Baudžiamoji byla Nr. 2K-130/2011
Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00035-2008-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.4.5.1;
1.1.8.1.1;
1.2.3.1;
2.1.15.1.1;
2.1.15.1.2
2011 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (A. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį už A. A. (A. A.) nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už M. J. (M. J.) nužudymą – laisvės atėmimu trylikai metų. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis bei iš dalies sudėjus paskirtas bausmes, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu bei 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme jas apimant ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas šešiolikai metų. Iš A. M. bei A. O. solidariai priteista: A. J. (A. J.) – 22 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; E. A. (E. A.) – 2250 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. O. (A. O.), tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis, kuria nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
A. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. O., 2006 metų spalio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, N. K. paprašytas nuvykti pas A. A. ir išsiaiškinti dėl dingusių pinigų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, A. O. automobiliu nuvyko į A. A. butą, esantį Šalčininkų r., Gerviškių sen., Tribonių k. Ten A. M. sudavė A. A. rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas, po to jį A. O. automobiliu „Honda Civic“ (duomenys neskelbtini) išvežė į netoli Tribonių k. esantį mišką, kur toliau A. M. su A. O., veikdami bendrai, sudavė smūgius rankomis ir kojomis A. A. į įvairias kūno vietas, taip padarydami kūno sužalojimus, nuo kurių šis mirė. Taip bendrais veiksmais jie nužudė A. A., o jo lavoną, nuvežę į Šalčininkų rajono Tribonių miško masyvo 164 kvartalą, užkasė.
Be to, A. M. nuteistas ir už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. O., 2006 metais spalio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarp A. O. ir M. J. kilus konfliktui, iš Švenčiaus k., esančio Šalčininkų r., Gerviškių sen., A. O. automobiliu „Honda Civic“ nuvežė M. J. į Tribonių miško masyvo 164 kvartalą, kur A. M. ir A. O., veikdami kartu, sudavė M. J. rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas, po to jį išvežė į netoli Tribonių k. esantį mišką, ten toliau mušė M. J., taip padarydami sužalojimus, nuo kurių šis mirė. Taip bendrai veikdami jie nužudė M. J., o jo lavoną užkasė Tribonių miško masyvo 164 kvartale.
Nuteistasis A. M. kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį pakeisti: jo veiką dėl M. J. nužudymo perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 238 straipsnį, panaikinti nuosprendžio dalį dėl turtinės bei neturtinės žalos priteisimo A. J.; sumažinti E. A. priteistos neturtinės žalos dydį iki 50 000 Lt, panaikinti nuosprendžio dalį dėl jam priteistos turtinės žalos (2250 Lt).
Skunde nuteistasis nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu sutinka tik iš dalies. Nuteistasis abejoja, ar nukentėjusysis A. A. mirė būtent dėl jo suduotų smūgių ir padarytų sužalojimų. Kasatorius neneigia smurtavęs prieš A. A., tačiau nurodo, kad sudavė tik smūgius rankomis, kojomis nespardė, nuo jo suduotų smūgių A. A. net nenugriuvo, todėl mano, jog tarp jo suduotų smūgių ir A. A. mirties nėra priežastinio ryšio. Kasatoriaus tvirtinimu, jis neturėjo tikslo nužudyti A. A., be to, mano, jog tokio tikslo neturėjo ir A. O., jokio susitarimo nužudyti A. A. nebuvo, tiesiog nuteistieji tinkamai neįvertino tokio savo elgesio padarinių. Be to, A. M. dėl A. A. nužudymo prisipažino, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką ir bendrininką, glaudžiai bendradarbiavo su pareigūnais, todėl mano, kad teismas, skirdamas bausmę ir ją individualizuodamas, turėjo į tai atsižvelgti, tačiau jam, pažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatas, nepagrįstai paskirta tokia pati bausmė kaip ir A. O.
Kasatoriaus įsitikinimu, nepagrįstai E. A. naudai priteistas turtinės žalos atlyginimas, nes nukentėjusysis A. A. jokių ryšių su savo šeima nepalaikė, išlaikymo sūnui nemokėjo ir neketino to daryti, niekur nedirbo, nuolat girtuokliavo, todėl nebuvo ir vilties kada nors gauti iš jo priteistą išlaikymą sūnui, o nuteistieji už tai nėra atsakingi. E. A. priteistos neturtinės žalos dydis, kasatoriaus teigimu, taip pat pernelyg didelis, nes A. A. nepalaikė su šeima jokių ryšių ir jo netektis savaime nesukelia tokio didelio streso, emocinio sukrėtimo ar kitų neigiamų pasekmių. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos kompensacijos dydį, visiškai nemotyvavo tokio savo sprendimo.
Dėl M. J. nužudymo kasatorius savo kaltę neigia ir nurodo, kad A. O. jį apkalba, siekdamas atkeršyti už A. A. nužudymo aplinkybių atskleidimą policijos pareigūnams. Nuteistojo tvirtinimu, jis prieš M. J. jokio smurto niekada nenaudojo, jų santykiai buvo normalūs, jokio motyvo smurtauti prieš jį neturėjo. Kasatorius neneigia matęs, kaip A. O. mušė M. J., prisipažįsta padėjęs paslėpti jo kūną, kai pamatė, kad šis nebegyvas, tačiau yra įsitikinęs, jog buvimas įvykio liudininku bei padėjimas paslėpti nusikaltimą negali būti traktuojamas kaip bendrininkavimas nužudant, nes kasatorius A. O. ne tik nepadėjo smurtauti prieš A. J., bet ir nedavė jokių patarimų bei neprisidėjo jokiais veiksmais. A. M. apgailestauja, kad nepasipriešino tokiems A. O. veiksmams, tačiau nurodo, kad bijojo, jog tokiu atveju pastarasis gali susidoroti ir su juo, mano, jog tokiu atveju grėstų realus pavojus jo paties sveikatai ir gyvybei.
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, iš esmės perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, be to, šališkai įvertino byloje esančius įrodymus bei savo išvadas grindė spėliojimais, o ne faktais. Teismas net negalėjo tinkamai motyvuoti, kodėl A. O. parodymų dalį (dėl A. M. dalyvavimo nužudant M. J.) jis laiko patikimais, o kitą dalį (dėl A. M. dalyvavimo tame pačiame nužudyme) – atmeta, tik nurodė, jog A. O. parodymai dėl A. M. nenuoseklūs. Be to, prieš suteikdamas nuteistajam paskutinį žodį, teismas nesuteikė galimybės jam pasikonsultuoti su gynėju bei tinkamai pasiruošti baigiamajai kalbai, nors A. M. to prašė, todėl nuteistasis mano, jog tokiu būdu buvo suvaržytos jam įstatymų garantuojamos procesinės teisės.
Atsiliepime į nuteistojo A. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė D. Skorupskaitė-Lisauskienė prašo skundą atmesti. Anot prokurorės, kasaciniame skunde išdėstytos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytųjų apeliaciniame skunde, dėl kurių išsamiai ir motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prieš nukentėjusįjį panaudoto fizinio smurto iniciatorius buvo pats A. M. – jis pirmasis sudavė smūgius, abu nuteistieji, vėliau tą patį vakarą pakartotinai atvykę pas A. A. bei nuvežę jį į mišką, vėl jį mušė, sumuštą, bet dar gyvą, vežiojo bagažinėje, o vėliau užkasė. Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistieji veikė kartu, turėjo vieningą tyčią, todėl pagrįstai pripažinti nusikaltimo bendravykdytojais. M. J. nužudymo atveju teismai nustatė, kad pas M. J. abu nuteistieji nuvyko po to, kai sužinojo, kad šis apkalbėjo A. O. motiną, prikalbino jį kartu važiuoti išgerti bei nuvežė į mišką netoli tos vietos, kur buvo užkastas A. A. kūnas, ten jį intensyviai mušė ir taip pat užkasė jo kūną. Nors kasatorius teigia neturėjęs jokio tikslo smurtauti prieš M. J., nes jų santykiai nebuvo priešiški, bei nurodo tik bijojęs A. O., todėl neužstojęs nukentėjusiojo, šios aplinkybės motyvuotai paneigtos teismuose – nustatyta, kad A. M. nuolat girtaudavo su A. O., abiejuose nusikaltimuose dalyvavo abu nuo pat pradžios iki pabaigos, dėl savo veiksmų padarinių buvo abejingi, todėl dėl abiejų nužudymų abu nuteistieji kaip bendrininkai nuteisti pagrįstai. Nužudymas laikomas padarytas bendrininkaujant, kai bent du nusikaltimo subjektais galintys būti asmenys bet kokia forma (žodžiu, konkliudentiniais veiksmais) susitaria padaryti nužudymą ir tiesiogiai dalyvauja vykdydami šį nusikaltimą. Toks susitarimas gali įvykti bet kokioje veikos padarymo stadijoje – kol bus pasiektas norimas rezultatas. Visais tokiais atvejais, nepriklausomai nuo konkrečių vieno ar kito asmens atliktų veiksmų, visi šie asmenys bus laikomi bendravykdytojais ir atsakys pagal tą patį straipsnį. Kaltininko tyčios kryptingumą lemia ne jo subjektyvūs parodymai, o objektyviais duomenimis nustatytos visos nusikaltimo aplinkybės: nusikaltimo padarymo įrankiai, būdas sužalojimų kiekis, pobūdis, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai bei elgesys prieš nusikaltimą, jo metu ir po jo.
Nepagrįstai, anot prokurorės, skunde nuteistasis nurodo ir tai, kad bausmės abiem nuteistiesiems paskirtos jų neindividualizuojant, nepagrįstai priteisti alimentai nužudytojo sūnui iki pilnametystės, priteista pernelyg didelė neturtinė žala. Skirdamas bausmes, teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, be to, nepažeidė ir bausmių bendrinimo taisyklių. Argumentų, kokiu pagrindu kasatoriui turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, skunde nėra. Neturtinė žala priteista vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgus į visas minėtame straipsnyje nurodytas aplinkybes, prašytas priteisti neturtinės žalos dydis sumažintas perpus. Alimentai iš nuteistųjų E. A. taip pat priteisti pagrįstai, nes nuteistieji nužudė asmenį, privalėjusį išlaikyti nepilnametį, ir privalo atsakyti už visas veikos pasekmes.
Atmestinas ir kasacinio skundo argumentas dėl to, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prieš nuteistajam sakant paskutinį žodį, jam nedavė laiko pasitarti su advokatu. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, tas pats advokatas gynė nuteistąjį visose instancijose, prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį jis su advokatu bendravo, posėdžio metu tokio prašymo nepateikta, o dėl teismo posėdžio protokolo pastabų nepareikšta.
Atsižvelgiant į tai, nuteistojo kasacinis skundas atmestinas, o nuosprendis ir nutartis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažinti teisėtais.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas (BPK 376 straipsnio 1 dalis), taigi naujų faktinių aplinkybių nenustato ir įrodymų netiria.
Nuteistasis A. M. kasaciniame skunde, nors ir teigia, kad jam buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tačiau šiuos savo teiginius grindžia faktinių aplinkybių nagrinėjimu, vienokiu ar kitokiu jų vertinimu. Faktinių aplinkybių nustatinėjimas ir vertinimas yra pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas, tuo tarpu kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius žemesnių instancijų sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu pagal pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nustatytas aplinkybes ir remdamasis teismo posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis (kas ir kiek smūgių sudavė, nuo kurio iš bendravykdytojų smūgių konkrečiai mirė A. A. bei M. J., turėjo ar neturėjo kasatorius motyvą nužudyti M. J. ir pan.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką kasaciniam nuteistojo apeliacinį skundą, išsamiai bei motyvuotai pasisakė dėl visų skunde išdėstytų argumentų.
Dėl bendrininkų veikų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde nuteistasis A. M. nurodo, kad jis dalyvavo tik nužudant A. A., o prieš M. J. smurto nenaudojo, nesudavė nė vieno smūgio, tik padėjo užkasti lavoną. Šie teiginiai atmestini kaip neatitinkantys bylos medžiagos. Teismai, išnagrinėję įrodymų visumą, nustatė, kad A. M. dalyvavo nužudant abu asmenis, todėl pagrįstai jo veikas kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Jokio pagrindo nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 238 straipsnį nėra.
Bylos duomenimis nustatyta, kad abu nuteistieji dalyvavo tiek nužudant A. A. ir M. J., tiek užkasant jų kūnus. Jie abu buvo įvykio vietoje, abu naudojo smurtą ir slėpė nusikaltimų pėdsakus. Tai tapo pagrindu išvadai, kad A. M. ir A. O. veikė bendrai, kaip bendrininkų grupė. Nors nuteistasis tvirtina, kad jokio išankstinio susitarimo nužudyti A. A. bei M. J. nebuvo, tačiau, inkriminuojant nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, pakanka nustatyti, jog du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarė šią nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, ir toks susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu. Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus, kaip ir buvo šiuo konkrečiu atveju.
Pagal teismų nustatytas aplinkybes, A. A. nužudymo atveju A. M. pats aktyviai naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, o vėliau dalyvavo užkasant nužudytojo lavoną. Apie nuteistųjų nusikalstamų veiksmų ir tyčios bendrumą rodo ir tai, kad jie stipriai sumuštą, tačiau dar gyvą nukentėjusįjį vežiojo automobiliu bagažinėje, grįžo į kaimą pasiimti kastuvo, po nužudymo nuteistieji kartu girtavo A. O. namuose. Nekyla abejonių ir dėl bendrininkavimo nužudant M. J. A. M. teiginiai, pagal kuriuos jis buvo tik pasyvus šio nužudymo stebėtojas, neatitinka bylos medžiagos. M. J. buvo nužudytas netrukus po A. A. nužudymo bei jo lavono paslėpimo. Taigi abu nuteistieji, ką tik nužudę žmogų, vėl ėmėsi smurto prieš kitą asmenį, kaip ir pirmuoju atveju nuvežė nukentėjusįjį į miško masyvą, ten jį intensyviai mušė, o šiam mirus, jo lavoną paslėpė greta prieš tai nužudyto A. A. lavono užkasimo vietos. Šios aplinkybės rodo, kad A. M. ne tik suprato dalyvaujantis atimant gyvybę M. J., tačiau ir to norėjo. Argumentas, kad, kasatorius tai darė bijodamas bendrininko, nepaneigia anksčiau minėtos išvados.
Nuteistasis kasaciniame skunde bando apeliuoti ir į tai, kad nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp konkrečiai jo atliktų veiksmų ir nuteistųjų mirties. Nors byloje dėl objektyvių priežasčių (lavonų suirimo) nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti konkrečiai suduotų smūgių lokalizacijos ir jų reikšmės nukentėjusiųjų mirčiai, tačiau byloje surinktais ir teismo posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais nustatyta, jog abu nuteistieji sudavė aukoms daugybę smūgių į gyvybei pavojingas vietas, tarp jų ir į galvą, nutarė juos užkasti net nebūdami įsitikinę dėl jų mirties (tam reikalingos specialios žinios). Tai akivaizdžiai rodo, jog nuteistieji sąmoningai atliko visus veiksmus, kad A. A. bei M. J. mirtų. Tokiomis aplinkybėmis klausimas, kieno suduoti smūgiai buvo lemiami atimant gyvybę nukentėjusiesiems, nėra juridiškai reikšmingas kvalifikuojant padarytas veikas ir negali paneigti išvados, kad nužudymus bendrais veiksmais padarė abu nuteistieji.
Dėl paskirtos bausmės
Nuteistasis pabrėžia, kad be jo pagalbos nusikaltimų išaiškinimas bei bendrininko nustatymas būtų buvęs apsunkintas, kad į tai nebuvo tinkamai atsižvelgta skiriant bausmę. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Bausmės kasatoriui paskirtos straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijos ribose, įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei motyvuojant savo sprendimą; bausmės subendrintos nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. M. prisipažino bei padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas (pripažinta, kad tai atsakomybę lengvinanti aplinkybė). Tačiau bausmės skyrimo procese teismui buvo ne mažiau svarbu tai, kad padaryti labai sunkūs nusikaltimai, sukėlę negrįžtamas pasekmes; nusikaltimai padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis (bendrininkų grupė, apsvaigimas nuo alkoholio, turėjęs įtakos nusikalstamų veikų padarymui), kasatorius nusikalto būdamas teistas ir tai rodo jo nenorą pasitaisyti. Dėl to teismas nusprendė skirti jam bausmes, viršijančias sankcija numatytos bausmės vidurkį (dvylika ir trylika laisvės atėmimo metų). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, nustatydamas galutinę bausmę (šešiolika metų laisvės atėmimo), pritaikė pakankamai palankų paskirtų bausmių dalinio sudėjimo būdą – prie vienos bausmės pridėta santykinai nedidelė kitos bausmės dalis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad už du nužudymus A. M. teismo paskirta bausmė yra pernelyg griežta.
Dėl priteisto žalos atlyginimo.
Kasatoriaus teiginiai dėl E. A. naudai nepagrįstai priteisto turtinės žalos atlyginimo, taip pat dėl pernelyg didelio neturtinės žalos dydžio atmestini.
Kasatorius ginčija turtinės žalos, kurią sudarė iš nužudytojo negauti alimentai, atlyginimo priteisimą E. A., nes jokio išlaikymo nužudytasis sūnui nemokėjo ir neketino to daryti, taigi nuteistieji už tai taip pat nėra atsakingi. Šie argumentai atmestini. Pažymėtina, kad teismas turtinės žalos atlyginimą E. A. priteisė CK 6.284 straipsnio pagrindu. Šis CK straipsnis nustato, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Taigi klausimas, ar miręs asmuo realiai vykdė savo turtinius įsipareigojimus nepilnamečiam vaikui, nėra reikšmingas priteisiant žalos atlyginimą iš asmens, dėl kurio kaltės vaikas neteko maitintojo. Šiuo atveju teismas visiškai pagrįstai priteisė tokio pobūdžio žalos atlyginimą solidariai iš A. A. nužudžiusių asmenų: A. M. ir A. O.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys Nr. 2K-89/2010, 2K-267/2009, 2K-271/2010). Savo civiliniame ieškinyje nukentėjusysis E. A. nurodė, kad tėvo netektis buvo jam didelis smūgis, ilgą laiką tėvo vieta niekam nebuvo žinoma, o kai tėvo palaikai buvo rasti, jis patyrė labai stiprų emocinį ir dvasinį išgyvenimą, jaučiasi prislėgtas ir pavargęs, negali ramiai miegoti, susikaupti, pablogėjo studijų rezultatai. Teismas pripažino, kad tėvo netektis, nors jis negyveno kartu su nepilnamečiu sūnumi (E. A.), sukėlė šiam dvasinių sukrėtimų ir išgyvenimų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šia teismo išvada. Neabejotina ir tai, kad įstatymai suteikia sūnui teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo dėl tėvo nužudymo. Teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, priteistinos neturtinės žalos dydį sumažino per pusę ir skyrė ne 200 000 Lt, kaip prašė nukentėjusieji, o 100 000 Lt. Teismo sprendimas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, motyvuotas.
Konstatuotina, kad pagal paduoto kasacinio skundo argumentus pagrindo keisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo nėra.
Dėl teisės į gynybą
Nuteistasis taip pat skunde teigia, kad buvo pažeista jam įstatymo garantuojama teisė į gynybą, nes teismas nepaisė jo prašymo ir neleido pasikonsultuoti su gynėju prieš tariant paskutinį žodį. Teisėjų kolegija šį nuteistojo teiginį atmeta kaip deklaratyvų. Teismo posėdyje dalyvavo nuteistojo gynėjas. Pagal apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolą žodis nuteistajam ir jo gynėjui baigiamosioms kalboms pasakyti buvo suteiktas (T. 5, b. l. 54-55). Duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų pateikęs prašymą teismui suteikti laiko konsultacijai su gynėju ir kad šis prašymas būtų teismo atmestas, nėra. Dėl teismo posėdžio protokolo pastabų pareikšta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pagrindo išvadai, jog teismas pažeidė ar kitaip suvaržė nuteistojo procesines teises, nėra.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo bei panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o skundžiami teismų procesiniai sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Albinas Sirvydis
Olegas Fedosiukas
