Dėl teisės į atvaizdą, privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimo, neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-26/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 26.7; 44.2.4.2;

99.1.1; 99.5; 114.3; 114.11; 116.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Ekstra žinios“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. M. ir L. M. ieškinį atsakovui UAB „Ekstra žinios“ dėl teisės į atvaizdą, privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimo, neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – V. Č.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Atsakovas UAB „Ekstra žinios“ 2007 m. rugpjūčio 25 d. laikraščio „L.T.“ Nr. 193(442) 1 ir 4 puslapiuose išspausdino žurnalisto V. Č. straipsnį „Nuogi M. – desertas akims / M. Nidoje demonstravo savo grožybes“. Tą pačią informaciją atsakovas paskelbė ir jam priklausančioje internetinėje svetainėje adresu http://www.lt24.lt/. Publikacija buvo išspausdinta pirmajame nurodyto laikraščio puslapyje viso puslapio dydžio nuogų ieškovų nuotraukomis, kuriose jie slapta nufotografuoti specifinėje vietoje, t. y. nudistų pliaže. Iš viso padaryta ir viešai laikraščio 1 bei 4 puslapiuose išspausdinta dešimt tokių nuotraukų. Nudistų pliažas yra vieta, specialiai skirta degintis nuogiems. Tokia vieta laikytina nuošalia, t. y. ji yra atokiau nuo žmonių akių, kur objektyviai visiems akivaizdu, jog šioje vietoje žmonės nori pabūti atokiau nuo pašalinių, ir kur, būdami tikri, kad nėra stebimi, elgiasi taip, kaip nesielgtų viešoje vietoje. Ieškovų nuomone, dėl šios priežasties nudistų pliažas negali būti laikomas vieša vieta. Ieškovų teigimu, iš atsakovo išspausdinto straipsnio turinio ir prie jo pridėtų nuotraukų matyti, kad UAB „Ekstra žinios“ žurnalistai slapta juos sekė ir fotografavo, taip neteisėtai juos stebėjo bei rinko informaciją apie jų privatų gyvenimą, kuris vyko ne viešumoje, o specifinėje teritorijoje (nuošalioje vietoje), ir šią neteisėtai surinktą bei užfiksuotą informaciją išspausdino be ieškovų sutikimo. Pažymėdami, kad jiems nebuvo suteikta galimybės išreikšti savo valią ir norą nei dėl fotografavimo, nei dėl nuotraukų paskelbimo, ieškovai nurodė, jog jie visiškai negalėjo kontroliuoti savo atvaizdo naudojimo, reglamentuojamo CK 2.22 straipsnyje. Be to, ieškovų teigimu, išspausdintos nuotraukos yra akivaizdžiai įžeidžiančios ir žeminančios; joks protingas žmogus nenorėtų būti fotografuojamas nudistų pliaže, poilsiaujant paplūdimyje prie jūros, nes tai sudaro intymią privataus gyvenimo dalį; kartu tai nesusiję su jokiu visuomenės intereso patenkinimo tikslu, o sukuria sensaciją, kuria siekiama suintriguoti ir pritraukti skaitytojus, taip didinant leidinio reitingus. Tvirtindami, kad atsakovo elgesys laikytinas tyčiniu, pažeidžiančiu pagarbos žmogui ir jo privatumui principą, teigdami, jog po nurodyto straipsnio išspausdinimo jie labai išgyveno, susilaukė daug neigiamų apkalbų, laikydami, kad atsakovo elgesys patvirtino, jog jis nepaiso etikos ir moralės reikalavimų, nesilaiko įstatymų, o tik siekia komercinių tikslų, bei atkreipdami dėmesį į tai, kad išspausdintos nuotraukos plačiai paplito, ieškovai nurodė, jog jiems priteistina po 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teigdami, kad nurodytų nuotraukų (iš viso dešimties vienetų) padarymas ir viešas paskelbimas žiniasklaidos priemonėse pažeidžia jų teisę į atvaizdą, kartu garbę ir orumą bei teisę į privatų gyvenimą, ieškovai, remdamiesi CK 2.22, 2.23 straipsniais, 6.250 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22 straipsniais, Visuomenės informavimo įstatymo 3, 14 straipsniais, prašė teismo:

nustatyti, kad atsakovas UAB „Ekstra žinios“, 2007 m. rugpjūčio 25 d. laikraštyje „L.T.“ Nr. 193 (442) 1 ir 4 puslapiuose žurnalisto V. Č. straipsnyje „Nuogi M. – desertas akims / M. Nidoje demonstravo savo grožybes“ bei atsakovui priklausančioje internetinėje svetainėje adresu http://www.lt24.lt/ išspausdinęs ieškovų dešimt nuotraukų, pažeidė jų teisę į atvaizdą;

įpareigoti atsakovą UAB „Ekstra žinios“ nutraukti publikacijos „Nuogi M. – desertas akims / M. Nidoje demonstravo savo grožybes“, kurioje išspausdintos ieškovų nuotraukos, skelbimą atsakovui priklausančioje internetinėje svetainėje adresu http://www.lt24.lt/;

priteisti iš atsakovo UAB „Ekstra žinios“ po 75 000 Lt kiekvienam ieškovui neturtinės žalos atlyginimo už teisės į atvaizdą pažeidimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino: nustatė, kad atsakovas UAB „Ekstra žinios“, 2007 m. rugpjūčio 25 d. laikraštyje „L.T.“ Nr. 193 (442) 1 ir 4 puslapiuose žurnalisto V. Č. straipsnyje „Nuogi M. – desertas akims / M. Nidoje demonstravo savo grožybes“ bei atsakovui priklausančioje internetinėje svetainėje adresu http://www.lt24.lt/ išspausdinęs ieškovų dešimt nuotraukų, pažeidė jų teisę į atvaizdą; įpareigojo atsakovą UAB „Ekstra žinios“ nutraukti publikacijos „Nuogi M. – desertas akims / M. Nidoje demonstravo savo grožybes“, kurioje išspausdintos ieškovų nuotraukos, skelbimą atsakovui priklausančioje internetinėje svetainėje adresu http://www.lt24.lt/; priteisė iš atsakovo UAB „Ekstra žinios“ po 75 000 Lt kiekvienam ieškovui neturtinės žalos atlyginimo už teisės į atvaizdą ir privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimą; priteisė iš atsakovo 4724 Lt žyminio mokesčio ir 5000 Lt atstovavimo išlaidų ieškovams bei 37,95 Lt pašto išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas UAB „Ekstra žinios“, kuris yra laikraščio „L.T.“ leidėjas, 2007 m. rugpjūčio 25 d. laikraščio „L.T.“ Nr. 193 (442) 1 ir 4-5 puslapiuose bei atsakovui priklausančioje internetinėje svetainėje adresu http://www.lt24.lt/ kartu su žurnalisto V. Č. straipsniais „Nuogi M. – desertas akims“ ir „M. Nidoje demonstravo savo grožybes“ išspausdino nuogų ieškovų dešimt nuotraukų, neturėdamas tam jų sutikimo. Ieškovų paaiškinimų, liudytojų A. Ž. ir V. Ž., kurie atostogavo kartu su ieškovais, parodymų bei ginčo publikacijos (nurodyto laikraščio 4 puslapis) duomenimis, ieškovai buvo slapta nufotografuoti Nidos paplūdimio nudistų paplūdimio dalyje. Ieškovai ieškinį grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22 straipsniais, CK 2.22, 2.23 straipsniais, Visuomenės informavimo įstatymo 3, 14 straipsniais.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad paplūdimio sąvoka apibrėžta Neringos savivaldybės paplūdimių ir maudymosi vietų įrengimo bei eksploatavimo ir saugaus elgesio vandenyje taisyklėse, pagal kurias paplūdimys bendrąja prasme – tai vieta, skirta poilsiauti ir maudytis, o nudistų paplūdimys – tai atitinkamais ženklais pažymėta paplūdimio dalis, skirta poilsiauti ir maudytis visų lyčių žmonėms, nedėvintiems maudymosi kostiumų ar dėvintiems tik jų dalį (Taisyklių 4.1, 4.1.3 punktai). Teismo nuomone, ieškovai, įgyvendindami teisę į poilsį, išsirengė tam skirtoje vietoje, o poilsis, taip pat nuogumas yra žmogaus privataus gyvenimo elementai, intymi gyvenimo dalis, saugomi įstatymo. Konstatavęs, kad ieškovai, būdami nudistų paplūdimyje nuogi, viešosios tvarkos nepažeidė, nes buvo tam skirtoje specialioje vietoje, teismas pripažino nepagrįstu atsakovo teiginį, jog ieškovų sutikimas nuotraukoms išspausdinti nebuvo reikalingas, nes jie pažeidinėjo viešąją tvarką, t. y. atliko chuliganiškus veiksmus, nustatytus ATPK 174 straipsnyje. Atsakovo argumentą, kad ieškovai nuotraukų darymo metu buvo bendrame paplūdimyje, nes Neringos miesto savivaldybės valdybos 1997 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 272 priedas Nr. 3 patvirtina, jog Nidoje yra tik bendrasis ir moterų paplūdimiai, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, jog šis atsakovo teiginys prieštarauja ieškovų paaiškinimams ir liudytojų parodymams bei yra paneigtas Neringos savivaldybės mero pavaduotojo 2007 m. gruodžio 19 d. raštu, kuris patvirtina, kad Nidos gyvenvietėje jau daugelį metų vasaros sezono metu pietinėje Nidos paplūdimio dalyje, iš karto už moterų paplūdimio, veikia nudistų paplūdimys. Kartu teismas pažymėjo, kad, net pripažinus, jog ieškovai buvo fotografuojami viešoje vietoje, pagal CK 2.22 straipsnio nuostatą ieškinyje minimų nuotraukų demonstravimas, atgaminimas ar pardavimas be ieškovų sutikimo negalimas, nes ginčo nuotraukos pažeidžia ieškovų garbę ir orumą, teisę į privatų gyvenimą. Teismas laikė, kad į bylą pateiktame laikraštyje, kurio leidėjas yra atsakovas, nuogų ieškovų nuotraukos panaudotos kartu su nekorektiškomis antraštėmis, bei atkreipė dėmesį į tai, kad publikacija buvo išspausdinta pirmajame laikraščio puslapyje. Tokį nuotraukų panaudojimą teismas pripažino akivaizdžiai įžeidžiančiu ieškovus, žeminančiu jų garbę ir orumą. Pažymėjęs, kad Visuomenės informavimo įstatymo 13, 14 straipsniuose, kuriais atsakovas grindžia savo veiksmų teisėtumą, nustatyti atvejai, kai galima be asmens sutikimo fotografuoti bei platinti informaciją (fiksuojant teisės pažeidimus; kai informacija padeda atskleisti įstatymo pažeidimus ar nusikalstamas veikas; skelbiant informaciją apie viešojo asmens privatų gyvenimą, kai ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes), teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių išvardytus atvejus. Remdamasis teismų praktika, teismas pažymėjo, kad, skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus, o teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nebuvo teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti apie ieškovus pateiktą informaciją. Įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimą, kad buvo nufotografuoti būtent ieškovai, nes jie žymūs žmonės, teismas darė išvadą, jog ieškinyje išvardytų faktų ir nuotraukų paskelbimo tikslas buvo patenkinti tam tikros laikraščio skaitytojų kategorijos smalsumą, taip pat atsakovo komercinį interesą. Teismo nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju prioritetas turi būti suteiktas teisei į privatų gyvenimą bei teisei į atvaizdą, o ne laisvei skleisti informaciją arba visuomenės teisei žinoti. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad, išspausdinęs nuogų ieškovų dešimt nuotraukų be jų sutikimo, atsakovas pažeidė jų teisę į atvaizdą, taip pat garbę ir orumą bei teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu pažymėdamas, jog aplinkybę, kad atsakovas pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą, kaip teisės į privataus gyvenimo apsaugą dalį, bei įstatymų, ginančių asmenų teisę į atvaizdą ir privataus gyvenimo neliečiamumą, reikalavimus, konstatavo ir Žurnalistų etikos inspektorius 2007 m. spalio 24 d. sprendime Nr. SPR-23. Atsakovo atstovo argumentą, kad ieškovai neįrodė, jog jie buvo nufotografuoti nudistų paplūdimyje, teismas atmetė kaip prieštaraujantį ieškovų ir liudytojų parodymams, kurių atsakovas nepaneigė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nuotraukos darytos ne nudistų paplūdimyje, kartu atkreipdamas dėmesį į tai, kad ir ginčo straipsnyje teigiama, jog ieškovai su draugais ilsėjosi nudistų pliaže. Teismo vertinimu, atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovai yra žinomi Lietuvoje žmonės, todėl negali nesuprasti, jog dėmesys jiems yra didesnis, ir jie patys atsisakė privataus gyvenimo dalies, nesuteikia atsakovui teisės atgaminti, išspausdinti bei išplatinti ieškovų atvaizdą be jų sutikimo, juolab, kad ieškovai buvo išsirengę tam skirtoje vietoje. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovų buvimas nudistų paplūdimyje sukėlė visuomenės pasipiktinimą, atsakovas taip pat nepateikė įrodymų apie poilsiautoją, iš kurio gavo nuotraukas, bei jo pasipiktinimą. Pripažinęs atsakovo teiginį, kad Lietuvos visuomenė netoleruoja žmonių buvimo nudistų paplūdimyje, nepatvirtintu leistinais įrodymais, teismas nesutiko su atsakovo nuomone, jog ieškovai savo elgesiu pažeidė geros moralės normą. Teismas nurodė, kad nudistų paplūdimys Neringos savivaldybės sprendimu nėra oficialiai įtvirtintas, tačiau, remdamasis Neringos savivaldybės mero pavaduotojo 2007 m. gruodžio 19 d. raštu, pažymėjo, jog jis nėra ir uždraustas. Dėl to teismas laikė, kad atsakovo atstovo teiginiai, jog ieškovų elgesys nesuderinamas su viešąja tvarka ir geros moralės normomis, neturi teisinio pagrindo, bei kritiškai vertino atsakovo atstovo tvirtinimą, jog atsakovas, paskelbdamas ieškovų nuotraukas, siekė viešos diskusijos dėl to, ar dera elgtis taip, kaip elgėsi ieškovai. Spręsdamas dėl ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo, į kurį jie turi teisę pagal CK 2.22 straipsnio 3 dalį, 6.250 straipsnį, dydžio, teismas nurodė, kad ieškovų paaiškinimų bei liudytojų parodymų pagrindu byloje nustatyta, jog nuogų ieškovų nuotraukos kartu su atsakovo straipsniais ir jų nekorektiškomis antraštėmis sukėlė ieškovams neigiamų išgyvenimų, stresą bei nepatogumų. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai yra žinomi žmonės Lietuvoje, todėl sulaukė neigiamų atsiliepimų ne tik iš savo vaikų, tėvų ir artimųjų, bet ir daugelio pažįstamų, dėl to tapo sunkiau bendrauti. Įvertinęs šias, taip pat kitas ieškovų nurodytas aplinkybes, kad, pasirodžius ginčo publikacijai ir nuotraukoms, jie privalėjo nutraukti atostogas ir skubiai grįžti iš Nidos namo, ieškovei pablogėjo sveikata, nes nuo nervinės įtampos padažnėjo migrenos priepuoliai, ieškovams reikėjo teisintis ir kiekvienam aiškinti situaciją, ieškovas neteko pažadėto naujo darbo vienoje iš televizijos laidų, ieškovai išgyveno dėl nepilnametės dukters, kuri dėl susiklosčiusios situacijos patyrė nervinę įtampą, ieškovų tėvai, kurie taip pat yra žinomi Lietuvos žmonės, patyrė nervinę įtampą, teismas darė išvadą, jog abejoti dėl ieškovams sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimas spręstinas vadovaujantis teismų praktika ir teisės aktuose įtvirtintais principais, t. y. atsižvelgiant į padarytos žalos pasekmes, padariusio žalą asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, nurodė, kad, nustatant atlygintinos žalos dydį, atsižvelgtina į nagrinėjamu atveju padarytų pažeidimų pobūdį, ieškovų reakciją į atliktus veiksmus (emocijų išraišką), byloje nustatytas neigiamas pasekmes ieškovams bei atsakovo veiksmus. Pripažinęs atsakovą šiurkščiai pažeidusiu ieškovų teisę į atvaizdą, kartu jų garbę ir orumą bei privataus gyvenimo neliečiamybę, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai aktyviai ir ryžtingai gina savo teises (iš karto po publikacijos kreipėsi į teismą dėl draudimo rodyti jų nuotraukas per televiziją, kreipėsi su skundu į Žurnalistų etikos inspektorių bei į teismą su ieškiniu), konstatavo, jog, būdami žymūs žmonės Lietuvoje, ieškovai ir jų šeima patyrė daug išgyvenimų bei neigiamų pasekmių, juolab, kad publikacijos paskelbimas internetinėje svetainėje adresu http://www.lt24.lt/ sukėlė daug įvairaus pobūdžio komentarų. Teismo nuomone, šiuo konkrečiu atveju nuotraukos paskelbimo tikslas buvo patenkinti tam tikros laikraščio skaitytojų kategorijos smalsumą, taip pat atsakovo komercinį interesą, todėl atsakovas slapta nufotografuotų ieškovų nuotraukas sąmoningai įdėjo į pirmąjį laikraščio puslapį, žinodamas, kad nuogų ieškovų, kaip žinomų žmonių, nuotraukos, pritrauks skaitytojų dėmesį. Teismas laikė, kad paskelbta informacija neturi visuomeninės reikšmės, t. y. ši informacija nesusijusi su visuomenės gyvenimu, nebuvo teisėto bei pagrįsto visuomenės intereso žinoti. Įvertinęs publikacijos išplatinimo mastą – ieškovų nuotraukos išspausdintos dideliu tiražu per žiniasklaidos priemones (dienraštyje „L.T.“, interneto puslapyje), teismas darė išvadą, kad su ja susipažino daug asmenų. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad po to, kai buvo priimtas Žurnalistų etikos inspektoriaus 2007 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. SPR-23, atsakovas turėjo galimybę atsiprašyti ieškovų, o po bylos iškėlimo – galimybę baigti bylą taikos sutartimi, ir tai būtų galėję sumažinti padarytą žalą, tačiau tokių geranoriškų veiksmų nesiėmė. Laikydamas, kad dėl išdėstytų argumentų atsakomybė ir neigiamos pasekmės tenka atsakovui, teismas tai vertino kaip aplinkybę, didinančią iš jo priteistiną sumą ieškovams padarytai neturtinei žalai atlyginti. Pripažinęs, kad ieškovų prašoma priteisti kiekvienam iš jų neturtinės žalos atlyginimo suma – 75 000 Lt – yra teisinga ir protinga, adekvati padarytam teisės pažeidimui satisfakcija, teismas patenkino ieškinį. Nustatęs, kad ieškovai sumokėjo 4724 Lt žyminio mokesčio ir turėjo 5000 Lt atstovavimo išlaidų, teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, advokatų darbo ir laiko sąnaudas, konstatavo, jog ieškovų turėtos atstovavimo išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) dydžio.

Atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovams iš atsakovo po 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ne tik už teisės į atvaizdą, bet ir už teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, peržengė byloje pareikštus reikalavimus ir netinkamai taikė CPK 265 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovų ieškinio teisinis pagrindas yra teisės į atvaizdą pažeidimas; teisė į atvaizdą yra privataus gyvenimo dalis, todėl, pažeidus teisę į atvaizdą, tais pačiais veiksmais yra pažeidžiama ir teisė į privatų gyvenimą; Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 40 punkte įtvirtinta privataus gyvenimo sąvoka apima ir asmens nuotraukas. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neprivalėjo atskirai spręsti bei įvertinti, kokio dydžio neturtinė žala ieškovams buvo padaryta teisės į atvaizdą bei tais pačiais veiksmais teisės į privatų gyvenimą pažeidimu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neperžengė ieškovų pareikštų reikalavimų ir tinkamai taikė CPK 265 straipsnį. Pripažindama nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, ar atsakovo paskleistos nuotraukos laikytinos žeminančiomis ieškovų garbę ir orumą, nesiaiškino aplinkybių, turinčių reikšmės CK 2.22 straipsnio 2 dalies nuostatoms taikyti, ir neatskleidė bylos esmės, teisėjų kolegija nurodė, kad į bylą pateiktame Žurnalistų etikos inspektoriaus 2007 m. spalio 24 d. sprendime Nr. SPR-23 konstatuota, jog nuogumas yra saugomas privataus gyvenimo elementas, nuotraukų panaudojimas nekorektiškomis antraštėmis „Nuogi M. – desertas akims / M. Nidoje demonstravo savo grožybes“ yra akivaizdžiai įžeidžiantis ir žeminantis pareiškėjus (L. ir D. M.), situacija, kurioje pareiškėjai buvo fotografuojami (poilsis prie jūros), sudaro intymią gyvenimo dalį ir nepasižymi jokiu visuomeniniu interesu, tai yra situacija, kai joks protingas žmogus nenorėtų būti fotografuojamas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog teismas visiškai sutinka su ieškovų teiginiais, kad atsakovas, be jų sutikimo išspausdinęs nuogų ieškovų dešimt nuotraukų, pažeidė jų teisę į atvaizdą, kartu garbę ir orumą bei teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą; pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad teismas mano, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovas šiurkščiai pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą, kartu jų garbę ir orumą bei privataus gyvenimo neliečiamybę. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išsiaiškino aplinkybes, turinčias reikšmės CK 2.22 straipsnio 2 dalies nuostatoms taikyti, pagrįstai konstatavo, jog nuogų ieškovų nuotraukų išspausdinimas bei paskleidimas žemina ieškovų garbę ir orumą, taip pat nustatė kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tinkamai taikė teisės normas. Atmesdama kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimo taisykles, bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę į atvaizdą ir privatų gyvenimą, teisėjų kolegija nurodė, jog asmens sutikimo nereikia, jeigu asmens fotografavimo veiksmai susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje, ir kartu pažymėjo, kad asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją (CK 2.22 straipsnio 2 dalis). Laikydama, kad nuogų ieškovų nuotraukų be jų sutikimo paskleidimas žemina ieškovų garbę ir orumą, teisėjų kolegija sprendė, jog, nepriklausomai nuo ieškovų fotografavimo vietos (vieša ar privati vieta) bei fotografavimo metu ieškovų atliekamų veiksmų teisėtumo, atsakovas, paskleisdamas ginčo nuotraukas, pažeidė ieškovų teises ir CK 2.22 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, į bylą pateikti internetinės svetainės http://www.priejuros.net/lt/ duomenys bei kiti bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovai buvo fotografuojami faktiškai bei realiai veikiančiame nudistų paplūdimyje, pažymėtame atitinkamais informaciniais ženklais. Teisėjų kolegijos nuomone, nudistų paplūdimiui taikytinos nuošalios vietos sąvoka ir koncepcija, nurodytos EŽTT 2004 m. birželio 24 d. sprendime, priimtame byloje von Hannover prieš Vokietiją. Byloje esančių įrodymų pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai, būdami nudistų paplūdimyje ir fotografavimo metu nepadarė teisės pažeidimų, tokie pažeidimai nekonstatuoti įstatymuose nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija taip pat pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto priteisimo ieškovams iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimo ir pirmosios instancijos teismo netinkamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovams iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Įvertinusi byloje esančius įrodymus dėl atsakovo UAB „Ekstra žinios“ turtinės padėties (2007 m. balansą, Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą, patvirtinantį, kad 2008 m. UAB „Ekstra žinios“ įstatinis kapitalas buvo padidintas papildomais piniginiais įnašais), teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovas finansiškai pajėgus sumokėti ieškovams po 75 000 Lt kiekvienam neturtinės žalos atlyginimo ir dėl atsakovo turtinės padėties nėra pagrindo mažinti ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Atsakovui nepateikus duomenų apie jo turtinę padėtį 2008 m., teisėjų kolegija pripažino jį neįrodžiusiu, kad jo turtinė padėtis 2008 m. yra sunki, o aplinkybės, kad atsakovo veikla 2007 m. buvo nepelninga, nelaikė pagrindu mažinti ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovai neįrodė neturtinės žalos ir jos atlyginimo dydžio, pažymėdama, jog ieškovų paaiškinimai taip pat yra įrodymai (CPK 177 straipsnis), o įrodymų įvertinimas reglamentuojamas CPK 185 straipsnyje. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo padarytą ieškovams neturtinę žalą ir jos dydį patvirtina ieškovų paaiškinimai, liudytojų A. Ž., V. Ž. parodymai, 2007 m. rugpjūčio 25 d. laikraštis „L.T.“ Nr. 193 (442), atsakovo internetinės svetainės http://www.lt24.lt/ duomenys, Žurnalistų etikos inspektoriaus 2007 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. SPR-23 ir kiti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų paaiškinimai, kiti byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovams dėl atsakovo veiksmų buvo padaryta vienodo dydžio neturtinė žala. Į bylą pateiktų įrodymų pagrindu teisėjų kolegija pagrįsta pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo nuotraukų išspausdinimo tikslas buvo patenkinti tam tikros atsakovo leidžiamo laikraščio skaitytojų kategorijos smalsumą, taip pat atsakovo komercinį interesą. Pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas CK 6.250 straipsnyje išvardytas aplinkybes, į kurias privalo atsižvelgti teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą (teismas įvertino aplinkybes, kad buvo išspausdintos net dešimt nuotraukų, kuriose ieškovai vaizduojami nuogi, nekorektiškomis antraštėmis; nuotraukos buvo išspausdintos šeštadienio numerio pirmajame laikraščio puslapyje kaip didžiausia pikantiška savaitės naujiena ir paskleistos plačiai, nes laikraštis „L.T.“ yra platinamas visoje Lietuvoje; straipsnis taip pat buvo paskelbtas atsakovo internetinėje svetainėje adresu http://www.lt24.lt/; po publikacijos paskelbimo buvo anonsuojama televizijos laida „Super L.T.“, kurioje buvo remiamasi atsakovo paskelbtomis nuotraukomis; teismas vadovavosi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais), teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovą padariusiu ieškovams neturtinės žalos ir tinkamai nustačiusiu šios žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija nepripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad ieškinyje pareikštas vienas turtinio pobūdžio reikalavimas, ir ieškovai turėjo sumokėti už ieškinį ne 4724 Lt, o 4224 Lt žyminio mokesčio (2 x 112 + 3000 + (50 000 x 0,02). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio turinys patvirtina, kad ieškovai pareiškė po du atskirus savarankiškus reikalavimus, t. y. po vieną neturtinį ir po vieną turtinį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija laikė, kad už ieškinio neturtinius atskirus reikalavimus ieškovai turėjo sumokėti po 112 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 82 straipsnis), o už atskirus turtinius reikalavimus dėl po 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo – po 2250 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), iš viso - po 2362 Lt (112 Lt + 2250 Lt = 2362 Lt). Laikydama, kad pagal procesinės teisės normas, reglamentuojančias žyminį mokestį, atskiri ieškovai, paduodantys vieną ieškinį su atskirais savarankiškais reikalavimais, neprivalo bendrai mokėti žyminio mokesčio, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias žyminį mokestį bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir pagrįstai priteisė ieškovams iš atsakovo 4724 Lt žyminio mokesčio (CPK 79, 80, 93 straipsniai).

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Ekstra žinios“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles nustatančias procesinės teisės normas (CPK 185 straipsnį), CPK 263 straipsnio 1 dalį, 265 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3, 4, 14 punktuose išdėstytų išaiškinimų. Paplūdimio zonų įteisinimas yra viešosios teisės sritis, todėl teismai, spręsdami vietos, kurioje buvo padarytos ginčo nuotraukos, teisinio statuso klausimą, privalėjo vadovautis paplūdimio zonų nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais (sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 307 „Dėl Lietuvos higienos normos HN92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“ bei šiuo įsakymu vadovaujantis parengtomis ir Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 51 patvirtintomis Neringos savivaldybės paplūdimių ir maudyklų vietų įrengimo bei eksploatavimo ir saugaus elgesio vandenyje taisyklėmis). Dėl to Neringos savivaldybės mero pavaduotojo 2007 m. gruodžio 19 d. raštas, kartu su ieškovais nufotografuotų liudytojų parodymai ir apeliacinės instancijos teismo nurodyti internetinės svetainės http://www.priejuros.net/lt/ duomenys negali būti laikytini įrodymais, patvirtinančiais ieškovų nufotografavimą nudistų paplūdimyje (CPK 177 straipsnio 4 dalis).

2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų įrodymų neleistinumo bei viešosios teisės taikymo ginčo santykiams klausimais ir taip pažeidė reikalavimus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turiniui nustatančias CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas.

3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė teisės į atvaizdą ir kartu teisės į privatų gyvenimą apsaugą reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 2.22 straipsnio 2 dalį, Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį). Tai lėmė nepagrįstą teismų išvadą, kad atsakovas, išspausdindamas ginčo nuotraukas, pažeidė ieškovų teisę į privatų gyvenimą. Atsakovo teigimu, ieškovų veiksmai, dienos metu išsirengiant ir nuogiems maudantis bendrame paplūdimyje, kai aplink poilsiauja maudymosi kostiumus dėvintys žmonės, pripažintini geros moralės normų (viešosios tvarkos) pažeidimu. Pasirinkę tokį elgesio modelį, ieškovai neturėjo teisės naudotis privataus gyvenimo apsauga, nes įstatymai nesaugo civilinių teisių, jeigu šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams (CK 1.137 straipsnio 2, 5 dalys). Atsakovo (leidėjo) teisė skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, nustatyta Visuomenės įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje. Tokiomis aplinkybėmis atsakovo sprendimas skelbti ieškovų nuotraukas, kuriose jie užfiksuoti darantys viešosios tvarkos pažeidimą, laikytinas teisėtai ribojančiu ieškovų teisę į privatų gyvenimą.

4. Teismai, nustatydami ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė į vertybes, kurios buvo tariamai pažeistos atsakovui paskelbus ieškovų nuotraukas, atsakovo kaltę, atsakovo turtinę padėtį ir ieškovų veiksmus, nulėmusius neturtinės žalos atsiradimą. Tai lėmė netinkamą CK 6.250 straipsnio 2 dalies taikymą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos nesilaikymą ir teisingumo principo neatitinkančio neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą. Pagal kasacinio teismo šios kategorijos bylose suformuotą teismų praktiką teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, privalo atsižvelgti į teisės į atvaizdą pažeidimų bylose suformuotą praktiką dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L., A. L. v. UAB „Roventa“, bylos Nr. 3K-3-394/2008; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. Ž. V. UAB “Ekstra žinios”, bylos Nr. 3K-3-393/2008; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008; 2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Joneda“, bylos Nr. 3K-3-113/2007; 2003 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. UAB „Brolių Tomkų leidykla“, bylos Nr. 3K-3-1000/2003). Priimant skundžiamus spendimą ir nutartį to nebuvo padaryta. Bylose dėl neturtinės žalos, padarytos sveikatos sužalojimo darbe atveju, taip pat bylose dėl neteisėto suėmimo, nuteisimo ir kalinimo atsiradusios neturtinės žalos priteisimo suformuota teismų praktika patvirtina, kad, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti atsižvelgiama į ginamos teisės turinį. Dėl to, kasatoriaus teigimu, tokios santykinės teisės, kaip teisė į privatų gyvenimą, gynimas, priteisiant didesnę sumą (75 000 Lt) nei savo esme absoliučių teisių (asmens teisės į gyvybę ar sveikatą) gynimo atveju (25 000 Lt, 50 00 Lt), laikytinas neatitinkančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Kasatoriaus manymu, teismams nenustačius, kad nuotraukų paviešinimas sukėlė ieškovams ilgalaikes fizines kančias, nedarbingumo praradimą ar didelius dvasinius išgyvenimus, teismų formuojamos praktikos, valstybės ekonominės padėties ir jos piliečių bendro materialinio lygio neatitinkančios žalos atlyginimo priteisimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

5. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad atskiri ieškovai, paduodantys ieškinį su atskirais savarankiškais reikalavimais, neprivalo bendrai mokėti žyminio mokesčio, netinkamai aiškino ir taikė žyminio mokesčio apskaičiavimą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktą). Abiejų ieškovų reikalavimai yra to paties pobūdžio, pagrįsti ta pačia medžiaga, todėl, kasatoriaus teigimu, laikytina, kad abu ieškovai, remdamiesi CPK 43 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia procesinio bendrininkavimo nuostatas, pareiškė bendrą ieškinį atsakovui. Sutikus su pirmiau nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada, reikėtų laikyti, kad bylą pirmąja instancija nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, nustatytos CPK 27 straipsnio 1 punkte, ir tai reikštų absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 326 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Kadangi ieškinyje buvo reiškiami du neturtinio pobūdžio reikalavimai ir vienas turtinio pobūdžio reikalavimas, tai ieškovai turėjo sumokėti ne 4724 Lt, o 4224 Lt žyminio mokesčio (2 x 112 + 3000 + (50 000 x 0,02)) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Ieškovams permokėjus žyminį mokestį, teismai neturėjo teisės šios permokėtos dalies priteisti ieškovų naudai iš atsakovo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai L. M. ir D. M. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai, nustatę ir išsamiai įvertinę visas bylos aplinkybes dėl nudistų paplūdimio Nidos gyvenvietėje buvimo, pagrįstai konstatavo, kad šis paplūdimys faktiškai yra, todėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normos nebuvo pažeistos.

2. Pagal CK 2.22 straipsnio 2 dalį asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, nepraranda individualumo ir privatumo bei turi teisę išreikšti nenorą būti fotografuojamas, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad ieškovai, ilsėjęsi viešoje vietoje, neturi teisės tikėtis privatumo, ir kasatorius, išspausdindamas ginčo nuotraukas, teisėtai nepaisė ieškovų teisės į privatų gyvenimą, yra nepagrįsti. Ieškovai neįvykdė kasatoriaus nurodyto viešosios tvarkos pažeidimo, todėl nebuvo jokio pagrindo taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatų.

3. Teismai, nustatydami ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į visas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl šią normą taikė tinkamai. Tokio įžūlaus ar panašaus atvejo, kaip ginčo nuotraukų išspausdinimas, Lietuvos teismų praktikoje nėra buvę, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai, priteisdami ginčijamą neturtinės žalos atlyginimo sumą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.

4. Pagal žyminio mokesčio apskaičiavimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ieškovai, paduodami vieną ieškinį su atskirais reikalavimais, neprivalėjo bendrai mokėti žyminio mokesčio, todėl kasacinio skundo argumentai dėl žyminio mokesčio apskaičiavimą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo yra neapgrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių asmens teisės į atvaizdą, be kita ko, – teisės į privatų gyvenimą, gynimą, aiškinimo ir taikymo klausimai, taip pat procesinės teisės normų, įtvirtinančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bei ginčo sumos nustatymo taisykles, pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimai.

Kasacinis teismas šioje byloje, nenustatęs pagrindų, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo UAB „Ekstra žinios“ kasaciniame skunde nurodytos kasacijos ribos (CPK 353 straipsnio 2 dalis), pasisako dėl šiam teismui apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo pirmiau nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo bei taikymo, taip pat suformuotos teismų praktikos laikymosi aspektu (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo taisykles nustatančių procesinės teisės normų, sprendžiant dėl vietos, kurioje buvo nufotografuoti ieškovai, teisinio statuso, tinkamo taikymo

Kasatorius, tvirtindamas, kad bylą nagrinėjusių teismų ištirti ir įvertinti rodymai (Neringos savivaldybės mero pavaduotojo 2007 m. gruodžio 19 d. raštas, kartu su ieškovais nufotografuotų liudytojų A. Ž. ir V. Ž. parodymai bei internetinės svetainės http://www.priejuros.net/lt/ duomenys) negali būti laikomi leistinais įrodymais, patvirtinančiais ieškovų nufotografavimą nudistų paplūdimyje, teigia, jog bylą nagrinėję teismai, konstatuodami nurodytą aplinkybę pirmiau išvardytose įrodinėjimo priemonėse esančių duomenų pagrindu, o ne vadovaudamiesi paplūdimio zonų įteisinimą, t. y. viešosios teisės sritį, reglamentuojančiais teisės aktais (sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 307 „Dėl Lietuvos higienos normos HN92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“ bei šiuo įsakymu vadovaujantis parengtomis Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 51 patvirtintomis Neringos savivaldybės paplūdimių ir maudyklų vietų įrengimo bei eksploatavimo ir saugaus elgesio vandenyje taisyklėmis), pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles įtvirtinančias proceso teisės normas (CPK 177 straipsnio 4 dalį, 185 straipsnį), CPK 263 straipsnio 1 dalį, 265 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3, 4, 14 punktuose išdėstytų išaiškinimų.

Kasacinio skundo ir kitų kasatoriaus procesinių dokumentų turinys rodo, kad ginčo nuotraukų padarymo ir išspausdinimo (informacijos apie ieškovų privatų gyvenimą gavimo ir paskelbimo) teisėtumą kasatorius sieja su oficialiu ginčo nuotraukų padarymo vietos – nudistų paplūdimio – įteisinimu, kurį pagal pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatas turėjo atlikti Neringos savivaldybės taryba, priimdama dėl to atitinkamą sprendimą. Kadangi byloje nėra duomenų, kad toks sprendimas, iš kurio būtų matyti, jog ginčo nuotraukų padarymo dieną Nidos paplūdimyje oficialiai veikė nudistų paplūdimio ruožas, buvo priimtas, tai, kasatoriaus manymu, negalima laikyti, kad ieškovai buvo nufotografuoti ne viešoje, o nuošalioje vietoje, kurioje būdami jie išreiškė savo nenorą būti stebimi ir fotografuojami bei pagrįstai galėjo manyti esą saugūs nuo žiniasklaidos dėmesio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties turinys rodo, kad juose nekonstatuota aplinkybės, jog ginčo nuotraukos buvo padarytos oficialiai įteisintame nudistų paplūdimyje, o nustatyta, kad Nidos gyvenvietėje pietinėje Nidos paplūdimio dalyje, iš karto už moterų paplūdimio, ginčo nuotraukų padarymo dieną realiai ir faktiškai veikė atitinkamais informaciniais ženklais pažymėtas, kaip to reikalaujama pagal Neringos savivaldybės paplūdimių ir maudyklų vietų įrengimo bei eksploatavimo ir saugaus elgesio vandenyje taisyklių 4.1.3 punktą, nudistų paplūdimys, kuriame poilsiaudami buvo nufotografuoti ieškovai.

Taigi kasatoriaus nurodytų (ir įvardytų kaip neleistinų) įrodymų pagrindu teismai nustatė aplinkybę dėl realaus ir faktinio nudistų paplūdimio ruožo Nidos paplūdimyje buvimo, o ne sprendė dėl šio nudistų paplūdimo oficialaus įteisinimo, dėl kurio, kaip teisingai nurodo kasatorius, turėjo būti sprendžiama vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 307 „Dėl Lietuvos higienos normos HN92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“ bei šio įsakymo pagrindu parengtomis Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 51 patvirtintomis Neringos savivaldybės paplūdimių ir maudyklų vietų įrengimo bei eksploatavimo ir saugaus elgesio vandenyje taisyklėmis.

Kadangi dėl nudistų paplūdimio, kaip Nidos paplūdimio zonos, oficialaus įteisinimo nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama, tai nurodytų teisės aktų taikymo klausimas nebuvo aktualus, o nudistų paplūdimio ruožo realaus ir faktinio buvimo Nidos paplūdimyje ginčo nuotraukų padarymo dieną aplinkybė galėjo būti įrodinėjama visomis CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat ir tomis, kurių leistinumą pirmiau nurodytais argumentais ginčija kasatorius.

Bylą nagrinėjusių teismų atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo ir įrodinėjimo taisyklių laikymosi, nustatant nudistų paplūdimio ruožo Nidos paplūdimyje realaus ir faktinio buvimo aplinkybę, klausimas kasaciniame skunde nekeliamas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio skundo argumentai, kurie grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“, nepatvirtina ir negali patvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo, nes šis bei kiti Senato nutarimai yra tik metodinė medžiaga, tuo tarpu teismai, aiškindami ir taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimus, suformuotus kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis).

Dėl išdėstytų motyvų kasatoriaus argumentai dėl CPK 177 straipsnio 4 dalies, 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime suformuluotų išaiškinimų nesilaikymo atmestini kaip teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų.

Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo

Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kurias buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (dėl byloje pareikštų reikalavimų ribų peržengimo ir CPK 265 straipsnio 2 dalies tinkamo taikymo, aplinkybių, turinčių reikšmės CK 22 straipsnio 2 dalies nuostatoms taikyti, neišsiaiškinimo ir bylos esmės neatskleidimo, įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių teisę į atvaizdą ir privatų gyvenimą, taikymo, neteisingo ieškovams priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir netinkamo CK 6.250 straipsnio taikymo, žyminį mokestį reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo), dėl jų argumentuotai pasisakė ir išdėstė savo išvadas, todėl tas faktas, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų įrodymų neleistinumo bei viešosios teisės taikymo ginčo santykiams klausimais, be kita ko, susijusiais su aplinkybės (realiai ir faktiškai egzistuojančio nudistų paplūdimio oficialaus įteisinimo), neturinčios lemiamos reikšmės nagrinėjamam ginčui išspręsti, nustatymu, nepripažintinas procesinės teisės normos pažeidimu, sudarančiu CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą (kasacijos) pagrindą skundžiamai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti.

Dėl teisės į atvaizdą ir teisės į privatų gyvenimą reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymo

Kasatorius pripažįsta, kad, išspausdindamas ginčo nuotraukas be ieškovų sutikimo, jis apribojo ieškovų teisę į privatų gyvenimą, tačiau teigia, jog padarė tai teisėtai. Kasatoriaus teigimu, kadangi ginčo nuotraukų padarymo metu Nidos paplūdimyje nebuvo oficialiai įteisinto nudistų paplūdimio ruožo, tai vieta, kurioje buvo nufotografuoti maudymosi kostiumų nedėvintys ieškovai, laikytina bendruoju paplūdimiu, t. y. vieša vieta, kurioje poilsiaudami, ieškovai privalėjo paisyti Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 51 patvirtintų Neringos savivaldybės paplūdimių ir maudyklų vietų įrengimo bei eksploatavimo ir saugaus elgesio vandenyje taisyklių 27.5 punkte nustatyto draudimo būti nuogiems, ir kurioje būdami (be maudymosi kostiumų) jie, kaip vieši (žinomi) asmenys, konkliudentiniais veiksmais atsisakė dalies privatumo bei prisiėmė jų intymaus gyvenimo detalių paviešinimo riziką, todėl ieškovų nufotografavimu ir ginčo nuotraukų išspausdinimu nebuvo pažeista nei jų teisė į atvaizdą, nei privataus gyvenimo neliečiamumas. Be to, kadangi ieškovai buvo nuogi bendrajame paplūdimyje ir taip nesilaikė pirmiau nurodytoje taisyklių nuostatoje įtvirtinto draudimo, tai, kasatoriaus teigimu, jis pagal Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį turėjo teisę išspausdinti ginčo nuotraukas be ieškovų sutikimo, nes taip padėjo atskleisti ieškovų vykdomą įstatymo pažeidimą.

Paplūdimių įrengimo tvarka reglamentuojama sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 307 „Dėl Lietuvos higienos normos HN92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“ bei šiuo įsakymu vadovaujantis parengtomis Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 51 patvirtintomis Neringos savivaldybės paplūdimių ir maudyklų vietų įrengimo bei eksploatavimo ir saugaus elgesio vandenyje taisyklėmis. Pagal šių tesės aktų nuostatas nudistų paplūdimys turėjo būti įsteigtas atitinkamos savivaldos institucijos ar pareigūno sprendimu. Tokio sprendimo byloje nepateikta.

Nudistų paplūdimys laikytinas vieta, kuriai pripažintinas nuošalios, ne viešos, vietos statusas. Dėl nudistų paplūdimio oficialaus įteisinimo reikšmės šios vietos, kaip nuošalios, kurioje asmuo pagrįstai gali tikėtis privatumo, statusui pripažinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytas formalumo aspektas, t. y. faktas, jog nudistų paplūdimio ruožas Nidos paplūdimyje nebuvo oficialiai įteisintas, esant byloje duomenų (ieškovų paaiškinimai, Neringos savivaldybės mero pavaduotojo 2007 m. gruodžio 19 d. raštas, Žurnalistų etikos inspektoriaus 2007 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. SPR-23, su ieškovais poilsiavusių liudytojų parodymai, taip pat paties atsakovo išspausdintos ginčo publikacijos nuoroda, kad ieškovai apsinuoginę maudydavosi ir degindavosi nudistų pliaže), patvirtinančių, jog pagal vietinius papročius Nidoje jau daugelį metų veikia ir ginčo nuotraukų padarymo dieną faktiškai veikė atitinkamais ženklais pažymėtas nudistų paplūdimys, negali būti vertinamas kaip kliūtis vietai, kurioje buvo nufotografuoti ieškovai, nedėvintys maudymosi kostiumų, pripažinti nudistų paplūdimio, kuris laikytina nevieša vieta, statusą.

Minėta, kad byloje nustatyta, jog Nidos gyvenvietėje pietinėje Nidos paplūdimio dalyje, iš karto už moterų paplūdimio, ginčo nuotraukų padarymo dieną realiai ir faktiškai veikė atitinkamais informaciniais ženklais pažymėtas nudistų paplūdimys. Kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus ir yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šių teismų nustatytų ir įvertintų bylos aplinkybių teisėjų kolegija negali vertinti kitaip, todėl, remdamasi jomis bei pirmiau išdėstytais argumentais, kuriais pripažinta, jog oficialus faktiškai egzistuojančio nudistų paplūdimo įteisinimas šios bylos kontekste nėra aplinkybė, reikšminga šios vietos, kaip ne viešos, statusui konstatuoti, sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovai buvo nufotografuoti tokioje vietoje, kurioje jų elgesys, nedėvint maudymosi kostiumų, nesudarė geros moralės normų ar viešosios tvarkos pažeidimo, bei situacijoje, kurioje joks protingas žmogus nenorėtų būti fotografuojamas, ir toks informacijos, sudarančios ypač jautrią asmens (šiuo atveju – ieškovų) privataus gyvenimo dalį, paskelbimas niekaip nesusijęs su teisėtu ir pagrįstu visuomenės interesu būti supažindintai su tokia informacija ir ją žinoti.

Konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovas, nufotografuodamas ieškovus neoficialiai veikiančiame nudistų paplūdimyje, nedėvinčius maudymosi kostiumų, ir be jų sutikimo išspausdindamas ginčo nuotraukas savo leidžiamame dienraštyje, be kita ko, komerciniais interesais ir skaitytojų smalsumo patenkinimo tikslais pasitelkdamas etiškumo reikalavimų neatitinkantį informacijos apie ieškovų privatų gyvenimą paviešinimo būdą (ieškovų orumą įžeidžiančias, garbę žeminančias antraštes ir nekorektišką kartu su dešimtimi nuotraukų išspausdintos publikacijos tekstą), pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą ir kartu teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Dėl to kasatoriaus argumentai dėl netinkamo teisės į atvaizdą ir teisės į privatų gyvenimą gynimą reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymo nepripažintini argumentais, sudarančiais CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą kasacijos pagrindą.

Dėl ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, nustatydami po 75 000 Lt kiekvienam iš ieškovų neturtinės žalos atlyginimo dydį, nesivadovavo visais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijais, neatsižvelgė į kasacinio teismo neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimu formuojamą teismų praktiką, todėl nustatė teisingumo principo neatitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves, inter alia žmogaus teisę į atvaizdą, ir, be kita ko, – teisę į privatų gyvenimą, ypač svarbus žalos atlyginimo institutas. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir neturtinę lemia su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reglamentavimo ypatumus. Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu). Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais. Tuo tarpu neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005) formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo neturtinė žala, išreikšta pinigais, yra laikoma bendraisiais nuostoliais, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos, reikalaujamos neturtinei žalai atlyginti, dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu jau suformuotą teismų praktiką. Tai reiškia, kad asmens prašomas priteisti kaip neturtinė žala nuostolių dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas. Jį nustato teismas.

Įstatymų leidėjui nenustačius priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, specialaus tokio pobūdžio žalos atlyginimo apskaičiavimo mechanizmo ar formulės, tačiau įtvirtinus nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, teismui, kaip subjektui, nustatančiam neturtinės žalos atlyginimo dydį, suteikta gana plati diskrecija sprendžiant dėl teisingo ir, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtį, visiško neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Tai reiškia, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašu. Tačiau kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes bei kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą.

Kartu pažymėtina, kad asmens reakcija į jo neturtinių vertybių pažeidimą gali būti adekvati ir neadekvati, tačiau neturtine žala laikomi nukentėjusiojo jausmai, vidiniai išgyvenimai, sukrėtimai ir kančios visada individualūs, todėl, remdamasis tokiais vidiniais išgyvenimais, nulemtais individualios reakcijos į to paties pobūdžio ir sunkumo veiksmus, kuriais pažeidžiamas didesnę ar mažesnę vertę asmeniui turintis gėris, nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Dėl to kompensacijos, reikalaujamos neturtinei žalai atlyginti, dydžio nustatymas reiškia, kad, remiantis įstatyme bei teismų praktikoje suformuluotais ir, priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, teismo pripažintais kitais neturtinės žalos atlyginimo dydį pagrindžiančiais kriterijais, sprendžiamas kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio nustatymo, o ne svarstomas nukentėjusio asmens reikalaujamo šios kompensacijos dydžio sumažinimo klausimas.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. Ž. v. UAB „Ekstra žinios“ ir UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-393/2008, pažymėjusi, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymą lemia, be kita ko, objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą, konstatavo, jog, nustatydami neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismai turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, tačiau turi atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius.

Taigi nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006), vienas iš faktorių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala; be to, vienas iš neturtinės žalos atlyginimo nustatymo principų yra būtinumas atsižvelgti į ankstesnėse panašių kategorijų bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. Ž. v. UAB „Ekstra žinios“ ir UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-393/2008).

Bylos duomenimis, ieškovai dėl ginčo nuotraukų padarymo ir jų išspausdinimo kartu su nekorektiškomis antraštėmis ir įžeidžiančiomis publikacijomis atsakovo dideliu tiražu išleistame laikraštyje patyrė fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimų, sukėlusių emocinio ir psichologinio pobūdžio kančias bei išgyvenimus, negatyvų artimųjų ir pažįstamų vertinimą bei visuomenės požiūrį, pažeminimą, neigiamą poveikį jų asmeniniam ir šeimos gyvenimui, socialinei bei profesinei padėčiai.

Teisė į privatumą tam tikrais atvejais gali būti teisėtu teisės skleisti informaciją ribojimo tikslu, tačiau privatumas taip pat gali būti ribojamas atsižvelgiant į saviraiškos laisvę. Dėl to, sprendžiant, kuri iš šių vienodai įstatymo ginamų vertybių konkrečiu atveju turi būti ginama, svarbu surasti kuo teisingesnę šių konkuruojančių teisinių gėrių pusiausvyrą, nė vienam iš jų nesuteikiant nepagrįsto prioriteto, kad nebūtų iškreipta kurio nors iš jų esmė. Vienas iš svarbiausių kriterijų vertinant, kuriai iš nurodytų vertybių teiktinas prioritetas, yra viešasis interesas, kuris nagrinėjamos bylos kontekste apibūdintinas kaip teisėtas realus visuomenės interesas gauti informaciją apie asmenų privatų gyvenimą, jeigu tai informacijai pripažintina visuomeninė svarba.

Bylos duomenys rodo, kad kišimasis į ieškovų privatų gyvenimą, atsakovui padarant ir išspausdinant ginčo nuotraukas jo leidžiamame dienraštyje ir internetinėje svetainėje, negali būti pripažintinas pateisintinu visuomenine svarba ar viešuoju interesu, nes privataus pobūdžio informacijos apie ieškovus pateikimas tokiu būdu, kaip tai buvo padaryta ginčo atveju, rodo ne atsakovo, kaip žiniasklaidos priemonės, savo esminės funkcijos – informuoti (apie visuomeninės svarbos dalykus) bei formuoti viešąją nuomonę – vykdymą, o siekį patenkinti skaitytojų smalsumą, t. y. paviešinti tam tikras detales apie ieškovų privatų gyvenimą pramogos tikslu, bei gauti iš to finansinės naudos.

Dėl to buvo pagrindas pripažinti, kad ieškovų teisė į atvaizdą ir kartu teisę į jų privataus gyvenimo gerbimą turi būti ginama, priteisiant ieškovams neturtinės žalos, atsiradusios dėl nurodytų teisės ginamų vertybių pažeidimo, atlyginimą.

Byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovams priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį (atsakovas pripažintas šiurkščiai pažeidusiu ieškovų teisę į atvaizdą, kartu jų garbę ir orumą bei privataus gyvenimo neliečiamumą) ir jų nulemtą neigiamų pasekmių ieškovams atsiradimą, išspausdintų nuotraukų pobūdį ir kiekį, jų pateikimo būdą ir išplatinimo (paskleidimo) mastą, taip pat tikslą, teikiantį pagrindą išvadai, kad ginčo nuotraukos išspausdintos piktnaudžiaujant teise skleisti informaciją (CK 1.137 straipsnio 3 dalis) bei peržengiant šios teisės ribas.

Atsižvelgdama į tai bei remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai vadovavosi įstatyme įtvirtintais ir teismų praktikoje suformuotais bei teismų šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintais neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijais ir ieškovams priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, priešingai nei teigia kasatorius, sprendė nepažeisdami CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų, tačiau, kaip teisingai nurodo kasatorius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytinas atsižvelgiant, be kita ko, ir į ginamos teisinės vertybės pobūdį bei teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

Civilinėje atsakomybėje, minėta, galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Dėl to, pavyzdžiui, asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų (sveikata) ar neįmanomų atkurti (gyvybė, sveikata) vertybių, ir teisės į privatų gyvenimą, apimanti ir teisę į atvaizdą, garbę ir orumą, bei kitos asmeninės neturtinės teisės, savo esme laikytinos santykinėmis teisėmis, dėl kurių pažeidimo patiriami neigiami padariniai nėra ypač akivaizdaus pobūdžio, negali būti vertinamos vienodai neturtinės žalos atlyginimo taikymo, apimančio ir piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio nustatymą, prasme.

Nagrinėjamoje byloje, minėta, konstatuota, kad atsakovas, be ieškovų sutikimo išspausdindamas ginčo nuotraukas, pažeidė jų teisę į atvaizdą, kartu jų garbę ir orumą bei teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Bylose dėl neturtinės žalos, padarytos teisės į atvaizdą ir (ar) teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atveju, atlyginimo kasacinis teismas laikė sąžininga, teisinga ir protinga priteisti nukentėjusiems asmenims 5000 Lt (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. UAB „Joneda“, bylos Nr. 3K-3-113/2007; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. L., A. L. v. UAB „Roventa“, bylos Nr. 3K-3-394/2008), 8000 Lt (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. R. v. UAB „Lietuvos žinios“, bylos Nr. 3K-3-41/2003), 10 000 Lt (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. A. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-91/2004; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. Ž. v. UAB “Ekstra žinios”, bylos Nr. 3K-3-393/2008) neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu byloje priimtais procesiniais sprendimais ieškovams priteista kiekvienam po 75 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl nurodytų teisinių vertybių pažeidimo, atlyginimo, kuris dydžiu prilygsta ar net viršija tokio pobūdžio žalos atlyginimo sumoms, priteistoms ankstesnėse bylose dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl asmens sveikatos sunkaus sužalojimo, atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Ž. v. UAB “Ranga IV”, bylos Nr. 3K-3-450/2006; 2006 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. J. v. UAB „Rejona“, bylos Nr. 3K-3-540/2006; 2007 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-157/2007; 2008 m. spalio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. V. v. ŽŪB “Šiaulėnų statyba”, bylos Nr. 3K-3-529/2008), todėl negali būti vertinama kaip nustatyta atsižvelgiant į pirmiau nurodytą neturtinės žalos atlyginimo nustatymo principą – būtinumą atsižvelgti į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama.

Teisėjų kolegija pagal teismų šioje byloje teisiškai reikšmingais pripažintų neturtinės žalos įvertinimo kriterijų visumą bei pirmiau aptartus materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio nustatymo principus ir ginamos vertybės specifiką, be kita ko, atsižvelgdama į kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį bei į tai, kad šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų teigti, jog, nustačius 15 000 Lt kiekvienam ieškovui iš atsakovo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, būtų pažeisti CK 1.5 įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai, sprendžia, kad ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo įvertinimas nurodyto dydžio pinigine išraiška atitiks pirmiau išvardytus principus ir neviršys įprastai teismų praktikoje taikomų nukentėjusiems asmenims tokiais atvejais priteistinos materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio ribų.

Nurodyto dydžio piniginės kompensacijos suma vertintina kaip adekvati ieškovų patirtai neturtinei žalai, pakankama ieškovų teisei į jų privataus gyvenimo neliečiamumą apginti ir kartu keliui piktnaudžiavimams spaudos (saviraiškos) laisve užkirsti, taigi ir šioje byloje konkuruojančių lygiaverčių konstitucinių vertybių – teisės į privataus gyvenimo gerbimą bei teisės skleisti informaciją – protingai ir sąžiningai pusiausvyrai užtikrinti.

Dėl ginčo sumos nustatymo ir žyminio mokesčio dydžio apskaičiavimo

Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje pateiktas ieškinys, kuriame pareikšti du neturtinio pobūdžio reikalavimai, apmokėtini po 112 Lt, ir vienas turtinio pobūdžio reikalavimas (dėl 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo), apmokėtinas 4000 Lt žyminio mokesčio dydžiais, todėl už ieškinį mokėtinas žyminio mokesčio dydis turėjo būti apskaičiuotas nuo ieškinio sumos, nustatytos taikant CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. ieškinio sumą nustatant pagal bendrą visų ieškovų bendrai pateikto ieškinio reikalavimų sumą, ir sudarė 4224 Lt, o ne 4724 Lt dydį, kuris šioje byloje priimtais procesiniais sprendimais nepagrįstai priteistas ieškovams.

Taip tvirtindamas, kasatorius laiko, kad ieškovo D. M. pareikštas reikalavimas dėl 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir ieškovės L. M. pareikštas reikalavimas dėl 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sudaro vieną turtinį materialinį teisinį reikalavimą dėl 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kuris pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą apmokėtinas 4000 Lt (3000 Lt + 50 000 Lt x 0,02) dydžio žyminiu mokesčiu.

Kasacinio skundo turinys taip pat rodo, kad kasatorius, teigdamas, jog ieškovai pareiškė du neturtinio pobūdžio reikalavimus, apmokėtinus po 112 Lt žyminiu mokesčiu, laiko, jog prašymas nustatyti, kad atsakovas, išspausdindamas ginčo nuotraukas dienraštyje ir internetiniame puslapyje, pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą, bei prašymas įpareigoti atsakovą nutraukti ginčo publikacijos skelbimą atsakovui priklausančioje internetinėje svetainėje yra du savarankiški neturtinio pobūdžio reikalavimai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų pareikštų reikalavimų pobūdį ir turinį bei šios bylos aplinkybes, tokią kasatoriaus poziciją dėl nagrinėjamoje byloje pareikštų tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio reikalavimų laiko teisiškai nepagrįsta bei nesutinka su kasatoriaus nurodytu ieškinio sumos nustatymu ir byloje mokėtino žyminio mokesčio apskaičiavimu.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas nustatyti, jog atsakovas, išspausdindamas ginčo nuotraukas dienraštyje ir internetiniame puslapyje, pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą, yra pagrindinis ieškovų pareikštas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o kitas neturtinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą nutraukti ginčo publikacijos skelbimą atsakovui priklausančioje internetinėje svetainėje – yra išvestinis ir neatskiriamai susijęs su pirmiau nurodytu pagrindiniu reikalavimu ir atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Taigi kasatorius neteisus, teigdamas, jog ieškovai pareiškė du neturtinio pobūdžio reikalavimus. Kadangi atsakovo įpareigojimas nutraukti ginčo publikacijos skelbimą jam priklausančioje internetinėje svetainėje, pripažinus, kad atsakovas, išspausdindamas ginčo nuotraukas, pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą, yra išvestinis ir neatskiriamai susijęs su pagrindiniu reikalavimas, tai šie reikalavimai nelaikytini atskirais savarankiškais reikalavimais ir apmokestinami kaip vienas savarankiškas reikalavimas vienu žyminiu mokesčiu, apskaičiuotinu pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 82 straipsnyje nustatytas taisykles

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios bylos specifika yra ta, jog tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais atsakovo veiksmais buvo pažeista dviejų asmenų (ieškovo D. M. ir ieškovės L. M.) teisė į atvaizdą bei jiems abiem padaryta neturtinės žalos, todėl jie šioje byloje, CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto, įtvirtinančio neprivalomojo procesinio bendrininkavimo nuostatas, pagrindu pateikdami bendrą ieškinį, suformulavo jame savo pobūdžiu, turiniu bei dydžiu tapačius reikalavimus. Tačiau tai nesudaro pagrindo kasatoriaus daromai išvadai, kad nurodyti ieškinio reikalavimai nelaikytini pareikštais savarankiškai kiekvieno iš ieškovų.

Pirma, atsakovui išspausdinus ginčo nuotraukas, buvo pažeista kiekvieno iš ieškovų individualiai teisė į atvaizdą bei kiekvienam jų atskirai padaryta neturtinės žalos, todėl byloje pareikšti kiekvieno jų reikalavimai, tiksliau – jų grupė, susidedanti iš neturtinio ir turtinio pobūdžio reikalavimų, turi reikalavimų, pareikštų savarankiškai kiekvieno iš ieškovų, pobūdį.

Antra, nors abiejų ieškovų reikalavimai yra sujungti viename procesiniame dokumente (bendrame ieškinyje) ir, kaip teisingai nurodo kasatorius, yra to paties pobūdžio bei pagrįsti ta pačia faktine ir teisine medžiaga, nereiškia, jog šie reikalavimai negalėtų būti nagrinėjami atskirtai vienas nuo kito, t. y. tiek ieškovo, tiek ieškovės reikalavimai galėtų būti savarankiškų ieškinių dalykai, apmokėtini atitinkamu žyminiu mokesčiu. Įstatyme, nustatant ieškovams teisę sujungti susijusius reikalavimus viename ieškinyje, nenustatyta jokių lengvatų, susijusių su žyminio mokesčio už paduodamą ieškinį sumokėjimu. Dėl to tuo atveju, kai ieškinyje yra sujungiami keli savarankiški, nors ir tapataus pobūdžio bei dydžio, reikalavimai (arba jų grupė), sprendžiant žyminio mokesčio už paduodamą ieškinį apskaičiavimo klausimą, dėl kiekvieno reikalavimo (ar jų grupės) žyminis mokestis apskaičiuotinas atskirai.

Dėl to laikytina, kad ieškovai, nors ir pateikė vieną procesinį dokumentą, bendrą ieškinį, kuriame suformulavo to paties pobūdžio ir ta pačia faktine bei teisine medžiaga pagrįstus konkrečius prašymus, iš esmės pareiškė kiekvienas savo ieškinį, susidedantį iš kelių savarankiškų reikalavimų – neturtinio (dėl teisės į atvaizdą pažeidimo pripažinimo) ir turtinio (dėl 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo). Kitaip tariant, ieškinys, kurį sudaro keli savarankiški reikalavimai, ir kurio suma turėjo būti nustatoma taikant kasatoriaus nurodomą CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkto taisyklę, šiuo konkrečiu atveju reiškia ne ieškinį, kurį sudaro neturtinis reikalavimas dėl ieškovų teisės į atvaizdą pažeidimo pripažinimo ir turtinis reikalavimas dėl 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovams iš atsakovo priteisimo, o kiekvieno iš ieškovų savarankišką ieškinį, t. y. ieškovo D. M. ieškinį, kurį sudaro neturtinio pobūdžio reikalavimas pripažinti, kad atsakovas, išspausdindamas ginčo nuotraukas, pažeidė jo teisę į atvaizdą, už kurį pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 82 straipsnį mokėtinas 112 Lt žyminis mokestis, bei turtinio pobūdžio reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, už kurį pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 85 straipsnio 1 dalies 8 punktą mokėtinas 2250 Lt žyminis mokestis, ir ieškovės L. M. ieškinį, kurį sudaro neturtinis reikalavimas pripažinti, kad atsakovas, išspausdindamas ginčo nuotraukas, pažeidė jos teisę į atvaizdą, kuris pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 82 straipsnį apmokėtinas 112 Lt žyminiu mokesčiu, bei turtinis reikalavimas priteisti jai iš atsakovo 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kuris pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 85 straipsnio 1 dalies 8 punktą apmokėtinas 2250 Lt žyminiu mokesčiu. Taigi nagrinėjamu atveju už šioje byloje pareikštus reikalavimus mokėtinas 4724 Lt žyminis mokestis. Toks žyminio mokesčio dydis gaunamas sudėjus tiek už ieškovo, tiek už ieškovės pareikštą savarankišką reikalavimų (turtinio ir neturtinio) grupę pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktą apskaičiuotas žyminio mokesčio sumas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškinio suma ir apskaičiuotu žyminio mokesčio dydžiu, nepažeidė ieškinio sumos nustatymą reglamentuojančių procesinės teisės normų bei padarė teisingas išvadas dėl byloje mokėtino žyminio mokesčio dydžio.

Dėl kasacinio skundo argumentų bylos rūšinio teismingumo taisyklės, įtvirtintos CPK 27 straipsnio 1 punkte, pažeidimo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai, turėdami jiems padaryto to paties pažeidimo nulemtų vienarūšių, pagrįstų ta pačia teisine ir faktine medžiaga, reikalavimų atsakovui, pasinaudojo CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta neprivalomojo procesinio bendrininkavimo teise ir bendrai pareiškė vieną ieškinį. Toks iš esmės kelių savarankiškų procesų sujungimas yra viena iš civilinio proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo išraiškų. Šis procesinis bendrininkavimas, minėta, neturi įtakos ieškinio sumos, nuo kurios skaičiuotinas byloje mokėtinas žyminis mokestis, nustatymui, nes kiekvienas iš ieškovų pareikštų reikalavimų (arba jų grupė) galėtų būti atskiro ieškinio dalykas. Dėl to žyminis mokestis skaičiuotinas nuo kiekvieno ieškovo bendrame ieškinyje pareikšto reikalavimo (arba pareikštų reikalavimų grupės) sumos.

Tuo tarpu CPK 27 straipsnio 1 punkte nurodyta ieškinio suma, kaip kriterijus bylos rūšiniam teismingumui nustatyti, nustatytina atsižvelgiant į tokį kelių savarankiškų procesų vienoje byloje sujungimą, t. y. pagal ieškovų bendrai pateiktame ieškinyje pareikštų sujungtų reikalavimų (visų, o ne kiekvieno atskirai) sumą, kitaip tariant, pagal bendrai prašomą priteisti (ginčijamą) sumą. Taigi nagrinėjamo ginčo, kuriame ieškovai reikalauja iš atsakovo bendrai 150 000 Lt jiems padarytai neturtinei žalai atlyginti, sumai, lemiančiai bylos rūšinį teismingumą, esant didesnei nei 100 000 Lt, ši byla turėjo būti nagrinėjama apygardos teisme, kaip pirmosios instancijos teisme (CPK 26 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Iš dalies patenkinus atsakovo kasacinį skundą ir pakeitus žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus, atitinkamai perskirstomos proceso šalims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Ieškovai prašė nustatyti, jog atsakovas, išspausdindamas ginčo nuotraukas dienraštyje ir internetiniame puslapyje, pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą, ir priteisti jiems iš atsakovo (kasatoriaus) po 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties dalys dėl teisės į atvaizdą pažeidimo pripažinimo paliktos nepakeistos, o vietoj prašytų 75 000 Lt neturinės žalos atlyginimo sumų priteista kiekvienam iš ieškovų po 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, t. y. patenkinta 20 proc., o atmesta 80 proc. ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pagal nurodytas proporcijas perskirstomos proceso šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, taip pat pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys).

Bylos duomenimis, ieškovai turėjo po 2250 Lt žyminio mokesčio už reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo išlaidų, paduodant ieškinį, taip pat 8776 Lt už advokato teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų.

Pagal byloje esančią ieškovų advokatės ataskaitą už suteiktas teisines paslaugas, atstovaujant ieškovams pirmosios instancijos teisme, ir PVM sąskaitas faktūras dėl suteiktų teisinių paslaugų apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, nurodytos ieškovų turėtos atstovavimo išlaidos pripažintinos protingomis bei pagrįstomis (CPK 98 straipsnis, teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2, 8 punktai).

Patenkinus 20 proc. ieškinio reikalavimų, atsakovas turėtų atlyginti ieškovams po 450 Lt žyminio mokesčio išlaidų, taip pat 1755,20 Lt advokato pagalbos išlaidų, iš viso – 2655,20 Lt, priteistinų bendrai abiem ieškovams.

Atsakovas turėjo 4246 Lt žyminio mokesčio išlaidų, paduodant apeliacinį skundą, ir 12 761,70 Lt advokato teisinės pagalbos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų, iš viso – 17 307,70 Lt.

Sprendžiant dėl atsakovo turėtų atstovavimo išlaidų paskirstymo, atsižvelgtina į Rekomendacijų 2 punkte išvardytus kriterijus: išnagrinėtos bylos sudėtingumą, atsakovą atstovavusio advokato dalyvavimą nagrinėjant šią bylą ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismuose, tai, kad kasaciniame skunde nebuvo analizuojami iš esmės nauji teismų praktikoje klausimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos kriterijus, sprendžia, kad 7 000 Lt yra pakankamas atlyginimas atsakovui už jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Taigi dėl to, kad atmesta 80 proc. ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo reikalavimų, ieškovai turėtų atlyginti atsakovui 8907,20 Lt ((4246 Lt – 112 Lt + 7000 Lt) x 0,8) bylinėjimosi išlaidų.

Kasaciniame teisme atsakovas (kasatorius) turėjo 4246 Lt žyminio mokesčio ir 4248 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso – 8494 Lt. Ieškovai pateikė įrodymus, kad turėjo 2400 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Sprendžiant dėl proceso šalių kasaciniame teisme turėtų atstovavimo išlaidų paskirstymo, įvertintina, ar išlaidų už advokato teisinę pagalbą sumos atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą. Rekomendacijų 8 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtintas minimaliosios mėnesinės algos dydis yra 800 Lt. Atsakovo kasacinis skundas ir ieškovų atsiliepimas į kasacinį skundą buvo pateikti atitinkamai 2008 m. lapkričio 25 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo sumokėtas advokatui 4248 Lt mokestis už kasacinio skundo surašymą ir ieškovų sumokėtas advokatei 2400 Lt mokestis už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neatitinka rekomenduotinų maksimalių užmokesčių už šių procesinių dokumentų surašymą (Rekomendacijų 8.13, 8.14 punktai), todėl atsakovo sumokėtas mokestis mažintinas iki 2000 Lt, o ieškovų – iki 1600 Lt.

Atsižvelgiant į tai, taip pat į pirmiau nurodytą byloje priimto sprendimo pakeitimą bei proporcijas, ieškovai turėtų atlyginti kasatoriui 4907,20 Lt ((4246 Lt – 112 Lt + 2000 Lt) x 0,8), o šis ieškovams – 320 Lt bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

Taigi iš viso ieškovai turėtų atlyginti atsakovui 13 814,40 Lt, o šis ieškovams – 2975,20 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atlikus nurodytų bylinėjimosi išlaidų sumų įskaitymą, priteistina iš ieškovų atsakovo (kasatoriaus) naudai 10 839,20 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas, paduodamas kasacinį skundą, turėjo sumokėti 4724 Lt žyminio mokesčio, tačiau pagal byloje pateiktą mokėjimo dokumentą jis sumokėjo 4246 Lt žyminio mokesčio. Kadangi kasatorius sumokėjo žyminio mokesčio per mažai, trūkstama žyminio mokesčio suma, t. y. 478 Lt., priteistina valstybei iš ieškovų ir atsakovo proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai: iš ieškovų priteistina valstybei 382,40 Lt, o iš atsakovo – 95,60 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose iš atsakovo buvo priteista valstybei 51,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kasaciniam teismui pakeitus žemesniųjų instancijų teismų šioje byloje priimtą sprendimą, šios procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovų ir atsakovo pirmiau nurodytomis proporcijomis, t. y. iš ieškovų priteistina valstybės naudai 41,08 Lt, o iš atsakovo – 10,27 Lt šių išlaidų. Iš viso valstybės naudai priteistina iš ieškovų 423,48 Lt, o iš atsakovo 105,87 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį pakeisti.

Priteistą ieškovui D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo UAB „Ekstra žinios“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 15 000 (penkiolika tūkstančių) litų.

Priteistą ieškovei L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo UAB „Ekstra žinios“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 15 000 (penkiolika tūkstančių) litų.

Panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis ieškovų ir valstybės naudai priteistos iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos.

Priteisti atsakovui UAB „Ekstra žinios“ iš ieškovų D. M. ir L. M. lygiomis dalimis 10 839,20 Lt (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus trisdešimt devynis litus, 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovų D. M. ir L. M. lygiomis dalimis 423,48 Lt (keturis šimtus dvidešimt tris litus, 48 ct), o iš atsakovo UAB „Ekstra žinios“ – 105,87 Lt (vieną šimtą penkis litus, 87 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalis, kuriomis nustatyta, kad atsakovas pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą, ir atsakovas įpareigotas nutraukti ginčo publikacijos skelbimą atsakovui priklausančioje internetinėje svetainėje, palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis