Civilinė byla Nr. 3K-7-468/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 34.3; 34.5; 34.6
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Algio Norkūno, Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. M. ir M. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. M. ir M. M. ieškinį atsakovams E. P. ir B. L. dėl palikimo priėmimo pradedant jį valdyti juridinio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo notarė Laima Aidukaitė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1997 m. kovo 12 d. mirė T. L., kuri turėjo tris vaikus – atsakovus E. P. ir B. L. bei ieškovų motiną I. M., mirusią 1981 m. sausio 14 d. 1998 m. liepos 7 d. atsakovai pateikė Ignalinos rajono 1-ajam notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą po T. L. mirties, tą pačią dieną jiems buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, esančius Ignalinos rajone, Meironų kaime. Notarė, spręsdama dėl palikimo priėmimo, rėmėsi Ignalinos seniūno pavaduotojos parengtu 1998 m. liepos 7 d. pažymėjimu, patvirtinančiu, kad T. L. iki mirties nuolat gyveno Meironų kaime, po jos mirties visą turtą perėmė ir valdo vaikai E. P. ir B. L. Ieškovai manė, kad T. L. turtas atsakovės E. P. paveldėtas pagal testamentą, tačiau rūpinosi sodyba, ją prižiūrėjo, remontavo savo lėšomis, ieškovas M. M. sodyboje gyveno iki 2003 m. gruodžio, kai įvyko konfliktas su atsakovu B. L. 2005 m. gegužės 18 d. ieškovai iš trečiojo asmens notarės L. Aidukaitės sužinojo, kad turtas buvo paveldėtas pagal įstatymą, todėl, manydami, kad pažeidžiamos jų, kaip įstatyminių įpėdinių pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalį, teisės, 2006 m. balandžio 20 d. kreipėsi į teismą ir prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po T. L. mirties E. P., B. L., S. M., M. M. priėmė palikimą, pradėdami faktiškai jį valdyti; 2) pripažinti iš dalies negaliojančiu 1998 m. liepos 7 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą; 3) nustatyti, kad ieškovai lygiomis dalimis pagal įstatymą paveldi 1/3 palikėjos T. L. turėto turto; 4) panaikinti atsakovų E. P. ir B. L. sudarytą 2000 m. gegužės 8 d. mainų sutartį, kuria atsakovai pasidalijo paveldėtą turtą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas taikė palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškininės senaties terminą; įvertinęs esančius byloje duomenis bei pačių ieškovų paaiškinimus, laikė, kad šis terminas prasidėjo nuo 1998 m. liepos 7 d., t. y. nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo atsakovams dienos, pasibaigė 2001 m. liepos 7 d; ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 5.8 straipsnį. Teismas nurodė, kad ieškovai, laikydami, kad jie, kaip vaikaičiai, yra T. L. įstatyminiai įpėdiniai, turintys teisę kartu su atsakovais paveldėti pagal įstatymą, galėjo per 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą su pareiškimu apie palikimo priėmimą, tačiau tokia teise nepasinaudojo, nesiėmė jokių kitų veiksmų savo teisėms įgyvendinti. Teismas konstatavo, kad ieškovų reikalavimai negalėtų būti tenkinami ir dėl to, kad jie neturi teisės paveldėti, nes 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalies nuostata, kad palikėjo vaikaičiai paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymą; jeigu nebūtų nė vieno pirmos eilės įpėdino ir paveldėtų antros eilės įpėdiniai, t. y. ieškovai galėtų paveldėti pagal įstatymą tik tuo atveju, jei nebūtų pirmos eilės įpėdinių (atsakovų), arba pastarieji nebūtų paveldėję. Kadangi atsakovai kaip pirmos eilės įpėdinai paveldėjo savo motinos turtą (tai patvirtina paveldėjimo teisės liudijimas, kuris nėra pripažintas negaliojančiu ir to nereikalavo ieškovai, nes prašė pripažinti jį negaliojančiu tik iš dalies), tai ieškovai pagal tuo metu galiojusius įstatymus paveldėti negalėtų. Spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, teismas nurodė, kad palikimo priėmimo faktas ieškovams negali būti nustatytas, nes dėl ginčo turto atsakovams išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuris yra nenuginčytas šioje byloje. Be to, teismas, remdamasis Ignalinos rajono Ignalinos seniūno pavaduotojos 1998 m. liepos 7 d. pažymėjimu Nr. 245, kuriame nurodyta, kad po T. L. mirties visą turtą perėmė ir valdo duktė E. P. ir sūnus B. L., konstatavo, jog T. L. palikimą priėmė atsakovai; šis pažymėjimas yra galiojantis, dėl jo pripažinimo negaliojančiu ar panaikinimo ieškovai reikalavimo nepateikė, todėl šiame pažymėjime nurodytų aplinkybių negalima paneigti liudytojų parodymais. Atmetęs ieškovų reikalavimus dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo, teismas netenkino ir reikalavimo panaikinti atsakovų sudarytą turto mainų sutartį, nes šią sutartį sudarė teisėti turto savininkai.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovai yra palikėjos vaikaičiai, kurie, remiantis 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi, yra antros eilės įpėdiniai, šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik tada, jei nėra pirmesnės eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo, taigi ieškovai galėtų močiutės (senolės) palikimą paveldėti tik tokiu atveju, jei atsakovai nebūtų priėmę palikimo. Toks teisės aiškinimas yra ir suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007). Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovų argumentas, jog atsakovai juos klaidino, teigdami, kad paveldi pagal testamentą, o faktiškai paveldėjo pagal įstatymą, neturi teisinės reikšmės, nes bet kuriuo atveju atsakovai yra pirmesnės eilės įpėdiniai. Teisėjų kolegija taip pat atmetė ieškovų argumentus dėl to, kad atsakovai praleido 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą palikimui priimti, nes byloje nustatyta, jog atsakovai palikimą pradėjo valdyti iš karto po T. L. mirties, o notarės veiksmai atitiko jos veiklą reglamentuojančius poįstatyminius teisės aktus (Teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintą Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukciją), taigi paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas teisėtai – t. y. ieškovai neįrodė, kad pirmos eilės įpėdiniai palikimo nepriėmė, todėl antros eilės įpėdiniai negali pretenduoti į ginčo palikimą. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovų reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nagrinėjamas, nes, pirmesnės eilės įpėdiniams priėmus palikimą, šio fakto nustatymas nesukels ieškovams teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo ieškinio senaties termino taikymui reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu ir papildomai nurodė, kad ieškovų teisėti interesai laikytini nepažeisti, nes jiems neatsirado teisės paveldėti po senolės mirties.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai S. M. ir M. M. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti – arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl palikimo priėmimo pradedant turtą faktiškai valdyti. Kasatoriai nurodo, kad atliko įstatymo (1964 m. CK 587 straipsnio) reikalaujamus materialinio ir procesinio pobūdžio veiksmus, faktiškai pradėdami valdyti palikimą, tačiau bylą nagrinėję teismai šių jų argumentų neanalizavo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nenagrinėjo tikrųjų įpėdinių ketinimų.
Dėl paveldėjimo atstovavimo teise. Bylą nagrinėję teismai ydingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl vaikaičių paveldimos turto dalies ir įpėdinių eilės sudarymo: tam, kad vaikaičiai galėtų paveldėti senelės turtą atstovavimo teise, buvo būtinos dvi sąlygos: 1) nors vienas paveldintis pirmos eilės įpėdinis bei 2) nebėra gyvo kito pirmos eilės įpėdinio, kurio vaikai ir paveldi atstovavimo teise.
Dėl ieškinio senaties termino. Kasatoriai teigia, kad kreipėsi į teismą dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo, nepraleidę 2000 m. CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, nes turto dalies įforminimą jiems apsunkino apsimestinis ir nesąžiningas atsakovų, kurie kasatorius iki 2005 m. gegužės 18 d. klaidino, elgesys; bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino 2000 m. CK 5.8 straipsnį.
Dėl termino palikimui priimti. Kasatoriai nurodo, kad trečiasis asmuo notarė Laima Aidukaitė, neteismine tvarka pratęsusi atsakovams terminą palikimui priimti ir išdavusi paveldėjimo teisės liudijimą, pažeidė galiojusius įstatymus ir kasatorių teises į jau paveldėto ir jų naudojamo turto dalį.
Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovas B. L. ir atsakovė E. P. prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistus. Nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė ieškinio senatį, kasatoriai nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai pradėjo valdyti palikėjos turtą kaip savo, priešingai, jei visada žinojo, kad sodyba jiems nepriklauso, bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalį, vertino įrodymus, o kasacinio skundo teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo notarė Laima Aidukaitė prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistus; nurodo, kad ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas laikantis tuo metu galiojusios teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos „Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos“ 3 skirsnio 95 punkto 2 dalies.
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl paveldėjimo atstovavimo teise
Nuo 1965 m. sausio 1 d. iki 1994 m. birželio 10 d. galiojusio 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalyje palikėjo vaikaičių paveldėjimo teisė buvo reglamentuota nustatant, kad palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai yra įstatyminiai įpėdiniai, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis; jie lygiomis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam jų tėvui (motinai) paveldint pagal įstatymą. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtintas paveldėjimas atstovavimo teise, reiškiantis, kad vaikaičiai ir provaikaičiai, paveldėdami tarytum atstovauja savo mirusiam tėvui ar motinai, todėl mirusio įpėdinio dalis pereina jo vaikams, t. y. palikėjo vaikaičiams, o šiems mirus – jų vaikams, t. y. palikėjo provaikaičiams. Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 1964 metų CK 573 straipsnis buvo pakeistas (pakeitimai įsigaliojo 1994 m. birželio 10 d.) mirusiojo asmens vaikaičius priskiriant prie antros eilės įpėdinių pagal įstatymą, paveldinčių lygiomis dalimis su kitais antros eilės įpėdiniais (1 dalies 2 punktas), bei nustatant, kad palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės, sūnėnai ir dukterėčios bei pusbroliai ir pusseserės paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus (4 dalis). Taigi, nagrinėjamoje byloje taikytiname palikimo atsiradimo dieną galiojusiame 1964 m. CK 573 straipsnyje buvo nustatytos dvejopos mirusio asmens vaikaičių paveldėjimo pagal įstatymą taisyklės, tačiau nepanaikintas paveldėjimas atstovavimo teise, įtvirtintas šio straipsnio 4 dalyje. Tokios 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalies (Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje G. M., J. M., J. T. ir kt. v. S. K. ir J. D., bylos Nr. 3K-3-535/2006). Pažymėtina, kad paveldėjimas atstovavimo teise įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio 2000 m. CK 5.12 straipsnyje. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovai kaip palikėjo vaikaičiai galėtų paveldėti tik kaip antros eilės įpėdiniai, t. y. tik tuo atveju, jeigu atsakovai kaip pirmos eilės įpėdiniai nebūtų priėmę palikimo. 1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antros eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik jeigu nėra pirmos eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (1964 m. CK 572 ir 575 straipsniai). Atsakovams priėmus palikimą pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalį antros eilės įpėdiniai paveldėti nešaukiami. Tokiu atveju turi būti taikoma 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalis, pagal kurią palikėjo vaikaičiai paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus. Kasatoriai yra palikėjos T. L. vaikaičiai, turintys teisę paveldėti tą dalį, kuri būtų priklausiusi jų mirusiai motinai I. M. kaip šaukiamos pirmos eilės įpėdinei paveldint pagal įstatymus. Bylą nagrinėję teismai, nepripažindami kasatorių teisių paveldėti kartu su atsakovais, netinkamai aiškino ir taikė CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 4 dalį, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
Dėl palikimo priėmimo pradedant turtą faktiškai valdyti
1964 m. CK 587 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Analogiški palikimo priėmimo būdai, papildant juos palikimo priėmimu kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto aprašo sudarymo, nustatyti ir 2000 m. CK 5.50 straipsnyje. Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007). Kasatoriai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie priėmė palikimą, pradėdami faktiškai paveldimą turtą valdyti, tačiau bylą nagrinėję teismai, pažeidę 1964 m. CK 587 straipsnio 4 dalį ir be pagrindo laikydami, kad ieškovai nėra šaukiami paveldėti įpėdiniai, netirdami bei nevertindami šiuo aspektu byloje surinktų įrodymų ir nenustatydami turinčių reikšmės bylai aplinkybių, neišnagrinėjo bylos visa apimtimi, taip pažeisdami teisminės gynybos prieinamumo principą (CPK 5 straipsnis).
Dėl termino palikimui priimti
Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo priėmimo veiksmus turi atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (šiuo metu galiojančio 2000 m. CK 5.50 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas). Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti gali pratęsti teismas, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pasibaigus šiam terminui palikimas gali būti priimtas nesikreipiant į teismą tik tuo atveju, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai (1964 m. CK 588 straipsnis, 2000 m. CK 5.57 straipsnis). Įstatyme įtvirtinti alternatyvūs palikimo priėmimo būdai – faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti, pateikiant notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą, o nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam CK – ir kreipiantis į teismą su prašymu dėl turto aprašo sudarymo – nulemia ir skirtingą bei savarankišką palikimo priėmimo minėtais būdais įforminimo tvarką. Palikimo priėmimo faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti faktas nustatomas teisme CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka, prašymas dėl turto aprašo sudarymo nagrinėjamas taip pat teisme pagal CPK XXXIX skyriaus nuostatas, o įpėdiniui priimant palikimą notarui pateikiamu pareiškimu, paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas Notariato įstatymo nustatyta tvarka. Dviejų palikimo priėmimo būdų sutaptis galima tik tuo atveju, jeigu per įstatymo nustatytą terminą (pagal 1964 m. CK – šešių mėnesių, pagal 2000 m. CK – trijų mėnesių) faktiškai valdantis paveldimą turtą asmuo kreipiasi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (1964 m. CK 598 straipsnis, 2000 m. CK 5.66 straipsnis). Minėta, terminą palikimui priimti gali pratęsti tik teismas, jeigu šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentais, kad Ignalinos rajono notarų biuro notarė Laima Aidukaitė pagal 1998 m. liepos 7 d. atsakovų pareiškimą išduodama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į 1997 m. kovo 12 d. mirusios T. L. turtą ir taip pati pratęsdama terminą pažeidė palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 588 straipsnį.
Dėl ieškinio senaties termino
Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį ginčams, įskaitant kylančius iš paveldėjimo santykių, taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). 2000 m. CK nustatytas sutrumpintas tik paveldėjimo santykiams taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Sutrumpintas vienerių metų terminas taikomas asmeniui, pretenduojančiam į palikimą, ginčijant palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.8 straipsnis). Taikant CK 5.8 straipsnyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikšminga yra nustatyti šio termino taikymo sąlygas. Aiškindamas CK 5.8 straipsnį ir jį taikydamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. P. M., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-627/2008). Ieškovai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie priėmė palikimą pradėdami paveldimą turtą faktiškai valdyti. Toks jų reikalavimas vertintinas kaip pareiškimas, jog jie tokiu būdu įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, jeigu bylą nagrinėję teismai nustatytų ieškovų palikimo priėmimo faktą, ginčas tarp šalių turėtų būti kvalifikuojamas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomi bendrieji 1964 m. ir 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog kasatoriai neturi teisės paveldėti po T. L. mirties, ir dėl to netirdamas jų pateiktų įrodymų dėl palikimo priėmimo fakto, taip pat apeliacinės instancijos teismas, palikęs nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, padarė esminių materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, kurie turėjo įtakos neteisėtų sprendimo ir nutarties priėmimui, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Nurodyti pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikinami ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 26 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 99,50 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai (CPK 96 straipsnio 1 dalis) šioje procesinėje stadijoje nėra galimybės. Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsnis, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys
