Dėl antstolės M. L. patvarkymo panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-525/2010 Procesinio sprendimo kategorija 129.19.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl antstolės M. L. patvarkymo panaikinimo; suinteresuotas asmuo – L. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, kokia institucija – Valstybinė mokesčių inspekcijai ar institucija, kurios žinioje yra teismo konfiskuotas turtas, – privalo organizuoti tokio turto pripažinimo atliekomis bei sunaikinimo procedūrą, kai šis pripažintas nerealizuotinu.

Byloje nustatyta, kad Trakų rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu, priimtu administracinėje byloje, paskyrė L. M. už padarytus administracinius teisės pažeidimus galutinę nuobaudą – 25 paras administracinio arešto konfiskuojant iš jo automobilį „Mitsubishi Galant“. Antstolė, vykdydama šį teismo nutarimą, areštavo nurodytą automobilį ir 2008 m. spalio 2 d. raštu informavo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją apie konfiskuotą turtą. Perduotino automobilio apžiūros metu nustačius, kad šis neatitinka transporto priemonėms keliamų reikalavimų, nenaudotinas pagal paskirtį ir nerealizuotinas (Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. spalio 21 d. Turto įvertinimo (apžiūros) aktas Nr. (14.12)-179-130), pareiškėjas 2008 m. spalio 24 d. raštu atsisakė įtraukti tokį automobilį į apskaitą ir jį realizuoti, motyvuodamas tuo, kad, remiantis Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, Valstybinė mokesčių inspekcija apskaito tik tokį valstybės nuosavybėn perduotiną turtą, kuris yra realizuotinas. Antstolė, vadovaudamasi CPK 692 straipsniu, 2009 m. rugpjūčio 19 d. pakartotinai priėmė patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0007/08/01544, kuriuo pavedė pareiškėjui perimti konfiskuotą automobilį.

Pareiškėjo teigimu, šis patvarkymas yra neteisėtas ir naikintinas. Šiam tvirtinimui pagrįsti pareiškėjas nurodė, kad CPK 692 straipsnyje nustatyta, jog teismo konfiskuotą turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto ar perduoto turto ir lobių apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Taisyklėse, kurių 20 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai konfiskuoto turto realizavimo terminas yra pasibaigęs arba nustatoma, kad šis turtas yra sugedęs, sugadintas ar pripažintas nerealizuotinu (netinkamu panaudoti) turtu ir dėl to negali būti parduodamas, toks turtas į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtraukiamas: jis pripažįstamas atliekomis institucijos, kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, sprendimu, surašant Valstybinės mokesčių inspekcijos patvirtintos formos turto pripažinimo atliekomis aktą. Tuo atveju, jeigu mokesčių inspekcija neapskaito valstybės nuosavybėn perduotino nerealizuotino turto, jį privalo apskaityti kitos valstybės ar savivaldybės institucijos (Taisyklių 6 punkto 2 pastraipa). Pareiškėjo nuomone, sistemiškai aiškinant įvardytas Taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad nerealizuotinu pripažintą ir dėl to į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtrauktiną turtą privalo apskaityti, pripažinti atliekomis ir sunaikinti Taisyklėse nustatyta tvarka institucija, kurios žinioje yra toks turtas. Dėl to, pareiškėjo teigimu, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. spalio 21 d. Turto įvertinimo (apžiūros) akte Nr. (14.12)-179-130 konstatavus, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu konfiskuotas automobilis yra nerealizuotinas, jis pagrįstai, vadovaudamasis Taisyklių 6, 20 punktais, atsisakė perimti, įtraukti į apskaitą ir realizuoti nurodytą automobilį.

Pareiškėjas prašė panaikinti antstolės M. L. 2009 m. rugpjūčio 19 d. patvarkymą Nr. 0007/08/01544 dėl konfiskuoto automobilio perdavimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi pareiškimą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad CK 4.47 straipsnio 10 punkte daiktų (turto) konfiskavimas ar kitoks jų paėmimas už pažeidimus pagal įstatymą įvardijamas kaip vienas iš nuosavybės teisės įgijimo būdų. Automobilis konfiskuotas teismo nutarimu iš suinteresuoto asmens L. Mataičio už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus. Asmuo, įgijęs nuosavybės teises į daiktą pagal teismo procesinį sprendimą, daikto savininku tampa nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas konstatavo, kad valstybė iš suinteresuoto asmens konfiskuoto automobilio savininke tapo įsiteisėjus Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutarimui, t. y. 2008 m. rugsėjo 4 d. Remdamasis CPK 692 straipsniu, teismas nurodė, kad teismo konfiskuotą turtą antstolis realizuoti perduoda šio turto savininkui – valstybei, kurios funkcijas priimant, apskaitant, saugant, realizuojant, grąžinant ir pripažįstant atliekomis konfiskuotą bei kitą Taisyklėse nurodytą turtą, vykdo mokesčių inspekcija (Taisyklių 2 punktas). Taigi Taisyklėse, poįstatyminiame teisės akte, reglamentuojami valstybinės mokesčių inspekcijos kaip valstybei perduoto turto tvarkytojos veiksmai, tačiau nesprendžiami nuosavybės pripažinimo valstybei klausimai. Juolab tokios teisės neturi mokesčių inspekcija. Teismas sprendė, kad antstolis, vykdydamas teismo nutarimą, privalo perduoti valstybės įgaliotai institucijai (šiuo atveju – mokesčių inspekcijai) konfiskuotą turtą, o ši – jį priimti, nes turtas yra paimtas pagal įstatymą už asmens padarytą teisės pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad jokiame įstatyme teismo procesinio sprendimo dėl turto konfiskavimo vykdymas nesiejamas su tokio turto apskaitos tvarka, galimybe šį realizuoti ar pan., todėl antstolės patvarkymas, kuriuo ji pavedė pareiškėjui perimti konfiskuotą automobilį, yra teisėtas ir negali būti naikinamas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo atskirąjį skundą, 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Taisyklių 6, 20, 145 punktuose, kuriais remiasi pareiškėjas, nenustatyta, jog antstolis privalo perduoti konfiskuotą turtą kitoms institucijoms ar kitiems asmenims, o ne mokesčių inspekcijai. Teisėjų kolegijos nuomone, sisteminė Taisyklių 1, 2, 4.4, 4.11 punktų analizė nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad teismo konfiskuoto turto tuo atveju, kai jis pripažįstamas nerealizuotinu (mažaverčiu), mokesčių inspekcija neperima. Priešingai, Taisyklių 11, 20 punktuose, kuriais remiasi pareiškėjas, taip pat nurodoma tik dėl konfiskuoto turto perdavimo mokesčių inspekcijai ir jo apskaitymo tvarkos. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintos Taisyklės yra valstybės nuosavybėn perėjusio turto priėmimo tvarką reglamentuojantis poįstatyminis teisės aktas, kuris negali būti sutapatinamas su sąvoka „įstatymas“, todėl pagal savo teisinę galią nepatenka į CPK 692 straipsnyje įtvirtintą išlygą, kad teismo konfiskuotą turtą antstolis perduoda realizuoti mokesčių inspekcijai, jeigu įstatyme nenustatyta kitaip. Teisėjo kolegija konstatavo, kad, esant tokiam teismo konfiskuoto turto perdavimo valstybei teisiniam reglamentavimui, antstolė, priimdama 2009 m. rugpjūčio 19 d. patvarkymą, kuriuo pareiškėjas buvo pakartotinai informuotas apie automobilio perdavimą realizuoti, veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, nepažeisdama antstolio veiklos teisėtumo principo (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK nuostatose, reglamentuojančiose vykdymo procesą, nenustatyta, kad antstolis privalo imtis kitokių priemonių, vykdydamas teismo nutarimą dėl turto konfiskavimo. Antstolė neturėjo jokio įstatyminio pagrindo spręsti, kad automobilis nerealizuotinas ir turi būti perduotas kitiems asmenims ar kitoms institucijoms, tokios teisės veikti valstybės vardu antstolei negalėjo deleguoti ir pareiškėjas. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, antstolės patvarkymas dėl konfiskuoto automobilio perdavimo pareiškėjui yra pagrįstas ir teisėtas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjas pagal Taisyklių nuostatas turėjo perimti turtą iš jį perduodančio asmens (antstolės), ir tik po to spręsti klausimus dėl jo įtraukimo į apskaitą arba pripažinimo atliekomis. Teisėjų kolegijos nuomone, Taisyklėse aiškiai atriboti mokesčių inspekcijos veiksmai, susiję su konfiskuoto turto perėmimu bei jo įtraukimu į apskaitą, ir jie nedaro įtakos antstolio atliekamiems veiksmams, kuriais jis perduoda tokį turtą. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklėse tiesiogiai išaiškinta ir turto, įskaitant pripažįstamo atliekomis, realizavimo problema – mokesčių inspekcija jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas apmoka iš jai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų (Taisyklių 5 punktas). Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisės aktuose nenustatyta, jog antstolis turi teisę surašyti Valstybinės mokesčių inspekcijos patvirtintos formos turto pripažinimo atliekomis aktą ar pavesti kitiems asmenims jį surašyti (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. VA-127 patvirtintų Turto grąžinimo akto, turto paėmimo (perdavimo) akto ir turto įvertinimo (apžiūros) akto formų pildymo taisyklių 27 punktas), o pareiškėjas nepateikė jokios institucijos sprendimo dėl ginčo automobilio pripažinimo atliekomis, kurios turi būti utilizuotos.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl antstolės patvarkymo panaikinimo tenkinti. Kasatoriaus prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė konfiskuoto turto perėmimo, apskaitymo, realizavimo ir pripažinimo atliekomis tvarką reglamentuojančias Taisyklių 2, 4.4, 5, 6, 11, 20, 146 punktų nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad tik mokesčių inspekcija yra ta institucija, kuriai turi būti perduotas teismo konfiskuotas turtas, ji privalo perimti iš antstolės tokį turtą ir tik po to spręsti dėl jo įtraukimo į apskaitą arba pripažinimo atliekomis.

Kasatoriaus teigimu, Taisyklių 4.4, 11 punktuose įtvirtinta tik bendroji norma, kad konfiskuotas turtas turi būti perduotas mokesčių inspekcijai, tačiau 4.11, 6, 20 punktuose nurodyti specialūs išimtiniai atvejai (paaiškėja, jog konfiskuotas turtas mažavertis, netinkamas naudoti pagal paskirtį arba saugojimo išlaidos viršija jo vertę; konfiskuoto turto realizavimo terminas yra pasibaigęs arba šis turtas yra sugedęs, sugadintas ar pripažintas nerealizuotinu (netinkamu panaudoti) turtu ir dėl to negali būti parduodamas), kuriem esant konfiskuotas turtas, atlikus jo įvertinimą, neperduodamas mokesčių inspekcijai pagal turto apskaitos ir perdavimo aktą. Šiais atvejais bendroji norma netaikytina. Taigi mokesčių inspekcija, spręsdama klausimą dėl konfiskuoto turto perėmimo, visų pirma turi jį įvertinti tam, kad nustatytų, ar jis realizuotinas, ir tik nustačiusi, jog turtas realizuotinas, privalo jį perimti fiziškai ir teisiškai pagal turto apskaitos ir perdavimo aktą. Taisyklėse aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta mokesčių inspekcijos pareiga perimti pagal šį aktą tik tokį valstybės nuosavybėn perduotiną turtą, kuris yra realizuotinas, t. y. turintis ekonominę vertę (Taisyklių 4.11, 6, 20 punktai). Tuo atveju, kai turtas neturi ekonominės vertės, yra nerealizuotinas, mokesčių inspekcija nėra subjektas, atsakingas už tokio turto perėmimą ir utilizavimą.

2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 692 straipsnio nuostatas. Tai lėmė nepagrįstas teismų išvadas, kad pagal šią proceso teisės normą antstolis visais atvejais privalo perduoti mokesčių inspekcijai (galimybės imtis kitokių priemonių dėl konfiskuoto turto, pvz., pripažinti jį nerealizuotinu ir perduoti kitiems asmenims, nenustatyta), o ši – perimti teismo konfiskuotą turtą.

Kasatoriaus teigimu, CPK 692 straipsnyje įtvirtintas tikslas, dėl kurio antstolis privalo perduoti jį mokesčių inspekcijai – realizuoti teismo konfiskuotą turtą. Pagal CPK 691 straipsnį turto realizavimu pripažįstamas areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita CPK nustatyta tvarka. Kasatoriaus manymu, įvardytų proceso teisės normų turinys teikia pagrindą išvadai, kad mokesčių inspekcija turi CPK 692 straipsnyje įtvirtintą pareigą priimti antstolio perduodamą konfiskuotą turtą tik tokiu atveju, jeigu apskritai galimas jo realizavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, ir pan. Taigi turto, konfiskuoto teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, kuris įstatymų ir jų pagrindu priimtų poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas nerealizuotinu, mokesčių inspekcija neprivalo perimti ir antstolis negali perduoti tokio turto mokesčių inspekcijai pagal CPK 692 straipsnį. Be to, antstoliui, vykdančiam teismo procesinį sprendimą dėl turto konfiskavimo, taikytinos ne tik CPK 692 straipsnio nuostatos, bet ir bendrieji sprendimų vykdymo proceso principai. CPK 634 straipsnyje įtvirtinta antstolio pareiga imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas (įskaitant ir nutarimą dėl turto konfiskavimo) būtų realiai įvykdytas. Tai reiškia, kad antstoliai saistomi ne tik CPK, bet ir Taisyklėse įtvirtintų nuostatų, taip pat ir tų, kuriomis reglamentuojama kitokia teismo konfiskuoto bei valstybei perduotino turto realizavimo tvarka, taikytina tais atvejais, kai toks turtas pripažįstamas nerealizuotinu.

Dėl subjekto, atsakingo už mokesčių inspekcijos kaip nerealizuotino įvertinto konfiskuoto turto apskaitymą, pripažinimą atliekomis ir utilizavimą, kasatorius pažymi, kad, sistemiškai aiškinant Taisyklių 6, 20 punktų nuostatas, toks yra valstybės ar savivaldybės institucija, kurios žinioje yra nerealizuotinu pripažintas ir dėl to į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtrauktas konfiskuotas turtas. Ši institucija turi apskaityti, pripažinti atliekomis ir utilizuoti tokį turtą Taisyklėse nustatyta tvarka (Taisyklių 20, 145, 146 punktai, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus teigimu, ne mokesčių inspekcijos, o antstolio, vykdančio teismo procesinį sprendimą dėl turto konfiskavimo, pareiga yra nustatyti, kurios institucijos žinioje yra konfiskuotas turtas. Nagrinėjamu atveju antstolė M. L., prieš areštuodama konfiskuotą automobilį, turėjo nustatyti, kurios institucijos žinioje yra šis daiktas, arba imtis visų teisėtų priemonių tai padaryti, o ne prašomu panaikinti patvarkymu įpareigoti mokesčių inspekciją perimti automobilį, nes jai tokios įstatyminės pareigos šiuo atveju neatsirado.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Taisyklių 5 punktą. Kasatoriaus teigimu, vadovaujantis Taisyklių 2 punkto 2 pastraipa, Taisyklių 5 punkte įtvirtinta ne tik mokesčių inspekcijos, bet ir kitų valstybės ar savivaldybės institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas konfiskuotas turtas, teisę į biudžeto asignavimus tam, kad padengtų išlaidas, susijusias su tokio turto saugojimu, pripažinimu atliekomis ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad mokesčių inspekcija yra vienintelė valstybės biudžeto asignavimų gavėja, todėl privalo perimti ir nerealizuotinu pripažintą konfiskuotą turtą.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių administracinėje byloje priimto teismo nutarimo konfiskuoti daiktą vykdymo tvarką

Administracinių bylų teisenos įstatymo 126 straipsnyje nustatyta, kad nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo tvarką nustato Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Tuo tarpu pagal ATPK 320 straipsnio 1 punktą nutarimą konfiskuoti daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, vykdo antstoliai – padarius šio kodekso numatytus (be kita ko, ir tuos, už kuriuos Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu paskirta drausminė nuobauda – automobilio konfiskavimas – suinteresuotam asmeniui L. Mataičiui) teisės pažeidimus. ATPK 321 straipsnyje nustatyta, kad nutarimas konfiskuoti daiktą vykdomas paimant konfiskuotą daiktą ir priverstinai neatlygintinai perduodant šį daiktą valstybės nuosavybėn. Pagal ATPK 322 straipsnį konfiskuoti daiktai realizuojami Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyta tvarka.

Antstolio, kuris pagal pirmiau nurodytas ATPK 320 straipsnio 1 punkto nuostatas vykdo nutarimą konfiskuoti daiktą, veiksmų ATPK detaliau nereglamentuoja. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į CPK 1 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad šis Kodeksas nustato, be kita ko, sprendimų vykdymo tvarką. Tuo tarpu CPK 584 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad pagal šio Kodekso VI dalyje išdėstytas taisykles vykdytini teismo nutarimai administracinėse bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais. Nurodytos teisės normos teikia pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju antstolio veiksmus, vykdant administracinėje byloje priimtą teismo nutarimą konfiskuoti daiktą, reglamentuoja atitinkamos CPK normos.

Dėl institucijų, kurioms realizuoti perduotinas konfiskuotas automobilis

Pagal CK 4.47 straipsnio 10 punktą nuosavybės teisė gali būti įgyjama konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą). Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas valstybės turto įgijimo būdas perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą. Vadovaujantis CPK 638 straipsnio 2 dalimi, jeigu pagal vykdomąjį dokumentą turi būti išieškoma į valstybės biudžetą, valstybei atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija. CPK 692 straipsnyje nustatyta, kad teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pagal CPK 691 straipsnio 1 dalį turto realizavimas – tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita šiame Kodekse nustatyta tvarka. Areštuotą turtą, atsižvelgiant į arešto pagrindus ir turto rūšis, įstatymų nustatyta tvarka realizuoja antstolis, Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir prekybos įmonės (CPK 691 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos materialiosios teisės normos įtvirtina atitinkamą teisę, o proceso teisės normos reglamentuoja šios teisės įgyvendinimo mechanizmą. Taigi, valstybei perimant teismo sprendimu konfiskuojamą daiktą (CK 4.47 straipsnio 10 punktas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktas), valstybei atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 638 straipsnio 2 dalis), kuriai antstolis perduoda realizuoti konfiskuotą turtą, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip (CPK 691, 692 straipsniai). Atsižvelgiant į CPK 638 straipsnio 2 dalyje, 691, 692 straipsniuose įtvirtintų normų prasmę, jų tarpusavio ryšį, darytina išvada, kad teismo sprendimu (nutarimu) konfiskuotas turtas turi būti perduodamas realizuoti būtent valstybinei mokesčių inspekcijai. Pažymėtina, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju įstatymai nenustato kitokių antstolio veiksmų negu tų, kurie įtvirtinti CPK 692 straipsnyje. Taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, negali būti CPK 692 straipsnio kontekste vertinamos kaip įstatymas. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į Taisykles, kaip teisės aktą, nustatantį CPK 692 straipsnyje įtvirtintos antstolio pareigos perduoti realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą išimtį.

Pažymėtina ir tai, kad aptariamoje CPK 692 straipsnio normoje tiesiogiai įtvirtinta antstolio pareiga teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą perduoti realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, nepaliekant kitokios alternatyvos. Šios kaip ir kitų antstoliui nustatytų pareigų aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Šiuo aspektu kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos; teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Universalios valdymo sistemos“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-206/2008; 2008 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-305/2008; 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-7-277/2008). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai ginčijamą antstolės patvarkymą teisingai pripažino pagrįstu ir teisėtu; vykdydama CPK 692 straipsnyje, kaip specialiojoje teisės normoje, tiesiogiai (expressis verbis) įtvirtintą pareigą, antstolė ginčijamu patvarkymu nepažeidė kasaciniame skunde nurodytų vykdymo proceso bendrųjų principų, taip pat antstolio bendro pobūdžio pareigų, įtvirtintų Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir CPK 634 straipsnyje. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pagal CPK 692 straipsnio normos prasmę teismo konfiskuotas ar perduotinas valstybei turtas, viena vertus, turi būti perduodamas realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, tačiau, kita vertus, perduodamo turto priėmimas, kaip toks, neužkerta kelio ir nepašalina pareigos turtą perėmusiai Valstybinei mokesčių inspekcijai laikytis atitinkamų Taisyklių nuostatų, susijusių su antstolio perduoto turto apskaita, saugojimu, realizavimu ir (arba) pripažinimu atliekomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl antstolio patvarkymo pripažinimo neteisėtu, bylos Nr. 3K-3-397/2010).

Patikrinusi teisės taikymo aspektu apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Pranas Žeimys