Dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, diskrecijos teisę jas peržengti, pareigą motyvuoti teismo procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-311-415/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16180-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.13; 3.3.1.21

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. Z. ir V. Z. ieškinį atsakovei I. A. Š., dalyvaujant trečiajam asmeniui Č. Š., dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, diskrecijos teisę jas peržengti, pareigą motyvuoti teismo procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė teismo pripažinti jiems nuosavybės teisę į patalpas 1-1/27.31, 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-9/27.76, 1-10/18.41, 1-11/8.05 (iš viso 122,53 kv. m, t. y. 66/100 dalis viso pastato), esančias pastate – gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), 55 863,82 Lt (16 179,28 Eur) vidutinės rinkos vertės.

Ieškovai nurodė, kad jie, gyvendami atsakovei (ieškovės motinai) nuosavybės teise priklausančiame pastate – gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) atsakovei leidus, savo lėšomis rekonstravo gyvenamąjį namą, pristatė priestatą; ten gyvena iki šiol. Atsakovė, kaip namo savininkė, gavo leidimus, juos tęsė, registravo kadastrinius duomenis, tačiau visa tai atlikta už ieškovų lėšas. Šiuo metu ieškovai keldinami iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. 5295-3004-5015, kuris yra vienintelis jų sukurtas turtas ir vienintelė gyvenamoji vieta. Atsakovė nesutinka, kad ieškovams būtų pripažinta nuosavybės teisė į rekonstruotas patalpas 1-1/27,31 kv. m, 1-9/27,76 kv. m, tačiau pati niekada neprieštaravo dėl stogo konstrukcijų pakeitimo, pastogės įrengimo, gyvenamojo namo stogo ir kamino rekonstravimo, dangos pakeitimo darbų, iki šių patalpų atidalijimo pretenzijų dėl saugumo reikalavimų ar techninių galimybių nekėlė, priešingai, pasirašinėjo techninės apskaitos byloje, įregistravo kadastrinius dokumentus pagal atliktus darbus. Patalpa 1-1/27,31 kv. m yra atskirta nuo kitų atsakovei priklausančių patalpų, į ją patekti iš atsakovei priklausančios gyvenamojo namo dalies negalima.

Ieškovai visą laiką gyveno kartu su tėvais, kartu tvarkė bendrą ūkį, mokėjo mokesčius, kūrė turtą, tarp jų buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl yra pagrindas pripažinti buvus sudarytą bendrosios jungtinės veiklos sutartį sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę – ginčo turtą (CK 4.72 straipsnis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu pripažino ieškovams nuosavybės teisę į patalpas 1-1/27.31, 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-9/27.76, 1-10/18.41, 1-11/8.05 (iš viso 122,53 kv. m, t. y. 66/100 dalys viso pastato), esančias pastate – gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) 55 863,82 Lt (16 179,28 Eur) vidutinės rinkos vertės, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 1996 m. balandžio 22 d. sudarė nuomos sutartį, kuria atsakovė leido naudotis ieškovui jai priklausančio gyvenamojo namo dalimi neterminuotai. Ieškovė ginčo name gyvena nuo gimimo. 2009 m. balandžio 20 d. atsakovės vardu buvo išduotas statybos leidimas rekonstruoti gyvenamąjį namą 1A1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pristatant priestatą ūkininko sodyboje. UAB „Paulimatas“ atliktų kadastrinių matavimų ir Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažymos pagrindu 2012 m. gruodžio 3 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota rekonstrukcijos eiga be esminių nukrypimų nuo projekto. Pagal UAB „Architektų pastogė“ atlikus kadastrinius matavimus Nekilnojamojo turto registre 2013 m. gegužės 31 d. buvo įregistruotas naujas suformuotas nekilnojamasis daiktas – pabaigtas statyti priestatas.

Atsakovė sutinka, kad gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priestate esančios patalpos 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-10/18.41, 1-11/8.05 būtų pripažintos ieškovų nuosavybe, todėl laikytina, kad atsakovė sutinka, jog ieškovai ir atsakovė buvo susitarę veikti bendrai dėl gyvenamojo namo priestato statybos ir nuosavybės teisės į jį ieškovams įgijimo.

Atsakovė ir trečiasis asmuo Č. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kad namo rekonstrukciją organizavo ir vykdė ieškovai, gavę atsakovės, rekonstruojamo pastato savininkės, sutikimą, kad su projektu, pagal kurį buvo išduotas statybos leidimas ir vykdoma pastato rekonstrukcija, nebuvo susipažinę, tačiau leido vykdyti visus statybos darbus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovai atliko visus veiksmus, susijusius su ginčo patalpų priestate statybos organizavimu, finansavimu ir patalpų pagrindiniame name remontu bei dalies stogo pakėlimu.

Norint nustatyti, ar buvo šalių bendras tikslas sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ginčo gyvenamajame name, svarbu, kad 2013 m. sausio 22 d. atsakovė sudarė testamentą, kuriame visos ginčo patalpos, tarp jų – ir 1-1/27.31, 1-9/27.76, paliekamos ieškovei.

Ieškovai, įrodinėdami ginčo patalpų 1-1/27.31, 1-9/27.76 ryšį su priestatu, į bylą pateikė UAB „Ateivis Lt“ architekto M. S. vertinimą, kuriame nurodyta, kad R. K. įmonės parengtame Gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto papildyme yra projektuojamas antras butas su atskiru įėjimu iš lauko per esamą kambarį, kurio plotas 27,30 kv. m, t. y. šis kambarys akivaizdžiai negali būti priskiriamas prie pirmojo turtinio vieneto, nes yra antro turtinio vieneto (buto) dalis pagal pastato planinius funkcinius ryšius. Atsakovė su projektiniais sprendiniais turėjo būti susipažinusi, nes 2009 m. balandžio 20 d. parengto projekto pagrindu jos vardu buvo išduotas statybos leidimas, dėl vykdomų rekonstrukcijos darbų ji neprieštaravo.

Iš byloje šalių pateiktų įrodymų ir paaiškinimų teismo posėdžio metu bei liudytojų parodymų teismas, remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendė, kad atsakovė savo veiksmais (gavo statybos leidimą, sutiko, kad ieškovai statytų priestatą, remontuotų gyvenamajame name savo naudojamą patalpą bei pakeltų stogą ir ten įsirengtų dar vieną patalpą, sudarė testamentą) bei ieškovai savo veiksmais (organizavo ir finansavo statybos darbus) kooperavosi siekdami bendro tikslo, kad rekonstravus ginčo gyvenamąjį namą būtų įrengtos patalpos ieškovų atskiram būstui taip sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ginčo gyvenamajame name. Šalys buvo įsipareigojusios veikti bendrai, kad, siekdamos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruotų gyvenamąjį namą taip, kad ne tik priestate esančios patalpos 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-10/18.41, 1-11/8.05, bet ir pagrindiniame name esančios patalpos 1-1/27.31, 1-9/27.76 būtų sujungtos kaip atskiras ieškovų būstas. Taigi tarp ieškovų ir atsakovės susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai (CK 1.93 straipsnio 2, 6 dalys, 6.969 straipsnio 4 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 19 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Kolegija nurodė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 22 d. savavališkos statybos aktas, pagal kurį rekonstruojamojo atsakovės gyvenamojo namo dalyje, virš patalpos, 2012 m. rugsėjo 7 d. atliktų kadastrinių matavimų byloje pažymėtos Nr. 1-9, paaukštintos sienos ir pakeista stogo konstrukcija, pažeidžiant esminius projekto sprendinius. Statinio laikančiosios konstrukcijos ir jų išdėstymas neatitinka statinio projekto (pakeista stogo konstrukcija, namo dalies aukštis, ilgis, pasikeitęs visas namo tūris), pažeistos Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalies, statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 48 punkto, statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 45 punkto nuostatos. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 22 d. privalomuoju nurodymu statytoja ieškovė įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius: išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, išardyti rekonstruojamo gyvenamojo namo dalies, virš patalpos 2012 m. gegužės 7 d. atliktų kadastrinių matavimų byloje pažymėtos Nr. 1-9, paaukštintas sienas ir stogo konstrukciją taip, kad statinys atitiktų projektą, ir sutvarkyti statybvietę.

Kadangi dėl ginčo patalpų statybos yra surašytas savavališkos statybos aktas, tai tokios patalpos, nepašalinus savavališkos statybos padarinių, negali būti ginčo dalykas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Dėl to yra pagrindas taikyti CPK 320 straipsnio 2 dalį, peržengti apeliacinio skundo nustatytas ribas, nes to reikalauja viešasis interesas, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio pareiškimą atmesti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo arba palikti ieškinį nenagrinėtą, suteikiant šalims teisę ginti savo teises dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė visus ieškinio reikalavimus, nors atsakovai dalies jų neginčijo (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teismo sprendimas neatitinka teisėtumo ir teisingumo reikalavimų, yra neproporcingas siekiamam tikslui, teismas nenustatė jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Statybos įstatyme nurodyta galimybė ištaisyti statybos pažeidimus. Savavališkos statybos objekto požymiai paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, kai buvo surašytas savavališkos statybos aktas, pareikštas reikalavimas ištaisyti pažeidimus iki nurodyto termino, kuris sprendimo priėmimo metu nebuvo pasibaigęs. Apeliacinės instancijos teisme ieškovų atstovas pateikė prašymą sudaryti galimybę ištaisyti statybos pažeidimus per nustatytą terminą, bylos nagrinėjimą sustabdyti arba grąžinti civilinę bylą nagrinėti iš naujo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Atsakovė, būdama priestato ir rekonstruojamojo namo statytoja ir savininkė, po jai nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo pradėjus nagrinėti ginčą apeliacinės instancijos teisme kreipėsi su skundu į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos. Atsakovė, būdama statytoja ir nekilnojamojo turto savininkė, buvo nesąžininga, nes, pati įregistravusi nebaigtą statybą ir naujai rekonstruotą stogą, žinojo apie stogo konstrukcijos pakeitimus, o savavališkos statybos klausimą iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme, kad apsunkintų ieškovams teises ginti savo darbu ir lėšomis pastatytą statinį. Nukrypimai nuo statybos projekto galėjo būti ištaisyti iki 2016 m. vasario 22 d.

Teismo sprendimu atmetus ieškinį draudžiama ieškovei naujai užvesti kitą bylą dėl tų pačių reikalavimų, t. y. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, ištaisius statinio trūkumus siekti statinio, į kurį ieškovų nuosavybės teises pripažįsta ir atsakovė, įteisinimo (CPK 293 straipsnio 6 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs sustabdyti bylos nagrinėjimą, turėjo ieškinį palikti nenagrinėtą, suteikdamas ieškovams teisę ginti savo interesus po to, kai bus išspręstas klausimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

Apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų. Šioje byloje vyksta ginčas tarp privačių asmenų nuosavybės teisių. Teismas nenurodė jokių konkrečių byloje viešojo intereso pažeidimo pagrindų, kurie būtų lėmę teismo sprendimo ydingumą. Byloje nebuvo įtraukta viešąjį interesą ginanti institucija. Naujai apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusi aplinkybė negali būti pagrindas prarasti nuosavybės teisę į teisėtai (galiojant statybos leidimui, projektinei dokumentacijai) sukurtą ir viešame registre įregistruotą objektą. Ieškovai neturėjo galimybės patikslinti savo reikalavimų. Duomenys dėl viešojo intereso galimo pažeidimo nebuvo galutiniai, jie nėra civilinės teisės objektas ir ieškinio dalykas šioje byloje. Teismo sprendimas atmesti ieškinį viršijo proporcingumo principą ir nepagrįstai suvaržė ieškovų teisių įgyvendinimą. Teismas taikė sankcijas tik ieškovams, turėdamas išankstinę nuostatą dėl viso statinio statybos įteisinimo, nesigilino į nustatytus pažeidimus, jų pobūdį, ribas, galimybes pasiekti rezultato. Viešasis interesas teisme turi būti ginamas, tačiau proporcingai taikomai sankcijai, o pati viešojo intereso gynyba turi būti išsamiai motyvuota ir pagrįsta (CPK 270 straipsnis, 293 straipsnio 6 punktas, 328, 329 straipsniai).

Pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiama dėl viešojo intereso pažeidimo, neteisėtos statybos požymių. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą informuoti dalyvaujančius byloje asmenis dėl ieškinio ribų peržengimo ir viešojo intereso gynimo. Teismas šios pareigos nevykdė, taigi pažeidė imperatyviąsias CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi principas) žmogaus teisių apsaugos požiūriu gali būti svarbu tai, ar proceso šaliai buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl teisinio aspekto, turėjusio esminę reikšmę bylos rezultatui (žr., pvz., Clinigue des Acacias and Others v. France, no. 65399/01, 65406/01, 65405/01 et 65407/01, § 38, 13 October 2005; Prikyan and Angelova, no. 44624/98, 16 February 2006, § 42). Teismas turi užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Bona lux“ v. BAB Vievio paukštynas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486-687/2015">3K-3-486-687/2015</a>).

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, šalių reikalavimų pagrįstumo, o paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo tiriamos, nepagrįstai nusprendė priimti galutinį sprendimą dėl šalių ginčo, jo iš esmės nenagrinėdamas. Tokiu sprendimu teismas užkirto kelią ieškovams įgyvendinti savo teises ginant nuosavybę į sukurtą nekilnojamąjį turtą.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovų ir atsakovės šeimos bendro ūkio niekada netvarkė. Šeimų privatumui užtikrinti dvejos durys iš patalpų 1-2/13,21 kv. m ir 1-3/14,27 kv. m (senas indeksas), vedančios į ieškovų gyvenamąsias patalpas 1-4/27,30 kv. m (senas indeksas), arba 1-1/27,31 kv. m (naujas indeksas), buvo laikinai užtaisytos. Ieškovai savo gyvenamosiose patalpose 1-1/27,31 kv. m vietoj senų langų įstatė tris plastikinius langus (vieną atidavė atsakovė), vietoj buvusios krosnies įrengė židinį. Patalpoje 1-1/27,31 kv. m ieškovų atliktų darbų negalima laikyti rekonstrukcija. Šia patalpa ieškovai nuo savo santuokos sudarymo naudojasi nemokamai, todėl patalpas privalo prižiūrėti, daryti einamąjį remontą. Nepriklausomai nuo ieškovų įdėtų lėšų, šios patalpos negalėjo tapti jų nuosavybe, nes tai prieštarautų CK 4.47 straipsnyje nustatytiems nuosavybės įgijimo pagrindams. Nuomos teisiniai santykiai nuosavybės teisės į rekonstruotą nuomos objektą ar jo dalį nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-224/1999). Nuosavybės teisė į naujai pastatytą statinį gali būti įgyjama tik tuo atveju, jei statyba buvo vykdoma teisėtai, laikantis statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. BUAB „Bajorkiemis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04OS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-89/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-89/2013">3K-3-89/2013</a>).

Apeliacinio skundo dalykas buvo ieškovų nuosavybės teisių į patalpas 1-1/27,31 kv. m ir 1-9/27,76 kv. m pripažinimas. Šios patalpos yra pagrindiniame name lAlm. Ieškovai prie pagrindinio namo lAlm pagerinimo neprisidėjo, savo lėšas panaudojo tik priestatui 3a1/b pastatyti. Patalpa 1-9/27,76 kv. m statybas leidžiančiame dokumente nepažymėta, ieškovai savavališkai pakeitė stogo konstrukciją virš pagrindinės namo dalies. Statybos leidimas išduotas tik dėl priestato statybos. Ieškovų reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į patalpas 1-1/27,31 kv. m, 1-9/27,76 kv. m, esančias namo lAlm dalyje, buvo nepagrįstas, nes patalpa 1-1/27,31 kv. m yra atsakovės nuosavybė, o patalpa 1-9/27,76 kv. m įrengta savavališkai. Statybos leidime nepasakyta apie galimus pakeitimus gyvenamojo namo lAlm dalyje, namas įvardytas kaip vienbutis.

Pirmosios instancijos teisme atsakovė kėlė klausimą dėl savavališkos statybos – patalpos 1-9 įrengimo, 2013 m. lapkričio 13 d. atsiliepime nurodė, kad patalpos 1-9 įrengti nėra techninės galimybės. Teismo prašymu buvo pateiktas rekonstrukcijos projekto originalas, kuriame patalpa 1-9 nėra suprojektuota, sienų ir stogo pakėlimas nenurodytas.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 22 d. savavališkos statybos akto statytojas neginčijo, iki šiol savavališkos statybos padariniai nepašalinti, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad savavališka statyba negali būti ginčo dėl dalinės nuosavybės pripažinimo dalykas.

Apeliacinės instancijos teismas, esant duomenų apie tai, kad namo rekonstrukcija atlikta pažeidžiant esminius statybos leidimo ir statinio projekto sprendinius, pagrįstai panaikino visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors atsakovė apeliacine tvarka skundė tik sprendimo dalį dėl patalpų 1-1/27,31 kv. m, 1-9/27,76 kv. m pripažinimo ieškovės nuosavybe. Atsakovės nuomone, visa pastato rekonstrukcija pripažintina neteisėta ir nuosavybės teisė į tokį daiktą negali būti pripažinta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išėjo iš apeliacinio skundo ribų. Ieškovė, pašalinusi savavališkos statybos padarinius, turi teisę siekti nuosavybės teisės pripažinimo į savo teisėtai sukurtą daiktą – priestatą 3a1/b.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacijos ribų ir pagrindo jas peržengti, siekiant apsaugoti viešąjį interesą

Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovė ir trečiasis asmuo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo grindė aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tai yra aplinkybės dėl ginčo objekto savavališkos statybos.

Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naujus įrodymus dėl aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (dėl ginčo objekto savavališkos statybos), ir juos tirdamas bei vertindamas netaikė CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o tai procesiniu požiūriu reiškia, kad ėmėsi ex officio spręsti klausimus, kurių apeliantai negalėjo kelti vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi. Tokia procesinė teisinė situacija atitinka CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims; apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurių tuometinėje redakcijoje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo teisė peržengti apeliacinio skundo ribas tik šio straipsnio 2 dalyje nurodytų kategorijų bylose, konstitucingumą, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime išaiškino, kad CPK 320 straipsnyje „Bylos nagrinėjimo ribos“ nustatytas teisinis reguliavimas išreiškia ir įtvirtina visuotinai pripažintą civilinio proceso teisės principą tantum devolutum quantum appellatum. Šis principas reiškia, inter alia, tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti.

Tačiau, Konstitucinio Teismo vertinimu, vadovaujantis principu tantum devolutum quantum appellatum, apeliacinės instancijos teismui negali būti visiškai uždrausta remtis ir argumentais, nenurodytais apeliaciniame skunde, jeigu tuos argumentus pateikia kiti proceso dalyviai. Visuotinai pripažįstama ir tai, kad šis principas nėra absoliutus, inter alia, tuo aspektu, jog apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Tokios šio principo ribos – minėtos bendrosios taisyklės išimtys (beje, įtvirtintos daugelio valstybių civilinio proceso įstatymuose) – paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, ir pan. Tokias pamatines vertybes paprastai įtvirtina, saugo ir gina demokratinių teisinių valstybių konstitucijos.

Taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, jog jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes.

Konstitucija įtvirtina valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Kita vertus, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą.

Konstitucinio Teismo kartu pažymėta, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai, inter alia, visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, inter alia, per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas.

Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. O tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo VI dalies 8–10 punktus).

Kai teismas ex officio peržengia ginčo ribas, savo aktyvaus procesinio elgesio priežastis turi pagrįsti, motyvuoti, tinkamai ir iš anksto apie tai informuoti proceso šalis, priimdamas rašytinę arba žodinę nutartį (CPK 290 straipsnis), suteikti joms galimybę pateikti savo poziciją tiek dėl poreikio peržengti ginčo ribas, tiek dėl naujų aplinkybių vertinimo.

Proceso teisės normų, įtvirtintų CPK 320 straipsnio 2 dalyje, aiškinimo ir taikymo kontekste pažymėtini kai kurie Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos dėl teisės į teisingą teismą aspektai.

Dėl teisės į teisingą teismą užtikrinimo

Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos dėl teisės į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis) matyti, kad Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl reikalavimo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr. 2006 vasario 16 d. sprendimo byloje Prikyan ir Angelova prieš Bulgariją, Nr. 44624/98, 42 punktą; 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Clinique des Acacias ir kt. prieš Prancūziją, pareiškimų Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01, 65407/01, 38 punktą; kt.).

Šiuo atžvilgiu svarbu, kad asmenys, reiškiantys reikalavimus teisme, pasitikėtų tinkamu teisingumo sistemos funkcionavimu: šis pasitikėjimas, be kitų dalykų, yra grindžiamas įsitikinimu, kad ginčo šalis bus išklausyta dėl visų bylos elementų. Kitaip tariant, ginčo šalys gali pagrįstai tikėtis, kad su jomis bus pasitarta, jų bus pasiteirauta dėl to, ar specifinis dokumentas ar argumentas reikalauja jų pastabų (žr. mutatis mutandis 2000 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Krčm?? ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 35376/97, 43 punktą).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina proceso visumą, taigi vėlesnėse teismų sprendimų peržiūrėjimo stadijose proceso trūkumai gali būti ištaisyti (žr., pvz., 2001 m. birželio 18 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Amirov prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 25512/06).

Apeliacinės instancijos teismas, nepranešęs dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas, o tai pagal šių teismo procesinių veiksmų esmę apima ir pareigą ne tik pranešti patį faktą, bet ir nurodyti teisinį pagrindą, bei nagrinėjimo, peržengus apeliacinio skundo ribas, apimtį ir nesuteikęs ieškovams teisės dėl to visa apimtimi pasisakyti (raštu arba žodžiu), netinkamai taikė CPK 320 straipsnio 2 dalį ir šie pažeidimai nagrinėjamu atveju buvo tokio pobūdžio ir masto, jog yra pagrindas pripažinti ieškovų teisės į teisingą teismą neužtikrinimą.

Be kita ko, kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, teismas, priimdamas sprendimą, kad tam tikras interesas laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, privalo tai motyvuoti atitinkamame teismo akte.

Apeliacinės instancijos teismas šios pareigos nevykdė (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnio 4 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdamas į tai, kad netinkamas CPK 320 straipsnio 2 dalies taikymas yra pagrindas pripažinti ieškovų teisės į teisingą teismą neužtikrinimą, o pareigos, nurodytos šios nutarties 27 punkte, nevykdymas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, kurio pašalinti kasacinis teismas negali, nes viešojo intereso buvimo vertinimas yra fakto klausimas, o tai nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis), kasacinis teismas panaikina Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir bylą perduoda iš naujo nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Nurodytais pagrindais panaikinęs skundžiamą sprendimą, kasacinis teismas nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip neturinčių reikšmės priimamam procesiniam sprendimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas