D. G. pagal BK 140 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-87-1073/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09322-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. gynėjo advokato Regimanto Špelverio kasacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (dėl sudavimo ranka) 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl sudavimo liniuote) – 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, D. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 24 d. nutartis, kuria nuteistosios D. G. gynėjo advokato Regimanto Špelverio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. G. nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad mušdama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, t. y. 2022 m. lapkričio–gruodžio mėn., tikslus laikas nenustatytas, per (duomenys neskelbtini) mokykloje kabinete Nr. 316 vykusią spalvinės raiškos pamoką ranka tyčia vieną kartą trenkė moksleiviui mažamečiui A. P. į pakaušį, taip nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

2. D. G. taip pat nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2022 m. lapkričio–gruodžio mėn., tikslus laikas nenustatytas, per (duomenys neskelbtini) mokykloje kabinete Nr. 316 vykusią spalvinės raiškos pamoką su metaline liniuote tyčia du kartus trenkė moksleiviui mažamečiui A. P. į pakaušį, taip nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistosios D. G. gynėjas advokatas R. Špelveris prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 24 d. nutartį ir baudžiamąją bylą D. G. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 140 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai vieniems įrodymams teikdami prioritetą prieš kitus, nepagrįstai teisingais ir patikimais laikė ne nuteistosios D. G., o nukentėjusiojo A. P. prieštaringus parodymus, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų esminių bylos aplinkybių, nesiėmė visų įmanomų priemonių tokioms aplinkybėms nustatyti ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Nurodyti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, teisės į teisingą teismo procesą, teisės į gynybą, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus procesinius sprendimus.

3.2. Byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių D. G. kaltę. Žemesnės instancijos teismai D. G. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatytų nusikaltimų padarymo iš esmės grindė nukentėjusiojo A. P., su nukentėjusiojo tėvais glaudžiai susijusių liudytojų I. T., I. B. ir mažamečių liudytojų R. T., U. M. (kurie iki galo nesuvokia nagrinėjamo proceso svarbos ir esmės) nenuosekliais parodymais. Tarp nukentėjusiojo A. P. ir mažamečių liudytojų parodymų yra akivaizdžių prieštaravimų dėl vietos, kurioje buvo neva smurtaujama, laiko, nusikalstamos veikos padarymo būdo (ranka ar / ir liniuote), fizinio smurto priežasčių.

3.3. Norint padaryti objektyvias išvadas dėl mažamečio nukentėjusiojo A. P. parodymų teisingumo ir galimybės jais vadovautis, taip pat ar jis gali dalyvauti teisme ir būti apklausiamas apie atliekamus šiame tyrime veiksmus, šioje byloje buvo būtina paskirti ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę. Pažymėtina, kad K. P., sužinojusi apie galimą fizinį smurtą prieš jos sūnų, 2023 m. vasario 22 d. nuvyko į (duomenys neskelbtini) mokyklą susitikti su direktoriumi B. A. ir užregistravo 2023 m. vasario 6 d. skundą, šiame skunde apie sūnaus neva patirtą fizinį smurtą neužsiminė. Tuo tarpu pareiškimą policijai K. P. pateikė tik po 9 dienų, jame, be psichologinio smurto, jau nurodė, kad jos sūnus patyrė ir fizinį smurtą. Taigi, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo atstovų pagal įstatymą pareiškimą, kad mokytoja D. G. prieš jų sūnų A. P. vartojo fizinį smurtą. Akivaizdu, kad atliekant minėtą ekspertizę galėjo būti atsakyta ir dėl galimo tėvų daromo poveikio mažamečio nukentėjusiojo A. P. parodymams, t. y. ar konfliktiški vaiko tėvų ir mokytojos santykiai formavo negatyvias jo nuostatas apie šį asmenį. Žemesnės instancijos teismams atmetus gynybos prašymą ir tokios ekspertizės nepaskyrus, nukentėjusiojo A. P. parodymai negali būti pripažinti patikimais.

3.4. Žemesnės instancijos teismai taip pat nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms nustatyti ir nepagrįstai netenkino nuteistosios gynėjo prašymo apklausti kitus įvykio metu klasėje buvusius vaikus, kurie galėjo matyti ir patvirtinti arba paneigti mokytojos smurtavimą prieš nukentėjusįjį A. P.. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje tiriamų aplinkybių apimtis nėra didelė, t. y. apklaustinų vaikų skaičius yra minimalus. Todėl teismas, atmesdamas minėtą prašymą, pažeidė nuteistosios D. G. teisę į gynybą ir teisę į teisingą teismo procesą bei visapusišką jai inkriminuotų veiksmų ištyrimą.

3.5. Žemesnės instancijos teismai tinkamai nenustatė, kokia tyčios forma nuteistoji atliko jai inkriminuotus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. D. G. apskritai nepripažino atlikusi smurtinius veiksmus prieš A. P., nes nei ranka, nei liniuote jam nesudavė. Todėl nuteistoji neveikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia, taip pat neturėjo tikslo ar motyvo sužaloti šį mažametį arba sukelti jam fizinį skausmą. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimą skausmo sukėlimo faktą ir nustatydamas jo buvimą, išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo A. P. subjektyvia pozicija apie nurodomas aplinkybes ir galimai patirto skausmo skalės apibūdinimu. Be nukentėjusiojo parodymų, byloje nėra jokių objektyviai fiksuotų medicinos dokumentų ar kitokio pobūdžio duomenų, kad A. P. būtų buvęs fiksuotas fizinis skausmas ir (ar) jo pasekmės. Taigi, žemesnės instancijos teismai D. G. veiksmuose tinkamai nenustatė visų BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apie D. G. kaltę žemesnės instancijos teismai sprendė ištyrę ir įvertinę byloje esančių patikimais pripažintų įrodymų visumą: nukentėjusiojo A. P., jo tėvų K. P., V. P., liudytojų R. T., U. M., I. T., I. B. parodymus, vaiko situacijos vertinimo anketą, pareiškimą policijai ir kitą rašytinę bylos medžiagą, kuri yra pakankama pateiktiems kaltinimams pagrįsti. Nuteistosios gynėjo prašymai apklausti kitus klasėje buvusius vaikus buvo išnagrinėti ir pagrįstai atmesti motyvuotais teismų sprendimais. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra užfiksuota jokių duomenų apie kitus mažamečius, kurie būtų žinoję apie bylai reikšmingas aplinkybes ir nebūtų buvę apklausti. Tokių duomenų nepateikė ir nuteistoji ar jos gynėjas. Todėl tai, kad kasatorius nesutinka su minėtais teismų sprendimais, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos nuteistosios teisės į gynybą ar teisingą procesą.

4.2. Žemesnės instancijos teismai motyvuotais sprendimais taip pat pagrįstai atmetė nuteistosios gynėjo prašymus paskirti teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, kad būtų įvertinti mažamečio nukentėjusiojo parodymai ir jo galėjimas suvokti įvykio aplinkybes. Kaip pagrįstai ir argumentuotai nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, keliančių abejonių dėl nukentėjusiojo A. P. galimybės suprasti, kad prieš jį buvo fiziškai smurtaujama, ir pagal savo amžių suvokti, kokiu būdu, kur ir kas tai padarė. Nukentėjusiojo parodymus dėl fizinio smurto prieš jį panaudojimo patvirtina ir kiti teisminio nagrinėjimo metu ištirti duomenys. Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, apie nuteistosios prieš nukentėjusįjį panaudotą fizinį smurtą pirmasis papasakojo ne pats A. P., o jo klasės draugė R. T., kuri apie tai pasakė savo motinai I. T.. Tai parodo, kad nukentėjusysis neturėjo tikslo apkalbėti savo mokytoją ar išsigalvoti smurto naudojimo prieš jį aplinkybes. Todėl teismai, savo išvadas pagrindę byloje surinktais įrodymais ir atmesdami gynybos prašymą skirti minėtą ekspertizę, nuteistosios teisių niekaip nesuvaržė ir jokio esminio BPK pažeidimo nepadarė.

4.3. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad būtent D. G. 2022 m. lapkričio–gruodžio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, per du kartus sudavė mažamečiui A. P. į pakaušį ranka ir du kartus trenkė metaline liniuote. Kaip teisingai nurodė žemesnės instancijos teismai, D. G., suduodama ranka ir liniuote vaikui per galvą, turėjo suprasti, kad tokias veiksmais sukels fizinį skausmą, ir to siekė, t. y. veikė tyčine kaltės forma. Tuo tarpu nuteistosios parodymus teismai pagrįstai vertino kaip gynybos taktiką ir juos atmetė kaip prieštaraujančius byloje surinktų duomenų visumai. Žemesnės instancijos teismų atliktas bylos duomenų vertinimas neprieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms ir neleidžia konstatuoti, kad nuteistosios veiksmai suduodant smūgius mažamečiam nukentėjusiajam į pakaušį ranka ir metaline liniuote buvo netinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistosios D. G. gynėjo advokato R. Špelverio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03MC04OTUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-70-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-70-895/2018">2K-7-70-895/2018</a>, 2K-P-58-697/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>).

7. Kaip matyti iš nuteistosios D. G. gynėjo kasacinio skundo, jame ginčijamos pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės. Taigi, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų ir BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo

8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nesivadovavo in dubio pro reo principu. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nesutinka.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę.

10. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021, 2K-243-387/2023 ir kt.).

11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

12. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylą, pirmiau aptartų įrodinėjimo taisyklių pažeidimų, kuriuos nurodo kasatorius, šioje byloje nenustatė.

12.1. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. G. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas yra pagrįstos nukentėjusiojo A. P. ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų R. T., U. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais apie D. G. fizinio smurto panaudojimo aplinkybes, taip pat liudytojų K. P., V. P., I. T., I. B. parodymais apie jų vaikų papasakotas aplinkybes dėl D. G. smurtavimo prieš nukentėjusįjį A. P.. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga: vaiko situacijos vertinimo anketa, pareiškimu policijai ir kita bylos medžiaga. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistoji D. G. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

12.2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistosios D. G. gynėjo apeliacinį skundą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo motyvuotai atsakyta į visus esminius nuteistosios D. G. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų patikimumu ir pakankamumu (konstatuojant nuteistosios D. G. kaltę), gynybos keliamos versijos paneigtos. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės.

12.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistosios D. G. gynėjo kasaciniame skunde bylos įrodymai yra analizuojami selektyviai, atskirai kritikuojant įrodymus, kuriais rėmėsi žemesnės instancijos teismai, paneigdami nuteistosios gynybinę versiją. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismai tyrė ir analizavo tiek nuteistąją teisinančius, tiek ir ją kaltinančius įrodymus. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose įrodymai buvo patikrinti tiek teisėtumo, tiek patikimumo aspektu, motyvuotai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama nuteistosios D. G. parodymais, paneigiant jos versiją, kad ji niekada nėra smurtavusi prieš savo mokinį A. P..

13. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai, grįsdami D. G. kaltę, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. P. ir mažamečių liudytojų R. T., U. M., kurie iki galo nesuvokia nagrinėjamo proceso svarbos ir esmės, prieštaringais parodymais.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos kasacinio skundo argumentus teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad nukentėjusiojo A. P. ir liudytojų R. T., U. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, žemesnės instancijos teismai juos tinkamai ištyrė ir įvertino, laikydamiesi tiek baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, tiek tokių parodymų vertinimo ypatumų, suformuotų kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje.

14.1. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQtMzAzLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94-303/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94-303/2019">2K-94-303/2019</a>, 2K-148-303/2023).

14.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-976/2017">2K-265-976/2017</a>, 2K-294-648/2017, 2K-67-495/2024).

14.3. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai pripažino, kad nukentėjusiojo A. P. ir liudytojų R. T., U. M. parodymuose yra tam tikrų nesutapimų: pvz., A. P. parodė, kad prieš jį smurtauta buvo du kartus – pirmą kartą su ranka, o antrą kartą su metaline liniuote buvo suduota du kartus, R. T. teigė mačiusi vieną smūgį liniuote, o U. M. – kaip mokytoja A. P. trenkė į galvą (viršugalvį) su liniuote ne mažiau kaip du kartus kelių savaičių laikotarpiu. Tačiau, išanalizavę šių asmenų parodymų visumą, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad dėl esminių bylos aplinkybių jų parodymai buvo tikslūs, juose nenustatyta reikšmingų prieštaravimų ar neatitikimų. Atskirų įvykio aplinkybių neatitikimas ar kiti netikslumai, kurie nukentėjusiojo A. P. ir liudytojų R. T., U. M. parodymuose galėjo atsirasti dėl jų amžiaus ir praėjusio laiko, nekeičia jų parodymų turinio dėl D. G. neteisėtų veiksmų. Byloje nustatyta, kad per spalvinės raiškos pamokas R. T. ir U. M. klasėje sėdėdavo antroje eilėje už A. P., todėl turėjo realią galimybę matyti D. G. prieš nukentėjusįjį atliekamus smurtinio pobūdžio veiksmus, dėl kurių jis patyrė fizinį skausmą.

14.4. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, proceso metu vaikų nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su aplinkybėmis, kurias jie pasakojo savo tėvams, kurie buvo apklausti kaip liudytojai teisiamajame posėdyje. Be to, byloje nustatyta, kad apie nuteistosios D. G. panaudotą fizinį smurtą pirmiausia savo motinai I. T. papasakojo A. P. klasės draugė R. T., I. T. apie tai informavo savo pažįstamą I. B., o ši – A. P. motiną K. P. ir apie galimą smurtą pasiteiravo paties A. P.. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo žemesnės instancijos teismai, šiuo atveju ne pats A. P. parodė iniciatyvą atskleisti D. G. prieš jį atliktus neteisėtus veiksmus, o jo klasės draugė apie tai papasakojo savo motinai. Tai leido teismams padaryti pagrįstas išvadas, kad A. P. neturėjo tikslo apkalbėti savo mokytoją ir kad mažai tikėtina, jog visi trys vaikai būtų išgalvoję nebūtą įvykį (įvykius) ir šių išgalvotų įvykių aplinkybių nuosekliai laikęsi tiek bendraudami su savo tėvais, tiek apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

14.5. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai ištyrė ir įvertino nukentėjusiojo A. P. ir liudytojų R. T., U. M. parodymus, taip pat išsamiai motyvavo, kodėl pripažino juos patikimais.

15. Nuteistosios D. G. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad žemesnės instancijos teismai, grįsdami D. G. kaltę, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo tėvų V. P., K. P. ir su jais glaudžiai susijusių liudytojų I. T., I. B. nenuosekliais ir nepatikimais parodymais, taip pat yra neteisingi.

15.1. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUtNjI4LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-45-628/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-45-628/2024">2K-45-628/2024</a>, 2K-61-594/2024).

15.2. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai išanalizavo ir įvertino liudytojų V. P., K. P., I. T., I. B. parodymų, duotų viso baudžiamojo proceso metu, turinį ir nuoseklumą, lygino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais kartu ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių laikyti juos nepatikimais. Tiek V. P. ir K. P. (nukentėjusiojo A. P. tėvai), tiek I. T. (liudytojos R. T. motina) ir I. B. (liudytojos U. M. motina) patvirtino iš savo vaikų sužinoję iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias šie nurodė apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teismai byloje nenustatė, kad tarp vaikų tėvų ir mokytojos D. G. būtų susiklostę asmeniniai konfliktiniai santykiai. Kaip pagrįstai pažymėjo žemesnės instancijos teismai, vien aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) mokyklą lankančių vaikų tėvai (tarp jų ir K. P., I. B., I. T.) inicijavo skundo pateikimą mokyklos direktoriui dėl D. G. taikomų mokymo metodų, savaime nepagrindžia jų tikslo apkaltinti šią mokytoją nusikaltimo padarymu.

15.3. Taigi, žemesnės instancijos teismai pateikė motyvuotas išvadas dėl liudytojų V. P., K. P., I. T., I. B. parodymų patikimumo ir pagrįstai jais rėmėsi, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes.

16. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, norint padaryti objektyvias išvadas dėl mažamečio nukentėjusiojo A. P. parodymų teisingumo ir galimybės jais vadovautis, taip pat ar jis gali dalyvauti teisme ir būti apklausiamas apie atliekamus šiame tyrime veiksmus, šioje byloje buvo būtina paskirti ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę. Anot kasatoriaus, atliekant minėtą ekspertizę galėjo būti atsakyta ir dėl galimo tėvų daromo poveikio mažamečio nukentėjusiojo A. P. parodymams, t. y. ar konfliktiški vaiko tėvų ir mokytojos santykiai formavo negatyvias jo nuostatas apie šį asmenį. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

16.1. BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgzLTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-483-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-483-976/2015">2K-483-976/2015</a>, 2K-71-976/2017, 2K-61-594/2024). Pagal BPK 208 straipsnį, ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. BPK 286 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę (bet ne pareigą) bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva paskirti ekspertizę. Sprendimą dėl ekspertizės skyrimo teismas priima atsižvelgdamas į bylos duomenis, taip pat į tai, ar ekspertizės išvados yra reikalingos bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191-507/2016">2K-191-507/2016</a>, 2K-188-648/2017, 2K-232-976/2019).

16.2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 10 d. teisiamajame posėdyje D. G. gynėjas advokatas R. Špelveris pateikė prašymą skirti ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę nukentėjusiajam A. P.. Teismas išklausė kitų proceso dalyvių nuomonės, tačiau 2024 m. balandžio 18 d. nutartimi nutarė prašymo netenkinti. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys apie A. P. sveikatos problemas, dėl kurių buvo kreiptasi į gydymo įstaigas, patvirtina mažamečio nukentėjusiojo socialinį pažeidžiamumą, todėl vaiko dalyvavimas su tiriamu įvykiu susijusiuose proceso veiksmuose galėtų sukelti jam papildomų neigiamų išgyvenimų. Apeliacinės instancijos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. posėdyje nuteistosios gynėjas pakartotinai pareiškė prašymą dėl ekspertizės nukentėjusiajam skyrimo. Šis teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės, protokoline nutartimi nutarė prašymą atmesti. Dėl minėtos ekspertizės paskyrimo buvo pasisakyta ir skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Šis teismas pagrįstai pažymėjo, kad teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė paprastai skiriama, kai reikia nustatyti mažamečių nukentėjusiųjų gebėjimą suprasti su jais atliktų veiksmų pobūdį ir reikšmę bei galimybę pasipriešinti. Šiuo atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl mažamečio nukentėjusiojo gebėjimo suvokti, kad prieš jį buvo fiziškai smurtaujama, pagal savo amžių paaiškinti, kokiu būdu tai buvo daroma (ranka, liniuote), kur tai buvo daroma ((duomenys neskelbtini) mokykloje, dailės mokytojos klasėje (kabinete), kada tai vyko (penktoje klasėje, rudenį arba žiemą).

16.3. Taigi, žemesnės instancijos teismai nuteistosios gynėjo prašymą skirti nukentėjusiajam aptariamą ekspertizę nagrinėjo, išklausė proceso dalyvių nuomonės, tačiau pateikdami motyvus nutarė prašymo netenkinti. Priimant tokį teismo procesinį sprendimą esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, nes teismas neturi pareigos, esant kaltinamųjų ar jų gynėjo prašymui, visais atvejais skirti ekspertizę. Kaip minėta, ekspertizė skiriama tik teismui nustačius, kad ji būtina siekiant nustatyti bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

17. Nuteistosios D. G. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad žemesnės instancijos teismai nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms nustatyti ir nepagrįstai netenkino prašymo apklausti kitus įvykio metu klasėje buvusius vaikus, kurie galėjo matyti ir patvirtinti arba paneigti mokytojos smurtavimą prieš nukentėjusįjį A. P., taip pat yra neteisingi.

17.1. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LTk3Ni8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256-976/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256-976/2024">2K-256-976/2024</a>, 2K-108-511/2024 ir kt.). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI1LTEyMTQvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-225-1214/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-225-1214/2024">2K-225-1214/2024</a>, 2K-108-511/2024, 2K-107-489/2024 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-257-697/2022, 2K-205-628/2023, 2K-274-976/2023 ir kt.). Taigi, teismas neturi pareigos tikrinti visas gynybos keliamas versijas ir tirti visus šiuo tikslu teikiamus duomenis, jei byloje esančių įrodymų pakanka teismo išvadoms pagrįsti.

17.2. Nagrinėjamu atveju D. G. gynėjo advokato R. Špelverio prašymai apklausti kitus įvykio metu klasėje buvusius vaikus buvo nagrinėjami tiek pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 29 d. teisiamajame posėdyje, tiek apeliacinės instancijos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. posėdyje. Išklausius kitų proceso dalyvių nuomonės, šie prašymai protokolinėmis nutartimis buvo motyvuotai atmesti. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų (nukentėjusiojo ir dviejų jo bendraklasių bei jų tėvų parodymų) visumos pagrindu patikimai nustatė, kad būtent D. G. trenkė ranka ir sudavė liniuote nukentėjusiajam A. P. į galvos sritį, dėl to mažametis patyrė fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra užfiksuota jokių duomenų apie kitus mažamečius, kurie būtų žinoję apie bylai reikšmingas aplinkybes ir nebūtų buvę apklausti. Todėl šis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad praėjus tiek laiko po įvykio nėra tikslinga nustatinėti ir apklausinėti mažamečius vaikus.

17.3. Taigi, bylą nagrinėję teismai, nustatydami reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė ir į gynybos keliamas versijas bei pasiūlymus dėl įrodymų tyrimo, šiuos klausimus išnagrinėjo atsižvelgdami į byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad galimų papildomų liudytojų nustatymas ir jų parodymų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl bylai svarbių aplinkybių. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad žemesnės instancijos teismai neišsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes. Teismų išvada, kad byloje atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus nėra tikslinga, yra pagrįsta.

18. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, be nukentėjusiojo parodymų, byloje nėra jokių objektyviai fiksuotų medicinos dokumentų ar kitokio pobūdžio duomenų, jog A. P. būtų buvęs fiksuotas fizinis skausmas ir (ar) jo pasekmės. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

18.1. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pažymėtina, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgwLTcxOS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-180-719/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-180-719/2020">2K-180-719/2020</a>). Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodytumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDc0LTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-474-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-474-489/2016">2K-474-489/2016</a>, 2K-227-788/2017, 2K-278-489/2022).

18.2. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai, nustatydami fizinio skausmo sukėlimo aplinkybę, atsižvelgė į tai, kad fizinis smurtas buvo pavartotas prieš mažametį vaiką, t. y. fiziškai silpnesnį asmenį, kad prieš vaiką smurtauta ne vieną kartą, suduodant ranka ir trenkiant liniuote į galvos sritį, t. y. gyvybiškai svarbią kūno vietą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sudavimas mažamečiam vaikui ranka ar daiktu (liniuote) į galvą paprastai turėtų būti vertinamas kaip skausmingas veiksmas. Nukentėjusysis A. P., tiek apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek papasakodamas apie įvykį savo tėvams ir vaiko teisių apsaugos specialistams, patvirtino, kad abu kartus jam skaudėjo dėl D. G. panaudotų smurtinių veiksmų. Be to, byloje nustatyta, kad D. G. smurtiniai veiksmai sukėlė atitinkamas reakcijas ir įvykį tiesiogiai stebėjusioms nukentėjusiojo bendraklasėms R. T. bei U. M., jos suprato ir matė, kad A. P. skaudėjo dėl mokytojos suduotų smūgių. Atsižvelgdami į byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą, žemesnės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistosios D. G. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis A. P. pajautė fizinį skausmą. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, žemesnės instancijos teismai tinkamai nustatė nuteistosios tyčinę kaltės formą ir padarė pagrįstą išvadą, kad D. G., suduodama ranka ir liniuote vaikui per galvą, turėjo suprasti, jog tokiais veiksmais sukels jam fizinį skausmą, ir to siekė. Nors teismai tiesiogiai neįvardijo tyčios rūšies, tačiau iš pateikto aprašymo galima spręsti, kad pirmiau aptartus veiksmus nuteistoji atliko veikdama tiesiogine tyčia.

18.3. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė BK 140 straipsnio 3 dalį ir priėmė įstatymo reikalavimus atitinkančius procesinius sprendimus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistosios D. G. kaltė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį įrodyta tinkamai.

19. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios D. G. kaltumas dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam A. P. yra pagrįstas leistinų, patikimų, išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma ir nekelia abejonių. Žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasatoriaus nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios D. G. gynėjo advokato Regimanto Špelverio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Alvydas Pikelis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė