Dėl įpareigojimo parengti parduodamo žemės sklypo detalųjį planą, suformuojant atskirą žemės sklypą

Civilinė byla Nr. 3K-3-266/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.6

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. L. ir trečiojo asmens O. P. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo parengti parduodamo žemės sklypo detalųjį planą, suformuojant atskirą žemės sklypą; tretieji asmenys: Kauno apskrities viršininko administracija, O. P., A. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją parengti jai parduodamo žemės sklypo detalųjį planą, suformuojant atskirą minimalaus 400 kv. m žemės sklypą prie gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą, kuriame nuo 1970 m. iki šiol gyvena, pageidauja pirkti valstybinės žemės sklypą, kuriame stovi šis namas. Ji 2003 m. kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrių, prašė suformuoti namų valdos žemės sklypą, kurį galėtų įsigyti privačion nuosavybėn; prašymas buvo persiųstas Kauno miesto savivaldybei, tačiau iki šiol eksploatavimo reikalavimus atitinkantis žemės sklypas nesuformuotas. Savivaldybė privalo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos" (2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija; Žin., 2004, Nr. 167–6128, toliau – ir Nutarimas) parengti parduodamo namų valdos žemės sklypo detalųjį planą ar žemės sklypo planą (schemą). Pagal namų valdos žemės sklypo planą šiuo metu 307 kv. m žemės sklype be ieškovės namo (duomenys neskelbtini) yra trečiajam asmeniui O. P. ir Kauno miesto savivaldybės tarybai priklausantis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). 2003 m. rugpjūčio 11 d. susitarimu šalims nustatytos tokios dalys bendrame 307 kv. m žemės sklype: V. L. – 133 kv. m, O. P. – 88 kv. m, Kauno miesto savivaldybės tarybai – 86 kv. m. Sklypas neatitinka statiniams būtino eksploatuoti dydžio, kaip tai nustatyta pirmiau nurodyto Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punkto (toliau – ir Taisyklės); ieškovei turi būti suformuotas didesnis ir atskiras namų valdos žemės sklypas, nes jos namas yra atskiras, juolab kad ji didesniu sklypu šiuo metu realiai ir naudojasi; nors ieškovė 2003 m. spalio 7 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, prašė parengti parduodamo žemės sklypo detalųjį planą, siekiant suformuoti atskirą žemės sklypą, reikalingą pastatui eksploatuoti, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija prašymo netenkino. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad nuo ankstesnių laikų trijų gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gyventojai naudojosi bendru 13 arų kiemu, kuris nebuvo inventorizuotas. Nugriovus gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kiemu naudojosi dviejų gyvenamųjų namų – (duomenys neskelbtini) – gyventojai. Dabar pagal techninės apskaitos byloje esančius duomenis nustatytos sklypo ribos ir dydis riboja ieškovės teisę tinkamai naudotis pastatu. Greta jos gyvenamojo namo esantis apie 869 kv. m dydžio žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas); Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius nusprendė jį išskaidyti į dalis. Tuo tarpu ieškovė šį sklypą prižiūri nuo tada, kai sudegė jame buvęs namas. Sklype yra jos pastatytas metalinis garažas, užsodinta vaiskrūmių ir medžių, įrengti gėlynai. Pagal ieškovės parengtą siūlomą variantą yra galimybė prie jos gyvenamojo namo suformuoti atskirą 400 kv. m žemės sklypą, panaudojant šalia esančią laisvą valstybinę žemę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad žemės sklype Kaune, (duomenys neskelbtini), yra du gyvenamieji namai; viešajame registre jie įregistruoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Ieškovei nuosavybės teise priklauso namas (duomenys neskelbtini), O. P. ir Kauno miesto savivaldybės tarybai – (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas prie šių namų nesuformuotas ir viešajame registre neįregistruotas. Inventorizacinės bylos duomenimis, šalia esanti namų valda (duomenys neskelbtini) iki 1982 m. buvo atskira, joje stovėjęs gyvenamasis pastatas apie 1982 m. nugriautas. Šioje vietoje atskiras žemės sklypas nesuformuotas, gretimų namų valdų savininkai naudojasi laisvos žemės dalimi savavališkai. Inventorizaciniais duomenimis, 1952 m. namų valdai, kurioje yra ieškovės namas, priskirtas 307 kv. m žemės sklypas. Toks sklypas atitinka namų valdai nustatytus reikalavimus, yra pakankamas buitiniams poreikiams tenkinti. Kadangi namų valdoje yra trys bendraturčiai, tai namų valdos naudojamas žemės sklypas parduodamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 6–8 punktuose nustatytus reikalavimus. Šalia esantis laisvos valstybinės žemės sklypas gali būti parduodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1630 redakcija; Žin., Nr. 100–4445) nustatyta tvarka, t. y. parduodamas ne aukciono būdu greta jo esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina; nagrinėjamu atveju šio Nutarimo nuostatos netaikytinos, nes ieškovė nėra žemės sklypo savininkė, o greta esantis laisvos valstybinės žemės sklypas viršija Nutarimo nustatytus parduotinų sklypų dydžius.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir trečiojo asmens O. P. apeliacinius skundus, 2007 m. gruodžio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad žemės sklypų ribos nustatomos detaliajame plane (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnis; 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX–1962 redakcija; Žin., 2004, Nr. 21–671); ieškovės nurodytos teritorijos planavimas nepatvirtintas detaliajame plane. Bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo metu Kauno miesto savivaldybės ir Kauno apskrities viršininko administracijos pateiktais rašytiniais įrodymais pagrindžiama, kad ginčo teritorijos detalusis planas šiuo metu nerengiamas ir kad nėra kitų asmenų, pageidaujančių dalį šios teritorijos prisijungti prie privatizuojamų žemės sklypų. Kolegija padarė išvadą, kad žemės sklypas Kaune, (duomenys neskelbtini), yra laisva (neužstatyta) valstybinė žemė. Ieškovė nereiškė reikalavimo spręsti dėl detaliojo plano rengimo, t. y. dėl teritorijos planavimo, įskaitant ilgą laiką jos naudojamos laisvos fondinės žemės dalį, bet pareiškė ieškinį, turėdama tikslą pirkimo–pardavimo būdu įsigyti iš valstybės ne tik prie jos gyvenamojo namo inventorizuotą sklypo dalį, dėl kurios su kitais sklypo naudotojais yra sudariusi susitarimą, prašė parengti jai parduodamo žemės sklypo detalųjį planą, suformuojant atskirą minimalaus dydžio 400 kv. m žemės sklypą prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancjos teismas pažymėjo, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus, vadovaujantis šiuo ir kitais žemės santykius reglamentuojančiais įstatymais ir atsižvelgiant į suformuotas privačias ir valstybines žemėnaudas (Žemės reformos įstatymo 4 straipsnis; 1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII–370 redakcija; Žin., 1997, Nr. 69–1735); žemė miestuose ir kaimo vietovėse ne žemės ūkio paskirčiai parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 8 straipsnis); naudojami kitos paskirties valstybinės žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nustatyta tvarka. Kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytos CK 4.79 straipsnio nuostatos, ieškovę, trečiąjį asmenį O. P. ir Kauno miesto savivaldybę įvardijus namų valdos (žemės sklypo ir jame esančių pastatų) Kaune, (duomenys neskelbtini), bendraturčiais, taip pat taikytos teisinio reglamentavimo požiūriu bendraturčiams reikšmingos Taisyklių 6 punkto nuostatos nenulėmė teismo išvadų dėl ieškinio nepagrįstumo. Kolegija vertino, kad sprendimo argumentai, jog šiuo atveju žemės pardavimas reglamentuotas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punkto, suponavo pagrįstą išvadą, jog žemės sklypas ieškovei turi būti parduodamas, remiantis Taisyklių 8 punkte nustatyta tvarka, t. y. tais atvejais, kai pagal teritorijų planavimo dokumentą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių ar įrenginių savininkams parduodamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui eksploatuoti. Parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą ir jo pagrindu parengtą parduodamo žemės sklypo planą. Vadinasi, pirmosios instancjos teismas teisingai sprendė, kad toks bendro sklypo valdytojų planas buvo parengtas 2003 m. rugpjūčio 11 d. ir susitarta pirkti jame nurodytas sklypo dalis. Kolegija pripažino teisingais trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentus, kad tai, jog susitarimas neginčijimas teisme, neužkerta kelio jį sudariusiems asmenims atsisakyti įgyvendinti jame nustatytas sąlygas, pasirašyti pirkimo–pardavimo sandorį ar sudaryti kitokį susitarimą; kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė aiškiai išreiškė pageidavimą žemės pardavimą įgyvendinančiai institucijai nepirkti žemės sklypo susitarime nustatytomis sąlygomis ir jo netvirtinti, tuo klausimu pareiškė teisme kitokį reikalavimą, apeliacinio proceso metu jos poziciją palaikė vienas iš susitarimo dalyvių, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas kitoks susitarimo įvertinimas, kolegijos vertinimu, nėra pagrindas sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Reikalavimą padidinti kadastro duomenų byloje nurodomą žemės valdą ieškovė grindžia Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punkto 1 dalies nuostata, kad parduodamų namų valdų žemės sklypai tokio dydžio, kuris būtinas esantiems statiniams eksploatuoti. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė neįvardijo, kaip konkrečiai negali eksploatuoti pastatų, nors procesas trunka daugelį metų; tuo tarpu, kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tokio eksploatavimo negalimumą. Kolegija pažymėjo, kad ir esant pagrindui laikyti, jog kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos neatitinka reikalavimų namų valdai eksploatuoti, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse nenustatyta galimybių padidinti tokį sklypą šalia esančios valstybinės žemės sąskaita; pagal Taisyklių 15 punktą savivaldybės administracijos direktorius parduodamo žemės sklypo planą parengia vadovaudamasis detaliuoju planu ar kilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiu žemės sklypo planu, jeigu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus; Taisyklių 16 punkte įtvirtinta, kad parduodamų žemės sklypų dydžius savivaldybės administracijos direktorius nustato, įvertinęs teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, žemės sklype esančio nekilnojamojo turto teisinio registravimo dokumentus ir patikrinęs detaliajame plane ar nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiame žemės sklypo plane statiniams ar įrenginiams numatytą, bet tam nepanaudotą žemės sklypo plotą. Prireikus savivaldybės administracijos direktorius organizuoja detaliojo plano rengimą ar patikslinimą ir pagal jį atitinkamai sumažina žemės sklypo plotą. Kolegija nurodė, kad iš pastatų Kaune, (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro bylos duomenų matyti, jog prie šių statinių ir jų priklausinių nėra jiems numatyto, bet nepanaudoto žemės sklypo; tokiu nelaikytinas ieškovės nurodytas savavališkai naudojamas sklypas (duomenys neskelbtini). Kai nėra tokio žemės sklypo, netaikytinos Taisyklių 15 punkto nuostatos. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių teisės aktų nesuteikta galimybių atsakovui suformuoti ieškovei parduoti atskirą 400 kv. m ploto žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės, esančios šalia kadastro duomenyse apskaityto ieškovės naudojamo žemės sklypo. Teismo sprendimas grindžiamas teisės normomis, todėl negali būti pagrindas tokiems atsakovo veiksmams atlikti (CPK 263 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu sklundu ieškovė ir trečiasis asmuo O. P. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimti naują sprendimą, patikslintą ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismai nepagrįstai netaikė Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, t. y. materialinės teisės normų, iš kurių išplaukia žemės reformos proceso tikslai ir uždaviniai, sprendžiant dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Žemės sklypai Kaune, (duomenys neskelbtini), nesuformuoti teritorijų planavimo dokumentais nustatyta tvarka; šios teritorijos detalieji planai nepatvirtinti. Tuo tarpu iš pirmiau nurodyto įstatymo nuostatų, kuriomis nesivadovavo teismai, išplaukia fundamentalūs teritorijų planavimo bei žemės reformos tikslai ir uždaviniai; detaliojo plano rengimo pagrindu formuojant žemės sklypus, kaip nuosavybės objektus, šis procesas turi skatinti visavertes gyvenimo sąlygas, ūkinę veiklą bei civilinę apyvartą, bet ne ją dirbtinai apsunkinti. Vykdant žemės reformą bei jos įgyvendinimo procedūras, būtina vadovautis žemės reformos tikslus ir uždavinius nustatančiomis normomis. Teismai nepagrįstai jomis nesivadovavo, spręsdami konkrečios žemėnaudos suformavimą pagal ieškinio reikalavimą. Kol neatliktas vietovės teritorinis planavimas, nepatvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir gretimų žemės sklypų detalusis planas, tol nei žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nei laisva fondinė žemės dalis buvusios (duomenys neskelbtini) namų valdos vietoje nelaikytini suformuotais žemės sklypais bei atskirai disponuojamais nuosavybės teisės objektais. Vadinasi, ieškovei neužkirstas kelias įgyvendinti savo kaip gyvenamojo namo savininkės teises, siekiant, kad prie jos namų valdos būtų suformuotas racionalaus panaudojimo atskiras žemės sklypas. Pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai netikslią išvadą, laisvą žemės plotą (savivaldybės fondinę žemę) įvardijęs „žemės sklypu“, kaip tai nustatyta Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, todėl nepagrįstai nagrinėjo ieškinio reikalavimą ieškovės teisių į gretimą žemės sklypą aspektu. Šiuo atveju ieškinio reikalavimo pagrįstumui įvertinti gretimos žemės statuso teisingas nustatymas yra svarbus. Tai, kad šalia ieškovės namų valdos esanti ir jos savavališkai naudota žemė nėra suformuotas žemės sklypas, yra esminis skirtumas, vertinant ieškinio pagrįstumą, nes, vykdant žemės reformą, pirminis tikslas yra racionalios žemėnaudos suformavimas, po to – esamų ir suformuotų žemės sklypų privatizavimas. Kaip ieškinio faktinį pagrindą ieškovė nurodė tai, kad, vykdant teritorijos planavimą, prie ieškovės namų valdos būtina išspręsti racionalios žemėnaudos suformavimą, panaudojant ilgą laiką ieškovės naudojamos šalia esančios laisvos fondinės žemės dalį. Dėl to ieškovė prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją parengti jai parduodamo žemės sklypo detalųjį planą, suformuojant atskirą minimalaus 400 kv. m žemės sklypą prie gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini). Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo padarytą pirmiau nurodytą teisinę klaidą, tačiau nelaikė, kad teismo sprendimas dėl to turėtų būti pripažintas nepagrįstu; kartu apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino ieškinio dalyką, nurodęs, kad ieškovė pareiškė ieškinį, turėdama pirkimo–pardavimo tikslą įsigyti iš valstybės ne tik prie jos gyvenamojo namo inventorizuotą sklypo dalį; ji neprašė spręsti dėl detaliojo plano parengimo. Tuo tarpu ieškovė detaliojo plano parengimu siekė suformuoti racionalią žemėnaudą prie jos namų valdos; kadangi prašomu parengti detaliuoju planu siekiama padidinti inventorizuotą žemės sklypą laisvos greta esančios žemės sąskaita, tai šiuo teritorijos planavimu ji siekė spręsti ir dalies laisvos žemės panaudojimo klausimą. Tokiu ieškovės siekiu nepažeidžiami kitų asmenų interesai, nes nėra kitų asmenų, pageidaujančių dalį šios teritorijos prisijungti prie privatizuojamų žemės sklypų, detalusis planas nerengiamas; dėl to ieškinio reikalavimas yra pagrįstas ieškovės teise į racionalią žemėnaudą ir teise įgyvendinti subjektyviąją teisę privatizuoti žemės sklypą prie namų valdos, būtiną pastatams eksploatuoti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktinę aplinkybę, kad yra parengtas žemės sklypo planas ir ieškovė neginčija šio plano; teismas nepagrįstai ieškovės užsakytam ir parengtam žemės sklypo planui suteikė įrodomąją reikšmę, sprendžiant ginčą; šiuo atveju žemės sklypo suderinimas nėra sandoris, žemės sklypų privatizavimo eigos metu galimi įvairūs jo variantai; kol jie nepatvirtinti administraciniais aktais, neįgyja savarankiškos teisinės reikšmės. Tai, kad ieškovė pateikė prašymą atitinkamoms institucijoms, vėliau – teismui, rodo, jog ji siekia įgyvendinti kitokį, savarankišką subjektinių teisių turinį. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, pripažinęs, kad susitarimas neužkerta kelio atsisakyti jį įgyvendinti, tačiau kartu nurodęs, jog susitarimo įvertinimas sprendime nėra pagrindas jį laikyti neteisėtu ir nepagrįstu.

2. Teismai nepagrįstai atsisakė taikyti STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ priedo Nr. 1 „Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų valdų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“ 1 lentelėje nustatytus maksimalius pastatų užimamo žemės ploto dydžius sklype kaip teisiškai reglamentuotą namų valdos eksploatavimo reikalavimų kriterijų. Bylą nagrinėję teismai, vertindami ieškinio argumentus, kad keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams inventorizuotas 307 kv. m žemės sklypas neatitinka reikalavimų jiems eksploatuoti ir kad ši aplinkybė pagal galiojančias statybos normas paneigtų galimybę statinių rekonstrukcijai vykdyti, padarė išvadą, jog nepateikti įrodymai apie numatomus darbus rekonstrukcijai vykdyti ar dėl jos būtinumo. Teismai turėjo vadovautis STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ priedo Nr. 1 „Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų valdų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“ normomis dėl namų valdų užstatymo, nes būtent taip įrodomas faktas, kad pastatų negalima tinkamai eksploatuoti pagal nustatytas teisės normas. Teismai nepagrįstai sprendė, kad šios nuostatos taikytinos, kai formuojami nauji sklypai gyvenamųjų namų statybai. Tokia teismų pozicija neatitinka žemės reformos tikslų ir uždavinių dėl racionalaus žemėnaudos formavimo, neprikausomai nuo to, ar formuojami nauji žemės sklypai gyvenamųjų namų statybai, ar prie esamų namų valdų; parduodami žemės sklypai turi atitikti namų valdos eksploatavimui nustatytus reikalavimus. Asmenų teisių į racionalią žemėnaudą įgyvendinimas tik pagal teismo nurodytą kriterijų neatitinka teisingumo principo, kartu paneigiamos CK 4.93 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl savininkų vienodos teisių apsaugos. Be to, formuojant žemės sklypus prie esamų pastatų, negalima nepaisyti savininkų teisėtų lūkesčių, jiems įgyvendinant savininko teises; dėl to neprivalomas savininko poreikis turto renovacijai, rekonstrukcijai ar naujai statybai vykdyti, kai sprendžiama dėl žemės sklypo suformavimo; tokia teisė jam galioja kaip subjektinė teisė įgyvendinti savo ketinimus turimo turto apimtimi; žemės reforma, racionalios žemėnaudos suformavimas yra perspektyvinis sprendimas, susijęs ne tik su konkrečių subjektinių teisių įgyvendinimo problema, bet ir su abstrakčia savininko teise turėti galimybių teisėtiems ketinimams ir lūkesčiams įgyvendinti, nepažeidžiant kitų asmenų teisėtų interesų.

3. Teismai nepagrįstai netaikė CK 4.93 straipsnyje nustatytų normų dėl savininko teisių apsaugos, garantuojančių daikto savininko principinę teisę į jam priklausančio nekilnojamojo turto privatumo maksimumą ir vienodą teisių apsaugą. Neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 6, 8, 15 punktus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, trečiasis asmuo O. P. ir atsakovas yra namų valdos Kaune, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, ir kad namų valdos žemės sklypo ar namų valdos gyvenamojo namo savininkai yra bendraturčiai, neatitinka daiktinės teisės normų dėl daikto priklausomybės keliems savininkams (CK 4.79 straipsnis). Namų valda daiktinės teisės prasme nėra savarankiškas nuosavybės objektas; jos apibūdinimas įtvirtintas aplinkos ministro 2001 m. gegužės 18 d. įsakymo NR. 274 nuostatose; Nekilnojamojo turto registro duomenimis, gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini) įregistruoti kaip atskiri nuosavybės teisės objektai; žemės sklypas nesuformuotas ir neįregistruotas kaip nuosavybės teisės objektas. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo dviejų atskirų nuosavybės objektų savininkų bendraturtystę ir netaikė CK 4.93 straipsnio 2 dalies 2 punkto normos; nuosavybės privatumo principas suponuoja savininko teisę turtą atidalyti iš bendrosios nuosavybės, esant tokiai valiai, net jeigu turtas yra bendras. Nekilnojamojo turto objektas turi funkcinį ryšį su žeme; dėl to pastato, kaip nekilnojamojo turto objekto, savininkas turi privatų interesą bei pagrįstą teisėtą lūkestį į nekilnojamojo turto privatumo maksimumą. Dėl nurodyto netinkamo daiktinės teisės normų dėl bendraturčių taikymo ir aiškinimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 6 ir 8 punktų nuostatas, reikšmingas bendraturčiams nustatyto teisinio reglamentavimo požiūriu. Taisyklių 8 punkto nuostata, kad kai keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių savininkams parduodamos žemės sklypo dalys, reikalingos kievienam atskiram statiniui eksploatuoti, dalys nustatomos pagal teritorijų planavimo dokumentą ar jo pagrindu parengtą parduodamo žemės sklypo planą, reiškia, jog tik teritorijų planavimo dokumentu nustatomos parduodamo žemės sklypo dalys; tokio dokumento byloje nėra, ginčas vyksta dėl jo parengimo, ieškovei aiškiai išreiškus poziciją nepirkti žemės sklypo 2003 m. rugpjūčio 11 d. susitarime nustatytomis sąlygomis (tokia teisė pripažinta apeliacinės instancijos teismo). Vadinasi, nesant tinkamai patvirtinto teritorijų planavimo dokumento bei išspręsto ginčo dėl jo parengimo, Taisyklių 8 punkto norma netaikytina, todėl klausimui išnagrinėti turi būti vadovaujamasi nekilnojamojo daikto savininko teisių turiniu bei jo subjektine teise į nuosavybės teisių privatumo maksimumą. Pagal Taisyklių 15 punktą savivaldybės administracijos direktorius parduodamo žemės sklypo planą parengia vadovaudamasis detaliuoju planu ar kilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiu žemės sklypo planu, jeigu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus; tai reiškia, kad teisės norma galioja, kai yra joje nustatyta sąlyga, t. y. kai žemės sklypų ribos atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus; tik esant šiai sąlygai, savivaldybės administracijos direktorius privalo atlikti nustatytus veiksmus, tačiau jeigu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos neatitinka namų valdos eksplotavimo reikalavimų, tai juos būtina nustatyti detaliojo plano sprendiniais ir jais vadovautis.

4. Dėl netinkamo CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai neįvertinę ir nesuteikę didesnės įrodomosios galios oficialiajam rašytiniam įrodymui, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministreijos 2005 m. sausio 17 d. rašte išdėstytoms išvadoms, kad atsakovas gyvenamiesiems namams eksploatuoti turėtų formuoti atskirus žemės sklypus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 15 punktu. Be to, aplinkybės, kad ieškovė faktiškai naudojasi šalia esančiu laisvu (neužstataytu) žemės sklypu, teismai nevertino kaip įrodančios, jog inventorizuotas žemės sklypas neatitinka namų valdoje esančių dviejų gyvenamųjų namų eksploatavimo reikalavimų; taip pažeidė CPK 176, 177, 178, 185 straipsnių nuostatas.

Atsiliepime į ieškovės ir trečiojo asmens O. P. kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsakovas laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus ir nurodo, kad Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos taikomos, kai formuojamas sklypas naujų statinių statybai; tuo tarpu ieškovė prašo suformuoti žemės sklypą prie nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo, įteisinant naudojamo žemės sklypo tvarkymo režimą, t. y. prašo parduoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog negali statinio tinkamai eksploatuoti, nors jam nuo 1952 m. priskirtas 307 kv. m žemės sklypas, ir kad ilgą laiką nusistovėjusi (susiformavusi) žemėnauda yra neracionali, kaip tai reglamentuota pirmiau nuodyto Nutarimo nuostatose. Kasatorės nurodytos STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nuostatos taikytinos, kai statiniai naujai statomi ar rekonstruojami, todėl nagrinėjamu atveju, kai teritorijos užstatymas susiformavęs, argumentai, kad sklypo užstatymas viršija 55 proc., yra deklaratyvūs ir nepagrindžia aplinkybės, jog sklype esančių pastatų negalima tinkamai eksploatuoti. Šiuo atveju kasacinio skundo teiginiai apie savininko teisėtus lūkesčius įgyvendinti savininkų teises, vykdyti statinio renovavimo, rekonstrukcijos ar naujos statybos darbus, reiškia, jog dalis žemės sklypo nebūtina esamiems pastatams eksploatuoti; vadinasi, tai nėra teisinis pagrindas formuoti didesnį sklypą, net esant tokiai faktinei galimybei (Taisyklių 3 punktas, Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino Taisyklių 8 punkto nuostatas, todėl teisingai sprendė, jog namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo plotas ir ribos yra aiškios, t. y. 370 kv. m žemės sklypo planas parengtas, atlikus geodezinius matavimus pagal Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje esantį inventorinį 2003 m. žemės sklypo planą, atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų [patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija; Žin., 2005, Nr. 80–2899)] reikalavimus; šis dokumentas yra tapatus detaliajam teritorijų planavimo dokumentui (Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Parengtas ir su statinių savininkais suderintas žemės sklypo planas, namų valdoje esančių statinių savininkų susitarimas dėl žemės sklypo dalių nustatymo patvirtina, kad statinių savininkai įgijo teisę įsigyti kiekvienam iš jų tenkančią valstybinės žemės sklypo dalį. Pažymėtina tai, kad kai formuojamas vienas namų valdos žemės sklypas prie šioje valdoje esančio ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, nereiškia, jog pažeidžiama CK 4.93 straipsnio 2 dalies 2 punkto norma; ieškovei nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas yra 307 kv. m namų valdos žemėje ir ji nėra šios žemės savininkė. Taisyklėse nereglamentuojama, kad galima padidinti namų valdos žemės sklypą šalia esančios valstybinės žemės sąskaita; namų valdoje (duomenys neskelbtini), nėra statiniams numatytos, bet nepanaudotos žemės, o šalia esanti valstybinė žemė, kuria ieškovė naudojasi savavališkai, nėra ieškovei skirta ir jos nepanaudota žemė, kurią reikėtų detaliai planuoti Taisyklių 15, 16 punktuose nustatyta tvarka.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis); teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde keliami klausimai, susiję su valstybinės žemės įgijimo privačion nuosavybėn pagrindais, sąlygomis ir tvarka; teisėjų kolegija pasisako dėl teisės normų, reglamentuojančių naudojamų valstybinės žemės sklypų įgijimo privačion nuosavybėn santykius, tinkamo aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nesivadovavo Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsniu, 19 straipsnio 2 dalimi, kuriuose nustatyti teritorijų planavimo bei žemės reformos tikslai bei uždaviniai, ir kad tokiu atveju negalėjo būti teisingai išspręstas konkrečios žemėnaudos suformavimo pagal ieškinio reikalavimą klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų plotų ir ribų žemės sklypai. Žemės reformos procesas apima žemės naudojimo dabartinės situacijos analizę, parengiamuosius žemėtvarkos darbus, žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimą, jų derinimą, teisinį, ekonominį ir ekologinį pagrindimą bei patvirtinimą, tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės, miško, ar vandens telkinių naudojimo specialiųjų sąlygų, žemės servitutų ir kitų įstatymuose numatytų ūkinės veiklos apribojimų nustatymą; teisėjų kolegija sutinka su kasatorėmis, kad tam tikrus šio proceso santykius reglamentuojančios teisės normos, tarp jų ir valstybinės žemės pardavimą asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams naudoti, turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo tikslus, į tai, kokie įstatyme nustatyti būdai jiems pasiekti. Žemės reformos įstatyme įtvirtintas viešasis interesas, užtikrinant gamtos išteklių apsaugą, pasiekti šio Įstatymo 2 straipsnyje nustatytų tikslų: įgyvendinti asmenų teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomoti ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtoti, įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Įstatymo 13 straipsnyje išvardyta, kokiais atvejais valstybinė žemė neprivatizuojama. Taigi, vykdant žemės reformą, valstybinė žemė parduodama įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 0,2 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai; pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį parduodamo valstybinės žemės sklypo plotas gali būti padidintas, bet ne daugiau kaip iki 0,3 ha ir parduotas visas naudojamas namų valdos žemės sklypas, jeigu šio žemės sklypo arba jo dalies pagal teritorijų planavimo dokumentus nenumatoma panaudoti miesto ūkio, visuomenės poreikiams ar individuliai statybai suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą. Teritorijų planavimo politiką formuoja ir įgyvendina valstybės valdžios ir savivaldybių institucijos (Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnis). Pagal įstatymuose nustatytus įgaliojimus savivaldybės institucijos patvirtina bendruosius (generalinius), specialiuosius ir detaliuosius planus, kuriuose raštu ir grafiškai pateikiami sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 32 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad viešuosius žemės reformos santykius reglamentuojančiame teisės akte – Žemės reformos įstatyme – įtvirtintos asmens teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą įgyvendinimas siejamas su teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Kasatorės pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesivadovavo pirmiau nurodytų įstatymų normomis, sprendžiant konkrečios žemėnaudos suformavimą pagal jos reikalavimą; kasatorių vertinimu, nustatytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad kol neatliktas vietovės teritorinis planavimas, nepatvirtintas žemės sklypų detalusis planas, tol nei žemės sklypas namų valdoje (duomenys neskelbtini), nei laisva fondinė žemės dalis buvusios namų valdos (duomenys neskelbtini) vietoje, nelaikytini suformuotais žemės sklypais bei atskirai disponuojamais nuosavybės teisės objektai ir kad tokiu atveju ieškinio reikalavimas suformuoti racionalaus panaudojimo atskirą žemės sklypą atitinka pirmiau nurodytų įstatymų tikslus, nes pagrįstas kasatorių teisių į racionalią žemėnaudą ir subjektyviosios teisės privatizuoti namų valdos žemės sklypą, būtiną pastatams tinkamai eksploatuoti, įgyvendinimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini nepagrįstais kasatorių teiginiai, kad nurodytuose įstatymuose (Teritorijų planavimo, Žemės reformos) įtvirtintas viešasis interesas pasiekti juose nustatytų tikslų ir uždavinių turi esminės reikšmės kasatorių teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro prielaidas pareikštam reikalavimui patenkinti. Sprendžiant klausimą dėl teisės lengvatine tvarka įsigyti valstybinės žemės, pirmiausia būtina nustatyti šios teisės atsiradimo teisinį ir faktinį pagrindą. Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio paskirčiai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiuo metu galiojančių Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija) 12.4 punkte nustatyta, kad su prašymu įsigyti kitos paskirties valstybinės žemės sklypą pateikiamas pagal patvirtintą detalųjį planą asmenų, pageidaujančių pirkti žemės sklypą, lėšomis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka parengtas naudojamo žemės sklypo planas su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis. Kai pagal įstatymą turintis teisę ir pageidaujantis pirkti naudojamą valstybinės žemės sklypą asmuo negali pateikti nurodytų reikalavimų atitinkančio žemės sklypo plano, nes toks sklypas nesuformuotas ir nepažymėtas tam tikros teritorijos detaliajame plane, jis gali prašyti atitinkamų viešojo administravimo subjektų atlikti būtinas tokiais atvejais viešojo administravimo procedūras bei priimti reikalingus sprendimus. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, kad 1952 m. lapkričio 15 d. namų valdai (duomenys neskelbtini), priskirtas 307 kv. m žemės sklypas; jis nepakito ir 2003 m., kai ieškovė tapo gyvenamojo namo savininkė, o 2003 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypo planas buvo suderintas su visais žemės naudotojais ir nustatytos jiems tenkančios dalys. Ieškovė 2003 m. spalio 7 d. kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją, prašė parengti teritorijos detalųjį planą, kuriuo nustatyti žemės sklypo ribas, įskaitant ir jos faktiškai naudojamą šalia esančią laisvą valstybinę žemę, padalyti žemės sklypą jai ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkams. Apskrities viršininko administracija atsisakė parengti teritorijos planavimo dokumentą, pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo prie namų valdos (duomenys neskelbtini) prijungti valstybinės žemės sklypą; nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (2005 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo Nr. 888 redakcija) nustatytus reikalavimus pirmiau nurodytas žemės sklypas parduotinas gretimų Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams.

Teisėjų kolegija pažymi tą nagrinėjamos bylos aspektą, kad ieškovė kelia reikalavimą suformuoti jai atskirą didesnį žemės sklypą, įskaitant ne tik prie jos gyvenamojo namo inventorizuotą ir susitarimu nustatytą sklypo dalį, bet prašoma parengti jai parduodamo žemės sklypo detalųjį planą, suformuojant atskirą minimalaus dydžio (iki 400 kv. m) žemės sklypą prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), panaudojant ir dalį laisvos (neužstatytos) šalia esančios valstybinės žemės. Kasaciniame skunde iš dalies nurodoma, kad ieškovė siekia įgyvendinti kitokį, savarankišką subjektinių teisių turinį ir kad ji nesaistoma susitarimo sąlygų; taip pat teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo dviejų atskirų nuosavybės objektų bendraturtystę ir netaikė CK 4.93 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų bei nepagrįstai taikė Taisyklių 6, 8 punktus, kurie yra reikšmingi bendraturčiams nustatyto teisinio reglamentavimo požiūriu; nors apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą šiuo klausimu, tačiau nepagrįstai laikė, jog šalių teisinės padėties netinkamas įvertinimas nenulėmė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio nepagrįstumo. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais šiuos kasacinio skundo argumentus ir laiko teisinga apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl Taisyklių normų taikymo šioje byloje, sprendžiant dėl žemės sklypo ieškovei pardavimo. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų plotų ir ribų žemės sklypai, atitinka ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punktą, jog prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose (planuose) (kaimo gyvenamojoje vietovėje) arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose (kai parduodami namų valdų žemės sklypai) ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Namų valdų žemės sklypai gali būti parduodami pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančius žemės sklypų planus, jeigu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad, Nekilnojamojo daikto kadastro bylos duomenimis, ieškovės, atsakovo bei trečiojo asmens namų valdai jau yra inventorizuotas 307 kv. m žemės sklypas, nustatytos jo ribos ir sudarytas šalių susitarimas pirkti žemę pagal jų sutartas dalis, laikytini teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo nustatytų reikalavimų aspektu ir pagrindžia žemės sklypo ieškovei pardavimo procedūrą, vadovaujantis Nutarimo nustatyta tvarka. Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad namų valdos žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito pastato savininkams (bendraturčiams) parduodamas dalinės nuosavybės teise. Ieškovė nekelia klausimo dėl šalių sudaryto susitarimo pirkti valstybinės žemės sklypus pagal nustatytus dydžius, bet reikalavimą grindžia dėl jai parduodamos namų valdos žemės sklypo neatitikties Taisyklių 3 punkto 1 dalies reikalavimams, t. y. dėl sklypo dydžio, būtino statiniui eksploatuoti, ir tokiu atveju būtinumo didesniam žemės sklypui suformuoti, panaudojant greta esančią laisvą (neužstatytą) valstybinę žemę, kuria ieškovė naudojasi savavališkai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog dėl namų valdai priskirto žemės sklypo negali tinkamai eksploatuoti gyvenamojo namo ir kad sklypą būtina didinti. Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškinio reikalavimas pagrįstas ieškovės teise į racionalią žemėnaudą ir teise įgyvendinti subjektyviąją teisę privatizuoti žemės sklypą prie namų valdos, būtiną pastatams eksploatuoti; šalių susitarimas dėl žemės sklypo dalių nustatymo iki tol, kol nepatvirtintas administracinių teisės aktų, neįgyja savarankiškos teisinės reikšmės; kasatorės vertinimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė poįstatyminių teisės aktų nustatytų kriterijų, sprendžiant dėl žemės sklypo, reikalingo statiniui eksploatuoti; nurodoma, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose pateikti duomenys suponavo išvadą, kad naudojimasis laisva valstybine žeme rodė inventorizuoto žemės sklypo neatitiktį gyvenamojo namo eksploatavimo reikalavimų. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais ir pažymi, kad nėra teisinių pagrindų pripažinti, jog žemės sklypo plane nurodytos žemės sklypo ribos neatitinka statinio eksploatavimo reikalavimų. Minėta tai, kad, namų valdos techninės apskaitos bylos duomenimis, 1952 m. lapkričio 15 d. namų valdai (duomenys neskelbtini), priskirtas 307 kv. m žemės sklypas nepakito ir 2003 m., kai buvo atlikti geodeziniai matavimai, atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija; Žin., 2005, Nr. 80–2899) reikalavimus; 2003 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypo planas suderintas su visais žemės naudotojais ir nustatytos jų dalys. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atkreipia dėmesį į tai, kad Vyriausybės nustatyta tvarka parengti žemės sklypų planai pagal Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien ši nurodyta aplinkybė nepatvirtina, jog ieškovės žemėnaudos teisė namų valdos sklype yra didesnė, negu tenkanti pagal namų valdai inventorizuotą (priskirtą); ieškovė neįrodė, kaip pagrįstai sprendė bylą nagrinėję teismai, kad yra kitas teisinis pagrindas, dėl kurio teisės išpirkti namų valdos žemės sklypo dalį apimtis yra padidėjusi; kita vertus, bylą nagrinėję teismai tyrė ir vertino, ar tokioje situacijoje ieškovės teisė įsigyti laisvos valstybinės žemės neginama kitų norminių aktų, t. y. sprendė dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (2005 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo Nr. 888 redakcija) nuostatų galimo taikymo, tačiau nenustatė tokių teisinių galimybių dėl jame įtvirtinto reglamentavimo tam tikrų aspektų; pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo 2.15 punkte nustatytas vienas iš atvejų, kai laisvos valstybinės žemės plotas gali būti parduodamas ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina: 1) valstybinės žemės plotas turi būti laisvas; 2) jame nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų; 3) valstybinės žemės plotas yra įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų. Bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju laisvos valstybinės žemės plotas viršija nutarimo nustatytus parduotinus žemės plotų dydžius, be to, ieškovė nėra besiribojančio žemės sklypo savininkė. Iš Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. Nutarimo Nr. 260 nuostatų taip pat neišplaukia, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į faktinį laisvos valstybinės žemės naudojimą, dėl kurio teisėtumo kyla pagrįstų abejonių. Teisė tam tikromis sąlygomis pirkti valstybinę žemę pripažintina teisėtiems valstybinės žemės naudotojams. Vyriausybės Nutarime nenustatyta galimybių padidinti parduodamos namų valdos žemės sklypą šalia esančios valstybinės laisvos žemės sąskaitą, net ir nustačius, kad žemės sklypo ribos neatitinka reikalavimų pastatui eksploatuoti; pagal Taisyklių 15, 16 punktus savivaldybės administracijos direktorius organizuoja detaliojo plano rengimą ar patikslinimą, jeigu prie statinių yra numatytas, bet nepanaudotas žemės sklypas; nagrinėjamu atveju, kaip teisingai sprendė teismai, greta ieškovei priskirto žemės sklypo esanti laisva valstybinė žemė nėra ieškovei skirta ir jos nepanaudota, todėl neprivalomas detalusis teritorijos planavimas Taisyklių nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodyto Žemės reformos įstatymo nustatytą reglamentavimą, darytina išvada, jog tais atvejais, kai pagal įstatymus atskiros namų valdos naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nustatyti ir yra parengta techninės apskaitos byla, namų valdos žemė parduodama pagal techninės apskaitos byloje fiksuotus duomenis.

Teisėjų kolegija dėl išdėstytų motyvų pripažįsta kasacinį skundą netenkintinu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Janina Januškienė

Sigitas Gurevičius