Civilinė byla Nr. e3K-3-80-378/2024
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04598-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.8.11.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Ž. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Ž. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hulas“ dėl avanso grąžinimo, netesybų, palūkanų priteisimo bei susitarimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo A. B..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių preliminariosios sutarties galiojimą ir jos pratęsimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškovo patenkintos reikalavimo dalies proporcijos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 10 000 Eur negrąžinto avanso, 10 000 Eur netesybų, 5 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat pripažinti 2022 m. kovo 8 d. susitarimą parduoti namą negaliojančiu dėl suklydimo ir pripažinti šio susitarimo 2.9 ir 3.1 punktų nuostatas nesąžiningomis jam, kaip vartotojui.
3. Ieškovas nurodė, kad 2021 m. balandžio 25 d. su atsakove pasirašė preliminariąją žemės sklypo su jame statomu gyvenamuoju namu pirkimo–pardavimo sutartį, pagal ją pervedė atsakovei 10 000 Eur avansą. Pagal preliminariosios sutarties 2.1 punktą buvo sutarta, kad namo statybos darbai turėjo būti atlikti iki 2021 m. gruodžio 31 d., tačiau darbai laiku atlikti nebuvo, šalys nebuvo sutarusios dėl sutarties termino pratęsimo. 2022 m. kovo mėnesį ieškovas pasiūlė nutraukti preliminariąją sutartį abiejų šalių sutarimu nesant šalių kaltės. Atsakovė sutiko nutraukti sutartį. 2022 m. kovo 8 d. ieškovas ir atsakovė pasirašė susitarimą, pagal kurį, suradus naują pirkėją, ieškovui turėjo būti grąžintas avansas. 2022 m. gegužės 20 d. namas buvo parduotas kitam asmeniui. Ieškovas laiku neįvertino aplinkybės, kad preliminariosios sutarties terminas pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d. ir po šio termino jis nebeturėjo pareigos sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Pagrindinė sutartis iki 2021 m. gruodžio 31 d. nebuvo sudaryta būtent dėl atsakovės kaltės, todėl 2022 m. kovo 8 d. susitarimą dėl namo pardavimo ieškovas pasirašė suklydęs.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Šiaulių apylinkės teismas 2023 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovės 5000 Eur avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2021 m. balandžio 25 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurios 1.1 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovui parduoti jai nuosavybės teise priklausantį sklypą, kuriame bus pastatytas namas, o ieškovas įsipareigojo turtą nupirkti. Turto kaina – 85 000 Eur su PVM. Ieškovas ir atsakovė kiek vėliau, t. y. 2022 m. kovo 8 d., sudarė susitarimą, kuriuo, pirkėjui pageidaujant atsisakyti išankstinės individualaus namo rezervacijos sutarties ir norint pabandyti atgauti sumokėtą 10 000 Eur avansą prieš nutraukiant sutartį su pardavėja, ši draugiškumo ir geranoriškumo principu terminuotai siūlo sudaryti sąlygas individualaus namo rezervaciją perleisti kitam klientui pagal pardavėjos pateiktas sąlygas, o pirkėjas su šiomis sąlygomis sutinka ir neprieštarauja. El. portale m.skelbiu.lt 2022 m. kovo 11 d. atnaujintas skelbimas, kuriame nurodyta, kad parduodamas 85 proc. baigtumo namas už 96 800 Eur. Byloje pateiktas ieškovo ir atsakovės atstovo susirašinėjimas „WhatsApp“ programėle ir pateikti garso įrašai, kurie taip pat užfiksuoti „WhatsApp“ programėlėje. Atsakovė taip pat pateikė į bylą skelbimą, kuris buvo įkeltas į interneto puslapį m.aruodas.lt, apie savo parduodamus namus, kuriame užfiksuota, jog parduodamų namų kaina yra 86 980 Eur, ir nurodyta, jog namo baigtumas dokumentuose nurodomas 65 proc.
6. Teismas konstatavo, kad šalių pasirašyta sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, o įvertinęs tai, kad namą ieškovas ketino įsigyti šeimos poreikiams, taip pat kad atsakovė yra verslininkė, šalių sudarytą preliminariąją sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog iki preliminariojoje sutartyje šalių aptarto termino – 2021 m. gruodžio 31 d. – pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.
7. Teismas nepritarė ieškovo pozicijai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 5 dalimi bei 6.401 straipsnio 2 dalies 4 punktu, šalių sudaryta preliminarioji sutartis pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., todėl po sutarties galiojimo termino pabaigos, vadovaujantis preliminariosios sutarties 6.2 punktu, atsakovė ieškovui turi pareigą grąžinti 10 000 Eur sumokėto avanso ir sumokėti 10 000 Eur netesybų. Teismas nustatė, kad 2.1 punktu šalys susitarė, jog pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d., nebent oro sąlygos ar statybos procesams reikalingas laikas neleistų atlikti reikiamų darbų kokybiškai ir laiku, todėl darbų atlikimo terminas gali būti ilginamas. Sutarties 2.2 punktu šalys nustatė, kad, preliminariosios sutarties 2.1 punkte įtvirtintu terminu nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, pareiga ją sudaryti šalims pasibaigia, išskyrus atvejį, jei pagrindinės sutarties sudarymo laikas šalių susitarimu yra pratęsiamas; jeigu nepranešama iš anksto apie planuojamus sutarties pokyčius, sutartis pratęsiama automatiškai.
8. Teismas, įvertinęs preliminariosios sutarties 2.2 sąlygą, nusprendė, kad ji atitinka abu procedūrinės kontrolės aspektus, t. y. ieškovas, sudarydamas preliminariąją sutartį, buvo su ja supažindintas, o pati sąlyga yra aiški ir suprantama, taigi ji atitinka skaidrumo principą. Nors preliminariosios sutarties 2.2 punkte nebuvo įtvirtintas konkretus laiko tarpas, per kurį vartotojas turi iš anksto informuoti pardavėją apie planuojamus sutarties pokyčius, teismo nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad tai klaidinanti nuostata ir tai neriboja vartotojo apsispręsti dėl preliminariosios sutarties pratęsimo. Vertinant šią sąlygą pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nemanytina, jog dėl tokios sąlygos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų ieškovo, kaip vartotojo, nenaudai.
9. Teismas, įvertinęs šalių susirašinėjimą po konkretaus termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, nusprendė, kad šalių elgesys patvirtina, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė suprato, kad preliminarioji sutartis tęsiasi, t. y. ieškovas, praėjus daugiau kaip 2 mėnesiams nuo nustatyto preliminariosios sutarties termino, toliau tęsė bendravimą su atsakovės atstovu, todėl teismas konstatavo, kad ieškovas suvokė, jog sutartis yra pratęsta, ir tam neprieštaravo. Nenustatęs pagrindo preliminariosios sutarties 2.2 punkto pripažinti nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, teismas nusprendė, kad preliminarioji sutartis pratęsiama automatiškai, konkliudentiniais veiksmais, o tai atitinka preliminariosios sutarties 2.2 punkte įtvirtintą šalių susitarimą.
10. Teismas nepritarė ieškovo argumentams, kad, atsižvelgiant į tai, jog preliminarioji sutartis buvo rašytinė, todėl ir termino patęsimas turėjo būti rašytinės formos (CK 6.192 straipsnio 4 dalis). Teismas įvertino preliminariosios sutarties 7.2 punktą, kuriuo šalys susitarė, jog bet kokie sutarties pakeitimai galimi tik šalims dėl to susitarus ir raštu pasirašius atitinkamą sutarties priedą ar naujos redakcijos sutartį. Tačiau nurodė, kad dėl preliminariosios sutarties termino pratęsimo šalys susitarė konkrečiai sutarties 2.1 ir 2.2 punktuose, kur nustatyta, jog terminas gali būti pratęsiamas be atskiro rašytinio susitarimo.
11. Teismas taip pat atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kad tam tikrais atvejais rašytinė sutartis, net ir esant sutarties pakeitimo išlygai, gali būti pakeista šalies elgesiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-695/2020). Teismas įvertino, kad šalys konkliudentiniais veiksmais susitarė pratęsti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti, o tai atitinka preliminariosios sutarties 2.2 punktą. Be to, po 2021 m. gruodžio 31 d. tarp šalių vyko susirašinėjimas, buvo derinamas darbų atlikimas, ieškovas domėjosi dėl antro darbų etapo, jų apimties ir iki pat 2022 m. kovo 6 d. atsakovei neišreiškė nė vieno priekaišto dėl neva galimai praleisto preliminariojoje sutartyje nustatyto termino.
12. Teismas taip pat įvertino preliminariosios sutarties 2.1 punktą, kuriame šalys buvo nustačiusios, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d., nebent oro sąlygos ar statybos procesams reikalingas laikas neleistų atlikti reikiamų darbų kokybiškai ir laiku, darbų atlikimo terminas gali būti ilginamas. Iš šalių susirašinėjimo „WhatsApp“ programėle teismas nustatė, kad abi šalys, atsižvelgdamos į oro sąlygas, suprato, jog darbai žiemą negali vykti, abipusiu susitarimu susitarė pratęsti preliminariosios sutarties galiojimą ir dėl tos priežasties, jog esant netinkamoms oro sąlygoms neįmanoma statybos darbų vykdyti laiku ir kokybiškai.
13. Kadangi šalys preliminariojoje sutartyje toliau nebuvo nustačiusios, iki kokio termino preliminarioji sutartis pratęsiama, teismas nusprendė, kad, vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 3 dalimi, pagrindinę sutartį šalys turėjo sudaryti iki 2022 m. balandžio 25 d. (per vienerius metus). Teismas konstatavo, kad atsakovė, nesudarydama pagrindinės sutarties iki 2021 m. gruodžio 31 d., tačiau šalių susitarimu šį terminą pratęsus, nepažeidė prievolės sudaryti pagrindinę sutartį nustatytu terminu.
14. Pasisakydamas, dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, teismas nurodė, kad ieškovas tik dėl savo nuogąstavimų, konkrečiai dėl karo Ukrainoje baimės, atsisakė pirkti statomą namą. Ieškovas suprato, kad dėl jo kaltės yra nesudaroma pagrindinė sutartis, ir tai, kad, atsisakydamas sudaryti pagrindinę sutartį, jis gali prarasti sumokėtą avansą. Šalių sudarytas 2022 m. kovo 8 d. susitarimas dėl išankstinės individualaus namo rezervacijos atsisakymo tik dar kartą patvirtina, kad tik dėl ieškovo kaltės yra atsisakyta sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.
15. Teismas nusprendė, kad iš tiesų ieškovas, būdamas atidus, atsakingas asmuo, turintis rimtų ketinimų pirkti namą, turėjo suprasti ir nebuvo atsakovės suklaidintas, jog jis žemės sklypą ir statomą namą perka už 85 000 Eur ir namo baigtumas yra 65 proc., o ne 95 ar 85 proc. Šalių tarpusavio bendravimas leido ieškovui suprasti, jog, užsakius papildomus darbus, atsakovė būtų galėjusi namo baigtumą įregistruoti kaip būtent 85 ar net 95 proc. baigtumą. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovė buvo nesąžininga ir kad dėl jos kaltės buvo nutraukta preliminarioji sutartis, ir nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas įvertino, kadangi būtent ieškovas savo kaltais veiksmais, atsisakydamas sudaryti pagrindinę sutartį, pažeidė preliminariąją sutartį, todėl ieškovo reikalavimą priteisti netesybas pripažino nepagrįstu ir šią ieškinio dalį atmetė.
16. Teismas nusprendė, kad ieškovo reikalavimas grąžinti avansą, atsižvelgiant į teismų praktiką, negali būti tenkinamas ta dalimi, kiek gali būti įskaityta pagal atsakovės priešpriešinį vienarūšį reikalavimą taikyti netesybas, dėl kurių šalys buvo susitarusios, nustatydamos, kad jei sutartis nesudaryta dėl pirkėjo kaltės, tai jo sumokėta pardavėjai sutarties 5.1 punkte nustatyta suma atliks prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, t. y. ši suma liks pardavėjai kaip šalių aptartas ir pardavėjos patirtų minimalių nuostolių atlyginimas (preliminariosios sutarties 6.1 punktas). Atsakovė, negrąžinusi ieškovui avanso pagal preliminariąją sutartį, turėjo teisę jį įskaityti į savo nuostolių atlyginimą.
17. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas šiuo atveju laikytinas silpnesne sandorio šalimi, ir nors šalys buvo susitarusios dėl tokio paties dydžio netesybų (10 000 Eur) taikymo tiek pirkėjui, tiek pardavėjai, pažeidus sutarties įsipareigojimus, kartu vertino tai, jog atsakovė, būdama verslininkė, kuriai keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, nesiėmė visų būtinųjų priemonių ir papildomai neinformavo ieškovo (neatkreipė ieškovo dėmesio į tai) apie automatiškai pratęstos preliminariosios sutarties galiojimo laiką ir pan., iš esmės pati savo veiksmais sudarė prielaidas nuostoliams atsirasti. Be to, priteisiant netesybas, neturi būti sudaromos nepagrįstos prielaidos atsakovei be pagrindo praturtėti. Teismas nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas mažinti atsakovei priteistinas netesybas, kurios įskaitytinos į avansą. Teismas nusprendė, kad būtent 5000 Eur laikytini tiesioginiais atsakovės nuostoliais.
18. Nustatęs, kad preliminarioji sutartis 2021 m. gruodžio 31 d. nesibaigė ir galiojo iki 2022 m. balandžio 25 d., teismas pripažino, kad neegzistavo ieškovo nurodytas suklydimo pagrindas, sudarant ginčo susitarimą, kadangi preliminarioji sutartis vis dėlto buvo galiojanti, o nesudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nusprendė pats ieškovas. Teismas laikė, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovo pasirinkimas ir apsisprendimas (sudaryti ar ne ginčo susitarimą) buvo apsunkintas ar apribotas.
19. Teismas nusprendė, kad bylos aplinkybės nesudaro pagrindo 2022 m. kovo 8 d. susitarimo dėl namo pardavimo 2.9 ir 3.1 straipsnių sąlygas laikyti nesąžiningomis, ir nurodė, kad ieškovui jos buvo suprantamos, ir jį tenkino.
20. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2023 m. rugsėjo 13 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 3 d. sprendimą pakeitė – priteisė ieškovui iš atsakovės 10 000 Eur avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė.
21. Pasisakydama dėl ieškovo argumentų, kad teismas pažeidė sutarties aiškinimo taisykles dėl preliminariosios sutarties vykdymo termino ir galimybės jį pratęsti, kolegija nurodė, kad po 2021 m. gruodžio 31 d. šalys susirašinėjo, buvo derinamas tolimesnių darbų atlikimas, ieškovas domėjosi dėl antro darbų etapo, jų apimties. Iki pat 2022 m. kovo 6 d. ieškovas atsakovei neišreiškė pastabų dėl galbūt praleisto termino. Preliminariosios sutarties 2.1 punkte šalys buvo nustačiusios, jog pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d., nebent oro sąlygos ar statybos procesams reikalingas laikas neleistų atlikti reikiamų darbų kokybiškai ir laiku, todėl darbų atlikimo terminas gali būti ilginamas. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad šalys aptarinėjo darbų atlikimo galimybes dėl oro sąlygų, t. y. dėl to, kiek darbų buvo spėta atlikti iki iškrintant sniegui. Taigi, nors atsakovė ir nesiuntė oficialaus pranešimo apie sutarties termino pratęsimą ir priežastis, kodėl turi būti pratęsiama sutartis, tačiau šalys „WhatsApp“ programėlėje aiškiai aptarė oro sąlygas ir jų įtaką darbams ir ieškovas nereiškė pretenzijų dėl vėlavimo atlikti darbus.
22. Byloje esantis šalių susirašinėjimas leido kolegijai padaryti išvadą, kad abi šalys ir po konkretaus termino pagrindinei sutarčiai sudaryti daugiau kaip du mėnesius viena kitai nepranešė iš anksto apie planuojamus sutarties pokyčius, tęsė bendravimą ir darbų planavimą. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalių pasirašyta preliminarioji sutartis 2021 m. gruodžio 31 d. nesibaigė, ji šalių konkliudentiniais veiksmais ir esant kitoms aplinkybėms (netinkamoms oro sąlygoms ir pan.) buvo pratęsta automatiškai.
23. Kolegija nesutiko su ieškovu, kad preliminarioji sutartis buvo pratęsta nenurodant konkretaus termino, ir pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.165 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai nurodė, kad faktiškai pagrindinę sutartį šalys turėjo sudaryti per vienerius metus, t. y. iki 2022 m. balandžio 25 d.
24. Kolegija nepripažino pagrįstais ieškovo argumentų, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, ir sutiko su teismo vertinimu, kad tik dėl ieškovo kaltės yra atsisakyta sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.
25. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovė iki nustatyto termino neįvykdė savo pareigos pastatyti 95 proc. baigtumo namo, todėl yra kalta dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Kolegija nurodė, kad šalys preliminariojoje sutartyje iš viso nesusitarė dėl namo baigtumo. Darbų paslaugų sąmatos 39 punkte nurodyta paslauga „pastatyto namo dokumentų sutvarkymas ir įteisinimas iki 65 proc.“ nereiškia šalių susitarimo dėl namo baigtumo, tai yra nustatyta paslauga, jog, esant 65 proc. namo baigtumui, atsakovė sutvarko namo dokumentus ir įteisina namo statybas. Iš preliminariosios sutarties turinio matyti, kad šalys susitarė dėl sąmatoje nurodytų darbų, kurių vertė 85 000 Eur, atlikimo.
26. Kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad atsakovės kaltę dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties lemia tai, jog antro etapo sąmatos kainos buvo žymiai didesnės, nei buvo tartasi sudarant preliminariąją sutartį. Kolegija nustatė, kad joks susitarimas dėl antro etapo darbų, sudarant preliminariąją sutartį, nebuvo sudarytas. Šis klausimas buvo paliktas spręsti ateityje ir atsakovė, atlikusi preliminarioje sutartyje nustatytus darbus, sutiko parduoti ieškovui namą tik atlikusi pirmo etapo darbus. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas tik dėl savo nuogąstavimų, konkrečiai dėl karo Ukrainoje baimės, atsisakė pirkti statomą namą. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta dėl ieškovo kaltės.
27. Kolegija nustatė, kad šalys, ieškovui atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, pakeitė savo valią ir susitarė namą parduoti trečiajam asmeniui. 2022 m. kovo 8 d. susitarimu šalys pakeitė preliminariosios sutarties 6.1 punktą, kuriame buvo nustatyta, jog tuo atveju, jei pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis iki sutarties 2.1 punkte nustatyto termino nebus pasirašyta dėl pirkėjo kaltės, tai jo sumokėta pardavėjui sutarties 5.1 punkte nustatyta suma atliks prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, t. y. ši suma liks pardavėjui kaip šalių aptartas ir pardavėjo patirtų minimalių nuostolių atlyginimas. 2022 m. kovo 8 d. susitarime šalys aptarė sąlygas, kaip ieškovui atgauti sutarties pasirašymo dieną sumokėtą avansą prieš nutraukiant sutartį su pardavėja. Susitarimo 2.10 punktu šalys susitarė, kad, suradus pardavėjai ar pirkėjui naują klientą ir sudarius naują pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjo sumokėtas 10 000 Eur avansas yra grąžinamas pirkėjui. 2022 m. kovo 8 d. susitarimas dėl namo pardavimo pasirašytas šalių.
28. Kolegija nusprendė, kad 2022 m. balandžio 6 d. atsakovės siųstas susitarimas dėl namo pardavimo yra ieškovo nepasirašytas, todėl jis negalioja, o galioja 2022 m. kovo 8 d. susitarimas. Atsakovė pardavė ginčo namą ir, galiojant 2022 m. kovo 8 d. susitarimui dėl namo pardavimo, ji turi ieškovui grąžinti sumokėtą 10 000 Eur avansą, todėl kolegija pakeitė pirmosios instancijos sprendimo dalį ir priteisė ieškovui iš atsakovės 10 000 Eur avansą.
29. Dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 10 000 Eur netesybų, kurių mokėjimas buvo įtvirtintas preliminariosios sutarties 6.2 punkte, kolegija pažymėjo, kad nenustatyta atsakovės kaltės dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, todėl nėra pagrindo tenkinti šį ieškovo reikalavimą.
30. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neegzistuoja ieškovo nurodytas suklydimo pagrindas sudarant 2022 m. kovo 8 d. susitarimą, kadangi preliminarioji sutartis buvo galiojanti, o nesudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nusprendė pats ieškovas. Kolegija nurodė, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2022 m. kovo 8 d. susitarimą dėl namo pardavimo, vadovaujantis CK 1.90 straipsnio nuostatomis, yra nepagrįstas.
31. Teismas nustatė, kad ginčo namas buvo parduotas 2022 m. gegužės 19 d. Pirkėjas buvo surastas nepraleidus termino, todėl ieškovo ginčijami susitarimo punktai net nėra jam taikomi. Kolegija nusprendė, kad ieškovo reikalavimas pripažinti 2022 m. kovo 8 d. susitarimo 2.9 ir 3.1 punktų nuostatas nesąžiningomis vartotojui ieškovui nesukels teisinių padarinių, o jo materialiųjų teisių ir pareigų apimtis liktų nepakitusi, todėl nėra pagrindo tenkinti šio ieškovo reikalavimo. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, jog susitarimo sudarymo metu ieškovas neturėjo galimybės derėtis su atsakove dėl tam tikrų ginčo susitarimo punktų. Ieškovas minėtą susitarimą skaitė, su juo buvo susipažinęs, teikė tam tikras pastabas dėl jo sąlygų neatitikties esamai situacijai. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos aplinkybės nesudaro pagrindo 2022 m. kovo 8 d. susitarimo dėl namo pardavimo 2.9 ir 3.1 punktų sąlygas laikyti nesąžiningomis.
32. Spręsdama dėl ieškovo ieškinio patenkinimo proporcijos kolegija nurodė, kad ieškovas buvo pareiškęs tris savarankiškus reikalavimus. Kiekvienas savarankiškas reikalavimas sudaro 33,33 proc. Nagrinėjamu atveju iš dalies patenkintas tik vienas ieškinio reikalavimas, todėl vertintina, kad apytiksliai ieškovo ieškinys patenkintas 17 proc. Ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai kolegija paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
33. Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir papildomai priteisti ieškovui 10 000 Eur netesybų ir 5 proc. palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti 2022 m. kovo 8 d. susitarimą dėl namo pardavimo negaliojančiu dėl suklydimo; priteisti ieškovui visų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimą, o atsakovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
33.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad preliminarioji sutartis nesibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., o buvo pratęsta šalių konkliudentiniais veiksmais. Pagal CK 6.165 straipsnio 2 dalį, preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią, todėl ji negali būti sudaroma žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais. Vadinasi, preliminariosios sutarties pakeitimai taip pat gali būti daromi tik raštu. Preliminariosios sutarties 7.2 straipsnyje buvo nustatyta, kad bet kokie sutarties pakeitimai galimi tik šalims dėl to susitarus ir raštu pasirašius atitinkamą sutarties priedą ar naujos redakcijos sutartį. Preliminarioji sutartis negalėjo būti pratęsta konkliudentiniais veiksmais nenurodant, kuriam konkrečiai terminui ji yra pratęsiama.
33.2. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys savo konkliudentiniais veiksmais pratęsė sutartyje nustatytą terminą iki CK 6.165 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto termino, kuris sutartyje nebuvo paminėtas. Kadangi preliminarioji sutartis buvo terminuota, jai negalėjo būti taikoma CK 6.165 straipsnio 3 dalis. Ši norma taikoma tik tais atvejais, kai šalys nėra sutarusios dėl preliminariosios sutarties termino. Be to, ieškovas, būdamas vartotojas ir neturėdamas teisinio išsilavinimo, nežinojo, kokie terminai yra reglamentuoti CK 6.165 straipsnio 3 dalyje. Sutarties 2.2 punktas ne tik materialine (sutarties turinio), bet ir procedūrine (gramatine) prasme yra neaiškus. Sutartyje nebuvo pateikta nuoroda į CK 6.165 straipsnio 3 dalį, kad vartotojas galėtų suprasti, iki kokio termino sutartis gali būti pratęsta automatiškai. Ieškovo prievolė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d. atsakovei dėl savo pačios kaltės praleidus šį terminą.
33.3. Teismai nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti 2022 m. kovo 8 d. susitarimą negaliojančiu dėl ieškovo suklydimo. Teismai, nepagrįstai nusprendę, kad šalys konkliudentiniais veiksmais pratęsė preliminariąją sutartį, padarė neteisingą išvadą, jog ieškovas nesuklydo sudarydamas 2022 m. kovo 8 d. susitarimą dėl namo pardavimo. Ieškovo prievolė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigė suėjus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui – 2021 m. gruodžio 31 d. Aplinkybę, kad ieškovas pasirašė 2022 m. kovo 8 d. susitarimą dėl suklydimo, patvirtina ir tai, kad šioje sutartyje yra pažeidžiamas teisių ir pareigų pusiausvyros principas vartotojo nenaudai. Šio susitarimo sąlygos (2.9 ir 3.1 punktai) nustatė, kad nors pardavimo procesas ir priklausė nuo atsakovės veiksmų ir priimamų sprendimų, bet, šiam pardavimo procesui nepasisekus, neigiamas pasekmes galėjo patirti tik ieškovas, nebeatgaudamas avanso ir prarasdamas teisę pirkti namą. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad sutarties sąlygų nereikia vertinti sąžiningumo aspektu, nes jos nesukels teisinių padarinių. Kadangi ieškovo prievolė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., jam neturėjo būti taikoma civilinė atsakomybė ir jis turėjo teisę susigrąžinti avansą nepasirašydamas 2022 m. kovo 8 d. susitarimo, kurio sąlygos buvo nesąžiningos.
33.4. Ieškovo atsisakymas sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį yra vertinamas kaip vienašalis sąlyginis sandoris su naikinamąja sąlyga – jeigu atsakovė nepagrįstai atsisakytų grąžinti visą avansą nedelsdama po namo pardavimo, ieškovo atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį kaip vienašalis sandoris būtų negaliojantis. Ieškovo atsisakymas nuo pirkimo–pardavimo sutarties galiojo iki to momento, kol atsakovė pardavė namą pelningai, bet dėl nesąžiningų priežasčių atsisakė grąžinti visą avansą. Kadangi avansas laiku grąžintas nebuvo, atitinkamai ieškovo atsisakymas nuo sutarties nustojo galioti, nes atsirado naikinamoji sąlyga. Ieškovas aiškiai nurodė, kad avanso susigrąžinimas jam yra svarbus ir tai buvo būtinoji sąlyga jam atsisakant pagrindinės sutarties, todėl atsakovės kaltė nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties negali būti paneigta.
33.5. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad šalys nesusitarė dėl būsimojo gyvenamojo namo baigtumo laipsnio. Namo baigtumas apibrėžia objektą ir suteikia vartotojui aiškumą, ką jis perka. Namo baigtumo neatskleidimas pažeidžia teisėtus vartotojo lūkesčius. Neapibrėžtas namo baigtumas turi būti vertinamas kaip svarbi priežastis vartotojui atsisakyti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Tokiu atveju pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma dėl verslininko kaltės, nes jis turi pareigą atskleisti esminę sutarties sąlygą – perkamą objektą ir jo savybes. Ieškovas ir trečiasis asmuo (abu kartu yra šeima) neturi aukštojo išsilavinimo, neturi statybų ar nekilnojamojo turto rinkos specifinių žinių, nežino, kaip vertinti statybos objekto sąmatą. Aiškumas apibrėžiant perkamą gyvenamąjį namą ieškovui buvo ypač svarbus siekiant gauti banko paskolą ir planuojant finansus.
33.6. Kadangi teismai nenustatė jokios kitos ieškovo „kaltės“, o tik jo baimę dėl karo Ukrainoje, darytina išvada, kad jeigu atsakovė būtų pastačiusi gyvenamąjį namą, turintį savybes, kurios buvo išaiškintos vartotojui (ieškovui) sutarties pasirašymo metu, nepraleisdama sutarties termino, t. y. iki 2021 m. gruodžio 31 d., ieškovas būtų pasirašęs pagrindinę namo pirkimo–pardavimo sutartį. Bylos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovė pažeidė preliminariąją sutartį ne tik dėl to, kad vėlavo atlikti darbus, bet ir dėl to, kad vartotojui aiškiai nenurodė, kokių savybių gyvenamąjį namą parduoda.
33.7. Teismai, vertindami pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis, netinkamai pritaikė teismų praktikoje vyraujančio priežastinio ryšio teoriją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlygą) testas lemia būtinumą nustatyti, ar neteisėti veiksmai buvo būtina žalos atsiradimo priežastis (būtina priežastis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2021). Nagrinėjamoje byloje būtina žalos atsiradimo priežastis buvo ne ieškovo baimė dėl karo Ukrainoje, o atsakovės neteisėti veiksmai.
33.8. Ieškovo turtinis reikalavimas buvo patenkintas 50 procentų, tačiau teismas ieškovui priteisė tik 17 procentų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes, be turtinio reikalavimo, buvo reiškiami dar du reikalavimai – pripažinti 2022 m. kovo 8 d. susitarimą negaliojančiu ir pripažinti šio susitarimo 2.9 ir 3.1 sąlygas negaliojančiomis ir nesąžiningomis. Tiek reikalavimas pripažinti susitarimą negaliojančiu, tiek reikalavimas pripažinti šio susitarimo sąlygas nesąžiningomis yra glaudžiai susiję su turtiniu reikalavimu, todėl ieškovui turėjo būti priteista ne mažiau kaip 50 procentų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Vieno iš reikalavimų – prašymo pripažinti 2022 m. kovo 8 d. susitarimo 2.9 ir 3.1 punktus negaliojančiais ir nesąžiningais – teismai sąžiningumo aspektu iš viso nenagrinėjo. Nepaisant to, ieškovui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis vis tiek buvo sumažintas 33 procentais už kiekvieną neturtinį reikalavimą (nepatenkinus abiejų reikalavimų ieškovui priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydis buvo sumažintas 66 procentais). Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 daliai.
34. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
34.1. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad teismas netinkamai nustatė preliminariosios sutarties galiojimo terminą. Teismas įvertino preliminariosios sutarties 2.2 punktą, kuriame nustatytas automatinis sutarties pratęsimas, sąžiningumo ir aiškumo aspektais. Šio vertinimo ieškovas kasaciniame skunde neginčija, nenurodo kitos (be CK 6.165 straipsnio 3 dalies) teisės normos, kurią neva pažeidė teismai.
34.2. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad jo atsisakymas sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį yra vertinamas kaip vienašalis sandoris ir teismai nepagrįstai netaikė CK 1.66 straipsnio. Ieškovas įstatymo nuostatą dėl sąlyginio vienašalio sandorio pirmą kartą nurodė kasaciniame skunde. Anksčiau neįrodinėjo, kad jo atsisakymas galėtų būti vertinamas kaip sąlyginis. Be to, susiklosto tam tikras kasacinio skundo vidinis prieštaringumas. Viena vertus, teigiama, kad ieškovo atsisakymas nuo preliminariosios sutarties yra sąlyginis, tačiau kartu prašoma nustatyti, kad ieškovas sudarė papildomą susitarimą dėl suklydimo, nes jis nebeturėjo pareigos sudaryti pagrindinę sutartį, kadangi preliminarioji sutartis buvo pasibaigus. Ieškovo atsisakymas nuo preliminariosios sutarties negali būti laikomas sąlyginiu vienašaliu sandoriu, kuris priklausytų nuo to, ar ieškovas gali atgauti sumokėtą avansą, nes tai prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir bet kokiam teisiniam pagrįstumui ir logikai. Ieškovas tiesiogiai ir aiškiai atsisakė preliminariosios sutarties, be jokios sąlygos, tiesiog nurodydamas, kad priėmė sprendimą nebepirkti namo dėl karo baimės. Papildomas susitarimas nenustatė jokios nuostatos, kad ieškovo atsisakymas nuo preliminariosios sutarties būtų sąlyginis. Papildomas susitarimas sudarė galimybes bandyti atgauti avansą, bet ne garantavo, kad ieškovas tikrai jį atgaus.
34.3. Teismai nustatė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta būtent dėl ieškovo kaltės. Priežasčių, nulėmusių pagrindinės sutarties nesudarymą, nustatymas yra fakto klausimas. Kasaciniame skunde nepateikiami argumentai, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados, susijusios su ieškovo kaltės vertinimu, būtų padarytos pažeidžiant įrodinėjimo taisykles.
34.4. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė priežastinio ryšio sąlygos vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai įvertino, jog būtent ieškovas atsisakė preliminariosios sutarties, ir įvertino visas aplinkybes, kuriomis ieškovas siekė įrodyti atsakovės kaltę. Preliminarioji sutartis galiojo, nes buvo pratęsta pagal šalių sutartas sąlygas. Antro etapo pasiūlymas nebuvo būtinas pagrindinei sutarčiai sudaryti, ieškovas niekada nereiškė pretenzijų dėl terminų ar dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Namo baigtumo (procentais) klausimas buvo nustatytas preliminariojoje sutartyje, tačiau šalys derėjosi ir dėl galimo kito namo baigtumo (procentais), bet derybos nutrūko, nes ieškovas atsisakė sutarties dėl karo Ukrainoje. Namo baigtumo (procentais) klausimas niekada nebuvo ginčo ar nesusitarimo tarp ieškovo ir atsakovės objektas ir tai nebuvo priežastis, dėl kurios ieškovas atsisakė preliminariosios sutarties.
34.5. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pritaikė proceso teisės normas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovas nuo pat pradžių teigė, jog visi jo reikalavimai yra savarankiški ir nėra alternatyvūs. Bylinėjimosi išlaidos teisingai paskirstytos pagal patenkintus ieškovo reikalavimus. Skirstant bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į atmestus kitus reikalavimus, išeitų, jog teismai turėtų taikyti tokią proporciją: 1 dalinti iš 3 (nes buvo 3 savarankiški reikalavimai, o 1 yra reikalavimų visuma, arba 100 proc. reikalavimų) ir tada gautą rezultatą dalinti iš 2 (nes tik pusė pirmojo reikalavimo buvo patenkinta, t. y. 10 000 Eur yra pusė 20 000 Eur). Matematiškai ši proporcija tampa lygi 1/6, tai apytiksliai ir yra lygu 17 proc. visų reikalavimų. Tokį procentą ir nustatė apeliacinės instancijos teismas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl preliminariosios sutarties galiojimo ir jos pratęsimo
35. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Teismai nustatė, kad sutartis nebuvo sudaryta esant ieškovo kaltei – jam atsisakius sudaryti sutartį dėl karo Ukrainoje baimės. Ieškovas su šia teismų išvada nesutinka, kasaciniame skunde nurodo, jog neteisingą teismų išvadą apie jo kaltę nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties lėmė netinkamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių preliminariosios sutarties galiojimą ir jos pratęsimą, aiškinimas ir taikymas. Anot ieškovo, netinkamai aiškindami CK 6.165 straipsnio nuostatas, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad preliminarioji sutartis nepasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., o buvo pratęsta šalių konkliudentiniais veiksmais. Ieškovo tvirtinimu, 2021 m. gruodžio 31 d. pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, pripažintina, kad sutartis nesudaryta dėl atsakovės kaltės, jai laiku nepastačius gyvenamojo namo. Teisėjų kolegija šiuos ieškovo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
36. CK 6.165 straipsnio, reglamentuojančio preliminariąją sutartį, 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).
37. CK 6.401 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama specifinė preliminariosios sutarties rūšis – būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą.
38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis vertinama kaip organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, 44 punktas). Vienas preliminariosios sutarties bruožų yra terminas, iki kurio turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012).
39. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama šalių teisė pratęsti preliminariojoje sutartyje nustatytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą ir nurodoma, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti šios sutarties šalys jokiomis aplinkybėmis nebegali tokios sutarties vykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-823/2019 36 punktą).
40. Pasisakydamas dėl CK 6.401 straipsnio taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti ir bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, ir specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Šios sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018 53 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
41. Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta CK 6.401 straipsnio 1 dalyje reglamentuota būsimo gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Sprendžiant dėl šalių sudarytos preliminariosios sutarties galiojimo ir jos pratęsimo, vadovaujamasi bendrosiomis preliminariąją sutartį reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.165 straipsnis). Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d., nebent oro sąlygos ar statybos procesams reikalingas laikas neleistų atlikti reikiamų darbų kokybiškai ir laiku, todėl darbų atlikimo terminas gali būti ilginamas. Sutarties 2.2 punktu šalys nustatė, kad, preliminariosios sutarties 2.1 punkte nurodytu terminu nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, pareiga ją sudaryti šalims pasibaigia, išskyrus atvejį, jei pagrindinės sutarties sudarymo laikas šalių susitarimu yra pratęsiamas; jeigu nepranešama iš anksto apie planuojamus sutarties pokyčius, sutartis pratęsiama automatiškai.
42. Teismai nustatė, kad po 2021 m. gruodžio 31 d. šalys susirašinėjo, buvo derinamas tolimesnių darbų atlikimas, ieškovas domėjosi dėl antro darbų etapo. Iki pat 2022 m. kovo 6 d. ieškovas neišreiškė atsakovei pastabų dėl galimai praleisto termino. Šalys aptarinėjo darbų atlikimo galimybes dėl oro sąlygų. Įvertinęs šalių susirašinėjimą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalys po konkretaus termino pagrindinei sutarčiai sudaryti (po 2021 m. gruodžio 31 d.) daugiau kaip du mėnesius viena kitai nepranešė iš anksto apie planuojamus sutarties pokyčius, tęsė bendravimą ir darbų planavimą, todėl konstatavo, kad preliminarioji sutartis 2021 m. gruodžio 31 d. nesibaigė, ji šalių konkliudentiniais veiksmais ir esant kitoms aplinkybėms (netinkamoms oro sąlygoms) buvo pratęsta.
43. Nėra pagrindo sutikti su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad, atsižvelgiant į tai, jog, pagal CK 6.165 straipsnio 2 dalį, preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią, todėl preliminarioji sutartis galėjo būti pakeista tik raštu. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). CK 6.183 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Pagal CK 6.183 straipsnio 2 dalį, viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.
44. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.183 straipsnį nurodyta, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
45. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo; 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
46. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad ieškovo veiksmai, kuriais jis išreiškė pageidavimą pagrindinę sutartį sudaryti vėliau, nei nustatyta sutartyje, sudaro pagrindą taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, kurios nuostatos leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios jos pakeitimus atlikti rašytine forma, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2014).
47. Taigi, nors šalių sudarytos preliminariosios sutarties 7.2 punkte buvo įtvirtinta sutarties pakeitimo išlyga, nustatanti, kad sutarties pakeitimai galimi tik šalims dėl to susitarus ir raštu pasirašius atitinkamą sutarties priedą ar naujos redakcijos sutartį, tačiau kolegija tinkamai aiškino ir taikė CK 6.183 straipsnio 2 dalį, įtvirtinančią išimtį iš CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės. Kolegija, įvertinusi šalių susirašinėjimą, nustatė aiškų ir nedviprasmišką abiejų šalių bendrą ketinimą tęsti bendradarbiavimą ir po preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, o tai leido daryti pagrįstą išvadą, kad nė viena iš šalių nelaikė, jog prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė. Taigi, kolegija tinkamai nustatė kasacinio teismo praktikoje nurodytas aplinkybes, kurios sudarė pagrindą taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį.
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai tinkamai taikė ir aiškino preliminariosios sutarties galiojimą ir pratęsimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad preliminarioji sutartis 2021 m. gruodžio 31 d. nesibaigė, ji šalių konkliudentiniais veiksmais ir esant kitoms aplinkybėms (netinkamoms oro sąlygoms) buvo pratęsta.
49. Pagal CK 6.165 straipsnio 3 dalį, preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Teismai, nustatę, kad preliminariojoje sutartyje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti buvo pratęstas, tačiau šalys nenustatė naujo termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, taikė CK 6.165 straipsnio 3 dalį ir nurodė, kad pagrindinę sutartį šalys turėjo sudaryti per vienerius metus, t. y. iki 2022 m. balandžio 25 d.
50. Pažymėtina, kad būtent tokį CK 6.165 straipsnio 3 dalies aiškinimą, kai preliminariosios sutarties terminas yra pratęsiamas šalių konkliudentiniais veiksmais nenustatant kito termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, pateikia ir kasacinis teismas. Vienoje iš bylų, kurioje buvo sprendžiamas preliminariosios sutarties galiojimo klausimas, kasacinis teismas sutiko su teismų padaryta išvada, kad preliminarioji sutartis nepasibaigė sutartyje nustatytu momentu, nes šalys išreiškė valią ją pratęsti iki ieškovo pageidavimų įvykdymo šalims priimtinomis sąlygomis, tačiau aiškiai nenustatė pratęsiamo termino pagrindinei sutarčiai sudaryti. Tokiu atveju taikytina CK 6.165 straipsnio 3 dalis, pagal kurią prievolė sudaryti pagrindinę sutartį turi būti įvykdyta per vienerius metus. Šis terminas šalių veiksmais gali būti vėl koreguojamas, t. y. trumpinamas ar ilginamas, pratęsiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2014).
51. Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, aiškinant CK 6.165 straipsnio 3 dalies taikymą, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad teismai, atsižvelgdami į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, konstatavę, jog pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2022 m. balandžio 25 d., t. y. per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.165 straipsnio 3 dalį, todėl teisiškai nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad preliminarioji sutartis buvo terminuota, todėl negalėjo būti taikoma CK 6.165 straipsnio 3 dalis.
52. Dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja, o vadovaujasi teismų byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi teismai tinkamai nustatė, kad šalių sudaryta preliminarioji sutartis nepasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., o šalių konkliudentiniais veiksmais buvo pratęsta, nėra pagrindo sutikti su ieškovo kasaciniame skunde įrodinėjama aplinkybe, kad pagrindinė gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, jai laiku nepabaigus namo statybos darbų.
53. Teismai taip pat nepripažino pagrįstomis ieškovo nurodytų kitų aplinkybių (padidėjusios antro etapo namo įrengimo darbų kainos, namo baigtumo procento ir kt.), anot ieškovo, patvirtinančių, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Pabrėžtina, kad preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020, 23, 24 punktai). Ieškovas šioje byloje neįrodė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovės kaltės. Priešingai, teismai nustatė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ieškovui atsisakius ją sudaryti. Dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 10 000 Eur netesybų, kurių mokėjimas buvo įtvirtintas preliminariosios sutarties 6.2 punkte, kolegija nurodė, kad nenustatyta atsakovės kaltės dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, todėl nėra pagrindo tenkinti šį ieškovo reikalavimą.
54. Kasaciniame skunde ieškovas nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad teismų išvados, nustatant, dėl kurios iš šalių kaltės nesudaryta pagrindinė namo pirkimo–pardavimo sutartis, padarytos netinkamai taikant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo kasacinio skundo reikalavimo, kuriuo jis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria netenkintas jo reikalavimas priteisti iš atsakovės 10 000 Eur netesybų, ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovės 10 000 Eur netesybų.
55. Pagal kasacinio teismo praktiką, kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-823/2023, 31 punktas).
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį (dėl suklydimo)
56. CK 1.90 straipsnis reglamentuoja dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
57. Kasacinio teismo praktikoje dėl CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, nurodoma, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas asmuo sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
58. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad, sudarydamas 2022 m. kovo 8 d. susitarimą, kuriuo šalys tarėsi dėl ieškovui grąžintino avanso grąžinimo sąlygų, iš esmės suklydo, nes nesuvokė, kad nebeturi pareigos sudaryti sutartį, nes šalių preliminarioji sutartis jau buvo pasibaigusi 2021 m. gruodžio 31 d. Teismams konstatavus, kad preliminarioji sutartis nepasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., ieškovo argumentai dėl suklydimo sudarant ginčijamą sandorį neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių – kad preliminarioji sutartis nepasibaigė joje nurodytą dieną, kad šalių konkliudentiniais veiksmais buvo pratęsta, kad ieškovas dėl karo baimės atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį ir, siekdamas atgauti sumokėtą avansą, sudarė ginčijamą susitarimą. Šios teismų nustatytos aplinkybės leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų pripažinti sandorį negaliojančiu vadovaujantis CK 1.90 straipsniu – savo suklydimo, todėl teismai pagrįstai atmetė šį ieškovo reikalavimą.
Dėl ieškovo patenkintos reikalavimo dalies proporcijos nustatymo, priteisiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą
59. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė tik 17 procentų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nors jo turtinis reikalavimas buvo patenkintas 50 procentų. Ieškovo teigimu, tiek reikalavimas pripažinti susitarimą negaliojančiu, tiek reikalavimas pripažinti šio susitarimo sąlygas nesąžiningomis yra glaudžiai susiję su turtiniu reikalavimu, todėl jam turėjo būti priteista ne mažiau kaip 50 procentų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Vieno iš reikalavimų – prašymo pripažinti 2022 m. kovo 8 d. susitarimo 2.9 ir 3.1 punktus negaliojančiais ir nesąžiningais – teismai sąžiningumo aspektu iš viso nenagrinėjo. Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams bei CPK 93 straipsnio 4 daliai.
60. CPK 93 straipsnis reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
61. Patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016).
62. Ieškovas ieškinyje pareiškė tris reikalavimus – vieną turtinį reikalavimą (priteisti 10 000 Eur avanso ir 10 000 Eur netesybų) ir du neturtinius reikalavimus (pripažinti 2022 m. kovo 8 d. susitarimą negaliojančiu dėl suklydimo ir pripažinti šio susitarimo 2.9 ir 3.1 punktų nuostatas nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu). Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad kiekvienas savarankiškas reikalavimas sudaro 33,33 procento. Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 10 000 Eur avansą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas. Taigi buvo patenkintas iš dalies tik vienas ieškinio reikalavimas, todėl kolegija teisingai nustatė, kad patenkinti 17 procentų ieškinio reikalavimų. Reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu ir reikalavimas pripažinti sandorio sąlygas nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu yra skirtingi ir savarankiški reikalavimai, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad šie reikalavimai neturėtų būti įtraukti, sprendžiant dėl patenkintos ieškinio reikalavimų dalies.
63. Ieškovas turi diskreciją pasirinkti, kokius reikalavimus pareikšti, ir prisiima riziką jų netenkinus netekti teisės į visų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teisminį procesą ginčui išspręsti inicijavęs asmuo prisiima riziką, kad, netenkinus jo ieškinio, jam gali tekti patirti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, be to, atlyginti kitų bylos šalių patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-684/2023, 53 punktas).
64. Taip pat nėra pagrindo sutikti su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad teismai nagrinėjamoje byloje turėjo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
65. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo, nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 65 punktą).
66. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas nesąžiningas šalių (atsakovės) elgesys, kuris sudarytų pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, reikštų nesąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovas, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimą, vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas, tarp šalių paskirstydamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tinkamai taikė ir aiškino CPK 93 straipsnį, teisingai nustatė ieškovo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją ir ja vadovaudamasis tinkamai – ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
67. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų ieškovo kasacinio skundo argumentų, nes jie nesudaro kasacijos pagrindo.
68. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino preliminariosios sutarties galiojimą ir jos pratęsimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tinkamai nusprendė, dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, ir pagrįstai konstatavo nesant CK 1.90 straipsnyje įtvirtintų pagrindų 2022 m. kovo 8 d. susitarimą pripažinti sudarytą ieškovui suklydus. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
70. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
71. Atmetus ieškovo kasacinį skundą, atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovo 2952 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato paslaugoms apmokėti ir pateikė išlaidų dydį bei jų apmokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 punkte įtvirtinto maksimalaus atlygintino atstovavimo išlaidų dydžio, todėl jų atlyginimas priteistinas atsakovei iš ieškovo (CPK 93, 98 straipsniai).
72. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hulas“ (j. a. k. 303821350) iš ieškovo M. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2925 (du tūkstančius devynis šimtus dvidešimt penkis) Eur kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Algirdas Taminskas
