R. G. pagal BK 182 str. 2 d., 183 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-221-628/2024

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00098-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.5; 1.2.14.6.2.2; 1.2.18.10.1; 1.2.29.1.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Jočienės (kolegijos pirmininkė), Aleno Piesliako ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 20 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu R. G. pripažinta kalta ir nuteista:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) keturiasdešimt penkių parų arešto bausme;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir R. G. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, šios bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas dvejiems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 20 d. nutarti

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, R. G. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, R. G. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, R. G. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir paskirta keturiasdešimt penkių parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už perkvalifikuotas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė apėmimo būdu subendrintos, ir R. G. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, šios bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), atidėtas dvejiems metams.

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti E. S., I. M., J. F. (J. F.), I. M. dėl dalies nusikalstamų veikų baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimi, atmetus nuteistojo J. F. ir nuteistojo E. S. gynėjo apeliacinius skundus, E. S. ir J. F. dalis padarytų nusikalstamų veikų perkvalifikuotos ir jiems paskirtos naujos bausmės, tačiau dėl šių nuteistųjų kasacinių skundų nėra gauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. G. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji, E. S., J. F. ir I. M., kuriai baudžiamoji byla dėl šios veikos, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukta, veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo bei panaudojo tikrus buhalterinius dokumentus ir dėl to buvo padaryta didelė žala.

1.1. Laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m. R. G., būdama UAB „A“ (ankstesni pavadinimai – UAB „E“, UAB „B“) direktorė, J. F., būdamas UAB „Eu“ direktorius, o šiai bendrovei bankrutavus – neteisėtai atstovaudamas UAB „Eu“, I. M., E. S., būdamas UAB „A“ akcininkas, vadybininkas ir atskaitingas asmuo, disponuodamas bendrovės kasoje esančiomis lėšomis, kartu su UAB „A“ direktore R. G. faktiškai vadovaudamas šios bendrovės veiklai, R. G. ir E. S. žinodami, kad UAB „Eu“ bendrovei „A“ jokių prekių neparduos ir paslaugų nesuteiks, susitarė su I. M., kad ji gautų suklastotas UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, siekdami juos vėliau įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir taip pasisavinti UAB „A“ lėšas bei panaikinti UAB „A“ turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą privalomus mokesčius – pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM).

1.2. I. M. perdavė į apskaitos dokumentus būtinus įrašyti UAB „A“ rekvizitus tyrimo nenustatytam asmeniui, atspausdinusiam UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, ir surado J. F., kuris sutiko pasirašyti fiktyvias UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius. Vėliau I. M. atspausdintas septyniolika laikotarpio nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumos, iš jų 168 845 Eur (582 988,16 Lt) PVM, UAB „Eu“ PVM sąskaitų faktūrų ir septynis laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumos kasos pajamų orderius su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „Eu“ bendrovei „A“ suteiktas paslaugas ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „Eu“ pateikė J. F., o pastarasis, būdamas UAB „Eu“ direktorius ir suvokdamas, kad UAB „Eu“ bendrovei „A“ jokių prekių nepardavė ir paslaugų nesuteikė, šiuos dokumentus pasirašė. Taip I. M. ir J. F. suklastojo UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius.

1.3. Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, J. F. šias fiktyvias UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius perdavė I. M., o ši juos R. G. ir E. S. nurodymu tiesiogiai arba per kitus asmenis perdavė UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyriausiajai buhalterei I. K. įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Vėliau I. K., nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus arba veikdama jiems žinant, suklastotas UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius įtraukė į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Taip E. S. ir R. G. panaudojo suklastotas UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, vėliau pasisavindami labai didelės vertės svetimą UAB „A“ priklausantį turtą – 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt), ir panaikino labai didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 151 305 Eur (522 426 Lt) PVM.

1.4. Be to, tęsdami nusikalstamą veiką, E. S. ir R. G., veikdami bendrininkų grupe, remdamiesi J. F. bei I. M. suklastotomis ir I. M. pateiktomis UAB „Eu“ PVM sąskaitomis faktūromis, per UAB „A“ vyriausiąją buhalterę I. K., nežinančią apie nusikalstamą sumanymą, organizavo žinomai neteisingų duomenų įrašymą į UAB „A“ PVM deklaracijas. I. K. UAB „Eu“ PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotas sumas įtraukė į septyniolika mokestinio laikotarpio nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. UAB „A“ PVM deklaracijų (forma FR0600), dėl to 2009–2010 metų laikotarpio PVM deklaracijose buvo melagingai deklaruotas 382 162 Eur (1 319 529 Lt) atskaitomas pirkimo PVM, nors realiai turėjo būti atskaitomas 230 857 Eur (797 103 Lt) pirkimo PVM, t. y. nepagrįstai 151 305 Eur (522 426 Lt) suma deklaruotas didesnis atskaitomas pirkimo PVM, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 8 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. šias deklaracijas su neteisingais duomenimis elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šių suklastotų deklaracijų pagrindu atskaitos būdu nepagrįstai 151 305 Eur (522 426 Lt) suma sumažintas į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtinas PVM. Taip E. S. ir R. G., veikdami bendrininkų grupe, suklastojo bei panaudojo tikrus dokumentus? UAB „A“ PVM deklaracijas? ir šių suklastotų deklaracijų pagrindu apgaule UAB „A“ naudai panaikino labai didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 151 305 Eur (522 426 Lt) PVM, taip padarydami Lietuvos Respublikai 151 305 Eur turtinę žalą.

2. Be to, R. G. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji ir E. S., veikdami bendrininkų grupe, padedant J. F. ir I. M., pasisavino labai didelės vertės svetimą UAB „A“ priklausantį turtą – 572 334 Eur (1 976 155 Lt).

2.1. Laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m. R. G., būdama UAB „A“ direktorė, o E. S. būdamas UAB „A“ akcininkas, vadybininkas ir atskaitingas asmuo, disponuodamas bendrovės kasoje esančiomis lėšomis, kartu su UAB „A“ direktore R. G. faktiškai vadovaudamas šios bendrovės veiklai, panaudojo J. F. ir I. M. suklastotas septyniolika laikotarpio nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumos, iš jų 168 845 Eur (582 988,16 Lt) PVM, UAB „Eu“ PVM sąskaitų faktūrų bei septynis laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumos kasos pajamų orderius su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „Eu“ bendrovei „A“ suteiktas paslaugas ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „Eu“, šiuos dokumentus UAB „A“ vyriausioji buhalterė I. K., nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus arba veikdama jiems žinant, įtraukė į UAB „A“ buhalterinę apskaitą.

2.2. J. F. ir I. M., suvokdami, kad suklastotų UAB „Eu“ dokumentų pagrindu bus neteisėtai įgytos UAB „A“ lėšos, suklastodami bei perduodami šiuos fiktyvius UAB „Eu“ dokumentus, padėjo R. G. ir E. S. apgaule pagrįsti E. S., kaip UAB „A“ atskaitingo asmens, disponuojamų ir direktorės R. G. žinioje esančių, o vėliau pasisavintų 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumos UAB „A“ lėšų panaudojimą, o E. S. apgaule pagrindė jo, kaip atskaitingo asmens, disponuojamų ir direktorės R. G. žinioje esančių, o vėliau pasisavintų 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumos UAB „A“ lėšų panaudojimą – šias lėšas 2009–2010 metų laikotarpiu E. S. gavo grynaisiais, pats sau išmokėdamas iš UAB „A“ kasos, pats atlikdamas mokėjimus banko pavedimais arba nurodydamas tokius mokėjimus banko pavedimais atlikti vyriausiajai buhalterei I. K. iš UAB „A“ sąskaitų bankuose „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriuje, AB DNB, AB SEB į E. S. dvi asmenines sąskaitas banko „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriuje.

3. R. G. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji ir E. S., veikdami bendrininkų grupe, apgaule UAB „A“ naudai panaikino labai didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 151 305 Eur (522 426 Lt) PVM.

3.1. UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkanti vyriausioji buhalterė I. K., nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus arba veikdama jiems žinant, J. F. bei I. M. suklastotose ir I. M. pateiktose UAB „Eu“ PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotas sumas įtraukė į septyniolika mokestinio laikotarpio nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. UAB „A“ PVM deklaracijų (forma FR0600), dėl to 2009–2010 metų laikotarpio PVM deklaracijose melagingai deklaruotas 382 162 Eur (1 319 529 Lt) atskaitomas pirkimo PVM, nors realiai turėjo būti atskaitomas 230 857 Eur (797 103 Lt) pirkimo PVM, t. y. nepagrįstai deklaruotas 151 305 Eur (522 426 Lt) suma didesnis atskaitomas pirkimo PVM, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 8 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. šias deklaracijas su neteisingais duomenimis elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šių suklastotų deklaracijų pagrindu atskaitos būdu nepagrįstai 151 305 Eur (522 426 Lt) suma sumažintas į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtinas PVM. Taip R. G. ir E. S., veikdami bendrininkų grupe, remdamiesi suklastotomis UAB „Eu“ PVM sąskaitomis faktūromis, kurias I. K. įtraukė į UAB „A“ PVM deklaracijas ir šias deklaracijas pateikė mokesčių administratoriui, šių suklastotų deklaracijų pagrindu apgaule UAB „A“ naudai panaikino labai didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 151 305 Eur (522 426 Lt) PVM, taip padarydami Lietuvos Respublikai 151 305 Eur turtinę žalą.

4. Taip pat R. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad būdama UAB „A“ direktorė, o E. S. būdamas UAB „A“ faktinis vadovas, veikdami bendrininkų grupe, siekdami to paties nusikalstamo tikslo – apgaule panaikinti UAB „A“ naudai mokestinę prievolę ir pasisavinti UAB „A“ lėšas, 2009–2010 metais apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, o J. F. ir I. M., kuriai baudžiamoji byla dėl šios veikos, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukta, suklastodami UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius, I. M. šiuos dokumentus pateikdama, padėjo 2009–2010 metais apgaulingai tvarkyti UAB „A“ buhalterinę apskaitą:

4.1. R. G., būdama UAB „A“ direktorė, ir E. S., būdamas UAB „A“ akcininkas, vadybininkas ir atskaitingas asmuo, disponuodamas bendrovės kasoje esančiomis lėšomis, kartu faktiškai vadovaudami UAB „A“ veiklai ir organizuodami buhalterinę apskaitą; pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. įstatymo redakcija) 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) (toliau – BAĮ) 14 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdami atsakingi už UAB „A“ veiklos organizavimą, apskaitos dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą; pažeisdami BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas; turėdami bendrą nusikalstamą tikslą – apgaule panaikinti UAB „A“ naudai mokestinę prievolę ir pasisavinti UAB „A“ lėšas; žinodami, kad UAB „Eu“ bendrovei „A“ jokių prekių neparduos ir paslaugų nesuteiks, veikdami bendrininkų grupe, susitarė su I. M., kad ji gautų suklastotas UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius.

4.2. I. M. į apskaitos dokumentus būtinus įrašyti UAB „A“ rekvizitus perdavė tyrimo nenustatytam asmeniui, atspausdinusiam UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, ir surado J. F., kuris sutiko pasirašyti fiktyvias UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius. Vėliau I. M. atspausdintas septyniolika laikotarpio nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. birželio 29 d. 995 848,18 Eur (3 438 464,59 Lt) sumos, iš jų 168 845 Eur (582 988,16 Lt) PVM, UAB „Eu“ PVM sąskaitų faktūrų ir septynis laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. 572 334,16 Eur (1 976 155,39 Lt) sumos kasos pajamų orderius su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „Eu“ bendrovei „A“ suteiktas paslaugas ir UAB „A“ tariamus atsiskaitymus su UAB „Eu“ pateikė J. F., o šis, būdamas UAB „Eu“ direktorius ir suvokdamas, kad UAB „Eu“ bendrovei „A“ paslaugų nesuteikė, šiuos dokumentus pasirašė. Taip I. M. ir J. F. suklastojo UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius.

4.3. Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, J. F. šias fiktyvias UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius perdavė I. M., o ši R. G. ir E. S. nurodymu tiesiogiai arba per kitus asmenis perdavė UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyriausiajai buhalterei I. K. įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Vėliau I. K., nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, vykdydama E. S. ir R. G. nurodymus arba veikdama jiems žinant, suklastotas UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius įtraukė į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Taip buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos.

4.4. Taip J. F. ir I. M. padėjo apgaulingai tvarkyti UAB „A“ buhalterinę apskaitą, o R. G. ir E. S. per apie nusikalstamą veiką nežinančią buhalterinę apskaitą tvarkančią vyriausiąją buhalterę, organizuodami suklastotų UAB „Eu“ dokumentų įtraukimą į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistoji R. G. prašo panaikinti jai priimtą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje apklaustų liudytojų parodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, padarė esminius pažeidimus, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, o neatlikdamas byloje papildomo įrodymų tyrimo ir neapklausdamas prašomų apklausti pirmosios instancijos teisme neapklaustų liudytojų, suvaržė įstatymų garantuotas kasatorės teises į tai, kad būtų surinkti ir vertinami jai naudingi įrodymai, sprendžiant jos kaltės klausimą. Šis teismas taip pat netinkamai aiškino baudžiamosios atsakomybės taikymą už valdant juridinį asmenį de jure (teisiškai) ir de facto (faktiškai, iš tikrųjų) atliktus veiksmus. Visa tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti byloje teisingą procesinį sprendimą.

5.2. Vertinant byloje esančius įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą, kyla pagrįstų abejonių dėl R. G. kaltės. Abejonės turėjo būti vertinamos jos naudai. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji dalyvavo organizuojant ir padarant nusikalstamą veiką. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad UAB „A“ de facto vadovavo šios bendrovės akcininkas E. S., kad būtent jis sukūrė valdymo schemą, pagal kurią bendrovės direktoriumi paskyrė kitą asmenį ir, prisidengdamas juo, vykdė nusikalstamą veiklą bei vienas gavo asmeninę naudą. Tai patvirtina ne tik daugelio liudytojų parodymai, bet ir faktinės aplinkybės, kad ji (R. G.), kaip de jure direktorė, neturėjo jokios įtakos faktiniam UAB „A“ valdymui ir sprendimų, susijusių su bendrovės veikla, priėmimui, piniginių srautų valdymui bei naudojimui ir t. t. Ji faktiškai atliko vadybininko darbą. Būtent akcininkas E. S. asmeniškai valdė UAB „A“ lėšas ir jomis disponavo, elgėsi su jomis kaip su savo asmeniniais pinigais. Šių aplinkybių teismas visiškai nevertino.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino liudytojos UAB „A“ vyriausiosios buhalterės I. K., liudytojų V. P., L. P., J. Z. parodymų turinį. Šis teismas nepaneigė kasatorės apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad liudytojai V. P., L. P., J. Z. patvirtino, jog faktinis vadovas buvo E. S., o R. G. buvo tik formali vadovė. Nors šie liudytojai ir parodė, kad R. G. turėjo tam tikrą veiksmų laisvę, tačiau tai nereiškia, kad ji turėjo įtaką bendrovės vadovavimui, kaip tai būdinga realiam įmonės direktoriui. Vien kasdienių, elementarių nurodymų, susijusių su tiesiogine įmonės veikla, davimas darbuotojams nereiškia vadovavimo įmonei de facto, tokius nurodymus gali duoti bet kuris įmonėje pagal pavaldumą aukštesnis darbuotojas. Vertindamas paminėtų liudytojų parodymų patikimumą, teismas privalėjo vadovautis BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, tačiau to nepadarė.

5.4. Bendrovės buhalterės I. K. parodymai taip pat patvirtina, kad E. S. vienvaldiškai priiminėjo sprendimus strateginiais, o ypač bendrovės lėšų naudojimo klausimais, R. G. vykdė tik vadybinę funkciją, t. y. vykdė apsaugos objektų paiešką, sudarinėjo sutartis su paslaugų gavėjais, vadovavo darbuotojams tiek, kiek tai buvo reikalinga apsaugos paslaugoms teikti. Buhalterė I. K. gautas PVM sąskaitas faktūras už faktiškai neatliktus darbus traukdavo į bendrovės apskaitą, ji rengė PVM deklaracijas, kurias duodavo pasirašyti bendrovės direktorei, o ši, pasitikėdama vyr. buhalterės skaičiavimais, jas pasirašydavo. Iš buhalterės parodymų matyti, kad R. G. nurodymų dėl buhalterinės apskaitos organizavimo neduodavo, kad pinigus kaip savus valdė E. S.. Taigi, būtent E. S., prisidengdamas jų abiejų (direktorės ir buhalterės) tiesioginių pareigų vykdymu, vadovaudamas joms, vykdė savo nusikalstamą veiklą. Liudytojos I. K. parodymai, kad R. G. turėjo tam tikrą veiksmų laisvę, buvo reali įmonės direktorė, visą laiką viską spręsdavo direktorė ir akcininkas E. S., reiškia ne ką kita, o tik tai, kad R. G. veikė ir su E. S. tardavosi tik apsaugos organizavimo, darbuotojų, klientų paieškos ir kitais su tuo susijusiais klausimais, jos veiksmų laisvė vadovaujant UAB „A“ šiais veiksmais ir baigdavosi. Buhalterė I. K. su R. G. tardavosi taip pat išskirtinai apsaugos, klientų paieškos, atsiskaitymo, darbuotojų priėmimo (atleidimo) ir panašiais klausimais. Paminėti liudytojos I. K. parodymai nepatvirtina, kad kasatorė dalyvavo E. S. nusikalstamuose veiksmuose.

5.5. Be kita ko, nėra pagrindo sutikti su aplinkybe, kad visi parašai buvo jos – R. G.. Byloje tiek liudytojos I. K., tiek liudytojo V. P. parodymai neginčijamai patvirtina, kad R. G. neturėjo parašo teisės banke, negalėjo valdyti UAB „A“ banko sąskaitų, neturėjo prie jų prisijungimo teisės, pinigus iš banko sąskaitų grynindavo pats E. S. arba jo pavedimu V. P., bet ne ji (R. G.).

5.6. Tai, kad ji (kasatorė) bendravo su bankroto administratoriumi A. Z., taip pat nėra įrodymas, kad ji buvo UAB „A“ direktorė ne tik de jure, bet ir de facto, kad darė nusikalstamas veikas. Toks bendravimas su bankroto administratoriumi buvo neišvengiamas, nes formaliai būtent ji buvo įmonės direktorė.

5.7. Kritiškai vertintini nuteistosios I. M. ir E. S. parodymai, kad jie remonto klausimais bendravo su R. G.. Nuteistasis E. S. suinteresuotas, kad visa atsakomybė tektų jai (R. G.). Būtent dėl to UAB „A“ direktore jis ir paskyrė kasatorę, suteikdamas jai ribotą veiksmų laisvę, o visus įmonės pinigus valdė pats, susitaręs su kitais asmenimis, klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, kurias I. M. atnešdavo tiesiogiai E. S., I. K. arba palikdavo administratorei. Šias aplinkybes patvirtina liudytojos I. K. parodymai. Tuo tarpu nuteistoji I. M. paminėtus parodymus davė, siekdama padėti E. S. išvengti atsakomybės.

5.8. Kasatorė nurodo, kad ji, suprasdama, jog įmonės savininkas yra E. S., objektyviai negalėjo įtakoti jo veiksmų, ji su akcininku derindavo išimtinai su apsaugos paslaugų teikimu susijusius klausimus. Dėl dokumentų klastojimo, jų įtraukimo į finansinę atskaitomybę, nusikalstamu būdu įgytų pinigų gryninimo, pervedimo į E. S. sąskaitą pastarasis su R. G. nesitarė, o ši tokių nurodymų vyriausiajai buhalterei nedavė. Pagal E. S. sukurtą nusikalstamos veiklos modelį, ji (R. G.) finansinės ar kitokios naudos iš šios veiklos negavo, todėl ir tartis šiais klausimais nebuvo pagrindo, viską lėmė E. S. nurodymas įtraukti į apskaitą suklastotas PVM sąskaitas faktūras. Kadangi įmonei de facto vadovavo akcininkas E. S., prieštarauti šiems jo nurodymams negalėjo nei vyriausioji buhalterė I. K., nei ji (R. G.), sužinojusi apie nusikalstamą E. S. veiklą būtent iš buhalterės.

5.9. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad ji (R. G.) kartu su E. S. aktyviai vadovavo UAB „A“ veiklai, neatribojo kiekvieno iš šių asmenų vadovavimo turinio. Minėta, kad ji buvo atsakinga už apsaugos paslaugų organizavimą, darbuotojų, klientų paiešką, kitus su tuo susijusius klausimus. Skirtingai nei E. S., ji negalėjo duoti nurodymų nei vyriausiajai buhalterei I. K., nei kitiems asmenims dėl įmonės turto panaudojimo, išskyrus kiek tai susiję su apsaugos paslaugų teikimu. Pagrindinis įmonės turtas buvo lėšos, kuriomis ji (R. G.) nedisponavo, valdyti jų negalėjo. Ji neturėjo teisės atlikti banko operacijų, gryninti pinigų ir pan. Teismas nustatė, kad kasatorė naudos iš E. S. vykdomos nusikalstamos veikos negavo. Dėl nurodytų aplinkybių negalima sutikti su teismo vertinimu, kad ji yra tinkamas BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas.

5.10. Vertinant, ar ji (R. G.) galėjo pastebėti, kad į UAB „A“ finansinę atskaitomybę dvejus metus įtraukiamos didelės vertės lėšos, su kurių kilme ji neturi nieko bendro, reikšminga tai, jog E. S. nurodymai buvo privalomi ir nekvestionuojami, tai patvirtina praktiškai visų byloje apklaustų liudytojų parodymai. Atsižvelgiant į tai, kad jos, kaip formalios įmonės direktorės, veiksmų laisvė nebuvo absoliuti, ji negalėjo paveikti finansinės atskaitomybės ataskaitų rengimo, įtraukiamų duomenų teisingumo, negalima teigti, kad ji privalėjo žinoti apie neteisėtas buhalterines operacijas, iš kurių pelnėsi E. S.. 2015 m. gruodžio 16 d. specialisto išvada konstatuota, kad būtent UAB „A“ atsakingas asmuo E. S. atsiskaitymui su UAB „Eu“ nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. sausio 6 d. panaudojo 1 976 155,39 Lt (572 334,16 Eur) ir pateikė įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą UAB „Eu“ nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. išrašytus fiktyvius kasos pajamų orderius. Taip pat byloje nustatyta, tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, kad būtent E. S. 2009–2010 metų laikotarpiu gavo pinigus, pats sau išmokėdamas iš UAB „A“ kasos ir pats atlikdamas iš UAB „A“ sąskaitų mokėjimus banko pavedimais arba nurodydamas tokius mokėjimus atlikti vyriausiajai buhalterei I. K.. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad jai (R. G.) buvo patikėtas ir perduotas įmonės turtas, įskaitant lėšas, kurias nusikalstamu būdu pasisavino vienas E. S..

5.11. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad ji ir E. S., susitarę kartu, siekė panaikinti UAB „A“ naudai turtinę prievolę, kad abu bendrai priėmė sprendimą įtraukti į šios bendrovės buhalterinę apskaitą suklastotas PVM sąskaitas faktūras. Tai paneigia pirmiau išdėstytos aplinkybės, vyriausiosios buhalterės I. K. parodymai. Byloje nustatytos ir pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nėra pagrindo jos (R. G.) veiksmuose įžvelgti BK 182 straipsnyje, 300 straipsnyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymių.

6. Atsiliepimu į nuteistosios R. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė J. Radišauskienė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

6.1. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad priimant skundžiamus sprendimus buvo pažeistos įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalių nuostatos, baudžiamojo proceso metu buvo pažeistos asmens teisių apsaugos nuostatos.

6.2. Abiejų instancijų teismai, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek visus kartu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, teisines išvadas dėl nuteistosios R. G. veiksmų teisinio vertinimo, kaltės įrodytumo padarė remdamiesi nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

6.3. Kasatorė neigia savo įtaką faktiniam bendrovės „A“ valdymui, tačiau žemesnės instancijos teismų ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad nors UAB „A“ faktiškai vadovavo E. S., bendrovės darbuotojai V. P., L. P., J. Z. vykdė ir direktorės R. G. nurodymus (liudytojų V. P., L. P., J. Z. parodymai); bendrovės buhalterė pavedimus atlikdavo tik gavusi direktorės R. G. sprendimą, buhalterės teigimu, visada viską spręsdavo direktorė ir akcininkas E. S. (liudytojos I. K. parodymai); bankroto administratorė UAB „A“ bankroto proceso metu su R. G. bendravo kaip su šios bendrovės direktore (liudytojo A. Z. parodymai); UAB „Eu“ buhalterė fiktyvių statybos darbų klausimais bendravo ne tik su E. S., bet ir su R. G. (nuteistosios I. M. parodymai) ir kt. Taigi, R. G. pozicija, kad ji nedalyvavo valdant įmonę, o jei ir dalyvavo, tai ne tokia apimtimi, kokią nustatė teismai; ji buvo tik formali UAB „A“ vadovė ir šioje bendrovėje negalėjo priimti jokių sprendimų, kad su buhalterinės apskaitos organizavimu ji nesusijusi ir nežinojo apie jokius suklastotus dokumentus, paneigta ištirtais ir įvertintais liudytojų, nuteistųjų parodymais, taip pat rašytiniais įrodymais, įrodymų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teismų pagrįstai įvertintina kaip gynybinė taktika. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu E. S. faktiškai vadovavo bendrovei, o R. G., būdama paskirta UAB „A“ direktore pakankamai ilgą laikotarpį, atstovavo šiai bendrovei, jos vardu priiminėjo sprendimus, kontroliavo jos veiklą ir neabejotinai suvokė savo, kaip direktorės, pareigas bei atsakomybę, kad jai yra patikėtas bendrovės turtas ir kad ji yra atsakinga už sudaromus sandorius, tinkamą disponavimą jai patikėtu bendrovės turtu. E. S. ir R. G. kartu plėtojo verslą, sprendė bendrovei svarbius klausimus, buhalterijai pateikdavo dokumentus, todėl jie abu buvo atsakingi už įmonės valdymą ir pagrįstai buvo pripažinti tinkamais jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektais ir bendravykdžiais.

6.4. Abu teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, nustatė, kad nuteistoji R. G., žinodama, jog UAB „Eu“ bendrovei „A“ jokių prekių nepardavė ir paslaugų nesuteikė, kartu su bendrininku E. S. nurodė bendrovės buhalterei įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą J. F. pasirašytas UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie UAB „Eu“ neva suteiktas paslaugas bendrovei „A“ ir šios bendrovės tariamus atsiskaitymus su UAB „Eu“. Vėliau UAB „Eu“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos buvo įtrauktos į UAB „A“ PVM deklaracijas, šios buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nuteistoji R. G. suprato, kad, suklastojus UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius ir šiuos suklastotus dokumentus įtraukus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, bus pasisavinamas didelės vertės svetimas turtas, o suklastotas PVM sąskaitas faktūras įtraukus ir į UAB „A“ PVM deklaracijas, bus apgaule panaikinama didelės vertės turtinė prievolė sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, ir norėjo taip veikti, nes turėjo tokį nusikalstamą sumanymą. Taigi, teismai, nustatydami R. G. nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės požymius, laikėsi įstatymo ir vadovavosi kasacinės instancijos teismo suformuota praktika.

6.5. Lietuvos apeliacinis teismas R. G. gynėjo prašymą apklausti bylai aktualiu laikotarpiu UAB „A“ dirbusius A. D. (buvusį direktorės pavaduotoją), R. S., R. D. (apsaugos darbuotojus), G. M. (Rokiškio regiono vadovą), J. B. (liudytoją, galinčią patvirtinti aplinkybę, kad E. S. bandė daryti poveikį R. G.) 2023 m. lapkričio 16 d. protokoline nutartimi motyvuotai atmetė. Šis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, taip pat ir pats iš naujo įvertinęs įrodymus, savo teisines išvadas pagrindė išsamia bylos įrodymų analize. Bendrovės apsaugos darbuotojų, buvusio direktorės pavaduotojo ar regiono vadovo apklausos nebūtų pakeitusios įrodymų visumos pagrindu padarytų išvadų dėl suklastotų ir į buhalterinę apskaitą įtrauktų dokumentų, jų pagrindu užpildytų suklastotų PVM deklaracijų ir padaryto sukčiavimo bei bendrovės turto pasisavinimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, R. G., kaip vykdytojos, vaidmens padarant nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas atlikti perteklinių liudytojų apklausų (kita prašymo dalis buvo patenkinta), nenusižengė kasacinės instancijos teismo suformuotai praktikai dėl įrodinėjimo ribų ir BPK 44 straipsnio nuostatų nepažeidė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistosios R. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. BPK

9. Paduotame kasaciniame skunde, kuriame iš esmės pakartoti nuteistosios apeliacinio skundo argumentai, nurodoma, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182, 183, 222, 300 straipsnius). Tačiau, pagrindžiant tiek BPK, tiek BK nuostatų netinkamą taikymą, iš esmės nesutinkama su atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, jų patikimumu ir pakankamumu kasatorės kaltei pagrįsti, teismų nustatytomis faktinėmis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama liudytojos UAB „A“ buhalterės I. K. parodymų analizei, ginčijamas liudytojų V. P., L. P., J. Z., A. Z., nuteistųjų E. S., I. M. parodymų vertinimas ir kartu pateikiama sava jų įrodomosios reikšmės bei vertinimo versija. Tai, kaip minėta, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK 20 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų laikymosi

10. Nuteistoji R. G. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, o kartu ir pirmosios instancijos teismas, nustatydami bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip iš esmės pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK nuostatas, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principą.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo sudėtinė dalis yra kitas? in dubio pro reo? principas, pagal kurį abejonės, kurių išnaudojus visas galimybes nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo; teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo; sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Tačiau kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021, 2K-227-976/2021).

12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, prieštaringi ir pan.

13. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo pritarti kasacinio skundo teiginiams ir argumentams, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK nuostatas, priimtų sprendimų turinys kelia pagrįstų abejonių dėl visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, atskirų įrodymų turinio vertinimo, jų patikimumo ir įrodomosios reikšmės, byloje surinktų įrodymų pakankamumo kasatorės R. G. kaltumui pagrįsti.

14. Iš teisiamojo posėdžio protokolų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus įrodymus (nuteistųjų, liudytojų viso proceso metu duotus parodymus, specialistės J. L., Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistų R. J., J. Ž., L. S. paaiškinimus ir raštu pateiktus atsakymus į gynybos užduotus klausimus, specialisto išvadas, akistatų, apžiūrų protokoluose ir kitoje rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis). Beje, tiriant, be kita ko, kasatorės teiginius dėl faktinio vadovavimo UAB „A“, teisme kaip liudytojos buvo apklaustos šioje bendrovėje dirbusios administratorės L. P., J. Z. ir kasininkė K. V.. Visus paminėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės, dominuojančios reikšmės. Priimtame apkaltinamajame nuosprendyje detaliai aprašytos ir išsamiai atskleistos nustatytos nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteista ir R. G., aplinkybės, atskleistas ir išanalizuotas jas patvirtinančių įrodymų turinys, pasisakyta dėl jų patikimumo bei pakankamumo nuteistųjų kaltei pagrįsti, dėl nuteistųjų keltų versijų atmetimo (be kita ko, kad kasatorė realiai nedalyvavo valdant bendrovę „A“, apie suklastotus dokumentus, jų įtraukimą į bendrovės buhalterinę apskaitą, neteisingų duomenų nurodymą PVM deklaracijose nieko nežinojo, bendrovės lėšų nepasisavino), pateiktos motyvuotos išvados dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Tai, kad byla buvo išnagrinėta išsamiai, parodo ir tai, jog apygardos teismas pašalino iš kaltinimo nepasitvirtinusias aplinkybes, kad R. G. organizavo visų kaltinimuose nurodytų veiksmų atlikimą; kad ji pateikė I. M. UAB „A“ rekvizitus, būtinus aktualioms PVM sąskaitoms faktūroms ir kasos pajamų orderiams suklastoti; patikslino pasisavintų lėšų sumą; pašalino aplinkybę, kad nenustatytą dalį pasisavintų lėšų E. S. kaip atlygį už įvykdytą nusikalstamą sumanymą padalijo kitiems bendrininkų grupės nariams ir kt.

15. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pagal nuteistosios R. G. apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs bei įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, spręsdamas dėl jų patikimumo ir pakankamumo, būtų padaręs įrodymų vertinimą reglamentuojančių ar kitų BPK nuostatų pažeidimų. Šis teismas motyvuotai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, patvirtinančioms taip pat ir R. G. kaltumą dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, ir kodėl apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus laiko nepagrįstais. Teismo padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos, argumentuotos ir nekelia abejonių. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pakankamai detaliai atsakė į esminius nuteistosios R. G. apeliacinio skundo argumentus, dar kartą visų bylos įrodymų kontekste įvertino nuteistosios keltą versiją, kad ji, kaip UAB „A“ de jure direktorė, neturėjo įtakos faktiniam šios bendrovės valdymui, ir motyvuotai konstatavo, kad tokia nuteistosios pozicija, kaip ir tai, kad ji nežinojo apie bylai aktualias suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, jų panaudojimą UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje, pildant bendrovės PVM deklaracijas, paneigta bylos įrodymų visuma nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir vertintina kaip gynybos taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi, vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėjo kasatorė, savaime negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, o skundžiama nutartis negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

16. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo vertinimui, padarė klaidų dėl liudytojų I. K., V. P., L. P., J. Z. parodymų turinio, šie liudytojai, priešingai nei konstatavo teismas, patvirtino, jog faktinis UAB „A“ vadovas buvo E. S., o R. G. vadove buvo paskirta tik formaliai, realiai atliko vadybininko darbą. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti ir prieštarauja paminėtų liudytojų byloje duotų parodymų turiniui. Visų pirma, pažymėtina tai, kad aplinkybę, jog UAB „A“ de facto vadovavo tiek šios bendrovės de jure direktorė R. G., tiek ir jos vienintelis akcininkas E. S., apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nustatė įvertinę šiuo aspektu byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, ne vien paminėtų liudytojų parodymus. Antra, išvadas apie faktinį bendrovės „A“ valdymą, R. G. veiklos pobūdį, jos įtaką bendrovės valdymui teismai padarė įvertindami ne tik kasatorės selektyviai nurodomų liudytojų teiginius, o visą jų duotų parodymų turinį.

17. Nors iš V. P., L. P., J. Z. parodymų galima spręsti apie E. S. didesnę įtaką bendrovės „A“ valdymui, tačiau, kaip pagrįstai konstatavo abiejų instancijų teismai, jie nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad R. G. paminėtos bendrovės direktore buvo paskirta tik formaliai ir neturėjo jokios įtakos bendrovės valdymui. Iš šių liudytojų parodymų byloje nustatyta, kad šie asmenys, dirbdami UAB „A“, nurodymus gaudavo ir iš direktorės R. G.. Iš liudytojo V. P., kuris buvo R. G. pavaduotojas, parodymų teismai nustatė, kad jis buvo atskaitingas direktorei, kurią dažnai vežiodavo į objektus. R. G. vykdė objektų, kuriems būtų teikiamos apsaugos paslaugos, paiešką, pasirašinėdavo sutartis su klientais, priimdavo į darbą apsaugos darbuotojus. Liudytojas kažkur pasirašyti galėdavo nebent direktorės atostogų metu. Bendrovėje administratore dirbusios liudytojos L. P. parodymais taip pat nustatyta, kad jos tiesioginė vadovė buvo direktorė R. G.. Su R. G. ji spręsdavo viešųjų pirkimų klausimus. Ji sekdavo viešųjų pirkimų puslapį ir pamačiusi, kad reikalingos apsaugos paslaugos, apie tai informuodavo direktorę. Direktorė bendravo su klientais dėl apsaugos paslaugų teikimo, sudarydavo susitarimus, vykdavo į objektus, ji buvo atsakinga už įmonės pelną. Be to, bendrovės darbuotojams išėjus atostogų, ji duodavo direktorei pasirašyti buhalterės K. V. jai perduotus dokumentus. Iš liudytojos J. Z., bendrovėje taip pat dirbusios administratore, parodymų nustatyta, kad ji dirbo su darbuotojų paieškos, priėmimo į darbą ir jų atleidimo klausimais, rengdavo dokumentus, atlikdavo atsiskaitymus su darbuotojais, taip pat spausdindavo klientams sąskaitas faktūras. Priėmimo į darbą sutartyse kaip priimantį asmenį nurodydavo direktorę R. G., kuri šias sutartis ir pasirašydavo. Visi paminėti liudytojai, be kita ko, patvirtino, kad bendrovėje vykdavo administracijos susirinkimai, juose dalyvavo ne tik E. S., bet ir direktorė R. G..

18. Teismai byloje nustatė, kad liudytojos, UAB „A“ vyr. buhaltere dirbusiosios I. K. parodymai taip pat patvirtina, jog bendrovės valdymo klausimais sprendimus priiminėjo tiek bendrovės direktorė R. G., tiek bendrovės vienintelis akcininkas E. S.. Iš šios liudytojos parodymų nustatyta, kad didesnėmis sumomis pavedimus ji darydavo su E. S. žinia, o mažesnius – su direktorės R. G. žinia, t. y. jų atsiklausdavo ir gaudavo pritarimą arba jie patys savo iniciatyva duodavo nurodymus atlikti mokėjimus; visada tardavosi su direktore dėl pavedimų atlikimo eiliškumo, juos atlikdavo tik gavusi direktorės sprendimą; kai iškildavo klausimų, viską spręsdavo su R. G., nes ji buvo bendrovės direktorė ir priimdavo visus sprendimus, visi parašai buvo jos; įmonės balansus pasirašydavo ir direktorė; sutartis su klientais sudarinėdavo direktorė R. G., visos sutartys buvo saugomos pas direktorę.

19. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas byloje papildomo įrodymų tyrimo ir neapklausdamas prašomų apklausti liudytojų, suvaržė kasatorės teisę į tai, kad būtų surinkti ir įvertinti nauji įrodymai, sprendžiant jos kaltės klausimą. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014, 2K-173-976/2016). Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015, 2K-25-976/2024).

20. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis paminėtų teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų, R. G. ir jos gynėjo prašymą apklausti bylai aktualiu laikotarpiu UAB „A“ dirbusius A. D., R. S., R. D., G. M., taip pat liudytoją J. B. 2023 m. lapkričio 16 d. protokoline nutartimi motyvuotai atmetė, nurodydamas, kad aplinkybės, susijusios su faktiniu UAB „A“ valdymu, R. G. veiklos bendrovėje pobūdžiu, buvo tiriamos pirmosios instancijos teismo ir šiuo aspektu byloje yra surinkti įrodymai (be kita ko, R. G. ir jos gynėjo iniciatyva teisme kaip liudytojos apklaustos šioje bendrovėje dirbusios administratorės L. P., J. Z.; taip pat kaip liudytoja apklausta bendrovėje kasininke dirbusi K. V.), todėl papildomas įrodymų, siekiant išsiaiškinti tas pačias aplinkybes, rinkimas yra perteklinis.

21. Taigi, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principams ir yra pagrįstas nuosekliais, logiškais faktiniais bei teisiniais argumentais ir išvadomis. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-9-594/2024 ir kt.).

Dėl BK 182, 183, 222, 300 straipsnių taikymo

22. Kasaciniame skunde nėra ginčijamos skundžiamais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės, kad kaltinimuose nurodytos UAB „Eu“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai buvo suklastoti, UAB „Eu“ bendrovei „A“ jokių prekių bei paslaugų nepardavė ir UAB „A“ su bendrove „Eu“ už tai neatsiskaitė; kad šios realiai neįvykusios ūkinės operacijos buvo įtrauktos į UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir taip apgaulingai buvo tvarkoma buhalterinė apskaita; kad paminėtų suklastotų dokumentų pagrindu, įtraukiant neteisingus duomenis, buvo užpildytos ir mokesčių administratoriui pateiktos atitinkamo laikotarpio PVM deklaracijos, taip UAB „A“ naudai panaikinant labai didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 151 305 Eur PVM ir padarant valstybei turtinę žalą; kad, įtraukus į bendrovės buhalterinę apskaitą paminėtus suklastotus dokumentus, buvo pasisavintas labai didelės vertės UAB „A“ priklausantis turtas – 572 334 Eur.

23. Netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 182, 183, 222 straipsnių atitinkamų dalių, o kartu ir BK 300 straipsnio 3 dalies taikymą kasatorė grindžia netinkamu jos ir E. S. vadovavimo UAB „A“ turinio atribojimu. Nurodo, kad ji buvo tik formali šios bendrovės direktorė, jai nebuvo patikėtas UAB „A“ turtas, pagrindiniu bendrovės turtu – lėšomis – ji nedisponavo, de facto bendrovei vadovavo jos vienintelis akcininkas E. S., ji ne tik nieko nežinojo apie kaltinime nurodytas suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, jų niekam neperdavė, bet ir nedavė nurodymų šiuos suklastotus dokumentus įtraukti į bendrovės „A“ buhalterinę apskaitą, jų pagrindu užpildyti ir mokesčių administratoriui pateikti PVM deklaracijas, taip sumažinant į valstybės biudžetą mokėtiną PVM.

24. Atsakydama į šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujamos pareigos gali būti nustatomos ne tik pagal asmens teisinį statusą juridiniame asmenyje (de jure), bet ir pagal jo faktiškai atliekamas funkcijas (de facto). Pagal teismų praktikoje pateikiamus išaiškinimus, faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-265-611/2017, 3K-3-4-313/2018, 3K-3-460-421/2018). Taigi, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai pagal juridinio asmens dokumentus juridinio asmens vadovas yra vienas asmuo, tačiau tokiam juridiniam asmeniui faktiškai vadovauja kitas asmuo arba, kaip nagrinėjamu atveju, kai juridiniam asmeniui faktiškai vadovauja ne tik asmuo, kuris vadovo pareigas eina pagal juridinio asmens dokumentus, bet ir kitas asmuo. Tokiais atvejais, priklausomai nuo bylos faktinių aplinkybių, pagal atitinkamą straipsnį baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami abu vadovai kaip bendrininkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-895/2018, 2K-118-489/2022, 2K-169-976/2022).

25. Nagrinėjamoje byloje skundžiamais teismų sprendimais nustatyta, kad bylai aktualiu laikotarpiu UAB „A“ faktiškai vadovavo ne tik šios bendrovės direktore paskirta R. G., bet ir bendrovės akcininkas E. S.. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai ir analogiškus kasatorės apeliacinio skundo argumentus pripažindamas nepagrįstais, konstatavo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu E. S., būdamas UAB „A“ vienintelis akcininkas ir atskaitingas asmuo, rūpinosi bendrove, jos veikla, finansais; R. G., būdama šios bendrovės direktorė pakankamai ilgą laiką (nuo 2007 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. balandžio 9 d., veikos padarytos 2009–2010 m. laikotarpiu), taip pat aktyviai dalyvavo jos veikloje, atstovavo įmonei, priiminėjo sprendimus jos vardu ir kontroliavo jos veiklą. E. S. ir R. G. kartu plėtojo verslą, sprendė bendrovei svarbius klausimus (tardavosi dėl bendrovės veiklos krypties, sudaromų sandorių, atsiskaitymų, spręsdavo dėl darbuotojų bendrovėje įdarbinimo, duodavo jiems nurodymus), buhalterijai pateikdavo dokumentus. Įvertinęs šias byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad už UAB „A“ valdymą aktualiu laikotarpiu buvo atsakingi abu paminėti asmenys, o R. G. neabejotinai suvokė savo, kaip direktorės, pareigas ir atsakomybę, t. y. kad jai einamų pareigų pagrindu yra patikėtas bendrovės turtas, ji yra atsakinga už sudaromus sandorius bei tinkamą disponavimą jai patikėtu ir jos žinioje esančiu bendrovės turtu.

26. Atsižvelgiant į byloje surinktus bei ištirtus įrodymus ir abiejų instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo daryti kitokias išvadas ir konstatuoti, kad kasatorė UAB „A“ direktore buvo paskirta tik formaliai, realiai ji nedalyvavo valdant šią bendrovę, jai nebuvo patikėtas bendrovės turtas. Priešingai, skundžiamais teismų sprendimais nustatyta, kad E. S. ir R. G., turėdami tikslą pasisavinti jų vadovaujamos bendrovės „A“ lėšas ir panaikinti turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, susitarė su anksčiau bendrovėje dirbusia I. M., kad ši gautų suklastotas UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, kuriuose būtų užfiksuoti melagingi duomenys apie UAB „Eu“ bendrovei „A“ neva suteiktas statybos, remonto darbų paslaugas ir atitinkamai atsiskaitymus už jas. Kai I. M. kartu su UAB „Eu“ direktoriumi J. F., žinančiu, kad jo vadovaujama bendrovė jokių paslaugų bendrovei „A“ nesuteikė ir pinigų už tai negavo, suklastojo kaltinimuose nurodytas septyniolika UAB „Eu“ PVM sąskaitų faktūrų ir septynis kasos pajamų orderius, šie suklastoti dokumentai E. S. ir R. G. nurodymu tiesiogiai I. M. arba jos per kitus asmenis (be kita ko, ir per R. G.) buvo pateikti UAB „A“ buhalterei I. K., kad būtų įtraukti į šios bendrovės buhalterinę apskaitą, o pastaroji, nežinodama apie nusikalstamą sumanymą, tai ir padarė. Į buhalterinę apskaitą įtrauktų suklastotų kasos pajamų orderių pagrindu E. S. buvo išmokėti juose nurodyti pinigai (iš viso 572 334 Eur). Be to, E. S. ir R. G. organizavus, į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtrauktose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuoti melagingi duomenys buvo įtraukti į bendrovės PVM deklaracijas, kurios periodiškai buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip panaikinant turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM (iš viso 151 305 Eur). Byloje nustatyta, kad bendrininkų veiksmai buvo gerai apgalvoti ir suderinti, buvo pasirinktas tariamo UAB „A“ ir UAB „G“, su kuria bendrovę „A“ siejo kiti verslo santykiai, vykdomų verslų sujungimo modelis, dėl to bendrovės „G“ patalpose neva buvo reikalingi statybos ir remonto darbai; UAB „Eu“, kuri neva atliko statybos ir remonto darbus, skirtingomis sumomis išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai bendrovei „A“ buvo teikiami periodiškai per ilgesnį laikotarpį. Taip buvo siekiama parodyti, kad bendrovėje vykdoma įprasta jos veikla, siekiama pridengti fiktyvių ūkinių operacijų įtraukimą į UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir pagrįsti pinigų panaudojimą neva bendrovės reikmėms.

27. Teisėjų kolegijai pagal byloje abiejų instancijų teismų nustatytas ir pirmiau aptartas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nekyla abejonių dėl tyčinio R. G. veiksmų pobūdžio. Skundžiamuose teismų sprendimuose pagrįstai nurodyta, kad R. G., būdama ne vienos bendrovės direktorė, pakankamai ilgą laiką vadovaudama bendrovei „A“, turėdama šioje srityje patirties (be kita ko, susijusios ir su buhalterinės apskaitos organizavimu bei tvarkymu), taip pat žinodama, kad UAB „Eu“ bendrovei „A“ jokių statybos, remonto darbų neatliko, atsiskaitymai nebuvo atlikti, suvokė, jog UAB „Eu“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai yra suklastoti, taip pat suvokė ir tai, kokiu tikslu šie suklastoti dokumentai jos ir E. S. nurodymu arba su jų žinia yra įtraukiami į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, vėliau jų pagrindu neteisingi duomenys įtraukiami ir į mokesčių administratoriui pateikiamas deklaracijas. Fiktyvių UAB „Eu“ PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių įtraukimas į UAB „A“ buhalterinę apskaitą buvo būtinas, siekiant bendro E. S. ir R. G. nusikalstamo sumanymo – pasisavinti UAB „A“ priklausančias lėšas ir panaikinti bendrovės naudai turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Nuteistoji neabejotinai suprato, kad, bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksavus paminėtas realiai neįvykusias ūkines operacijas, bus sudarytos galimybės pasisavinti jai patikėtą UAB „A“ priklausantį turtą – lėšas; numatė, kad taip bendrovei bus padaryta žala, be to, dėl to nebus galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros; taip pat suprato, kad, suklastotose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotus melagingus duomenis apie nusikalstamą sumanymą nežinančiai buhalterei įtraukus į PVM deklaracijas ir jas pateikus mokesčių administratoriui, bendrovei bus panaikinta prievolė sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Pažymėtina, kad R. G. ne tik suprato savo bendrai su kitais asmenimis atliekamų paminėtų neteisėtų veiksmų pobūdį, numatė, kad tokie veiksmai sukels atitinkamus nurodytus padarinius, bet ir to norėjo bei siekė, t. y. visas jai inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdama tiesiogine tyčia.

28. Kasaciniame skunde akcentuojama tai, kad kasatorė negalėjo būti nuteista už UAB „A“ priklausančių lėšų pasisavinimą, nes ji iš šios nusikalstamos veikos negavo jokios naudos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes R. G. veikė bendra tyčia bendrininkų grupe su E. S., padedant I. M. ir J. F., todėl UAB „A“ priklausančių lėšų – 572 334 Eur – pasisavinimas pagrįstai buvo pripažintas bendrai jų pasiektu rezultatu. Kartu pažymėtina, kad nustačius, jog patikėtas (žinioje esantis) turtas pasisavintas, nereikalaujama nustatyti konkrečių pasisavinto turto panaudojimo, kaltininko ar kito asmens praturtėjimo aplinkybių. Pasisavinimas pagal BK 183 straipsnį laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad, pagal E. S. ir R. G. bendrą sumanymą bei nurodymus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtraukus ne tik suklastotas UAB „Eu“ PVM sąskaitas faktūras, bet ir kasos pajamų orderius, apgaule buvo pagrįstas E. S., kaip atskaitingo asmens, disponuojamų ir R. G., kaip bendrovės direktorės, žinioje esančių UAB „A“ priklausančių lėšų – 572 334 Eur – panaudojimas, dalį šių lėšų kaltinime nurodytu laiku E. S. pats sau išmokėjo grynaisiais, o dalį pats arba jo nurodymu apie nusikalstamus veiksmus nežinanti buhalterė iš bendrovės banko sąskaitų pervedė į jo (E. S.) asmenines banko sąskaitas. Taigi, svetimo turto pasisavinimo nusikalstama veika buvo baigta nuo to momento, kai paminėtos bendrovei priklausančios lėšos, išmokant grynaisiais ir pervedant į asmenines banko sąskaitas, pateko į kasatorės bendravykdžio E. S. valdymą ir jis turėjo galimybę jomis naudotis bei disponuoti savo nuožiūra. Nenustačius sumanymo disponuoti paminėtu bendrovės turtu UAB „A“ naudai (interesais), kvalifikuojant nuteistųjų veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) šis turtas buvo naudojamas.

29. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje nebuvo nustatytas R. G. ir E. S. susitarimas bendrai daryti nusikalstamas veikas – pasisavinti UAB „A“ lėšas, įtraukti iš byloje aktualių suklastotų dokumentų neteisingus duomenis į bendrovės PVM deklaracijas ir, jas pateikus mokesčių administratoriui, panaikinti bendrovės naudai turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Šie kasatorės argumentai taip pat nepagrįsti. Baudžiamajame įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020, 2K-215-697/2023). Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta įrodymų apie konkretų R. G. ir E. S. susitarimą daryti nusikalstamas veikas (neužfiksuoti pokalbiai, konkretus jų susitikimas, aptariant nusikalstamą sumanymą), tačiau susitarimas dėl bendros nusikalstamos veiklos neabejotinai nustatytas iš nuteistųjų vadovaujamo vaidmens UAB „A“ ir byloje nustatytų pirmiau aptartų jų atliktų veiksmų. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. G., būdama bendrovės „A“ direktorė, o E. S. – vienintelis šios bendrovės akcininkas ir atskaitingas asmuo, veikė kartu kaip bendravykdžiai, abu matydami bei žinodami apie vienas kito veiksmus ir jiems pritardami.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė – BK 182, 183, 222 ir 300 straipsnių atitinkamų dalių nuostatas taikė tinkamai.

31. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios R. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Danutė Jočienė

Alenas Piesliakas

Sigita Jokimaitė