Dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-45/2011 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.12.1; 32.7; 43.1; 62.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Efektyvios investicijos“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui UAB „Efektyvios investicijos“ dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo; trečiasis asmuo – G. G.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliami kito asmens reikalus tvarkiusio ir šiam pagal pasaugos sutartį paslaugas teikusio asmens išlaidų, turėtų dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo, atlyginimo, taip pat šios prievolės neįvykdymo teisinių padarinių klausimai.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 26 d. teisėtas automobilio „Opel Omega“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkė yra ieškovė, valdytojas trečiasis asmuo G. G. vairavo neblaivus, dėl to buvo sulaikytas policijos pareigūnų, nušalintas nuo vairavimo, o automobilis, remiantis atsakovo UAB „Efektyvios investicijos“ ir tuomečio Vilniaus rajono policijos komisariato 2008 m. vasario 14 d. transporto priemonių pasaugos sutartimi Nr. 57-9T2-8, perduotas atsakovo pasaugai ir specialiu transportu nuvežtas į atsakovo automobilių saugojimo aikštelę. 2008 m. gegužės 26 d. transporto priemonės priėmimo–perdavimo akte, po įrašu „esu įspėtas, kad, remiantis CK, reikės apmokėti visas išlaidas (pagal nustatytus įkainius), susijusias su transporto priemonės transportavimu ir saugojimu“, pasirašė trečiasis asmuo G. G.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. nutarimu, priimtu administracinėje byloje, G. G. pripažintas kaltu padaręs ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, jam skirta 2000 Lt bauda, šios mokėjimas išdėstytas vieneriems metams, mokant kas mėnesį po 166,67 Lt, automobilį „Opel Omega“ (policijos įstaigos paimtą ir perduotą atsakovo pasaugai) nurodyta grąžinti G. G. sumokėjus teismo paskirtą baudą.

2009 m. kovo 30 d. atsakovas ir trečiasis asmuo G. Grigūnas sudarė apmokėjimo sutartį, kurios 1 punkte trečiasis asmuo įsipareigojo sumokėti iki 2009 m. birželio 30 d. atsakovui už jo suteiktas paslaugas 4591,96 Lt. Sutarties 5 punkte šalys susitarė, kad tol, kol trečiasis asmuo nesumokės nurodytos sumos, automobilis bus saugomas atsakovo saugojimo aikštelėje. Tą pačią dieną trečiasis asmuo, vykdydamas nurodytos sutarties 3 punktą, sumokėjo atsakovui pirmąją įmoką – 2000 Lt.

Trečiasis asmuo G. G. sumokėjo teismo paskirtą administracinę baudą, informavo apie tai atsakovą, tačiau šis atsisakė grąžinti automobilį, motyvuodamas tuo, jog neatsiskaityta už automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Vertindama šį atsisakymą kaip nepagrįstą, pažeidžiantį jos, automobilio savininkės, teises, be to, teigdama, jog, Konstituciniam Teismui 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažinus ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatą, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas areštas, prieštaraujančia Konstitucijai, automobilis neteisėtai yra valdomas atsakovo, ieškovė, remdamasi CK 4.95 straipsniu, prašė išreikalauti iš svetimo neteisėto atsakovo UAB „Efektyvios investicijos“ valdymo jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Opel Omega“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir perduoti jį ieškovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino: išreikalavo iš atsakovo automobilį ir perdavė jį ieškovei.

Teismas pažymėjo, kad transporto priemonės priverstinis nuvežimas yra viena iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nurodytų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė paslaugų ir kito asmens reikalų tvarkymo santykiai (CK 6.229 straipsnis). Teismas nurodė, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Nurodyto įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai; išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimo“ pripažino, jog ATPK 269 straipsnio 7 dalies (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nuostata „Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Padaręs išvadą, kad ginčo automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir atsakovo saugomas siekiant užtikrinti baudos sumokėjimą, teismas konstatavo pagrindą pripažinti, jog tai buvo padaryta remiantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu. Atsakovo paslaugos suteikimas nepriklausė nuo ieškovės ar trečiojo asmens valios. Teismas sprendė, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalis, kaip blanketinė norma, šalių santykiams negali būti taikoma, todėl atsakovas negali savo atsikirtimų grįsti nurodyto įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostata dėl solidariosios automobilio savininko ir valdytojo atsakomybės. Teismas nurodė, kad vadovaujasi CK 4.229 straipsnio 1 dalimi, jog kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Tačiau, teismo nuomone, atsakovas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovės – ginčo automobilio savininkės – sumokėti už paslaugas, t. y. atsakovas neturi reikalavimo teisės į ieškovę. Ieškovė ir atsakovas ginčą dėl apmokėjimo už automobilio nuvežimą ir saugojimą gali spręsti reikšdami ieškinį kitu pagrindu. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis asmuo sumokėjo atsakovui už paslaugas 2000 Lt, teismas sprendė, jog automobilio, kurio vertė, atsakovo teigimu, yra apie 600 Lt, sulaikymo tęsimas ir dėl to skolos už paslaugą didinimas prieštarautų proporcingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimo „Dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimo“ paskelbimo (Žin, 2009 m. balandžio 16 d., Nr. 42-1624) ATPK 269 straipsnio 7 dalis Konstitucijai prieštaraujančia apimtimi negali būti taikoma. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. nutarimo, priimto administracinėje byloje, nuoroda, jog automobilis grąžinamas sumokėjus paskirtą baudą, neteko galios, todėl automobilis turėjo būti nedelsiant grąžintas ieškovei, o atsakovas nuo nurodyto momento nebėra teisėtas ieškovei priklausančio automobilio valdytojas. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, nebūdamas teisėtas ginčo automobilio valdytojas, neturi teisės pasinaudoti sulaikymo teise (CK 6.69 straipsnis, 4.229 straipsnio 1 dalis). Be to, sulaikymo teise turi būti naudojamasi sąžiningai, teisingai ir proporcingai reikalavimui. Nagrinėjamu atveju ieškovės automobilio, kurio vertė labai nedidelė ir saugojimo išlaidų dalis padengta, laikymas automobilių stovėjimo aikštelėje didina automobilio saugojimo išlaidas bei atsakovo reikalavimo teisę, ir tai yra neproporcinga nurodytų teisės normų siekiamiems tikslams.

Aiškindama Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėjų kolegija nurodė, jog šių normų turinys teikia pagrindą išvadai, kad transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama arba uždraudžiama ja važiuoti tada, kai ji trukdo saugiam eismui ar kelia jam grėsmę. Byloje nėra duomenų, jog ginčo automobilis pažeidimo padarymo metu trukdė saugiam transporto eismui savo fiziniu buvimu tam tikroje vietoje. Trečiasis asmuo vairavo automobilį neblaivus, už tai jis, kaip keliantis grėsmę eismo saugumui, buvo nušalintas nuo jo vairavimo, automobilio konfiskavimas negrėsė, todėl transporto priemonė neprivalėjo būti priverstinai nuvežta į automobilių saugojimo aikštelę, o galėjo būti tik uždraudžiama ja naudotis. Nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija vertino kaip pagrindą konstatuoti, kad ginčo automobilis buvo priverstinai nuvežtas į atsakovo aikštelę ne kaip trukdantis transporto eismui, o siekiant užtikrinti paskirtos administracinės baudos sumokėjimą. Dėl to teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai netaikiusiu Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatų. Be to, teisėjų nuomone, nurodytos įstatymo normos dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo tikslas – pašalinti kliūtį saugiam eismui, todėl ji gali būti taikoma tiek, kad pasiekti šį tikslą ir nė kiek ilgiau; taigi, pašalinus kliūtį priverstiniu transporto priemonės nuvežimu, ji iš aikštelės jo savininko reikalavimu turi būti nedelsiant grąžinta. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio norma yra banketinė, ir, be to, nurodė, jog šio įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostata, kad automobilio saugojimo išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės, reglamentuoja saugojimo paslaugų apmokėjimo tvarką ir momentą, tačiau nereiškia, jog transporto priemonė negrąžinama tol, kol neapmokamos saugojimo išlaidos.

Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.229 straipsnį, nurodydama, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje I. N. v. Kauno apskrities vyriausiasi policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-384/2009, išaiškinta, jog priverstinis automobilio nuvežimas reiškia automobilio savininko interesais atliktus veiksmus, kurie yra CK 6.229 straipsnyje nustatytos prievolės atsiradimo pagrindas.

Pažymėjusi, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas ieškovei priklausančio automobilio saugojimo išlaidų priteisimo klausimas, teisėjų kolegija nepasisakė dėl saugojimo išlaidų dydžio ir ieškovės prievolės jas apmokėti. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad 2009 m. kovo 30 d. apmokėjimo sutartį sudarė trečiasis asmuo ir atsakovas. Kadangi ieškovė, savininkė, nurodytos sutarties nepasirašė, tai ši jai nesukėlė jokių teisinių padarinių. Atsakingiems asmenims nesumokėjus atsakovui už ieškovei priklausančio automobilio saugojimą, atsakovas galės išsireikalauti saugojimo išlaidas iš atsakingų asmenų teismo tvarka. Tik negalėdamas išieškoti šių pinigų iš atsakingų asmenų, atsakovas, remdamasis 2008 m. vasario 14 d. transporto priemonių pasaugos sutartimi Nr. 57-ST2-8, galės reikalauti nurodytų išlaidų iš Vilniaus rajono PK.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikint pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, tenkindami šioje byloje pareikštą vindikacinį ieškinį, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.95 straipsnį, nes nebuvo nustatyta tokiam ieškiniui tenkinti būtinų sąlygų viseto.

Viena tokių sąlygų yra faktas, kad daikto valdymo teisę savininkas (byloje nėra ginčo dėl ginčo automobilio priklausymo nuosavybės teise ieškovei) prarado be savo valios. Nagrinėjamu atveju automobilis priverstinai buvo nuvežtas ir perduotas kasatoriaus pasaugai dėl ieškovės kaltės, taigi dėl nuo daikto savininkės priklausančių aplinkybių. Kasatoriaus įsitikinimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes, remiantis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, ieškovė yra tiesiogiai atsakinga už ginčo automobilio perdavimą teisės pažeidėjui – automobilį neblaiviam vairavusiam trečiajam asmeniui G. G.

Be to, teismai nepagrįstai konstatavo dar dvi vindikaciniam ieškiniui tenkinti būtinas sąlygas, t. y. faktą, kad daiktas atsakovo yra valdomas neteisėtai, taip pat aplinkybę, kad šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kasatoriaus teigimu, jis policijos įstaigos perduotą ginčo automobilį transportavo bei saugojo jo ir tuomečio Vilniaus rajono policijos komisariato 2008 m. vasario 14 d. sudarytos transporto priemonių pasaugos sutarties Nr. 57-9T2-8 pagrindu, taigi – teisėtai. Be to, nurodyta situacija atitiko CK 6.229 straipsnyje įtvirtintą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Kasatorius automobilį išsaugojo, tokie jo veiksmai atitiko automobilio savininkės (ieškovės) interesus, todėl ji turi pareigą atlyginti kasatoriaus išlaidas, kurias šis patyrė veikdamas ieškovės interesais (CK 6.233 straipsnis, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis). Kadangi šalis sieja prievoliniai santykiai, tai teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neturi reikalavimo teisės į ieškovę.

2. Teismai pažeidė CPK 266 straipsnį, nes, nuspręsdami, kad kasatorius neturi teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovės apmokėti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas, kartu tam tikra apimtimi nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – policijos įstaigos – teisių ir pareigų. CPK 266 straipsnio pažeidimas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas. Kasatoriaus įsitikinimu, teismų sprendimas, kad jis neturi reikalavimo teisės į ieškovę, kartu reiškia, jog neturėtų būti ginčo dėl to, kad automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas turės atlyginti policijos įstaiga.

3. Ieškovės pareiga atlyginti jai priklausančio automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas atsirado specialiųjų teisės normų – Saugaus eismo automobilio keliais įstatymo 33 straipsnio 1, 6 dalių – pagrindu. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino nurodyto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies normą blanketine, nukreipiančia į kitus konkretų teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, todėl be pagrindo atsisakė ją taikyti, nes, kasatoriaus nuomone, ginčo teisinis santykis reglamentuojamas būtent Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatų, ir tai matyti iš Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarime išdėstytos pozicijos, taip pat iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Gloksinija“ v. S. M., bylos Nr. 3K-3-436/2009, pateiktų išaiškinimų. Kadangi ieškovė nesumokėjo visos sumos už ginčo automobilio transportavimą ir saugojimą, tai, kasatoriaus teigimu, jis, būdamas teisėtas automobilio valdytojas bei turėdamas reikalavimo teisę į ieškovę (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis), ėmėsi įstatyme įtvirtintos savigynos priemonės ir sulaikė automobilį, nepažeisdamas CK 6.69, 4.229 straipsnių reikalavimų.

Ta aplinkybė, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažino ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatą ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaraujančia Konstitucijai, nereiškia, jog kasatorius privalo grąžinti ieškovei automobilį, jai neatlyginus automobilio transportavimo bei saugojimo išlaidų. Kasatoriaus teigimu, nurodytas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame spręsta dėl viešosios teisės normų atitikties Konstitucijai, turi įtakos valstybės ir administracinio teisės pažeidėjo santykiams, susijusiems su administracinės baudos sumokėjimu bei administracinio arešto atlikimu, tačiau neturi jokios įtakos daiktinės bei prievolinės teisės pagrindu atsirandančių transporto priemonių savininkų ir šių priemonių saugojimo paslaugas teikiančių asmenų teisinių santykių reglamentavimui. Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarime nepasisakyta nei konkrečiai dėl CK 4.229, 4.233, 6.69 straipsnių ar Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatų, nei abstrakčiai dėl to, kad sulaikytų automobilių savininkai neprivalo atlyginti priverstinio jų nuvežimo ir saugojimo išlaidų, todėl teismai nepagrįstai tenkino ieškinį, remdamiesi nurodytu Konstitucinio Teismo nutarimu.

Be to, kasatoriaus nuomone, reikšminga ta aplinkybė, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas 2009 m. balandžio 16 d., tuo tarpu ginčo automobilis perduotas kasatoriaus pasaugai 2008 m. gegužės 26 d. Tokiomis aplinkybėmis, remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata netaikoma tik nuo 2009 m. balandžio 16 d. Taigi, net ir sutikus su teismų išvada, kad ginčo automobilio saugojimas po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pripažintinas neteisėtu, tai neturi ir negali turėti įtakos situacijai, egzistavusiai 2008 m. gegužės 26 d.–2009 m. balandžio 15 d. laikotarpiu. Taigi šiuo laikotarpiu, kasatoriaus teigimu, jis buvo teisėtas ginčo automobilio valdytojas ir turi teisę į jo transportavimo bei saugojimo išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar saugotojas turi teisę sulaikyti priverstiniam saugojimui perduotą automobilį iki jo savininkas visiškai atlygins saugojimo išlaidas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis). Šis teisės klausimas yra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą už padarytą administracinį teisės pažeidimą reglamentavo Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426, priimtu vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7, 8 dalimis, patvirtinta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarka, kurios 12 punkte buvo nustatyta, kad priverstinai nuvežta transporto priemonė laikoma teritorinės policijos įstaigos saugomojoje vietoje arba pagal teritorinės policijos įstaigos sutartį su kitais subjektais – jų saugomoje vietoje. Šių viešosios teisės aktų pagrindu 2008 m. vasario 14 d. buvo sudaryta teritorinės policijos įstaigos – tuomečio Vilniaus rajono policijos komisariato (davėjas) – ir atsakovo UAB „Efektyvios investicijos“ (saugotojas) transporto priemonių, kurias davėjas perduos saugoti, pasaugos sutartis. Šios sutarties sudarymo metu galiojęs 2000 m. spalio 12 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas Nr. VIII-2043 nereglamentavo transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. nutarimu trečiasis asmuo G. G. už ieškovei nuosavybės teise priklausančio automobilio vairavimą esant neblaiviam buvo nubaustas 2000 Lt bauda, jos mokėjimas išdėstytas vieneriems metams, ir nutarta grąžinti automobilį tik po to, kai bus sumokėta skirtoji bauda (ATPK 269 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažino, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalies (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nuostata „Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Po šio nutarimo paskelbimo (Žin., 2009 m. balandžio 16 d., Nr. 42-1624) nurodyta ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata Konstitucijai prieštaravusia pripažinta apimtimi negali būti taikoma, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. nutarimo dalis, kad automobilis grąžinamas tik po skirtosios baudos sumokėjimo, neteko galios, ir automobilis, savininkui išreiškus valią jį susigrąžinti, turėjo būti nedelsiant grąžintas, nes išnyko teisinis pagrindas priverstiniam automobilio saugojimui. Atsakovas yra verslo subjektas, užsiimantis policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, todėl jam taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas. Atsakovas, žinodamas, kad teisės aktas, kurio pagrindu jo aikštelėje priverstinai saugomas ieškovės automobilis, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ieškovei pareikalavus, privalėjo jį grąžinti, nes tolesnis jo saugojimas ir negrąžinimas savininkui (valdytojui) tapo neteisėtu.

Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad, pasaugos davėjui atvežus ieškovės automobilį priverstiniam saugojimui, jis tapo teisėtu šio valdytoju, todėl turėjo teisę sulaikyti automobilį iki ieškovė atlygins jo saugojimo išlaidas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis).

Davėjo ir saugotojo sudaryta transporto priemonių pasaugos sutartis yra atlygintinė. Saugotojas, pasinaudodamas daikto sulaikymo teise, užsitikrina tinkamą davėjo prievolės – už daikto saugojimą gauti pasaugos sutartyje sulygtą atlyginimą – įvykdymą. CK 6.840 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą jam saugoti daiktą tol, kol davėjas su juo neatsiskaitys. Nors daikto sulaikymo teisė suteikta įstatymu, tačiau jos vykdymo sąlygos ir tvarka nustatoma pasaugos sutartyje. Pasaugos sutarties 4.1 punkte šalys susitarė, kad saugotojas mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas klausimus sprendžia Civilinio kodekso nustatyta tvarka ir turi teisę reikalauti iš trečiųjų asmenų atlyginti su paslaugų suteikimu susijusias išlaidas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ir trečiasis asmuo apie sudarytą pasaugos sutartį nežinojo, nebuvo sutarties šalis, o įstatyminio reglamentavimo, kad tretieji asmenys už suteiktas saugojimo paslaugas pagal transporto priemonių pasaugos sutartį yra atsakingi saugotojui, nebuvo, todėl pasaugos sutarties dalis, kurioje nustatyta saugotojo teisė reikalauti iš trečiųjų asmenų išlaidų atlyginimo, nesukelia teisinių padarinių ir yra niekinė (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 6.154, 6.156, 6.159 straipsniai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei sudaryta transporto priemonių pasaugos sutartis, nei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatos nesuteikė saugotojui teisės sulaikyti ieškovės automobilį iki tol, kol ji atlygins saugotojui už saugojimo paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas neteisėtai sulaikė ieškovės automobilį, pagrįstai įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovei priklausantį automobilį (CK 1.138 straipsnio 4 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 266 straipsnį, nes, nuspęsdami, jog kasatorius neturi teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovės apmokėti už ginčo transporto priemonės saugojimo paslaugas, nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – policijos komisariato – teisių bei pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog, vadovaujantis CK 4.229 straipsnio 1 dalimi, atsakovas neturi reikalavimo teisės į ieškovę, ji ir atsakovas ginčą dėl apmokėjimo už automobilio nuvežimą ir saugojimą gali spręsti reikšdami reikalavimus kitu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, nutartyje pasisakė, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas ieškovės automobilio saugojimo išlaidų priteisimo klausimas, todėl dėl saugojimo išlaidų dydžio ir ieškovės prievolės jas apmokėti nespręstina, nes tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytus motyvus, prieina prie išvados, kad teismai nurodytais motyvais nenusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ar pareigų. Dėl to nurodytas kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su klausimais, kokie subjektai, už kokį laikotarpį ir kokio dydžio turi atlyginti atsakovo turėtų išlaidų, nes byloje nepareikšta atsakovo reikalavimo dėl automobilio transportavimo bei saugojimo išlaidų priteisimo, ir tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija neanalizuoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 30,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteisiamos į valstybės biudžetą iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Efektyvios investicijos“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 30,85 Lt (trisdešimt litų 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Birutė Janavičiūtė

Pranas Žeimys