Civilinė byla Nr. 3K-3-324/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03163-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
126.5; 126.8 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorių ABS Commerce Ltd., Alean Investment Limited, Alecastro Group Inc, Andrews Promotion Company Limited, Astrade Company Ltd., ATC Company Ltd, AVT & Installation Limited, Beet Engineering Ltd, Beet Equipment Ltd., Beverly Contracts Llp, BG Property Limited, ICC Co., S. E., R. B., A. B., Chase Trading Ltd, I. Ch., Clarabell Trading Company, Dageti Industrial Group Ltd., Delta Commerce Ltd, Downlord Projects Limited, Drake Robust, uždarosios akcinės bendrovės „Ekopakuotė“, Energo Servis SA, Eskreet Management Limited, Everman Trade Ltd., Exon-Ibt Limited, L. G., S. H., Heidelberg Group S.A., HNY Holding S.A., Imperial Investments Limited, IMP Solutions Ltd., Integral Invest Ltd., Intransition Group Limited, D. K., T. K., Klas&Co Trading Limited, Kotfell Trading Ltd., Lingars Corporation, London Capital (UK) Limited, D. P., B. M., S. M., Maxlink Invetsments Holdings Limited, Mirafina S.A., Moberg Company Inc., Morton Logistics Ltd., MP Holdings Group Inc., Muller And Partners Ltd., uždarosios akcinės bendrovės „NET logistics“, New Giant investments Ltd., Noxxwell Management Ltd., Oxwell Consolidated Corp., Pan European Shipping And Agency Service Limited, Parsel Company Ltd. S. A., Pombilo Enterprises Ltd., J. P., Profitrade Plc., RBT Alliance Inc., Restire Assets Corporation, Richhold Corporation Llp, Rights Management overseas Ltd., Rosneft Marine (UK) Limited, SBC International Limited, Sealine Finance S.A., Seatranscom Limited, Singular Information Resources Inc., M. P., Sovereign Express Ltd., Star Travel Ltd., Startex Management, Tantermane Limited, Trenfield Productions Inc., D. T. uždarosios akcinės bendrovės „Turto holdingas“, Unasella Assets Corp., Universal Management Company, Walden International Ltd, Warnberg Llp, Welt Line Ltd, Wilmington Worldwide Corp., Zeta Direct Investment Ltd., K. Z., iš viso 85 kreditorių, atstovaujamų advokatų Andriaus Mamontovo ir Viačeslavo Pavlovo (Viačeslav Pavlov); uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, uždarosios akcinės bendrovės PZU Lietuva gyvybės draudimas, akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“, A. N., A. B., A. S., A. R., A. V., B. V., S. V., A. S., A. L., N. L., A. L., A. P., Č. S., E. S., G. O., G. K., H. B. R., D. M., J. N., J. M., K. L., L. V., R. R., M. V., N. K., A. K., N. R., R. K., K. K., R. R., R. G., uždarosios akcinės bendrovės „Cemeka“, V. K., V. Š., V. Ch., V. J., V. Ž., V. R., V. A., O. L. A., V. V., D. Š., V. S., V. S., Š. K., A. Š., P. L., J. L., V. J., A. R., M. S., R. S., K. V.-S., V. P., R. B., Š. B., V. Š., V. I., A. I., I. C., D. V., B. G., I. Č., B. J., A. R., I. S., R. V., M. Z., E. V., J. G., D. G., M. V., N. E. V., T. B., I. Š., R. M., J. Ž., J. R., G. V., N. P., R. K., A. E. J., A. D., R. T., J. L., N. V., A. B., V. B., R. B., R. L., G. K., J. A. S., A. J., A. A. K., E. B., A. M., A. K., R. K., R. D.-K., E. K., K. R., R. K., V. Ž., L. S., V. S., E. K., K. K., S. M., V. B., A. L., A. V., L. V., N. K., Ž. J., G. K., A. M., A. P., V. J., L. J., D. J., J. D., D. P., A. G., T. Š., G. S., S. P., D. S., Z. B., O. T., A. T., J. K., L. T., A. K., A. Ž., A. L., E. V., J. L., A. L. komercijos įmonės, A. Z. gydymo įmonės „Pulsas“, J. M., G. S., V. S., A. M., I. Š.-D., A. B., S. B., R. B., J. K., E. L., E. M., T. V., V. J., A. L., A. J. Č., V. K., I. K., S. G., B. E. G., M. G., V. M., A. S., T. P., B. Z., A. N., R. N., J. N., D. G., Ž. A. G., L. G., J. S., N. P., A. L., V. P., D. K., A. B., L. L., S. K., V. V., F. M., O. J., J. K., J. D., uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių autoservisas“, J. R., V. P., uždarosios akcinės bendrovės „Alksnio dūmas“, E. V., J. B.-R., T. R., J. U., K. A. B., R. M., L. M., S. J., M. J., G. R., A. T., G. V., G. G., D. G., I. A., Šiaulių futbolo veteranų klubo „33“, VšĮ „Pramogų sala“, V. Š., B. J., A. Z. K., T. K., S. B., R. B., L. P., G. O., O. B., S. Ž., AB „Imeda“, V. K., K. P., G. K., M. M., uždarosios akcinės bendrovės „Zenasta“, J. P., V. P., D. T., A. M., bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Sign“, A. J. R., L. K., uždarosios akcinės bendrovės „Fortis Energy“, J. E. S., L. P., O. G., L. G., V. A., R. R., J. V., L. V., A. M., B. M., R. M., J. K., V. P., A. V., J. M., I. M., A. S., T. F., V. K. S., uždarosios akcinės bendrovės „Molupis ir ko“, V. M., R. M., R. Č., I. L., A. J., M. N., L. V., R. K., B. M., J. N., K. B., O. B., V. P., R. P., D. A., S. G., A. S., P. B., D. L., E. M., V. A., N. R., R. S., V. Ž., E. J., N. J., L. M., L. D., A. M., T. C., R. V., E. B., S. V., D. D., V. D., A. B., N. B., A. Z., V. M., A. R. T., R. C., L. V., G. M., R. B., V. V., A. M., J. O., G. P.-S., O. J. P., V. L., V. B., R. B., E. J., S. S., D. G., I. B., S. S., Z. V. K., D. V., A. Z., Z. K., G. G., D. P., A. L., S. Č., M. D. K., S. M., S. P., Č. P., V. P., V. K., R. Ž. D., L. D., S. I. D., M. Š., E. K., B. T. G., K. Š., V. V., L. N., R. N., A. K., P. V. Š., J. R., A. Č., J. S., E. M., E. M., G. B., D. K., I. K., M. A. B., D. L., I. L., G. G., R. Z., R. T., R. L., V. M., Z. M., K. S., A. D., A. R. Ž., V. P., V. E., G. P., A. M. S., R. P., A. Š., V. K., T. G., R. B., G. T., A. U., T. V., V. Š., M. P., S. C., R. R., I. O., N. M., G. K., J. M., R. G., A. M., Ž. M., A. T., R. B., S. A., I. V., J. K., A. K., J. Z. V., S. V., A. V., M. V., V. T., V. J., A. J., L. B., Z. Z., E. K., V. V., Č. Z., I. T., I. B., A. G. U., G. U., A. A., S. R., L. R., A. S. B., R. P. K., J. Š., Č. C., L. Š., J. J., R. R., V. V., G. B., Affine Limited, Bagenne Limited, Nevsky narodny bank, Marvel Computer Solutions Limited, Ars-Patent Inc., Tsarus Capital Inc., Triolux Sales Llp, Ashburg Ventures Corp., Nothern Trading Limited, Technologi Associated Inc., Makchachkala Shipping Limited, Telemix Ltd., Vavelax Company Inc., Power Assets Limited, Grace Industrial Group LLC, GP Investments and Development, Stenston Merchants Limited, Stockmile Express Inc., uždarosios akcinės bendrovės „Emorus“, Heavy Equipments LLP, Vitax Holding Corporation, A B., V. R., Y. T., A. H., iš viso 435 kreditorių, atstovaujamų advokatų Rimanto Simaičio ir Pauliaus Markovo, kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 29 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutarčių peržiūrėjimo, kuriomis nutarta kreditoriaus valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimą tvirtinti antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei valstybės įmonės Turto banko reikalavimus tvirtinti trečiąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile; Latvijas Respublikas Valsts ienemumu dienests reikalavimus tvirtinti ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile; trečiojo asmens akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“, kreditorių ABS Commerce Ltd., Alean Investment Limited ir kt., atstovaujamų advokatų Andriaus Mamontovo ir Viačeslavo Pavlovo, prašymai sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmesti, priimtų likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS bankroto byloje Nr. B2-2267-611/2013.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui SNORAS iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė Neil Cooper ir 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančio AB banko SNORAS administratoriaus pateiktą neginčijamų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Šia nutartimi teismas kreditorių VĮ Indėlių draudimo fondas, Latvijas Respublikas Valsts ienemumu dienests, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) finansinius reikalavimus patvirtino nenurodydamas šių kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartimi į kreditorių sąrašą įtrauktas VĮ Turto bankas, perėmęs dalį VMI reikalavimo; 2013 m. birželio 20 d. nutartimi patvirtinti patikslinti kreditorių VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, VMI ir VSDFV reikalavimai.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – Bankų įstatymas) 87 straipsnio 2 dalies, 3 dalies, 4 dalies ir kt. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimu konstatuota, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2–4 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Likviduojamo AB banko SNORAS administratorius prašė kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimus įtraukti į antrąją, o Latvijas Respublikas Valsts ienemumu dienests, VMI ir VSDFV – į trečiąją bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę.
Trečiasis asmuo AB „Rokiškio sūris“ prašė netvirtinti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimų antrojoje, o valstybės reikalavimų, atsiradusių iš mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, – trečiojoje eilėje, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS akcijų paėmimo visuomenės poreikiams“ (toliau – LRV nutarimas Nr. 1329) atsakovo akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams, visų atsakovo akcijų savininke tapo valstybė, atitinkamai valstybės ir su ja susijusių kreditorių finansiniai reikalavimai atsakovo bankroto byloje turėtų būti tenkinami septintąja eile.
Likviduojamo AB banko SNORAS kreditoriai ABS Commerce Ltd., Alean Investment Limited ir kt., atstovaujami advokatų A. Mamontovo ir V. Pavlovo, prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) su prašymu pagreitintos procedūros tvarka priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir Europos ir Tarybos 2009 m. kovo 11 d. direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino (toliau – Direktyva 94/19) arba Indėlių direktyva), 11 straipsnis, inter alia atsižvelgiant į subrogacijos principą, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis suteikti prioritetinę iš indėlininkų įgytų reikalavimų tenkinimo eilę garantijų sistemai, kai analogiška kreditorinių reikalavimų patenkinimo eilė nesuteikiama kitiems banko kreditoriams (indėlininkams), turintiems garantijų sistemos neapsaugotą indėlio likutį (viršijantį maksimalią draudžiamą sumą); 2) ar Direktyvos 94/19 11 straipsnis, inter alia atsižvelgiant į proporcingumo principą, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis garantijų sistemai įgyti prioritetinio kreditoriaus teises dėl reikalavimo dalies, lygios garantijų sistemos iš bankų surinktų draudimo įmokų dydžiui; 3) teigiamai atsakius į 1 ir (arba) 2 klausimą, – ar Direktyvos 94/19 11 straipsnis įpareigoja nacionalinį teismą netaikyti jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis); 4) ar Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. balandžio 4 d. direktyvos 2001/24 dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo (toliau – Direktyva 2001/24 arba Kredito įstaigų likvidavimo direktyva) 16 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į nediskriminavimo principą, reikia aiškinti taip, kad nustatant kreditorių reikalavimų eiliškumo tvarką draudžiama diskriminuoti kreditorius, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra kitose valstybėse narėse, o ne kredito įstaigos buveinės valstybėje narėje, palyginti su kreditoriais, kurių nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra Lietuvoje, ir konkrečiai – su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; 5) teigiamai atsakius į 4 klausimą, – ar Direktyvos 2001/24 16 straipsnio 2 dalis įpareigoja nacionalinį teismą netaikyti šiai direktyvai prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų (Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 ir 4 dalys). Taip pat prašyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nenustatyti kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimų atsakovo bankroto byloje tenkinimo eilės iki bus išspręstas Bankų įstatymo 87 straipsnio atitikties Europos Sąjungos teisei klausimas.
Kreditorių nuomone, Direktyvoje 94/19 minimą garantijų sistemos „teisę perimti“ indėlininko teises reikia suprasti tik kaip subrogaciją, t. y. tik kaip kreditoriaus pasikeitimą prievolėje be jokių papildomų teisių įgyto reikalavimo atžvilgiu atsiradimo, oBankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reglamentavimu VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ suteikta daugiau teisių už jai reikalavimus perleidusių indėlininkų turėtas teises, įteisinamas jos nepagrįstas praturtėjimas banko bankroto procese, taip pažeidžiamas šios direktyvos 11 straipsnis, Teisingumo Teismo praktikoje bei valstybių narių teisės tradicijose įtvirtinti subrogacijos, proporcingumo, nediskriminavimo principai, pažeidžiama Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio 2 dalis. Be to, Direktyvai 2001/24 „gimininga“ Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. kovo 19 d. direktyvoje 2001/17/EB dėl draudimo įmonių reorganizavimo ir likvidavimo, draudimo įmonių likvidavimo (toliau – Direktyva 2001/17) skirtingai reglamentuojamas kreditorių reikalavimo eilių bankroto procese klausimas ir garantijų sistemoms draudžiama įgyti prioritetinę eilę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 29 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 3 982 352 207 Lt reikalavimą likviduojamam AB bankui SNORAS antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1 762 229,32 Lt reikalavimą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 9 456 758,06 Lt reikalavimą ir VĮ Turto banko 1 427 990,18 Lt reikalavimą likviduojamam AB bankui SNORAS trečiąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile; Latvijas Respublikas Valsts ienemumu dienests 24 360,44 Lt ir 293 000,49 Lt reikalavimus ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile; trečiojo asmens AB „Rokiškio sūris“, kreditorių ABS Commerce Ltd., Alean Investment Limited ir kt., atstovaujamų advokatų A. Mamontovo ir V. Pavlovo, prašymus atmetė.
Vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 5 dalimi teismas konstatavo, kad teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla jų aiškinimo ar galiojimo klausimų. Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio).
Direktyvos 2001/24 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visiems kreditoriams, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra kitose valstybėse narėse, o ne buveinės valstybėje narėje, taikomos vienodos sąlygos ir tokia pat jų reikalavimų eiliškumo tvarka, kaip lygiaverčiams kreditorių, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra buveinės valstybėje narėje, reikalavimams. Šia nuostata draudžiamas kreditorių diskriminavimas. Direktyvos 94/19 11 straipsnyje įtvirtinta, kad, nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms numatytų kitų teisių, sistemos, pagal garantijas išmokančios kompensacijas, vykdant kredito įstaigos likvidavimo procedūrą turi teisę perimti indėlininkų teises į sumą, kuri lygi jiems išmokėtinai sumai. Teismas pažymėjo, kad pirmiau nurodytoje direktyvoje tiksliai nenustatyta, kaip turi būti įgyvendintas teisių perėmimas ir kokia kreditorių reikalavimų eile tokios indėlių garantinės sistemos reikalavimai, išmokėjus draudimo išmokas banko indėlininkams ar investuotojams, turėtų būti tenkinami, o teisė nustatyti finansinių reikalavimų eiles paliekama valstybėms narėms, įgyvendinančioms direktyvos nuostatas. Be to, direktyvos preambulėje yra įtvirtinti šios direktyvos tikslai: atkurti pasitikėjimą finansų sektoriuje ir jo tinkamą veikimą, išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą, pasiekti stabilesnį finansų rinkos veikimą, taip pat užtikrinti vartotojų apsaugą ir finansinį stabilumą. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime pažymėjo, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reglamentavimu būtent ir yra siekiama užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, garantuoti stabilią ir patikimą finansų sistemą, todėl teismas konstatavo, jog šio įstatymo 87 straipsnio 2 dalies nuostata atitinka Direktyvos 94/19 nuostatas ir joje įtvirtintus tikslus. Be to, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalima traktuoti taip pat kaip kitų kreditorių – esminį šio subjekto skirtumą nuo kitų kreditorių lemia jo vykdomos veiklos pobūdis bei jo reikšmė finansų sistemos stabilumui, tarp šio kreditoriaus ir kitų banko kreditorių – indėlininkų ar investuotojų – yra reikšmingų skirtumų, šie kreditoriai nėra lygiaverčiai, todėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies reglamentavimu įtvirtinant VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimų patenkinimo prioritetą nėra pažeidžiamas asmenų nediskriminavimo principas ar Direktyvos 2001/24 16 straipsnio 2 dalis. Teismas pažymėjo, kad kreditorių Direktyva 2001/17 nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes reglamentuoja draudimo įmonių reorganizavimą bei likvidavimą, šia direktyva siekiama kitų tikslų.
Bankų įstatymo 87 straipsnis įtvirtina eiliškumo tvarką, kuria tenkinami bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimai. Nagrinėjamu atveju kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas atsakovui kyla dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų atsakovo indėlininkams ir investuotojams išmokėjimu (Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis), o VMI ir VSDFV reikalavimai – dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis). Septintąja eile tenkinami banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko stebėtojų tarybos narių, banko valdybos narių ir banko administracijos vadovų reikalavimai (Bankų įstatymo 87 straipsnio 7 dalis). Neginčytina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1329 AB banko SNORAS akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams; akcijas patikėjimo teise valdyti, naudoti bei jomis disponuoti įgaliota Finansų ministerija. Vis dėlto trečiasis asmuo, teigdamas, kad visuomenės poreikiams paėmus atsakovo akcijas ir Lietuvos valstybei tapus atsakovo akcininke, VMI, VSDFV bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai turėtų būti tenkinami kaip AB banko SNORAS akcininko reikalavimai, nepagrįstai sutapatina ir susieja atskirus juridinius asmenis bei jų valdomą turtą, t. y. kreditorius VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, VMI ir VSDFV su Lietuvos valstybe. Teismas pažymėjo, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ administruojami indėlių draudimo bei įsipareigojimų investuotojams draudimo fondai, iš kurių banko indėlininkams bei investuotojams išmokamos draudimo išmokos, taip pat šios įmonės išlaikymo išlaidos yra sudaromi ne iš valstybės turto ar lėšų, tačiau iš kredito įstaigų jam sumokėtų draudimo įmokų už indėlininkų indėlius bei investuotojų įsipareigojimus. Lietuvos Respublikos valstybė tik kredituoja šios įmonės įsipareigojimų vykdymą, pritrūkus valstybės įmonės nuosavų lėšų. Kita vertus, Bankų įstatymo 87 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu siekiama tik paskutine eile, atsiskaičius su visais banko kreditoriais, patenkinti asmenų, kurių valdymas ir nulėmė banko nemokumą, t. y. banko akcininkų, jo stebėtojų tarybos bei valdybos narių ir administracijos vadovų, finansinius reikalavimus. O atsakovo akcijos visuomenės poreikiams paimtos jau nustačius, kad yra kilusi reali grėsmė, jog atsakovas dėl jo valdytojų veiksmų turi likvidumo sunkumų ir gali tapti nemokus, bei įvertinus atsakovo akcininkų ir jo vadovų nepakankamą pasirengimą ir galimybes užtikrinti patikimą ir riziką ribojantį banko valdymą. Tokiu atsakovo akcijų paėmimu visuomenės poreikiams buvo siekiama imtis veiksmingos banko indėlininkų, kreditorių ir banko klientų interesų apsaugos, taip pat visos bankų sistemos stabilumo ir patikimumo. Valstybės, kaip akcininkės, veiksmai nelėmė banko nemokumo.
Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime konstatavo, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimų banko bankroto byloje dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu bei VMI ir VSDFV reikalavimų dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų eilės prioritetas yra pateisinamas šių subjektų viešąja funkcija; be to, pažymėjo, jog teisinis reguliavimas, pagal kurį banko nemokumo atveju VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ir investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, vertintinas kaip įstatymo leidėjo siekis užtikrinti specialias priemones, kad indėlininkams ir investuotojams išmokėtos sumos būtų atkurtos, kad įvykus kitiems draudžiamiesiems įvykiams ir toliau būtų galima įvykdyti įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams užtikrinti bankų sistemos ir visos finansų sistemos stabilumą. Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis siekiama užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, bankais, taip garantuoti ne tik kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, yra tenkinami trečiąja eile, siekiama šalies ūkinę finansinę veiklą sureguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kad būtų užtikrintos veiksmingos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas.
Teismas konstatavo, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, jog šia eile tvirtinami reikalavimai, išimtinai susiję su valstybės, kartu ir jos visuomenės, interesais. Toks įstatyme nustatytas prioritetas įtvirtintas siekiant apsaugoti ne kitos valstybės, bet būtent Lietuvos Respublikos interesus – patenkinti svarbiausius Lietuvos visuomenės interesus ir socialinius poreikius. O Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus Latvijas Respublikas Valsts ienemumu dienests reikalavimas nėra susijęs su Lietuvos Respublikos ar jos visuomenės interesais, socialinių poreikių tenkinimu, todėl Latvijas Respublikas Valsts ienemumu dienests 293 000,49 Lt ir 24 360,44 Lt reikalavimai patvirtintini ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile (Bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, papildomai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra tas teismas, kuris privalo kreiptis į Teisingumo Teismą tuo atveju, jei jam nagrinėjant bylą kyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo. Nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, jei byloje keliamas Europos Sąjungos teisės taikymo klausimas yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Nagrinėjamoje byloje, nustatant kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimo tenkinimo eilę, nėra pagrindo vadovautis Europos Sąjungos teisės normomis ar spręsti dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies atitikties joms, nes kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumą pavesta nustatyti nacionalinei teisei. Kita vertus, Direktyvos 94/19 11 straipsnio nuostata visos direktyvos kontekste laikytina aiškia ir nereikalaujančia išaiškinimo. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, VMI, VSDFV ir VĮ Turto bankas yra specifiniai kreditoriai. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime nurodyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimų banko bankroto byloje dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu bei VMI ir VSDFV reikalavimų dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, eilės prioritetas yra pateisinamas šių subjektų viešąja funkcija. Ieškovai nenurodė jokių kitų atsakovo lygiaverčių kreditorių, veikiančių siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos bankų sistemos ir visos finansų sistemos stabilumą, ar vykdančių funkcijas, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti, bet gyvenančių (turinčių buveinę) kitoje valstybėje, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad teiginiai dėl Direktyvos 2001/24 16 straipsnio 2 dalies aiškinimo būtinumo nepagrįsti ir deklaratyvūs.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Likviduojamo AB banko SNORAS 85 kreditoriai, atstovaujami advokatų A. Mamontovo ir V. Pavlovo, bei 435 kreditoriai, atstovaujami advokatų R. Simaičio ir P. Markovo, kasaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartį bei tenkinti jų prašymus sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1329, remdamasi Lietuvos banko išvada, kad egzistuoja reali grėsmė, jog AB bankas SNORAS artimiausiu metu turės likvidumo sunkumų ir yra nemokus, nusprendė paimti AB banko SNORAS akcijas visuomenės poreikiams. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko SNORAS veiklos licenciją ir nutarė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokiais veiksmais Lietuvos valstybė pažeidė atsakingo valdymo principą ir valstybės pareigą nacionalizavus banką imtis maksimalių banko mokumą atkuriančių priemonių, užtikrinant kasatorių ir kitų AB banko SNORAS eilinių klientų nuosavybės teisių apsaugą ir neliečiamumą (Konstitucijos 23 straipsnis, Žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnis), turi būti pripažįstama, kad pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 7 dalį Lietuvos valstybės reikalavimai gali būti tenkinami tik septintąja kreditorių eile, t. y. suteikiant jiems žemesnį prioritetą nei eilinių banko klientų, tokių kaip kasatoriai, reikalavimams. Jokių išimčių valstybės reikalavimams, kai valstybė turi banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, arba priklausomai nuo to, kada akcijas valstybė įgijo, šioje teisės normoje nenustatyta.
Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinta, kad VĮ Indėlių draudimo fondo įstatinis kapitalas yra formuojamas iš valstybės biudžeto lėšų. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1K-003 patvirtintų VĮ Indėlių draudimo fondo įstatų 1 punkte nustatyta, kad VĮ Indėlių draudimo fondas yra pagal Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės iš valstybės turto įsteigta ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruota valstybės įmonė, jos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Finansų ministerija. Šių įstatų 2, 11 punktuose nustatyta, kad VĮ Indėlių draudimo fondui valstybės perduotas turtas ir VĮ Indėlių draudimo fondo įgytas turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, o VĮ Indėlių draudimo fondas valstybės turtą naudoja ir valdo tik patikėjimo teise. VĮ Indėlių draudimo fondo savininkė yra valstybė, jos teises ir pareigas įgyvendina Finansų ministerija, t. y. tas pats subjektas, kuris patikėjimo teise nuo 2011 m. lapkričio 16 d. valdo 100 proc. atsakovo akcijų. Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, kai VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmoka draudimo išmokas draudėjo indėlininkams, draudėjas privalo sumažinti įsipareigojimus gyventojams VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodytomis draudimo išmokų sumomis ir atitinkamai padidinti įsipareigojimus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, todėl jos turtas taip pat yra atsakovo, kurio visas akcijas valdo valstybė, įsipareigojimai, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai yra valstybės reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, visas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turtas (tiek nuosavas kapitalas, tiek gautinos sumos iš skolininkų) yra valstybės turtas, kurio dalį (gautinas sumas) privalo grąžinti atsakovas, nuosavybės teise priklausantis valstybei. Susidaro tokia situacija, kai valstybė reikalavimą turi pati sau.
2. Priimant skundžiamas nutartis, pažeisti Chartijos 17 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimai, susiję su asmens nuosavybės teisių apsauga, taip pat Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtinti nediskriminavimo ir asmenų lygybės principai. Direktyvos 94/19 3 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos teritorijoje būtų įdiegta ir oficialiai pripažinta viena ar kelios garantijų sistemos, t. y. Indėlių draudimo direktyvoje valstybei narei nustatyta pareiga garantuoti indėlininkų lėšų apsaugą tam tikra suma, tačiau nėra nurodoma, kokiu konkrečiu būdu valstybė turi tokią garantijų sistemą sukurti. Perkeldama atitinkamus Indėlių draudimo direktyvos reikalavimus į nacionalinę teisę kiekviena valstybė Europos Sąjungos narė privalo sukurti tokią garantijų sistemą, kuri vienareikšmiškai ir kategoriškai atitiktų ir Konvencijos, ir Chartijoje įtvirtintus principus. Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalimi išskirtinai vienintelio subjekto – VĮ Indėlių draudimo fondo – galimi nuostoliai dėl banko bankroto (šiuo atveju valstybei priklausančio banko), kurių galbūt atsirastų išmokėjus indėlių draudimo lėšas, perkeliami kitiems kreditoriams, įrašytiems į žemesnes reikalavimų tenkinimo eiles. VĮ Indėlių draudimo fondo, kaip kreditoriaus bankroto procese, teises patenkinant kitų banko kreditorių teisių sąskaita, už tai likusiems kreditoriams niekaip neatlyginant, nors pagal įstatymus nuosavybė negali būti paimama neatlygintinai, net visuomenės poreikiams – asmens praradimai privalo būti kompensuojami. Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio išlyga dėl mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimo garantavimo suteikia teisę valstybei atimti (apriboti) tik paties subjekto, turinčio prievolių valstybei, susijusių su mokesčiais, kitomis rinkliavomis ir baudomis, tačiau ne jo kreditorių nuosavybę. Dėl to ši išlyga nesuteikia teisės atimti (apriboti) ne paties bankrutuojančio banko, o jo kreditorių nuosavybę (reikalavimo teises). Skundžiama nutartimi iš esmės įtvirtintas mechanizmas, kurį įgyvendinus visiems bankrutavusio banko kreditoriams priklausantis turtas bus perskirstomas taip, kad jį visą gaus išimtinai valstybė. Konvencijos 14 straipsnyje nurodytas nediskriminavimo pagrindų sąrašas, kuriais remiantis draudžiama diskriminuoti, nėra baigtinis. Nepagrįstas diferencijavimas bet kokiu identifikuojamu pagrindu tai pačiai grupei (šiuo atveju AB banko SNORAS kreditorių grupei) priklausančių asmenų laikytinas nepateisinama diskriminacija. Šioje konkrečioje situacijoje diferencijuojama yra pagal tai, ar kreditorius turi sąsajų su valstybe, jos institucijomis.
3. Nagrinėjamoje byloje aktuali ir vertinama ne tik nacionalinė teisė, bet ir Europos Sąjungos teisė, prerogatyvą aiškinti Europos Sąjungos teisę turi tik Teisingumo Teismas, kurio praktikoje nebuvo spręsta dėl Direktyvos 94/19 11 straipsnio taikymo ar tikslo, todėl nagrinėjama byla neatitinka acte clair doktrinos reikalavimų ir nacionaliniai teismai negali patys pasisakyti dėl šio teisės akto turinio ar tikslų. Direktyvos 94/19 11 straipsnyje nustatyta, kad subrogacijos teisę garantijų sistemos gali įgyvendinti nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms numatytų kitų teisių, taip siekiama užtikrinti subrogacijos esmę, nesilpninant kitų kreditorių teisių apsaugos. Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, suteikianti antrosios eilės kreditoriaus statusą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, netinkamai įgyvendina Direktyvą 94/19, nes suteikia išimtinę teisę tik vieninteliam subjektui banko bankroto procese tenkinti savo reikalavimus, kylančius iš indėlininkams išmokėtų draudimo išmokų, antrąja eile, sudaro galimybę VĮ Indėlių draudimo fondui atgauti lėšas prioriteto tvarka net ir tuomet, kai VĮ Indėlių draudimo fondo surinktų draudimo įmokų visiškai pakanka išmokoms atlikti, t. y. suteikia daugiau teisių už reikalavimus perleidusių indėlininkų turėtas teises ir įteisina nepagrįstą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ praturtėjimą, todėl yra neproporcingas ir varžo kitų kreditorių teises daugiau nei reikia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tikslams pasiekti. Atsižvelgiant į Direktyva 2001/24, Direktyvą 2001/17 dėl draudimo įmonių reorganizavimo ir likvidavimo (draudimo įmonių likvidavimo klausimus reguliuojančią labai panašiai į bankų likvidavimą), joje skirtingai aptariami kreditorių reikalavimo eilių bankroto procese klausimai ir draudžiama garantijų sistemoms įgyti prioritetinę eilę. Kasatorių nuomone, vadovaujantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Indėlių draudimo direktyvos taikymo apimties, galimų išimčių esmės bei įgyvendinimo.
4. Direktyvos 2001/24 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis draudžiama diskriminuoti kreditorius. Dėl subrogacijos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas išlieka lygiaverčiu dėl indėlininko reikalavimui draudžiamos indėlio sumos, lygiai tokiu pat savo esme jis laikytinas ir indėlio sumą viršijančiam indėlininko reikalavimui, dėl to indėlininkų reikalavimai, viršijantys draudžiamąją indėlio sumą, laikytini lygiaverčiais indėlininkų ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimams grąžinti draudžiamąją indėlio sumą. Dėl to kitų valstybių narių indėlininkų reikalavimai (viršijantys draudžiamąją indėlio sumą) neturėtų būti priskiriami ketvirtajai kreditorių reikalavimų tenkinimo eilei, kai lygiaverčiai Lietuvoje buveinę turinčio VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai tenkinami antrąja eile. Klaidingą Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio 2 dalies supratimą bei ES teisės viršenybės principo pažeidimą ipso facto iliustruoja Latvijas Respublikas Valsts ienemumu dienests reikalavimo tenkinimas ketvirtąja eile, nors analogiškos nacionalinės institucijos – VMI lygiavertis reikalavimas tenkinamas trečiąja eile. Taip pažeidžiamas ES teisės nediskriminavimo principas kitoje valstybėje narėje (Latvijos Respublikoje) įsisteigusio subjekto lygiavertį reikalavimą priskiriant žemesnei reikalavimo eilei nei nacionalinio subjekto (VMI) finansinį reikalavimą. Kasatorių nuomone, analogiškai šios nuostatos pažeidžiamos ir dėl jų VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priskyrus antrosios eilės kreditoriams, nors kasatoriai, turintys neapdraustus indėlių likučius, yra ketvirtojoje eilėje.
435 kreditoriai pareiškė prisidėjimą prie 85 kreditorių kasacinio skundo, o kreditorė M. M. ir UAB „Plungės lagūna“ – prie 435 kreditorių kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos bankas prašo atmesti skundus ir kasatorių prašymą dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, nurodydamas šiuos savo prašymo motyvus:
1. Teismas teisingai pažymėjo, kad valstybės, kaip akcininkės, veiksmai nelėmė banko SNORAS nemokumo. Valstybė šiuo atveju visuomenės poreikiams paėmė akcijas tokio banko, kuris jau turėjo rimtų likvidumo ir mokumo sunkumų ir dėl to buvo kilusi grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1329). Šis Vyriausybės nutarimas skirtas ne banko mokumui atkūrti, o tam, kad valstybė galėtų laiku imtis visų veiksmų, reikalingų bankų sistemos stabilumui, patikimumui ir viešajam interesui užtikrinti. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime pažymėjo, kad finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga. Tenkinant apeliantų prašymą tenkinti kreditorių reikalavimus ne pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 ir 3 dalis, o septintąja eile, būtų neatsižvelgiama ne tik į Bankų įstatymo 87 straipsnio 7 dalies tikslus, bet ir į viešąjį interesą. Jokiais teisės aktais neįtvirtinta valstybės pareigos visada spręsti konkretaus banko, net jei jo akcijos laikinai paimamos visuomenės poreikiams, mokumo problemas. Dėl to nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad valstybei, paėmusiai banko akcijas visuomenės poreikiams, kilo pareiga imtis maksimalių banko mokumą atkuriančių priemonių.
2. Negalima sutikti su kasatorių teiginiu, kad tvirtinant banko SNORAS kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę buvo atimta jų nuosavybė. Skundžiama teismo nutartimi nepaneigiama kasatorių teisė reikalauti, kad bankas SNORAS patenkintų jų reikalavimus.
3. EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad skirtingas asmenų traktavimas yra diskriminacija tik tada, jei jis „neturi objektyvaus ir protingo pateisinimo“, t. y. jei juo nesiekiama „teisėto tikslo“ arba nėra „pagrįsto proporcingumo“ tarp įgyvendinimui naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo. EŽTT šiuo aspektu taip pat pažymi, kad valstybės turi tam tikrą diskreciją, t. y. veiksmų laisvę nustatant, ar skirtingas traktavimas yra pateisinamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio normos nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų.
4. Kasatoriai teigia, kad proporcingumo principas buvo pažeistas dėl teismo nutarties antrąja eile tenkinti visą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimą dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokomis, o ne tik tą dalį, kuri buvo pasiskolinta iš valstybės. Kasatorių manymu, to būtų pakakę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tikslams. Tokia kasatorių nuomonė nepagrįsta, nes indėlių draudimo sistemai veikti tinkamai, išlaikant indėlininkų ir investuotojų pasitikėjimą sistemos sugebėjimais laiku išmokėti draudimo išmokas, ypač svarbu, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ visada turėtų pakankamai lėšų.
5. Direktyvos 2001/24 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą diskriminuoti kitų Europos Sąjungos valstybių narių kreditorius esant lygiaverčiams jų reikalavimams aiškinant kaip absoliutų, t. y. kad kone visi kreditoriai turi būti laikomi „lygiaverčiais“, tai iš esmės visiškai eliminuotų galimybę valstybių narių teisėje nustatyti kokias nors bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimo tenkinimo eiles.
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į 85 kreditorių kasacinį skundą prašo skundžiamas teismų nutartis palikti nepakeistas ir priteisti jam iš kasatorių bylinėjimosi išlaidas, nurodytą prašymą grįsdamas šiais esminiais argumentais:
1. Jei kasatoriai mano, kad aptariamų direktyvų nuostatos netinkamai perkeltos į Bankų įstatymą ir taip yra pažeidžiamos jų teisės, jie gali reikalauti Indėlių direktyvą taikyti tiesiogiai. Indėlių direktyvos 11 straipsnio, Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio 2 dalis atitinka tiesioginio veikimo reikalavimus. Teisingumo Teismo praktikoje pažymėta, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio aspektu yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios, jomis galima remtis, jei per nustatytą terminą nebuvo priimtos įgyvendinimo priemonės, ginčijant bet kurią direktyvos neatitinkančią nacionalinės teisės nuostatą, arba tuo atveju, jei jos apibrėžia teises, kuriomis asmenys gali remtis valstybės atžvilgiu. Spręsdamas ginčą, teismas teisę taiko ex officio ir nėra saistomas bylos šalių teisinių argumentų. Tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys skirtingai interpretuoja Indėlių direktyvos nuostatas, nereiškia, jog bylą sprendžiančiam teismui jos yra neaiškios. Bylą nagrinėjančiam teismui manant, kad Bankų įstatymo 87 straipsnyje netinkamai perkeltas Indėlių direktyvos 11 straipsnis, Indėlių direktyvos nuostatas galima taikyti tiesiogiai, nesikreipiant į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.
2. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neginčija, kad turi tas pačias teises, kaip ir indėlių draudimo išmokas gavę banko kreditoriai, t. y. ne ginčo tvarka, nelaukiant kitų aukštesnės eilės kreditorių reikalavimų tenkinimo pabaigos – teisę atgauti iki 100 000 eurų už bankui patikėtas lėšas. Subrogacija nereiškia, kad naujasis kreditorius negali įgyti privilegijų kitų kreditorių atžvilgiu. Indėlių direktyvos 11 straipsnio nuostatomis ne tik nedraudžiama teisės aktais nustatyti ar riboti jau įtvirtintas kitas nacionalinėje teisėje indėlių garantijų sistemoms suteikiamas teises, bet ir pabrėžiama, kad ši teisė nepažeidžia (neapriboja) kitų nacionalinėje teisėje indėlių garantijų sistemai nustatytų teisių.
3. Sprendžiant klausimą dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir jos taikymo, neturi ir negali būti taikomos kasatorių nurodytos direktyvų normos. Nors Bankų įstatymas, kaip nurodyta šio įstatymo priede, įgyvendina Indėlių direktyvos ir Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos nuostatas, tačiau VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimo tenkinimo eilę nustatanti Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, dėl kurios taikymo kelią klausimą kasatoriai, neskirta šioms direktyvoms įgyvendinti, įskaitant Indėlių direktyvos 11 straipsnį ir Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio 2 dalį. Indėlių direktyva iš esmės yra įgyvendinama IĮIDĮ, o Bankų įstatyme (10 straipsnio 1 dalies 3 punktas) inkorporuotas tik Indėlių direktyvos 3 straipsnio 1 dalies antras sakinys, o Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos įgyvendinimui iš esmės skirtas tik Bankų įstatymo tryliktasis skirsnis. Kredito įstaigų likvidavimo direktyvoje nėra reglamentuojamas klausimas dėl bankrutavusio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilių. Remiantis šios direktyvos konstatuojamosios dalies 17 punktu ir 10 straipsnio 2 dalies h punktu, banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas nustatomas pagal buveinės valstybės narės teisę.
4. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra trys privalomos nuosavybės teisės ribojimo sąlygos: teisėtumas, ribojimas tenkinant viešąjį interesą ir proporcingumas. Vertindamas veiksmų atitiktį Konvencijos Pirmojo protokolo 1-ajam straipsniui, teismas privalo atlikti visuminį situacijoje persipynusių interesų vertinimą, turint omenyje, kad Konvencijos tikslas – efektyvi ir reali teisių apsauga.
5. Valstybės įmonė yra savarankiškas juridinis asmuo, veikiantis nepriklausomai nuo savo dalyvio, nors ir yra įsteigtas viešiesiems interesams tenkinti (CK 2.34 straipsnio 2 dalis). Banko akcininke po jo akcijų nacionalizavimo, yra valstybė, tačiau tai nereiškia, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ gali būti prilyginama Banko akcininkui.
6. Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad jis atsisako atsakyti į jam pateiktus klausimus, jei prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (Teisingumo Teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimas Melloni, C-399/11). Šiuo atveju kasatorių siūlomi klausimai prisikirti hipotetinių klausimų, nesusijusių su pagrindine byla, kategorijai.
7. Kasaciniam teismui nusprendus kreiptis į Teisingumo Teismą, užduoti apeliantų siūlomų klausimų negalima, nes jie suformuoti ydingai. Indėlių direktyvos 11 straipsnyje expressis verbis nustatyta, kad teisę perimti indėlininkų teises garantijos sistemos įgyja nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms numatytų kitų teisių. Tokia aiški Indėlių direktyvos nuostata leidžia teigti, jog subrogacijos instituto įgyvendinimą nacionalinėje teisėje pasirenka Indėlių direktyvą įgyvendinanti valstybė. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 288 straipsnio antrojoje pastraipoje expressis verbis nurodoma, jog direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Ar Bankų įstatymo 87 straipsnis atitinka proporcingumo principą, turi būti aiškinama pagal nacionalinės, o ne Europos Sąjungos teisės kategorijas. Teisingumo Teismas neaiškina nacionalinės teisės, tokią kompetenciją turi tik nacionalinis teismas, todėl nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo.
Atsiliepimais į kasacinius skundus atsakovas likviduojama AB bankas SNORAS, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir AB Turto bankas prašo skundžiamas teismų nutartis palikti nepakeistas, nurodydami argumentus, iš esmės analogiškus pirmiau išdėstytiems atsiliepimų į kasacinį skundą argumentams.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl indėlininkų ir investuotojų draudiko reikalavimo bankroto procese tenkinimo Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies pagrindu pagrįstumo
Kasatoriai, skųsdami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, kuriais pripažintas kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimo likviduojamo AB banko SNORAS bankroto procese tenkinimas antrąja eile pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, iš esmės kvestionuoja šios teisės normos taikymą pagal byloje susidėjusias aplinkybes. Savo poziciją jie grindžia nacionaline ir tarptautine teise. Dėl pirmosios grupės argumentų, be kitų motyvų, jie nurodo, kad negalimas Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies taikymas, nes: pažeidžiama jų teisė į nuosavybę (Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis) už tai negaunant adekvačios kompensacijos; jų teisių suvaržymas neproporcingas, diskriminuojantis valstybės atžvilgiu; valstybės, nacionalizavusios AB banką SNORAS, reikalavimai turėtų būti tenkinami septintąja eile, nes ji tapo šios kredito įstaigos akcininke (Bankų įstatymo 87 straipsnio 7 dalis).
Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad dėl šių kasatorių argumentų iš esmės pasisakyta Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime. Konstitucinis Teismas inter alia nurodė: 1) valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu; pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kitų banko kreditorių, inter alia nurodytųjų ketvirtojoje kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje, yra esminių skirtumų; nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu reguliavimu paneigiami Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo reikalavimai, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai; 2) pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nepaneigiama bankrutuojančio banko kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilė yra žemesnė nei VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, teisė reikalauti patenkinti jų reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytu reguliavimu pažeidžiamos kitų banko kreditorių nuosavybės teisės, kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio; 3) finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą, todėl pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas; vienas iš būdų garantuoti finansų sistemos saugumą, stabilumą, patikimumą – nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų siekiama užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais; teisinis reguliavimas [Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis] vertintinas kaip įstatymų leidėjo siekis užtikrinti specialias priemones, kad indėlininkams ir investuotojams išmokėtos sumos būtų atkurtos, kad įvykus kitiems draudžiamiesiems įvykiams ir toliau būtų galima įvykdyti įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams užtikrinti bankų sistemos ir visos finansų sistemos stabilumą; tokiu teisiniu reguliavimu siekiama inter alia užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, ir taip garantuoti ne tik kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje transformuojamos (inkorporuojamos) tarptautinės sutartys, inter alia Konvencija. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konvencija siekiama tų pačių žmogaus teisių apsaugos tikslų skirtingais lygmenimis – atitinkamai šalies ir tarptautiniu mastu. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys (šiuo atveju – Konvencija). Konvencija tiesiogiai neformuluoja, nes to ir negalima būtų įgyvendinti, reikalavimo, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis. Vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Be to, Konstitucinio Teismo pažymėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl įstatymų atitikties Konstitucijai, atlieka visuminį jos, kaip vientiso teisės akto, aiškinimą inter alia atsižvelgdamas į tarptautinės teisės, įskaitant Konvencijos, kuri yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis, teisės normas ir jų oficialų aiškinimą (jurisprudenciją). Dėl to Konstituciniam Teismui pripažinus atitinkamo įstatymo atitiktį Konstitucijos normoms, iš esmės analogiškoms įtvirtintosioms Konvencijoje, [netiesiogiai] laikytina, kad toks įstatymas suderintas ir su atitinkamomis Konvencijos nuostatomis, išskyrus atvejus, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuotų priešingai.
Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio taikymo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas skundžiamus valstybės institucijos veiksmus suvaržyti kreditorių teisę į reikalavimų patenkinimą yra vertinęs pagal bendrąją – teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimo – taisyklę, pripažinęs, jog kartais sudėtinga vienareikšmiškai skundžiamą nuosavybės teisės ribojimą priskirti nuosavybės atėmimui ar nuosavybės naudojimo kontrolei (žr., pvz., mutatis mutandis, Bäck v. Finland, no. 37598/97, 20 July 2004, par. 58). Taigi kasatorių argumentai, susiję su atitinkamų kreditorių eilių nustatymo tariamu nesuderinamumu su Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu, vertintini pagal bendrąją šio straipsnio taisyklę, nes iš esmės bankroto procese nustatant kreditorių eiles yra taikomi įstatyme nustatyti šiam procesui būdingi teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet koks valstybės valdžios institucijų vykdomas nuosavybės teisių suvaržymas turi būti teisėtas, turi atitikti teisėtą viešojo (bendrojo) intereso tikslą ir nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso reikalavimų ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai, pusiausvyrą (žr., pvz., Suljagic v. Bosnia and Herzogovina, no. 27912/02, 3 November 2009, par. 40-44). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad konkrečių kreditorių eilių nustatymo teisinis pagrindas (Bankų įstatymas) buvo išsamiai aptartas pirmiau. Dėl konkrečių eilių nustatymo atitikties viešajam interesui pažymėtina, kad Konvencijos nuostatomis valstybėms suteikiama plati nuožiūros laisvė, jai įgyvendinant savo socialines ir ekonomikos politikas (žr. pirmiau nurodytą Suljagic v. Bosnia and Herzogovina, par. 42, Olczak v. Poland, no. 30417/96, decision of 7 November 2002; kt.). Šiame kontekste akcentuotinas pirmiau nurodytas Konstitucinio Teismo nutarimas ir jame pabrėžti teisėti atitinkamų prioritetinių kreditorių reikalavimų eilių nustatymo tikslai (finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas).
Vertinant, ar konkrečioje byloje buvo nustatyta teisinga valstybės finansinės sistemos stabilumo užtikrinimo ir asmens nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra, svarbu nuspręsti, ar kasatoriai dėl pritaikytų jų nuosavybės teisių suvaržymų (konkrečių kreditorių eilių nustatymo) nepatyrė pernelyg didelės naštos. Dėl šio aspekto teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimus itin svarbu, jog asmeniui būtų užtikrintas teisingas procesas savo teisėms ginti (žr., pvz., cituotą Bäck v. Finland, par. 63-64; Kotov v. Russia (GC), no. 54522/00, 3 April 2012, par. 114 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriams buvo suteikta galimybė išsamiai pareikšti savo poziciją procese, teismų sprendimai buvo peržiūrėti instancine tvarka. Be to, tai, kad kasatorių galimybė patenkinti savo kreditorinius reikalavimus atsakovo bankroto procese sumažėjo, inter alia dėl kreditorių reikalavimų patenkinimo tvarkos pagal įstatymą taikymo, per se nepažeidžia Konvencijos, nes šios nuostatomis kreditoriui negarantuojama teisė į jam maksimaliai palankius bankroto proceso rezultatus. Kreditorius, dalyvaudamas civiliniuose teisiniuose santykiuose, patikėdamas pinigus privačiam bankui, prisiima ir tam tikras galimas su tuo susijusias rizikas (žr., pvz., mutatis mutandis, cituotą Bäck v. Finland, par. 62; Kotov v. Russia, par. 116; kt.).
Teisėjų kolegija, be pirmiau nurodytų motyvų, taip pat pažymi, kad kasatorių (ypač 435 kreditorių grupės) argumentais nėra pagrindo naikinti teisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo. Pabrėžtina, kad šalių ginčo aplinkybių kontekste Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies nuostatos, inter alia atsižvelgiant į pirmiau pristatytus tokio reguliavimo tikslus, kvalifikuotinos lex specialis ne tik kitų šio įstatymo nuostatų, bet ir kitų teisės aktų ar atitinkamų Civilinio kodekso nuostatų (pvz., dėl subrogacijos ar juridinių asmenų subjektiškumo ir pan.) atžvilgiu.
Nesutiktina su kasatorių pozicija, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas turėtų būti tenkinamas septintąja eile (Bankų įstatymo 87 straipsnio 7 dalis), atsižvelgiant į tai, jog valstybė yra šio draudiko steigėja, be to, jo įstatinis kapitalas formuojamas iš valstybės lėšų, nes Lietuvos Respublika tapo AB banko SNORAS akcininke, o vėliau netinkamai atliko šios kredito įstaigos finansinio stabilumo užtikrinimo veiksmus. Pirmiausia pažymėtina, kad atsakovo perėjimas valstybės žinion siejamas ne su įprastiniu nuosavybės teisių perleidimu, t. y. valstybei nusprendus įsigyti šio banko akcijų, tačiau su šio banko mokumo problemomis ir bankų sistemos finansinio stabilumo užtikrinimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarime Nr. 1329 pažymėta reali grėsmė, kad AB bankas SNORAS artimiausiu metu turės likvidumo sunkumų, taip pat kad jis yra nemokus, nurodyta, jog priimamomis priemonėmis siekiama bankų sistemos stabilumo ir patikimumo. Jau vien dėl šių aplinkybių Bankų įstatymų 87 straipsnio 7 dalies aiškinimas, kurį siūlo kasatoriai, būtų pernelyg formalus. Be to, taip valstybė ir jos kompetentingos institucijos būtų neskatinamos imtis kredito įstaigų finansinių problemų, susijusių su viso bankų sektoriaus stabilumu, sprendimų, nes jei tik dėl tokios įstaigos perėmimo, siekiant viešųjų tikslų, kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas būtų tenkinamas ne antrąja, o septintąja eile, tokiu atveju draudikas būtų nesuinteresuotas taip veikti, ypač kai finansinė kredito įstaigos padėtis jam leistų pagrįstai manyti apie jai gresiantį nemokumą. Pažymėtina, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ar valstybės veiksmai, perėmus AB banko SNORAS kontrolę, nėra šios bylos nagrinėjimo objektas (tai – ne atsakingų subjektų civilinės atsakomybės procesas), todėl kasacinis teismas nesprendžia dėl kasatorių argumentų, susijusių su šių veiksmų teisėtumu ir padariniais.
Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su argumentais, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ galimi nuostoliai bei kredito įstaigos nemokumo neigiami padariniai išimtinai tenka kreditoriams, kurių reikalavimai bankroto procese tenkinami žemesniąja eile. Kaip 2013 m. liepos 5 d. nutarime, inter alia atsižvelgęs į buvusį reguliavimą, konstatavo Konstitucinis Teismas, draudikas, išmokėjęs kompensacijas, bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje yra toje pačioje vietoje, kurioje būtų indėlininkai ir investuotojai, kuriems išmokėtos kompensacijos. Iš esmės VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atlieka tarpininko vaidmenį dėl dalies indėlių ar investicijų sumos kompensavimo bankrutuojančio banko kreditoriams: jiems iš anksto kompensuojama tam tikra įstatyme įtvirtinta draudimo suma, dėl kurios vėliau draudikas teikia kreditoriaus reikalavimą kredito įstaigos bankroto procese. Tiek, kiek maksimali draudimo išmoka yra didesnė už galimą reikalavimų patenkinimo dalį pagal senąjį reguliavimą, kai indėlininkų reikalavimai būtų tenkinti antrąja eile, naujuoju reguliavimu tokių kreditorių teisės net labiau apsaugomos. Kita vertus, draudimo išmoka kreditoriams mokama ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų po draudžiamojo įvykio, t. y. bankroto bylos iškėlimo, taigi tokių kreditorių reikalavimų dalis de facto patenkinama netgi anksčiau už draudiko reikalavimus.
Dėl indėlininkų ir investuotojų draudiko reikalavimo bankroto procese tenkinimo Europos Sąjungos teisės pagrindu pagrįstumo
Kreditoriai byloje kelia Lietuvos teisės aiškinimo, atitikties Europos Sąjungos teisei, a fortiori Direktyvai 94/19, bei nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo klausimus. Jų vertinimu, viena vertus, skundžiamais procesiniais sprendimais neatsižvelgta į Direktyvos 94/19, kuriai galbūt prieštarauja ginčijama Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio nuostatas, pagal kurias nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms numatytų kitų teisių, sistemos, pagal garantijas išmokančios kompensacijas, vykdant kredito įstaigos likvidavimo procedūrą turi teisę perimti indėlininkų teises į sumą, kuri lygi jiems išmokėtinai sumai. Kita vertus, jų teigimu, teismai, įskaitant ir kasacinį teismą, kaip galutinę ginčų sprendimo jurisdikciją, turėjo kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydami priimti prejudicinį sprendimą.
Iš skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų matyti, kad teismai atsisakė kreiptis prejudicinio sprendimo į Teisingumo Teismą dėl Direktyvų 94/19 ir 2001/24 atitinkamų normų aiškinimo dėl dviejų priežasčių: šių teisės aktų aiškumo ir neprivalomojo žemesniųjų instancijų teismų kreipimosi tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka (CPK 362 straipsnis), tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kasacinis teismas pasisako dėl iškeltų Europos Sąjungos teisės normų aiškumo kaip nesikreipimo pareigos nepažeidimo sąlygos.
Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai byloje dalyvaujanti šalis žemesnės instancijos teismui motyvuoja poreikį kreiptis prejudicinio sprendimo, teismas negali tokio prašymo netenkinti tik nesinaudojimo teise kreiptis pagrindu. Nors, kaip nurodė Teisingumo Teismas, prejudicinio sprendimo procedūra nėra nacionalinės bylos šalies kreipimosi į Teisingumo Teismą priemonė ir jos tvirtinimo apie iškilusį Europos Sąjungos teisės klausimą nepakanka SESV 267 straipsnio taikymo prasme (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. Sprendimas Cilfit ir kt., 283/81), tačiau bet kokiu atveju dėl proceso šalių prašymų teismas turi motyvuotai atsakyti procesiniame sprendime. Vis dėlto, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pakankamai pasisakė dėl nesikreipimo į Teisingumo Teismą motyvų, atsižvelgdami į atitinkamų Europos Sąjungos teisės normų turinį.
Teisingumo Teismas pirmiau nurodytame sprendime Cilfit nurodė, kad nacionaliniai galutinės instancijos teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo šiais atvejais: kai analogišku klausimu Teisingumo Teismas jau išaiškino Europos Sąjungos teisę, kai šiuo klausimu Teisingumo Teismo praktika nusistovėjusi ir aiški net ir ne dėl visiškai tapačios teisės problemos, kai pats atitinkamos Europos Sąjungos teisės akto nuostatos aiškumas neleidžia abejoti jos turiniu, todėl nekyla kreipimosi poreikio. Dėl pastarosios aplinkybės Teisingumo Teismas nurodė, kad teisės normos turinys turi būti tapačiai akivaizdus ir kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui. Vertinant Europos Sąjungos teisės akto nuostatos aiškumą, dėl Europos Sąjungos teisės pobūdžio (pvz., daugiakalbiškumo) reikia atsižvelgti į įvairias kalbines atitinkamos teisės normos versijas ir šias palyginti, atkreipti dėmesį į Europos Sąjungos teisėje vartojamą terminiją, kuri nebūtinai tapati nacionalinėms, atitinkamą nuostatą aiškinti sistemiškai su kitomis, inter alia atsižvelgiant į viso teisės akto kontekstą ir kitus svarbius aspektus. Šių taisyklių dėl Europos Sąjungos teisės akto aiškumo visuma (kitaip vadinama acte clair doktrina) numato sąlygas, kurioms esant galutinės instancijos teismai turi teisę nesikreipti prejudicinio sprendimo į Teisingumo Teismą.
Teisėjų kolegija dėl kasatorių kvestionuojamų Europos Sąjungos teisės normų atkreipia dėmesį į tai, kad visiems teismams, įskaitant ir Konstitucinį Teismą, nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės turinio, be to, pažymi, jog teisės normos turinio aiškumas konstatuojamas ne tik tada, kai atitinkama elgesio taisyklė expressis verbis įtvirtinta teisės normoje, tačiau ir tais atvejais, kai šios akivaizdžiai nenustatyta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, konstatuoja, kad kasatorių kvestionuojamose Europos Sąjungos teisės normose nereguliuojamas bankrutuojančios kredito įstaigos kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumo klausimas. Atsižvelgiant į tai, byloje neaktualus Chartijos teisės taikymas (Teisingumo Teismo 2013 m. vasario 26 d. Sprendimas Åklagaren, C-617/10, elektroninis Rinkinys ECLI:EU:C:2013:105). Kasacinio teismo pozicija grindžiama šiais argumentais.
Dėl kasatorių keliamos abejonės dėl Bankų įstatymų 87 straipsnio 2 dalies atitikties Direktyvos 94/19 11 straipsniui pirmiausia atkreiptinas dėmesys į šio Europos Sąjungos teisės akto priėmimo ir reguliavimo tikslus. Direktyva 94/19 prisidedama prie ankstesnių kredito įstaigų veiklą reglamentuojančių direktyvų siekio – šalinti kredito įstaigų įsisteigimo teisės kliūtis ir užtikrinti joms laisvę teikti paslaugas kitose valstybėse narėse. Direktyvoje įtvirtinti keli aiškūs ir siauri tikslai – užtikrinti indėlininkų apsaugą, nepriklausomai nuo valstybės narės, kurioje yra indėlis, ir kartu stiprinti kredito įstaigų sistemos stabilumą. Direktyva siekiama užtikrinti vienodą minimalų indėlininkų apsaugos lygį ir sukurti kredito įstaigų rinkos rizikos ribojimo priemonę (1–3 konstatuojamosios dalys). Direktyvos konstatuojamosiose dalyse nurodoma, kad tokia sistema prisidėtų prie bendros kredito įstaigų rinkos kūrimo ir šios rinkos stabilumo užtikrinimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad kredito įstaigai suteikiama bendroji veiklos licencija ir kad filialo veiklai nebereikia gauti licencijos nė vienoje priimančioje valstybėje. Jos 8 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodoma, kad [valstybių narių teisės aktų] „derinimas turi apsiriboti pagrindiniais indėlių garantijų sistemų elementais ir užtikrinti, kad per labai trumpą laikotarpį būtų išmokėtos pagal garantiją numatytos išmokos, apskaičiuotos remiantis minimaliu suderintu lygiu“, šios sistemos turi pradėti veikti iš karto, kai indėliai yra negrąžinami. Direktyvoje 94/19 išlaikomas suderinto minimalaus dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui principas, taip pat pagal ją nėra būtina suderinti garantijų sistemų finansavimo metodų (23, 26 konstatuojamosios dalys).
Pažymėtina, kad pirmiau nurodyti tikslai išplaukia ir iš travaux préparatoires analizės (žr., pvz., Europos Komisijos pasiūlymą COM (92) 188) ir vienintelį Teisingumo Teismo sprendimą, susijusį su Direktyvos 94/19 aiškinimu (Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 12 d. Sprendimas Paul ir kt., C-222/02, elektroninis Rinkinys ECLI:EU:C:2004:606). Be to, dėl jų pasisakyta ir pirmiau nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad ir kitų valstybių narių draudikų (kaip VĮ Indėlių ir investicijų draudimas) kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka (eiliškumas) bankroto procese iš esmės panaši.
Direktyvos 94/19 straipsniuose labai konkrečiomis ir aiškiomis priemonėmis siekiama įgyvendinti konstatuojamosiose dalyse nurodytus siekius, o jos 11 straipsnyje, kaip pažymėta pirmiau, įtvirtinta pakankamai abstrakti nuostata, kurioje nurodoma, kad nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms numatytų kitų teisių, sistemos, pagal garantijas išmokančios kompensacijas, vykdant kredito įstaigos likvidavimo procedūrą, turi teisę perimti indėlininkų teises į sumą, kuri lygi šiems išmokėtai sumai. Dėl kasatorių argumentų, susijusių su išmokėtų sumų perėmimu (subrogacijos), pažymėtina, kad į juos atsakyta pirmojoje nutarties dalyje. Kasatorių pateikta Teisingumo Teismo praktika, iš kurios neva išplaukia vienoda subrogacijos samprata, suformuota dėl kitokio pobūdžio teisinių santykių, be to, joje akcentuojama išmokėtos ir regresu reikalaujamos sumų dydžio atitikties klausimas, kuris nagrinėjamoje byloje neaktualus, nes nėra ginčo, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas, tenkintinas antrąja eile, lygus išmokėtų kompensacijų dydžiui.
Atkreiptinas dėmesys į aptariamos nuostatos konstrukcijos nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms numatytų kitų teisių išraišką kitomis kalbomis (pvz., angl. k. – without prejudice to any other rights which they may have under national law; pranc. k. – sans préjudice des autres droits que pourrait leur conférer la législation nationale). Iš šių versijų pirmiausia matyti, kad subrogacija yra tik viena iš teisių, kurios gali būti suteikiamos indėlių garantijų sistemoms pagal nacionalinę teisę, nes šių nuostatų lingvistinė konstrukcija yra „nepriklausomai nuo kitų teisių, kurios gali būti suteiktos...“ arba „nepažeidžiant (nedarant įtakos, nedarant poveikio) kitų teisių, kurios gali būti suteiktos“ indėlių draudimo sistemoms nacionalinėje teisėje (dėl sąvokos „without prejudice“ sampratos žr., pvz., Black's Law Dictionary. West Publishing Co. p. 931.; http://www.nycourts.gov/lawlibraries/glossary.shtml.; Oxford Dictionary of Law, Fifth edition 2003, P. 538.). Taigi iš aptariamos nuostatos turinio matyti, kad teisių perėjimas (subrogacija) – papildoma teisė, be tų, kurios draudikams suteiktos nacionalinėje teisėje, įskaitant ir kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę bankroto procese. Kitaip tariant, šioje teisės normoje aptariama tik [reikalavimo] teisės perėmimo galimybė, kaip tokia, ir tik dėl išmokėtų sumų, bet ne tokio perėmimo įgyvendinimo tvarka ar iš jo kylančios teisės ar suvaržymai.
Dėl Direktyvos 2001/24 reikšmės nagrinėjamam ginčui pažymėtina, kad jos 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas (visiems kreditoriams, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra kitose valstybėse narėse, o ne buveinės valstybėje narėje, taikomos vienodos sąlygos ir tokia pat jų reikalavimų eiliškumo tvarka, kaip lygiaverčiams kreditorių, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra buveinės valstybėje narėje, reikalavimams) aiškintinas atsižvelgiant į šios direktyvos 17-oje konstatuojamojoje dalyje ir 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąjį principą, jog kredito įstaiga likviduojama pagal buveinės valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus, išskyrus atvejus, kai pačioje direktyvoje numatyta kitaip. Taigi tai, kokie reikalavimai tarpusavyje lygiavertiški jų tenkinimo eiliškumo prasme, nustatytina pagal nacionalinės teisės aktus, šiuo atveju – Bankų įstatymą (žr. taip pat Direktyvos 2001/24 10 straipsnio 2 dalies h punktą). Atsižvelgiant į tai bei į pirmiau nurodytus argumentus dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies nuostatų, nepagrįsti teiginiai, kad kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas lygiavertis ketvirtosios eilės kreditorių reikalavimams. Dėl Latvijos mokesčių administratoriaus galimo teisių pažeidimo, atsižvelgiant į VMI reikalavimo tenkinimo tvarką, teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes šis užsienio kreditorius neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl teismas negali spręsti dėl subjekto, ne(be)dalyvaujančio procese, galimo teisių pažeidimo.
Dėl 435 kreditorių grupės argumento, susijusio su Direktyvos 2001/17 reguliavimo reikšmingumu šalių ginčui dėl panašaus pobūdžio teisinių santykių, teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo įmonių reorganizavimą, likvidavimą reguliuojančioje direktyvoje (2001/17), priešingai nei Direktyvoje 94/19 ar Direktyvoje 2001/24, expressis verbis įtvirtintas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo klausimas. Dėl to tariamas teisės aktų „giminingumas“, jei jais nustatytas reguliavimas iš esmės skiriasi, nepakankamas spręsti dėl tapataus teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai nurodytų argumentų visumą, konstatuoja, kad visų kasatorių kasacinių skundų argumentais nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti. Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis) sudaro 404,12 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. birželio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinius skundus, šių išlaidų atlyginimas turėtų būti lygiomis dalimis priteistas iš visų kasatorių. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 Lt. Kadangi nagrinėjamoje byloje kiekvienam iš kasatorių tenkantis procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo dydis nesiekia nurodytos minimalios sumos, tai šių išlaidų atlyginimas valstybei iš kasatorių nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
