Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo atsakomybę už netinkamą pareigų vykdymą ar jų nevykdymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-310-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08353-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.6.3.1; 1.3.6.3.2.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo atsakomybę už netinkamą pareigų vykdymą ar jų nevykdymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė: pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo viršininko 2017 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. P(LT-1)-18 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo J. P.“; grąžinti jį į darbą – į Vilniaus lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto padėjėjo pareigas; priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 23,41 Eur prieskaitos už ištarnautus metus ir 68,86 Eur kintamosios atlyginimo dalies.

Ieškovas nurodė, kad nuo 2000 m. gegužės 2 d. dirbo atsakovės Vilniaus lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto padėjėju. Skundžiamu įsakymu jis atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovo manymu, jo atleidimas iš darbo yra paveiktas Vilniaus lokomotyvų depo viršininko pavaduotojo R. V. keršto už jo kritiką ir veiklą profesinėje sąjungoje. 2016 m. gruodžio 28 d. ieškovui buvo poilsio diena, tą dieną jis darbe nebuvo ir darbo pareigų nevykdė, buvo sporto klube „Impuls“. Šiame klube R. V. išprovokavo incidentą priekabiaudamas prie ieškovo ir priekaištaudamas dėl ieškovo jam išsakytos kritikos dėl piktnaudžiavimo tarnybinėmis pareigomis. Ieškovas teigia, kad atsakovė, atleisdama jį iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kai konfliktas, dėl kurio jis buvo atleistas, įvyko ne darbo metu ir jam neatliekant darbo pareigų, pažeidė DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 228, 234, 235 straipsnius.

Be to, atsakovė, taikydama ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, pagal bendrovės kolektyvinės sutarties 4 susitarimo „Dėl darbo užmokesčio“ 5.7 punktą nepagrįstai neišmokėjo jam 23,41 Eur prieskaitos už ištarnautus metus už 2017 m. sausio mėnesį bei pagal generalinio direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1-277 „Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų bazinės kintamosios atlyginimo dalies už asmeninį indėlį į bendrovės (padalinio) veiklos rezultatus skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ VII dalies 21 punktą neišmokėjo jam 100 procentų bazinės ir papildomos kintamosios atlyginimo dalies už 2017 m. sausio mėnesį – 68,86 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas pripažino, jog atliko tyčinius veiksmus, dėl kurių R. V. buvo sutrikdyta sveikata; įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų nukentėjęs nuo R. V. įvykio dieną, nėra. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas teismui teikė prieštaringus paaiškinimus dėl 2016 m. gruodžio 28 d. įvykio, t. y. ieškinyje nurodė, kad sporto klube su R. V. vyko pokalbis apie tarnybines pareigas, o teismo posėdyje jis jau teigė, kad pokalbio darbo klausimais nebuvo, ieškovo paaiškinimus vertino kritiškai.

Teismas, įvertinęs atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų etikos kodekso, patvirtinto generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. Į-671, (toliau – Etikos kodeksas), kuris ieškovui įteiktas pasirašytinai 2014 metais, nuostatas, sprendė, kad Etikos kodekso nuostatų privaloma laikytis tiek darbe, tiek viešojoje veikloje; nenustatė jokių neaiškių Etikos kodekso nuostatų, kurios turėtų būti vertinamos darbuotojo naudai. Kadangi Etikos kodeksas neišskiria konkrečių galimų skirti drausminių nuobaudų už jo nuostatų pažeidimus, teismas padarė išvadą, kad gali būti taikomos visos DK įtvirtintos drausminės nuobaudos. Vien tai, kad atsakovės šiurkščių darbo drausmės pažeidimų sąraše nenurodyti Etikos kodekso nuostatų pažeidimai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog tokių pažeidimų negalima vertinti kaip šiurkščių darbo drausmės pažeidimų.

Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad 2016 m. gruodžio 28 d. jam buvo poilsio diena ir jis savo darbo vietoje darbo pareigų nevykdė, todėl jo atleidimas yra neteisėtas. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas darbdavės iniciatyva lankėsi viešojoje vietoje, kad darbdavė iš dalies kompensavo šį jo apsilankymą socialinėms reikmėms skirtimis lėšomis, kad ieškovas klube darbo klausimais bendravo su atsakovės atstovu (bendradarbiu), teismas padarė išvadą, kad ieškovas privalėjo laikytis Etikos kodekso nuostatų. Teismo vertinimu, darbuotojo pareigų negalima vertinti itin siaurai, priešingai, net ir ne darbo metu bendraudamas su bendradarbiu darbo klausimais viešojoje vietoje, kurioje apsilankymas iš dalies kompensuotas atsakovės, darbuotojas privalo išlikti lojalus darbdavei, nepažeisti elementarių padoraus elgesio taisyklių.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovo elgesys 2016 m. gruodžio 28 d. sporto klube pažemino atsakovės vardą ir reputaciją viešojoje vietoje, todėl pagrįstai atsakovė jį laikė Etikos kodekso 3.7.2, 3.7.5, 3.9.1 punktų reikalavimų pažeidimu. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas nesugebėjo tolerantiškai, pagarbiai, nereikšdamas paniekos, nesiimdamas prievartos elgtis su bendradarbiu (aukštesnes pareigas einančiu asmeniu, kuriam ieškovas pavaldus), pagrįstai prarado pasitikėjimą tokiu darbuotoju. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad atsakovė, atleisdama ieškovą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nepažeidė DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatų.

Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, taip pat ieškovo pateiktus raštus dėl R. V. netinkamo tarnybinių pareigų vykdymo, sprendė, kad byloje neįrodyta, jog ieškovo atleidimas iš darbo buvo kerštas už išsakytą kritiką ir (ar) kad drausminė nuobauda jam buvo skirta už jo veiklą profesinėje sąjungoje. Teismo vertinimu, bylos įrodymai patvirtina ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą, už kurį teisėtai ir pagrįstai jam buvo skirta drausminė nuobauda — atleidimas iš darbo. Aplinkybės, kad ieškovui yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kad R. V. nedarbingumo pažymėjime nenurodyta, jog traumą jis patyrė darbo metu, teismo nuomone, nesudaro pagrindo panaikinti ieškovui skirtą drausminę nuobaudą.

Teismas sprendė, kad atsakovė laikėsi drausminių nuobaudų skyrimo procedūrinės tvarkos, o paskirta nuobauda atitinka darbo drausmės pažeidimo sunkumą. Atmesdamas ieškovo reikalavimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti skundžiamą įsakymą, teismas taip pat atmetė išvestinius reikalavimus grąžinti ieškovą į darbą – į Vilniaus lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto padėjėjo pareigas ir priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra nuginčytas 2011 metų kolektyvinės sutarties 2013 metų redakcijos 4 susitarimo 5.7 punktas, pagal kurį tą mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskirta drausminė nuobauda, prieskaita už ištarnautus metus neskaičiuojama, sprendė, jog atsakovė pagrįstai neišmokėjo ieškovui 23,41 Eur prieskaitos už ištarnautus metus už 2017 m. sausio mėnesį.

Kadangi atsakovės 2011 metų kolektyvinės sutarties 2013 metų redakcijos 4 susitarimo 4 punktas ir generalinio direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. Į-277 „Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų bazinės kintamosios atlyginimo dalies už asmeninį indėlį į bendrovės (padalinio) veiklos rezultatus skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ VII dalies 21 punktas, nustatantys, kad darbuotojui, kuriam paskirta drausminė nuobauda (papeikimas), neskiriama to mėnesio kintamoji atlyginimo dalis, kurį ši nuobauda buvo paskirta, yra galiojantys, teismas padarė išvadą, jog atsakovė pagrįstai neišmokėjo ieškovui 68,86 Eur bazinės ir papildomos kintamosios atlyginimo dalies už 2017 m. sausio mėnesį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegija, įvertinusi DK (redakcija, galiojusi ieškovą atleidžiant iš darbo) 235 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 11 punktą, nurodė, kad įstatymas nepateikia šiurkštaus darbo tvarkos pažeidimo baigtinio sąrašo, todėl atsakovė, vertindama ieškovo elgesį, turėjo diskreciją spręsti, ar darbo tvarkos pažeidimas iš esmės pakenkia jos, kaip darbdavės, interesams.

Remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257; 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-117/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-117/2012">3K-3-117/2012</a>; 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-442/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-442/2014">3K-3-442/2014</a>), kolegija padarė išvadą, kad darbdavys gali nuspręsti dėl taikomos drausminės nuobaudos griežtumo pagal pažeidimą padariusio asmens elgesį. Nustatytos aplinkybės, koks buvo ieškovo elgesys, kai kilus konfliktui būtent jis pradėjo smūgiuoti bendradarbiui, kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovė pagrįstai prarado pasitikėjimą ieškovu.

Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, padarė išvadą, kad skunde nėra nuoširdžiai gailimasi dėl bendradarbio sveikatos sutrikdymo, ieškovas procesinį dokumentą grindžia ne adekvataus savo veikos įvertinimo argumentais, o kaltina darbdavę diskriminacija dėl veiklos profesinėje sąjungoje, save pateikdamas kaip silpnesniąją šalį, užuot pripažindamas, kad klydo, ir siekdamas įrodyti, kad pasitaisys. Kolegijos vertinimu, nesvarbu, kas buvo konflikto iniciatorius, nes, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalį, žmogaus asmuo yra neliečiamas. Kolegija padarė išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai parodo, jog darbdavė negali tikėtis, kad ieškovas ir kitą kartą susilaikys nuo neleistino elgesio prieš kolegas.

Ieškovo argumentai dėl diskriminacijos, kad jo netenkina darbo vietos įrengimas ir pan., kolegijos nuomone, nekeičia veikos pavojingumo už konstitucinės vertybės pažeidimą, t. y. teisių hierarchijos kontekste žmogaus neliečiamumo principas yra didesnė vertybė nei nepatenkinti ieškovo darbo lūkesčiai.

Remdamasi DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktu, Etikos kodekso 3.7.2, 3.7.5, 3.9.1 punktais, atsižvelgdama į tai, kad smurtas buvo pavartotas prieš asmenį, kuris, kaip ir ieškovas, yra susijęs darbo santykiais su atsakove, taip pat į tai, kad konfliktas kilo dėl su darbu (darbo aplinkos) susijusių klausimų, kolegija sprendė, jog aplinkybė, kad neteisėta veika buvo padaryta ne darbo metu ir ne darbo vietoje, nereiškia, jog nebuvo padarytas darbo drausmės pažeidimas.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad DK nėra įtvirtintų nuostatų, kurių pagrindu darbuotojas turėtų būti traktuojamas kaip silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, ir dominuoja darbo sutarties šalių lygybės principas (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 15, 16 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2011">3K-3-176/2011</a>), atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl jo, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies, ir įrodymų vertinimo jo naudai.

Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalimi, DK 63 straipsniu, atsakovės 2011 metų kolektyvinės sutarties 2013 metų redakcijos 4 susitarimo 4, 5.7 punktais, generalinio direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. Į-277 „Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų bazinės kintamosios atlyginimo dalies už asmeninį indėlį į bendrovės (padalinio) veiklos rezultatus skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ VII dalies 21 punktu, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo dėl kolektyvinės sutarties nuginčijimo, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl 68,86 Eur bazinės ir papildomos kintamosios atlyginimo dalies bei 23,41 Eur prieskaitos už 2017 m. sausio mėnesį priteisimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui. Teismai ieškovo elgesį nepagrįstai, pažeisdami DK (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 4 dalį, 228, 234–240 straipsnius, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu.

Aiškinant DK 234–240 straipsnius darytina išvada, kad drausminė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra darbo drausmės pažeidimas; tai atsakomybė, kylanti iš darbo sutarties, o drausminės atsakomybės pagrindas – darbo sutartis. Įstatymas sieja darbo drausmės pažeidimo sąvoką su darbuotojo darbo pareigų vykdymu. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovo veiksmai, už kuriuos jam buvo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nebuvo susiję su darbo pareigų vykdymu pagal darbo sutartį. Byloje nustatyta, kad incidento metu ieškovas nedirbo, nebuvo darbo vietoje ir jokių darbo pareigų, nustatytų darbo sutartyje, nevykdė. Ieškovas negalėjo, leisdamas laisvą laiką sporto komplekse, eiti darbo pareigų, todėl ir negalėjo padaryti darbo drausmės pažeidimo. Darbuotojo veiksmai, nesusiję su darbo pareigų atlikimu, negali būti laikomi darbo drausmės pažeidimo objektu. Nei DK, nei kituose įstatymuose ar teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė taikyti drausminę atsakomybę darbuotojui, nevykdančiam darbo pareigų. Aplinkybės, kad darbdavė iš dalies apmoka sporto klubo lankymą ir kad ieškovas gailisi bei atsiprašė dėl įvykusio incidento, nesudaro teisinio pagrindo patraukti ieškovą drausiminėn atsakomybėn už darbo pareigų nevykdymą. Be to, atsakovės įtvirtintame šiurkščių darbo drausmės pažeidimų sąraše Nr. Į-230 ir drausmės statute toks darbo drausmės pažeidimas nėra nurodytas.

Teismai nepagrįstai ieškovo drausminę atsakomybę grindė atsakovės Etikos kodekso normomis. Pagal Etikos kodekso 14 punktą, už šio kodekso pažeidimus drausminės nuobaudos skiriamos tik DK nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad minėta Etikos kodekso norma įtvirtina DK viršenybę Etikos kodekso atžvilgiu.

Teismai nepagrįstai savo procesinius sprendimus grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Nagrinėjamos ir teismų procesiniuose sprendimuose nurodomų kasacinių bylų faktinės aplinkybės visiškai skirtingos, todėl procesiniuose sprendimuose pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai netaikytini šioje byloje.

Vertinant byloje nustatytas aplinkybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2012">3K-3-533/2012</a> ir 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjYtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-566-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-566-706/2015">3K-3-566-706/2015</a> pateiktų išaiškinimų aspektu, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad šalių santykiams įtaką darė aktyvus ieškovo dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje, darbuotojų pažeistų teisių gynimas ir darbdavės kritika, o tai ir nulėmė jo nepagrįstą atleidimą iš darbo. Teismai turėjo tinkamai įvertinti nurodytą aplinkybę, nes visuotinai yra pripažįstama, kad profesinės sąjungos nariams gali kilti didesnė grėsmė dėl jų teisių pažeidimo, ir nuspręsti, ar yra sąsajumas su nagrinėjamos bylos dalyku ar ne, ypač kai ieškovui skirta griežčiausia drausminė nuobauda, kuri teismų praktikoje pripažįstama kraštutine poveikio darbuotojui priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMC8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-10/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-10/2006">3K-3-10/2006</a>).

Ieškovui ieškinyje nurodžius diskriminacijos pagrindą, atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas (Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis). Kadangi ieškovas teigia, kad jis buvo atleistas dėl diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, teismai, atsižvelgdami į antidiskriminacinės politikos įgyvendinimo svarbą, diskriminacijos latentiškumą ir į įrodinėjimo diskriminacijos bylose sudėtingumą, turėjo nustatyti ieškovui palankesnes įrodinėjimo taisykles. Tačiau teismai, nepaisydami to, kad diskriminacija yra visuotinai paplitęs reiškinys, kuris darbo teisiniuose santykiuose pakankamai ryškus, neatsižvelgė į nurodytas nuostatas, taip pat ieškovo nurodytą diskriminacijos pagrindą ir šio klausimo išsamiai netyrė bei nevertino.

Teismai, nepagrįstai vertindami tik ieškovo elgesį, neišliko objektyvūs. Apeliacinės instancijos teismas, neteisingai interpretuodamas ieškovo argumentaciją, nepagrįstai pažymėjo, kad pats ieškovas įrodinėja, jog darbdavė pažeidė DK229 straipsnyje nustatytas pareigas, dėl ko ir kilo teisinis konfliktas, o tai reiškia, kad atsakovė pagrįstai susiejo atleidimą su netinkamu darbuotojo elgesiu, pasireiškusiu darbo drausmės pažeidimu (DK 234 straipsnis). Ieškovas, apskųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, jog jis padarė darbo drausmės pažeidimą, t. y. jei situacija būtų vertinama atsakovės pozicijos požiūriu (kaip vertino teismai), tai teismai, vykdydami teisingumą, turėjo įvertinti ir atsakovės veiksmus DK 229 straipsnio prasme, o ne apsiriboti tik ieškovo veiksmų vertinimu. Tačiau teismų išvados padarytos visiškai neįvertinus minėtų veiksnių.

Teismai, atmesdami reikalavimus dėl 23,41 Eur prieskaitos už ištarnautus metus ir 68,86 Eur kintamojo atlyginimo dalies už 2017 m. sausio mėnesį priteisimo, nepagrįstai neįvertino 2017 m. kovo 13 d. rašte Nr. SD-25-3135 pateiktos darbo specialistų nuomonės. Šiame rašte nurodyta, kad tuo atveju, jeigu kolektyvinę sutartį pasirašė profesinė sąjunga, o vėliau įmonėje įsisteigia kita profesinė sąjunga, visi tolesni kolektyvinės sutarties pakeitimai ir papildymai turi būti derinami ir vykdomi tarp jungtinės profesinės sąjungos atstovybės ir darbdavio, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitokia kolektyvinės sutarties keitimo ir pildymo tvarka. Remiantis šia konsultacija darytina išvada, kad atsakovės kolektyvinės sutarties 2013 m. papildymas yra neteisėtas, nes jis buvo pasirašytas be 2011 m. rugpjūčio 10 d. įmonėje įsisteigusios darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“. Be to, konfliktas, dėl kurio ieškovas buvo atleistas iš darbo, įvyko 2016 m. gruodžio mėnesį, o ne 2017 m. sausio mėnesį, t. y. 2017 m. sausio mėnesį ieškovas nenusižengė darbo drausmei, todėl jam turėjo būti priteistos nurodytos bazinės ir kintamosios atlyginimo dalys už 2017 m. sausio mėnesį.

Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai, kvalifikuodami ieškovo elgesį kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo drausmės taikymą ir atleidimą iš darbo. Remiantis DK 231 straipsniu, atsakovės Etikos kodeksas yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis darbo drausmės klausimus. Šio kodekso nuostatų visiems atsakovės darbuotojams privalu laikytis tiek darbe, tiek viešoje vietoje, o už jo pažeidimus darbuotojams DK nustatyta tvarka gali būti skiriamos drausminės nuobaudos (1.1, 2.11, 14, 19 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad Etikos komisijos nustatyti Etikos kodekso pažeidimai kilo susiklosčiusių darbo santykių pagrindu – ieškovui nevykdant darbuotojo pareigų (DK 228 straipsnis), tiesiogiai nustatytų Etikos kodekse (3.7.2, 3.7.5, 3.9.1 punktai), jo padaryti veiksmai atitinka DK 234 straipsnyje nustatyto darbo drausmės pažeidimo požymius.

Remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 235 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 11 punktu, 238 straipsniu, vadovaujantis kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-560/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-560/2007">3K-3-560/2007</a>; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-144/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-144/2009">3K-3-144/2009</a>; 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-l 17/2012; 2014 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-442/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-442/2014">3K-3-442/2014</a>), griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovui buvo skirta pagrįstai. Dėl šios priežasties ieškovo padaryti veiksmai buvo tinkamai teismų kvalifikuoti kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas.

Teismai savo procesinius sprendimus ir padarytas išvadas tinkamai pagrindė juose nurodyta kasacinio teismo praktika.

Teismams nebuvo jokio objektyvaus pagrindo atsižvelgti į ieškovo nurodomas aplinkybes dėl jo galimo persekiojimo ir diskriminavimo dėl narystės profesinėje sąjungoje. Ieškovas subjektyviai, visiškai be jokio pagrindo, galbūt dėl savo asmeninių savybių bet kokį atsakovės veiksmą priima kaip persekiojimą, nors objektyviai tam nėra jokios priežasties. Drausminės nuobaudos skyrimas pats savaime nereiškia, kad darbuotojas dėl kokių nors priežasčių yra persekiojamas ar diskriminuojamas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavimo dėl kolektyvinės sutarties galiojimo nepareiškė, todėl teismai pagrįstai atmetė jo reikalavimus dėl 68,86 Eur bazinės ir papildomos kintamosios atlyginimo dalies bei 23,41 Eur prieskaitos už ištarnautus metus priteisimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl drausminės atsakomybės taikymo pagrindo

Teisinė atsakomybė – tai visuomenės atsakas į teisės pažeidimą. Teisės pažeidimas – tai teisei priešinga, kalta asmenų veika (veikimas ar neveikimas), kuria padaroma žala įstatymo saugomoms asmenų teisėms, teisėtiems interesams arba bendrai teisinei valstybės tvarkai.

Teisinė atsakomybė įgyvendinama taikant pažeidėjui valstybės teisinio poveikio priemones, sukeliančias jam negatyvių padarinių. Taigi valstybinis teisinis poveikis, vykdomas teismo, arbitražo teismo, kitų valstybės prievartos institucijų, yra visuomenės atsakas į priešingus teisei ir kaltus veiksmus, o negatyvūs padariniai pažeidėjui – atsakas į dėl jo tokių veiksmų (neveikimo) atsiradusius žalingus padarinius.

Atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, atsakomybę taikančius subjektus, sankcijų pobūdį ir pan., egzistuoja skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Dažniausiai atsakomybė skirstoma pagal teisės šakas.

Darbo teisėje atsakomybė yra savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, ji gali atsirasti dėl tam tikrų darbo teisės subjektų santykių. Atsakomybė pagal darbo teisę gali būti dvejopa: materialinė ir drausminė. Materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti nuostolius, o drausminės atsakomybės – nubausti pažeidėją už netinkamą darbo funkcijų atlikimą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių (susijusių darbo teisiniais santykiais – ieškovo (darbuotojo) ir atsakovės (darbdavės)) kilo dėl drausminės atsakomybės – atleidimo iš darbo už vienkartinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – taikymo teisėtumo.

Byloje teismų nustatyta ir šalys šių aplinkybių neginčija, todėl teisėjų kolegija jomis vadovaujasi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 353 straipsnio 1 dalis), kad 2016 m. gruodžio 28 d. sporto klube „Impuls“ tarp ieškovo ir atsakovės Vilniaus lokomotyvų depo viršininko pavaduotojo R. V. kilo konfliktas. Šio konflikto metu ieškovas įžeidinėjo R. V. necenzūriniais žodžiais, tris kartus smūgiavo jam. Po šio įvykio R. V. buvo konstatuota galvos trauma, nosies kaulo lūžis, dantų nuskėlimas, jam 19 dienų buvo išduotas laikinasis nedarbingumo pažymėjimas.

Byloje taip pat nustatyta, kad nurodytas konfliktas įvyko ne darbo (viešojoje) vietoje ir ne darbo metu, kai ieškovui buvo ne darbo (poilsio) diena, ieškovui neatliekant tiesioginių darbo pareigų. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.

Nurodytą ieškovo elgesį atsakovė pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir taikė ieškovui už šį pažeidimą drausminę atsakomybę, skirdama jam drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šios nutarties 29 punkte nurodyto ieškovo elgesio, pažymi, kad jis atitinka šios nutarties 24 punkte nurodytą teisės pažeidimo sampratą. Toks elgesys demokratinėje visuomenėje yra netoleruotinas, socialiai žalingas ir amoralus, todėl jis turi būti atitinkamai įvertintas kompetentingų valstybės prievartos institucijų ir, esant tam teisiniam pagrindui, už tokį elgesį turi būti taikoma atitinkama teisinė atsakomybė. Tačiau nagrinėjamu atveju, minėta, klausimas byloje kilo tik dėl drausminės atsakomybės ieškovui taikymo. Dėl šios priežasties byloje turi būti nustatyta, ar toks ieškovo elgesys gali būti drausminės atsakomybės taikymo pagrindas pagal darbo teisės normas.

Ieškovas iš darbo atleistas atsakovės Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo viršininko 2017 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. P(LT-1)-18, todėl, spręsdama dėl drausminės atsakomybės taikymo ieškovui teisėtumo, teisėjų kolegija vadovaujasi DK 2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusia priimant minėtą įsakymą, bet ne šiuo metu galiojančiu (nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu) iš esmės pasikeitusiu darbo santykių teisiniu reguliavimu, inter alia (be kita ko), atsakomybės už darbo pareigų netinkamą vykdymą srityje.

DK 35 straipsnis reglamentuoja darbo teisių įgyvendinimą ir pareigų vykdymą. Pagal šio straipsnio 1 dalį, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Remiantis minėto straipsnio 2 dalimi, darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

DK 227 straipsnyje nustatyta, kad darbo drausmė darbovietėje užtikrinama sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam darbui, taip pat skatinant už gerą darbą (1 dalis); darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę, gali būti taikomos drausminio poveikio priemonės (2 dalis).

Pagrindinės darbuotojų pareigos yra įtvirtintos DK 228 straipsnyje – darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą.

Remiantis DK 230 straipsniu, darbo tvarką darbovietėje apibrėžia darbo tvarkos taisyklės; jas tvirtina darbdavys, suderinęs su darbuotojų atstovais. Be to, kai kuriose šalies ūkio šakose ir srityse atskirų darbuotojų kategorijų darbo drausmę reglamentuoja įstatymai, drausmės statutai ir nuostatai ar kiti specialūs teisės aktai (DK 231 straipsnis).

Darbo drausmės pažeidimo sąvoka įtvirtinta DK 234 straipsnyje, pagal jį darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės.

Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas įtvirtintas DK 235 straipsnio 2 dalyje. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes, remiantis DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktu, tokiu pažeidimu gali būti pripažintas ir kitas, minėtame sąraše nenurodytas, nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka.

Drausminės atsakomybės pagrindus įtvirtina DK 236 straipsnis – drausminės nuobaudos gali būti taikomos tik darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui; įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose tokia atsakomybė gali būti nustatyta ir už kitas pražangas.

Už padarytą darbo drausmės pažeidimą galimas skirti nuobaudas reglamentuoja DK 237 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais, tarp jų – kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, yra viena iš drausminės nuobaudų rūšių.

Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad drausminė atsakomybė yra viena individualios teisinės atsakomybės rūšių. Ji taikoma tik darbuotojams, kai darbdavys ir konkretus darbuotojas yra susiję darbo teisiniais santykiais. Drausminė atsakomybė gali atsirasti ir gali būti taikoma, t. y. drausminės nuobaudos, tarp jų atleidimas iš darbo, gali būti skiriamos tik tuo atveju, jeigu darbuotojas padaro darbo drausmės pažeidimą, pasireiškusį darbo pareigų, nustatytų DK, darbo sutartyje, darbo tvarkos taisyklėse ir (ar) kituose specialiuose teisės aktuose, nevykdymu arba netinkamu jų vykdymu dėl darbuotojo kaltės.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę, yra tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretaus darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingos pasekmės, priežastinis ryšys tarp to darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir žalingų pasekmių, darbuotojo kaltė. Nesant bent vienos iš minėtų sąlygų, drausminės atsakomybės taikyti negalima. Darbuotojui teisme ginčijant jam paskirtą drausminę nuobaudą, pareiga įrodyti drausminės atsakomybės sąlygų buvimą, drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą tenka darbdaviui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTYzLTY4NC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-163-684/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-163-684/2018">e3K-3-163-684/2018</a> 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTItNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-152-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-152-701/2017">3K-3-152-701/2017</a> 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms, taip pat nustatytoms darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginiuose nuostatuose. Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (šiuo atveju – darbdavio) subjektyvioji teisė, pakenkiama tam tikram jo interesui. Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius aktus. Darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą – visų pirma užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymu ir darbo nuostatais (DK 227 straipsnio 1 dalis, 229–232 straipsniai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTItNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-152-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-152-701/2017">3K-3-152-701/2017</a> 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Taigi, sprendžiant klausimą dėl drausminės atsakomybės ieškovui taikymo teisėtumo, turi būti nustatyta, už kokių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą jam skirta drausminė nuobauda, ar ieškovo veiksmai (neveikimas) gali būti traktuojami kaip darbo drausmės pažeidimas.

Šios nutarties 29 punkte nurodytą ieškovo elgesį atsakovė pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, nes, atsakovės manymu, tokiu savo elgesiu ieškovas pažeidė Etikos kodekso 3.7.2, 3.7.5, 3.9.1 punktų nuostatas.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų etikos kodeksas, patvirtintas generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. Į-671, remiantis DK 227–230 straipsniais, šio kodekso 1.1 punktu, nustato atsakovės darbuotojų elgesio principus ir taisykles, reguliuoja darbuotojų tarpusavio santykius bei santykius su kitais asmenimis, kodekso nuostatų privaloma laikytis darbe ir viešojoje veikloje.

Etikos kodekso 2.1 punkte nustatyta, kad kodekso pažeidimas – tai šiame kodekse nustatytų normų pažeidimas, padarytas dėl bendrovės darbuotojų kaltės. Pagal Etikos kodekso 2.4 punktą, diskreditavimas – tai tokie bendrovės darbuotojo veiksmai arba neveikimas, kurie akivaizdžiai kenkia bendrovės autoritetui, griauna pasitikėjimą ja. Remiantis kodekso 2.11 punktu, viešoji veikla – tai bendrovės darbuotojo santykiai su kitais jo gyvenamosios vietovės bendruomenės nariais ar kitas elgesys visuomenėje ir darbuotojo visuomeninė veikla, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su jo darbu. Pagal šio kodekso 2.12 punktą, darbuotojų elgesys – tai bendrovės darbuotojo darbo veikla (veikimas ar neveikimas) ir elgesys viešojoje veikloje.

Remiantis Etikos kodekso 3 punktu, bendrovės darbuotojai savo darbinėje veikloje privalo vadovautis šiame skyriuje išvardytais etikos principais ir įsipareigoja laikytis šiuos principus apimančių elgesio normų, tarp jų – pavyzdingumo (3.7 punktas), t. y. bendrovės darbuotojas savo darbinėje veikloje įsipareigoja tolerantiškai, paslaugiai ir pagarbiai elgtis su bendradarbiais ar kitais asmenimis, darbo ginčus spręsti taikiai ir mandagiai (3.7.2 punktas), bendrovės darbuotojas savo darbinėje veikloje įsipareigoja nereikšti paniekos kolegoms, pavaldiniams, vadovams, neįžeidinėti jų, nevartoti keiksmažodžių, netinkamų posakių ir psichologinio smurto (3.7.5 punktas); ir sąžiningumo bei korupcijos prevencijos (3.9 punktas), t. y. bendrovės darbuotojas savo darbinėje veikloje įsipareigoja nesiimti prievartos (3.9.1 punktas).

Pagal Etikos kodekso 14 punktą, už šio kodekso pažeidimus bendrovės darbuotojams DK nustatyta tvarka gali būti skiriamos drausminės nuobaudos.

Etikos kodeksas ieškovui įteiktas pasirašytinai 2014 metais, todėl ieškovas, atlikdamas jam pavestas darbo funkcijas ir pareigas, savo darbinėje veikloje privalo laikytis šio kodekso nuostatų (DK 228 straipsnis, Etikos kodekso 19 punktas).

Taigi Etikos kodekso 3.7.2, 3.7.5, 3.9.1 punktų nuostatos įtvirtina atsakovės darbuotojų veiklos principus ir elgesio normas, kurių darbuotojams privaloma laikytis savo darbinėje veikloje. Už šių nuostatų pažeidimus gali būti taikoma drausminė atsakomybė, tačiau tik DK nustatyta tvarka (DK 1 straipsnio 1 dalis, Etikos kodekso 2.1, 14 punktai). Minėta, drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 238 straipsniai).

Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 34–41 punktuose nuodytu teisiniu reglamentavimu ir 43, 44 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į tai, kad Etikos kodeksų nuostatos, už kurių pažeidimą ieškovui taikyta drausminė atsakomybė, reglamentuoja darbuotojų elgesį darbinėje veikloje, o įvykis, atsakovės laikytas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, įvyko ne darbo metu, ne darbo vietoje ir ieškovui neatliekant jokių darbo sutartyje ar kitose atsakovės vidaus norminiuose aktuose nustatytų darbo pareigų (žr. šios nutarties 30 punktą), konstatuoja, kad šios nutarties 29 punkte nurodytas ieškovo elgesys negali būti pripažintas darbo drausmės pažeidimu pagal DK 234 straipsnį. Dėl šios priežasties, nesant darbo drausmės pažeidimo, kaip drausminės atsakomybės pagrindo, ieškovui negali būti taikoma drausminė atsakomybė ir skirta drausminė nuobauda (DK 236, 237 straipsniai). Nors minėtas ieškovo elgesys nėra toleruotinas ir negali būti pateisinamas, ir, esant teisiniam pagrindui, už tokį elgesį turėtų būti taikoma atitinkama teisinė atsakomybė (žr. šios nutarties 32 punktą), vis dėlto, nesant darbo drausmės pažeidimo sudėties pagal DK, už tokį elgesį ieškovui negali būti skirtos drausminės nuobaudos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog atsakovė iš dalies kompensuoja apsilankymą sporto klube, kuriame įvyko konfliktas, nereiškia, kad buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, nes, minėta, ieškovas sporto klube apsilankė poilsio dieną ir savo darbo pareigų jame nevykdė. Šiuo atveju nustačius, kad įvykis įvyko ne darbo vietoje ir ne darbo metu, ieškovui nevykdant darbo pareigų, vertinant ieškovo elgesį, taip pat neturi reikšmės, dėl kokių priežasčių – ieškovui ir kitam atsakovės darbuotojui nesutariant darbo ar kitais klausimais – kilo konfliktas.

Nustačiusi, kad ieškovas nepadarė darbo drausmės pažeidimo pagal DK 234 straipsnį ir jam negali būti taikoma drausminė atsakomybė pagal DK 236 straipsnį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė neturėjo teisės skirti ieškovui drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Dėl prieskaitos už ištarnautus metus ir kintamosios atlyginimo dalies

DK 186 straipsnyje nustatyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (1 dalis); darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (2 dalis); darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje; vyrams ir moterims už tokį pat ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis (3 dalis); darbo užmokestis mokamas pinigais (4 dalis).

Byloje nustatyta, kad ieškovo darbo užmokestį sudaro pagrindinis darbo užmokestis, kintamoji darbo užmokesčio dalis ir prieskaita už ištarnautus metus.

Remiantis atsakovės 2011 metų kolektyvinės sutarties 2013 metų redakcijos 4 susitarimo 5.7 punktu, tą mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskirta drausminė nuobauda, prieskaita už ištarnautus metus neskaičiuojama.

Pagal šios kolektyvinės sutarties 4 susitarimo 4 punktą, darbuotojams, išskyrus tuos, kurių darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja atitinkami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir bendrovės generalinio direktoriaus įsakymai, gali būti mokama kintamoji atlyginimo dalis; darbuotojų kintamoji atlyginimo dalis gali būti sumažinama arba nemokama kolektyvinės sutarties ir generalinio direktoriaus nustatyta tvarka.

Atsakovės generalinio direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. Į-277 „Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų bazinės kintamosios atlyginimo dalies už asmeninį indėlį į bendrovės (padalinio) veiklos rezultatus skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ VII dalies 21 punkte nustatyta, kad kintamoji atlyginimo dalis neskiriama darbuotojui, kuriam paskirta drausminė nuobauda (papeikimas) – neskiriama to mėnesio kintamoji atlyginimo dalis, kurį ši nuobauda buvo paskirta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje nutartyje konstatuota, jog drausminė nuobauda (atleidimas iš darbo) ieškovui skirta neteisėtai, sprendžia, kad atsakovė taip pat neteisėtai neišmokėjo ieškovui 23,41 Eur prieskaitos už ištarnautus metus ir 68,86 Eur kintamosios atlyginimo dalies už 2017 m. sausio mėnesį.

Dėl procesinės bylos baigties

DK 300 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija) nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Kasacinis teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija, ginčui aktualiu metu – atitinkamos DK 300 straipsnio dalys) aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų. Darbdavio pasitikėjimo darbuotoju praradimas ir jų konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą. Darbdavio nepasitikėjimas darbuotoju (pradėti vidaus ir ikiteisminiai tyrimai) ir organizacinės priežastys sudaro pagrindą teismams taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016 53 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pareikštu ieškiniu ieškovas, be kita ko, prašė, pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti jį į darbą – į Vilniaus lokomotyvų depo šilumvežio mašinisto padėjėjo pareigas. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 62 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu, vadovaudamasi nutarties 63 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į tai, kad ieškovo ir atsakovės santykiai yra įtempti, ką, be kita ko, patvirtina tarp ieškovo ir jo viršininko pavaduotojo kilęs konfliktas ir kitos ieškovui skirtos drausminės nuobaudos, kurių teisėtumas byloje nebuvo ginčijamas, o dėl šioje byloje vertinto ieškovo elgesio atsakovė galėjo prarasti pasitikėjimą ieškovu, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju, siekiant išvengti konfliktų, tarp jų ir teisminių ginčų, ateityje, ieškovo pažeistos teisės ir teisėti interesai geriausiai bus apginti ir tarp šalių pasiekta teisinė taika ne grąžinant ieškovą į pirmesnį darbą, o priteisiant jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu ieškovas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, konstatuojant, kad darbo sutartis su juo yra nutraukta šia teismo nutartimi (DK 300 straipsnio 4 dalis).

Teismų nustatyta, kad šalys 2000 m. gegužės 2 d. sudarė darbo sutartį Nr. 1217, pagal kurią ieškovas nuo 2000 m. gegužės 2 d. pradėjo dirbti šilumvežių mašinisto padėjėju. Taigi nepertraukiamas ieškovo darbo pas atsakovę stažas iki šios nutarties priėmimo yra 18 metų 2 mėnesiai 10 dienų (218 mėnesių).

DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad, nutraukus darbo sutartį pagal šio kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje: nuo šimto dvidešimties iki dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių – penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

Byloje esanti atsakovės Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo 2017 m. kovo 8 d. pažyma apie ieškovo vidutinį darbo užmokestį patvirtina, kad ieškovo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis sudaro 904,50 Eur, o vienos darbo dienos – 43,20 Eur. Dėl šios priežasties, remiantis DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ieškovui priteistina 4522,50 Eur (904,50 Eur x 5 mėn.) dydžio išeitinė išmoka.

Ieškovui taip pat priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2017 m. sausio 30 d.) iki šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos (2018 m. liepos 12 d.) arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu ieškovas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Byloje nėra duomenų apie tai, ar nuo atleidimo iš darbo dienos iki šios nutarties priėmimo ieškovas buvo įsidarbinęs, jeigu buvo, koks buvo jo darbo užmokestis, ar jis buvo registruotas darbo biržoje. Nesant šių duomenų, negalima išspręsti klausimo dėl ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu jis buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, dydžio. Šių duomenų nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo nutarties įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu jis buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, dydžio klausimas perduotinas spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo drausmės pažeidimą ir drausminę atsakomybę, todėl procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies, perduodant bylos dalį dėl ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo nutarties įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu jis buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, dydžio iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Šia nutartimi, neatsižvelgiant į tai, kad bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, ieškovo kasacinis skundas yra iš esmės patenkintas. Dėl šios priežasties, tenkinus kasacinį skundą ir priėmus naują sprendimą, iš atsakovės ieškovui priteistinas ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Ieškovas prašo priteisti 1250 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant ieškinį (500 Eur) ir kasacinį skundą (750 Eur), atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8.13 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties ieškovui iš atsakovo priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 1250 Eur.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo viršininko 2017 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. P(LT-1)-18 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo J. P.“.

Pripažinti, kad 2000 m. gegužės 2 d. darbo sutartis Nr. 1217 su ieškovu J. P. nutraukta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 12 d. nutartimi.

Priteisti ieškovui J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ (j. a. k. 110053842) 4522,50 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt du Eur 50 ct) išeitinės išmokos, 23,41 Eur (dvidešimt tris Eur 41 ct) prieskaitos už ištarnautus metus už 2017 m. sausio mėnesį, 68,86 Eur (šešiasdešimt aštuonis Eur 86 ct) kintamosios atlyginimo dalies už 2017 m. sausio mėnesį, 1250 (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Bylos dalį dėl ieškovui J. P. priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo nutarties įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu jis buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, dydžio perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ (j. a. k. 110053842) valstybei 5,88 Eur (penkis Eur 88 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė