Dėl skolos grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-207/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 91.6; 24.3; 45.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. V. (S. V.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovei N. K. dėl skolos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2005 m. sausio 25 d. kreipėsi su ieškiniu į Švenčionių rajono apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad atsakovė jam negrąžino 11 tūkst. JAV dolerių, kuriuos jis Minske 1996 m. sausio 17, 18 d. davė kaip išankstinį atsiskaitymą už perkamą spiritą. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis su atsakove buvo žodžiu sudarę spirito pirkimo–pardavimo sutartį, bet atsakovė jam spirito nepateikė ir pinigų negrąžino. Dėl to ieškovo pareiškimu Baltarusijoje 1996 m. gegužės 3 d. atsakovei buvo iškelta baudžiamoji byla. Nustačius, kad atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, 2002 m. gruodžio 24 d. ikiteisminio tyrimo medžiaga perduota Švenčionių rajono policijos komisariatui. Nesurinkus pakankamai duomenų apie atsakovės nusikalstamą veiką, Švenčionių rajono apylinkės prokuratūra 2004 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą. Ieškovas, remdamasis CK 6.36, 6.53, 6.59, 6.210 straipsniais, prašė teismo priteisti iš atsakovės 44 tūkst. Lt skolos, 7700 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 44 tūkst. Lt skolos, 1275 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 775 Lt žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčijama prievolė yra kilusi iš sutarties, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Dvišalė sutartis) 41 straipsnio 1 dalimi, taikė Lietuvos teisę. Vadovaudamasis tuo, kad šalių civiliniai teisiniai santykiai atsirado iki 2001 m. liepos 1 d., ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įsigaliojimo įstatymas) 4 straipsniu, teismas ginčą sprendė pagal 2001 m. CK nuostatas. Teismas nustatė, kad ieškovas sumokėjo atsakovei 11 tūkst. JAV dolerių, o atsakovė neperdavė prekės ir negrąžino ieškovui pinigų, todėl, vadovaudamasis CK 6.38 straipsniu, 6.36 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgdamas į prievolės įvykdymo metu buvusią JAV dolerio vertę, priteisė ieškovui iš atsakovės 44 tūkst. Lt skolą. Vadovaudamasis Dvišalės sutarties 18 straipsniu, CK 1.59 straipsniu, teismas nurodė, kad ieškinio senaties klausimą reikia spręsti pagal Lietuvos teisę. Skolos atsiradimo metu galiojo 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, kurioje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Iškėlus baudžiamąją bylą ir 1996 m. kovo 5 d. pripažinus ieškovą joje civiliu ieškovu ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas (1964 m. CK 89 straipsnis). Vadovaudamasis Įsigaliojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, teismas taikė CK 1.125 straipsnį, 1.130 straipsnio 5 dalį ir nurodė, kad, Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros prokurorei 2004 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl atsakovės, ieškinio senaties terminas ėjo toliau, todėl ieškovas 2005 m. sausio 25 d. pateikė teismui ieškinį nepasibaigus ieškinio senaties terminui. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nes nurodė, kad atsakovė neįvykdė ne piniginės prievolės, bet prievolės perduoti daiktą (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 5 d. sprendimu patenkino atsakovės apeliacinį skundą ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: atmetė ieškovo ieškinį. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Dvišalės sutarties 41 straipsnį ir CK 1.37 straipsnio 4 dalį, nes nagrinėjamoje byloje reikėjo taikyti Baltarusijos teisę. Teismo nuomone, iš bylos duomenų matyti, kad visi veiksmai (susitarimas dėl spirito pagaminimo, jo perdavimo, avanso sumokėjimas) buvo atlikti ir turėjo būti užbaigti Baltarusijoje, kurioje nuolat gyveno ieškovas ir atsakovė, užsiėmusi ūkine veikla. Teismas nurodė, kad atsakovės pilietybė neturi reikšmės, taip pat kad šalis siejo pirkimo–pardavimo, bet ne pavedimo ar paskolos civiliniai teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad žodinis šalių susitarimas dėl spirito pirkimo–pardavimo iš esmės atitiko 1964 m. Baltarusijos CK 44–50 straipsnius (Dvišalės sutarties 40 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas nurodė, kad pagal 1964 m. Baltarusijos CK 47 straipsnį, negaliojant sandoriui, kaip neatitinkančiam įstatymo, šalys turi grąžinti tai, ką gavo viena iš kitos. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ji sumokėjo iš ieškovo gautus pinigus spirito gamintojui ir kad spiritą pasisavino kiti asmenys. Dėl to, teismo nuomone, atsakovei atsirado pareiga grąžinti ieškovo sumokėtą avansą, nes ji nepagrįstai praturtėjo (1964 m. Baltarusijos CK 470 straipsnis, 1999 m. Baltarusijos CK 971 straipsnis). Nepaisant to, teismas taikė ieškinio senatį, nurodė, kad ieškinio senaties klausimas turi būti sprendžiamas pagal Baltarusijos teisę (Dvišalės sutarties 18 straipsnis). Pagal 1964 m. Baltarusijos CK 76 straipsnį ieškinio padavimo senatis šioje byloje yra treji metai, o jos termino pradžia pagal 1964 m. Baltarusijos CK yra 1996 m. kovo 5 d., kai ieškovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo atsakovei. Teismas nurodė, kad nors baudžiamoji byla iškelta 1996 m. gegužės 3 d., ieškovas pripažintas civiliniu ieškovu 1996 m. birželio 4 d., o ikiteisminis tyrimas galutinai nutrauktas 2004 m. rugpjūčio 30 d., ieškovas ieškinį civilinio proceso tvarka padavė tik 2005 m. sausio 25 d., t. y. faktiškai po aštuonerių metų po sužinojimo apie pažeistas teises. Teismas padarė išvadą, kad pagal 1964 m. Baltarusijos CK 78, 79 straipsnius baudžiamosios bylos iškėlimas nesustabdė ar nenutraukė ieškinio senaties termino, o naujasis Baltarusijos CK įsigaliojo 1999 m. liepos 1 d., todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė 1999 m. kovo 5 d. Dėl to, teismo nuomone, yra 1964 m. Baltarusijos CK 81 straipsnio 3 dalyje nustatytas pagrindas ieškinį atmesti, nes ilgas ieškinio senaties termino praleidimas nepateisinamas užsitęsusiu ikiteisminiu tyrimu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino Dvišalės sutarties 41 straipsnį, nes jame nenustatyta, kokia teisė (Lietuvos ar Baltarusijos) taikoma sutartiniams santykiams. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje teismas turėjo netaikyti nurodytos teisės normos, nes šalių ginčas kilo iš sutartinių teisinių santykių.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino CK 1.37 straipsnio 4 dalį, todėl nepagrįstai taikė Baltarusijos teisę. Kasatoriaus manymu, spręsdamas klausimą dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos, teismas pažeidė CPK 14 straipsnį ir neatsižvelgė į visus fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus, įtvirtintus CK 2.12 straipsnio 1 dalyje, tiesiogiai jų neištyrė. Tai, kad atsakovė vertėsi ūkine veikla Baltarusijoje, nereiškia to, jog jos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo šioje valstybėje, nes ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir turėjo gyvenamąją vietą Lietuvoje.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Dvišalės sutarties 18 straipsnį, nes ieškinio senačiai, kaip ir ginčo šalių sutartiniams teisiniams santykiams, turėjo būti taikoma Lietuvos teisė. Kasatorius nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal 1964 m. Lietuvos CK 89 straipsnį (taip pat naujojo CK 1.130 straipsnio 5 dalį) ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir ieškovo pripažinimo joje civiliniu ieškovu.

Vilniaus apygardos teismas pažeidė CK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nes sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kokiu pagrindu taiko Baltarusijos teisę.

Teismas pažeidė CK 17 straipsnį (jame nustatytą proceso šalių lygiateisiškumo principą), nes bylos šalims nenurodė ir nepranešė, kokiu pagrindu taikoma Baltarusijos teisė. Kasatorius nurodė, kad jis negalėjo pateikti savo argumentų dėl Baltarusijos teisės taikymo, nes apie šios valstybės teisę sužinojo tik gavęs apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Ieškovas mano, kad teismas, vadovaudamasis CPK 290 straipsnio 1 dalimi, turėjo priimti rašytinę ar žodinę nutartį dėl Baltarusijos teisės taikymo arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl to ieškovas negalėjo tinkamai pasiruošti ginti savo interesus.

Nusprendęs taikyti Baltarusijos teisę, teismas turėjo vadovautis CK 1.12 straipsniu ir CPK 808 straipsniu ir išsiaiškinti, kokie užsienio valstybės įstatymai reglamentuoja ginčo santykį, gauti oficialų jų tekstą, nustatyti, ar tie įstatymai galioja ir nėra pakeisti, išanalizuoti, kaip jie yra taikomi užsienio valstybės teismų praktikoje, kaip aiškinami pagal teisės doktriną, bet to nepadarė. Teismas vadovavosi 1964 m. Baltarusijos CK 47 straipsniu, naujojo Baltarusijos CK 1136, 1143 straipsniais, bet neturėjo šių teisės normų originalaus teksto ir oficialaus vertimo. Dėl to, kasatoriaus manymu, teismas, nežinodamas Baltarusijos teisės turinio, taikymo ir aiškinimo praktikos, turėjo taikyti Lietuvos teisę.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė 1964 m. Baltarusijos CK 79 straipsnio 1, 4 dalis, nes konstatavo, kad ieškovo pripažinimas civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje nenutraukė ieškinio senaties termino eigos. Kasatorius, priešingai, mano, kad tai, jog ikiteisminio tyrimo metu jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, atitinka ieškinio pareiškimą. Pagal 1964 m. Baltarusijos CK 79 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas palieka nenagrinėtą ieškinį, pareikštą baudžiamojoje byloje, tai prasidėjęs prieš ieškinio pareiškimą ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kurio ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Dėl to ieškovas mano, kad ieškinį teismui pateikė nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentas dėl Dvišalės sutarties 41 straipsnio yra nepagrįstas, nes jis taikomas tik žalos atlyginimo atveju. Atsakovė mano, kad žalos ieškovui nepadarė, todėl nurodyta teisės norma netaikytina. Atsakovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino CK 1.37 straipsnio 4 dalį, nes bylos šalių santykiai, iš kurių kilo ginčas, yra labiausiai susiję su jų verslo vietos valstybės teise. Atsiliepime tvirtinama, kad teismas neturėjo priimti nutarties dėl taikytinos teisės ir apie tai pranešti bylos šalims, nes priešingu atveju būtų pažeistas teismo sprendimo priėmimo slaptumo principas. Be to, teismo galutinė nuomonė susiformuoja ištyrus ir nustačius visas bylos aplinkybes ir priimant galutinį sprendimą. Atsakovės nuomone, skundžiamame sprendime teismas teisingai taikė Dvišalės sutarties 18 straipsnį ir Baltarusijos teisę, spręsdamas ieškinio senaties klausimą. Atsiliepime pabrėžiama ieškinio senaties svarba nagrinėjamoje byloje, nes dėl to, kad Baltarusija yra neprisijungusi prie 1970 m. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje, apribota atsakovės teisė teikti įrodymus dėl iš ieškovo gautų pinigų tinkamo panaudojimo.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas (Baltarusijos Respublikos pilietis) ir atsakovė (Lietuvos Respublikos pilietė) Minske 1996 metais sudarė žodinę spirito pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas 1996 m. sausio 17, 18 d. sumokėjo atsakovei 11 tūkst. JAV dolerių avansą. Ieškovas prekės negavo, o atsakovė pinigų negrąžino. Baltarusijoje ieškovo pareiškimu 1996 m. gegužės 3 d. atsakovei buvo iškelta baudžiamoji byla. Ikiteisminio tyrimo medžiaga 2002 m. gruodžio 24 d. perduota Švenčionių rajono policijos komisariatui. Nesurinkus pakankamai duomenų apie atsakovės nusikalstamą veiką, Švenčionių rajono apylinkės prokuratūra 2004 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių sutartinėms prievolėms taikytinos teisės nustatymą ir ieškinio senaties termino nutraukimą, aiškinimo ir taikymo klausimas. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio kasacinis teismas pasisako.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 41 straipsnį. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas, Baltarusijos Respublikos pilietis, nutraukė su atsakove, Lietuvos Respublikos piliete, Minske žodžiu sudarytą spirito pirkimo–pardavimo sutartį ir Lietuvoje reikalauja grąžinti sumokėtą avansą, nes atsakovė neperdavė prekės (spirito). Taigi nagrinėjamoje byloje teismai turėjo nustatyti šalių sutartiniams civiliniams teisiniams santykiams taikytiną teisę. Šalių ginčas kilo dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių – restitucijos taikymo. Dvišalės sutarties 41 straipsnyje nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Taigi Dvišalėje sutartyje nereglamentuota, kokia teisė taikytina sutartinėms prievolėms. Tokia taikytina teisė reglamentuojama CK 1.37 straipsnyje kuriame įtvirtintą tarptautinės privatinės teisės normą apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti ir taikė nagrinėjamoje byloje.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino CK 1.37 straipsnio 4 dalį ir nepagrįstai taikė Baltarusijos teisę, nes neteisingai nustatė atsakovės nuolatinę gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Byloje nustatyta, kad ieškovą ir atsakovą siejo pirkimo–pardavimo civiliniai teisiniai santykiai, atsiradę ir vykdyti Baltarusijoje, kur atsakovė užsiėmė ūkine–komercine veikla ir turėjo butą. Ginčo šalys nepasirinko santykiams, atsiradusiems iš sudarytos sutarties, taikytinos teisės. Taigi bylą nagrinėję teismai turėjo taikyti CK įtvirtintas tarptautinės privatinės teisės normas ir nustatyti, kurios valstybės teisę taikyti šalių civiliniams teisiniams santykiams. CK 1.37 straipsnio, 4 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad visi veiksmai (susitarimas dėl spirito pagaminimo, jo perdavimo, avanso sumokėjimas ir kt.) buvo atlikti ir turėjo būti užbaigti Baltarusijoje, kurioje nuolat gyveno ieškovas ir atsakovė, be to, ši buvo įregistravusi individualią įmonę. Teisėjų kolegija nurodo, kad visos nustatytos šalių sutartinių teisinių santykių aplinkybės patvirtina, kad šalių teisiniai santykiai labiau susiję su Baltarusijos, bet ne su Lietuvos valstybe. Taigi atsakovės pareiga grąžinti ieškovui avansą taip pat labiausiai susijusi su Baltarusija. Dėl to Vilniaus apygardos teismas teisingai nustatė, kad ginčo šalių sutarties nutraukimo teisinei pasekmei – restitucijai – turi būti taikoma Baltarusijos teisė. Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovo reikalavimo priežastis yra tai, jog ieškovė neįvykdė pagrindinės savo kaip pardavėjos pareigos – perduoti prekę (spiritą). CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą sutarčiai, verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė. Iš nurodytos teisės normos matyti, kad, esant prievolėms, susijusioms su vienos iš šalių verslu, nustatant taikytiną teisę, neturi esminės reikšmės nei prievolės šalies pilietybė, nei gyvenamoji vieta. Taigi nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės tai, kad atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė ir turi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pirkimo–pardavimo sutarčiai labiausiai būdingos dvi pareigos – tai pirkėjo pareiga sumokėti kainą ir pardavėjo pareiga perduoti daiktą. Kadangi atsakovė neįvykdė labiausiai būdingos pardavėjo pareigos ir tuo metu jos verslo vieta buvo Baltarusijoje, tai tokiai sutartinei prievolei taikoma šios valstybės teisė. Tai patvirtina, kad pardavėjo pareigos perduoti daiktą neįvykdymo pasekmėms turi būti taikoma tos pačios valstybės teisė, kaip ir neįvykdytai sutartinei prievolei.

Dvišalės sutarties 18 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties klausimai sprendžiami pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teisės normos taikomos reglamentuojant atitinkamus teisinius santykius. Kadangi nagrinėjamoje byloje šalių civiliniams teisiniams santykiams taikoma Baltarusijos teisė, tai Vilniaus apygardos teismas ieškinio senaties klausimams spręsti teisingai taikė taip pat Baltarusijos teisę.

Remdamasis Dvišalės sutarties ir CK teisės normomis, apeliacinės instancijos teismas teisiškai pagrindė, kodėl taikė Baltarusijos, bet ne Lietuvos teisę, ir nurodė konkrečias teisės normas. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas ex officio (savo iniciatyva) taiko, aiškina užsienio teisę ir nustato jos turinį. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime formaliai nenurodė, jog ex officio taiko užsienio teisę, nors teisiniais argumentais pagrindė tokią išvadą, negali būti laikoma teisės normų pažeidimu, galinčiu turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Kasatorius teigia, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą, nes bylos šalims nepranešė, kokiu pagrindu taikoma Baltarusijos teisė. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymu išreikalavo Baltarusijos CK teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį ir paskolos civilinius teisinius santykius, oficialiai patvirtintus tekstus ir jų vertimus į lietuvių kalbą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovas žinojo, jog nagrinėjamas ginčas turi tarptautinį elementą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas neturėjo priimti atskiro procesinio sprendimo taikytinos teisės klausimu ir apie tai pranešti bylos šalims, nes teismo galutinė nuomonė susiformuoja ištyrus ir nustačius visas bylos aplinkybes, priimant galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad CPK nenustatyta, jog byloje taikytinos teisės klausimą teismas turėtų spręsti, priimdamas atskirą procesinį dokumentą. Be to, pažymėtina, kad taikytinos teisės klausimas yra sprendžiamas galutiniame teismo procesiniame sprendime.

Kasatorius nurodo, kad spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino nutraukimo taikė Baltarusijos CK normas, neturėdamas originalaus teksto, oficialaus vertimo, teismų praktikos ir teisės doktrinos išaiškinimų. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme, Dvišalės sutarties pagrindu teismui pasinaudojus teisine pagalba, buvo gautos Baltarusijos CK nuostatos, kuriose reglamentuojama ieškinio senatis. Tai, kad, Lietuvos teismui pasinaudojus teisine pagalba, nebuvo gauta informacijos apie Baltarusijos teismų praktiką ir teisės doktrinos išaiškinimus, nėra pagrindas pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas taikė Baltarusijos teisę, nežinodamas jos turinio.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas neteisingai aiškino ir taikė 1964 m. Baltarusijos CK 79 straipsnio 1, 4 dalis, nes padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas pateikė teismui ieškinį, praleidęs ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes jo pripažinimas 1996 m. birželio 4 d. nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje nutraukė ieškinio senaties termino eigą (baudžiamoji byla Nr. 92-1-00234-02; T. 1, b. l. 46; T. 3, b. l. 32). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nutarimais kelis kartus buvo sustabdę ikiteisminį tyrimą dėl atsakovės N. K., bet prokurorai nurodytus nutarimus panaikindavo, kol prokuroro 2004 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas galutinai. Pažymėtina, kad, sudėjus laikotarpius nuo nutarimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo arba sustabdymo priėmimo iki prokurorų nutarimų, kuriais panaikinti pirmiau nurodyti nutarimai, priėmimo, bendras laiko tarpas yra maždaug dveji metai ir vienas mėnuo. Tai reiškia, kad sudėjus visus laikotarpius, per kuriuos ieškinio senaties terminas nebuvo nutrauktas ir ieškovas galėjo pateikti ieškinį civilinėje byloje, terminas neviršija bendrojo trejų metų ieškinio senaties termino, nustatyto 1964 m. Baltarusijos CK 73 straipsnyje (baudžiamoji byla Nr. 92-1-00234-02; T. 1, b. l. 132, 135, 140, 146, 155, 158, 163, 166a, 181, 187, 291, 303, 307, 309; T. 3, b. l. 82, 107, 135; civilinė byla, b. l. 63). Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad prokuroro 2004 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą, liko neišspręstas klausimas dėl ieškovo reikalavimo grąžinti avansą. Iš esmės tai atitinka pareiškimo palikimą nenagrinėto. Pagal 1964 m. Baltarusijos CK 79 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas palieka nenagrinėtą ieškinį, pareikštą baudžiamojoje byloje, tai prasidėjęs prieš ieškinio pareiškimą ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Dėl to, 2005 m. sausio 25 d. pateikęs teismui ieškinį, ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.

Bylą nagrinėję teismai padarė teisingą išvadą, kad ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, todėl, konstatavus, kad ieškovas kreipėsi į teismą nepraleidęs ieškinio senaties termino, ieškinys tenkintinas. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo ieškinys buvo patenkintas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimu – atmestas, tai, konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. Baltarusijos CK 79 straipsnio 1, 4 dalis ir priėmė neteisėtą sprendimą, šis turi būti panaikintas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, vadovaujantis šioje nutartyje pirmiau išdėstytais motyvais.

Nagrinėjamoje byloje patenkinusi ieškovo kasacinį skundą ir palikusi galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą ieškovo naudai, teisėjų kolegija priteisia jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje pateiktas AB „Ūkio bankas“ 2006 m. gruodžio 20 d. mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad advokatas M. Bakanas sumokėjo 1335 Lt žyminį mokestį už ieškovo S. V. kasacinio skundo padavimą. Dėl to teisėjų kolegija ieškovui iš atsakovės priteisia 1335 Lt žyminio mokesčio. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimu, kuriuo ieškinys atmestas, valstybei iš ieškovo priteista 18,20 Lt pašto išlaidų. Kasaciniam teismui palikus galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys, nurodyta suma priteisiama valstybei iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą.

Priteisti ieškovui S. V. (S. V.) iš atsakovės N. K. 1335 Lt (vienas tūkstantis trys šimtai trisdešimt penki litai) žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą.

Priteisti valstybei iš atsakovės N. K. – 18,20 Lt (aštuoniolika litų 20 ct) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas