Civilinė byla Nr. 3K-3-331/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-18129-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
27.3.2.5; 27.9; 44.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. (A. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui A. K. dėl nuostolių priteisimo regreso tvarka, tretieji asmenys – Vilniaus teritorinė muitinė, uždaroji akcinės bendrovė „Elvata“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas ir Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos 2004 m. balandžio 15 d. sudarė sutartį dėl bendradarbiavimo taikant garantijas, susijusias su muitinės procedūromis. Šios sutarties pagrindu ieškovas 2008 m. liepos 15 d. išdavė A. K. IĮ „Elvata“ 92 000 Lt polisą (garantiją). A. K. IĮ „Elvata“ 2008 m. gruodžio 31 d. pertvarkyta į UAB „Elvata“.
UAB „Elvata“ nesumokėjo mokesčių, todėl Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. rugsėjo 30 d. pareiškė ieškovui pretenziją–teikimą sumokėti 92 000 Lt muitų ir mokesčių. Pagal šią pretenziją ieškovas 2011 m. lapkričio 3 d. sumokėjo trečiajam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei 92 000 Lt, todėl pateikė atsakovui reikalavimą atlyginti nuostolius, tačiau šis geruoju to nepadarė.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo regreso tvarka 92 000 Lt nuostolių, 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Kadangi UAB „Elvata“ buvo iškelta bankroto byla, ieškovas nepareiškė kreditoriaus reikalavimo bankroto byloje, tai patikslinęs reikalavimą reiškė tik atsakovui A. K. Ieškovas nurodė, kad, pertvarkius A. K. IĮ „Elvata“ į UAB „Elvata“, ši perėmė įmonės teises ir pareigas. Prievolė sumokėti mokesčius atsirado tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. kovo 15 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A143-422/2011, todėl atsakovas, kaip pertvarkomo juridinio asmens dalyvis, turi šiuos nuostolius sumokėti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad skolininkų prievolių įvykdymas muitinei užtikrintas laidavimo draudimu; 2008 m. gruodžio 31 d. atsakovas jam priklausančią neribotos civilinės atsakomybės įmonę pertvarkė į ribotos civilinės atsakomybės uždarąją akcinę bendrovę; muitinės pretenzija dėl atsakovo bendrovės perimtos mokestinės prievolės pateikta viešajame registre įregistravus naują juridinio asmens teisinę formą (2011 m. rugsėjo 29 d.); atsakydamas į pareikštą pretenziją, ieškovas 2011 m. lapkričio 3 d. sumokėjo muitinei 92 000 Lt draudimo išmoką. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas negali būti atsakingas pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį dėl šios prievolės. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kuriose nustatyti draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykiai. Kadangi draudimo išmoka pagal laidavimo draudimo sutartį buvo išmokėta ne atsakovo įmonės teises ir pareigas perėmusiai bendrovei „Elvata“, kuri nepatyrė žalos, o muitinei, nepadariusiai žalos draudėjui, tai subrogacija šiuo atveju negalima. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas buvo apdraudęs skolininko prievolę sumokėti skolą muitinei sudarančius muitus ir mokesčius, susijusius su prekėmis, o tenkindamas muitinės pretenziją išmokėjo draudimo išmoką už nesumokėtus antidempingo mokesčius, t. y. ieškovas įvykdė draudimo apsaugos neturinčią prievolę.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 14 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą ir ieškinį tenkino. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos šalių teisiniams santykiams taikytinos draudimą reglamentuojančios teisės normos, bet pažymėjo, kad jis neteisingai aiškino bylos faktines aplinkybes, lemiančias pertvarkyto neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio subsidiariąją atsakomybę. Kolegija pripažino byloje nustatytomis šias aplinkybes: ieškovas 2004 m. balandžio 15 d. sudarė su Muitinės departamentu sutartį, pagal kurią jis pripažįstamas garantu, turinčiu teisę išduoti tretiesiems asmenims vienkartinės garantijos dokumentus; įsipareigojo vykdyti teisės aktų nustatytas ir išduotose garantijos dokumentuose įvardytas garantui tenkančias prievoles; ieškovas, vadovaudamasis Įsipareigojimų muitinei įvykdymo laidavimo taisyklėmis, 2008 m. liepos 15 d. išdavė A. K. IĮ „Elvata“ 92 000 Lt polisą (garantiją); 2008 m. gruodžio 31 d. A. K. individuali įmonė pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę; UAB „Elvata“ neįvykdė buvusios individualios įmonės perimtų mokestinių prievolių muitinei (nesumokėjo mokesčių); 2011 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus teritorinė muitinė pareiškė ieškovui pretenziją dėl 92 000 Lt muitų ir mokesčių sumokėjimo; pretenzijoje nurodyta, kad reikalavimo pagrindas atsirado pagal muitinei pateiktas 2006 m. liepos 11 d.–2008 m. kovo 4 d. deklaracijas, muitų ir mokesčių sumokėjimo terminas suėjo 2009 m. kovo 16 d.; pagal šią pretenziją ieškovas 2011 m. lapkričio 3 d. mokėjimo nurodymu Vilniaus teritorinei muitinei sumokėjo 92 000 Lt. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis kolegija nustatė, kad 2009 m. vasario 26 d. patikrinimo ataskaitoje Vilniaus teritorinė muitinė nusprendė įregistruoti UAB „Elvata“ skolą muitinei (99 740 Lt antidempingo muito, 18 055 Lt importo PVM, 5706 Lt delspinigių, 35 339 Lt baudos, iš viso – 158 840 Lt); UAB „Elvata“ šią patikrinimo ataskaitą apskundė, tačiau skundas buvo atmestas Muitinės departamento 2009 m. birželio 5 d. sprendimu; šį sprendimą UAB „Elvata“ apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. kovo 15 d. sprendimu skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Tokios nustatytos aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad A. K. IĮ „Elvata“ turėjo prievolę mokėti muitus ir mokesčius, todėl pertvarkęs įmonę jos savininkas atsakovas subsidiariai atsakingas už šias prievoles. Nauja UAB „Elvata“ teisinė forma Juridinių asmenų registre įregistruota 2008 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovo subsidiarioji atsakomybė pagal CK 2.104 straipsnį išlieka iki 2011 m. gruodžio 31 d. Ieškovas 2011 m. spalio 5 d. pateikė atsakovui A. K. ir A. K. IĮ „Elvata“ reikalavimą atlyginti nuostolius, o šiems jos neįvykdžius – 2011 m. lapkričio 25 d. pateikė ieškinį. Kolegija padarė išvadą, kad nepraleistas pertvarkomo juridinio asmens dalyvio trejų metų civilinės atsakomybės terminas. Kolegija sprendė, kad ieškovas pagrįstai nukreipė reikalavimą tik į subsidiariai atsakingą asmenį, nes Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi UAB „Elvata“ iškelta bankroto byla, 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu įmonė pripažinta pasibaigusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Šiomis nustatytomis aplinkybėmis kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimą, todėl teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, jog šiuo atveju šalių draudimo teisiniuose santykiuose galima subrogacija, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Kasatorius mano, kad ieškovo ir UAB „Elvata“ laidavimo draudimo teisiniams santykiams subrogacija negalėjo būti taikoma, nes tiek pagal įstatymą, tiek pagal kasacinio teismo formuojamą teismu praktiką, subrogacija aiškinama kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šiuo atveju draudikas (ieškovas) neperėmė kokių nors draudėjo (A. K. IĮ „Elvata“, kurios teises ir pareigas vėliau perėmė UAB „Elvata“) teisių į žalos atlyginimą; draudėjui apskritai nepadaryta kokios nors žalos, todėl subrogacija neįvyko. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo ne draudėjo reikalavimo teisės, bet draudėjo kreditoriaus (t. y. muitinės) reikalavimo teisės į patį draudėją perėjimą draudikui. Pagal CK 6.1015 straipsnio reglamentavimą subrogacija – draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ni8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-46/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-46/2009">3K-3-46/2009</a>; 2012 m. spalio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415/2012">3K-3-415/2012</a>; kt.) išaiškinta subrogacijos samprata – CK 6.1015 straipsnyje reglamentuotas reikalavimo teisės perėjimas draudikui išimtinai iš draudėjo, o ne kito asmens. Taigi, reikalavimo perėjimas draudimo santykiuose kvalifikuotinas subrogacija tik tuo atveju, kai draudikui pereina būtent draudėjo reikalavimo teisės į žalos atlyginimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Nenustačius šios esminės sąlygos (požymio), subrogacija netaikytina. Dėl to kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo taikė byloje subrogaciją reglamentuojančias teisės normas – ieškovas draudimo išmoką išmokėjo ne draudėjui (UAB „Elvata“, perėmusi A. K. IĮ „Elvata“ teises ir pareigas), o muitinei dėl UAB „Elvata“ neįvykdytos mokestinės prievolės. Ieškovas, kaip draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgijo ir negalėjo įgyti UAB „Elvata“, kaip draudėjo, reikalavimo teisių į žalos atlyginimą.
2. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatskyrė savarankiškų subrogacijos ir regreso institutų, taip pažeisdamas šiuos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad subrogacija ir regresas – netapačios sąvokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ni8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-46/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-46/2009">3K-3-46/2009</a>; 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ni8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-76/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-76/2008">3K-3-76/2008</a>; kt.). Esant draudimo santykiams, draudikas gali perimti teises ir subrogacijos pagrindu, ir regreso tvarka. Tarp šių institutų bendra tai, kad ir subrogacijos, ir regreso atveju draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką asmeniui, turinčiam ją gauti pagal draudimo sutartį, perima teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už draudžiamąjį įvykį asmens; be to, tai reikalavimo teisės perėjimo pagal įstatymą atvejai. Esminis subrogacijos ir regreso skirtumas – draudikas perima reikalavimo teisę iš skirtingo asmens: subrogacijos atveju – iš draudėjo, turinčio teisę į žalos atlyginimą, regreso – iš kreditoriaus, kuris turi reikalavimo teisę į draudėją, atsakingą už draudžiamąjį įvykį. Kasatoriaus nuomone, vieno iš institutų taikymą lemia draudėjo, kaip žalos atlyginimo prievolės šalies, padėtis. Nagrinėjamu atveju draudžiamasis įvykis konstatuotas pagal nustatytą aplinkybę, kad A. K. IĮ „Elvata“ (kurios teises ir pareigas vėliau perėmė UAB „Elvata“) nesumokėjo muitinei priklausiusių mokėti muitų ir mokesčių. Taigi, už draudžiamąjį įvykį atsakinga buvo UAB „Elvata“. Ieškovas, kaip draudikas, laidavimo draudimo sutarties pagrindu 2011 m. lapkričio 3 d. išmokėjo muitinei, kaip draudėjo kreditoriui, 92 000 Lt draudimo išmoką, taip įvykdydamas UAB „Elvata“ mokestinę prievolę. UAB „Elvata“ prievolė kreditoriui (muitinei) pasibaigė tinkamai ją įvykdžius ir atsirado nauja, regresinė prievolė, siejanti skolininką ir už skolininką prievolę įvykdžiusį asmenį (ieškovą). Ieškovas, kaip draudikas, ne subrogacijos, o regreso tvarka perėmė reikalavimo teisę iš muitinės. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl subrogacijos ir regresinės prievolės draudimo teisiniuose santykiuose, nes faktinėms aplinkybėms taikė subrogaciją reglamentuojančią teisės normą, nors byloje nustatyta, jog UAB „Elvata“ yra ir draudėjas, ir atsakingas už žalą (draudžiamąjį įvykį) asmuo.
3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs pirmiau nurodytų reikalavimo perėjimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų pažeidimų, kartu pažeidė ir CK 2.104 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus nuomone, subsidiarioji atsakomybė kasatoriui taikyta nesant visų jai taikyti būtinų sąlygų. Nepagrįstai ieškovo reikalavimo teisę pripažinęs perimta subrogacijos, o ne regreso pagrindu, apeliacinės instancijos teismas 92 000 Lt prievolę be teisinio pagrindo vertino kaip atsiradusią iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatskyrė dviejų skirtingais pagrindais atsiradusių ir skirtingais laikotarpiais egzistavusių UAB „Elvata“ prievolių – mokestinės prievolės muitinei ir regresinės prievolės atlyginti žalą ieškovui. A. K. IĮ „Elvata“, o po jos pertvarkymo – UAB „Elvata“ turėjo prievolę muitinei, tačiau ši baigėsi, kai ją tinkamai 2011 m. lapkričio 3 d. įvykdė ieškovas. Tą pačią dieną UAB „Elvata“ atsirado prievolė atlyginti ieškovui nuostolius, patirtus įvykdžius už UAB „Elvata“ mokestinę prievolę. Ši žalos atlyginimo prievolė, kasatoriaus nuomone, turėjo būti kvalifikuota kaip nauja prievolė, atsiradusi regreso tvarka po naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridiniu asmenų registre, už kurią kasatorius nebuvo ir negalėjo būti subsidiariai atsakingas. Dėl to teismui neidentifikavus ir neatskyrus dviejų skirtingais pagrindais atsiradusių ir skirtingais laikotarpiais galiojusių UAB „Elvata“ prievolių, netinkamai buvo taikyta CK 2.104 straipsnio 2 dalis.
4. Kasatorius pažymi, kad kasacinio teismo precedentais visiškai pakeistas įstatymo aiškinimas dėl subrogacijos ir regreso institutų prasmės. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė subrogacijos institutą, neatskyrė subrogacijos nuo regreso. Laidavimo draudimo santykiai specifiški, nes laidavimo draudimo sutartimi draudžiami ne draudėjo turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata ar turtu, o draudėjo kreditoriaus turtiniai interesai. Laidavimo draudimo sutartis suprantama kaip sutartis, pagal kurią draudikas už draudimo sutartyje nustatytą draudimo įmoką įsipareigoja draudėjo kreditoriui pagal draudimu užtikrintą prievolę sumokėti nustatyto dydžio draudimo išmoką, jeigu draudėjas savo kreditoriui neįvykdo visos ar dalies prievolės ir dėl to kreditorius patiria nuostolių. Taigi, draudiko ir draudėjo teisių ir pareigų įvykus draudžiamajam įvykiui pagal laidavimo draudimo sutartį išaiškinimas aktualus teismų praktikai.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorius labai daug dėmesio skiria subrogacijos instituto aiškinimui, siekdamas įrodyti, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Tačiau tik vienos kasatoriaus nurodytų kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2002) bylos aplinkybės panaši į nagrinėjamos bylos, bet ne identiškos. Kitose ginčai kilo ne iš laidavimo draudimo sutarties, todėl kasatorius neturėtų remdamasis jomis aiškinti subrogacijos instituto reikšmės šioje byloje.
2. Ieškovas pažymi, kad A. K. IĮ „Elvata“ 2008 m. liepos 15 d. pasirašė garantijos dokumentus ir gavo vienkartinę garantiją, kuri yra neatskiriama laidavimo draudimo sutarties dalis. Vienkartine garantija ieškovas (draudikas) prisiėmė solidariąją atsakomybę su draudėju prieš muitinę įmonės mokestinei prievolei įvykdyti. Minėta laidavimo draudimo sutartis sudaryta pagal Įsipareigojimų muitinei įvykdymo laidavimo draudimo taisykles Nr. 021, kurių 11.4 punkte nurodyta, kad draudikui, įvykdžiusiam draudėjo prievolę muitinei, pereina teisė reikalauti sumokėtos muitinei sumos iš draudėjo (subrogacija). Taigi, sumokėjęs muitinei, ieškovas įgijo reikalavimo teisę į asmenį, už kurį jis, kaip laiduotojas, įvykdė prievolę kreditoriui. Kasatorius klaidingai kvalifikuoja susiklosčiusius santykius, todėl nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ni8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-76/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-76/2008">3K-3-76/2008</a>, kurioje suformuluotos nuostatos dėl senaties taikymo draudimo bendrovei subrogacijos atveju, kai reikalavimo teisė pereina draudikui iš nukentėjusio asmens į žalą padariusio asmens draudiką Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pagrindu. Laidavimo muitinei ir laidavimo draudimo sutartys tarpusavyje susijusios, tačiau pagal jas šalys prisiima skirtingas prievoles, o šių sutarčių turinį ir sudarymo tvarką reglamentuoja skirtingi teisės aktai. Prievolė ieškovui atsirado iš laidavimo, o šis ginčas kilo dėl laidavimo draudimo sutarties sąlygų nevykdymo, kai CK 6.83 straipsnio l dalies pagrindu ieškovui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę. Kol laiduotojas nebuvo įvykdęs prievolės muitinei už skolininką, jis ir laiduotojas buvo solidariai atsakingi muitinei.
3. Ieškovas mano, kad šioje byloje nėra svarbu atriboti subrogacijos ir regreso institutus, nes tai neturi įtakos teismo sprendimui. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, draudikui įvykdžius draudėjo prievolę muitinei, pereina teisė reikalauti sumokėtos sumos iš draudėjo ir taip pasireiškia subrogacija draudimo teisiniuose santykiuose.
4. Ieškovas nurodo, kad prievolė mokėti muitus ir kitus mokesčius atsirado A. K. IĮ „Elvata“, kuri jos neįvykdė; įmonė buvo pertvarkyta į ribotos atsakomybės uždarąją akcinę bendrovę, kuri perėmė buvusiosios teises ir pareigas. Kasatorius, pertvarkęs juridinį asmenį, tapo bendrovės dalyviu ir vienasmeniu valdymo organu. Jis neginčija faktinių aplinkybių, liudijančių, kad yra visos CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos jo civilinei atsakomybei atsirasti. Kasatorius iš esmės nurodo, kad prievolė muitinei baigėsi ieškovui ją įvykdžius. Apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad prievolė mokėti muitus atsirado A. K. IĮ „Elvata“, kurią perėmė UAB „Elvata“, tačiau buvusios individualios įmonės savininkas neatleistas nuo subsidiariosios atsakomybes trejus metus. Kasatorius nepagrįstai aiškina, kad prievolė ieškovui atlyginti jo patirtus nuostolius yra nauja – toks aiškinimas paneigtų CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatas ir įteisintų galimybę skolininkams išvengti civilinės atsakomybės, piktnaudžiauti neribotos atsakomybės juridinių asmenų pertvarkymo teisėmis.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus teritorinė muitinė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skolininko įsipareigojimų muitinei, susijusių su tam tikrų muitinės procedūrų atlikimu, įvykdymo užtikrinimas reglamentuojamas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 482. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga ieškovo ir Muitinės departamento 2004 m. balandžio 15 d. sutartis, kurios pagrindu ieškovas sudarė laidavimo sutartį su muitine, ir Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos 2002 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 168 patvirtintos Įsipareigojimų muitinei įvykdymo laidavimo draudimo taisyklės Nr. 021 (toliau – Taisyklės), kurių pagrindu sudaryta muitinės procedūros vykdytojo (draudėjo A. K. IĮ „Elvata“) ir draudiko (ieškovo) laidavimo draudimo sutartis. Laidavimo muitinei ir laidavimo draudimo sutartys tarpusavyje glaudžiai susijusios ir skirtos tam pačiam teisiniam tikslui pasiekti, bet kartu tai skirtingi bei savarankiški sandoriai, pagal kuriuos jų šalys prisiima viena kitos atžvilgiu skirtingus įsipareigojimus. Reikalavimai šių sutarčių rūšių formai ir turiniui bei jų sudarymo tvarkai reglamentuojami skirtingų materialiosios teisės normų: laidavimo muitinei sutarties – Bendrijos muitinės kodekso, bendrųjų laidavimą reglamentuojančių CK normų, laidavimo draudimo sutarties – Draudimo įstatyme ir bendrosiose draudimą reglamentuojančių CK normų. Taigi, negali būti taikomi vienodi kriterijai šioms sutartims sudaryti, vykdyti ir įsipareigojimams pagal nevykdymo padarinius vertinti. A. K. IĮ „Elvata“ prievolė muitinei kilo pagal įstatymą, o ieškovo prievolė muitinei – iš laidavimo, o ne iš laidavimo draudimo sutarties. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalių teisminiams santykiams taikytinos draudimą reglamentuojančios teisės normos, kurios neatskiriamos nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taisyklių 11.4 punkte nustatyta, kad, draudikui įvykdžius draudėjo prievolę muitinei, pirmajam pereina teisė reikalauti sumokėtos muitinei sumos iš draudėjo (subrogacija). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2008">3K-3-320/2008</a>, nurodyta, kad laidavimo draudimo sutartis turi savo specifiką: jos sudėtinės dalys yra draudiko parengtos draudimo taisyklės, draudimo liudijimas (polisas), individuali draudimo sutartis, jei ji sudaryta (Draudimo įstatymo 78 straipsnis), draudėjo prašymas sudaryti draudimo sutartį ir laidavimo raštas. Taigi Taisyklės yra sudedamoji laidavimo draudimo sutarties dalis, kurių sutarties šalys privalo laikytis, todėl nagrinėjamu atveju šalių draudimo teisiniuose santykiuose subrogacija galima.
2. Kadangi kasatoriaus įmonė nauja teisine forma Juridinių asmenų registre įregistruota 2008 m. gruodžio 31 d., tai apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pertvarkomo juridinio asmens dalyvio trejų metų civilinės atsakomybės terminas išliko iki 2011 m. gruodžio 31 dienos, o ieškovas šio termino nepraleido. UAB „Elvata“ per protingą terminą draudimo įmonei, sumokėjusiai už ją mokestinę prievolę, nepateikė atsakymo į pareikštą reikalavimą, nenurodė draudimo išmokos galimybių, todėl ieškovas pagrįstai nukreipė reikalavimą tik į subsidariai atsakingą asmenį.
3. Trečiasis asmuo nurodo, kad kasatorius ydingai aiškina CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatą ir nepagrįstai daro išvadą, jog jam subsidarioji atsakomybė galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu, pertvarkius įmonę, reikalavimą būtų reiškusi muitinė, tačiau ši to nedarė. Muitų teisė – tai viešosios teisės šaka, kurioje vyrauja imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, teisės normose nustatomi griežti reikalavimai, kurių teisinių santykių subjektai privalo laikytis ir negali nuo jų nukrypti. Vilniaus teritorinė muitinė skolos išieškojimą vykdė iš A. K. IĮ „Elvata“ teisių perėmėjos UAB „Elvata“ griežtai laikydamasi mokesčių įstatymų nustatytos tvarkos, kurios negalima laisvai interpretuoti ar keisti (nesumokėtos 101 103 Lt mokestinės prievolės išieškojimas perduotas Turto bankui, UAB „Elvata“ likviduota, skola neatgauta).
4. Trečiasis asmuo pažymi, kad kasatorius savo teiginiams pagrįsti remiasi konkrečiomis bylomis, kuriose nagrinėjami įprasti draudimo santykiai (turto draudimas, civilinės atsakomybės draudimas ir kt.), nesusiję su draudimo laidavimo santykiais, be to, visą dėmesį koncentruoja į subrogacijos ir regreso esmės aiškinimą, atskirdamas šių institutų reikšmę nuo faktinių bylos aplinkybių. Trečiasis asmuo mano, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudiko teisės į atgęžtinį reikalavimą, esant laidavimo ir laidavimo draudimo teisiniams santykiams
Skolininko įsipareigojimų muitinei, susijusių su tam tikrų muitinės procedūrų atlikimu, įvykdymo užtikrinimas reglamentuojamas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Kodeksas, Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92). Visaapimanti muitų srities bendrijos teisė buvo sukurta Bendrijos muitinės kodeksu, kuriame sujungtos nuostatos, kurios anksčiau išdėstytos daugelyje Bendrijos teisės aktų (Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 preambulės 1 ir 2 konstatuojamosios dalys). Pažymėtina, kad Kodeksas yra priimtas reglamento forma. Kodekse kartu su Bendrijos ar nacionaliniu lygiu priimtomis jo įgyvendinimo nuostatomis nustatytos muitinės veiklos taisyklės, išdėstytos bendrosios taisyklės ir procedūros, užtikrinančios tarifų ir kitų Bendrijos lygyje taikomų priemonių, susijusių su Bendrijos ir trečiųjų šalių prekyba, įgyvendinimą (preambulės 3 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 1 dalis). Bendrijos muitinės kodekso VII antraštinėje dalyje „Skola muitinei“ išdėstytos nuostatos, reguliuojančios skolos muitinei atsiradimą, garantijas, užtikrinančias skolos muitinei sumokėjimą, skolą muitinei sudarančios pinigų sumos išieškojimą, skolos muitinei išnykimą ir kita. Garantas turi raštu įsipareigoti solidariai su skolininku sumokėti skolą muitinei sudarančią pinigų sumą, už kurią pateikta garantija, jeigu šią skolą bus privaloma sumokėti (Kodekso 195 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Kodekso 195 straipsnio 2 dalimi, garantu gali būti Bendrijoje įsteigtas ir atitinkamos valstybės narės muitinės pripažintas trečiasis asmuo. Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 482 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 104 straipsnio nuostatų įgyvendinimo“ patvirtino kriterijų, kuriuos atitinkantys asmenys gali būti laiduotojais arba garantais, aprašą (3.2 punktas). Nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingos ADB „BTA Draudimas“ ir Muitinės departamento 2004 balandžio 15d. sudaryta sutartis Nr. BL/2004-07/11B-57, kurios pagrindu ieškovas sudarė laidavimo sutartį su muitine, bei Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos 2002 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 168 patvirtintos Įsipareigojimų muitinei įvykdymo laidavimo draudimo taisyklės Nr. 021, kurių pagrindu muitinės procedūros vykdytojo (draudėjo A. K. IĮ „Elvata“, kuri 2008 m. gruodžio 31 d. pertvarkyta į UAB „Elvata“) ir draudiko („BTA Insurance Company“ SE, nuo 2011 sausio 1d. perėmusi likviduotos ir išregistruotos ADB „BTA Draudimas“ teises ir pareigas) sudaryta laidavimo draudimo sutartis. Šių sutarčių sudarymą patvirtina Draudimo liudijimas (polisas) Nr. D90000l78620 ir šio poliso neatskiriama dalis – 92 000 Lt vienkartinė garantija.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teisinių santykių specifika yra ta, jog draudimo įmonė laiduoja muitinei už skolininką, o skolininkas šį laidavimą apdraudžia. Laidavimo draudimo atveju draudikas, atlyginęs už skolininką (draudėją) šio skolą muitinei, įgyja teisę reikalauti iš draudėjo muitinei sumokėtos išmokos, taip pat ir netesybų (Taisyklių 11.4; 11.6 punktai). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad laidavimo draudimo sutartimi draudikas laiduoja, kad draudėjas, kuris yra įsipareigojęs atsakyti kreditoriui, įvykdys šią savo prievolę, o jeigu prievolės neįvykdys draudėjas – ją įvykdys laiduotojas draudikas. Šia sutartimi užtikrinama, kad naudos gavėjas gautų draudimo išmoką apdrausto dydžio nuostoliams padengti, bet tai nereiškia, kad draudėjas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo. Laidavimo draudime draudimo interesas yra padengti naudos gavėjo apdraustus nuostolius, o ne apsaugoti draudėją nuo išlaidų. Pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudėjo interesas draustis yra tas, kad galimus nuostolius už jį prisiimtų draudikas, bet, sumokėjęs nuostolius, neįgytų reikalavimo į jį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Kaduva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-463/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-463/2011">3K-3-463/2011</a>; kt.). Vadovaudamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos šalių ginčas apeliacinės instancijos teismo pagrįstai spręstas pagal jų sudarytos sutarties nuostatas, teisiškai vertinant ją kaip laidavimo draudimą, kuriame draudimo išmoką išmokėjęs draudikas – laiduotojas įgyja reikalavimo teisę į draudėją išmokėtos sumos apimtimi. Draudikas ir draudėjas – muitinės procedūros vykdytojas (A. K. IĮ „Elvata“) sudarė laidavimo draudimo sutartį, todėl draudikas, atlyginęs už skolininką (draudėją) jo skolą muitinei, įgyja teisę reikalauti iš draudėjo muitinei sumokėtos draudimo išmokos (Taisyklių 11.4 punktas).
Kasaciniame skunde keliami subrogacijos ir regreso institutų atribojimo klausimai. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai skolininkas turėjo sumokėti importo muitų skolą ir, gavęs Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą, jį apskundė. Kadangi skolininkas muitinei pateikė laiduotojo (ieškovo) garantiją, Vilniaus teritorinė muitinė per visą skundo nagrinėjimo teisme laikotarpį buvo sustabdžiusi apskųsto sprendimo vykdymą, o baigus nagrinėti ginčą teisme, atnaujino šio sprendimo įgyvendinimą – 2011 m. rugsėjo 30 d. pareiškė ieškovui pretenziją, šis pagal ją 2011 m. lapkričio 3 d. sumokėjo nurodytą sumą ir 2011 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atgręžtinio reikalavimo tenkinimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį ieškinio senaties terminas iš regresinių prievolių atsirandantiems reikalavimams prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo. Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jei įstatyme nenustatyta kitaip (CK 1.128 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo ir trečiojo asmens atsiliepimų į kasacinį skundą argumentais, kad šioje byloje neturi teisinės reikšmės šalių santykių kvalifikavimas kaip regreso ar subrogacijos, nes ieškinio senaties terminas atgręžtiniam reikalavimui tenkinti nepraleistas.
Dėl juridinio asmens dalyvio pareigos atsakyti pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį pertvarkomo juridinio asmens dalyvis subsidiariai atsakingas tik už pertvarkomo juridinio asmens prievoles, kurios atsirado iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre ir kurios nebuvo įvykdytos (nepasibaigė). Kasatorius mano, kad A. K. IĮ „Elvata“ 92 000 Lt prievolė muitinei (po juridinio asmens pertvarkymo perėjusi UAB „Elvata“) baigėsi tinkamai ją įvykdžius, kai už UAB „Elvata“ draudikas (ieškovas) sumokėjo 2011 m. lapkričio 3 d. muitinei 92 000 Lt draudimo išmoką.
CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre. Tokią taisyklę įstatymų leidėjas nustatė siekdamas užtikrinti pertvarkomo juridinio asmens kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariajam skolininkui nesiejama su išieškojimo pagal kreditoriaus reikalavimą pagrindiniam skolininkui pabaiga. Papildomo skolininko subsidiariosios atsakomybės prievolė gali būti teismo konstatuota tiek toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo pagrindiniam skolininkui, tiek atskiroje byloje pagal ieškinį subsidiariajam skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas” v. J. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-118/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-118/2011">3K-3-118/2011</a>; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Rūta ir Co“ v. K. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Mi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-42/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-42/2013">3K-3-42/2013</a>). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Elvata“ prievolė mokėti muitus ir mokesčius atsirado pagal 2006 m. liepos 11 d.–2008 m. kovo 4 d. pateiktas muitinės deklaracijas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs tai pertvarkomos A. K. IĮ „Elvata“ (neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens) prievole, sprendė, kad pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį įmonės savininkas A. K. subsidiariai atsakingas už šias prievoles. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad UAB „Elvata“ teisinė forma Juridinių asmenų registre įregistruota 2008 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovo subsidiarioji atsakomybė pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį išlieka iki 2011 m. gruodžio 31 d. Konstatavęs, kad pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šis terminas nepraleistas. Ieškovas (draudikas), prieš kreipdamasis į teismą, pateikė atsakovui (draudėjui) reikalavimą atlyginti nuostolius, o šiam jo neįvykdžius, pateikė teismui ieškinį. Remdamasi aptarta laidavimo muitinei sutartimi, laidavimo draudimo sutarties specifika ir pertvarkyto juridinio asmens dalyvio atsakomybės teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad atsakovo prievolė baigėsi, kai už UAB „Elvata“ draudikas (ieškovas) sumokėjo muitinei draudimo išmokos forma už reorganizuotos IĮ „Elvata“ nesumokėtus muito mokesčius. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad kasatorius netinkamai aiškina, jog prievolė ieškovui atlyginti jo patirtus nuostolius yra nauja – toks aiškinimas paneigtų CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatas ir įteisintų galimybę skolininkams išvengti prievolių įvykdymo, piktnaudžiauti neribotos atsakomybės juridinių asmenų pertvarkymo teisėmis. Minėta, kad laidavimo draudimo atveju draudikas, atlyginęs už skolininką (draudėją) šio skolą muitinei, įgyja teisę reikalauti iš draudėjo muitinei sumokėtos išmokos, nes prievolė ieškovui atsirado iš laidavimo, o nagrinėjamas ginčas kilo dėl laidavimo draudimo sutarties sąlygų nevykdymo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalį kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą atlyginti nuostolius. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą negavo iš skolininko atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą atlyginti nuostolius subsidiariai atsakingam skolininkui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad nuo pretenzijos ir pradinio ieškinio padavimo UAB „Elvata“ per protingą terminą nepateikus atsakymo į pareikštą reikalavimą bei nenurodžius draudimo išmokos atlyginimo galimybių, ieškovas pagrįstai nukreipė savo reikalavimą tik į subsidiariai atsakingą asmenį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2012).
Kartu pažymėtina, kad subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra papildoma. Jos esminis bruožas yra tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas” v. J. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-118/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-118/2011">3K-3-118/2011</a>; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje OMV Refining & Marketing GMBH v. R. A. P., bylos Nr. 3K-3-342/2012; kt.). Teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta pertvarkomo juridinio asmens dalyvių subsidiarioji trejų metų atsakomybė pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, suponuoja tai, kad toks dalyvis yra papildomas civilinės atsakomybės subjektas ir tokio skolininko pareiga atsakyti atsiranda tik tada, kai prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. įmonė „Megaskalė“ v. UAB „Karmo“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-541/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-541/2008">3K-3-541/2008</a>; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Rūta ir Co“ v. K. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Mi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-42/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-42/2013">3K-3-42/2013</a>).
Įstatyme konkrečiai nenustatyta, kokia tvarka turi būti pareikštas reikalavimas pagrindiniam skolininkui ir kas laikytina pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymu kaip sąlyga juridinio asmens dalyvio subsidiariajai atsakomybei kilti. Pertvarkomo juridinio asmens dalyvio subsidiariosios atsakomybės esminė sąlyga yra ta, kad reikalavimas asmeniui, kuris atsako subsidiariai, gali būti pareiškiamas tuo atveju, kai jų nepatenkina pagrindinis skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Rūta ir Co“ v. K. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Mi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-42/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-42/2013">3K-3-42/2013</a>). Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi UAB „Elvata“ iškelta bankroto byla, 2013 m. gegužės 22 d. teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QjItMjIzNC0zMDIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'B2-2234-302/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="B2-2234-302/2013">B2-2234-302/2013</a>, įmonė pripažinta pasibaigusi ir dėl to išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškovas 2011 m. lapkričio 25 d. pateikė atsakovui UAB „Elvata“ ieškinį, o iš atsakovo A. K. nuostolius prašė priteisti tik subsidiariai (kaip iš neribotos atsakomybės įmonės dalyvio); sužinojęs apie bankroto bylos iškėlimą, ieškovas reikalavimų įmonei nepareiškė, tačiau 2012 m. kovo 7 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo reikalavimą atlyginti nuostolius pareiškė tik vienam atsakovų – subsidiariai atsakingam asmeniui, motyvuodamas tuo, jog praleistas terminas kreditoriaus reikalavimams bankroto byloje pareikšti, taip pat nurodydamas, kad UAB „Elvata“ neturi turto ir jo reikalavimai nebus tenkinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog draudikui įvykdžius draudėjo prievolę muitinei pereina teisė reikalauti sumokėtos sumos iš draudėjo, nukreipiant savo reikalavimą tik į subsidiariai atsakingą asmenį. Pagrindiniam skolininkui UAB,,Elvatai“ iškėlus bankroto bylą ir jį išregistravus iš Juridinių asmenų registro, bendrovės prievolė ieškovui liko neįvykdyta, todėl, kaip teisingai nurodė ieškovas, subsidiarusis skolininkas (buvęs neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis) turi prievolę atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.
Vadovaudamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovo naudai nuostolius už pagrindinio skolininko prievolę kreditoriui iš subsidiariai atsakingo skolininko – atsakovo, tinkamai aiškino ir taikė CK 2.104 straipsnio 2 dalies ir 6.245 straipsnio 5 dalies normas. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl šių normų pažeidimo atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 31,10 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 31,10 Lt (trisdešimt vieną litą 10 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
Egidijus Laužikas
