Baudžiamoji byla Nr. 2K-418/2005
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.8.13.; 2.1.2.10.; 2.1.2.12.; 2.1.2.13.; 2.1.2.8.; 2.1.4.4.2.4.; 2.1.4.4.2.6.; 2.1.4.5.1.; 2.1.4.5.2.; 2.1.4.11.2.; 2.1.4.12.; 2.1.6.1.; 2.1.6.2.; 2.2.5.4.; 2.2.7.3.; 2.3.3.5.;
2.3.5.2.; 2.3.5.4.; 2.3.5.5.; 2.3.5.7.; 2.3.7.4.; 2.4.2.1.; 2.4.4.; 2.4.5.; 2.4.7.; 3.1.5.7.; 3.1.5.11.; 3.1.5.13.; 3.1.11.;
3.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, teisėjos Onos Aldonos Budienės ir teisėjo pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei R. Krikščiūnaitei,
nuteistajam V. S.,
gynėjui advokatui R. Petrauskui,
vertėjui B. Šakaliui
neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 153 straipsnį už tvirkinimo veiksmus 2002 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje trisdešimčiai parų, pagal BK 153 straipsnį už tvirkinimo veiksmus 2002 metų spalio mėnesio pradžioje trisdešimčiai parų, pagal BK 153 straipsnį už tvirkinimo veiksmus 2002 m. spalio 13 d. trisdešimčiai parų. Pritaikius BK 63 straipsnį, paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta areštas šešiasdešimčiai parų. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant V. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti patikslinant Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 18 d. nutartį į bausmės laiką įskaitant kasatoriaus laikino sulaikymo laiką, o kitas minėtų teismų sprendimų dalis palikti nepakeistas, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. S. pagal BK 153 straipsnį nuteistas už tai, kad :
2002 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, „(duomenys neskelbtini)“, dienos metu per rūbus glostė mažametės V. D., gimusios „(duomenys neskelbtini)“, krūtinę, siūlė jai nusirengti;
2002 metų spalio mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, „(duomenys neskelbtini)“, glostė nuogos mažametės V. D., gimusios „(duomenys neskelbtini)“, krūtinę, lytinius organus, pilvą;
2002 metų spalio 13 d., apie 13.00 val., „(duomenys neskelbtini)“, mažametėms V. D., gimusiai „(duomenys neskelbtini)“, ir K. A., gimusiai „(duomenys neskelbtini)“, demonstravo savo lytinius organus.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 5 d. nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo 2005 m. sausio 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba baudžiamąją bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat jis prašo paaiškinti, nuo kada turėtų būti skaičiuojamas bausmės vykdymo atidėjimo terminas.
Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai jo baudžiamojoje byloje naikintini, nes teismai išsamiai ir nešališkai neištyrė bylos aplinkybių, pažeidė rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principus, taip pat ir jo – kaltinamojo – teises, nustatytas ne tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK), bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c ir d punktuose, 13 straipsnyje. Nuteistasis V. S. tvirtina, kad jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė ir yra nuteistas pagal melagingus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus iš keršto, nenorint grąžinti iš jo pavogtų pinigų.
Kasaciniame skunde nuteistasis V. S. nurodo, kad buvo pažeisti BPK 8 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 324 straipsnio 14 dalies reikalavimai, nes jis teismų sprendimų negavo ta kalba, kurią supranta, t. y. rusų, o kaltinamojo akto nuorašą rusų kalba gavo tik antrame pirmosios instancijos teismo posėdyje. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, terminas kasaciniam skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties, išverstos į rusų kalbą, įteikimo.
Kasatorius pabrėžia, kad buvo pažeisti ir BPK 17 straipsnio, 48 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 2 dalies 1 punkto reikalavimai, nes teismuose advokatai nesinaudojo jiems įstatymo suteiktomis teisėmis, neatliko savo pareigų ir realiai negynė jo interesų. Be to, jis abejoja, ar 2005 m. sausio 17 d. paskirtas naujas advokatas galėjo tinkamai pasiruošti gynybai, nes apeliacinės instancijos teismo posėdis įvyko kitą dieną, t. y. 2005 m. sausio 18 d.
Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, reikalavimus, nes dėl tvirkinimo veiksmų 2002 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje jį kaltu pripažino tik remiantis nukentėjusios V. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o ne tiesiogiai teisme ištirtais įrodymais, taip pat, nurodydamas vienus įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Be to, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas dėl sulaikymo įskaitymo į bausmę, pažeidė 307 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
Nuteistasis V. S. teigia, kad bylos proceso metu jam buvo išaiškintos ne visos procesinės teisės (BPK 45 straipsnis), daugeliu atvejų jos suvaržytos, pažeisti BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimai. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam neleido užduoti klausimų nukentėjusiosioms bei liudytojams, nekreipė dėmesio į jo rašytinius pareiškimus ir nenagrinėjo gynybos pozicijos, taip pat atsisakė iškviesti ir apklausti teisme kaip liudytojus asmenis, kurie iš jo, veikdami nukentėjusiųjų vardu, reikalavo pinigų. Be to, nuteistojo V. S. nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė 2004 m. gruodžio 2 d. pareiškimą, kuriame buvo prašoma leisti jam ar jo gynėjui užduoti klausimus liudytojoms V. J., V. G., nukentėjusiajai V. D. Pasak kasatoriaus, teismai vertindami įrodymus neatkreipė dėmesio į tai, kad: mokyklos direktoriui apklausiant nukentėjusiąsias ir liudytojas iš jų buvo reikalaujama pripažinti aplinkybes, kurių nebuvo; šioje apklausoje nedalyvavo nukentėjusiųjų ir liudytojų tėvai, klasės vadovas; mokyklos direktorius suinteresuotas tuo, kad jis būtų nuteistas; policijoje nukentėjusiosios ir liudytojos buvo apklaustos vienu metu tame pačiame kabinete; nukentėjusiosios V. D. parodymai nenuoseklūs; pagal BPK 80 straipsnio 3 punktą nukentėjusiojo atstovas negali būti apklausiamas kaip liudytojas, o byloje nukentėjusios V. D. atstovė N. D. buvo apklausta; nukentėjusioji V. D. ir liudytoja V. G. ikiteisminio tyrimo metu pripažino davusios prieš jį melagingus parodymus. Teismas nepatikrino liudytojos V. G. parodymų, liudijančių jo (kasatoriaus) naudai.
Kasatorius teigia, kad esant mergaičių prieštaringiems parodymams turėjo būti atliktas parodymų patikrinimas vietoje (BPK 196 straipsnis) ir eksperimentas (BPK 197), tačiau tai nebuvo padaryta. Nuteistasis V. S. nurodo, kad tiek jis pats, tiek V. D. parodė, jog jo namuose buvo ir daugiau mergaičių – jų vardai minimi byloje, tačiau apklausta buvo tik viena mergaitė ir tik dėl to, kad ji liudijo apie 2002 metų rugsėjo mėnesio pabaigos įvykį. Kasatoriaus nuomone, visos tos mergaitės būtų davusios parodymus jo naudai.
Be to, pasak nuteistojo V. S., kaltinamajame akte nenurodyta jo, kaip kaltinamojo, pozicija, nors BPK 219 straipsnio 7 punkte toks reikalavimas numatytas.
Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 289 straipsnio reikalavimus, nepagrįstai atsisakė peržiūrėti ir pridėti prie bylos jo pateiktas vaizdo kasetes, iš kurių būtų matyti, kad mergaitės meluoja, ir atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis BPK 290 straipsnio 1 dalimi, teisme turėjo būti perskaityti ikiteisminio tyrimo metu gauti dokumentai, tarp jų liudytojų parodymai, patvirtinantys jo nekaltumą, tačiau tai taip pat nebuvo padaryta.
Nuteistasis V. S. pabrėždamas, kad psichiatrinė ekspertizė jam buvo paskirta prašant V. D. atstovei N. D. ir norint jam atkeršyti už aktyvų dalyvavimą ginantis nuo pareikšto kaltinimo, teigia, jog ekspertizės duomenys buvo išsiųsti ne per 28, kaip to reikalaujama, o per 42 dienas. Kasatoriaus nuomone, taip pat pažeista BPK 90 straipsnio 3 dalis, nes prie psichiatrinės ekspertizės išvados nebuvo pridėta vaizdo medžiaga. Kasatorius tvirtina, kad, vadovaujantis BPK 285 straipsniu, į teismą turėjo būti iškviestas ekspertas, kuris būtų atsakęs, kodėl ekspertizės duomenys pateikti ne per 28, o per 42 dienas ir nėra vaizdo medžiagos.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas galėjo ir privalėjo naudoti įrašymo priemones (BPK 260 straipsnio 2 dalis), nes byloje, be žodinių įrodymų, jokių kitų nėra.
Nuteistasis V. S. tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tik paviršutiniškai apklausęs liudytojas V. J. ir V. G., tinkamai nepatikrino kitų įrodymų, iškraipė įrodymų turinį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, neišklausęs jo parodymų ir atidėjęs teismo 2004 m. lapkričio 30 d. posėdį, pažeidė BPK 322 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Nuteistojo V. S. kasacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be sprendimų dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, turi būti nurodytas ir sprendimas dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai yra tam pagrindas. Pažymėtina, kad laikinai sulaikyti asmenys yra laikomi tardymo izoliatoriuose (sulaikymo namuose) (Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 5 straipsnis). Ši procesinės prievartos priemonė savo pobūdžiu (suvaržymais, apribojimais, laikymo sąlygomis ir pan.) prilygsta kardomajam kalinimui. Todėl, nors BK ir BPK tiesiogiai nėra nustatyta, vadovaujantis teisingumo, humanizmo ir kitais konstituciniais baudžiamosios teisės principais, į paskirtą bausmę turi būti įskaitomas ne tik kardomojo kalinimo (BK 66 straipsnis), bet ir laikino sulaikymo laikas, vieną kardomojo kalinimo (laikino sulaikymo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai. Pabrėžtina, kad pagal įstatymą kardomojo kalinimo (taigi ir laikino sulaikymo) laikas į bausmės laiką įskaitomas nepriklausomai nuo to, ar nuosprendžiu nuteistajam paskirta reali bausmė, ar jos vykdymas atidedamas.
Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. sausio 18 d. nutartyje nurodęs, kad „laikas, kurį V. S. ikiteisminio tyrimo metu išbuvo suimtas būtų įskaitomas į paskirtą bausmę tuo atveju, jeigu būtų sprendžiamas klausimas dėl realios paskirtos bausmės vykdymo“, pirmosios instancijos teismo klaidos dėl V. S. laikino sulaikymo laiko neįskaitymo į bausmės – arešto laiką neištaisė.
Iš įtariamojo sulaikymo protokolo matyti, kad V. S. 2002 m. spalio 16 d., vadovaujantis tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 137 straipsniu, buvo sulaikytas ir pristatytas į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) areštinę. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2002 m. spalio 18 d. nutarimu jis buvo paleistas iš Vilniaus miesto VPK areštinės, paskiriant kardomąją priemonę – namų areštą.
Vadinasi, pirmosios instancijos teismas į V. S. nuosprendžiu paskirtos bausmės – arešto laiką privalėjo įskaityti V. S. sulaikymo laiką nuo 2002 m. spalio 16 d. iki 2002 m. spalio 18 d. ir tai nurodyti apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, tačiau to nepadarė.
Taigi teismai, neįskaitydami į V. S. paskirtą bausmę – areštą jo laikino sulaikymo laiko nuo 2002 m. spalio 16 d. iki 2002 m. spalio 18 d., netinkamai pritaikė BK 66 straipsnį ir kartu nesilaikė BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, todėl jų sprendimai keistini įskaitant V. S. į nuosprendžiu paskirtą bausmę laiką, kurį jis ikiteisminio tyrimo metu buvo laikinai sulaikytas.
Dėl proceso kalbos principo laikymosi
Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine – lietuvių kalba. Kartu įstatyme nustatyta, kad proceso dalyviams, nemokantiems lietuvių kalbos, užtikrinama teisė dalyvauti bylos procese gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka: jie gali naudotis vertėjo paslaugomis, svarbiausi (baigiamieji) ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo dokumentai šiems proceso dalyviams turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba kitą kalbą, kurią jie moka (BPK 8 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, 324 straipsnio 14 dalis). Pažymėtina, kad BPK nenumatytas konkretus terminas, per kurį turi būti išversti nurodyti procesiniai dokumentai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius pagrįstai tvirtina, jog buvo pažeisti nurodytų BPK straipsnių reikalavimai, nes Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 5 d. nuosprendis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 12 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 18 d. nutartys nebuvo išvertos į jam žinomą – rusų kalbą ir įteiktos.
Nustačiusi šiuos pažeidimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 25 d. posėdyje atidėjo kasacinės bylos nagrinėjimą. V. S. 2005 m. lapkričio 7 d. gavo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 5 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 18 d. nutartį, o 2005 m. lapkričio 8 d. – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 12 d. nutartį rusų kalba. Apie šių procesinių dokumentų įteikimą kasatorius patvirtino savo parašu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nuteistojo V. S. dalyvavimas nagrinėjant jo kasacinę bylą teisme nebuvo privalomas (BPK 375 straipsnis), tačiau nuteistasis V. S., kuris buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje, tenkinant jo prašymą, buvo pristatytas į 2005 m. gruodžio 6 d. kasacinį posėdį. Posėdyje dalyvavo kasatoriaus pasirinktas gynėjas, teismo pakviestas vertėjas. Nuteistasis teisėjo pranešėjo ne kartą klausiamas, ar jis supranta lietuvių kalba dėstomo pranešimo apie bylos esmę (nuosprendžio ir kitų teismų sprendimų, kasacinio skundo) turinį, kiekvieną kartą patvirtindavo, suprantąs, nors teisėjo pranešėjo pranešimo metu vertėjo paslaugomis iš esmės nesinaudojo. Duodamas paaiškinimus teismo posėdyje nuteistasis V. S. iš esmės pakartojo kasaciniame skunde nurodytus argumentus. Taigi 2005 m. lapkričio 7 d. ir 2005 m. lapkričio 8 d. kasatoriui įteikti visų teismų sprendimai rusų kalba jo paaiškinimams teisme reikšmės neturėjo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis, dalyvaudamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, rašydamas apeliacinį bei kasacinius skundus suprato visą bylos medžiagą: skundų turinys tiesiogiai kyla iš kaltinamojo akto, teismų sprendimų turinio ir teisingai jį atspindi. Apeliacinio ir kasacinio apskundimo terminų nuteistasis V. S. nepažeidė. Be to, kasatorius viso bylos proceso metu turėjo galimybes naudotis vertėjo paslaugomis. Pažymėtina ir tai, kad V. S. gimė ir gyvena Lietuvoje, yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šios ir kitos aplinkybės rodo, kad V. S. gerai žino lietuvių kalbą ir todėl laiku jam neįteikti teismų sprendimai rusų kalbą realiai nesuvaržė V. S. procesinių teisių.
Pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus argumentas, jog buvo suvaržyta jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, nes kaltinamąjį aktą rusų kalba gavo tik antrame pirmosios instancijos teismo posėdyje – 2003 m. spalio 8 d., analogiškas jo 2004 m. birželio 2 d. kasacinio skundo argumentui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 12 d. nutartyje konstatavusi, kad taip buvo pažeisti BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies reikalavimai, ir pripažinusi šių reikalavimų pažeidimus esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, suvaržiusiais įstatymo garantuotas kaltinamojo teises, apeliacinės instancijos teismo 2004 m. gegužės 18 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Vadinasi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2004 m. spalio 12 d. nutartyje kasatoriaus argumentą dėl pavėluoto kaltinamojo akto rusų kalba įteikimo įvertinus kaip esminį BPK pažeidimą ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nebeliko pagrindo jį nagrinėti 2005 m. gruodžio 6 d. kasaciniame posėdyje.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ankstesnėse nuteistojo V. S. bylos proceso stadijose padaryti BPK 8 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 324 straipsnio 14 dalies pažeidimai nesuvaržė įstatymo garantuotų kasatoriaus teisių baudžiamajame procese ir nesukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl minėti pažeidimai negali būti laikomi esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ir nėra pagrindas tenkinti kasacinį skundą.
1. Nuteistasis V. S. tvirtina, kad bylos proceso metu jam buvo išaiškintos ne visos procesinės teisės, t. y. pažeistas BPK 45 straipsnis.
BPK 45 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises. Proceso dalyviams jų teisės turi būti išaiškinamos kiekvienu atveju, kai proceso dalyviai dalyvauja kokiuose nors procesiniuose veiksmuose. Apie tai, kad teisės proceso dalyviams buvo išaiškintos, turi būti pažymima atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, įtvirtinančiuose procesinių veiksmų eigą ir jų rezultatus. Baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvieno procesinio veiksmo metu išaiškinti absoliučiai visas, net ir nesusijusias su atliekamu procesiniu veiksmu, įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) procesines teises. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriui dalyvaujant ikiteisminio tyrimo veiksmuose, pirmosios, apeliacinės bei kasacinės instancijų teismų posėdžiuose, buvo išaiškintos atitinkamai įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo (apelianto, kasatoriaus) procesinės teisės ir apie tai pažymėta (o kur pagal įstatymą būtina patvirtinta ir paties kasatoriaus parašu) atitinkamuose procesiniuose dokumentuose. Taigi BPK 45 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.
2. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo suvaržytos ir kitos jo procesinės teisės, tarp jų ir teisė užduoti klausimus proceso dalyviams.
BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 275 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso dalyvių, tarp jų ir kaltinamojo, teisė užduoti klausimus nukentėjusiesiems ir liudytojams yra viena rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) užtikrinimo baudžiamajame procese garantijų. Ši teisė realizuojama kaltinamajam dalyvaujant pirmosios instancijos teisme. Kaltinamojo teisė apklausti liudytojus ar nukentėjusiuosius garantuojama ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte.
Pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių protokolai nepatvirtina V. S. kasacinio skundo teiginio, kad ši jo teisė buvo suvaržyta. Iš šių procesinių dokumentų matyti, kad V. S. uždavė klausimus ir nukentėjusiosioms V. D., K. A., ir liudytojams V. G., V. J., J. P. Teismo posėdyje V. S. buvo išaiškinta, kad klausimai nukentėjusiosioms V. D., K. A., liudytojoms V. G., V. J., kurioms nesuėję 18 metų, turi būti užduodami per teisėją (BPK 275 straipsnio 5 dalis). Iš 2003 m. lapkričio 12 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad V. S., išaiškinus jam šį BPK 275 straipsnio 5 dalies reikalavimą, nesutiko visų klausimų nukentėjusiajai V. D. užduoti per teisėją ir paprašė jai raštu išdėstytus klausimus pridėti prie bylos. Teismas šį jo prašymą patenkino ir klausimus pridėjo prie bylos.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas dalį nuteistojo V. S. klausimų, užduotų liudytojams V. G. ir J. P., atmetė, negalima vertinti kaip kaltinamojo teisės užduoti klausimus liudytojams suvaržymo, nes BPK 275 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog teisiamojo posėdžio pirmininkas atmeta klausimus, nesusijusius su byla. Pažymėtina, kad V. S. klausimai raštu išdėstyti liudytojui J. P. buvo pridėti prie bylos. Be to, iš V. S. raštu išdėstytų klausimų nukentėjusiajai V. D., liudytojui J. P. matyti, kad minėtais klausimais buvo tik norima smulkiau išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes, kurios esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti neturėjo.
Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje kaltinamojo teisė užduoti klausimus liudytojams ir nukentėjusiesiems vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, jeigu kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai (pvz., Unterpertinger prieš Austriją, 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas, Solakov prieš buvusią Jugoslavijos Respubliką Makedoniją, 2001 m. spalio 31 d. sprendimas). Iš byloje esančių akistatų protokolų matyti, kad nuteistasis V. S. galimybe pateikti klausimus nukentėjusiajai V. D., liudytojoms V. G., V. J. pasinaudojo ir ikiteisminio tyrimo metu.
Taigi nuteistasis V. S. pasinaudojo galimybe užduoti klausimus liudytojams, nukentėjusiosioms, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 275 straipsnio 1 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto reikalavimų.
3. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė iškviesti ir apklausti kaip liudytojus asmenis, kurie, veikdami nukentėjusiųjų vardu, iš jo reikalavo pinigų.
Iš pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad nuteistasis neprašė nei iškviesti, nei apklausti minėtų asmenų. V. S., užduodamas klausimus liudytojui J. P., tik mėgino išsiaiškinti, iš kur šie asmenys sužinojo jo gyvenamosios vietos adresą. Kita vertus, įstatymas suteikia teismui teisę spręsti, ką kviesti liudyti. Taigi pirmosios instancijos teismas, neiškviesdamas kai kurių asmenų į teisiamąjį posėdį ir neapklausdamas jų kaip liudytojų, BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė.
4. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo rašytinius pareiškimus, raštu išdėstytą gynybos poziciją.
BPK 261 straipsnio 6 dalis numato galimybę bylos nagrinėjimo teisme dalyviams, tarp jų ir kaltinamajam, per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo raštu pateikti pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. pastabas dėl 2003 m. rugsėjo 10 d. teisiamojo posėdžio protokolo pateikė pavėluotai – tik 2003 m. spalio 8 d., todėl teismas jų nenagrinėjo, tačiau, tenkindamas V. S. prašymą, pridėjo prie bylos. Teismas taip pat, tenkindamas nuteistojo prašymą, prie bylos pridėjo ir raštu jo išdėstytą gynybos poziciją. Todėl V. S. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į jo rašytinius pareiškimus, raštu išdėstytą gynybos poziciją, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad V. S. savo gynybos poziciją išdėstė duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu. Taigi pirmosios instancijos teismas BPK 22 straipsnio 3 dalies, 261 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė.
5. Kasatorius nurodo, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.
Nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje. Šis pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas yra viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Kasatorius kasaciniame skunde tik deklaratyviai tvirtina, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškė šio principo pažeidimas. Byloje nėra duomenų, kad nekaltumo prezumpcijos principas ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijų teismuose, buvo pažeistas.
Dėl kasatoriaus teiginių apie jo teisės į gynybą neužtikrinimą
Nuteistasis V. S. kasaciniame skunde tvirtina, kad teismuose jo advokatai nesinaudojo jiems įstatymo suteiktomis teisėmis, neatliko savo pareigų ir realiai negynė jo interesų. Taigi, kasatoriaus nuomone, jo byloje buvo pažeisti BPK 17 straipsnio, 48 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 2 dalies 1 punkto, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto, 13 straipsnio reikalavimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Šią teisę įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) gali realizuoti tiek pats, tiek padedant gynėjui – advokatui. Pagal BPK 17 straipsnio 1 dalį gynėju laikomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka teikia teisinę pagalbą įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar išteisintajam, gina jų teises ir teisėtus interesus. Konvencijos 13 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos Konvencijoje, pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė einantieji oficialias pareigas.
Iš bylos matyti, kad, priešingai nei teigia V. S., gynėjas pirmosios instancijos teisme palaikė visus jo pateiktus prašymus, nuomonę dėl, pasak kasatoriaus, mergaičių prieštaringų parodymų išdėstė savo ginamojoje kalboje, apeliacinės instancijos teisme naujai paskirtas gynėjas uždavė klausimus liudytojai V. J. Tai, kad nuteistojo V. S. gynėjas pirmosios instancijos teisme neuždavė klausimų nukentėjusiosioms ir liudytojams, nepažeidžia BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkto, nes užduoti klausimus yra gynėjo teisė, bet ne pareiga.
BPK 48 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta gynėjo teisė (bet ne pareiga) BPK nustatyta tvarka apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus bei sprendimus ir dalyvauti nagrinėjant šiuos skundus. Taigi gynėjas turi neginčijamą teisę apskųsti kiekvieną ginamo įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) ar jo kaip gynėjo, teises ar teisėtus interesus tiesiogiai ar netiesiogiai varžantį ar pažeidžiantį ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo (teisėjo) veiksmą ar (ir) procesinį sprendimą.
Gynėjas yra savarankiškas proceso dalyvis, pats pasirenkantis įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) teisinės gynybos priemones, būdus taktiką. Gynėjas nėra suvaržytas ginamojo pasirinkta ar reikalaujama gynybos pozicija, jam neprivalomi ginamojo nurodymai dėl gynybos organizavimo ar vykdymo. Kita vertus, gynėjas, įvertinęs žinomą įrodomąją medžiagą, nusikalstamos veikos bei ginamojo kaltės įrodomumo laipsnį, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali pildyti ar (ir) keisti pasirinktus gynybos būdus, priemones, taktiką ir toks gynėjo elgesys negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis ginamojo interesus. Tuo atveju, jei įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) ir jo gynėjui nepavyksta rasti abipusiai priimtinos gynybos pozicijos, įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) turi teisę atsisakyti gynėjo, kuriuo nepasitiki (BPK 52 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis V. S. tokia galimybe pasinaudojo tik apeliacinės instancijos teisme ir gynėjas jo prašymu buvo pakeistas. Nuteistasis V. S. kasaciniame skunde nenurodo, kad 2005 m. sausio 17 d. naujai paskirtas gynėjas netinkamai atliko savo pareigas ar realiai negynė jo interesų apeliacinės instancijos teismo 2005 m. sausio 18 d. posėdyje. Be to, pažymėtina, kad BPK nenustato laiko, per kurį gynėjas gali tinkamai pasiruošti gynybai. Vadinasi, konstatuotina, kad 2005 m. sausio 17 d. naujai V. S. paskirtas gynėjas buvo tinkamai pasiruošęs gynybai apeliacinės instancijos teisme, nes nei kasatorius, nei pats gynėjas neprašė teismo atidėti bylos nagrinėjimo.
Pirmosios instancijos teisme V. S. neatsisakė gynėjo ir neprašė teismo jį pakeisti, nors tokią teisę turėjo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo paskirtas gynėjas iš esmės tinkamai atliko savo pareigas.
Taigi BPK 17 straipsnio, 48 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 2 dalies 1 punkto, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto, 13 straipsnio reikalavimai šioje byloje nebuvo pažeisti.
Dėl kasatoriaus teiginių apie atskirus procesinius veiksmus
1. Kasatorius tvirtina, kad, nors BPK 80 straipsnio 3 punktas ir draudžia apklausti atstovą kaip liudytoją, tačiau nukentėjusiosios V. D. atstovė N. D. byloje buvo apklausta kaip liudytoja.
Pagal BPK 80 straipsnio 3 punktą draudžiama kaip liudytoją apklausti įgaliotąjį atstovą (BPK 55 straipsnis) dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas atstovo pareigas, o ne atstovą pagal įstatymą. N. D. yra nukentėjusiosios V. D. motina, t. y. atstovė pagal įstatymą, kuri pagal BPK 54 straipsnio 3 dalį gali būti apklausiama kaip liudytoja. Taigi apklausiant nukentėjusiosios V. D. atstovę pagal įstatymą kaip liudytoją, BPK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
2. Kasatorius tvirtina, kad kaltinamajame akte nenurodyta jo, kaip kaltinamojo pozicija, t. y. pažeistas BPK 219 straipsnio 7 punktas.
Kaltinamajame akte, be kitų duomenų, turi būti nurodyta įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu (BPK 219 straipsnio 7 punktas). Įtariamojo pozicija išdėstoma nurodant ar jis iš viso nesutinka su kaltinimu, ar su jo dalimis, ar mano, kad jo veika turi būti kvalifikuota pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad V. S., kaip įtariamojo, pozicija, neprisipažįstant kaltu, tiek dėl V. D. tvirkinimo 2002 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje ir 2002 metų spalio mėnesio pradžioje, tiek dėl V. D. ir K. A. tvirkinimo 2002 m. spalio 13 d. nurodyta. Taigi kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 7 punkto reikalavimų.
3. Kasatorius tvirtina, kad, esant „prieštaringiems mergaičių parodymams“, turėjo būti atliktas parodymų patikrinimas vietoje ir eksperimentas.
Parodymų patikrinimas vietoje atliekamas siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti (BPK 196 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo pagrindo atlikti įrodymų patikrinimo vietoje, nes dėl įvykio vietos abejonių nekilo, mergaičių – tiek nukentėjusiųjų V. D. ir K. A., tiek liudytojų V. G., V. J. parodymai iš esmės nuoseklūs, išsamūs, jais netikėti nėra pagrindo. Todėl nebuvo ir pagrindo atlikti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų patikrinimo vietoje. Taigi, neatlikus nukentėjusiųjų V. D., K. A. ir liudytojų V. G., V. J. parodymų patikrinimo vietoje, BPK 196 straipsnio 1 dalies reikalavimai šioje byloje nebuvo pažeisti.
Eksperimentas atliekamas siekiant patikrinti ir patikslinti duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, jo metu bandymai daromi panašiomis sąlygomis, kaip ir įvykio metu, atkuriami įvykio veiksmai, situacija ar kitokios aplinkybės (BPK 197 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. sausio 18 d. nutartimi atmesdamas nuteistojo V. S. apeliaciniame skunde nurodytą prašymą atlikti eksperimentą, teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje nėra būtinybės atlikti eksperimentą, nes nekyla abejonių, jog tomis sąlygomis, kurių buvimą patvirtina ir pats V. S., buvo galimybė padaryti jam inkriminuotas veikas. Kita vertus, V. S. prašomo eksperimento atlikimas žemintų nukentėjusiųjų, liudytojų orumą. Taigi šioje byloje neatlikus eksperimento, BPK 197 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.
4. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė peržiūrėti ir pridėti prie bylos jo pateiktas vaizdo kasetes, t. y. pažeidė BPK 289 straipsnį.
Iš bylos matyti, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas patenkino nuteistojo V. S. prašymą ir jo pateiktus vaizdo įrašus pridėjo prie bylos. Pagal BK 290 straipsnio 2 dalį teisiamajame posėdyje gali būti perklausomi ir peržiūrimi asmenų, dalyvaujančių teisiamajame posėdyje, pateikti garso ar vaizdo įrašai, jeigu šie įrašai turi reikšmės nagrinėjant bylą. Iš nuteistojo V. S. kasacinio skundo matyti, kad jo minimi vaizdo įrašai tiesioginės reikšmės bylos nagrinėjimui neturi. Todėl pirmosios instancijos teismas, neperžiūrėjęs V. S. pateiktų vaizdo įrašų, BPK 290 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė.
5. Kasatorius taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neperskaitė ikiteisminio tyrimo metu gautų dokumentų, liudytojų parodymų, liudijančių jo naudai.
Iš 2004 m. vasario 4 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tęsdamas bylos nagrinėjimą po pertraukos, kaip to ir reikalauja BPK 290 straipsnio 1 dalis, 276 straipsnio 2 ir 4 dalys, balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Taigi BPK 290 straipsnio 1 dalies, 276 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos V. S. baudžiamojoje byloje taip pat nebuvo pažeistos.
6. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas galėjo ir privalėjo naudoti įrašymo priemones, nes, be žodinių įrodymų, jokių kitų įrodymų byloje nėra.
BPK 260 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisiamojo posėdžio metu teismas gali naudoti garso ir vaizdo įrašymo priemones posėdžiui užfiksuoti. Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta teismo teisė, o ne pareiga naudoti šias priemones teisiamajame posėdyje. Pagrindinė procesinė posėdžio fiksavimo priemonė yra teisiamojo posėdžio protokolas, todėl garso ir vaizdo įrašai gali tik papildyti ar išryškinti posėdžio fragmentus. Be to, V. S., manydamas, kad būtina daryti teisiamojo posėdžio įrašus, atlikdamas savo procesines funkcijas, pats galėjo naudoti garso įrašymo priemones (BPK 260 straipsnio 3 dalis), tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi BPK 260 straipsnio 2 dalies reikalavimai šios bylos procese nebuvo pažeisti.
7. Kasatorius teigia, kad psichiatrinė ekspertizė jam buvo paskirta prašant V. D. atstovei N. D., taip pažeidžiant BPK 286 straipsnio 1, 2 dalis. Pasak kasatoriaus, pagal BPK 90 straipsnio 3 dalį prie psichiatrinės ekspertizės akto turėjo būti pridėta vaizdo medžiaga, taip pat į teismą iškviestas ekspertas, kuris būtų paaiškinęs, kodėl ekspertizės duomenys pateikti ne per 28, kaip reikalaujama, o per 42 dienas, tačiau tai nebuvo padaryta.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia nuteistasis, ambulatorinę teismo psichiatrinę–psichologinę ekspertizę paskyrė savo iniciatyva, nutartyje nurodydamas argumentus, kodėl ją tikslinga atlikti ir suformuluodamas klausimus ekspertui. Nukentėjusios V. D. atstovė pagal įstatymą tokio prašymo nepateikė, Taigi ekspertizė šioje byloje paskirta nepažeidžiant BPK 286 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų.
Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomas BPK 90 straipsnis reglamentuoja specialisto išvados surašymą. Tuo tarpu šioje byloje buvo pateiktas teismo psichiatrinės–psichologinės ekspertizės aktas, o ne specialisto išvada. BPK 88 straipsnyje, numatančiame bendruosius ekspertizės akto turiniui keliamus reikalavimus, nenustatyta, kad pateikiant ekspertizės aktą turi būti pridedama vaizdo medžiaga. Vadinasi, nepateikiant vaizdo įrašų kartu su ekspertizės aktu, minėto BPK straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.
Kasatorius teisus teigdamas, kad ekspertizės aktas turi būti surašomas ir išsiunčiamas ekspertizę paskyrusiai institucijai per keturias savaites (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499 patvirtintų Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 57.4 punktas). Kolegijos nuomone, šioje byloje nurodyto termino nesilaikymas nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes ekspertizės aktas buvo gautas iki priimant nuosprendį, ir tai neturėjo įtakos teismui išsamiai ir nešališkai išspręsti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Pagal BPK 285 straipsnį ekspertas dalyvauja nagrinėjant bylą teisme, jeigu ekspertizė buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu ir jei teismui pateiktas ekspertizės aktas nėra pakankamai aiškus. Tuo tarpu šioje byloje ekspertizė buvo paskirta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo nutartimi. Teismui nekilo abejonių dėl ekspertizės akto aiškumo, išsamumo, todėl teismas nemanė, kad reikalingi eksperto parodymai teisme ir visiškai pagrįstai jo į teismo posėdį nekvietė. Iš kasatoriaus nurodytų argumentų taip pat matyti, kad pagrindo kviesti į teismo posėdį ir apklausti ekspertą nebuvo.
Dėl kasatoriaus teiginių apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą
1. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis ne tiesiogiai teisme ištirtais įrodymais, o tik nukentėjusiosios V. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pripažino jį kaltu dėl tvirkinimo veiksmų 2002 metų rugsėjo pabaigoje, t. y. pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1, 2 dalis.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis), o nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pabrėžtina, kad šios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos neturi būti suprantamos tiesiogiai, jog nuosprendyje turi būti remiamasi tik tais kaltinamojo, liudytojų ar kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti. Iš pirmosios instancijos teismo 2004 m. vasario 5 d. nuosprendžio ir teismo 2003 m. lapkričio 12 d. posėdžio protokolo matyti, kad teismas, pripažindamas V. S. kaltu dėl tvirkinamųjų veiksmų 2002 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje, priešingai nei nurodo nuteistasis, rėmėsi, kaip ir reikalaujama BPK 242 straipsnio 1 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtais nukentėjusiosios V. D. nuosekliais parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme.
Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais. BPK 301 straipsnio 2 dalies norma draudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šiuo atveju nukentėjusiajai V. D. nebuvo taikomas anonimiškumas, ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje davė iš esmės nuoseklius parodymus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindas abejoti nukentėjusiosios V. D. parodymų objektyvumu.
Taigi pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas kaltinimą dėl V. D. tvirkinimo 2002 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje tik nukentėjusiosios parodymais, BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.
2. Kasatorius taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, išdėstydamas įrodymus, kuriais grindžiamas nuosprendis, nenurodė motyvų, kuriais atmetami kiti įrodymai, t. y. pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, kad nuteistojo kaltę visiškai įrodo nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kita byloje esanti medžiaga, analizavo tiek nukentėjusiųjų V. D., K. A., tiek liudytojų V. G., V. J., J. P. parodymus, ištyrė rašytinius įrodymus, o nuteistojo teiginį, kad nukentėjusiosios jam kerštauja už jų pačių įvykdytą vagystę jo bute, įvertino kaip gynybos taktikos priemonę, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi pirmosios instancijos teismas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų V. S. byloje nepažeidė.
Dėl kasatoriaus teiginių apie procesą apeliacinės instancijos teisme
1. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atidėdamas teismo 2004 m. lapkričio 30 d. posėdį, prieš tai neišklausius kasatoriaus parodymų, pažeidė BPK 322 straipsnio 1 dalį, taip pat tik paviršutiniškai apklausęs liudytojas V. G. ir V. J., tinkamai nepatikrino kitų įrodymų, iškraipė jų turinį, taip pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (toliau – ir Nutarimas) 6 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, išaiškindamas, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, pabrėžia, jog to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, taip pat, kad šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Nutarimo 25 punktas).
Šioje nutartyje minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 12 d. nutartimi, išnagrinėjusi V. S. kasacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 18 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydama, jog būtina iš naujo apklausti liudytojas V. G., V. J., įvertinti jų parodymus pagal kitų bylos įrodymų kontekstą ir pateikti motyvuotas išvadas dėl nuosprendžio. Iš apeliacinės instancijos teismo 2005 m. sausio 18 d. posėdžio protokolo ir nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas šiuos nurodymus įvykdė: iš naujo apklausė liudytojas V. G. ir V. J., pagarsino jų akistatos protokolus, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, šių liudytojų parodymus analizavo tiek atskirai, tiek pagal kitų bylos įrodymų kontekstą, išsamiai ištyrė ir įvertino nuteistojo V. S., liudytojų J. P., nukentėjusiųjų V. D. ir K. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė savo argumentus. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. S. apeliacinį skundą jo ribose išnagrinėjo išsamiai bei visapusiškai, apsvarstydamas jame nurodytus argumentus ir išdėstydamas motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje gali atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). BPK 324 straipsnio 6 dalies nuoroda, kad įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje (Įrodymų tyrimas) nustatytas taisykles, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai paskelbtas kaltinamasis aktas ir pakartotinai ištirti visi įrodymai (Nutarimo 11 punktas). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neprivalėjo iš naujo apklausti nuteistąjį V. S. bei ištirti visus įrodymus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis turi teisę dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl jo neatvykimas, jeigu jam buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, nekliudo nagrinėti bylą (BPK 322 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, tai, kad nuteistasis V. S., kuriam buvo laiku pranešta apie teismo posėdį, tačiau jis šiame posėdyje nedalyvavo, nereiškia, kad buvo pažeistas BPK 322 straipsnis.
Iš apeliacinės instancijos teismo 2004 m. lapkričio 30 d. posėdžio protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, neatvykus liudytojoms V. G. ir V. J., kurias, kaip minėta šioje nutartyje, iš naujo apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 12 d. nutartyje. Vadinasi, šių liudytojų dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo privalomas.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atidėdamas bylos nagrinėjimą prieš tai neapklausęs nuteistojo, BPK 322 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė.
2. Kasaciniame skunde V. S. taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai grąžino jo 2004 m. gruodžio 2 d. pareiškimą, kuriame buvo prašoma leisti užduoti klausimus liudytojoms V. G. ir V. J.
Baudžiamojo proceso įstatymai nenumato apeliantų teisės pakeisti ar papildyti paduotų apeliacinių skundų, todėl visi apeliacinio skundo pakeitimai ar papildymai grąžinami apeliantui (Nutarimo 4 punktas). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuteistajam V. S. grąžino nurodytą jo pareiškimą, pateiktą jau padavus apeliacinį skundą, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisės užduoti klausimus liudytojams suvaržymas, rungimosi principo pažeidimas.
Dėl kasatoriaus teiginių apie įrodymų vertinimą teisme
Kasatorius, nesutikdamas su įrodymų vertinimu, nurodo, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimai.
Kasatorius, teigdamas apie, jo nuomone, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimus, tvirtina, kad mokyklos direktoriui apklausiant nukentėjusiąsias ir liudytojas iš jų buvo reikalaujama pripažinti aplinkybes, kurių nebuvo; tokioje apklausoje nedalyvavo nukentėjusiųjų ir liudytojų tėvai, klasės vadovas; policijoje nukentėjusiosios ir liudytojos buvo apklaustos vienu metu viename kabinete; ikiteisminio tyrimo metu apklausiant mergaites buvo daromas psichologinis spaudimas.
Pabrėžtina, kad baudžiamojoje byloje nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai laikomi įrodymais tik tada, kai tokie parodymai gaunami nukentėjusiuosius, liudytojus apklausiant BPK nustatyta tvarka. Todėl mokyklos direktoriaus pokalbio su nukentėjusiosiomis ir liudytojomis metu gauta informacija pagal BPK nepriklausomai nuo to, ar šiame pokalbyje būtų ar nebūtų dalyvavę nukentėjusiųjų ar liudytojų tėvai, klasės vadovas, nėra įrodymai. Iš bylos matyti, kad kasatoriaus kaltė įrodyta BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais, o ne minėto pokalbio informacija.
Byloje nėra duomenų, išskyrus paties nuteistojo tvirtinimą, kad nukentėjusiosios ir liudytojos buvo apklausiamos vienu metu tame pačiame kabinete ir kad joms ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas psichologinis spaudimas. Nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausų protokolai rodo, kad liudytojos ir nukentėjusiosios buvo apklausiamos skirtingu metu, jų apklausų metu dalyvavo atstovės pagal įstatymą arba pedagogai, protokolai apklausiamų asmenų pasirašyti be pastabų.
Pagal BK 20 straipsnio 5 dalį, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos teisėjas įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme apklausiant V. S., nukentėjusiąsias V. D. ir K. A., liudytojus J. P., V. G., V. J. bei vertinant kitus byloje esančius duomenis minėti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti: V. S., nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai buvo vertinami tiek atskirai, tiek tarpusavyje, taip pat analizuojami atsižvelgus į kitus bylos duomenis. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į V. S. kaltinime inkriminuojamų nusikaltimų pobūdį, siekdamas išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes, paskyrė jam ambulatorinę teismo psichiatrinę–psichologinę ekspertizę.
Be to, šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai patikrino pirmosios instancijos ištirtų įrodymų vertinimą, atlikdamas įrodymų tyrimą, iš naujo išsamiai apklausė liudytojas V. G., V. J., ir su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu pagrįstai sutiko.
Taigi teismai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų, visapusiškai ir nešališkai ištyrę visas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, numatantį V. S. padarytą veiką.
Dėl kasacinio skundo teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
Nuteistasis V. S. kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad jam inkriminuotų nusikaltimų jis nepadarė ir yra nuteistas pagal melagingus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus iš keršto, nenorint grąžinti iš jo pavogtų pinigų. Kasatorius taip pat tvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bei įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė ir neįvertino, jog mokyklos direktorius suinteresuotas tuo, kad jis (kasatorius) būtų nuteistas, nukentėjusiosios V. D. parodymai nenuoseklūs, nukentėjusioji V. D. ir liudytoja V. G. ikiteisminio tyrimo metu pripažino davusios prieš jį melagingus parodymus, teismai taip pat nepatikrino liudytojos V. G. parodymų, liudijančių jo naudai, neapklausė visų tuo metu jo namuose buvusių mergaičių, nors jų vardai byloje minimi. Taigi kasatorius iš esmės neigia teismo išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo.
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl minėti nuteistojo V. S. kasacinio skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes, kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Be to, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteikia konsultacijų dėl bausmės vykdymo atidėjimo ir kasacinio skundo padavimo terminų, todėl kasatoriaus prašymai paaiškinti, nuo kada turi būti skaičiuojami bausmės vykdymo atidėjimo ir kasacinio skundo padavimo terminai, taip pat paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir nenustačiusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, numatytų BPK 369, 383 straipsniuose, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.
Į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2002 m. spalio 16 d. iki 2002 m. spalio 18 d.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Ona Aldona Budienė
Jonas Prapiestis
