Baudžiamoji byla Nr. 2K-569/2005
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.14.; 1.2.17.1.; 2.8.; 3.2.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Prano Kuconio, teisėjos Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant L. Baužienei,
dalyvaujant prokurorui D. Stankevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 16 d. nutarties, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 235 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis pakeista baudžiamąją bylą Ž. M. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 312 straipsnio 1 dalį nutraukiant Ž. M. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 27 d. nutarties dalis, kuria nuspręsta taikyti BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą „ir Ž. M. skirti priverčiamąją medicinos priemonę pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis“ palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Ž. M. buvo kaltinama tuo, kad 2001 m. balandžio 27 d., apie 21.00 val., „(duomenys neskelbtini)“, vykdama iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities į Lietuvos Respubliką per Lietuvos valstybės sieną muitinės pėsčiųjų kanalu, slėpdama po palaidine, tyčia neteisėtai gabeno, nepateikdama muitinei, privalomus pateikti 12 377 JAV dolerius, kurie pagal tuo metu buvusį oficialų lito ir JAV dolerio kursą atitiko 49 509 Lt.
Pirmosios instancijos teismas 2004 m. spalio 27 d. nutartyje konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu Ž. M. pareikštas kaltinimas nepasitvirtino. Nei parengtinio tardymo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamoji Ž. M. padarė jai inkriminuojamą nusikaltimą. Todėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismas nusprendė, kad Ž. M. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos – kontrabandos – sudėties objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių (tiesioginės tyčios) ir, remdamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktais, Ž. M. pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 1 dalį išteisino. Kartu Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, remdamasis BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu, BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu Ž. M. paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, 2005 m. kovo 16 d. nutartyje konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma rodo, jog Ž. M. 2001 m. balandžio 27 d. per Lietuvos valstybės sieną gabendama 12 377 JAV dolerius ir juos slėpdama bei nepateikdama muitinės kontrolei, padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 312 straipsnio 1 dalyje. Todėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą nutartimi Ž. M. išteisinti. Kartu apeliacinės instancijos teismas minėtoje 2005 m. kovo 16 d. nutartyje daro išvadą, kad, nagrinėjant Ž. M. bylą teisme, jos padarytoji veika nebebuvo laikoma nusikalstama ir baudžiama pagal BK. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, Ž. M. inkriminuojama veika nebeturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir baudžiamoji byla nutrauktina.
Ši apeliacinės instancijos teismo išvada grindžiama tuo, kad pagal 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio naujojo BK 199 straipsnį kontrabandos dalykas apibūdintas sąvoka „daiktai“, t. y. visi materialūs objektai, kurie pagal galiojančius teisės aktus privalomi pateikti muitiniam tikrinimui, t. y. deklaruotini. BK 199 straipsnyje atskleisti tik bendrieji kontrabandos požymiai, šios veikos turinys atskleistas ne baudžiamajame įstatyme, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarime Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“ (Žin., 1997, Nr. 21-511), kuriame, be kitų privalomai muitiniam patikrinimui pateikiamų objektų, nurodomi ir pinigai. Nurodytame Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarime Nr. 199 buvo nustatyta, kad asmenys, įvežantys į Lietuvos Respubliką ar išvežantys iš jos arba per ją tranzitu gabenantys didesnę nei 10 000 Lt pinigų sumą privalo ją deklaruoti ir pateikti muitiniam tikrinimui.
Minimą Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d nutarimą Nr. 199 Vyriausybė 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 615 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“ ir jį keitusių nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ (Žin., 2004, Nr. 84-3047) pripažino netekusiu galios nuo 2004 m. gegužės 26 d. Todėl apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nebeliko teisės akto, nustatančio pareigą deklaruoti ir pateikti muitiniam patikrinimui į Lietuvos Respubliką įvežamus pinigus. Taigi pasikeitė kontrabandos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai ir kartu buvo panaikintas Ž. M. padarytos veikos nusikalstamumas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis), ir priėmė sprendimą baudžiamąją bylą Ž. M. nutraukti nepadarius jai veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas Ž. M. bylą pradėjo nagrinėti bendra tvarka, o paaiškėjus, kad kaltinamoji nusikaltimo padarymo metu ir po to negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, turėjo priimti nutartį pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. To nepadarius pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 394 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nurodyta ir tai, kad, jeigu nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog asmuo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba po nusikalstamos veikos padarymo jam sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veikų esmės ar jų valdyti, teisėjas ar teismas priima nutartį pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Tokiu atveju pagal BPK 393 straipsnio 1 dalį bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu. Kartu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šis BPK pažeidimas yra formalus ir neesminis, dėl kurio būtų pagrindas naikinti nuosprendį (turi būti – nutartį).
Apeliacinės instancijos teismo 2005 m. kovo 16 d. nutartyje tvirtinama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nutartimi išteisindamas Ž. M., šiurkščiai pažeidė BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuriame nustatyta, jog, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima nutartį nutraukti bylą, – jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, arba jeigu yra BPK 3 straipsnyje išvardytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti Ž. M., negalėjo jai taikyti BK 98 straipsnio nuostatų bei paskirti jai priverčiamąją medicinos priemonę. Kartu, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį, jos dalį, kuria Ž. M. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė (BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas), paliko nepakeistą.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 16 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes, kasatoriaus nuomone, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą, be to, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas Ž. M. bylą ir šį sprendimą grįsdamas išvada, jog Ž. M. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo 2005 m. kovo 16 d. nutartyje nurodyti teiginiai, kad, Vyriausybei 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 615 pripažinus netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 199, nebeliko teisės akto, reglamentavusio į Lietuvą įvežamų pinigų deklaravimą ir pateikimą muitinės kontrolei, kad kartu buvo panaikintas ir Ž. M. padarytos veikos nusikalstamumas, taip pat kiti šio teismo motyvai dėl kontrabandos, kurios padarymu buvo kaltinama Ž. M., dekriminalizavimo nepagrįsti.
Kasatorius teigia, kad Vyriausybė 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 615 pripažino netekusiu galios savo 1997 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 199 atsižvelgdama į 1983 m. kovo 28 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 918/83. Vyriausybės nutarimas Nr. 615 siejamas su Europos Sąjungos aktais. Tuo tarpu Ž. M. buvo kaltinama pinigus kontrabanda gabenusi nepateikdama jų muitinei ne iš kurios nors Europos Sąjungos, o iš trečiosios šalies – Rusijos Federacijos Kaliningrado srities. Kasatorius pabrėžia, kad grynųjų pinigų deklaravimą, įvežant juos į Lietuvos Respubliką ar išvežant juos iš Lietuvos Respublikos numatė ir numato ne tik pripažintas netekusiu galios Vyriausybės nutarimas Nr. 199, bet ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1331 „Dėl kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo, taip pat informacijos apie operacijas su pinigais ar sandorius pateikimo ir į Lietuvos Respubliką įvežamų bei iš Lietuvos Respublikos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės tvarkos“ 4 punktas, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos direktoriaus 2001 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 384 patvirtinta ir 2004 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 1B-541 pakeista Keleivio deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija. Kasatoriaus nuomone, šių teisės aktų visuma suponuoja asmens, vykstančio per Lietuvos Respublikos sieną į ar iš trečiųjų šalių ir gabenančio pinigus, pareigą juos deklaruoti. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, pripažinus Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 199 netekusiu galios, buvo panaikintas Ž. M. padarytos veikos nusikalstamumas, yra nepagrįsta. Padarydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. iškraipė BK 199 straipsnio 1 dalies prasmę.
Prokuroras kasaciniame skunde taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimti dėl apeliacinio skundo sprendimą, atitinkantį įstatymo reikalavimus, taip padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimą. Kasatorius nurodo, kad prokuroro apeliaciniame skunde buvo prašoma bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes ją nagrinėjant buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių pažeidimų neįžvelgė. Apeliacinės instancijos teismas šį prokuroro prašymą vertino kaip netikslingą ir nepagrįstą, nes pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 326 straipsnio 6 dalis, nebuvo priėmęs nutarties nutraukti Ž. M. bylą. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo nutartis dviprasmiška ir prieštaringa. Sprendžiant iš jos turinio, teismui nustačius, kad Ž. M. nepadarė nusikalstamos veikos, nes jos veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, jis, vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu, bylą turėjo nutraukti, tai, beje, tvirtinama ir apeliacinės instancijos teismo 2005 m. kovo 16 d. nutarties aprašomojoje dalyje.
Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2004 m. spalio 27 d. nutartį priėmė esant prieštaravimams psichiatrinių ekspertizių aktų išvadose dėl Ž. M. psichinės būklės. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nepašalinęs šių prieštaravimų ir priėmęs galutinį sprendimą, pažeidė BPK 401 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas tokio BPK pažeidimo neįvertino ir dėl jo nepasisakė.
Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą nustatant baudžiamosios atsakomybės pagrindus
Vienas esminių kasacinio skundo argumentų yra ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog panaikintas Ž. M. padarytos veikos nusikalstamumas, todėl šioje veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamąją bylą nutraukė. Kasatorius tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą vertina, kaip netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, t. y. BK 199 straipsnio 1 dalies prasmės iškraipymą.
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas 2005 m. kovo 16 d. nutartyje konstatavo, kad Ž. M., 2001 m. balandžio 27 d. gabendama per Lietuvos valstybės sieną 12 377 JAV dolerius ir nepateikdama jų muitinės kontrolei, padarė nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 312 straipsnio (Kontrabanda) 1 dalyje. Nutartyje taip pat nurodyta, kad 2003 m. gegužės 1 d., įsigaliojus 2000 m. BK, pasikeitė kontrabandos sudėties, numatytos dabar galiojančio BK 199 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Kontrabandos dalyko, apibūdinto viena sąvoka – „daiktai“, šio nusikaltimo veikos turinys atskleidžiami ne BK 199 straipsnyje, bet kitame teisės akte – Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarime Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“ (Žin., 1997, Nr. 21-511), kuriame nurodyti piniginę išraišką turintys materialūs objektai, kuriuos buvo būtina pateikti muitiniam tikrinimui. Toks objektas yra ir pinigai. Minėtame Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarime Nr. 199 buvo nustatyta, kad asmenys, įvežantys ar išvežantys iš Lietuvos arba per Lietuvą tranzitu gabenantys didesnę nei 10 000 Lt pinigų sumą turėjo ją deklaruoti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Vyriausybė 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 615 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“ ir jį keitusių nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ (Žin., 2004, Nr. 84-3047) pripažinusi Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 199 netekusiu galios nuo 2004 m. gegužės 26 d., kartu dekriminalizavo (panaikino veikos baudžiamumą) įvežimą ar išvežimą iš Lietuvos arba gabenimą per Lietuvą tranzitu didesnės nei 10 000 Lt pinigų sumos, jos nedeklaruojant ir nepateikiant muitinei. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, panaikinus minimą Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 199, nebeliko teisės akto, kuriame, teismo nuomone, buvo nustatyta grynųjų pinigų gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarka, pagal kurią asmenys, vykstantys per muitinę, privalėjo deklaruoti ir pateikti muitinės patikrinimui turimą didesnę nei 10 000 Lt pinigų sumą. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, grynųjų pinigų gabenimas į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos tapo nekontroliuojamas ir todėl anksčiau padarytos veikos, kuriomis buvo pažeista buvusi tvarka (taigi ir Ž. M. veika), nebelaikomos pavojingomis ir baudžiamomis. Atsižvelgęs į tai, taip pat nurodęs, kad pagal BK 3 straipsnio 2 dalį įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, turi grįžtamąją galią, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Ž. M. padarytos veikos nusikalstamumas yra panaikintas, todėl darytina išvada, kad Ž. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir jos baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „apylinkės teismas turėjo patikrinti, ar dėl kitų teisės norminių aktų pasikeitimo nepakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, baudžiamumas ar veiką padariusio asmens teisinė padėtis“.
Pažymėtina, kad Vyriausybė 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 615 pripažindama netekusiu galios Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 199, tai siejo su Lietuvos Respublikos įstojimu į Europos Sąjungą ir dėl to keičiamu muitų sistemos teisiniu reguliavimu. Pagal Europos Bendrijos steigiamąją sutartį Europos Sąjungos valstybės narės įkūrė vieningą muitų sistemą, jų teritorijos tapo viena muitų teritorija. Pažymėtina ir tai, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ bus tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse nuo 2007 m. birželio 15 d. Šiuo metu Europos Sąjungos institucijos, pripažindamos grynųjų pinigų kontrolės būtinumą, kartu konstatuoja, kad grynųjų pinigų įvežimo ar išvežimo iš Europos Sąjungos kontrolė vykdoma pagal valstybių narių nacionalinės teisės aktus (OL L 309, 2005-11-25, p. 9). Iš kitų, ne Europos Sąjungos valstybių narių, į Lietuvą įvežamų pinigų deklaravimo ir pateikimo muitinės kontrolei tvarka nepasikeitė. Tačiau kasatorius teisus, tvirtindamas, kad Ž. M. buvo kaltinama pinigus kontrabanda gabenusi į Lietuvos Respubliką ne iš Europos Sąjungos šalies, bet iš Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities), nesančios Europos Sąjungos nare. Į šias esmines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio.
Pažymėtina ir tai, kad grynųjų pinigų įvežimo ir išvežimo iš Lietuvos Respublikos teritoriją iki 2004 m. gegužės 1 d. (t. y. iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą) reglamentavo ne tik apeliacinės instancijos teismo nurodytas Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimas Nr. 199 (netekęs galios nuo 2004 m. gegužės 26 d.), bet ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymas (Žin., 1997, Nr. 64-1502; 1998, Nr. 96-2658; 1999, Nr. 99-2845; 2001, Nr. 48-1659, 112-4079; 2002, Nr. 33-1255; 2003, Nr. 38-1730, 74-3431; 117-5318), Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas (Žin., 1996, Nr. 52-1239), Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1331 „Dėl kliento tapatybės nustatymo bei informacijos apie operacijas pinigais pateikimo tvarkos“ (Žin., 1997, Nr. 112-2840; 1998, Nr. 113-3157; 2002, Nr. 89-3801), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 423 „Dėl į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų pinigų kontrolės“ (Žin., 1998, Nr. 3-73, 72-2114; 2000, Nr. 67-2039; 2002, Nr. 43-1644), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2001 m. gegužės 15 d. įsakymas Nr. 277 „Dėl keleivio deklaracijos spausdinimo aprašymo patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 42-1482), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2001 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. 384 „Dėl keleivio deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 58-2112).
Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, grynųjų pinigų įvežimą ir išvežimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos reglamentuoja jau minėtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymas (Žin., 1997, Nr. 64-1502; 1998, Nr. 96-2658; 1999, Nr. 99-2845; 2001, Nr. 48-1659, 112-4079; 2002, Nr. 33-1255; 2003, Nr. 38-1730, 74-3431; 117-5318; 2004, Nr. 73-2523), Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas (Žin., 2004, Nr. 73-2517; 2005, 142-5108), Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1331 (Žin., 1997, Nr. 112-2840; 1998, Nr. 113-3157; 2002, Nr. 89-3801; 2004, Nr. 115-4303, 171-6331), Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. 1332 „Dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 158-5774), Muitinės departamento 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 423 (Žin., 1998, Nr. 3-73, 72-2114; 2000, Nr. 67-2039; 2002, Nr. 43-1644), Muitinės departamento direktoriaus 2001 m. gegužės 15 d. įsakymas Nr. 277 (Žin., 2001, Nr. 42-1482; 2005, Nr. 32-1059), Muitinės departamento direktoriaus 2001 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. 384 (Žin., 2001, Nr. 58-2112; 2004, Nr. 84-3061). Pagal šiuose teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, kaip jos apibrėžtos Muitinės įstatyme, įvežami ir iš Lietuvos Respublikos į trečiąsias šalis išvežami grynieji pinigai, kurių vienkartinė suma viršija 10 000 Lt ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, turi būti deklaruojami raštu Lietuvos Respublikos muitinėje teisės aktų nustatyta tvarka (Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis (2004 m. balandžio 27 d. redakcija), Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1331 4 punktas (2004 m. lapkričio 25 d. redakcija). Pagal Muitinės įstatymą trečiosios šalies teritorija – tai teritorija, nepriklausanti Bendrijos muitų teritorijai, apibrėžtai Bendrijos muitinės kodekso 3 straipsnyje. Keleiviai, įveždami į Lietuvos Respubliką, išveždami iš jos ar veždami per ją tranzitu grynųjų pinigų sumas, viršijančias 10 000 Lt arba jas atitinkančias sumas užsienio valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą lito ir užsienio valiutos kursą arba užsienio valiutą, kuriai Lietuvos bankas nėra nustatęs oficialaus kurso, privalo visus šiuos grynuosius pinigus deklaruoti užpildydami du keleivio deklaracijos egzempliorius (Muitinės departamento 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 423 1.2. punktas, Muitinės departamento direktoriaus 2001 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. 384 2 punktas).
Taigi grynųjų pinigų įvežimo į Lietuvos Respubliką ar išvežimo iš Lietuvos Respublikos arba gabenimo tranzitu per jos teritoriją iš trečiųjų šalių (pvz., Rusijos Federacijos) tvarkos pažeidimas buvo ir yra vienas galimų (ir padaromų) BK 199 straipsnio 1 dalies – kontrabandos – variantų, t. y. objektyvusis kontrabandos sudėties, įtvirtintos BK 199 straipsnio 1 dalyje, požymis. Vadinasi, kasatorius pagrįstai tvirtina, kad Ž. M. inkriminuojama nusikalstama veika – gabenimas į Lietuvą iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities grynųjų pinigų (12 377 JAV dolerius), jų nedeklaruojant ir nepateikiant muitinės kontrolei – nebuvo ir nėra dekriminalizuota.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo BK 199 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sudėties požymius ir netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 3 straipsnio 2 dalies) nuostatas.
Dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo
Kasatorius, iš esmės kartodamas apeliacinio skundo argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nes pripažinęs, jog Ž. M. veiksmuose nėra kontrabandos sudėties ir ją išteisinęs pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 1 dalį, kartu pritaikė BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog toks pirmosios instancijos teismo sprendimas negali likti galioti, tačiau dėl minėtų ir kitų skundo argumentų nepagrįstai nepatenkino prašymo bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. kovo 16 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 394 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes, paaiškėjus, jog yra pagrindas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, nepriėmė nutarties pradėti procesą tokioms priemonėms taikyti. Tačiau tokį BPK pažeidimą apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip formalų ir neesminį. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas „grubiai“ pažeidė BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, nes vadovaudamasis jomis priėmė nereglamentuotą sprendimą – nutartimi išteisino Ž. M. Kartu apeliacinės instancijos teismas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Ž. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu, turėjo bylą nutraukti. Rezoliucinėje 2005 m. kovo 16 d. nutarties dalyje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 235 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutarė pirmosios instancijos teismo 2004 m. spalio 27 d. sprendimą (apeliacinės instancijos teismo nutartyje vadinamą ir nutartimi, ir nuosprendžiu) pakeisti ir baudžiamąją bylą Ž. M. nutraukti, kardomąją priemonę panaikinti, daiktinius įrodymus – 12 377 JAV dolerius grąžinti A. M. Likusi pirmosios instancijos teismo 2004 m. spalio 27 d. nutarties dalis, kuria pritaikytas BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Ž. M. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, palikta nepakeista.
Vertinant šiuos apeliacinės instancijos teismo 2005 m. kovo 16 d. nutartyje įtvirtintus sprendimus ir teiginius tik pagal BK 17, 18, 76, 98 straipsnių, BPK XXIX skyriaus (Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas) nuostatų kontekstą yra pagrindas tvirtinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, jog priverčiamosios medicinos priemonės gali būti teismo taikomos tik baudžiamojo įstatymo numatytą ir uždraustą veiką padariusiems asmenims. Kartu teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), arba ribotai pakaltinamas (padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, nurodytą BK 18 straipsnio 2 dalyje), arba asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 76 straipsnio 3 dalis). Taigi kiekvieną kartą sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo klausimą teismas turi konstatuoti tokių pagrindų visumą: pirma, padaryta nusikalstama veika, ir antra, šią veiką padariusiam asmeniui yra sutrikusi psichika (kurios sutrikimo laipsnis apibūdinamas BK 17, 18 straipsnių, 76 straipsnio 3 dalies, 98 straipsnio 1 dalies, BPK 392 straipsnio 1 ir 2 dalių, 393 straipsnio 2 dalies nuostatomis).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė sprendimus, kuriuose iš esmės konstatavo, jog Ž. M. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos – kontrabandos – sudėties (pirmosios instancijos teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis), kad Ž. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (apeliacinės instancijos 2005 m. kovo 16 d. nutartis) ir priešingai BK 98 straipsnio 1 dalies nuostatoms sprendė priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo Ž. M. klausimą.
Pagal baudžiamąjį įstatymą priverčiamosios medicinos priemonės – tai ir gydomojo, ir valstybės prievartos poveikio priemonių visuma, tam tikras jų derinys. Šiomis priemonėmis siekiama užtikrinti pavojingas veikas padariusių asmenų sveikatos apsaugą, gydymą ir kitus gyvybiškai svarbius interesus. Kartu minėtomis priemonėmis norima apsaugoti visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Nors priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmės, jos neužtraukia teistumo ir pan., tačiau kai kurios jų pagal sukeliamus suvaržymus, apribojimus prilyginamos suėmimui, laisvės atėmimui (BK 76 straipsnio 3 dalis, BPK 406 straipsnio 2 dalis). Šios ir kitos aplinkybės nulėmė ir atitinkamus priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso reguliavimo ypatumus. Įstatyme įtvirtintas imperatyvas, kad visais atvejais, kai yra pagrindai taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu (pvz., BPK 393, 394 straipsniai) ir turi būti vadovaujamasi BPK XXIX skyriaus nuostatomis. Todėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nesiremiant specialiosiomis, būtent šių priemonių taikymo procesui nustatytomis taisyklėmis, negali būti laikomas formaliu, neesminiu (kaip teigia apeliacinės instancijos teismas 2005 m. kovo 16 d. nutartyje) BPK pažeidimu.
Kita vertus, jei bylos nagrinėjimo metu teisėjas ar teismas nėra priėmęs nutarties pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, tai BPK XXIX skyriaus nuostatomis negali būti remiamasi sprendžiant kitus esminius bylos klausimus, pvz., nutraukti bylą, jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką (BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Ž. M. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties, paskyrė Ž. M. priverčiamąją medicinos priemonę, taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, jog Ž. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, paliko pirmosios instancijos teismo Ž. M. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę, bei į kitus šioje nutartyje išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. pažeidė BK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, t. y. pažeidė BPK 392 ir 393 straipsnių, 403 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Išdėstyti argumentai nulėmė kolegijos sprendimą, kad byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai sudaro galimybes išanalizuoti visus reikšmingus klausimus, iškeltus apeliaciniame skunde, ir daugelis kurių pakartoti kasaciniame skunde. Šis sprendimas, taip pat tai, kad prokurorų apeliacinio ir kasacinio skundų turinys žymia dalimi sutampa (pvz., dėl nepašalintų prieštaravimų apibūdinant Ž. M. psichinės sveikatos būklę, pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo dviprasmiškumo ir prieštaringumo), atima galimybę teisėjų kolegijai pasisakyti dėl kitų kasatoriaus argumentų. Kita vertus, minėtų klausimų analizavimas kasacinėje nutartyje sudarytų prielaidas abejonėms, ar nepažeisti BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369, 383 straipsniais, 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 16 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Pranas Kuconis
Lidija Liucija Žilienė
Jonas Prapiestis
