudos gavėjo valios, remiantis civilinės teisės doktrina, negali būti laikomos panaudos sutarties terminu su atidedamąja sąlyga, o laikoma sąlyginės trišalės sutarties sąlyga, kuri neturi įtakos sprendžiant, ar panaudos sutartis terminuota. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo 2011 m. gruodžio 19 d. Sutartyje šalys buvo sutarusios konkretų 3 metų terminą (t. y. įvykį su terminu, kuris tikrai įvyks), per kurį trečiasis asmuo V. U. turėjo organizuoti atsakovei I. G. buto pirkimą (Sutarties 5 punktas). Sutarties 3 punkte šalys susitarė, kad, pasibaigus šiam terminui, atsakovė su vaikais galės gyventi ginčo Bute neterminuotai. Teismas padarė išvadą, kad ginčo Sutartis, visoms šalims sutarus, pirmus trejus metus buvo terminuota, o pasibaigus šiam terminui, tapo neterminuota. Priešingas aiškinimas šioje ginčo situacijoje prieštarautų CK 6.629 straipsnyje nustatytai panaudos sutarties sampratai ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes panaudos sutartis nustato laikiną perdavimą naudotis daiktu, priklausomą nuo panaudos davėjo valios, o ne naudojimąsi daiktu iš esmės be laiko apribojimo (be termino), iki kol įvyks tam tikras įvykis, nepriklausantis nuo panaudos davėjo valios (t. y. šiuo atveju, iki kol trečiasis asmuo nupirks atsakovei būstą), kuris gali neįvykti.

13. Kolegija pabrėžė, kad Sutartyje nurodytos sąlygos (dėl trečiojo asmens įsipareigojimo atsakovei nupirkti butą) buvo patvirtintos Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas pareiškėjų I. G. (šios bylos atsakovės) ir V. U. (šios bylos trečiojo asmens) pareiškimas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtintas toks trečiojo asmens (vieno iš sutuoktinių) įsipareigojimas. Šios bylos ieškovas nebuvo minėtos bylos ir patvirtinto teismo sprendimu įsipareigojimo šalimi, t. y. ginčo Sutarties sąlygos, susijusios dėl naujo būsto atsakovei pirkimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš esmės sieja tik atsakovę ir trečiąjį asmenį (buvusius sutuoktinius), tačiau ne ieškovą ir atsakovę. Ieškovas Sutartimi, ją pasirašęs, tik patvirtino, jog pripažįsta sąlygas dėl trečiojo asmens įsipareigojimo, tačiau kartu patvirtino, jog leidžia atsakovei su vaikais gyventi Bute neterminuotai, jeigu trečiasis asmuo neįgyvendins įsipareigojimo per Sutartyje nurodytą terminą. Taigi, nors ieškovas patvirtino minėtas sąlygas, jas pasirašydamas, bet tokios sąlygos (susijusios su buvusių sutuoktinių susitarimais) iš esmės prieštarauja panaudos sutarties esmei ir sampratai, kurį įtvirtinta CK 6.629 straipsnyje, t. y. panaudos sutarties esmė yra tai, kad panaudos davėjas perduoda panaudos gavėjui nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje nurodytos būklės, tačiau tokiomis sutartimis nėra įsipareigojama spręsti dėl kitų asmenų (šiuo atveju sutuoktinių) tarpusavio įsipareigojimų. Tokia sąlyga neturi panaikinti panaudos davėjo valios.

14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tikėtina, kad ši sutartis buvo sudaryta išimtinai atsakovės ir trečiojo asmens, o ne ieškovo, interesais. Kolegija pabrėžė, kad kiekvienas susitarimas turi atitikti asmenų, sudarančių šiuos susitarimus, teisėtus lūkesčius, o šiuo atveju, vertinant protingo žmogaus požiūrio aspektu, ieškovas negalėjo neturėti lūkesčio neterminuotai nesinaudoti jam nuosavybės teise priklausančiu butu, kai pats neturi kito būsto, ir sudaryti tokias panaudos sutarties sąlygas, kurios pasibaigimas priklausytų nuo sąlygos, kuri neaišku, ar kada įvyks, ir kurios įvykdymas priklauso išimtinai nuo trečiojo asmens veiksmų.

15. Kolegija sprendė, kad atsakovės nurodomos ir įrodinėtos byloje aplinkybės, jog ji buvo prisidėjusi prie ginčo Buto įsigijimo ar jame atlikto remonto, neturi reikšmės byloje kilusiam ginčui išspręsti, nes atsakovė neginčijo ieškovo nuosavybės teisės.

16. Kolegija pažymėjo, kad, ginant vaiko teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams.

17. Kolegija sprendė, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, t. y. nesant duomenų, kad tėvai dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių neturi galimybių įgyvendinti pareigos užtikrinti gyvenamąjį būstą vaikams (užtikrinti vaikų teisės į gyvenamąjį būstą), nėra pagrindo pripažinti teisinės būtinybės ginti vaikų interesus suvaržant buto savininko teises. Dėl to nėra teisinio pagrindo neiškeldinti atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų iš ieškovui priklausančio Buto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu atsakovė I. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą bei perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas nepagrįstai šalių santykius kvalifikavo kaip panaudos sutartį, pasirinktą sutarties sąlygą aiškino atsietai nuo kitų sutarties sąlygų, nevertindamas tikrųjų šalių ketinimų.

18.2. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo kitoje byloje nustatytus prejudicinius faktus, kurie patvirtina tikruosius šalių ketinimus sudarant trišalę sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartyje nurodyta, kad šalys pripažino, jog Butas buvo nupirktas santuokoje tarp V. U. ir I. G., ir E. U. šios nuostatos taip pat neginčijo. Toje pačioje byloje nustatytas ir kitas prejudicinis faktas, kad, prieš sudarydami 2011 m. gruodžio 19 d. tarpusavio įsipareigojimų po santuokos nutraukimo sutartį, tie patys asmenys 2011 m. spalio 27 d. sudarė identiško turinio sutartį dėl įsipareigojimų, kaip sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių priedą, ją teikė teismui patvirtinti I. G. ir V. U. santuokos nutraukimo byloje. Atsižvelgiant į šiuos prejudicinius faktus yra akivaizdu, kad 2011 m. gruodžio 19 d. trišalė sutartis atitinka taikos sutarčiai būdinus požymius, t. y. Butas buvo įsigytas ir įrengtas bendromis V. U., I. G. ir E. U. lėšomis, todėl sudarydamos šią sutartį šalys siekė išvengti galimo teisminio ginčo santuokos nutraukimo byloje, kurioje ieškovas E. U. būtų tapęs skolininku, todėl susitarė dėl jų bendromis lėšomis sukurto turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinių santykių.

18.3. Teismas taip pat nesilaikė reikalavimo sutartį aiškinti sistemiškai. Sutarties 1 punkte šalys pripažįsta, kad buvę sutuoktiniai I. G. ir V. U., būdami santuokoje, 2002 m. balandžio 19 d. pirko Butą. Ši sąlyga reiškia ieškovo E. U. skolos I. G. ir V. U. pripažinimą. Sutarties 7 punkte nurodyta, kad, I. G. sutikus, pardavus Butą, gautos lėšos gali būti dalijamos lygiomis dalimis: 1/2 gautų lėšų – V. U. ir E. U. bei 1/2 gautų lėšų – I. G.. Ši sąlyga nustato ieškovo disponavimo teisės apribojimą ir kartu įvirtintą šalių susitarimą dėl bendro turto pasidalijimo jo pardavimo atveju. Sistemiškai aiškinant visas sutarties sąlygas bei sutarties sudarymo kontekstą, akivaizdu, kad tai nėra panaudos teisiniai santykiai.

18.4. Viena iš priežasčių, kodėl apeliacinės instancijos teismas šalių ginčą išsprendė nesivadovaudamas jų sutartimi, bet taikydamas CK 6.642 straipsnio nuostatą, reglamentuojančią daikto savininko teisę atsisakyti daikto neatlygintinio naudojimo sutarties, yra aplinkybė, kad trišalė sutartis nebuvo patvirtinta teismo. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDktNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-409-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-409-701/2015">3K-3-409-701/2015</a>), pagal kurią, nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis šalims turi įstatymo galią ir turi būti vykdoma.

18.5. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovo teisę iškeldinti atsakovus iš Buto CK 6.642 straipsnio pagrindu, pažeidė galiojančios 2011 m. gruodžio 19 d. sutarties 3 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad I. G. su vaikais Bute turės teisę gyventi neterminuotai, jeigu nebus įvykdytos šios Sutarties 5 ir 6 punktuose nustatytos sąlygos. Teismas nusprendė iškeldinti atsakovus iš Buto, nors minėta sutarties sąlyga tai draudžia. CK 6.642 straipsnio norma, reglamentuojanti terminuotos panaudos sutarties nutraukimo tvarką, nėra imperatyvi taisyklė. Ji taikoma tik tuo atveju, jeigu ko kita nenustato sutartis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzgtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-238-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-238-915/2015">3K-3-238-915/2015</a>). Vadinasi, sutarties šalys, vadovaudamosi sutarties laisvės principu (CK 6.156 straipsnis), galėjo nustatyti ir kitokias sutarties nutraukimo sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis).

18.6. Apeliacinės instancijos teismas, neišanalizavęs trišalės Sutarties sąlygų turinio, neišsiaiškinęs šalių tikrųjų ketinimų, sprendė, kad Sutarties 3 punktas (jame nustatyta, kad atsakovai ginčo Bute turės teisę gyventi neterminuotai, jeigu nebus įvykdytos sąlygos jiems nupirkti kitą būstą) netaikytinas, nurodydamas, jog ieškovas negalėjo neturėti lūkesčio neterminuotai nesinaudoti jam nuosavybės teise priklausančiu Butu. Sutarties 3 punkte įtvirtintas susitarimas sutarties šalims turi įstatymo galią, todėl yra privalomas ir turi būti vykdomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

18.7. Ieškovas byloje neginčijo 2011 m. gruodžio 19 d. trišalės Sutarties, nereiškė jokių reikalavimų dėl Sutarties 3-iojo punkto pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, pasisakydamas, kad: 1) Sutartis yra ginčo sutartis (nors ji nėra ginčijama); 2) 2011 m. gruodžio 19 d. sutartis iš esmės yra sutartis dėl tuometinių sutuoktinių tarpusavio įsipareigojimų po santuokos nutraukimo; 3) nėra pagrindo pripažinti teisinę būtinybę ginti vaikų interesus suvaržant Buto savininko teises.

18.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normas, nes nesivadovavo išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eA2-2894-558/2017 nustatytais prejudiciniais faktais, inter alia (be kita ko), faktu, kad Butas buvo įgytas santuokoje abiejų sutuoktinių, tik įregistruotas E. U. vardu.

18.9. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės įrodinėtos byloje aplinkybės, jog ji prisidėjo prie ginčo Buto įsigijimo ar jame atliko remontą, neturi reikšmės byloje kilusiam ginčui išspręsti, nes atsakovė neginčijo ieškovo nuosavybės teisės ir nereiškė priešieškinio. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovo nuosavybės teisės į Butą atsirado ir atsakovės lėšomis, todėl ieškovas yra skolingas atsakovei už tą turtą. Šie įrodymai buvo svarbūs aiškinantis trišalės sutarties sudarymo aplinkybes, sutartį sudariusių asmenų valią, atskleidžiant jos sąlygų turinį.

19. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Atsakovė viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl panaudos, bet kasaciniu skundu keičia savo poziciją ir teigia, jog buvo sudaryta ne panaudos, bet taikos sutartis. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Be to, tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo jokio ginčo, kurį jiems būtų reikėję spręsti sudarant taikos sutartį. Tai, kad tuo metu vyko atsakovės I. G. ir trečiojo asmens V. U. skyrybų procesas, neturi jokios įtakos ieškovo teisinei padėčiai.

19.2. Nesutiktina su atsakovės argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų. Tarp šalių kilo ginčas, ar jų sudaryta panaudos sutartis yra terminuota, ar neterminuota. Abi šalys tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip panaudą. Šalims nekeliant ginčo dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo, teismas šių aplinkybių nevertino. Nei Sutarties pavadinime, nei jos nuostatose nėra termino „panauda“, tačiau ginčo santykių kvalifikavimą lemia ne sutarties pavadinimas ar forma, o jos turinys. Aplinkybės, susijusios su atsakovės teisėmis į butą, būtų svarbios tik tuo atveju, jeigu atsakovė būtų ginčijusi ieškovo nuosavybės teisę į šį butą.

19.3. Apeliacinės instancijos teismas šalių susitarimą dėl panaudos laikė ginčo sutartimi, nes šalių ginčas yra kilęs iš šalių susitarimo dėl panaudos, todėl teismas pagrįstai šalių susitarimą laikė ginčo objektu ir neperžengė bylos nagrinėjimo ribų.

20. Kasaciniu skundu atsakovai D. U. ir N. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Atsiliepimas į ieškinį ir atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo teikiamas tik atsakovės I. G. vardu, pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį, kurioje nebuvo aptartas N. U. ir D. U. atstovavimas šioje byloje. Taigi byla buvo išnagrinėta jiems nedalyvaujant byloje. Šios aplinkybės sudaro absoliutų teismų sprendimų negaliojimo pagrindą.

20.2. Tiek trišale 2011 m. gruodžio 19 d. tarpusavio įsipareigojimų po santuokos nutraukimo sutartimi, tiek Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimo sąlyga,,Dėl būsto“ buvo sukurti uzufrukto, o ne panaudos teisiniai santykiai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias uzufrukto pasibaigimą, nes ginčo šalių teisinius santykius nepagrįstai kvalifikavo kaip panaudos.

20.3. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai kvalifikuodamas šalis siejančius teisinius santykius ir dėl to pažeisdamas CK 4.150 straipsnyje nustatytus uzufrukto nutraukimo teisinius pagrindus, nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-443/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-443/2007">3K-3-443/2007</a> išaiškinta, kad uzufruktoriui, kaip svetimo daikto naudotojui, kyla iš esmės tapačios prievolės kaip ir bet kurių panaudos teisinių santykių subjektams. Tačiau šių pareigų pažeidimas, priešingai nei sutartiniuose panaudos santykiuose, nėra pagrindas uzufrukto teisei pasibaigti vien tik uzufrukto objekto savininko valia. Ši teisė nesibaigia ir uzufrukto objekto savininkui pareiškus apie uzufrukto teisės nutraukimą prieš terminą. Tokia išvada darytina įvertinus CK 4.150 straipsnyje nustatytus uzufrukto pasibaigimo pagrindus, kurių sąrašas yra baigtinis (CK 4.150 straipsnio 2, 5 dalys). Tai suponuoja, kad teismo sprendimu nustatyta uzufrukto teisė gali pasibaigti tik panaikinus uzufruktą teismo sprendimu (CK 4.150 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Šioje byloje nenustatyta, kad yra CK 4.150 straipsnyje nurodytų pagrindų uzufrukto teisei pasibaigti, todėl nepilnamečių atsakovų iškeldinimas iš Buto, iki jie sulauks pilnametystės, negalimas.

21. Ieškovas atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, jei pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo, remdamasis šia aplinkybe, grindžia savo apeliacinį skundą. Nepilnamečių atsakovų atstovė pagal įstatymą yra jų motina I. G., kuri dalyvavo visuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ir atstovavo ne tik savo, bet ir savo nepilnamečių vaikų interesams. Įstatyme įtvirtinta atstovo pagal įstatymą teisė, bet ne pareiga pasitelkti advokatą. Atstovo pagal įstatymą dalyvavimas byloje yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nepilnamečiai vaikai buvo tinkamai atstovaujami, nepriklausomai nuo advokato buvimo ar nebuvimo.

21.2. Atsakovams gynybinę poziciją dėl uzufrukto suformavus tik kasaciniame procese, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas negalėjo dėl jos pasisakyti. To negali padaryti ir kasacinis teismas (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, atsakovų nurodomos aplinkybės dėl uzufrukto nesudaro kasacijos pagrindo, todėl neturėtų būti vertinamos. Be to, tarp šalių negalėjo susiklostyti uzufrukto santykiai, nes Butas nuosavybės teise niekada nepriklausė vienam iš tėvų. Pagal teismų suformuotą praktiką svetimam turtui, kuris nuosavybės teise nepriklauso tėvams, negali būti nustatytas uzufruktas CK 3.71 straipsnio 1 dalies pagrindu (Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTUzMi00ODAvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1532-480/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1532-480/2015">2A-1532-480/2015</a>). Teismas uzufrukto nustatyti negalėjo, nes pagal CK 3.86 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu gali būti suteikiama uzufrukto teisė naudotis gyvenamuoju šeimos turtu ar jo dalimi, jeigu šis turtas iki santuokos nutraukimo turėjo šeimos turto statusą ir asmeninės ar dalinės nuosavybės teise priklauso buvusiam sutuoktiniui.

21.3. Nėra pagrindo remtis išaiškinimu atsakovų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-443/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-443/2007">3K-3-443/2007</a>, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, atsakovų nurodytoje byloje ginčo objektu buvęs butas anksčiau nuosavybės teise priklausė sutuoktiniams, uzufruktas buvo nustatytas teismo sprendimu pagal atsakovės ieškinį dėl uzufrukto nustatymo CK 3.71 straipsnio 1 dalies pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties sąlygų aiškinimo ir teisinio kvalifikavimo

22. Byloje kilo ginčas dėl bylos dalyvių 2011 m. gruodžio 19 d. sudarytos tarpusavio įsipareigojimų trišalės Sutarties sąlygų aiškinimo ir teisinio kvalifikavimo, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu ir pasisako.

23. Byloje nustatyta, kad ieškovas E. U., atsakovė I. G. ir trečiasis asmuo V. U. 2011 m. gruodžio 19 d. sudarė trišalę sutartį. Šioje Sutartyje bylos dalyviai nurodė tokius pagrindinius faktus ir sąlygas: Sutarties šalys pripažino, kad Butą 2002 m. balandžio 19 d. pirko I. G. ir V. U., būdami santuokoje (Sutarties 1 punktas), tačiau jis nupirktas E. U. (V. U. sūnaus) vardu; šalys taip pat pripažino, kad I. G. su nepilnamečiais vaikais negali likti be būsto, todėl jai suteikta teisė gyventi Bute (Sutarties 2 punktas), kol V. U. per trejus metus po sutarties pasirašymo organizuos šio Buto pardavimą ir nupirks I. G. šioje sutartyje aptartas sąlygas atitinkantį būstą (Sutarties 3, 5 punktai); būstas I. G. gali būti perkamas ir neparduodant Buto, o jo pardavimo atveju, I. G. sutikus, šalys gali pasidalyti už Butą gautus pinigus: 1/2 jų dalis tektų I. G. ir 1/2 jų tektų V. bei E. U. (Sutarties 7 punktas); V. U. nupirkus ir įregistravus būstą I. G. vardu, ši įsipareigojo kiek galima greičiau išsikelti iš ginčo Buto ir nereikšti V. bei E. U. jokių pretenzijų (Sutarties 8 punktas).

24. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas trišalės Sutarties sąlygas, padarė išvadą, kad Sutartimi buvo sutarta dėl I. G. išsikėlimo iš Buto atidedamojo termino (CK 6.33 straipsnio 2 dalis), kuris priklauso nuo tam tikros sąlygos atsiradimo – kol trečiasis asmuo V. U. nupirks I. G. būstą, todėl atsakovei pareiga išsikelti iš Buto atsiras, kai jai bus nupirktas kitas būstas. Kadangi būstas nenupirktas, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

25. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Sutartį, nurodė, kad prievolės atidedamasis terminas galimas tik tuo atveju, kai jis apibrėžtas laiko tarpu arba aplinkybe (įvykiu), kuri neišvengiamai ir objektyviai tikrai įvyks. Teismas aiškino, kad Sutarties šalys jos galiojimą apibrėžė aiškiu laiko tarpu – trejų metų terminu, kuriam pasibaigus panaudos sutartis tapo neterminuota ir ieškovas, kaip Buto savininkas, įgijo teisę įstatymo nustatyta tvarka ją nutraukti bei reikalauti, kad atsakovė su nepilnamečiais vaikais būtų iškeldinta (CK 6.642 straipsnis). Dėl to panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, ir ieškinio dalį dėl iškeldinimo patenkino.

26. Teisėjų kolegija nurodo, kad bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės suformuluotos CK 6.193 straipsnyje. Pažymėtina, kad sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-431/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-431/2011">3K-3-431/2011</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-474/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-474/2012">3K-3-474/2012</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, be kita ko, reiškia, kad asmenys laisvi ne tik sudaryti sutartį ar jos nesudaryti, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, sutartimi sukuriamų teisių ir pareigų. Šalys turi teisę sudaryti sutartis, nenustatytas CK normų, taip pat sutartis, turinčias kelių sutarčių rūšių elementų, jei tai neprieštarauja įstatymams. Taigi sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę laisva valia susitarti dėl sutarties ir jos sąlygų, jei sutartis ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, gerai moralei, viešajai tvarkai ar teisės principams.

28. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos dalyvių sudarytos trišalės Sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms sutarčių teisės normoms, gerai moralei ar viešajai tvarkai. Šalys tai pripažįsta ir Sutarties sąlygų neginčija.

29. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išaiškinimu, kad sandoriu nustatytas prievolės įvykdymo terminas gali būti apibrėžtas laiko tarpu arba įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti (CK 1.117, 6.33 straipsniai), tačiau teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas gali būti susietas ir su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje. Sandoris, kuris asmenims teisių ir (ar) pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą padaro priklausomus nuo tam tikrų sąlygų, aplinkybių buvimo ar nebuvimo, laikomas sąlyginiu sandoriu (CK 1.66 straipsnio 1 dalis). Atidedamoji sąlyga lemia sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą (CK 1.66 straipsnio 2 dalis), o naikinamoji sąlyga – sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą (CK 1.66 straipsnio 3 dalis). Sąlyginio sandorio taisyklės taikomos ir prievolėms. Prievolė, kurios atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas priklauso nuo sąlygos – galinčio ateityje įvykti įvykio ar veiksmo, tačiau šalims nežinant, ar jis įvyks, ar ne, laikoma sąlygine (CK 6.30 straipsnio 1 dalis).

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 1.66 straipsnio 1 dalį galimi sudaryti sąlyginiai sandoriai, kuriuose teisių arba pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. Sąlyginiai sandoriai gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (CK 1.66 straipsnio 1 dalis). Sąlyginių sandorių teisinis reguliavimas leidžia išskirti sąlygai keliamus reikalavimus. Ja gali būti pripažinta tik tokia aplinkybė, kuri: 1) atsiranda ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis); 2) šalims nėra žinoma ir neturi būti žinoma, ar tokia aplinkybė įvyks ar ne (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys; 1.68 straipsnio 2–4 dalys); 3) yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.66 straipsnio 4 dalis); 4) jos buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (CK 1.66 straipsnio 1 dalis); 5) nepriklauso išimtinai nuo skolininko valios (CK 1.68 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastarasis reikalavimas, nustatytas CK 1.68 straipsnio 4 dalyje, draudžiantis sąlygos buvimą sieti išimtinai su skolininko valia, taikomas tik atidedamajai sąlygai, t. y. lemiančiai sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą (CK 1.66 straipsnio 2 dalis). Ta pati nuostata pakartota CK 6.30 straipsnio 5 dalyje, nurodant, kad prievolė, kurios atsiradimas siejamas su sąlyga, kurios buvimas visiškai priklauso nuo skolininko, negalioja. Pažymėtina, kad CK 6.30 straipsnio 5 dalyje nustatyta ir minėto ribojimo išimtis – jeigu sąlyga yra tam tikrų veiksmų atlikimas ar neatlikimas, prievolė galioja net ir tais atvejais, kai tų veiksmų atlikimas ar neatlikimas priklauso nuo skolininko.

31. Iš trišalės Sutarties sąlygų, kuriomis sutarta dėl I. G. ir jos vaikų teisės Bute nemokamai gyventi, sumokant už komunalines paslaugas, iki ji bus aprūpinta kitu būstu, o Buto pardavimo atveju – gauti pusę jo kainos arba gauti nuosavybės teise kitą būstą, matyti, kad joje yra CK 6.629 straipsnyje apibrėžtos panaudos sutarties elementai. Pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalį neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje nurodytos būklės.

32. Atsakovams suteikta teisė naudotis Butu taip pat turi CK 4.141 straipsnyje nustatyto uzufrukto požymių. Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (CK 4.141 straipsnio 1 dalis). Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai (CK 4.141 straipsnio 2 dalis).

33. Be nurodytų trišalės Sutarties sąlygų, Sutartyje taip pat susitarta dėl atsiskaitymo su atsakove, sumokant jai pusę Buto vertės sudarančią sumą arba nuperkant Sutartyje nustatytus reikalavimus atitinkantį būstą. Taigi ginčo Sutartis atitinka CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nurodytos mišrios sutarties, turinčios kelių rūšių sutarčių elementų, sąvoką. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija dėl Sutarties kvalifikavimo pasisako neperžengdama ieškiniu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų – tik dėl šalių ginčo, ar Sutartis ir joje nustatyta ieškovo prievolė leisti atsakovei su vaikais naudotis Butu pasibaigė ieškovui pareikalavus iš atsakovų išsikelti iš Buto.

34. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Bylos šalių ginčas kilo dėl atsakovų teisės gyventi Bute ir ieškovo teisės reikalauti, kad atsakovai išsikeltų iš Buto, įgyvendinimo. Šių teisių įgyvendinimo sąlygas lemia Sutartyje nustatytos prievolės.

35. Trišalės Sutarties 2 punktu atsakovei I. G. su vaikais suteikta teisė nemokamai gyventi Bute. Pagal CK 6.632 straipsnį perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Taip pat nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas (CK 4.148 straipsnis). Taigi ieškovas, kaip Buto savininkas, pagal Sutarties 2 punktą laikomas skolininku vykdant prievolę atsakovų (kreditorių) naudai suteikti naudotis Butą Sutartyje nustatytomis sąlygomis.

36. Trišalės Sutarties 5 punktu nustatyta skolininkų trečiojo asmens V. U. ir ieškovo E. U. prievolė veikiant kartu per 3 metų atidedamąjį terminą po Sutarties pasirašymo organizuoti Buto pardavimą, siekiant nupirkti kitą būstą kreditorei I. G. arba su jos sutikimu gautas lėšas padalyti Sutarties šalims pagal Sutarties 7 punktą.

37. Sutarties 6 punkte nustatyta alternatyvi atsakovės aprūpinimo būstu galimybė, jį nuperkant nepardavus Buto. Šios prievolės skolininkas yra trečiasis asmuo V. U.

38. Sutarties 8 punkte nurodyta I. G. prievolė išsikelti iš Buto per protingą laikotarpį nuo to momento, kai jos nuosavybėn bus įgytas ir užregistruotas naujas būstas. Šios prievolės atsakovė I. G. yra skolininkė, o ieškovas – kreditorius.

39. Minėta, kad pagal Sutarties 5 ir 6 punktus atsakovų aprūpinimas kitu būstu, jį nuperkant arba skiriant I. G. pusę sumos, gautos pardavus Butą, priklauso nuo trečiojo asmens V. U. ir ieškovo E. U. veiksmų. Šių veiksmų atlikimas, aprūpinant atsakovus – I. G. su vaikais kitu būstu, taptų juridiniu faktu, kuris lemtų Sutarties 2 punkte nustatytos ieškovo prievolės suteikti Butą gyventi atsakovams pasibaigimą. Tai reiškia, kad Sutarties 2 punkte nustatyta ieškovo prievolė suteikti Butą gyventi atsakovams yra su naikinamąja sąlyga – aprūpinti atsakovus kitu būstu. Tie patys ieškovo ir (ar) trečiojo asmens veiksmai lemtų Sutarties 8 punkte nustatytos atsakovės prievolės išsikelti iš Buto atsiradimą, t. y. ši atsakovės prievolė yra su atidedamąja sąlyga.

40. Taigi tiek ieškovo prievolės suteikti atsakovei Butą pasibaigimas, tiek atsakovės prievolės išsikelti iš Buto atsiradimas priklauso nuo sąlygos – ieškovo ir trečiojo asmens Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei įvykdymo. Ta pati sąlyga pirmosios nurodytos prievolės atžvilgiu yra naikinamoji, o antrosios atžvilgiu – atidedamoji. Tik įvykdžius minėtą sąlygą Sutartyje nustatyta tvarka, pasibaigs atsakovės teisė gyventi Bute ir atsiras ieškovo teisė reikalauti, kad atsakovė išsikeltų iš Buto.

41. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad Sutartyje nustatytos prievolių sąlygos neatitinka šios nutarties 30 punkte išvardytų reikalavimų prievolės sąlygoms.

42. Pažymėtina, kad uzufruktą reglamentuojančio CK 4.153 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodyta galimybė jo pabaigą nustatyti terminu ar naikinamąja sąlyga. CK 6.479 straipsnio, reglamentuojančio ne tik nuomos, bet, vadovaujantis CK 6.629 straipsnio 2 dalimi, ir panaudos sutarčių terminus, 1 dalyje nurodyta, kad šios sutartys gali būti terminuotos arba neterminuotos, tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų, o 2 dalyje pažymėta, kad jeigu sutarties terminas sutartyje nenustatytas, tai laikoma, kad sutartis neterminuota. Nors šiose teisės normose nenustatytas panaudos sutarties galiojimo susaistymas naikinamąja sąlyga, tačiau tokia galimybė yra, jei nepažeidžiamos imperatyvios teisės normos, vadovaujantis CK 6.156 straipsnyje įtvirtintu sutarčių laisvės principu, taip pat pirmiau nurodytomis CK 1 ir 6 knygų normomis, reglamentuojančiomis sąlygines prievoles.

43. Minėta, kad panaudos sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų. Ginčo Sutartyje nėra nuostatų, kurios prieštarautų šiam imperatyviam reikalavimui. Priešingai, Sutarties pasibaigimą lemianti sąlyga – aprūpinti atsakovus būstu parduodant Butą ar jo neparduodant – priklauso nuo ieškovo ir trečiojo asmens. Ši sąlyga pagal Sutartį yra vykdytina, nes jos vykdymo atidedamasis 3 metų terminas yra suėjęs. Kadangi nenustatyta Sutarties nuostatų, prieštaraujančių įstatymo normoms, reglamentuojančioms maksimalią panaudos sutarties galiojimo trukmę, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Sutarties nuostatos, kuriomis ieškovas leido atsakovei su vaikais gyventi Bute neterminuotai, prieštarauja panaudos sutarties esmei – daikto perdavimui valdyti ir juo naudotis laikinai.

44. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas Sutarties prieštaravimus panaudos sutarties esmei, taip pat nurodė, kad panaudos sutartimis nėra įsipareigojama spręsti dėl kitų asmenų (šiuo atveju – sutuoktinių) tarpusavio įsipareigojimų, kiekvienas susitarimas turi atitikti juos sudarančių asmenų teisėtus lūkesčius, o vertinant protingo žmogaus požiūrio aspektu, ieškovas negalėjo neturėti lūkesčio neterminuotai nesinaudoti jam nuosavybės teise priklausančiu butu, kai pats neturi kito būsto. Taigi teismas, aiškindamas Sutartį, nesiaiškino ir priimtame sprendime nenurodė jos sudarymo aplinkybių ir Sutarties šalių tikrųjų ketinimų, bet rėmėsi abstrakčiais hipotetinio pobūdžio samprotavimais apie galimus lūkesčius, asmeniui sudarant panaudos sutartį. Toks sutarties aiškinimas prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms, kurias teismas sprendime citavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, aiškindama Sutarties sąlygas ir jų atitiktį įstatymo reikalavimams, nevertino šalių pripažinimo, kad atsakovė turi teisę į pusę Buto vertės, taip pat nevertino šių nuostatų kitų Sutarties sąlygų, nustatančių atsakovės teises, kontekste. Priešingai, siekiant paaiškinti Sutarties sąlygų suformulavimo priežastis, atsakovės įrodinėtas aplinkybes, kad ji prisidėjo prie Buto įsigijimo ar jame atlikto remonto, kolegija apibūdino kaip neturinčias reikšmės byloje kilusiam ginčui išspręsti ir jų neanalizavo.

45. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokios Sutartyje nurodytos aplinkybės, kurios gali neatsirasti, nelaikomos nustatančiomis sutarties terminą, tačiau nevertino jų ir kaip atidedamosios ar naikinamosios sąlygų bei jų įtakos Sutarties vykdymui. Tai lėmė tolesnį netinkamą Sutarties aiškinimą. Sutarties 5 punkte ieškovui ir trečiajam asmeniui nustatyto 3 metų termino, per kurį atsakovei, kaip prievolės kreditorei, turėjo būti nupirktas kitas būstas, suėjimą teismas kvalifikavo kaip panaudos sutarties termino pasibaigimą, nepaisydamas to, kad Sutartyje aiškiai nurodyta, kuriai prievolei šis terminas taikomas. Darydamas pastarąją išvadą, teismas Sutarties sąlygą, pagal kurią atsakovė turi teisę Bute gyventi neterminuotai, aiškino kaip reiškiančią, kad Sutartis po 3 metų termino tampa neterminuota, t. y. pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį nutraukiama įspėjus panaudos gavėją prieš 3 mėnesius, taip suteikdamas Sutarties nuostatai priešingą reikšmę, nors Sutartyje yra ne viena nuostata, iš kurios matyti, kad šalys sutarė dėl atsakovės naudojimosi Butu laikotarpio, apibrėžto tik sąlygos įvykdymu (Sutarties 6a, 8 punktai). Toks aiškinimas, neatsižvelgiant į Sutarties sąlygų kontekstą, ypač į Sutarties 2 ir 6c punktuose imperatyviai nustatytą sąlygą, kad atsakovė su vaikais negali likti be būsto, lėmė atsakovei, kaip kreditorei, iki prievolės nupirkti būstą įvykdymo Sutartimi skolininkų užtikrintų teisių paneigimą.

46. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad Sutarties sąlygos dėl naujo būsto atsakovei pirkimo iš esmės sieja tik atsakovę ir trečiąjį asmenį (buvusius sutuoktinius), tačiau ne ieškovą ir atsakovę. Teisėjų kolegija pažymi, kad trišalės Sutarties nuostatos, pasirašytos ieškovo, įtvirtina jo pripažintą įsipareigojimą veikiant su savo tėvu – trečiuoju asmeniu – parduoti Butą kaip vieną iš prielaidų atsiskaityti su atsakove ir baigti Sutartį jos įvykdymu. Buto pardavimas be jo savininko – ieškovo – valios yra neįmanomas, todėl ieškovas yra Sutarties 5 punkte nustatytos prievolės skolininkas kartu su trečiuoju asmeniu.

47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pateiktu kasacinio teismo išaiškinimu, nurodo, kad, vertindama Sutarties sąlygų ir joje pripažintų faktų ryšį, prasmę ir Sutarties sudarymo tikslą, konstatuoja, jog bylos dalyviai trišaliu susitarimu sudarė mišrią sutartį, kurios pagrindu I. G. su nepilnamečiais vaikais įgijo teisę nemokamai gyventi Bute, ir šios teisės pasibaigimą susiejo su aplinkybe, kurią aktyviais veiksmais per 3 metus turėjo įgyvendinti V. U., veikdamas kartu su E. U. Taigi Sutarties šalys susitarė dėl sąlygos, kuriai įvykus turi pasikeisti ieškovo ir atsakovės teisės ir pareigos: nupirkus I. G. būstą ir jį įregistravus jos vardu, ieškovas įgis teisę reikalauti, kad ši išsikeltų arba būtų iškeldinta iš Buto, o I. G. įgis pareigą iš šio Buto išsikelti.

48. Pagal Sutarties sąlygas minėto 3 metų termino pasibaigimas nepanaikino I. G. teisės gyventi Bute ir jai neatsirado pareiga iš šio Buto išsikelti, o E. U. neatsirado teisė reikalauti iškeldinti ją iš Buto. Taigi, kol nebus įvykdyta Sutarties pasibaigimą lemianti sąlyga, ieškovo reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo negali būti tenkinamas. Toks ginčo sutartinių santykių kvalifikavimas atitinka trišalės Sutarties nuostatas ir teisės normas, reglamentuojančias sutartis bei sąlygines prievoles.

49. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir kvalifikavo šalių sutartinius santykius, todėl nesant teisinio pagrindo ieškinį tenkino. Pirmosios instancijos teismas atsakovės prievolės išsikelti iš Buto atidedamąją sąlygą netinkamai kvalifikavo kaip terminą, tačiau iš sprendimo motyvų konteksto matyti, kad sąvoką „sutarties terminas“ vartojo plačiąja prasme kaip „sutarties galiojimo laikotarpis“. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, neįvykus tam tikrai šalių sutartai aplinkybei, šis laikotarpis nėra pasibaigęs, ir priėmė teisingą sprendimą, kuriuo iš esmės pagrįstai ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo atmetė. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

50. Naikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą išdėstytais argumentais, kiti kasacinių skundų argumentai dėl šalių sutartinių santykių neturi reikšmės bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Atsakovų N. U. ir D. U. kasacinio skundo argumentas, kad byla buvo išnagrinėta jiems byloje nedalyvaujant ir ši aplinkybė sudaro absoliutų teismų sprendimų negaliojimo pagrindą, yra nepagrįstas, nes nagrinėjant bylą jiems teisme atstovavo jų motina I. G. – nepilnamečių atsakovų atstovė pagal įstatymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pateikti byloje dokumentai patvirtina, kad apeliaciniame teisme atsakovė patyrė 847 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą, tokią pat sumą – kasaciniame teisme, taip pat 592 Eur išlaidų už teisinę pagalbą surašant jos nepilnamečių vaikų kasacinį skundą. Nurodytos sumos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7, 8.11 ir 8.12 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl šios sumos kaip patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinos iš ieškovo atsakovei.

52. Atsakovė už kasacinį skundą sumokėjo 25 Eur, o nuo likusios dalies – 50 Eur – mokėjimo buvo atleista. Dėl to iš ieškovo atsakovei priteistina 25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o 50 Eur priteistina iš ieškovo valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

53. 75 Eur žyminio mokesčio už atsakovų N. U. ir D. U. kasacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Išnagrinėjus bylą ir kasacinį skundą tenkinus, šis 75 Eur žyminis mokestis priteistinas valstybei iš ieškovo.

54. Apeliacinės instancijos teisme patirta 12,49 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme – 6,62 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), iš viso – 19,11 Eur. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 125 (vieną šimtą dvidešimt penkis) Eur žyminio mokesčio ir 19,11 Eur (devyniolika Eur 11 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Priteisti I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2311 (du tūkstančius tris šimtus vienuolika) Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė,

Janina Januškienė

Vincas Verseckas