Baudžiamoji byla Nr. 2K-92/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.2.; 1.1.8.10.; 2.1.4.5.5. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei J. Urbelienei,
gynėjui I. Brazlauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį už kiekvieną iš dviejų baudžiamųjų nusižengimų arešto trisdešimčiai parų bausmėmis, kurios vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirtas areštas šešiasdešimčiai parų; pagal BK 214 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 ir 6 dalimis bei 65 straipsniu šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. A. I. taip pat nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 215 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 23 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 19 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, 214 straipsnį, 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis ši bausmė subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir devyniems mėnesiams. Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
A. I. nuteistas už tai, kad, veikdamas Panevėžyje, 2004 m. gruodžio 18 d. apie 19 val. iš K. S. buto (duomenys neskelbtini) pagrobė jo 319 Lt vertės televizorių; gruodžio 23 d. apie 22 val. iš J. R. buto (duomenys neskelbtini) pagrobė jo 20 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“ su kortele, taip pat pagrobė banko mokėjimo kortelę, su kuria tą pačią naktį, neteisėtai įvesdamas tikrą kortelės kodą ir išimdamas skirtingas grynųjų pinigų sumas iš penkių skirtingų bankomatų, apgaule užvaldė J. R. priklausančius 10 780 Lt; 2005 m. vasario 5 d. prie Klaipėdos g. 25 namo iš E. S. pagrobė L. S. 599 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6100“, taip pat grasindamas tuoj pat panaudoti smurtą, pagrobė iš A. A. jo individualios įmonės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3200“.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. I. prašo išteisinti jį pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnį, taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies nuostatas ir sušvelninti paskirtą bausmę.
Nuteistasis skunde pažymi, kad nors kasacinės instancijos teismas ir nenagrinėja faktinių bylos aplinkybių, tačiau, jo manymu, neaptarus kai kurių esminių aplinkybių, negalima įvertinti nuosprendžių teisės taikymo aspektu. Jis teigia, kad dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalimi, kuria jis nuteistas už banko kortelės pagrobimą ir jos bei kortelės kodo neteisėtą panaudojimą. Apkaltinamasis nuosprendis dėl banko kortelės pagrobimo negali būti grindžiamas netiesioginiu įrodymu – jo prisipažinimu dėl telefono vagystės, arba kitais įrodymais nepavirtintais liudytojos D. A. parodymais, kad matė, kaip A. I. stebėjo J. R. renkamą banko kortelės kodą. Prie bankomatų turi būti filmuojami finansines operacijas atliekantys žmonės, todėl tokia medžiaga yra, bet neviešinama nes joje užfiksuotas operaciją atliekantis žmogus nenustatytas. Nuteistojo manymu, jokių veikos objektyvių įrodymų nėra ir jo kaltė grindžiama ne įrodymais, o daugiau prielaidomis, intuicija ir loginiu išvedžiojimu, kad paėmė ne tik telefoną, bet ir šalia buvusią banko kortelę.
Nuteistasis pažymi, kad jam paskirta bausmė nebuvo pakankamai individualizuota, nes, nurodžius apie jo prisipažinimą dėl telefono vagysčių, į tai neatsižvelgta kaip į BK 59 straipsnyje nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvada, jog nebuvo aplinkybių, dėl kurių gynėjo dalyvavimas būtinas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, nors jis apklausos metu buvo sulaikytas, taip pat atsisakymas teisme apklausti jo prašymu liudytoją D. Č. pažeidžia asmens teisių pagrindus, numatytus BPK 44 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir tai yra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo nenagrinėtinų argumentų
Kasatorius teisingai nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės kasacinės instancijos teisme nenagrinėjamos. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinėje byloje faktai nenustatinėjami, faktinės aplinkybės netiriamos, įrodymai iš naujo nevertinami.
Kasaciniame skunde nuteistasis ginčija savo kaltę dėl banko kortelės pagrobimo ir jos bei kortelės kodo panaudojimo užvaldant svetimą turtą apgaule. Su teismų sprendimais jis nesutinka, nurodydamas, kad byloje nenustatyti objektyvūs veikos požymiai, o jo kaltės įrodymų nėra. Tokios pozicijos A. I. laikėsi ir pirmiau, kai byla buvo nagrinėjama Panevėžio miesto apylinkės teisme ir Panevėžio apygardos teisme. Minėti teismai dėl jos pasisakė ir motyvuotai paneigė. Kasaciniame skunde kartojama dar sykį, ji vėl iškelia ne teisės taikymo, bet nuosprendžiuose jau konstatuotų ir aptartų faktų klausimus, todėl ši skundo dalis nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko ir paliktina nenagrinėta.
Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies, 214 ir 215 straipsnių taikymo
Bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose aptartas įrodymų visetas, kuriuo grindžiama išvada, jog J. R. mokėjimo kortelę pagrobė ir po to panaudojo būtent A. I. Ši išvada padarytą įvertinus dalinį A. I. prisipažinimą, nukentėjusiojo, liudytojos D. A. ir kitų liudytojų parodymus, taip pat dokumentus, gautus iš AB banko „Snoras“ ir UAB „Bitė GSM“. Nuteistojo versija, kad kortelės jis negrobė ir buvo namie, paneigta aiškiai išdėstytais rišliais ir logiškais nuosprendžių motyvais. Pagal byloje teismų nustatytus faktus ši nuteistojo A. I. padaryta veika tinkamai kvalifikuota pritaikius BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnį ir 215 straipsnį. Teismų praktikoje laikoma, kad, jeigu kaltininkas pagrobia, o po to panaudoja svetimą banko mokėjimo kortelę bei jos tikrus identifikavimo duomenis kelioms finansinėms operacijoms, viršijančioms 1 MGL dydį, atlikti, ir daro visa tai per santykinai neilgą laikotarpį kartojamais veiksmais įgyvendindamas vieningą sumanymą, jo veika yra tęstinė ir kvalifikuojama kaip atitinkamų nusikaltimų sutaptis. Šioje konkrečioje byloje prisilaikyta kaip tik tokios baudžiamojo įstatymo taikymo traktuotės. Apeliacinės instancijos teismas, specialiai pasisakęs sutapties klausimu, nustatė, kad sutaptis yra ideali ir dėl to reikia ištaisyti klaidas, padarytas skiriant subendrintą bausmę. Tam tikroms iš paskirtųjų bausmių pritaikęs apėmimo būdą, kaip tą nustato BK 63 straipsnis, šis teismas A. I. paskyrė mažesnę subendrintą galutinę laisvės atėmimo bausmę.
Dėl teisės į gynybą
Nuteistojo teiginys, kad teisme atsisakyta apklausti jo prašymu liudytoją, taip pažeidžiant BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, prieštarauja bylos dokumentų turiniui. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą skunde minimas asmuo D. Č. liudytoju apklaustas.
Gynėjo dalyvavimo klausimu nuteistasis netiksliai traktuoja baudžiamojo proceso įstatymą, nedarydamas skirtumo tarp asmens sulaikymo ir suėmimo. BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas reglamentuoja būtiną gynėjo dalyvavimą, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Pats kasatorius skunde nurodo, kad jis buvo sulaikytas. Bylos dokumentai rodo, kad A. I. jo teisė į turėti gynėją atliekant procesinius veiksmus kiekvienu atveju buvo išaiškinama. Atskirais atvejais A. I. gynėjo atsisakė, o kitais atvejais gynėjas dalyvavo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisės į gynėją įgyvendinimo klausimas, atsakant į apelianto teiginį, išaiškintas labai detaliai. Motyvai, kuriais remiantis konstatuota, kad A. I. teisė į gynybą nepažeista, atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir pagal juos susiklosčiusią teismų praktiką.
Dėl BK 59 straipsnio nuostatų taikymo
Skunde nurodoma, kad pažeistas BK 59 straipsnis, nes į nuteistojo prisipažinimą dėl telefono vagysčių neatsižvelgta kaip į atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Šis kasatoriaus teiginys deklaratyvus. Pagal įprastinį baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir susiklosčiusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tuomet, kai asmuo savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pranešimą apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad A. I. atsiprašo nukentėjusiųjų, prisipažino dėl K. S. televizoriaus ir J. R. mobilaus telefono vagysčių. Vien tokio atsiprašymo ir dalinio prisipažinimo, teismo nuomone, nepakako, kad būtų pripažintas atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas. Toks vertinimas atitinka įstatymo nuostatas ir teismų praktikos patirtį.
Darytina bendra išvada, jog kasaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo keisti skundžiamus teismų nuosprendžius.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo A. I. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Antanas Klimavičius
Egidijus Bieliūnas
