Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą, kilus ginčui dėl Nekilnojamojo turto registre (toliau - NTR) įregistruotų duomenų teisingumo, aiškinimo ir taikymo, taip pat Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-136-1249/2025

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03544-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.21; 3.2.4; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Jūratės Varanauskaitės ir Eglės Zemlytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Farmlyga“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Property Development & Investment“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Farmlyga“ dėl servituto nustatymo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Farmlyga“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Property Development & Investment“, antstoliui Rimantui Vižainiškiui dėl kadastrinių matavimų bylos, išieškojimo akto pripažinimo neteisėtais, teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras, G. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą, kilus ginčui dėl Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR) įregistruotų duomenų teisingumo, aiškinimo ir taikymo, taip pat Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė nustatyti žemės sklypo dalies servitutą pagal jos pateiktą planą. Nurodė, kad atsakovei UAB „Farmlyga“ nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, adresas: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), kuriame yra įrengtos fotovoltinės elektrinės: fotovoltinė saulės elektrinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), fotovoltinė saulės elektrinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), fotovoltinė saulės elektrinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), fotovoltinė saulės elektrinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), fotovoltinė saulės elektrinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Fotovoltinė saulės elektrinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo saulės elektrinė) nuosavybės teise priklauso ieškovei. Tam, kad ieškovė galėtų tinkamai eksploatuoti fotovoltinę saulės elektrinę, būtina nustatyti žemės sklypo dalies servitutą.

3. Atsakovė UAB,,Farmlyga“ su pateiktu ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, prašė: 1) pripažinti neteisėtais inžinerinio statinio – fotovoltinės saulės elektrinės įregistravimo pagrindu nurodytus dokumentus: 2013 m. vasario 12 d. UAB „ATI Group“ surašytą deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Deklaracija apie statybos užbaigimą) bei 2013 m. sausio 14 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą; 2) panaikinti inžinerinio statinio – fotovoltinės saulės elektrinės, kurią sudaro fotovoltiniai moduliai s5-1 – 39 vnt.; s5-2 – 63 vnt.; s5-3 – 24 vnt., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją NTR; 3) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2019 m. balandžio 9 d. antstolio R. Vižainiškio surašytą Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. S-19-128-7295. Nurodė, kad ieškovės nurodytose žemės sklypo koordinatėse nuo 2012 m. gruodžio 3 d. veikia atsakovės, o ne ieškovės fotovoltinė saulės elektrinė, todėl nėra teisinio pagrindo nustatyti servitutą.

4. Suinteresuoti asmenys byloje VĮ Registrų centras, G. B., taip pat atsakovas pagal priešieškinį antstolis R. Vižainiškis atsiliepimų į pateiktą kasacinį skundą nepateikė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino.

6. Teismas nurodė, kad, įvertinus rašytinius byloje esančius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, darytina išvada, jog ginčo statinys, kurio sudėtinių dalių koordinatės: a) fotovoltiniai moduliai, pažymėjimas plane s5-1, kiekis – 39, koordinatė X 6048890, koordinatė Y 596943; b) fotovoltiniai moduliai, pažymėjimas plane s5-2, kiekis – 63, koordinatė X 6048879, koordinatė Y 596947; c) fotovoltiniai moduliai, pažymėjimas plane s5-3, kiekis – 24, koordinatė X 6048868, koordinatė Y 596954, nuosavybės teise priklauso atsakovei UAB „Farmlyga“.

7. Teismas sprendime įvardijo visus byloje esančius įrodymus. Konstatavo, kad byloje esanti 2012 m. gruodžio 3 d. Valstybinės energetikos inspekcijos pažyma Nr. 12ĮP2-28789 patvirtina faktą, jog ginčo saulės elektrinė buvo pastatyta, ir nurodo tikslų jos pastatymo momentą. 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimas dėl 2012 m. rugsėjo 24 d. jungtinės veiklos sutarties tarp M. B. ir UAB,,Farmlyga“ (anksčiau – UAB,,Farmastars“) nutraukimo ir rezultatų padalinimo kartu yra ginčo elektrinės perdavimo investuotojo (atsakovės) nuosavybėn aktas. 2014 m. balandžio 2 d. atsakovės ir AB,,Lesto“ sudaryta elektros energijos supirkimo sutartis patvirtina, kad atsakovė nuo minėtos datos gamina ir parduoda ginčo saulės elektrinės pagamintą elektros energiją.

8. Teismo vertinimu, byloje esančios sąskaitos, išduoti leidimai gaminti elektros energiją, nors ir nėra tiesioginiai nuosavybės teisių į ginčo saulės elektrinę įrodymai, tačiau akivaizdu, kad jie rodo atsakovės pastangas elgtis su statiniu kaip su savo turtu. Tuo tarpu UAB „ATI Group“ su ginčo saulės elektrinės eksploatavimu susijusių panašių veiksmų neatliko. Be to, liudytojų parodymai byloje nebuvo prieštaringi, nes vienintelis liudytojas – M. B. patvirtino priešingas aplinkybes nei liudytojai A. P. (A. P.), A. K. ir V. K. Byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų, kad tarp UAB,,Farmlyga“, UAB,,Baltijos Stiliks“ ir UAB „ATI Group“ buvo susitarimas, jog UAB „ATI Group“ už visų žemės sklype esančių fotovoltinių saulės elektrinių pastatymą teks viena saulės elektrinė, o jeigu toks susitarimas ir buvo, niekur nėra nenurodyta, kurioje vietoje esanti fotovoltinė saulės elektrinė turėjo tekti pastarajai rangovei.

9. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esantys UAB „ATI Group“ leidimai statyti fotovoltines saulės elektrines ir gaminti elektros energiją nepagrindžia jos nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę, nes šie leidimai buvo gauti vykdant rangos sutartį. Iš byloje esančios UAB „ATI Group“ paskolos sutarties su kredito unija nėra galimybės nustatyti, kad paskolos sutartis sudaryta būtent dėl ginčo saulės elektrinės statybos ir įrengimo. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad Deklaracija apie statybos užbaigimą, kurią pasirašė pats UAB „ATI Group“ direktorius, būtų teikta tikrinti, todėl, teismo vertinimu, toks dokumentas savaime nepagrindžia nuosavybės teisės.

10. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Property Development & Investment“ apeliacinį skundą, 2025 m. vasario 27 d. sprendimu (toliau – ir skundžiamas sprendimas) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikino, ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.

11. Kolegija nurodė, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, įvertinus šioje byloje esančių įrodymų visumą, nėra pagrindo nesivadovauti NTR užfiksuotais duomenimis, patvirtinančiais, kad ginčo saulės elektrinė nuosavybės teise priklauso ieškovei. Šioje byloje pateikti VĮ Registrų centro duomenys rodo, kad nuosavybės teisė į ginčo saulės elektrinę 2013 m. kovo 5 d. buvo įregistruota UAB „ATI Group“ vardu šių dokumentų pagrindu: UAB „ATI Group“ 2013 m. vasario 22 d. pateiktu prašymu, žemės sklypo savininko M. B. sutikimu, žemės sklypo savininkės E. B. sutikimu, Deklaracija apie statybos užbaigimą, kurioje statytoja yra nurodyta UAB „ATI Group“, UAB,,Brantas“ matininkės G. B. 2013 m. sausio 4 d. parengta statinio kadastro duomenų byla, kurios pagrindu į Nekilnojamojo turto kadastrą 2023 m. kovo 4 d. buvo įrašytas kitas inžinerinis statinys – fotovoltinė saulės elektrinė s5 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios fotovoltiniai moduliai (s5-1 – 39 vnt.; s5-2 – 63 vnt.; s5-3 – 24 vnt.) iki žemės sklypų amalgamacijos buvo išsidėstę dviejuose žemės sklypuose. Kolegija nustatė, kad ieškovė ginčo saulės elektrinę nuosavybės teise įgijo 2019 m. balandžio 9 d. antstolio R. Vižainiškio surašyto Turto perdavimo išieškotojui akto Nr. S-19-128-7295 pagrindu.

12. Kolegijos vertinimu, vien ketinimas pastatyti „M. B.“ saulės elektrinę, remiantis 2012 m. rugsėjo 24 d. jungtinės veiklos sutartimi, nesudaro pagrindo išvadai, kad ši saulės elektrinė faktiškai buvo pastatyta atsakovės lėšomis ir darbu. 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimu šalių jungtinės veiklos sutartis buvo nutraukta, susitarime nurodant, kad saulės elektrinė kaip vientisas kompleksas atitenka atsakovei, tačiau tokie duomenys yra nepakankami NTR įregistruotiems duomenims dėl ieškovės nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę nuginčyti, nes šiame susitarime nėra nurodyta jokių konkrečių duomenų apie elektrinės, kuri teko atsakovei, vietą.

13. Kolegijos vertinimu, atsakovės nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę neįrodo ir šie byloje pateikti įrodymai:

13.1. 2012 m. gruodžio 3 d. Valstybinės energetikos inspekcijos pažyma Nr. 12ĮP2-28789, nes joje nėra nurodyta konkrečių saulės elektrinės koordinačių, todėl ji nesuteikia ginčo saulės elektrinę identifikuojančių duomenų. Be to, šioje pažymoje yra nurodyta, kad M. B. fotovoltinė saulės elektrinė „P=27,965 kW“ žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), turi 119 vnt. fotovoltinių modulių, o ginčo elektrinė, 2013 m. sausio 4 d. kadastro duomenimis, turi 126 vnt. fotovoltinius modulius, taigi, ši pažyma nepaneigia NTR duomenų dėl ieškovės nuosavybės teisės į ginčo objektą;

13.2. 2014 m. kovo 18 d. atsakovei išduotas Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2378, nes jame nėra duomenų apie konkrečią saulės elektrinės buvimo vietą;

13.3. 2021 m. birželio 16 d. UAB,,Tiksli Riba“ sudaryta (duomenys neskelbtini) saulės parko jėgainių schema, nes iš šios schemos negalima nustatyti, kokiais duomenimis remiantis joje nurodyti fotovoltinių saulės elektrinių pavadinimai, kaip jie susieti su saulės elektrinių nuosavybės teisėmis. Be to, lyginant šią schemą su UAB „Brantas“ 2013 m. sausio 18 d. sudarytu žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (kurie, remiantis 2014 m. rugsėjo 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu Nr. 48SK-(14.48.111)-3074, amalgacijos būdu pertvarkyti į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), planu, kuriame pavaizduota ginčo elektrinė s5, matyti, kad UAB „Tiksli Riba“ (duomenys neskelbtini) saulės parko jėgainių schemoje pavaizduotos devynios elektrinės: penkios jau buvusios 2013 m. sausio 18 d. plano sudarymo metu, įregistruotos VĮ Registrų centre, ir keturios neregistruotos;

13.4. atsakovės byloje pateikti leidimai gaminti energiją, nes ir ieškovės įregistruotai fotovoltinei saulės elektrinei leidimai gaminti elektros energiją taip pat buvo išduoti. 2012 m. lapkričio 23 d. išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4048 buvo nurodytas ginčijamoje Deklaracijoje apie statybos užbaigimą, kaip statybą leidžiantis dokumentas;

13.5. antstolio Vitalio Milevičiaus 2021 m. rugpjūčio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 13-21-1514, nes jis buvo parengtas atsakovės iniciatyva. Antstolis nurodė, kad atsakovės vadovas elektroniniu paštu pateikė jam saulės parko jėgainių schemą, kurioje pateikiamas teritorijos planas, detalizuotos fotovoltinės saulės elektrinės, nurodyti jų pavadinimai, leidimo gaminti elektros energiją numeris, saulės elektrinių skaitiklių numeriai ir skaičius, prie keturių elektrinių nurodyti unikalūs numeriai, tą antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir išvardijo;

13.6. UAB „Solet Technics“ pažyma dėl atsakovės įsigytos įrangos pagal 2013 m. rugsėjo 9 d. sąskaitą Nr. 20130909-2 ir 2013 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SOL20130169 nors ir patvirtina, kad atsakovė įsigijo įrangą ir ši buvo sumontuota ginčo saulės elektrinėje, tačiau šie duomenys kartu patvirtina, kad atsakovė veikė kaip ginčo saulės elektrinės naudotoja / valdytoja, tačiau negali paneigti ieškovės viešame registre įregistruotos nuosavybės teisės.

14. Kolegija nustatė, kad nuosavybės teisė į penkis inžinerinius statinius (fotovoltines saulės elektrines), esančius žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (iki amalgamacijos buvo du žemės sklypai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), skirtingiems subjektams buvo įregistruotos tos pačios 2013 m. sausio 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, sudarytos UAB,,Brantas“ matininkės G. B., pagrindu ir tuo pačiu metu sudarytų analogiško turinio deklaracijų apie statybos užbaigimą pagrindu, tačiau nė vienas iš minėtų fotovoltinių saulės elektrinių savininkų nuo 2013 metų, kai buvo suformuoti ir įregistruoti nauji statiniai, nėra iškėlęs ginčo dėl kadastrinių matavimų ar deklaracijų neteisėtumo.

15. Kolegijos vertinimu, kad ginčo saulės elektrinė nuosavybės teise priklausė UAB „ATI Group“, patvirtina ir byloje pateikta 2013 m. vasario 22 d. Valstybinės energetikos inspekcijos Energetinių įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 12ĮP2-35676, kurioje nurodyta, kad UAB „ATI Group“ fotovoltinė saulės elektrinė, esanti (duomenys neskelbtini), sumontuota, išbandyta, prijungimas pagal 2013 m. vasario 9 d. AB,,Lesto“ Nr. TS-41170-13-0621. Šioje pažymoje nurodytų modulių skaičius (126 vnt.) atitinka 2013 m. sausio 4 d. Nekilnojamojo turto kadastre nustatytus ir nuo 2013 m. kovo 4 d. įregistruotus duomenis. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad pagal 2012 m. gegužės 7 d. sudarytą panaudos sutartį E. B. perdavė panaudos gavėjai UAB „ATI Group“ iki 2025 m. gruodžio 31 d. neatlygintinai naudotis ir valdyti 1/5 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį saulės šviesos elektrinei pastatyti. Taigi, tuometinė žemės sklypo savininkė E. B. buvo suteikusi UAB „ATI Group“ teisę jai priklausančio sklypo dalyje pastatyti vieną saulės šviesos jėgainę. Faktą, kad UAB „ATI Group“ minėto sklypo dalyje statė saulės elektrinę, kolegijos vertinimu, patvirtina ir 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutartis Nr. 12-00174, sudaryta tarp UAB „ATI Group“ ir kredito unijos dėl 45 200 Eur paskolos suteikimo saulės elektrinių įrengimų finansavimui, taip pat UAB „ATI Group“ 2012 m. lapkričio 23 d. gauto leidimo elektrinės statybai duomenys. Iš byloje pateiktų M. B. ir E. B. rašytinių sutikimų matyti, jog šie asmenys sutiko, kad jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose pastatyta saulės elektrinė būtų įregistruota UAB „ATI Group“ vardu.

16. Kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovė neginčijo UAB „Brantas“ 2013 m. sausio 18 d. sudaryto žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), plano, kuriame buvo pažymėti 5 inžineriniai statiniai (fotovoltinės saulės elektrinės) – s1, s2, s3, s4, s5. Aplinkybę dėl šių statinių egzistavimo teismo posėdyje patvirtino matininkė G. B.

17. Kad ginčo saulės elektrinė nuosavybės teise priklausė UAB „ATI Group“, kolegijos vertinimu, patvirtina ir 2014 m. gruodžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovės, UAB,,ŽALIASIS KRAPAS“, VšĮ Švietimo ir mokymo centro, UAB,,Testudo“ ir E. B., pagal kurią atsakovė įgijo nuosavybės teisę į fotovoltines saulės elektrines, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 8.3.7 punkte buvo nurodyta, kad parduodamame žemės sklype yra kiti inžineriniai statiniai – fotovoltinė saulės elektrinė, kuri nuosavybės teise priklauso UAB „ATI Group“ ir nėra šios sutarties dalykas, o sutarties 8.4.8 punkte UAB „Farmlyga“ atstovas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog žemės sklype yra fotovoltinė saulės elektrinė s5, kuri priklauso UAB „ATI Group“. Taigi, atsakovė nuo 2014 m. gruodžio 4 d. žinojo, kad ginčo saulės elektrinė nuosavybės teise priklauso UAB „ATI Group“, tačiau šio fakto neginčijo iki tol, kol ieškovė nesikreipė į teismą prašydama nustatyti servitutą.

18. Kolegija taip pat nustatė, kad atsakovė, įrodinėdama, jog ji, o ne ieškovė, yra ginčo saulės elektrinės savininkė, pateikė sąskaitas faktūras, iš kurių matyti, kad ji yra pirkusi atskirus saulės elektrinę sudarančius elementus, taip pat vagystės faktą patvirtinančius duomenis, 2022 m. lapkričio 12 d. teismo ekspertizės aktą Nr. 22-76, kuriame yra padarytos išvados dėl fotovoltinės saulės elektrinės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prijungimo prie reikiamo skaitiklio (Nr. 955050, esančio spintoje KS-8921), elektrinėje sumontuotų modulių ir inverterių skaičiaus ar tipų, kitų žemės sklype esančių apskaitos skaitiklių prijungimo prie jame esančių elektrinių ar kabelių prijungimo prie komutacinės spintos duomenis. Tačiau, kolegijos vertinimu, šie įrodymai nepaneigia pirmiau išvardytų įrodymų, patvirtinančių buvusią UAB „ATI Group“ nuosavybės teisę į ginčo elektrinę (kuri vėliau perduota ieškovei), nes jie patvirtina aplinkybes, kad atsakovė valdė, naudojo saulės elektrinę, ją eksploatavo, remontavo ir pan., tačiau tokie veiksmai nėra vienas iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nustatytų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų.

19. Kolegijos vertinimu, liudytojai A. P. A. K. ir V. K. turi suinteresuotumą bylos baigtimi, nes liudytojas A. P. yra UAB,,Baltijos Stiliks“ direktorius, liudytojas A. K. yra atsakovės UAB,,Farmlyga“ direktorius, o liudytojas V. K. yra A. K. artimasis giminaitis, todėl šių liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę teismas turėjo nustatyti juos vertindamas kartu su visais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad liudytojo M. B. parodymai apie ginčo saulės elektrinės pastatymą, įgijimą, savininką, įskaitant ir parodymus apie tai, kad, pagal susitarimą tarp UAB „ATI Group“, UAB,,Baltijos Stiliks“ ir UAB,,Farmlyga“, UAB,,ATI Group“ buvo leista pastatyti ir nuosavybės teise įregistruoti vieną elektrinę kaip atlygį už kitų saulės elektrinių statybą, sutampa su byloje esančių įrodymų visuma.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Kolegijos išvada, kad atsakovės įsigyta ir jai priklausanti visuma tarpusavyje technologiškai susijusių elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos įrenginių ir jų priklausinių, kurią ji nuo įsigijimo valdė, naudojo, eksploatavo, nepatvirtina atsakovės nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę, padaryta pažeidžiant CK 4.37 straipsnio 1 dalies ir 4.47 straipsnio 1 dalies normas.

20.2. Kolegija, konstatuodama, kad, atsakovei nepateikus Deklaracijos apie statybos užbaigimą, byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų ginčo elektrinės pagal jungtinės veiklos sutartį pastatymo faktą, pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) 24 straipsnį, pagal kurį nesudėtingojo statinio statybų užbaigimo aktas nesurašomas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energijos įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, saulės šviesos energijos elektrinėje esantys moduliai yra kilnojamieji daiktai, o ginčo saulės elektrinės pastatymo faktas yra patvirtintas Valstybinės energetikos inspekcijos patikrinimo pažyma ir leidimais gaminti elektros energiją (Nr. LG-0691 ir Nr. LG-2378).

20.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, iš esmės netyrė ir nevertino kasaciniame skunde nurodytų įrodymų, nesprendė dėl jų įrodomosios galios, o tai turėjo esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui.

20.3.1. Kolegija padarė nepagrįstą išvadą dėl 2022 m. lapkričio 12 d. teismo ekspertizės akto Nr. 22-76 įrodomosios reikšmės, teigdama, kad teismas nieko nepasisakė dėl kitos ekspertizės akte padarytos išvados apie tai, jog apskaitos prietaisas (skaitiklis) Nr. 317798 yra prijungtas prie fotovoltinės saulės elektrinės įrangos, kuri kadastro byloje esančioje schemoje yra nurodyta sklypo dalyje, pažymėtoje,,Baltijos stiliks2“. Ginčijamų NTR duomenų neteisingumas patvirtinamas ne tik atsakovės įrodymais, bet ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos rašte Nr. 2R-1516 ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ nurodytais duomenimis, kad ieškovės saulės elektrinė pastatyta ir veikia remiantis 2012 m. lapkričio 23 d. leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4048, 2013 m. kovo 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1419 pagrindu ir 2014 m. sausio 30 d. UAB „Baltijos Stiliks“ leidimo Nr. LG-2347 pagrindu.

20.3.2. Kolegija, vertindama atsakovės įrodymus (Valstybinės energetikos inspekcijos pažymas, leidimus gaminti elektros energiją, antstolių protokolus, ekspertizės aktą), nurodė, kad jie nepagrindžia atsakovės nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę, tačiau neanalizavo šių įrodymų turinio, nurodydama, kad juose nėra duomenų apie konkrečią saulės elektrinės vietą, tačiau tokių duomenų nėra ir ieškovės pateiktuose įrodymuose – 2012 m. gegužės 7 d. panaudos sutartyje, 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutartyje Nr. 12-00174, tuometinių žemės sklypo savininkų M. B., E. B. sutikimuose.

20.3.3. Kolegija teismo sprendime padarė viena kitą paneigiančias išvadas: 1) atsakovė įsigijo tam tikrą įrangą (ši buvo sumontuota ginčo saulės elektrinėje), valdė, naudojo elektrinę, ją eksploatavo, remontavo ir pan.; 2) UAB,,Baltijos Stiliks“ neatlygintinai naudojosi ginčo saulės elektrine.

20.3.4. Nesutiktina su kolegijos nurodytu liudytojų parodymų vertinimu, kad būtent liudytojo M. B. parodymai apie ginčo saulės elektrinės pastatymą, įgijimą, savininką sutampa su sprendime išdėstyta ir aptarta įrodymų visuma, nes jis nurodė, kad negali pasakyti, kur konkrečiai turėjo būti UAB,,ATI Group“ fotovoltinė saulės elektrinė, o rašytinio susitarimo nematė.

20.3.5. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo elektrinės, vertino 2014 m. pirkimo–pardavimo sutartį ir padarė išvadą, kad atsakovė jau nuo 2014 m. gruodžio 4 d. žinojo, jog ginčo saulės elektrinė nuosavybės teise priklauso UAB „ATI Group“, tačiau šio fakto neginčijo iki tol, kol ieškovė nesikreipė į teismą, prašydama nustatyti jos žemės sklype servitutą. Tačiau ši išvada padaryta netinkamai ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė yra nurodžiusi, jog ginčo saulės elektrinė 2013 m. rugsėjo 2 d. panaudos sutartimi buvo perleista kitam asmeniui – UAB „Baltijos Stiliks“. Žemės sklypo panaudos sutartis tarp atsakovės UAB,,Farmlyga“ ir UAB,,ATI Group“ 2014 m. gruodžio 12 d. susitarimu buvo nutraukta ir 2014 m. gruodžio 15 d. sudaryta panaudos sutartis su UAB,,Baltijos Stiliks“. Tokiu būdu ginčo ar prieštaravimų nurodytų teisinių santykių kontekste nekilo, kadangi UAB,,Baltijos Stiliks“ valdė ir naudojo (duomenys neskelbtini), pagal 2014 m. sausio 30 d. UAB „Baltijos Stiliks“ leidimą Nr. LG-2347, prijungtą prie apskaitos prietaiso (skaitiklio) Nr. 317798 komutacinėje spintoje KS-8930, o atsakovė – M. B. saulės elektrinę, pagal 2014 m. kovo 18 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2378, prijungtą prie apskaitos prietaiso (skaitiklio) Nr. 955050, esančio komutacinėje spintoje KS-8921.

20.3.6. UAB,,ATI Group“ fotovoltinės saulės elektrinės registracija nurodytomis koordinatėmis buvo fikcija, jos teisinė registracija savaime nekėlė atsakovei rūpesčių, todėl atsakovė tik 2019 m. birželio 18 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, o jos prašymas buvo atmestas, nes 2019 m. balandžio 17 d. buvo įregistruotas juridinis faktas – turto areštas.

20.4. Kolegija, konstatuodama, kad neturi pagrindo abejoti NTR nurodytais duomenimis, pažeidė CK 4.262 straipsnį, kasacinio teismo išaiškinimą, pagal kurį asmuo, siekiantis nuginčyti NTR esančius duomenis, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys yra įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009).

20.5. Kolegija, pakartotinai nagrinėdama bylą, atkartojo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo motyvus, nors Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 10 d. nutartimi šį sprendimą panaikino kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo neapsiriboti CK 4.262 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, o detaliai pasisakyti dėl viešame registre esančių duomenų pagrįstumo.

21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Byloje nėra ginčo, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, tačiau atsakovė neįrodė, kad šie duomenys yra neteisingi. NTR esantys duomenys atitinka CPK 197 straipsnio požymius, todėl yra didesnės įrodomosios galios. Atsižvelgiant į tai, kolegija pagrįstai vadovavosi išankstine nuostata, kad NTR duomenys yra teisingi.

21.2. Kolegija pagrįstai nustatė, kad liudytojai A. P., A. K. ir V. K. yra tarpusavyje susiję ir turi materialųjį suinteresuotumą bylos baigtimi. Taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo saulės elektrinė buvo įrengta vykdant jungtinės veiklos sutartį tarp atsakovės ir M. B., priešingai – iš šio susitarimo turinio nėra aišku, ar juo buvo perleistos teisės į kurias nors konkrečias elektrines. Kolegija taip pat pagrįstai konstatavo, kad naujų saulės modulių ir inverterių įrengimas ginčo saulės elektrinėje ir jos prijungimas prie savo elektros energijos apskaitos įrenginių tik patvirtina, jog atsakovė neteisėtai naudojosi elektrine ir gavo iš to neteisėtos turtinės naudos.

21.3. Atsakovė neįrodė savo nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę fakto ir momento. Tuo tarpu ieškovė įgijo ir nuosavybės teise valdo realiai egzistuojančią ginčo saulės elektrinę, o šį faktą yra patvirtinusi pati atsakovė tarp jos ir UAB,,ŽALIASIS KRAPAS“, VšĮ Švietimo ir mokymo centro, UAB,,Testudo“, E. B. 2014 m. gruodžio 4 d. sudaryta notarinės formos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, kurios 8.3.7 ir 8.4.8 punktuose nustatyta, kad įsigyjamame žemės sklype yra kiti inžineriniai statiniai, t. y. fotovoltinė saulės elektrinė, fotovoltiniai moduliai s5-1 – 39 vnt.; s5-2 – 63 vnt.; s5-3 – 24 vnt., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie nuosavybės teise priklauso UAB,,ATI Group“.

22. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 27 d. sprendimą. Atsiliepime iš esmės nurodoma, kad kolegija tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, o iš NTR duomenų istorijos matyti, jog nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2019 m. balandžio 12 d. ginčo saulės elektrinės registravimo pagrindas buvo Deklaracija apie statybos užbaigimą. Nuosavybės teisė į penkis inžinerinius statinius, esančius žemės sklype, skirtingiems subjektams buvo įregistruota pagal tą pačią bylą, sudarytą UAB,,Brantas“ matininkės G. B. atliktų kadastrinių matavimų pagrindu. Byloje nėra duomenų, kad viešąjį interesą pagal įstatymą galintys ginti asmenys būtų pareiškę reikalavimus dėl Deklaracijos apie statybos užbaigimą ar kadastrinių matavimų teisingumo ginčijimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

23. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą).

24. Nagrinėjamu atveju atsakovė pateiktu kasaciniu skundu kvestionuoja Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 27 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys dėl servituto nustatymo patenkintas, o atsakovės priešieškinis dėl ginčo saulės elektrinės nuosavybės teisės nuginčijimo atmestas.

25. Atsakovės kasaciniame skunde keliami penki klausimai, jos vertinimu, susiję tiek su proceso, tiek su materialiosios teisės pažeidimu. Pirma, atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.47 ir 4.37 straipsnius, reglamentuojančius savininko teisių turinį bei nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Antra, atsakovė nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Statybos įstatymo 24 straipsnį (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.), reglamentuojantį nesudėtingųjų inžinerinių statinių deklaracijos apie statybos užbaigimą (ne)privalomumą. Trečia, atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Ketvirta, atsakovė teigia, kad kolegija nukrypo nuo CK 4.462 straipsnį, reglamentuojantį į viešą registrą įrašytų duomenų teisingumą, aiškinančios kasacinio teismo praktikos. Penkta, atsakovė nurodo, jog buvo pažeistas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas principas, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

26. Nors atsakovės kasaciniame skunde pirmieji du klausimai yra suformuluoti kaip materialiosios teisės pažeidimo klausimai, o ketvirtasis – kaip nukrypimo nuo materialiosios teisės normą aiškinančios teismų praktikos klausimas, teisėjų kolegijos vertinimu, juos sudarančių argumentų turinys leidžia daryti išvadą, kad šiais argumentais keliami su nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę įrodinėjimu susiję klausimai. Dėl pirmojo klausimo atsakovė nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog atsakovė valdė, naudojo ginčo saulės elektrinę ir disponavo ja, tačiau nepagrįstai padarė išvadą, kad tai neįrodo atsakovės nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę. Dėl antrojo klausimo atsakovė nurodo, kad kolegija nepagrįstai pripažino, jog atsakovė nuosavybės teisę į ginčo saulės elektrinę galėjo įrodyti tik pateikdama deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą dėl ginčo saulės elektrinės pastatymo fakto toje vietoje, kur stovi ginčo saulės elektrinė. Dėl ketvirtojo klausimo atsakovė nurodo, kad išvadą dėl registro duomenų patikimumo kolegija darė nepasisakydama dėl prieštaravimų tarp registre nurodytų duomenų ir jiems prieštaraujančių ginčo saulės elektrinės sukūrimo duomenų. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiais argumentais atsakovė iš esmės kelia įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimus, o ne materialiosios teisės pažeidimo klausimus, todėl pirmuosius keturis kasaciniame skunde keliamus klausimus nagrinės kartu.

27. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog byloje surinktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgtNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338-415/2015">3K-3-338-415/2015</a>; 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzQtNDIxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-374-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-374-421/2016">3K-3-374-421/2016</a> 17 punktą; 2025 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-823/2025 28 punktą, kt.). Atsižvelgdama į tai, su įrodymų vertinimu susijusius kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus teisėjų kolegija vertins tik tiek, kiek jais grindžiamas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas, ir nepasisakys dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais siekiama kitokio, nei apeliacinės instancijos teismo, konkrečių įrodymų turinio vertinimo.

28. Penktuoju kasacinio skundo klausimu atsakovė siekia pagrįsti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisinio tikrumo principą, nes pažodžiui atkartojo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo motyvus, nors pastarasis sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartimi buvo panaikintas. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad, atsižvelgiant į šių argumentų turinį, tikslinga, visų pirma, pasisakyti penktuoju klausimu, o toliau – dėl likusių keturių kasaciniame skunde keliamų klausimų, susijusių su įrodymų vertinimu.

Dėl teisinio tikrumo principo pažeidimo

29. Kasaciniame skunde teigiama, kad Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. vasario 27 d. sprendime iš esmės atkartojo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo motyvus, nors pastarasis sprendimas buvo panaikintas, be kita ko, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2023 m. spalio 10 d. nutartimi konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas ginčo atveju privalėjo detaliai pasisakyti dėl viešame registre esančių duomenų pagrįstumo. Todėl, pasak atsakovės, buvo pažeistas teisinio tikrumo principas, kylantis iš Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies.

30. Teismų įstatymo 33 straipsnio („Bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai“) 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

31. Dėl teisės precedento kaip teisės šaltinio Lietuvoje yra išsamiai pasisakyta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, tiek ir kasacinio teismo praktikoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 17 ir 18 punktai; 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzg2LTEwNzUvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-386-1075/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-386-1075/2019">e3K-3-386-1075/2019</a>, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą kasacinio teismo praktiką ir susipažinusi su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartimi bei įvertinusi kasaciniu skundu prašomo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 27 d. sprendimo motyvus, neturi pagrindo sutikti su kasaciniame skunde nurodytu argumentu, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo horizontalaus precedento, suformuoto toje pačioje byloje.

33. Pirma, atsakovės cituojamas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutarties teiginys, kad, „esant tokio pobūdžio reikalavimams pirmosios instancijos teismas privalėjo neapsiriboti minėta įstatyme įtvirtinta prezumpcija, o iš esmės spręsti ir detaliai pasisakyti dėl viešajame registre esančių duomenų pagrįstumo“, nelaikytinas precedentu dėl savo abstraktaus pobūdžio. Iš esmės ši taisyklė yra įtvirtinta CK 4.262 straipsnyje, pagal kurį įrašyti į registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Minėtas teiginys atkartoja šią normą, tačiau nepateikia konkretaus šios taisyklės taikymo konkrečioms nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Precedentu laikoma visa nutarties ratio decidendi, t. y. argumentacijos linija, nulėmusi teisės normos konkretų aiškinimą konkrečioje byloje, o ne paskiras nutarties teiginys. Tad vien dėl to, kad atsakovė kasaciniame skunde nesuformulavo, koks precedentas buvo nustatytas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartimi, nuo kurio nukrypo apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis.

34. Antra, teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovės išvada, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime atkartojo pirmą kartą bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomus argumentus.

35. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškovės pateiktą ieškinį dėl servituto nustatymo tenkino, o atsakovės pateiktą priešieškinį dėl to, kad ieškovė neturi nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę, nes pastaroji priklauso atsakovei, atmetė. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutarties, kolegija, vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, konstatavusi, kad nebuvo atskleista bylos esmė.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad konstatuodamas, jog neatskleista bylos esmė, apeliacinės instancijos teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-244/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-244/2011">3K-3-244/2011</a>; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc5LTQ2OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-179-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-179-469/2016">e3K-3-179-469/2016</a>, 27 punktas).

37. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. spalio 10 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė siekė įrodyti, jog viešame registre įrašyti duomenys dėl ginčo saulės elektrinės yra neteisingi, o esant tokio pobūdžio reikalavimams teismas privalėjo neapsiriboti įstatyme tvirtinta prezumpcija ir detaliai įvertinti NTR duomenų pagrįstumą, todėl bylą nagrinėjant iš naujo turėtų būti išreikalauti papildomi įrodymai (pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismo nutartyje įvardijami sutikimai ir pirkimo–pardavimo sutartis), o įrodymų vertinimas turėtų būti atliktas pakartotinai, laikantis nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad dėl neištirtų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla negali būti išnagrinėta apeliaciniame teisme. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs proceso teisės normų pažeidimą ir panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, nutartyje iš esmės nurodė, kokie proceso veiksmai turėtų būti atliekami bylą nagrinėjant iš naujo.

38. Vilniaus regiono apylinkės teismas, bylą išnagrinėjęs iš naujo, 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. vasario 27 d. sprendimu šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Taigi, ginčo baigtis bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme antrą kartą išliko tokia pat kaip ir bylą išnagrinėjus pirmą kartą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimu. Tačiau tai savaime nelemia išvados, kad skundžiamu sprendimu buvo atkartoti pirmą kartą bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo) argumentai, kurie Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimu buvo pripažinti nepakankamais tam, kad būtų tenkinamas ieškovės ieškinys ir atitinkamai atmestas atsakovės priešieškinis.

39. Įvertinusi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo, kuriuo byla buvo išnagrinėta pirmąjį kartą, ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nors dalies byloje esančių įrodymų vertinimas šiuose sprendimuose ir sutapo (pavyzdžiui, dėl byloje esančių leidimų gaminti elektros energiją ir saulės elektrinės parko jėgainės schemoje esančių duomenų nepakankamumo), tačiau, priešingai nei bylą nagrinėjant pirmąjį kartą, apeliacinės instancijos teismo išvados skundžiamame sprendime dėl NTR esančių duomenų pagrįstumo padarytos atlikus išsamų visų byloje esančių įrodymų vertinimą, be kita ko, įvertinus naujai apklaustų liudytojų (A. P., A. K. ir V. K.) parodymus, papildomai įvertinus į bylą pateiktus naujus įrodymus (2014 m. gruodžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį tarp atsakovės, UAB,,ŽALIASIS KRAPAS“, VšĮ Švietimo ir mokymo centro, UAB,,Testudo“ ir E. B.; tuometinių žemės sklypo savininkų M. B. ir E. B. sutikimus ir kt.). Tai iš esmės atitinka Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartimi nustatytų proceso taisyklių pažeidimo ištaisymą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų, nėra.

Dėl įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo

40. Atsakovė kasaciniame skunde siekia pagrįsti, jog kolegija netinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, nepagrįstai konstatuodama, kad ieškovė, o ne atsakovė yra ginčo saulės elektrinės savininkė. Atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos (konstatuota, kad atsakovė valdė, naudojo ginčo saulės elektrinę, ja disponavo, tačiau nekonstatuota iš to tiesiogiai išplaukianti išvada, kad ji buvo ginčo saulės elektrinės savininkė), kolegija nepagrįstai vertino, kad atsakovė turėjo pagrįsti nuosavybės teisę deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, netinkamai motyvavo išvadas dėl įrodymų vertinimo, nepasisakė dėl prieštaravimų tarp NTR duomenų, kurių pagrindu įregistruota ieškovės nuosavybės teisė, ir jiems prieštaraujančių šios elektrinės sukūrimo duomenų. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovė kasaciniame skunde nepagrindė, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atsakovės argumentus dėl to, kad ji yra ginčo saulės elektrinės savininkė, padarė proceso ar materialiosios teisės pažeidimus. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia toliau nurodomais argumentais.

41. Pirma, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais dėl CK 4.47 straipsnio 1 dalies ir 4.37 straipsnio pažeidimo, kadangi teismo išvada dėl to, kad atsakovė neįrodė, jog įgijo nuosavybės teisę į ginčo saulės elektrinę, apskritai negali būti laikoma pažeidžiančia materialiosios teisės normas dėl nuosavybės teisės turinio ir (ar) nuosavybės teisės įgijimo pagrindų.

42. CK 4.47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.37 straipsnyje yra įtvirtinta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama: 1) pagal sandorius; 2) paveldėjimu; 3) pasisavinant vaisius ir pajamas; 4) pagaminant naują daiktą; 5) pasisavinant bešeimininkį daiktą; 6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites; 7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus; 8) pasisavinant radinį, lobį; 9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams; 10) konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą); 11) įgyjamąja senatimi; 12) kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

43. Atsakovė teigia, kad kolegija tuo pat metu pripažįsta, kad atsakovė įgyvendino nuosavybės teisę: elektrinę valdė, naudojo ir disponavo ja, tačiau nepagrįstai teigia, kad šie faktai neįrodo nuosavybės teisės. Atsakovės įsitikinimu, taip apeliacinės instancijos teismas nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią objektą, į kurį asmuo įgijo nuosavybės teises, šių teisių turinį galima nustatyti pagal nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Teisėjų kolegijos nuomone, šie atsakovės argumentai yra nepagrįsti, kadangi kolegijos išvada dėl to, kad atsakovė neįrodė, jog įgijo nuosavybės teisę į ginčo saulės elektrinę, išplaukia iš byloje surinktų įrodymų vertinimo, kurį reguliuoja CPK normos, o ne iš nuosavybės teisę ar jos įgijimo pagrindus reglamentuojančių materialiosios teisės normų. Pastarosios normos aktualios teisinių santykių kvalifikavimui pagal nustatytas faktines aplinkybes, tačiau ne pačiam faktinių aplinkybių nustatymui. Tokią išvadą pagrindžia ir atsakovės cituojama kasacinio teismo nutartis, nuo kurioje pateikto išaiškinimo, atsakovės teigimu, nukrypo apeliacinės instancijos teismas. Atsakovės minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2007 ginčas dėl to, ar kelias nuosavybės teise priklauso ieškovėms nuosavybės teise, ir buvo nagrinėjamas kaip proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo klausimas, o ne CK 4.47 straipsnio 1 dalies ar 4.37 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimas. Pastarosios normos minėtoje nutartyje minimos tik apibūdinant ginčo nagrinėjimo dalyką, t. y. kad, įrodinėjant nuosavybės teisės į tam tikrą objektą turėjimą, įrodinėjamas tam tikras nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.

44. Be to, priešingai nei teigia atsakovė, apeliacinės instancijos teismo konstatavimas, kad atsakovė įgyvendino nuosavybės turinį sudarančias teises, savaime nelemia ir negali lemti išvados, kad atsakovė ir yra ginčo saulės elektrinės savininkė. Tam, kad būtų laikoma, jog asmuo įgyvendino nuosavybės teisę, būtina, kad asmuo visų pirma nuosavybės teisę būtų įgijęs. Kitaip tariant, savininko teisių turinį sudarančias teises asmuo įgyja tapdamas savininku. Atsakovė iš esmės teigia, kad turėtų būti priešingai – jei asmuo naudoja, valdo daiktą ir juo disponuoja, tai patvirtina, kad asmuo yra tokio daikto savininkas. Tačiau nei atsakovės minimos CK 4.47 straipsnio 1 dalies ar 4.37 straipsnio nuostatos, nei cituojami kasacinio teismo išaiškinimai nesudaro pagrindo pritarti tokiai atsakovės išvadai. Tai papildomai pagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriais šis konstatavo, kad atsakovė galimai valdė ir (ar) naudojo ginčo saulės elektrinę, tačiau iš to nepadarė išvados, kad atsakovė dėl to ir turėtų būti laikoma ginčo saulės elektrinės savininke, nelaikytini nenuosekliais ar prieštaringais.

45. Antra, teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su atsakovės argumentais, kad kolegija nepagrįstai nenustatė, jog atsakovei priklauso ginčo saulės elektrinė dėl to, kad atsakovė nepateikė deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, ir taip pažeidė Statybos įstatymo 24 straipsnį, pagal kurį tokia deklaracija saulės elektrinei, priskiriamai nesudėtingųjų inžinerinių statinių II grupei, nėra privaloma. Šiuos atsakovės argumentus teisėjų kolegija vertina kaip klaidingą apeliacinės instancijos teismo argumentų interpretaciją, kuri neatitinka skundžiamo teismo sprendimo turinio.

46. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nedarė išvados, kad minėta deklaracija yra būtina pagal Statybos įstatymą ir kad tik tokiu dokumentu atsakovė galėjo įrodyti nuosavybės teisę į saulės ginčo elektrinę. Tad vien dėl šios priežasties atsakovės argumentai, kad buvo pažeistas Statybos įstatymo 24 straipsnis, yra nepagrįsti. Be to, iš skundžiamo teismo sprendimo akivaizdu ir tai, kad kolegijos argumentas, jog atsakovė nepateikė deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą dėl ginčo saulės elektrinės statybos, yra tik vienas iš daugelio apeliacinės instancijos teismo argumentų, kuriais remdamasis šis grindė išvadą dėl to, kad nėra įrodyta, jog atsakovė yra ginčo saulės elektrinės savininkė. Tai dar kartą patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas ne apsiribojo minėta deklaracija kaip vienintele, kuri būtų galėjusi patvirtinti atsakovės nuosavybės teisę į ginčo saulės elektrinę, o analizavo ir vertino įvairius byloje esančius įrodymus.

47. Trečia, teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovės argumentais dėl įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo (CPK 185, 263 straipsniai, 331 straipsnio 4 dalis).

48. Kaip minėta šios nutarties 27 punkte, su įrodymų vertinimu susijusius kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus teisėjų kolegija turi pareigą (ir teisę) vertinti tik tiek, kiek jais grindžiamas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas, t. y. teisėjų kolegija nepasisakys dėl tų argumentų, kuriais siekiama kitokio, nei apeliacinės instancijos teismo, konkrečių įrodymų turinio vertinimo.

49. Kiek tai susiję su įrodinėjimo taisyklių taikymu, atsakovė nurodo, kad kolegija pažeidė įrodymų lygybės principą, nes, vertindama atsakovės įrodymus (Valstybinės energetikos inspekcijos pažymas, leidimus gaminti elektros energiją, antstolių protokolus, ekspertizės aktą, kt.), nurodė, kad jie nepagrindžia atsakovės nuosavybės teisių į ginčo saulės elektrinę, nes juose nėra jokių duomenų apie konkrečią saulės elektrinės vietą. Atsakovės nuomone, ir ieškovės pateiktuose įrodymuose nėra duomenų apie tai, kad UAB „ATI Group“ pastatė ginčo saulės elektrinę ir kad ją pastatė konkrečioje sklypo vietoje. Todėl, atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų lygybės principą.

50. Minėtais argumentais atsakovė netinkamai interpretuoja įrodymų lygybės reikalavimą. Įrodymų lygybė – laisvo įrodymų vertinimo principo išraiška, šio principo taikymo pasekmė. Pastarasis įstatymo lygmeniu įtvirtintas CPK 185 straipsnyje, nustatančiame du šio principo turinį sudarančius elementus. Pirma, vadovaujantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-243/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-243/2010">3K-3-243/2010</a> 34 punktą; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzcxLTcwMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-371-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-371-701/2021">e3K-3-371-701/2021</a> 38 punktą). Antra, vadovaujantis CPK 185 straipsnio 2 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK įtvirtintas išimtis (tokia išimtis yra, pavyzdžiui, CPK 197 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią didesnė įrodomoji galia suteikiama oficialiems rašytiniams įrodymams). Tai reiškia, kad teismas nėra saistomas formalių teisinių taisyklių dėl įrodymų vertinimo. Kitaip tariant, nėra iš anksto nustatytos įrodymų hierarchijos, nėra taisyklių, kurios nustatytų, kiek ir (ar) kokių įrodymų reikia, kad vienas ar kitas faktas būtų laikomas įrodytu. Todėl teismas negali iš anksto spręsti, kad tam tikros formos įrodymas yra patikimesnis nei kitos formos įrodymas.

51. Atsižvelgiant į minėtus išaiškinimus, darytina išvada, kad įrodymų lygybė negali būti aiškinama taip, kaip ją apibūdina atsakovė, t. y. kaip reikalavimas vienodai vertinti tam tikrų duomenų nebuvimą šalių pateiktuose įrodymuose. Atsakovės teiginiai, net jeigu ir būtų įrodyti, negali būti vertinami kaip pagrindžiantys įrodymų lygybės pažeidimą, kadangi įrodymų lygybė reikalauja ne vienodus įrodymus vertinti vienodai pagal jų turinį, o tik nustato, kad jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis. Kitaip tariant, jokiam įrodymui, išskyrus nustatytas įstatyme išimtis, neturi būti suteikiama didesnė įrodomoji galia vien dėl jo formos ar šaltinio. Turinio elemento, t. y. turinio vertinimo, įrodymų lygybė neapima. Įrodymų turinio vertinimas sietinas su minėtu pirmuoju laisvo įrodymų vertinimo principo elementu – reikalavimu (ir teise) vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, visapusiškai juos ištyrus ir, be kita ko, vadovaujantis logikos, psichologijos, mokslo dėsniais ir gyvenimo patirtimi. Pastarasis reikalavimas kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą atskleistas, pažymint, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTEwLTEwNzUvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-110-1075/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-110-1075/2025">e3K-3-110-1075/2025</a> 28 punktą ir jame minimas nutartis). Atitinkamai atsakovės argumentai dėl tariamo įrodymų lygybės pažeidimo, nes iš atsakovės pateiktų įrodymų reikalauta, kad juose būtų nurodytos ginčo saulės elektrinės koordinatės, o iš ieškovės – neva ne, yra pernelyg abstraktūs ir todėl nepakankami išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas nevienodai vertino vienodus įrodymus. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino daugelį kitų susijusių įrodymų ir aplinkybių ir pasisakė dėl jų, tai nebuvo vienintelis argumentas, kuriuo remdamasi kolegija vertino, kad atsakovė neįrodė nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę. Galiausiai, išvada dėl to, kad vienos šalies įrodymai įrodo tam tikrą aplinkybę, o kitos šalies – ne, negali būti vertinama atsietai nuo įrodinėjimo naštos klausimo. Jei viena iš šalių įrodinėjo, kad tam tikra aplinkybė neatitinka tikrovės, o kita – kad atitinka, teismo išvada dėl to, ar aplinkybė egzistuoja ar ne, priklausys ir nuo to, kuriai iš šalių tenka įrodinėjimo našta. Atsakovė kasaciniame skunde nekelia klausimo dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo šioje byloje, todėl teisėjų kolegija plačiau apie tai nepasisako.

52. Atsakovė taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai motyvavo išvadas dėl įrodymų vertinimo, nepasisakė dėl esminių bylos įrodymų ir nepašalino esančių prieštaravimų (CPK 263 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009).

53. CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktuose nurodoma, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad aplinkybė, jog teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Be to, tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjQ3LTY4NC8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-247-684/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-247-684/2023">e3K-3-247-684/2023</a> 33 punktą, 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi tam, kad būtų konstatuota, jog teismas pažeidė motyvavimo pareigą, turi būti konstatuota, kad teismas nepasisakė dėl esminių bylai faktinių aplinkybių ir įrodymų.

54. Atsakovė, kaip ir minėta, nurodo, kad kolegija netinkamai vertino AB „Energijos skirstymo operatorius“ raštą, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos raštus, Energetikos ministerijos leidimus, kitoje byloje atliktos teismo ekspertizės akto išvadas ir pan. Tačiau iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad kolegija ne tik analizavo minėtus įrodymus ir pateikė argumentuotą jų vertinimą, bet ir nurodė esminę priežastį, kodėl tokio pobūdžio įrodymai negali patvirtinti atsakovės nuosavybės teisės į ginčo saulės elektrinę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovė turėjo įrodyti ne naudojimosi ginčo saulės elektrine faktus, o vieną iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, nustatytų CK 4.47 straipsnyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir kitu esminiu argumentu, t. y. kad atsakovė pati notaro patvirtintoje sutartyje dar 2014 metais patvirtino, jog jai yra žinoma, kad žemės sklype yra ginčo saulės elektrinė (nurodyti jos kadastriniai duomenys bei unikalus numeris), kuri nuosavybės teise priklauso UAB „ATI Group“ (ankstesnė ginčo saulės elektrinės savininkė, iš kurios ginčo saulės elektrinę įsigijo ieškovė). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl kitų įrodymų, kuriais rėmėsi atsakovė, vertinimo yra laikytini pakankamais. Tai, kad dokumentuose dėl ginčo saulės elektrinės ir kitų saulės elektrinių yra prieštaravimų ir neatitikimų, nekeičia šios išvados, kadangi jie nėra tiesiogiai susiję su nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu, o būtent pastarąjį atsakovė ir įrodinėjo byloje.

55. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio netinkamo taikymo yra faktiniai, o ne teisiniai, todėl nesudaro kasacijos nagrinėjimo dalyko (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

56. Ketvirta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir atsakovės argumentus dėl to, kad buvo pažeistas CK 4.262 straipsnis, pagal kurį įrašyti į registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovė, nurodydama šiuos argumentus, iš esmės teigia, kad į registrą įrašyti duomenys, jog ieškovė yra ginčo saulės elektrinės savininkė, nėra teisingi, kadangi yra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kolegija išvadą dėl to, kad ginčo saulės elektrinė vis dėlto priklauso ieškovei, padarė ne vadovaudamasi CK 4.262 straipsniu ir laikydama, kad ieškovė yra ginčo saulės savininkė dėl to, kad taip yra nurodyta viešame registre, o įvertinusi į bylą surinktus ginčo saulės elektrinės sukūrimo įrodymus ir padariusi išvadą, kad įrodymai nepatvirtina, jog ginčo saulės elektrinę sukūrė atsakovė. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas ir vertino, ar yra pagrindas nuginčyti minėtus duomenis, ir šį vertinimą atliko išsamiai įvertinęs į bylą surinktus įrodymus dėl ginčo saulės elektrinės sukūrimo ir kitų susijusių aplinkybių. CK 4.262 straipsnis nereguliuoja įrodymų vertinimo, jis nustato viešo registro duomenų teisinį statusą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.262 straipsnį.

57. Apibendrindama anksčiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, nepažeidė CPK 185 straipsnio ar 331 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo atsakovės kasacinio skundo argumentų dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ar atsakovės nurodomų materialiosios teisės nuostatų pažeidimo pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

59. Ieškovė kasaciniame skunde, o atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos nenurodė priteistino išlaidų atlyginimo dydžio ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas išlaidas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Jūratė Varanauskaitė

Eglė Zemlytė