A. J. pagal BK 272 str., 4 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-224-942/2016

Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00117-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.24.4;

2.1.7.4; 2.1.2.11; 2.3.6.4.5.1; 2.4.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam A. J.,

gynėjui advokatui Valentinui Baltrūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis, kuria A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 272 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią veiką, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – A. J. nuteistas pagal BK 272 straipsnio 1 dalį 80 MGL (3013 Eur) bauda.

Nuosprendžio dalis dėl J. B. pakeista: pripažinta, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 272 straipsnio 1 dalyje, jis padarė bendrininkų grupe su A. J. ir tai pripažinta J. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Taip pat pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio – Aplinkos apsaugos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui iš nuteistųjų J. B. ir A. J. solidariai priteista 3174,23 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu A. J. pagal BK 272 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. A. J. pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas J. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 28 d., apie 7.40 val., Rokiškio r., Panemunėlio sen., Sietuviškio k., šalia Sietuviškio ežero ir prie Trako miško, svetimuose, „Salagirio“ medžiotojų būrelio medžioklės plotuose, veikdamas bendrininkų grupe kartu su J. B., pažeidė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – „teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 258 (2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-768 redakcija) patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus: 15.2.4 punkto – „stirnas leidžiama medžioti: patinus nuo birželio 1 d. iki lapkričio 1 d., pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 1 d.“, 16.2 punkto – „medžioklės metu privaloma turėti šiuos dokumentus – galiojantį medžioklės lapą“, 22 punkto – „privaloma turėti galiojančią licenciją medžiojamam gyvūnui sumedžioti“, 58.2 punkto – „draudžiama medžioklės plotuose būti su į dėklą neįdėtu ginklu, kitais medžioklės įrankiais, ar medžioklės produkcija vienam arba keliems turimiems teisę medžioti asmenims be būtinų ar teisingai užpildytų medžioklės dokumentų“, 58.3 punkto – „draudžiama medžioti svetimuose medžioklės plotuose“, 58.24 punkto – „draudžiama medžiojant naudoti ar turėti medžioklės plotuose naktinius lazerinius taikiklius ir elektroninius optinius taikiklius, turinčius elektroninį vaizdo keitiklį“, turėdamas elektroninį optinį taikiklį, turintį naktinį vaizdo keitiklį, garso slopintuvą, 58.28 punkto – „draudžiama medžioti iš transporto priemonių“, 74.3 punkto, kuriame šiurkščiu medžioklės taisyklių pažeidimu laikoma, kai „neteisėtai medžiojama medžioklės plotuose, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete arba, sumedžiojus gyvūną, kuriam sumedžioti reikia licencijos, ši licencija ar jos atkarpa nepildoma, medžiojama be medžioklės lapo arba su negaliojančiu medžioklės lapu“, 74.4 punkto, kuriame šiurkščiu medžioklės taisyklių pažeidimu laikoma, kai „medžiojama draudžiamais ar tuo metu draudžiamais būdais, priemonėmis ar įrankiais“, t. y. iš J. B. automobilio „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pro pravirą langą, panaudodamas draudžiamas priemones – šautuvą „Weatherby Vanguard VS229545“ su ant jo sumontuotu garso slopintuvu „Sonic 45“, optiniu taikikliu „Swarovski“ ir infraraudonųjų spindulių prožektoriumi, bendrais veiksmais, uždraustu medžioti stirnas metu nušovė dvi suaugusias stirnas, taip padarė gyvajai gamtai didelę 10 960 Lt (3174,23 Eur) žalą.

2. Pirmosios instancijos teismas A. J. išteisino neįrodęs jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta jokių A. J. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų. Liudytojas G. M. matė džipą, pro kurio langą buvo iškištas ginklas, bet nematė, kiek asmenų buvo mašinoje. Liudytojai, dalyvavę V. K. kieme apžiūrint įvykio vietą ir kalbantis su sodyboje buvusiais asmenimis, sužinojo tik tai, jog J. B. buvo su draugu, bet nei jo vardo, nei pavardės niekas nepaminėjo. Nors sulaikius J. B. automobilį, jame buvo ir A. J., teismas sprendė, kad vien iš to negalima daryti išvados, jog A. J. dalyvavo nelegalioje medžioklėje ir taip padarė nusikaltimą, nes visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, o visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

3. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą ištyręs byloje esančius įrodymus ir atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, jog neteisėtoje medžioklėje kartu su J. B. kaip bendrininkas dalyvavo ir A. J.. Teismas nurodė, kad neteisėta medžioklė buvo vykdoma iš automobilio, pagal liudytojo G. M. parodymus, vienas asmuo vairavo automobilį, o kitas pro atvirą keleivio pusės langą laikė iškištą šautuvą, todėl akivaizdu, kad nusikaltimas negalėjo būti padarytas vieno asmens, tam buvo reikalingos dviejų žmonių pastangos. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad kartu su J. B. buvo sulaikytas ir A. J.; V. K. liudytojams G. B. ir G. S. sakė, kad J. B. pas jį buvo atvažiavęs su vienu vyriškiu; tiek J. B., tiek A. J. pripažino, kad visą laiką buvo kartu; kitų aplinkybių, rodančių, kad buvo dar ir kitų asmenų, nėra.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, t. y. kruopščiai nepatikrino priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, dalies įrodymų apskritai nevertino, rėmėsi tik kaltinimo pateiktais duomenimis, o teisinančiais įrodymais nesivadovavo, liudytojų parodymus vertino šališkai, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

4.2. Anot nuteistojo, jis pripažintas kaltu pažeidęs Medžioklės įstatymo, Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus, tačiau kaltinime nurodytų aplinkybių nepatvirtina faktiniai bylos duomenys, jo veiksmai nekonkretizuoti, nuo tokio kaltinimo jis negalėjo tinkamai gintis.

4.3. Kasatorius nurodo, kad byloje nesurinkta jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, bet iš skundžiamo nuosprendžio formuluočių, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, galima suprasti, kad tai jis privalėjo įrodyti savo nekaltumą. Pavyzdžiui, nuosprendyje nurodoma, kad jiems (A. J. ir J. B.) atsisakius nurodyti merginų duomenis, tokių jų parodymų nėra galimybės patikrinti. Tačiau teismas nevertino gynėjo argumentų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pagal jo (A. J.) naudojamo telefono buvimo vietą (celes) turėjo galimybę nustatyti jo buvimo ir judėjimo kaltinime nurodytu metu vietą ir laiką, bet to nepadarė. Kasatorius tokią teismo poziciją vertina kaip įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltinamajam, teisės į gynybą pažeidimą.

4.4. Be to, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto jo (A. J.) išteisinimo, prokuroro skunde pateiktų argumentų, liudytojų parodymų iš esmės netyrė arba tyrė paviršutiniškai ir nuosprendyje juos tiesiog perrašė, nenurodydamas motyvuotų išvadų dėl liudytojų G. M. ir V. K. parodymų (kaip jo kaltės įrodymų) leistinumo ir patikimumo, o nuosprendį grįsdamas prielaidomis. Nesant motyvuotų išvadų dėl esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, laikytina, kad prokuroro skundas išnagrinėtas ir patenkintas pažeidžiant BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas.

4.5. Kasatorius nurodo, kad vertindamas liudytojų G. M. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, teismas neatliko jų analizės, nevertino patikimumo, neatsižvelgė į tai, kad šių asmenų parodymai nebuvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, t. y. nebuvo atliktas asmens parodymas atpažinti, parodymų patikrinimas vietoje, liudytojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

4.6. Teismas rėmėsi liudytojo V. K. parodymais, tiksliau tuo, ką jis pasakė G. B. ir G. S., t. y. kad J. B. pas jį buvo atvažiavęs su dar vienu vyriškiu, kurio nei vardo, nei pavardės nenurodė, atpažinimai nedaryti, pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. K. neapklaustas. Be to, teismas nenurodė, kokiais bylos įrodymais paneigti V. K. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, o konstatuodamas, kad tokius jo parodymus vertina kaip siekį padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, turėjo spręsti dėl šio liudytojo atsakomybės už žinomai melagingų parodymų teisme davimą.

4.7. Liudytojo G. M. parodymai nepatikimi, prieštaringi, tačiau teismas atsisakė iškviesti ir apklausti tyrėją R. K., nevertino jos rašyto 2014 m. gegužės 14 d. tarnybinio pranešimo, kad liudytojas G. M. atsisako duoti bet kokius parodymus, paaiškino, kad jis, veždamas vaikus, matė, kaip iš automobilio, kurio valstybinių numerių neįsidėmėjo, kyšojo ginklo vamzdis, iš kurio buvo šaudoma į stirnas, tačiau kokie asmenys sėdėjo automobilyje, jis nematė. Nepaisant to, tokiais G. M. parodymais teismas grindė tiek J. B., tiek jo kaltę, be to, rėmėsi jais vertindamas ir liudytojų A. G. ir G. B. parodymus, kurie yra išvestiniai iš liudytojo G. M. parodymų. Kasatoriaus įsitikinimu, jo kaltė, nesant jokių konkrečių ir tiesioginių įrodymų, pagrįsta prielaida, jog J. B. vienas šio nusikaltimo padaryti negalėjo. Taip teismas pažeidė įrodymų leistinumo ir patikimumo principą. Įrodymu negali būti laikomi duomenys, kurių patikimumas yra abejotinas ir kurių negalima patikrinti proceso veiksmais. Teismas pažeidė šią taisyklę, nes kaltinantiems įrodymams, kurie pateikti kaip prielaida per J. B. įrodinėjamą kaltę („nelogiška daryti išvadą, kad šį nusikaltimą padarė tik vienas J. B.“), nesant jokių kitų jo (A. J.) kaltės įrodymų, suteikė pranašumą prieš jį teisinančius įrodymus, be to, vadovavosi prieštaringais ir dviprasmiškais įrodymais.

4.8. Kasatoriaus manymu, liudytojų G. B., A. G. ir G. S. parodymai kelia pagrįstų abejonių, nes jie, kaip pareigūnai, suinteresuoti bylos baigtimi; dėl įvykio nesurašė tarnybinių pranešimų ir tokio neveikimo priežasčių paaiškinti negalėjo; jų parodymai yra tik išvestiniai iš G. M. jiems pateiktos informacijos, o G. M. parodymų prieštaravimai nepašalinti.

4.9. Kartu nuteistasis A. J. nurodo, kad išvada apie J. B. automobilio ratų protektoriaus vėžes padaryta remiantis ne specialisto išvada, o liudytojų G. B. ir G. S. parodymais. Iš 2014 m. spalio 24 d. apžiūros protokolo matyti, kad tyrėja apžiūrėjo CD diską, paimtą 2014 m. spalio 21 d. iš Panevėžio RAAD GGA inspekcijos viršininko pavaduotojo G. B., jame esančias nuotraukas iškėlė į lentelę ir pridėjo prie bylos. Toks įrodymų rinkimo būdas, kasatoriaus manymu, prieštarauja BPK 179 straipsnio reikalavimams, todėl yra neteisėtas ir negali būti vertinamas kaip įrodymas. Automobilio ratų protektoriai turėjo būti fiksuoti juos nufotografuojant, paimant atliejas atliekant įvykio vietos apžiūrą ir tik specialistas galėjo duoti išvadą, kokiam automobiliui priklauso rasti pėdsakai. Taip pat kasatorius nurodo, kad stirnos, kaip nusikalstamai veikai tirti reikšmės turintys objektai, nebuvo apžiūrėtos dalyvaujant specialistui (BPK 92, 205, 207 straipsniai), nepaimtos ir nepridėtos prie bylos kaip daiktiniai įrodymai (BPK 91–92 straipsniai). Dėl to, kasatoriaus manymu, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo nušautos dvi subrendusios stirnos ir kad laukinei gamtai padaryta didelė žala.

5. Nuteistojo A. J. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

6. Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes jame išdėstyti motyvai vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos įrodymų ir aplinkybių, turėjusių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

6.1. Iš kasacinio skundo turinio darytina išvada, kad kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, jog apeliacinės instancijos teismas nenustatė A. J. dalyvavimo neteisėtoje medžioklėje fakto; A. J. kaltę grindė išskirtinai liudytojo G. M. parodymais, o liudytojų G. B., A. G. ir G. S. parodymai yra išvestiniai iš G. M. jiems pateiktos informacijos; apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiais byloje surinktais įrodymais buvo paneigti liudytojo V. K. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai; taip pat buvo pažeisti įrodymų rinkimo reikalavimai dėl J. B. automobilio ratų protektoriaus vėžių nustatymo ir nušautų stirnų apžiūros.

6.2. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

6.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino jų kiekvieno tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo ir šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

6.4. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą, surinktus įrodymus įvertino priešingai negu pirmosios instancijos teismas. Ištyręs byloje esančius įrodymus ir atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, šis teismas padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, jog neteisėtoje medžioklėje kartu su J. B. kaip bendrininkas dalyvavo ir A. J.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėdamas bylą šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinama įrodymų visuma; vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-429/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-429/2010">2K-429/2010</a>).

6.5. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad BK 272 straipsnio dispozicija yra blanketinė ir aiškindama objektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nukreipia į du pagrindinius teisės aktus: Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą (2002 m. birželio 20 d.) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 17 d. Nr. 258 įsakymu patvirtintas „Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisykles“ (2010 m. rugsėjo 5 d. įsakymo Nr. D1-768 redakcija). Pagal BK 272 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu medžiojimas ar žvejojimas pripažįstami neteisėtais atliekant tai uždraustu laiku, uždraustose vietose, draudžiamais būdais, įrankiais, priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas A. J. pagal BK 272 straipsnio 1 dalį, tik formaliai išvardijo minėtų teisės aktų reikalavimų pažeidimus (pažeidė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir išvardytų Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių devynių skirtingų punktų reikalavimus), nesusiedamas jų su konkrečiais A. J. atliktais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas tiesiog konstatavo, kad A. J. padarė nusikalstamą veiką bendrais su J. B. veiksmais, t. y. iš J. B. priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“ pro pravirą langą, panaudodamas draudžiamas priemones – šautuvą „Weatherby Vanguard VS229545“ su ant jo sumontuotu garso slopintuvu „Sonic 45“, optiniu taikikliu „Swarovski“ ir infraraudonųjų spindulių prožektoriumi, bendrais veiksmais uždraustu medžioti stirnas metu nušovė dvi suaugusias stirnas, taip padarė gyvajai gamtai didelę 3174,23 Eur turtinę žalą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. B. nuteistas už analogiškus veiksmus ir kasacine tvarka nuosprendžio neskundė.

6.6. Antra, į ką atkreipia dėmesį kasacinės instancijos teismas, yra tai, kad, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį J. B. ir panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį A. J., apeliacinės instancijos teismas nurodė skirtingas nusikalstamos veikos padarymo vietas: J. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 28 d., apie 7.40 val., neteisėtai medžiojo Rokiškio r., Panemunėlio sen., šalia „Sietuviškio“ ežero ir „Trako“ miško, svetimuose „Salagirio“ medžiotojų būrelio medžioklės plotuose; A. J. buvo kaltinamas ir išteisintas pagal BK 272 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto medžiojimo 2014 m. vasario 28 d., apie 7.40 val., Rokiškio r., Panemunėlio sen., „Sietuviškio“ kaime, prie Trako“ miško, svetimuose „Salagirio“ medžiotojų būrelio medžioklės plotuose. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas A. J. pripažino kaltu ir nuteisė už neteisėtą medžiojimą Rokiškio r., Panemunėlio sen., šalia „Sietuviškio“ ežero ir „Trako“ miško, svetimuose „Salagirio“ medžiotojų būrelio medžioklės plotuose, t. y. ir šalia „Sietuviškio“ ežero, ir „Trako“ miško.

6.7. Trečias momentas susijęs su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas A. J. bendrininkavus neteisėtai medžiojant kartu su J. B., rėmėsi G. M. parodymais ir aprašė neteisėtos medžioklės mechanizmą taip, kad vienas asmuo vairuoja automobilį, o kitas pro atvirą keleivio pusės langą laiko iškištą šautuvą, todėl nelogiška daryti išvadą, kad šį nusikaltimą padarė tik vienas J. B.. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktame kaltinime nebuvo įvardytas neteisėtos medžioklės mechanizmas (kaltinimas buvo siejamas tik su konstatavimu neteisėtai medžiojant bendrininkų grupe), o apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva konstatavo būtent tokį medžioklės mechanizmą. G. M., apklaustas kaip liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad matė stovintį džipą „Mitsubischi Pajero“, matė pro atvirą keleivio pusės priekinį langą iškištą šautuvo vamzdį su duslintuvu ir laukais nubėgančias stirnas. Tačiau, kas sėdėjo automobilyje ir kiek asmenų jame buvo, nematė, šūvių negirdėjo (t. 1, b. l. 49). Vadinasi, nenustatyta, nei kas tuo metu buvo automobilyje, nei kas konkrečiai laikė pro automobilio langą iškišęs ginklą, nei kas konkrečiai šaudė į stirnas, ar apskritai buvo šaudyta, ar ginklas tiesiog buvo iškištas pro atidarytą keleivio pusės priekinį langą. Be to, aprašydamas medžioklės mechanizmą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad medžiojama buvo automobiliui važiuojant. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad byloje nenustatyta, ar šaudyta buvo iš stovinčio automobilio ar jam judant. Apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo, kad aptariamas nusikaltimas negalėjo būti padarytas vieno asmens – J. B., nes tam reikalingos dviejų žmonių pastangos. Liudytojas V. K. tiek ikiteisminio tyrimo apklausos metu, tiek ir atliekant akistatą su G. B. nurodė, kad J. B. pas jį buvo atvažiavęs dar su vienu vyriškiu, tačiau jo nepažįsta, nei vardo, nei pavardės nežino (t. 1, b. l. 53-54). G. S. ir G. B., apklausiami kaip liudytojai, ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau ir apeliacinės instancijos teisme taip pat patvirtino, kad V. K. nurodė, jog į sodybą buvo atvažiavęs J. B. su savo draugu, kurio jis įvardyti negalėjo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tai, jog tiek J. B., tiek A. J. prisipažino, kad jie visą laiką buvo kartu, o kitų duomenų, kad su J. B. automobilyje būtų buvę dar ir kitų asmenų, nėra, yra pakankamas pagrindas pripažinti įrodymu, jog neteisėtoje medžioklėje dalyvavo ir A. J. kaip J. B. bendrininkas.

6.8. Ketvirtas momentas, į kurį atkreipia dėmesį kasacinės instancijos teismas, susijęs su tuo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog buvo apžiūrėtas J. B. automobilis „Mitsubischi Pajero“, kuriame buvo rasta 8 vienetai šovinių tūtelių 3006 SPRG kalibro; 20 vienetų šovinių tūtelių 223 kalibro; daiktų dėtuvė su 1 vienetu 12 kalibro šoviniu „Shone Nebeck“; automobilio bagažinėje rasta juodos spalvos medžiaginė rankinė, kurioje buvo grotuvo ausinės „Somic“, naktinio matymo tyrimo žiūronas „Dedal-45“ Nr. 31294, medžioklinis peilis su odiniu dėklu bei peilio galastuvu „Rapal“; automobilio bagažinėje rasti guminiai batai, du plastikiniai kubilai, ant kartono lapo, esančio bagažinėje, buvo rastos rausvos spalvos dėmės panašios į kraują. Taip pat buvo apžiūrėtas ir J. B. priklausantis ginklas „Weatherby Vanguard“ su odiniu diržu ir juodos spalvos plastikiniu dėklu, garso slopintuvas,‚Sonic“ 45, optinis taikiklis „Swarovski“, naktinio matymo prietaisas, šovinių tūtelės ir kiti daiktai. Be to, liudytojas G. B. pateikė kompaktinę laikmeną (CD), kurioje užfiksuotos tik nuotraukos iš 2014 m. vasario 28 d. įvykio ir jos pridėtos prie baudžiamosios bylos medžiagos: su automobilio padangų protektoriaus žymėmis; automobilyje rastu kruvinu peiliu; automobilyje rastu kruvinu kartonu ir plaukais, panašiais į stirnos; V. K. priklausančioje sodybos teritorijoje rastu nuluptos stirnos kailiu su galva; rapsų lauke rasta negyva stirna su kiaurymine žaizda šone ir kitos nuotraukos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nebuvo atlikta nė viena ekspertizė siekiant patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingas aplinkybes, neapžiūrėta pati įvykio vieta, neatliktas liudytojų parodymų patikrinimas vietoje, pagal turimą mobiliojo ryšio telefono buvimo vietą (celes) įvykio metu nenustatyta A. J. buvimo ir judėjimo vieta ir laikas. Nebuvo tirta ir tai, ar apskritai buvo šauta iš J. B. priklausančio šautuvo, ar rastos šovinių tūtelės atitinka nušautų stirnų sužalojimo mechanizmą ir kt.

6.9. Kasacinis teismas šioje baudžiamojoje byloje atkreipia dėmesį ir į penktą momentą, susijusį su nekokybišku ir ilgu ikiteisminio tyrimo atlikimu, kuris taip pat turėjo įtakos pagrįsto įrodymais teismo sprendimo priėmimui. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2014 m. kovo 1 d. ir iki 2014 m. rugsėjo 26 d. iš esmės nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartyje dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 83-1-00117-14 vilkinimo taip pat akcentuojama, kad tyrimas buvo atliekamas vangiai ir įpareigojo prokurorę užbaigti tyrimą per nustatytą terminą (t. 1, b. l. 4–5). Pagrindinis liudytojas G. M. buvo apklaustas tik po penkių mėnesių, t. y. 2014 m. spalio 23 d., po Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos 2014 m. gegužės 4 d. tarnybinio pranešimo dėl liudytojo G. M. apklausos (t. 1, b. l. 48), o po šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo 2014 m. vasario 28 d. įvykio praėjus net aštuoniems mėnesiams. Be to, liudytojo G. M. duoti parodymai pakito, buvo prieštaringi, o prieštaravimai nebuvo pašalinti.

6.10. Taigi šios bylos kontekste pažymėtina, kad vertinant įrodymus itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.).

6.11. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

6.12. Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta jokių įrodymų, patvirtinančių A. J. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką (BK 272 straipsnio 1 dalis). A. J. išteisintas pagrįstai.

7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūtė

Aurelijus Gutauskas