Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis bei priverstinę hipoteką, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-72-421/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35931-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Donato Šerno (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens notaro M. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Placitum“ skundą dėl notaro veiksmų, suinteresuoti asmenys notaras M. S., uždaroji akcinė bendrovė „MoRolda“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis bei priverstinę hipoteką, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja UAB „Placitum“ pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti notaro M. S. 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą taikyti priverstinę hipoteką 0,8720 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. sav., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini).

3. Paaiškino, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo UAB „MoRolda“ buvo sudariusios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria suinteresuotas asmuo įsipareigojo parduoti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį 0,8720 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) m. sav., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini). Sutartis kartu buvo ir žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo pareiškėja tapo sklypo savininke.

4. Sutartimi buvo sutarta, kad žemės sklypas yra parduodamas už 974 050 Eur. Į šią sumą buvo įskaitytas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM), kuris sudarė 169 050 Eur. PVM lygią kainos dalį pareiškėja sumokėjo sutartyje nurodyta tvarka, sudariusi mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį. Šalys sutartį faktiškai pradėjo vykdyti, likusią kainos dalį, t. y. 805 000 Eur, pareiškėja įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d.

5. Notaras M. S. sprendimu pritaikė priverstinę hipoteką parduotam žemės sklypui. Pareiškėjos teigimu, pirkimo–pardavimo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, nes sutartimi nebuvo nustatyti periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 1 d. nutartimi pareiškėjos skundą tenkino – panaikino M. S. 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą taikyti priverstinę hipoteką 0,8720 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m. sav., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini); priteisė pareiškėjai iš UAB „MoRolda“ 19 Eur žyminio mokesčio ir 145,48 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, iš suinteresuoto asmens M. S. – 19 Eur žyminio mokesčio ir 145,48 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti.

7. Teismas nustatė, kad 2018 m. liepos 26 d. pareiškėja ir UAB „MoRolda“ sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėja UAB „MoRolda“ perleido žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises pirkėjai UAB „Placitum“ sutarties sudarymo dieną, o pirkėja įsipareigojo pardavėjai iki 2018 m. gruodžio 31 d. sumokėti 805 000 Eur ir už likusią 169 000 Eur žemės sklypo kainos dalį atsiskaityti su pardavėja sudarant mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos, einančios po sutarties pasirašymo ir notarinio patvirtinimo. Notaras M. S. 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu dėl priverstinės hipotekos nustatymo nusprendė taikyti priverstinę hipoteką žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

8. Teismas nurodė, jog, siekiant teisingai kvalifikuoti sutartinius santykius, sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius jos dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, taip pat į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokios sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose. Daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių sudarymą ir būtinas sąlygas reglamentuoja CK X skirsnis. Tokių sutarčių sudarymo atveju pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos nustatytos kainos, jei sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.411 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.414 straipsnio nuostatas pirkimui išsimokėtinai būdingas įmokų periodiškumas. Pagal CK 6.413 straipsnio 2 dalies reikalavimus pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje turi būti nurodyti periodinių įmokų dydis ir periodinių mokėjimų terminai. Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar CK perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartyje nenurodyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). Teismas nusprendė, jog pirkimo–pardavimo sutartims išsimokėtinai būtina sutarti dėl periodinių įmokų dydžio ir jų sumokėjimo tvarkos, o sąlyga, kuria atidedama prievolė sumokėti daikto kainą, savaime neleidžia sutarties kvalifikuoti kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties.

9. Teismas pažymėjo, kad tarp UAB „Placitum“ ir UAB „MoRolda“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis nėra daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, kadangi pagal CK 6.413 straipsnio 2 dalies reikalavimus sutartyje nėra nurodyti periodinių įmokų dydis ir periodinių mokėjimų terminai, todėl taikomos bendrosios pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos. Šalys dėl tarpusavio teisių ir pareigų gali susitarti laisvai ir pagal pirkimo–pardavimo sutartį galimi įvairūs prievolių įvykdymo terminai, jog kaina bus sumokėta iki arba po daikto perdavimo arba daikto perdavimo metu, bei susitarti, jog nuosavybės teisės į daiktą bus perleistos iki arba po daikto pardavimo momento arba daikto perdavimo metu, taip pat nuosavybės teisių perėjimą sieti su kainos už daiktą sumokėjimu. Vien tik aplinkybė, jog šalys susitarė, kad daikto nuosavybės teisės pereina sutarties sudarymo dieną ir prievolės sumokėti už daiktą terminas yra atidėtas, neleidžia sutarties laikyti pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi.

10. Teismo vertinimu, aplinkybę, jog šalių nesieja pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, netiesiogiai rodo ir šalių elgesys, nes po sutarties sudarymo pardavėja ilgą laiką nesikreipė į notarą dėl prievolės užtikrinimo. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos ir UAB „MoRolda“ sutartis nebuvo kvalifikuota kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, pareiškėjos skundas buvo tenkintas, nurodžius, jog pagal CK 6.414 straipsnio 2 dalį priverstinę hipoteką galima taikyti tuo atveju, jei šalys sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį.

11. Teismas pareiškėjos prašymą priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą tenkino iš dalies, nurodydamas, kad pareiškėjos turėtos atstovavimo išlaidos nepagrįstos. Pareiškėja prašė priteisti už skundą, papildomus paaiškinimus ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones 2821,31 Eur. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas, o papildomuose paaiškinimuose pateikta daugiau teisinių argumentų, negu buvo skunde. Teismo vertinimu, nėra tikslinga priteisti atlygį už papildomus rašytinius paaiškinimus, nes juose iš esmės buvo atkartotos aplinkybės, kurios jau buvo aptartos pačiame skunde. Vertindamas byloje sprendžiamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų apimtį, tai, jog byloje buvo skundžiamas notaro veiksmas dėl priverstinės hipotekos pritaikymo, kurio išsprendimui buvo reikalinga atriboti pirkimo–pardavimo sutarties sampratą nuo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo priteisti maksimalų 581,92 Eur rekomenduotiną užmokestį už skundo parengimą, ir priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažino iki 290,96 Eur, ir šią sumą lygiomis dalimis priteisė iš suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“ ir notaro M. S..

12. Pareiškėjos skundas buvo tenkintas visa apimtimi, todėl teismas pareiškėjos sumokėtą 38 Eur žyminį mokestį už skundo pateikimą taip pat lygiomis dalimis priteisė iš suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“ ir notaro M. S..

13. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos UAB „Placitum“ ir suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“, notaro M. S. atskiruosius skundus, 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi UAB „Placitum“ atskirąjį skundą tenkino iš dalies, UAB „MoRolda“ bei notaro M. S. atskiruosius skundus atmetė. Apeliacinės instancijos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeitė – pareiškėjai priteisė iš suinteresuoto asmens UAB „MoRolda“ 19 Eur žyminio mokesčio ir 800 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti; pareiškėjai priteisė iš suinteresuoto asmens M. S. 19 Eur žyminio mokesčio ir 800 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš notaro M. S. pareiškėjai 1402,09 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta šalims tinkamai susitarus dėl daikto perdavimo iš vienos šalies (pardavėjo) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Kiekvienos pirkimo–pardavimo sutarties požymiai yra tai, kad ja viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigojo priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Bendra taisyklė yra ta, kad, įgyjant daiktą pagal sandorį, nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės perėjimo momentą, yra dispozityvios, todėl šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti ir kitokias taisykles, pavyzdžiui, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdo tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą (CK 4.49 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu esminis daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties požymis, išskiriantis ją iš kitų rūšių pirkimo–pardavimo sutarčių, yra tai, kad šios rūšies sutartimi ne tik nustatoma parduodamo daikto kaina, bet ir šios kainos sumokėjimas išdėstomas laike (nustatomas periodinių įmokų dydis), o nuosavybės į daiktą perėjimo pirkėjui momentas sutampa su visos kainos sumokėjimo momentu (CK 6.411 straipsnio 1 dalis, 6.413 straipsnio 2 dalis).

15. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybės teisė pirkėjai UAB „Placitum“ perėjo nuo daikto perdavimo momento. Sutartyje nėra nustatytas periodinių įmokų dydis ir periodinių mokėjimų terminai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo sutarties nuostatų, įpareigojančių UAB „Placitum“ sumokėti visą kainą iki sutarties 2.2 punkte nustatyto termino, negalima kvalifikuoti kaip susitarimo dėl periodinių įmokų dydžio ir periodinių įmokų mokėjimo terminų. Sutarties nuostata, įtvirtinanti konkrečią atsiskaitymo už perkamą daiktą datą, laikytina bendrosios pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl atidėto mokėjimo termino, bet ne susitarimu dėl periodinių įmokų dydžio ir periodinių įmokų mokėjimo terminų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinamoje sutartyje šalims nustačius konkrečią atsiskaitymo už perkamą daiktą datą, ginčo sutartis kvalifikuotina kaip bendroji žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su atidedamuoju mokėjimo terminu, todėl notaras neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamą sprendimą remdamasis CK 6.414 straipsnio 2 dalimi.

16. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 328,96 Eur, sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis pareiškėjos prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti buvo sumažintos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nebuvo atlygintos išlaidos už advokato parengtus rašytinius paaiškinimus, nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų padidinimas iki 1600 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis buvo pakeista, nurodant, jog pareiškėjai iš suinteresuotų asmenų priteistinas 1600 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas atlyginimas.

17. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, kad prie jos patirtų bylinėjimosi išlaidų turėtų būti priskirtos išlaidos, kurias ji patyrė sumokėdama 38 Eur žyminį mokestį už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 5 d. nutartimi pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Skundo tenkinimas nepatvirtina prašomų priteisti laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo. Siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos ir realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: tikėtinas ieškinio pagrįstumas; teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Abi šias sąlygas privalo įrodyti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pareiškęs asmuo. Pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, todėl nebuvo pagrindo priteisti už prašymo pateikimą teismui pareiškėjos sumokėtą 38 Eur žyminį mokestį.

18. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs suinteresuotų asmenų UAB „MoRolda“ bei notaro M. S. atskiruosius skundus, neatlygino jų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

19. Apeliacinės instancijos teismas priteisė pareiškėjai jos apeliacinės instancijos teisme patirtų 1402,09 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš notaro M. S.. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 433 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos; tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tuo atveju, kai asmens skundas dėl antstolio veiksmų nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, yra akivaizdus antstolio ir skolininko interesų priešingumas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antstolio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383-684/2016).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Suinteresuotas asmuo notaras M. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, paskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į CK 6.414 straipsnio 2 dalies paskirtį, formuluotę. CK 6.414 straipsnio nuostatos yra įtvirtintos CK IV dalies XXIII skyriaus dešimtajame skirsnyje „Daiktų pirkimas-pardavimas išsimokėtinai“, tačiau negalima CK aiškinti vien formaliai. Vien struktūrinė CK analizė gali lemti klaidingas išvadas dėl normos taikymo ribų, todėl atsižvelgtina ir į teleologinį bei lingvistinį teisės aiškinimo metodus. CK 6.414 straipsnio 2 dalis, nustatanti priverstinės hipotekos atvejį, įtvirtina pardavėjo (kreditoriaus) interesų apsaugą, kai pirkėjas (skolininkas) jau turi nuosavybės teisę į daiktą, tačiau nėra atsiskaitęs už jį. Siekiant išaiškinti priverstinės hipotekos, įtvirtintos CK 6.414 straipsnio 2 dalies, paskirtį, būtina atsižvelgti į CK 4.175 straipsnį, kuriame pateiktas priverstinės hipotekos apibrėžimas. Savo esme priverstinė hipoteka yra teisinių interesų apsaugos mechanizmas, kuris gali būti taikomas visų pirkimo–pardavimo sutarčių atveju esant įstatyme nustatytoms būtinosioms sąlygoms. Bendrojoje pirkimo–pardavimo sutarčių normoje – CK 6.314 straipsnio 7 dalyje – yra įtvirtintas apsaugos mechanizmas pardavėjui, kai sudarius pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas neatsiskaito už parduotus daiktus – tuomet pardavėjas gali neperduoti daiktų, už kuriuos pirkėjas dar nėra sumokėjęs. Tuo atveju, kai nuosavybė pereina nuo sutarties sudarymo, tačiau mokėjimas atidedamas (CK 6.414 straipsnio 2 dalis), įtvirtintas kitoks apsaugos mechanizmas – kai pirkėjas neatsiskaito už parduotą prekę, pardavėjas gali savo interesus ginti priverstine hipoteka. Šio ginčo atveju susiklosto paradoksali situacija, kad už parduotą daiktą užmokesčio negavęs pardavėjas negali taikyti jokio apsaugos mechanizmo. Tokia situacija neatitinka pirkėjo ir pardavėjo teisių bei pareigų pusiausvyros, lygiateisiškumo. Šiuo atveju pagrįsta ir visas įstatymo sąlygas atitinkanti priemonė yra priverstinė hipoteka, nes tik tokiu būdu pardavėjas gali apginti savo teises nuo nesąžiningo pirkėjo, kuris nesumokėjo už daiktą, į kurį gavo nuosavybės teisę. Taigi tiek priverstinę hipoteką, tiek pirkimo–pardavimo sutartį reglamentuojančios nuostatos patvirtina, kad priverstinės hipotekos nustatymo galimybė yra skirta pardavėjo (kreditoriaus) turtinių interesų apsaugai būtent tais atvejais, kai nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui pereina anksčiau, nei yra atsiskaitoma.

20.2. Priešingas CK 6.414 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra nepagrįstas, nes: pirma, nėra užtikrinami sąžiningų pardavėjų, sudariusių pirkėjams galimybę vykdyti mokėjimus ateityje, tačiau nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento perleidusių nuosavybės teisę į daiktą, interesai; antra, nebūtų užtikrinamas civilinės apyvartos stabilumas, saugumas, jos dalyvių teisių ir interesų apsauga, nebūtų užkertamas kelias galimam piktnaudžiavimui. Lingvistiškai aiškinant CK 6.414 straipsnio 2 dalį matyti, kad priverstinės hipotekos taikymo sąlygos yra šios: sutartyje turi būti nustatyta, kad nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo; pirkėjas turi būti nevisiškai atsiskaitęs su pardavėju, kitų privalomųjų sąlygų nėra nustatyta.

20.3. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.414 straipsnio 2 dalį, taip pat yra nurodyta, jog pagal CK 6.414 straipsnio 2 dalį, kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNi0zNzgvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-6-378/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-6-378/2019">e3K-3-6-378/2019</a>). Vertinant tarpusavio ryšį tarp CK nuostatų, reglamentuojančių pirkimą ir pardavimą, CK 6.414 straipsnio 2 dalį, svarbu tai, kad minėtose normose nesiskiria nei taisyklės dėl priverstinės hipotekos taikymo, nei yra numatytas draudimas taikyti priverstinę hipoteką. Taigi teismai nepagrįstai CK 6.414 straipsnio 2 dalį taikė susiaurindami normos taikymo sritį.

20.4. Teismai vertino tik atidėto mokėjimo kategoriją, tačiau nenustatė periodinių mokėjimų kategorijos, ignoravo ginčo sutartyje nurodytus mokėjimus. Pareiga sumokėti sutartyje nustatytą kainą yra prievolė ar keletas atskirų prievolių periodinio atsiskaitymo atveju, todėl svarbu įvertinti prievolių skirstymo pagal įvykdymo terminus tvarką. Prievolės pagal terminą yra skirstomos tik į atidedamąsias bei naikinamąsias, CK nepateikia kitokių prievolių terminų rūšių. CK nėra įtvirtinta sąvoka „prievolė su periodiniu įvykdymo terminu“. Periodinis mokėjimas yra atidedamosios prievolės išraiškos forma. Tą patvirtina ir kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl santykių, kylančių iš terminuotos ilgalaikės kredito sutarties santykių su periodiniais mokėjimo terminais, išaiškino, jog terminuotos ilgalaikės kredito sutarties specifika lemia, kad pinigus skolininkas grąžina pagal sutarties šalių suderintą grafiką, kuriame nurodyti įmokų mokėjimo atidedamieji terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ny02ODQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-77-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-77-684/2021">3K-3-77-684/2021</a>). Taigi kasacinio teismo praktika patvirtina, kad periodinės įmokos ir atidedamieji mokėjimo terminai, jei jų yra daugiau nei vienas, yra analogiškai aiškintinos teisinės kategorijos. Kiekvieno periodo sumokėti atitinkamą sumą pabaiga ir yra atidedamasis terminas, iki kurio pabaigos atitinkamo dydžio prievolė nėra vykdoma. Periodinis mokėjimo terminas reiškia taisyklę – reikia mokėti tuomet, kai sueina terminas, o atidedamasis mokėjimo terminas reiškia taisyklę – galima nemokėti tol, kol sueina terminas. Šalių suderintas periodinių mokėjimų grafikas ir yra atidedamasis terminas atitinkamo dydžio prievolei. Tokį teisinės situacijos vertinimą patvirtina ir kitos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTQ2LTk2OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-146-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-146-969/2018">e3K-3-146-969/2018</a>).

20.5. Teismai ginčo sutartį vertino formaliai, nevertino periodinių mokėjimų skaičiaus ir mokėjimo tvarkos. CK 6.413 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartyje privalo būti nurodyti daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka. Teisės aktai neįtvirtina daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje nustatyti tam tikro minimalaus ar maksimalaus periodinių įmokų skaičiaus, nėra nustatytas periodinių įmokų dydžio reikalavimas. Todėl vertinant periodinių įmokų sąvoką akivaizdu, kad mokėjimo tvarkai kaip periodinėms įmokoms kvalifikuoti pakanka nustatyti bent dvi periodines įmokas. CK 6.314 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, taikoma įprastoms pirkimo–pardavimo sutartims: jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą. Sutartimi buvo susitarta dėl mokėjimo išskaidymo į dvi dalis ir tų dalių mokėjimo terminų atidėjimo, todėl laikytina, kad buvo sudaryta pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, o ne įprasta pirkimo–pardavimo sutartis. Šioje byloje tarp šalių nebuvo ginčo, kad sutarties šalys susitarė dėl dviejų mokėjimų, kuriems buvo taikomi skirtingi atidedamieji terminai (dvi periodinės įmokos): 805 000 Eur mokėjimui terminas buvo atidedamas iki 2018 m. gruodžio 31 d. (ginčo sutarties 2.2.1 punktas); 169 050 Eur mokėjimui terminas buvo atidedamas iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. (ginčo sutarties 2.2.2.3 punktas) arba 2018 m. rugsėjo 4 d. (ginčo sutarties 2.2.2.6 punktas). Taigi šiuo atveju egzistuoja visos pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties sąlygos: sutartis rašytinė; sutartyje nurodyta daikto kaina (ginčo sutarties 2.1 punktas); sutartyje nurodytas periodinių įmokų dydis (805 000 Eur ir 169 050 Eur su atitinkamais, skirtingais terminais); sutartyje nurodyti periodinių įmokų mokėjimo terminai; sutartyje nurodyta atsiskaitymo tvarka (sutarties II skyrius) (CK 6.413 straipsnis). Taigi ginčo sutartį suinteresuotas asmuo pagrįstai kvalifikavo kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį ir nustatė priverstinę hipoteką žemės sklypui.

20.6. Teismai netinkamai vertino ginčo sutartį. Vilniaus apygardos teismas tinkamai nesusipažino su sutartimi. Iš Vilniaus apygardos teismo nutarties matyti, kad teismas laikė, jog ginčo sutartyje yra vienintelis mokėjimas, nustatytas sutarties 2.2.1 punkte, tačiau sutartyje yra aiškiai nurodyti du mokėjimai (dvi lygiavertės, tos pačios rūšies piniginės prievolės). Taip pat Vilniaus apygardos teismas nustatė, jog PVM lygią kainos dalį pareiškėja įsipareigojo sumokėti sutartyje nustatyta tvarka, t. y. nustatytu terminu sudarant mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį (sutarties 2.2.2.6 papunktis), o likusią kainos dalį, t. y. 805 000 Eur, pareiškėja įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. (sutarties 2.2.1 papunktis). Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai vertino, kad sutartyje yra nurodytas tik vienas mokėjimas. Toks vertinimas prieštarauja nurodytai kainos dalių mokėjimo tvarkai, patvirtinančiai, kad sutartyje buvo aprašytas mokėjimų grafikas, t. y. susitarta dėl periodinių mokėjimų. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo faktą, kad sutarties nuostatose matomi du mokėjimai, nenurodė argumentų, kodėl vertina, kad buvo susitarta tik dėl vieno mokėjimo.

20.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš suinteresuoto asmens priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika bylose dėl antstolių veiksmų, o ne bylose dėl notarų veiksmų, taigi rėmėsi netinkamu precedentu. Negalimumą notarams taikyti tokias pačias teismų praktikos taisykles kaip antstoliams patvirtina antstolių ir notarinių veiksmų apskundimo tvarkos skirtumai. CPK 510 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundas dėl antstolio veiksmų pateikiamas antstoliui, CPK 511 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundas dėl notaro veiksmų pateikiamas notaro darbo vietos apylinkės teismui. Antstolis turi platesnį veikimo galimybių ratą nei notaras, nes gali pats patenkinti asmens skundą, o ne iš karto spręsti klausimą teisme. Tokie skundų nagrinėjimo tvarkos skirtumai pagrindžia, kad antstoliams ir notarams nėra taikomos vienodos taisyklės, todėl negalima laikyti, kad bylose dėl antstolio veiksmų ir bylose dėl notaro veiksmų taikomos identiškos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės.

20.8. CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvų, patvirtinančių ginčo situacijos išskirtinumą ir pagrindą priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tą patį patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtODAtNjk1LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-80-695/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-80-695/2020">e3K-3-80-695/2020</a>). Taigi, kai teismas nusprendžia ypatingosios teisenos byloje teisenoje atlyginti šaliai bylinėjimosi išlaidas, privalo pagrįsti, kad šalių suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, nes bendru atveju bylinėjimosi išlaidos ypatingosios teisenos byloje nėra atlyginamos. Be to, notaro suinteresuotumas bylos baigtimi yra specifinis – notaras paprastai yra suinteresuotas teisingo procesinio sprendimo priėmimu, civilinių santykių stabilumo užtikrinimu. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nepagrindė, kad egzistuoja išskirtinė situacija, ir apskritai nepasisakė apie šalių interesų skirtingumą, todėl nepagrįstai priteisė pareiškėjai iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21. Suinteresuotas asmuo UAB „MoRolda“ prisidėjimu prie kasacinio skundo prašo kasacinį skundą tenkinti. Prisidėjimas prie kasacinio skundo grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismai netinkamai aiškino, taikė CK 6.411 straipsnio 1 dalies nuostatas, netinkamai kvalifikavo pirkimo–pardavimo sutartį. Teismai, pasisakydami, jog 2018 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra pirkimo–pardavimo sutartis su atidėta mokėjimo prievole, nepasisakė, kokiai prievolių rūšiai priskirtina CK 6.411 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, kokiai prievolių rūšiai priskirtinos periodinės įmokos. Periodinės įmokos savo esme ir yra prievolės su atidedamuoju terminu.

21.2. Apeliacinės instancijos teismo pateiktas pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties aiškinimas prieštarauja CK 6.411 straipsnio 1 daliai, 6.414 straipsnio 2 daliai, 6.349 straipsniui. Pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nurodytos kainos, jeigu sutartyje šalys nenustatė kitaip (CK 6.411 straipsnio 1 dalis). CK 6.414 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenustato ko kita. Nurodytą teismų aiškinimą paneigia CK 6.349 straipsnis, nustatantis, kaip ir pirkimo–pardavimo (ne išsimokėtinai) atveju, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus gali išlikti pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos. Taigi teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės perėjimo momentą, yra dispozityvios, todėl šalys turi teisę nustatyti ir kitokias taisykles. Taigi nuosavybės perėjimo momentas nenulemia sutarties rūšies, t. y. ar sutartis yra pirkimo–pardavimo išsimokėtinai, ar pirkimo–pardavimo (sutartis su atidedamąja prievole).

21.3. CK 6.414 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirkimo–pardavimo išsimokėtinai atveju daikto kaina ir atsiskaitymo tvarka parduodant jį išsimokėtinai nustatoma šalių susitarimu, taigi teisės aktai pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties atveju nenustato nei konkrečių periodinių įmokų kiekio ir dydžio, nei mokėjimo intensyvumo. Šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis), t. y. šalys yra laisvos susitarti tiek dėl įmokų dydžio, tiek dėl terminų ir jų kiekio. Taigi CK 6.413 straipsnio 2 dalį aiškinant sistemiškai su CK 6.414 straipsnio 1, 2 dalimis reiškia, kad daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje turi būti nurodyta daikto kaina, ne mažiau negu viena įmoka (mokėjimas) ir jos dydis, įmokos (-ų) mokėjimo terminas ir atsiskaitymo tvarka.

21.4. Pareiškėja ir UAB „MoRolda“ sutarties 2 dalyje susitarė dėl dviejų įmokų. Šalys susitarė, jog turtas parduodamas už 974 050 Eur ir ši suma išskaidoma į dvi įmokas: 805 000 Eur ir 169 050 Eur. Taigi ginčo sutartyje yra nurodyti įmokų dydžiai ir jų mokėjimo terminai. Šios dvi esminės aplinkybės atitinka CK 6.411 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pirkimo–pardavimo išsimokėtinai požymius, todėl ginčo sutartis notaro M. S. buvo pagrįstai kvalifikuota kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Kadangi nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė pirkėjai perėjo nuo žemės sklypo perdavimo jai momento, visiškai neatsiskaičius su pardavėja, todėl pagal CK 6.414 straipsnio 2 dalį, 4.175 straipsnio 3 dalies 3 punktą M. S. pagrįstai taikė priverstinę hipoteką 0,870 ha žemės sklypui. Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog įmokų dydžių ir terminų buvimas yra pakankamas pagrindas sutartį kvalifikuoti kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-154/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-154/2013">3K-3-154/2013</a>).

21.5. CK 6.414 straipsnio 2 dalyje yra įstatymu nustatyta priverstinė hipoteka (CK 4.175 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Įstatymas tiesiogiai priverstinei hipotekai taikyti nustato tik dvi sąlygas: pirma, daiktai perduoti pirkėjui; antra, pirkėjas už juos neatsiskaitęs, kitos teismų nurodytos sąlygos nepakeičia priverstinės hipotekos nustatymo įstatymu pagrindo, dėl jų šalys kiekvienu atveju gali susitarti savarankiškai. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą šalys gali susitarti tiek dėl vienos įmokos, tiek dėl kito įmokų kiekio, šalys laisvai gali susitarti dėl įmokų periodiškumo, terminų, mokėjimo tvarkos ir netgi nuosavybės perėjimo momento. Todėl šiuo atveju turėtų būti formuojama taisyklė, kad kai pagal pirkimo–pardavimo sutartį, nepriklausomai nuo jos rūšies, nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenustato ko kita.

22. Pareiškėja atsiliepimu į kasacinį skundą prašo netenkinti kasacinio skundo, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį reglamentuojančios CK normos yra singuliarinės, t. y. tokios, kurios nustato bendrųjų pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklių išimtis. Aptariamų singuliarinių pirkimo–pardavimo išsimokėtinai normų atveju bendrosios pirkimo–pardavimo sutarties normos taikomos tiek, kiek pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį reguliuojančios normos nenustato kitokių šiems santykiams taikytinų normų, tačiau ne atvirkščiai. CK 1.8 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas imperatyvus draudimas, neleidžiantis pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių normų. Be to, net jeigu ir būtų galima kvalifikuoti kasaciniame teisme išdėstytus argumentus dėl CK 6.414 straipsnio 2 dalies aiškinimo kaip prašymą šią normą taikyti pagal analogiją (kasaciniame skunde neįrodinėjamos teisės analogijos taikymo sąlygos), tai aptariama singuliarinė norma dėl jos specifiškumo ir CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nurodyto draudimo negalėtų būti taikoma pagal analogiją. Analogiško aiškinimo laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-478/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-478/2012">3K-3-478/2012</a>). Taigi CK 6.414 straipsnio 2 dalyje norma dėl joje nustatyto specifinio teisių ribojimo negali būti taikoma pagal analogiją ir gali būti taikoma tik konkrečios pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties rūšies atveju.

22.2. Nei UAB „Placitum“, nei UAB „MoRolda“ neturėjo ketinimo sudaryti pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį. Šalys ketino sudaryti ir sudarė bendrąją pirkimo–pardavimo sutartį. Šiuos teiginius patvirtina ginčo sutarties tekstas, sutartyje nurodytos šalių pareigos bei faktinis elgesys. Remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sutartis pagrįstai kvalifikuota kaip bendroji pirkimo–padavimo sutartis, kadangi: sutarties pavadinimas „pirkimo-pardavimo sutartis“ indikuoja, kad šalių valia nebuvo sudaryti specialiosios pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties, sutartyje nurodytas iš esmės vienas mokėjimas mokant visą kainą, kuris nėra ir negali būti vertinamas kaip mokėjimo grafikas ar periodinės įmokos. Tai, kad ginčo sutarties 2.2.2 punkte yra nurodoma už pardavėją sumokamo PVM dalis, nepatvirtina pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties požymių. Pardavėjai išrašius sąskaitą pagal sutartį, pardavėjai kyla pareiga sumokėti PVM. Kadangi UAB „MoRolda“ reikiamų lėšų neturėjo, šalys sutarė, kad tokį mokėjimą atliks pirkėja UAB „Placitum“, o tiksliau – bus atlikta mokestinė užskaita. Vertinant šias sutarties nuostatas matyti, kad šalys susitarė, jog visa kaina už žemės sklypą turi būti sumokėta viena įmoka iki 2018 m. gruodžio 31 d., ir tik todėl, kad UAB „MoRolda“ neturėjo reikiamų lėšų sumokėti PVM, tokią pareigą įvykdė UAB „Placitum“. Tačiau toks sutarimas nepatvirtina šalių valios sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį išsimokėtinai. Sutartyje terminas sumokėti kainos dalį, atitinkančią PVM, atidėtas ne skolininkės (pirkėjos) naudai. Sutarties šalys, pardavėjai neturint lėšų sumokėti PVM, sukūrė mechanizmą, pagal kurį pardavėjos mokestinė prievolė – sumokėti PVM užskaitų būdu, pritarus VMI, būtų įvykdyta pardavėjai nesumokant savo lėšų VMI. Todėl kainos pagal sutartį dalis, atitinkanti PVM, negali būti laikoma periodiniu mokėjimu, kurį šalys susitarė vykdyti atidėjus vykdymo terminą pirkėjos naudai. Ši kainos dalis pagal sutartį turėjo būti įvykdyta atidedant vykdymo terminą pardavėjos (arba abiejų šalių) naudai, todėl tokio mokėjimo vykdymas negali būti laikomas išsimokėjimo mechanizmo dalimi. Toks sutarimas patvirtina tik faktą, kad šalys siekė sumokėti visą kainą viena įmoka, kurios terminas buvo atidėtas.

22.3. Pardavėjos elgesys po ginčo sutarties sudarymo taip pat patvirtina, kad pardavėja sutarties nelaikė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi. Nuo sutarties sudarymo pradžios nei UAB „MoRolda“, nei notaras pirkimo–pardavimo sutarties nelaikė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi ir savo interesų nebandė apsaugoti priverstinės hipotekos institutu. Tai nebuvo daroma ilgą laiką net ir po to, kai, anot UAB „MoRolda“, sutartinis terminas buvo praleistas. Pagal sutartį visa kaina turėjo būti sumokėta iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir UAB „MoRolda“ tik 2020 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į notarą, kuris taikė priverstinę hipoteką. UAB „MoRolda“ veiksmai po sutarties sudarymo, kai beveik dvejus metus nebuvo reiškiamos pretenzijos UAB „Placitum“, nebuvo prašoma taikyti priverstinės hipotekos ar reikalaujama periodinių įmokų, rodo, kad sutartyje nurodytas mokėjimo terminas buvo atidedamasis, bet nevertintas kaip periodinės įmokos, patvirtinančios šalių valią sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį išsimokėtinai. Taigi sutartyje nėra susitarta dėl periodinių įmokų dydžio ar periodinių įmokų terminų, kurie yra privalomi pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties požymiai. Sutartyje nurodyta konkreti atsiskaitymo data ir tai reiškia, jog sutartis kvalifikuotina kaip bendroji žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su atidedamuoju mokėjimo terminu.

22.4. Bendru pirkimo ir pardavimo atveju kaina nėra esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga (CK 6.313 straipsnio 2 dalis), tuo tarpu pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje privalo būti nurodyta daikto kaina, periodinių mokėjimų dydis, periodinių mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka (CK 6.413 straipsnio 2 dalis), todėl tai yra esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Tik šalims dėl jų susitarus, sutartis galioja (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Nesant susitarimo dėl pasikartojančių (periodinių) įmokų, jų vykdymo terminų ir atsiskaitymo tvarkos, sutartis neturi būtinųjų pirkimo–pardavimo sutarties išsimokėtinai požymių. Sutarties II dalyje nėra aiškiai nurodyta, kad šalys susitaria dėl kokių nors periodinių mokėjimų, CK 6.413 straipsnio 2 dalies normoje esančios sąvokos „periodinių įmokų dydis“ ir „periodinių įmokų mokėjimo terminai“, kurios vartojamos daugiskaitos forma, rodo, kad pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties atveju šalys privalo susitarti dėl konkrečių nuolat pasikartojančių mokėjimų grafiko, tvarkos. Kadangi šalys nesusitarė dėl pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai, o nustatė atidėto bendrosios žemės sklypo pirkimo–pardavimo mokėjimo sąlygą, notaras neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamą sprendimą remdamasis CK 6.414 straipsnio 2 dalimi.

22.5. Pardavėja sutartį sudarė laisva valia, įvertinusi nuosavybės perdavimo riziką, ilgus atsiskaitymo terminus. Pardavėja gali naudotis įprastais savo teisių gynybos būdais, kurie nustatyti ir sutartyje, pavyzdžiui, ginčo sutarties 2.4 punkte įtvirtintas draudimas pirkėjai perleisti turtą iki visiško atsiskaitymo, sutarties 6.1 punkte nustatyta galimybė pirkėjai praleidus piniginės prievolės apmokėjimo terminą skaičiuoti 0,05 proc. delspinigius. Pagal sutarties 6.2 punktą pirkėjos neatsiskaitymas laiku laikomas esminiu sutarties pažeidimu, todėl pardavėja įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Pardavėjai nutraukus sutartį pagal 6.2 punktą pirkėja taip pat turėtų sumokėti 10 000 Eur baudą.

22.6. Kasaciniame skunde pateikta nuoroda į CK 6.314 straipsnio 7 dalį yra nepagrįsta. Ši norma taikoma specialiam atvejui, kai yra perduodamų daiktų daugetas ir kai už dalį daiktų nėra atsiskaityta. Ši norma nenustato bendro teisių apsaugos mechanizmo, kurį papildytų CK 6.414 straipsnio 2 dalis. Prievolių įvykdymo užtikrinimas galimas įvairiais būdais, taip pat ir įkeitimu, bet pardavėja nesitarė su pirkėja dėl sutartinio įkeitimo, o priverstinis įkeitimas negali būti taikomas visais atvejais, kai praleidžiamas pirkimo–pardavimo sutartinės prievolės sumokėti pinigus įvykdymo terminas. Priverstinis įkeitimas taikomas tik įstatymų nustatytais atvejais. Pardavėjos teisės bendrame pirkimo–pardavimo sutartiniame santykyje gali būti užtikrinamos sutartine hipoteka, bet ne priverstine hipoteka, nes toks užtikrinimo būdas nėra nustatytas CK normose, reglamentuojančiose bendrosios pirkimo–pardavimo sutarties (taip pat ir pirkimo–pardavimo sutarties su mokėjimo termino atidėjimu) sudarymą. Taigi teisinis pardavėjų interesų apsaugos mechanizmas egzistuoja.

22.7. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ypatingosios teisenos tvarka yra ne ginčo teisena (CPK 442 straipsnis), tačiau dėl situacijų įvairovės dalyvaujančių byloje asmenų interesai gali būti nevienodi ar priešingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-695/2020). Nagrinėjamu atveju dėl pareikšto reikalavimo panaikinti notaro sprendimą taikyti priverstinę hipoteką teismo nutartimi nusprendžiama dėl notaro atlikto veiksmo atitikties įstatymui, t. y. teismo nutartimi nusprendžiama dėl notaro teisių ir pareigų. Tai sudaro teisinį notaro suinteresuotumą bylos baigtimi, jis skiriasi nuo pareiškėjos suinteresuotumo, nes pareiškėja siekia pripažinti notaro veiksmus neteisėtais, panaikinti jo priimtą sprendimą. Taigi teisinis notaro suinteresuotumas bylos baigtimi skiriasi nuo pareiškėjos suinteresuotumo dėl bylos baigties, todėl ši aplinkybė sudaro pagrindą taikyti CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš dalyvavusio byloje asmens, kurio skundas atmestas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarčių aiškinimo principų

23. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).

24. Esminiai sutarties šalių tikslai sudarant sutartį nustatomi pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, pagal kurias turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sutarčiai aiškinti svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDEtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-341-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-341-684/2015">3K-3-341-684/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkyLTk2OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-192-969/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-192-969/2021">e3K-3-192-969/2021</a> 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties

26. Kainos pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimą reglamentuojančio CK 6.314 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą.

27. CK 6.411 straipsnio, reglamentuojančio daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, 1 dalyje nustatyta, kad pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nustatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. Daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis turi būti rašytinė (CK 6.413 straipsnio 1 dalis); tokioje sutartyje privalo būti nurodyta daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka (CK 6.413 straipsnio 2 dalis).

28. Taigi pagal įstatyme įtvirtintą bendrąją taisyklę kaina pagal pirkimo–pardavimo sutartį turi būti sumokama iš karto, sudarant sutartį, o pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį kaina sumokama sutartyje nustatytais terminais ir tvarka joje nustatytais dydžiais – periodinėmis įmokomis. Pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis yra laikoma pirkimo kreditan sutartimi.

29. Aiškindamas daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties esmė yra pirkimas kreditan, o pirkėjas tam tikrą laiką naudojasi faktiškai pardavėjui priklausančiais pinigais. Dėl tokio bruožo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai santykiai yra panašūs į paskolos santykius. Kainos sumokėjimo tvarka dalimis per tam tikrą terminą atitinka CK 6.411 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pirkimo–pardavimo išsimokėtinai požymius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2003; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-136/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-136/2011">3K-3-136/2011</a>).

30. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad terminuotos ilgalaikės kredito sutarties specifika lemia, kad pinigus skolininkas grąžina pagal sutarties šalių suderintą grafiką, kuriame nurodyti įmokų mokėjimo atidedamieji terminai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ny02ODQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-77-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-77-684/2021">3K-3-77-684/2021</a> 30 punktą).

31. Cituota kasacinio teismo praktika bei daiktų pirkimą-pardavimą išsimokėtinai apibrėžiančios CK normos sudaro pagrindą teigti, kad daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys yra pirkimo kreditan sutartys, kuriose nustatytos periodinės įmokos yra perkamų-parduodamų daiktų kainos dalių mokėjimas sutartimi nustatytais atidedamaisiais mokėjimo terminais, kai jų yra daugiau nei vienas.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2018 m. liepos 26 d. pareiškėja UAB „Placitum“ ir UAB „MoRolda“ sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėja UAB „MoRolda“ perleido žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises pirkėjai UAB „Placitum“ sutarties sudarymo dieną, o pirkėja įsipareigojo pardavėjai iki 2018 m. gruodžio 31 d. sumokėti 805 000 Eur, o kitą kainos dalį – 169 000 Eur – sumokėti tokia tvarka: ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos, einančios po sutarties pasirašymo ir notarinio patvirtinimo sudarant mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, kurios pagrindu pirkėjas turi perimti pardavėjo pareigą šią sumą sumokėti į valstybės biudžetą kaip turto PVM.

33. Skundžiamais procesiniais sprendimais bylą nagrinėję teismai minėtos pirkimo–pardavimo sutarties nepripažino pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi iš esmės tuo pagrindu, kad, teismų vertinimu, pagal CK 6.413 straipsnio 2 dalies reikalavimus sutartyje nėra nurodyti periodinių įmokų dydis ir periodinių mokėjimų terminai, todėl taikomos bendrosios pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad, šalims nustačius konkrečią atsiskaitymo už perkamą daiktą datą, ginčo sutartis kvalifikuotina kaip bendroji žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su atidedamuoju mokėjimo terminu.

34. Bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad šalių sudaryta 2018 m. liepos 26 d pirkimo–pardavimo sutartimi joje nustatyta kaina turi būti sumokėta ne sutarties sudarymo dieną, kaip tai reglamentuoja bendrosios pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios teisės normos, o atitinkamais sutartyje nustatytais terminais mokamais dviem mokėjimais, t. y. iki 2018 m. gruodžio 31 d. sumokant 805 000 Eur kainos dalį, o kitą kainos dalį – 169 000 Eur sumokant į valstybės biudžetą kaip turto PVM, nustatyta tvarka ir terminais perimant šią pardavėjo pareigą, pirkimo–pardavimo sutarties nepagrįstai nekvalifikavo kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties.

35. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ginčo sutartyje nėra nurodyti periodinių įmokų dydis ir periodinių mokėjimų terminai, padaryta netinkamai įvertinus sutarties sąlygas bei netinkamai aiškinant daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties formą bei turinį reglamentuojančią materialiosios teisės normą (CK 6.413 straipsnio 2 dalis).

36. Minėta, kad daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje privalo būti nurodyta daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka (CK 6.413 straipsnio 2 dalis). CK 6.414 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo išsimokėtinai atveju daikto kaina ir atsiskaitymo tvarka parduodant jį išsimokėtinai nustatoma šalių susitarimu. Taigi įstatymas pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties atveju neįtvirtina nei konkrečių periodinių įmokų kiekio ir dydžio, nei mokėjimo intensyvumo, jame nėra nustatytas reikalavimas dėl įmokų proporcijų.

37. Tai, kad pagal ginčo sutarties sąlygas sutarties kaina turi būti sumokėta ne sutarties sudarymo dieną, o atidedant jos mokėjimą ir nustatant du šios kainos mokėjimus, reiškia, kad sutartimi yra nustatyti šių mokėjimų terminai ir mokėjimo tvarka. Taigi, sutartimi nustatyti tiek įmokų dydžiai, tiek jų mokėjimo terminai. O tai taip pat reiškia, kad nustatytas ir atitinkamas mokėjimų periodas – laiko tarpas, per kurį dviem mokėjimais turi būti sumokėta visa sutartimi nustatyta kaina. Taigi šioje nutartyje cituota kasacinio teismo praktika, daiktų pirkimą ir pardavimą išsimokėtinai apibrėžiančios CK normos sudaro pagrindą ginčo pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuoti kaip nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį.

38. Kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, kvalifikuodami ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties formą bei turinį, terminuotų prievolių rūšis reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl teismų išvadą, kad ginčo sutartis nėra daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, o kvalifikuotina kaip bendroji žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su atidedamuoju mokėjimo terminu, kasacinis teismas pripažįsta nepagrįsta.

Dėl priverstinės hipotekos taikymo CK 6.414 straipsnio 2 dalies pagrindu

39. Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalis).

40. Hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose nustatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais šiais atvejais: kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių; kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus; kitais CK nurodytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalies 1–3 punktai).

41. Pagal CK 6.414 straipsnio, reglamentuojančio kainą ir atsiskaitymo tvarką daiktą parduodant išsimokėtinai, 2 dalį, kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi CK 6.414 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymu nustatyta priverstinė hipoteka (CK 4.175 straipsnio 3 dalies 3 punktas), kuriai taikyti tiesiogiai įstatymas nustato tik dvi sąlygas: pirma, nuosavybės teisė į daiktus perėjo pirkėjui; antra, daiktas parduotas išsimokėtinai.

42. Byloje teismų nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybės teisė pirkėjai UAB „Placitum“ perėjo nuo daikto, t. y. žemės sklypo, perdavimo momento. Byloje taip pat nėra nustatyta ir pareiškėja neįrodinėjo, kad skundžiamo notaro sprendimo priėmimo metu ar bylos naginėjimo metu pagal pirkimo–pardavimo sutartį ji buvo atsiskaičiusi. Nustačius šių dviejų CK 6.414 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų priverstinei hipotekai taikyti egzistavimą (nuosavybės teisė į daiktus perėjo pirkėjui ir daiktas parduotas išsimokėtinai), kitos pareiškėjos ir teismų nurodytos aplinkybės, t. y. kad kreditorius (pardavėjas) neteikė prašymo nustatyti priverstinę hipoteką sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, ilgą laiką nereiškė pretenzijų ir nereikalavo sumokėti už žemės sklypą, neteikė pranešimų apie sutarties nutraukimą bei ilgą laiką nesikreipė į notarą dėl priverstinės hipotekos nustatymo, priverstinės hipotekos pagrindo egzistavimo nepaneigia.

43. Šių argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad skundžiamu 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu notaras teisėtai nustatė priverstinę hipoteką ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi parduotam žemės sklypui CK 6.414 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Bylos dėl notarų veiksmų apskundimo teismuose nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 6 punktas). CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio šios kategorijos bylų nagrinėjimo ypatybes, 6 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos šios kategorijos bylose neatlyginamos; tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvaujančio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

45. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų ypatingosios teisenos bylose paskirstymo proceso šalims, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingoji teisena paprastai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tai reiškia, kad kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas. Šioje normoje yra nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Pavyzdžiui, jeigu reikalavimo dalykas yra panaikinti asmens priimtą sprendimą, pripažinti atliktą veiksmą neteisėtu, įpareigoti asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, kai tas asmuo nesutinka su reikalavimais, rodo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai yra skirtingi ir (ar) priešingi. Tai yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios teismo išlaidų neatlyginimo taisyklės ir jas paskirstyti proporcingai padalijant (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtODAtNjk1LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-80-695/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-80-695/2020">e3K-3-80-695/2020</a> 59 punktą).

46. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir priteisdami bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pareiškėjai iš suinteresuotų asmenų, CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatytos išimties iš bendrosios taisyklės, pagal kurią dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos ypatingosios teisenos bylose neatlyginamos, taikymo neargumentavo ir nenustatė, ar dalyvaujančių šioje byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi. Taigi, pagrįstas yra kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo yra nepagrįsta ir neteisėta. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundžiami bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai yra naikintini dėl šioje nutartyje išdėstytų argumentų ir priimtinas naujas sprendimas dėl bylos esmės, kasaciniame skunde nurodytas CPK 443 straipsnio 6 dalies normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ypatingosios teisenos bylose, pažeidimas tampa neaktualus.

47. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde taip pat nėra pateikta argumentų, pagrindžiančių išimties iš bendrosios CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatytos taisyklės, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, taikymą, t. y. nėra teigiama ir argumentuojama, kad šioje byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas ar jų interesai yra priešingi ir tai yra pagrindas paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis teismas bylą nagrinėja neperžengdamas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ši byla nėra susijusi su viešuoju interesu ir pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas kasacinis teismas neturi (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Todėl kasacinis teismas neturi pagrindo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, skundžiamais procesiniais sprendimais kvalifikuodami ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties formą bei turinį ir terminuotų prievolių rūšis reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl padarė neteisėtą išvadą, kad ginčo sutartis nėra daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Atitinkamai šios išvados pagrindu teismai nepagrįstai nusprendė, kad notaras neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą nustatyti priverstinę hipoteką pagal CPK 6.414 straipsnio 2 dalį. Dėl šių pažeidimų buvo priimti neteisėti procesiniai sprendimai, o tai sudaro pagrindą šiuos sprendimus panaikinti bei priimti naują sprendimą pareiškėjos skundą atmesti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

49. Suinteresuotas asmuo M. S., teikdamas kasacinį skundą, sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį. Suinteresuotas asmuo taip pat prašo priteisti jam 3085,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šios išlaidos patirtos rengiant kasacinį skundą.

50. Pareiškėja prašo priteisti 2938,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atsiliepimo į kasacinį skundą rengimo, atlyginimo. Šias išlaidos prašoma priteisti iš notaro M. S., nurodant, jog šiuo atveju egzistuoja UAB „Placitum“ ir minėto notaro interesų priešingumas, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad pareiškėja prašo pripažinti notaro sprendimą, kuriuo nustatyta priverstinė hipoteka, negaliojančiu.

51. Suinteresuotas asmuo UAB „MoRolda“ prašo priteisti 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo rengimo, atlyginimą. Šių išlaidų atlyginimą prašoma priteisti iš pareiškėjos atsižvelgiant į proceso šalių skirtingas procesines pozicijas byloje nagrinėjamu klausimu.

52. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, pateiktų prašymų turinį, tai, kad suinteresuoto asmens M. S., UAB „MoRolda“ pateiktuose prašymuose nėra argumentuojama, jog šioje byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas ar jų interesai yra priešingi (šios nutarties 48 punktas), nėra pagrindo paskirstyti kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

53. Kasacinis teismas patyrė 6,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš pareiškėjos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos UAB „Placitum“ skundo dėl notaro M. S. 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo taikyti priverstinę hipoteką 0,8720 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. sav., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), netenkinti.

Priteisti valstybei iš pareiškėjos UAB „Placitum“ (j. a. k. 126375738) 6,70 Eur (6 Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Donatas Šernas

Algirdas Taminskas