Baudžiamoji byla Nr. 2K-16-628/2018
Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01383-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.28.5.1.; 1.2.4.4.1.; 2.1.15.3.3.3.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
nukentėjusiajam I. M.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį (dėl dviejų veikų), 294 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadaręs veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiųjų I. M. ir V. R. civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėti.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 15 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo I. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo I. M., prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
S. B. buvo kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį dėl to, kad, atstovaudamas įmonės UAB „T.“ (nuo 2015 m. spalio 5 d. UAB „Td.“) interesams, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ir teisėtiems interesams, žinodamas, kad name (duomenys neskelbtini), gyvena V. R., kuris nuo 2013 m. balandžio 2 d. buvo sudaręs panaudos turto sutartį Nr. 01/2013 su I. M. pusrūsyje naudotis patalpomis veterinarijos gydyklai, neturėdamas teismo sprendimo iš minėtų patalpų iškraustyti I. M. veterinarijos kliniką ir joje esantį I. M. priklausantį turtą, 2014 m. birželio 30 d., apie 14.30 val., pasinaudojęs antstolės pagalba ir iškvietęs avarinės spynų atrakinimo įmonės darbuotoją, savavališkai pakeitė lauko durų spyną, 24,61 Eur vertės, užplombavo patalpas, taip apribojo galimybę I. M. teisėtai patekti į patalpas, dėl ko šis negalėjo vystyti toliau savo veiklos ir realizuoti savo teisės į daiktą, ir ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 18 d., trūkus namo palėpėje rankšluosčių džiovintuvui, buvo užlietas namas, dėl to I. M. patyrė didelę – 14 107,54 Eur – turtinę žalą; taip padarė didelę žalą I. M. teisėtiems interesams, nes pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis saugomą asmens teisę į nuosavybę.
Taip pat jis buvo kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nebuvo skundžiama.
II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis I. M. prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, arba 2) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
Baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Šioje byloje abu nukentėjusieji V. R. ir I. M. yra pareiškę atitinkamų dydžių civilinius ieškinius, tačiau bylą tik pradėjus nagrinėti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje teisėja išgalvotais motyvais atsisakė apriboti kaltinamojo S. B. teisę į jam priklausantį turtą. Tai reiškia, kad teisėja iš anksto, dar neišnagrinėjusi bylos, iš esmės žinojo, koks byloje bus priimtas procesinis sprendimas. Kartu kasatoriui nesuprantamas ir apeliacinės instancijos teismo teiginys skundžiamoje nutartyje, kad jau po pirmo teismo posėdžio nukentėjusysis galėjo įžvelgti teisėjos šališkumą ir pareikšti jai nušalinimą. Nurodydamas teismo posėdžių skaičių ir juose atliktus procesinius veiksmus, kasatorius teigia, kad tik po visų apklausų teisėjas priima galutinį sprendimą, todėl jis (nukentėjusysis) ir pasinaudojo savo teise apskųsti šališko teismo priimtą sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka.
Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes kaltinamojo S. B. veikos nepagrįstai neperkvalifikavo iš savavaldžiavimo į įsibrovimą į būstą, t. y. pagal BK 165 straipsnį, kuriame numatyta švelnesnė sankcija. Juolab kad veikos faktinės aplinkybės nesikeičia. Teismas neteisingai aiškino BK 294 straipsnio dispoziciją ir nepagrįstai nenustatė didelės žalos požymio kaltinamojo veikoje. Byloje yra pareikšti abiejų nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, žala yra matuojama ne tik pinigais ir nagrinėjamu atveju buvo šiurkščiai pažeisti teisės aktai (Konstitucija, Lietuvos Respublikos advokatūros, teismo, antstolių įstatymai) bei padaryta žala valstybei, sumenkintas jos pareigūnų (advokato, teismo, antstolio) vardas, sugadinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Advokatų tarybos reputacija. Be to, nukentėjusieji išmesti į gatvę be teisinio pagrindo, negalėjo ilgą laiką normaliai gyventi ir dirbti, aprūpinti savo šeimų būtiniausiu pragyvenimu, jautė nuolatinę baimę dėl netikėtų išpuolių.
Teismas turėjo vadovautis BPK 257 straipsnio nuostatomis ir motyvuota nutartimi pranešti prokuratūrai apie bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjusias aplinkybes dėl kaltinamojo padarytų kitų nusikalstamų veikų – neteisėto įsibrovimo į būstą, turto sugadinimo dėl neatsargumo, medicininės veterinarinės įrangos, medicininės veterinarinės literatūros, specialios paskirties baldų, buhalterinės dokumentacijos, sąskaitų faktūrų, medicininių veterinarinių, iš jų psichotropinių ir narkotinių, vaistų užgrobimo ir neteisėto laikymo. Be to, teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio nuostatomis, turėjo pranešti prokuratūrai ir apie galimai padarytą kitų asmenų, t. y. teismo antstolės S. S. ir advokato R. B., nusikalstamą veiką. Kasatorius pažymi, kad dar ikiteisminio tyrimo metu aukštesnės instancijos teismas (Klaipėdos apygardos teismas) buvo pasisakęs, kad minėti teisininkai – teismo antstolė S. S. ir advokatas R. B. – darė nusikaltimą ir geriau už kaltinamąjį S. B. žinojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 769 straipsnio reikalavimus, reglamentuojančius iškeldinimą iš namo, jeigu jame gyvena žmonės (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d., 2014 m. gruodžio 30 d., 2014 m. gruodžio 31 d., 2016 m. kovo 23 d. nutartys). Kasatorius nurodo, kad iki nagrinėjamų įvykių (kai buvo išlaužtos jo veterinarijos klinikos durys, užgrobtas ir išmestas į gatvę turtas) jis nieko apie UAB „T.“ egzistavimą nežinojo. Todėl jam nesuprantamas teismo teiginys, kad tarp kasatoriaus ir minėto juridinio asmens yra susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai. Byloje nustatyta, kad minėto juridinio asmens atstovai su bendrininkais išlaužė pastato (duomenys neskelbtini) duris, pakeitė durų spynas, išėmė antro aukšto langų rėmus (kad patalpose būtų šalta ir nukentėjusieji negalėtų sugrįžti), grasino kasatoriui susidorojimu, sulaužė ranką kitam nukentėjusiajam V. R., užvaldė kasatoriaus nuomojamas patalpas ir jose esantį turtą, išvarė į gatvę, nepalikdami raktų nuo pakeistų durų. Dėl to kasatorius teigia, jog skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodoma, kad abu nukentėjusieji V. R. ir I. M. patalpas apleido geranoriškai, t. y. be jokios prievartos. Kasatorius pažymi, kad 2014 m. gruodžio 10 d. raginimą išsikraustyti iš patalpų iš advokato R. B. yra gavęs tik vieną kartą ir per antstolę B. T., nors, anot kasatoriaus, tokio laiško „Dėl daiktų inventorizacijos ir išgabenimo“ perdavimas per teismo antstolį yra bauginimo metodas. Be to, prokuratūros ir teismo darbuotojams buvo meluojama apie nežinomus kasatoriaus kontaktus. Kasatorius teigia, kad jo telefonas ir adresas R. B. buvo žinomi ir pastarasis nepagrįstai nepateikė teismui tai patvirtinančių telefoninių skambučių ir jam (I. M.) rašytų raštų. Anot kasatoriaus, kaltinamasis S. B. siekė 2014 m. birželio 30 d. iškraustyti jį iš veterinarijos gydyklos, tuo metu buvusios pastate (duomenys neskelbtini), nes pakeitė spyną ir užrakino duris, taip pasisavino ten esantį kasatoriaus turtą, tarp jo ir medicininius veterinarinius vaistus, kartu su jais – psichotropinius ir narkotinius vaistus. Tai reiškia, kad kaltinamojo veiksmuose yra ir veikos, numatytos BK 263 straipsnyje, požymių. Be to, S. B. veiksmuose yra ir svetimo turto sugadinimo veikos požymių, nes jei namas (duomenys neskelbtini), yra kaltinamojo nuosavybė, tai už padarytą žalą (apliejus minėtą namą ir jame esantį kasatoriaus turtą) jis, kaip tokio pastato savininkas, atsako ir pagal BK 188 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje yra sukurtas pavojingas teisinis precedentas, kai iš pirmo žvilgsnio solidūs žmonės (verslininkas, advokatas, teismo antstolis) veikia savanaudiškais tikslais ir nusikalstamai. Juolab kad byloje turi būti ir duomenys bei filmuota medžiaga apie tai, kad kasatorius 2014 m. rugpjūčio 28 d. prie viešbučio „R.“ ir „N.“ banko buvo užpultas užgrobusių jo turtą asmenų, pastarieji prieš jį panaudojo fizinį ir psichologinį smurtą, prievartavo iš jo pinigus, neva už iš jo pagrobto turto laikymą. Toks užpuolimas buvo vienintelis kartas, kai kasatorius „bendravo“ su UAB „T.“ atstovais dėl jo turto „grąžinimo“, po kurio jautė psichologinę baimę, todėl vengė tiek S. B., tiek jo advokato R. B., kurie, anot kasatoriaus, bando išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už padarytus nusikaltimus. Be to, R. B. paaiškinimai, kad nukentėjusysis (kasatorius) nereagavo į raginimus pasiimti jam priklausančius daiktus, vertintini kritiškai, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Dėl to kasatoriui nesuprantamas ir kitas teismo teiginys, kad jis galėjo atsiimti savo turtą ir tai vertintina kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Taip pirmosios instancijos teismas dirbtinai sukūrė pavojingą teisinį precedentą, nes nusikalstamas veikas – neteisėtą įsibrovimą į būstą ir iškeldinimą, savavaldžiavimą, tyčinį turto sunaikinimą ir sugadinimą, dėl neatsargumo padarytą V. R. kairio žastikaulio lūžį, panaudojant fizinę jėgą padedant keliems apsaugos darbuotojams, psichotropinių ir narkotinių medžiagų užgrobimą ir neteisėtą jų laikymą – vertino kaip civilinius santykius.
Skunde aptariami kaltinamojo S. B. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, ir teigiama, kad teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į tai, jog faktiškai kaltinamasis prisipažino, kad didelės vertės turtą sugadino dėl neatsargumo, t. y. padarė veiką, numatytą BK 188 straipsnyje. Be to, pats S. B. teisme nurodė, kad minėtam namui nebuvo nei arešto, nei teisinio apribojimo; norėjo tik pažiūrėti, ką nusipirko, o spynos buvo keičiamos, kad galėtų patekti į namą. Kasatoriaus nuomone, tokioje situacijoje (pakeitus spynas) kaltinamasis turėjo palikti pakeistų spynų raktus abiem nukentėjusiesiems, kad šie galėtų išsikraustyti, o nebūtų išvaryti į gatvę. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad norint patekti į namą, kuriame gyvena žmonės, reikalingas teismo sprendimas (CPK 769 straipsnis); nekreipė dėmesio į Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartyje nurodytas aplinkybes ir į faktinių aplinkybių konstatavimo protokole antstolės S. S. pripažinimą, jog neturėjo teismo sprendimo patekti į minėtas patalpas ir darė tai pažeisdama CPK 615 straipsnio reikalavimus. Kartu kasatorius aptaria faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nuotraukas ir teigia, kad byloje nėra duomenų, kokie daiktai buvo surasti visame pastate ir veterinarijos gydykloje, nors pati antstolė S. S. yra buvusi veterinarijos gydykloje su savo augintiniu kaip klientė. Kasatorius pažymi, kad turto perdavimo išieškojimo 2013 m. gruodžio 13 d. ir 2014 m. birželio 11 d. aktų pagrindu turtas (pastatas (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise perėjo UAB „T.“ (CPK 702 straipsnis), tačiau priverstinio iškeldinimo iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų tvarką reglamentuoja CPK 769 straipsnis, į kurio reikalavimus nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei prokuroras, priimdami sprendimus, nepagrįstai neatsižvelgė ir šių straipsnių kontekste sprendžiamų problemų neaptarė.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nukentėjusiojo I. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo prašymo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui
Kasaciniu skundu nukentėjusysis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui, nes bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neteisingai vertino bylos duomenis, priėmė neteisingą sprendimą išteisinti S. B., o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Šie kasatoriaus prašymai ir, anot kasatoriaus, juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal BPK 382 straipsnio 3 punktą kasacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles.
Sprendžiant iš kasacinio skundo turinio, nukentėjusiojo prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme yra siejamas su pirmuoju BPK 382 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumu. Be to, kasatoriaus teiginiai dėl šališkai išnagrinėtos bylos pirmosios instancijos teisme yra analogiški teiginiams, išdėstytiems apeliaciniame skunde, kuriuose teismo šališkumo klausimas siejamas su, kasatoriaus nuomone, netinkamu bylos įrodymų vertinimu ir baudžiamojo įstatymo taikymu bei neteisingo, t. y. kasatoriui nepalankaus, sprendimo priėmimu.
Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017). Be to, teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-137/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-137/2008">2K-7-137/2008</a>). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo I. M. teiginiai dėl teismo šališkumo yra deklaratyvūs, nes bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališkas. Šališku teismas pripažįstamas tuomet, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis I. M. bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimo kuriuo nors iš BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo. Tai, kad šis teismas netenkino tam tikrų nukentėjusiojo prašymų (apriboti S. B. nuosavybės teises į jam priklausantį turtą) ar padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kad jis padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstą ir (ar) neteisėtą sprendimą. Minėta, kad nukentėjusysis apeliaciniame skunde kėlė analogišką klausimą, t. y. prašė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl teismo šališkumo ir netinkamai surašyto kaltinamojo akto, nes netinkamai kvalifikuoti S. B. veiksmai ir baudžiamojon atsakomybėn nepatraukti kiti asmenys. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tokius nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginius ir motyvuotai argumentavo, kodėl minėti teiginiai tiek dėl teismo šališkumo, tiek ir dėl BPK 219, 255, 256 straipsnių reikalavimų laikymosi atmetami. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju konstatuoti išteisinamąjį nuosprendį priėmusios teisėjos šališkumą ar daryti išvadą dėl nešališkumo principo pažeidimo objektyviuoju ar subjektyviuoju aspektais nėra jokio pagrindo.
Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų, teismų ištirtų įrodymų vertinimo, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų taisyklių, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Be to, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo I. M. kasacinio skundo turinio, pagrindinė dalis jame dėstomų argumentų skirti pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir šios bei apeliacinės instancijos teismų padarytoms išvadoms paneigti, kurie nesietini su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Tai reiškia, kad šioje byloje nukentėjusiojo paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas, pateikiamas kitas jų vertinimas, prašoma daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame skunde akcentuojamos bylos faktinės aplinkybės dėl veterinarijos gydyklos patalpų pakeistos spynos, kasatoriaus gauto antstolės raginimo išsikelti, kitų asmenų nukentėjusiojo I. M. kontaktų žinojimo ar nežinojimo, bendravimo su išteisintuoju S. B. ir advokatu R. B. bei UAB „T.“ atstovais aplinkybes ir atskiri kasatoriaus skunde nurodyti duomenys, būtent 2014 m. rugpjūčio 28 d. įvykis prie viešbučio „R.“ ir „N.“ banko, kitose bylose kitų teismų priimti sprendimai, negali būti kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Pažymėtina ir tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Minėta, kad nukentėjusiojo kasaciniame skunde (beje, iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniame skunde) kritikuojamas byloje ištirtų įrodymų vertinimas, ginčijamos nustatytos pripažintos įrodytomis bylos aplinkybės ir, pateikiant savą įrodymų vertinimą, teigiama, kad jos nustatytos remiantis netinkamai įvertintais įrodymais ir teismai, išteisindami S. B. pagal jam inkriminuotą veiką, padarė neteisingas išvadas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių priimtus skundžiamus nuosprendį ir nutartį reikėtų naikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Priešingai nei akcentuojama kasaciniame skunde, visos byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, šiame baigiamajame teismo akte visus byloje surinktus įrodymus vertino tinkamai vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje, pasisakė dėl jų patikimumo ir teisėtumo, išdėstė motyvus dėl įrodymų vertinimo ir išvadas dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei S. B. išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvadas išteisinti S. B. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kurių pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visi esminiai nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai išanalizuoti ir į juos atsakyta, byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimai nepažeisti – skundžiamoje nutartyje išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmetė šį skundą, o pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį pripažino teisingu.
Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 3 dalių reikalavimų, jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį (BPK 326 straipsnio 1 punktas), padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies ar kitos BPK normos pažeidimą, dėl kurio reikėtų naikinti šios instancijos teismo nutartį.
Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, toliau šioje nutartyje pasisako dėl baudžiamojo įstatymo (BK 294 straipsnio 1 dalies) taikymo. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija nekartoja byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios teismų baigiamuosiuose aktuose yra išdėstytos laikantis jų surašymui BPK nustatytų reikalavimų.
Dėl S. B. išteisinimo
Kasacinio skundo teiginiai dėl neteisingai kvalifikuotos S. B. veikos ir nepagrįsto jo išteisinimo paremti kasatoriaus nesutikimu su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias, nukentėjusiojo teigimu, neteisingai vertino teismai. Tačiau, kaip jau minėta šioje nutartyje, kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato ir dėl jų padarytos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvados grindžiamos taip, kaip to reikalauja BPK normose įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. Kasacinės instancijos teismas apie tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą sprendžia pagal byloje nustatytas ir žemesnių instancijų teismų sprendimuose (nuosprendyje, nutartyje) nurodytas faktines aplinkybes.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo priimtuose sprendimuose išsamiai paaiškino, kad pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelę žalą kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Be to, teismų praktikoje, kuria tinkamai vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimtame skundžiamame nuosprendyje, laikomasi nuostatos, kad asmeniui inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti tiek būtinąjį požymį – padarinius, tiek ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-357/2014, 2K-33-677/2015). Tačiau nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-P-183/2012).
Bylą išnagrinėję teismai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp S. B. veiksmų ir nukentėjusiajam I. M. padarytos žalos nėra priežastinio ryšio; kad nukentėjusiojo nurodoma žala negali būti vertinama kaip didelė žala; kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog S. B. suprato, kad jo atstovaujamai įmonei nuosavybės teisėmis priklausančiame name gali įvykti vandentiekio avarija, dėl kurios buvo užlietas I. M. turtas, ir S. B. elgesys negali būti vertinamas kaip tikslingas veikimas prieš kasatoriaus interesus, t. y. nėra pagrindo teigti, jog S. B. numatė neigiamus padarinius (didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams) ir tokių padarinių norėjo. Kartu tai reiškia, kad S. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymių visumos (tyčios, didelės žalos ir priežastinio ryšio). Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis teismų išvadomis ir atmeta kasatoriaus teiginius, kad, vertindami S. B. veiksmus, teismai netinkamai nustatė jo veiksmais padarytos žalos dydį, nes turėjo atsižvelgti į abiejų nukentėjusiųjų (V. R. ir I. M.) civiliniuose ieškiniuose nurodytą žalą. Tiek nuosprendyje, tiek nutartyje aptarta, kokiomis aplinkybėmis teismai rėmėsi vertindami S. B. atliktų veiksmų atitiktį jam inkriminuotai nusikalstamai veikai, nurodyti tokių išvadų išsamūs motyvai. Be to, teismai argumentuotai aptarė ir vertino išteisintojo S. B. veiksmus bei nukentėjusiojo elgesį susidariusioje situacijoje ir pagrįstai konstatavo, jog išteisintasis ėmėsi priemonių, kad nukentėjusysis galėtų pasiimti savo turtą iš UAB „T.“ priklausančių patalpų, kad būtų nepažeisti jo (kasatoriaus) interesai, tačiau šis nesielgė adekvačiai, nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. delsė pasiimti savo daiktus ir jų neatsiėmė, nors pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes turėjo visas galimybes tai padaryti, juolab kad pats matė pastato šlapią sieną bei įtarė apie pastate esančio vandentiekio galimą gedimą. Taigi pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendyje bei nutartyje nurodytas faktines bylos aplinkybes S. B. išteisintas tinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą, nes BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti kaltininko veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik esant būtinoms sąlygoms – kai tyčiniais veiksmais padaroma didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.
Teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiojo kasacinio skundo teiginiu, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą dar ir dėl to, kad S. B. veiksmai kvalifikuoti ne pagal tą baudžiamąjį įstatymą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai tikrinant, ar S. B. veikoje yra savavaldžiavimo požymių, ir nebuvo nustatyti kasaciniame skunde nurodomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnyje, ar kitų veikų požymiai. Kaltinimas išteisintajam buvo pareikštas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį (taip pat ir pagal kitus BK straipsnius, kurių taikymo klausimai nebuvo skundžiami apeliacine tvarka ir todėl nebuvo sprendžiami apeliacinės instancijos teisme), kaltinamasis aktas surašytas tinkamai, laikantis BPK reikalavimų, taigi, grąžinti bylą prokurorui taip pat nebuvo jokio pagrindo, o teisme ši byla buvo nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, nenustatė BPK 234 straipsnio 2 dalyje ir (ar) 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų aplinkybių dėl šios bylos perdavimo prokurorui dėl iš esmės pažeistų BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius, susipažinęs su bylos medžiaga dar nebaigus ikiteisminio tyrimo ir jau baigus šį tyrimą, jokių prašymų ar pareiškimų nei dėl tyrimo eigos, nei dėl atliekamų procesinių veiksmų ar veikos kvalifikacijos nepateikė. Pirmosios instancijos teisme nei prokuroras, nei kasatorius ar kitas nukentėjusysis V. R. prašymo, atitinkančio BPK 256 straipsnio nuostatas, taip pat nepateikė. Tai, kad teismų padarytos išvados netenkina kasatoriaus, savaime nereiškia, jog jos klaidingos ar nepagrįstos. Minėta, kad teismų sprendimuose išdėstytos išvados yra motyvuotos ir padarytos remiantis byloje esančiais duomenimis, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jomis sutinka. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinųjų nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas S. B., požymių visumos ir, priešingai nei teigia kasatorius, teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui – nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo I. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Artūras Ridikas
Sigita Jokimaitė
