Civilinė byla Nr. e3K-3-531-701/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37579-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.6.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens T. V. ir ieškovės žemės ūkio bendrovės „Grikis“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės ŽŪB „Grikis“ ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys „Seesam Insurance AS“, Lietuvoje veikiantis per Seesam „Insurance AS“ Lietuvos filialą, T. V., M. G. ir „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas, dėl draudžiamojo įvykio pripažinimo bei draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudiko teisę, įvykus eismo įvykiui, atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir pareigą dėti reikiamas pastangas ištirti įvykį, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pripažinti 2014 m. gegužės 9 d. eismo įvykį, kuriame dalyvavo ieškovo vardu registruota transporto priemonė „BMW 530“, draudžiamuoju įvykiu, priteisti iš atsakovės 3421,86 Eur (11 815 Lt) dydžio draudimo išmoką, 5 procentus metinių procesinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 108,32 Eur (374 Lt) dydžio žyminio mokesčio bei visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad 2014 m. gegužės 9 d. Vilniuje, Burbiškių g., įvyko eismo įvykis, kuriame buvo apgadintas jos vardu registruotas automobilis „BMW 530“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, kurį vairavo trečiasis asmuo T. V., ir automobilis „Volvo S60“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, kurį vairavo trečiasis asmuo M. G. Ieškovės automobilis buvo apdraustas atsakovės. 2014 m. birželio 19 d. atsakovė informavo ieškovę, kad atsisako išmokėti draudimo išmoką, nes, anot atsakovės, automobilių sugadinimai buvo padaryti ne 2014 m. gegužės 9 d. eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis, t. y. eismo įvykis buvo inscenizuotas.
Ieškovės teigimu, atsakovė vengia mokėti draudimo išmoką ir laikosi nesąžiningos pozicijos, kad inscenizavimo faktui konstatuoti pakanka vien tik atsakovės 2014 m. birželio 16 d. parengtos ekspertinės pažymos. Ekspertinę pažymą, kuria vadovaudamasi atsakovė daro išvadą, jog T. V. rengėsi daryti nusikalstamą veiką sukčiavimo forma, parengė atsakovės Žalų procesų kontrolės ir valdymo skyriaus ekspertas inžinierius R. L. Tai reiškia, kad tyrimą atliko atsakovės darbuotojas, kurį su atsakove sieja tarpusavio pasitikėjimo ir darbuotojo paklusimo darbdavio nustatytai darbo tvarkai santykiai. Ekspertas atliko tik techninį galimą (tikėtiną) susidūrimo momentą, nustatė galimą (tikėtiną) greitį (nors paaiškinimuose vairuotojas nurodė visai kitą savo automobilio judėjimo greitį), kuriuo judėjo automobiliai. Tiek T. V., tiek ieškovė ne vengia, o siekia, kad atsakovė, kuri įtaria ieškovę sukčiavimu siekiant neteisėtu būdu užvaldyti draudimo bendrovės turtą, kreiptųsi į teisėsaugos institucijos dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 9 d., apie 23.20 val., įvyko eismo įvykis, kuriame buvo apgadinta ieškovės vardu registruota transporto priemonė „BMW 530“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, vairuojama T. V., ir transporto priemonė „Volvo S60“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, vairuojama M. G.
Atsakovė, 2014 m. gegužės 15 d. apžiūrėjusi ieškovės transporto priemonę, surašė apžiūros aktą bei sudarė žalos sąmatą, nurodė jos dydį – 11815,86 Lt (3421,86 Eur). Atsakovės Žalų procesų kontrolės ir valdymo skyriaus ekspertas R. L. 2014 m. birželio 16 d. surašė ekspertinę pažymą, nurodydamas, kad: vairuotojų nurodytos aplinkybės prieštarauja nustatytam susidūrimo mechanizmui, todėl automobilių sugadinimai buvo padaryti ne 2014 m. gegužės 9 d. eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis; automobilis „BMW 530“, judėdamas nedideliu, apie 30 km/h greičiu, nestabdomas atsitrenkė į stovinčio automobilio „Volvo S60“ dešiniojo šono galinę dalį, susidūrimo metu tarp automobilių buvo status kampas. Atsakovė 2014 m. birželio 19 d. raštu informavo ieškovę apie priimtą sprendimą nemokėti draudimo išmokos, kadangi eismo įvykis įvyko kitokiomis nei deklaruojamos aplinkybėmis.
Atlikęs teismo paskirtą trasologinę ekspertizę ekspertas pateikė išvadas, kad: automobiliui „BMW 530D“ priekine dalimi, tikėtina, apie 15–20 km/h greičiu, atsitrenkus į stovinčio arba sąlyginai nedideliu iki 5 km/h greičiu judančio automobilio „Volvo S60“ dešiniojo šono galinę dalį, automobilio „Volvo S60“ galinio dešiniojo rato arka ant automobilio „BMW 530D“ variklio dangčio ir buferio apdailos paliko įspaudą ir braukimo žymes, automobilio „Volvo S60“ galinis dešinysis ratlankis ant automobilio „BMW 530D“ paliko įspaudus ir nesmarkiai deformavo buferio stiprintuvą, automobilio „Volvo S60“ dešiniojo sparno briauna ties žibintu automobiliui „BMW 530D“ įlenkė variklio dangčio priekinę briauną kairėje pusėje, o galinis kairysis automobilio „Volvo S60“ lonžerono galas įlenkė automobilio „BMW 530D“ buferį; tyrimo metu nustatytos automobilių susidūrimo aplinkybės, t. y. automobilis „BMW 530D“ atsitrenkė į automobilį „Volvo S60“, judėdamas gerokai mažesniu greičiu nei nurodytas 60–80 km/h greitis, susidūrimo metu automobilis „Volvo S60“ stovėjo arba sąlyginai nedideliu iki 5 km/h greičiu judėjo, prieštarauja automobilių vairuotojų nurodytoms susidūrimo aplinkybėms.
Tarp šalių nekilo ginčo, kad minėtos transporto priemonės dalyvavo eismo įvykyje. Tiek teismo eksperto, tiek atsakovės atliktame tyrime pateiktos išvados, jog tyrimo metu nustatytos aplinkybės prieštarauja vairuotojų nurodytoms aplinkybėmis, iš esmės grindžiamos T. V. įvykio aprašymu ir iš „Seesam Insurance AS“ Vilniaus filialo gautais vairuotojų paaiškinimais dėl eismo įvykio aplinkybių (toliau – Klausimynai), jų nubraižytomis eismo įvykio schemomis. Teismo vertinimu, remdamasi vien Klausimynu, jame pabraižytomis schemomis, tačiau nebendradarbiaudama su vairuotojais, atsakovė neturėjo pagrindo konstatuoti tam tikro fakto (ne)buvimo, pasyvus ir nepakankamas pastangų įdėjimas surinkti pirminius eismo įvykio ištyrimui reikšmingus duomenis lėmė ir padaromų išvadų nepagrįstumą.
Atsakovė netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas, nes ji: nepateikė duomenų apie tiesioginį bendravimą su vairuotojais, siekdama išsiaiškinti eismo įvykio tyrimui reikšmingas aplinkybes; tiek formuluojant klausimus Klausimyne, tiek į juos atsakant, atsakovė nedalyvavo, neturėjo galimybės įsitikinti, jog Klausimyne formuluojami klausimai, jų turinys vairuotojams buvo suprantamas, paaiškintas, galiausiai įsitikinti, ar būtent patys vairuotojai braižė įvykio schemą, ar draudimo bendrovės atstovas, atsižvelgdamas į vairuotojų paaiškinimus. Draudikui nevykdant pareigų arba jas vykdant netinkamai, visi prieštaravimai vertintini draudiko nenaudai.
Atsakovė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų abejoti trečiojo asmens M. G. paaiškinimais, jog šis turi vidurinį išsilavinimą, Klausimyną pildė darbo vietoje – statybiniame vagonėlyje, eismo įvykio schemos nebraižė. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, jog vairuotojams būtų išaiškinta, kokios pasekmės gali kilti neišsamiai arba netiksliai nurodžius automobilių padėtį eismo įvykio schemoje. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, negali būti daromos išvados remiantis vien Klausimyne, kurį atsakovė gavo iš kitos draudimo bendrovės, vairuotojų užfiksuotais paaiškinimais. Todėl tiek teismo eksperto išvados, tiek atsakovės atlikto tyrimo išvados, padarytos Klausimyno pagrindu, neįrodo aplinkybės, jog eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis.
Byloje nėra įrodymų, jog vairuotojų atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės. Atsakovė nepateikė duomenų, jog T. V. ir M. G. būtų tarpusavyje susiję, sąmoningai bandę nuslėpti eismo įvykio aplinkybes ir pan.
Teismo ekspertas nepagrįstai rėmėsi trečiojo asmens T. V. Klausimyne nurodytu greičiu – 60–80 km/h, neįvertino T. V. atsakymo, kad šis nepamenąs, ar jo automobilio greitis sulėtėjo. Vairuotojai galėjo nesuprasti klausimynų formuluočių esmės, juo labiau kad duomenų, jog vairuotojams buvo išaiškintas Klausimyno turinys, atsakovė nepateikė, priešingai, remiantis trečiųjų asmenų paaiškinimais, nustatyta, jog apklausos vyko formaliai, neskiriant tam pakankamai laiko, o M. G. apklausa vyko jo darbo vietoje – statybiniame vagonėlyje. Tai, kad kai kurie vairuotojų Klausimyne pateikti atsakymai nesutapo su teismo eksperto pateiktu eismo įvykio aplinkybių dėstymu, savaime nereiškia, jog vairuotojai buvo nesąžiningi bei siekė nuslėpti eismo įvykio aplinkybes.
Nustatydamas transporto priemonės sugadinimų apimtį ekspertas rėmėsi senos markės BMW automobilio pavyzdžiu, lygindamas jį su eismo įvykyje dalyvavusiu 2004 m. gamybos BMW markės automobiliu, tačiau ekspertizės akte nėra jokių duomenų, kodėl buvo lyginami skirtingų metų automobiliai, nėra nurodytas tokio pasirinkimo pagrindimas.
Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė aplinkybių, atleidžiančių ją nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Kolegija nurodė, kad iš vairuotojų sudarytos eismo įvykio deklaracijos matyti, jog T. V., vairuodamas ieškovei priklausantį automobilį „BMW 530“, važiavo pagrindine Burbiškių gatve, kai jam iš kairės, judėdamas šalutine Tunelio gatve, kelią pastojo M. G. vairuojamas automobilis „Volvo S60“. Deklaracijoje nurodoma, kad automobiliai susidūrė buku kampu. Automobilio BMW vairuotojas, po įvykio duodamas paaiškinimus, nurodė, kad judėjo 60–80 km/h greičiu, tuo tarpu automobilio „Volvo“ vairuotojas nurodė, kad judėjo 20–30 km/h greičiu. 2014 m. gegužės 29 d. paaiškinime M. G. nurodė, kad jo automobilį po smūgio apsuko net 180 laipsnių, ir tai pavaizdavo schemoje, T. V. schemoje taip pat nurodė, jog automobilį „Volvo S60“ apsuko, tačiau apsuktojo automobilio kryptį nurodė į priešingą pusę nei M. G.
Kolegija, įvertinusi byloje esančią šalių pateiktą medžiagą ir ekspertų išvadas, konstatavo, kad abu eismo įvykio dalyviai nurodo klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Eismo įvykio dalyvių nurodomos faktinės aplinkybės tarpusavyje skiriasi ir iš esmės skiriasi nuo ekspertų išvadų, o dalis jų yra kardinaliai priešingos, pavyzdžiui, vairuotojai nurodo aplinkybę, kad eismo įvykio metu automobilis „Volvo“ po smūgio apsisuko, tačiau esant ekspertų nustatytiems automobilių greičiams ir tokiems menkiems jų pažeidimams tai neįmanoma. Be to, automobilis BMW negalėjo pamatęs kliūtį sulėtėti iki 15–20 km/h greičio, kuriam esant padaryti sugadinimai. Ši išvada paremta ekspertų atliktų skaičiavimų pagrindu, kad automobilio BMW vairuotojas, įvertinus atstumą, automobilių greitį, nebūtų spėjęs pradėti stabdyti savo transporto priemonės, o turėjo atsitrenkti važiuodamas 60–80 km/h greičiu, tačiau tokiu atveju automobilių sugadinimai būtų buvę visiškai kitokie.
Nors tretieji asmenys teismo posėdžio metu nubraižė tikslesnę eismo įvykio schemą, tačiau, kolegijos nuomone, yra akivaizdu, kad tą lėmė susipažinimo su užsitęsusio ginčo medžiaga. Be to, pirminiai vairuotojų parodymai visuomet laikytini patikimesniais. Aplinkybę, kad vairuotojai gudrauja, pagrindžia ir aplinkybė, jog T. V. buvo nurodęs, kad skambino bendruoju pagalbos telefonu ir pranešė apie įvykį, tačiau iš Bendrojo pagalbos centro 2014 m. liepos 8 d. rašto matyti, jog 2014 m. gegužės 9 d. nebuvo užregistruotų pranešimų dėl eismo įvykio Vilniuje, Tunelio ir Burbiškių g. sankryžoje.
Kolegija nurodė, kad tuo atveju, kai eismo įvykio dalyviai draudimo kompanijai nurodo tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, nubraižo viena kitai prieštaraujančias schemas, kaip yra nagrinėjamu atveju, jie turi prisiimti draudimo išmokos neišmokėjimo pasekmes. Aplinkybė, kad vairuotojų atžvilgiu nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes visos bylai svarbios aplinkybės gali būti ir yra nustatomos ir civiliniame procese. Remiantis Draudimo įstatymo 98 straipsnio nuostatomis draudikas turi tik pagrįsti savo atsisakymo pagrindą, šiuo atveju turi įrodyti, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ne įrodyti, kokiomis iš tiesų aplinkybėmis įvyko įvykis ar kad asmenys padarė nusikalstamą veiką.
Kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nėra aiškios įvykio aplinkybės, o draudikas nustatė ir įrodė (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis), kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad M. G. kyla civilinė atsakomybė. Taigi nėra pagrindo išmokėti draudimo išmoką, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 3 straipsnio 1 daliai, taip pat Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punktui bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo principams.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo T. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius. Pagal AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 022 (toliau – Draudimo taisyklės) II dalies 3.1–3.1.4. punktus, draudžiamasis įvykis apibūdinamas kaip apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas dėl nukentėjusiems asmenims autoavarijos metu padarytos žalos asmeniui ir (ar) turtui arba žalos asmeniui ir (ar) turtui, atsiradusios kaip autoavarijos padarinys, ir reikalavimo, pareikšto raštu arba žodžiu, atlyginti autoavarijos metu padarytą žalą pateikimas. Todėl draudikui neatsiranda pareiga mokėti draudimo įmoką, tik esant bent vienai iš šių aplinkybių: a) nebuvo autoavarijos arba b) autoavarijos metu nepadaryta žalos, arba c) autoavarijoje dalyvavusiam apdraustajam neatsiranda civilinė atsakomybė dėl padarytos žalos, arba d) nukentėjusysis nepareiškė reikalavimo dėl jam padarytos žalos. Apeliacinis instancijos teismas, ginčijamu sprendimu atmetęs UAB „Grikis“ ieškinį, turėjo nustatyti vieną iš nurodytų aplinkybių, tačiau to nepadarė.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės įrodyta aplinkybė, jog eismo įvykis įvyko kiek kitokiomis, nei nurodo jo dalyviai, aplinkybėmis, atitinka Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje minimų aplinkybių, atleidžiančių draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo, turinį ir prasmę. Neatitikimai tarp vairuotojų pirminių paaiškinimų ir ekspertų išvadų dėl automobilių greičio susidūrimo metu ir jų padėties po susidūrimo nepaneigia aplinkybės, kad M. G. yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio. Tai, kad automobiliai susidūrė, važiuodami galimai mažesniu greičiu, nei nurodė vairuotojai, ir sustojo ne visai tose padėtyse, kokias jie aprašė (pažymėtina, kad savo braižytose schemose vairuotojai nesuklydo), nesudaro pagrindo teigti, kad nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, negalima nustatyti neteisėtų veiksmų apimties bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Aplinkybės, dėl kurių suklydo vairuotojai, yra tik techninio (mechaninio) pobūdžio.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė pažeidė Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes tirdama aplinkybes nedėjo reikiamų pastangų, buvo pasyvi. Vieno ekspertinio tyrimo, kurio rezultatai iš dalies prieštarauja eismo įvykio dalyvių nurodytoms aplinkybėms, atlikimo neužtenka konstatuoti, kad atsakovė dėjo „reikiamas pastangas“ nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, nes: atsakovė buvo pasyvi rinkdama pirminius duomenis ekspertiniam tyrimui; tyrimo rezultatai patvirtina eismo įvykio buvimą, tik jo mechanizmas yra kiek kitoks, nei nurodė jos dalyviai; atsakovė, turėdama prielaidų, kad eismo įvykio dalyviai pateikė netikslius duomenis, privalėjo kreiptis į prokuratūrą.
Atsakovė atsiliepimu į trečiojo asmens kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Draudikei yra nesuprantama, kodėl Draudimo taisyklių nuostatomis remiasi kasatorius, argumentuodamas savo kasacinį skundą, nes draudikė, administruodama žalą ir priimdama galutinį sprendimą įvykį pripažinti draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju, privalo vadovautis būtent Draudimo įstatymo, TPVCAPDĮ ir jų įgyvendinamųjų aktų nuostatomis, o šios taisyklės yra savanoriškojo draudimo, kuris nėra privalomas.
Draudikė, ištyrusi užfiksuotus automobilio sugadinimus bei vairuotojų paaiškinimus, padarė išvadą, kad vairuotojai klaidina draudimo bendroves nurodydami esmines įvykio aplinkybes, nes automobiliai sugadinti ne jų vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis. Eismo įvykio dalyvių nurodomos faktinės aplinkybės tarpusavyje skiriasi, ir jų skirtumai nuo ekspertų išvadų yra esminiai. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, todėl nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų negalima teigti, kad M. G. kyla civilinė atsakomybė
Draudikė nagrinėjamu atveju atliko visus būtinus veiksmus. Kasatorius nenurodo, ko neatliko Draudikė, bet galėjo atlikti. Draudikei šioje situacijoje yra užkirstas kelias nustatyti priežastinį ryšį tarp atliekamų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, nes abu eismo įvykio dalyviai bet kokiais būdais siekdami gauti draudimo išmoką nurodo neteisingas eismo įvykio aplinkybes. Draudikė, remdamasi bendradarbiavimo principu, gavo raštu užpildytus vairuotojų paaiškinimus iš Seesam draudimo. Išanalizavus šiuos paaiškinimus nustatyta, kad pakartotinė vairuotojų apklausa nėra reikalinga ir tikslinga. Ne Seesam draudimo darbuotojai surašė apklausos rezultatus, bet patys eismo įvykio dalyviai, kurie geriausiai žino įvykio aplinkybes, raštu ir pasirašytinai atsakė į klausimus, taip nurodydami tyrimui reikšmingą informaciją. Eismo įvykio dalyviai parašu patvirtino informacijos teisingumą. Draudimo bendrovės tarpusavyje gali bendradarbiauti ir kooperuotis norėdamos kuo tiksliau ištirti visas byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes.
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.1014 straipsnio 1 dalį. Kasatorė, kaip draudėja, tiesiogiai eismo įvykyje nedalyvavo, jai taip pat nėra ir nebuvo žinomos visos eismo įvykio aplinkybės, o jos automobilį vairavęs ir eismo įvykyje dalyvavęs T. V. nėra nei apdraustasis, nei naudos gavėjas, kaip tai nurodyta CK 6.1014 straipsnio 1 dalyje, todėl ši teisės norma ir saugo bet kurio draudėjo teisę į besąlygišką draudimo išmoką už jam sugadintą turtą, jeigu jis nebuvo tiesioginis eismo įvykio dalyvis, kurio (eismo įvykio) aplinkybių buvimą kvestionuoja draudikas. Draudėjui ar naudos gavėjui nebūtina tiesiogiai dalyvauti eismo įvykyje, kad jam būtų išmokėta draudimo išmoka už tame eismo įvykyje jo turtui padarytą žalą.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį. Atsakovė, tirdama eismo įvykio aplinkybes, buvo visiškai pasyvi, rėmėsi tik kitos draudimo bendrovės padarytomis preliminariomis išvadomis, nesikreipė į kasatorę su kokiu nors reikalavimu pateikti duomenis ar dokumentus apie draudžiamąjį įvykį, taip pat neprašė suteikti kokios nors informacijos apie vairuotoją T. V., turėdama prielaidų dėl nusikalstamos veikos, nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Atsakovė oficialiai deklaruoja, kad trečiasis asmuo T. V. kėsinosi padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalis) ir jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 182 straipsnį „Sukčiavimas“, tačiau to konstatavimas yra išimtinė teisėsaugos institucijų prerogatyva. Jeigu draudikas nesikreipė į teisėsaugos institucijas, pavyzdžiui, su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimo vairuotojų sukčiavimo, vadinasi, jis neišsamiai išnaudojo Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą patikrinti visą jam prieinamą informaciją ir neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos mokėjimo (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis).
Trečiasis asmuo T. V. atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra nustatyta, jog eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens – automobilio „BMW 530“ valdytojo T. V. ir naudos gavėjo ŽŪB „Grikis“ kaltės ir (ar) tyčios, darytina išvada, kad atsakovė atsisakyti išmokėti ieškovės reikalaujamą draudimo išmoką galėtų tik tuo atveju, jei įrodytų kito trečiojo asmens – apdraustojo M. G. – tyčią, sukeliant draudžiamąjį įvykį. Tačiau atsakovė ne tik nepateikė bylą nagrinėjusiems teismams įrodymų, jog M. G. eismo įvykį sukėlė tyčia, bet, priešingai, visuose savo procesiniuose dokumentuose tvirtina, kad apdraustasis M. G., surašydamas eismo įvykio deklaraciją, be pagrindo prisiėmė kaltę dėl įvykusios autoavarijos.
Atsakovės užimta teisinė pozicija, kad nėra aiškios įvykio aplinkybės, tik patvirtina, jog ji neįvykdė Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdama tam reikiamas pastangas.
Draudikas neturi jokios teisės besąlygiškai ir oficialiai konstatuoti, kad ieškovas ir (ar) kiti asmenys galimai inscenizavimo eismo įvykį, t. y. sukčiavo (BK 182 straipsnis), nes tai yra išimtinė teisėsaugos institucijų prerogatyva.
Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Draudikė niekada nėra grindusi savo atsisakymo mokėti draudimo išmoką CK 6.1014 straipsnio pagrindu, nes toks atleidimo nuo išmokos mokėjimo klausimas sprendžiamas tik konstatavus, kad draudžiamasis įvykis įvyko. Tuo tarpu draudikė aiškiai deklaravo, kad, jos nuomone, draudžiamasis įvykis nėra įvykęs, nes nėra žinoma, kokiomis aplinkybėmis realiai įvyko įvykis ir kas yra atsakingas dėl sukeltos žalos. Eismo įvykio dalyviai sąžiningai neatkleidžia esminės informacijos žalos administravimui, priešingai, teikia klaidingą, todėl draudikė neturi objektyvių galimybių nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas būtent dėl vairuotojų elgesio (kaltės). Transporto priemonės savininkas, perduodamas teisėtai naudotis jo transporto priemonę kitam subjektui, prisiima riziką, kad kitas vairuotojas gali pažeisti su ta transporto priemone Kelių eismo taisyklių reikalavimus, gali pakliūti į eismo įvykį, dėl tam tikrų pažeidimų minėta transporto priemonė net gali būti konfiskuota (pvz., vairuotojui vežant kontrabandą). Priklausomai nuo transporto priemonės perdavimo pagrindo, šios aplinkybės gali lemti transporto priemonės savininko ir valdytojo tarpusavio santykius, bet ne turėti įtakos draudikui priimant sprendimą.
Draudikė nagrinėjamu atveju atliko visus būtinus veiksmus. Atsakovei nebuvo būtinybės papildomai apklausti vairuotojų. Nors kasatorius akcentuoja šią pareigą, jis nenurodo jokio juridinio pagrindo, kur tokia pareiga būtų įtvirtina. Jokie teisės aktai nenustato pareigos tiesiogiai apklausti eismo įvykio dalyvius. Draudikei niekuomet nebuvo pavestos nusikalstamų veikų tyrimo funkcijos. Šiuos tyrimus atlieka specialūs subjektai – ikiteisminio tyrimo institucijos. Draudikė administruodama šią žalą reiškė įtarimus dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, tačiau ji niekuomet netvirtino šio fakto. Draudikė atsisakydamas mokėti išmoką dėl to, kad įvykio aplinkybės nėra aiškios ir žinomos, neprivalo įrodyti, kokiomis vis dėlto aplinkybėmis įvykis iš tikrųjų įvyko.
Tiek draudikės tyrimas, tiek teismo ekspertizė patvirtino aplinkybes, kad eismo įvykis įvyko visiškai kitokiomis aplinkybėmis, kurių negalima paaiškinti jokiomis paklaidomis, o dėl šių priežasčių nėra galima nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų ir įvykį pripažinti draudžiamuoju. Vairuotojų paaiškinimai duoti ne su tam tikra paklaida, tačiau nuslepiant esmines aplinkybes, dėl kurių negalėjo būti suklystama. Vairuotojai nesikreipė į draudimo bendroves ir neinformavo, kad aplinkybės nurodytos netiksliai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
Kasaciniuose skunduose kasatoriai kasacijos pagrindais nurodo tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius. Kasaciniuose skunduose kaip kasacijos pagrindas nėra nurodytas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei kt., pažeidimas, todėl teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu tikrindama apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir nenustačiusi pagrindo peržengti kasacinių skundų ribas, nagrinėdama kasacinių skundų argumentus dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo apeliacinės instancijos teisme, remiasi šio teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl draudiko teisės ir pareigos atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nenustačius draudžiamojo įvykio pagal TPVCAPDĮ
Asmeniui, savo veiksmais (neveikimu) padariusiam kitam asmeniui žalos, kyla civilinė atsakomybė, t. y. atsiranda turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita – pareigą juos (ją) atlyginti (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Nors už žalos padarymą yra atsakingas ją padaręs asmuo, tačiau tai ne visada reiškia, kad jis pats turės žalą atlyginti. Įstatymų ar sutarties numatytais atvejais asmuo gali apdrausti savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį (CK 6.254 straipsnio 1 dalis). Viena civilinės atsakomybės draudimo sutarčių rūšių yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kurią turi sudaryti visi transporto priemonių valdytojai, naudojantys transporto priemones Lietuvoje (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis).
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam – eismo – įvykiui (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15/2013">3K-3-15/2013</a>).
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Šio įstatymo atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Draudimo įstatymas taikomi kaip lex generalis (liet. bendrasis įstatymas) (CK 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis, TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalis).
Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudžiamasis įvykis – tai juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką.
TPVCAPDĮ draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (16 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo konstatuota, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODYtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-386-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-386-469/2015">3K-3-386-469/2015</a>). Taigi, draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė.
Draudikas neturi teisės:1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis).
Remiantis CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, 96 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jo (draudžiamojo įvykio) nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis).
Pažymėtina, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, nustatytos įrodinėjimo pareigos taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai), be kita ko, suteikia teisę ir kartu nustato procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Nagrinėjamoje byloje atsakovei remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovei remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovės pateiktų įrodymų paneigimo pareiga teko ieškovei.
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas reikšmingą draudžiamo įvykio sąvoką pagal TPVCAPDĮ aiškino tinkamai ir pagrįstai nustatė bei vertino, ar atsakovė įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, ir įrodė, kad įvykis nelaikytinas draudžiamuoju. Nors byloje nustatyta, kad trečiųjų asmenų vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žalos, tačiau, kaip pagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas, tai savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto. Pažymėtina, kad, bylos duomenimis, abu trečiųjų asmenų vairuotų automobilių draudėjai reiškė reikalavimus savo draudikams (trečiojo asmens M. G. vairuotas automobilis, be kita ko, buvo apdraustas savanorišku draudimu „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filiale) dėl draudimo išmokų, susijusių su tuo pačiu eismo įvykiu, išmokėjimo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, be kita ko, ekspertinę pažymą bei teismo eksperto išvadą, ir iš jų viseto padarydamas išvadas, nustatė, kad eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad trečiajam asmeniui M. G. kyla civilinė atsakomybė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei kasaciniame skunde teigia trečiasis asmuo T. V., nustatė, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovė reikalauja atsakovės išmokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudžiamuoju. Nenustatęs draudžiamojo įvykio fakto apeliacinės instancijos teismas padarė materialiosiose teisės normose įtvirtintą reglamentavimą atitinkančią išvadą, kad teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmoką nenustatyta. Trečiasis asmuo T. V. kasaciniame skunde netinkamai interpretuoja apskųstą sprendimą teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog atsakovės įrodyta aplinkybė, kad eismo įvykis įvyko kiek kitokiomis, nei nurodo jo dalyviai, aplinkybėmis, atitinka Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje minimų aplinkybių, atleidžiančių draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo.
TPVCAPDĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas išsiskiria iš kitų draudimo rūšių reguliavimo tuo, kad juo užtikrinama didesnė nukentėjusio asmens teisių apsauga. Pagal TPVCAPDĮ draudikas už transporto priemonės valdytoją, esant jo civilinei atsakomybei atlyginti žalą, atlygina trečiajam asmeniui nuostolius net ir tais atvejais, kai pagal bendrąsias draudimo teisės normas tokios pareigos įprastai neturėtų (pvz., transporto priemonės valdytojo tyčios ar jai pagal padarinius prilygintais atvejais). TPVCAPDĮ reguliuojamais atvejais netaikytinos CK 6.1014 straipsnio nuostatos, pagal kurias draudikas yra atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, jei draudžiamasis įvykis padarytas tyčia. Šioje byloje, atsižvelgiant į jos įrodinėjimo dalyką (ginčas kilo ne dėl to, ar yra pagrindas draudiką atleisti nuo draudimo išmokos mokėjimo, o dėl to, buvo ar nebuvo draudžiamasis įvykis), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.1014 straipsnio. Ieškovės kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.1014 straipsnio 1 dalį, vertintini kaip nepagrįsti.
Dėl draudiko pareigos dėti reikiamas pastangas įvykiui ištirti
Vertinant kasacinių skundų argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes neįvertino, kad atsakovė, tirdama eismo įvykio aplinkybes, nedėjo reikiamų pastangų ir buvo pasyvi, pažymėtina, jog draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga tiek šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti, tiek ir jai vykdyti. Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, ypač vykdant sutartį (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą.
Įvykus eismo įvykiui, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, draudėjui, naudos gavėjui ir (ar) nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda pareiga pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį, o draudikas turi pareigą tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas, turi teisę gauti informaciją apie įvykio aplinkybes ir padarinius iš bet kurio asmens (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1, 2, 4 dalys).
Nurodyta draudėjo, naudos gavėjo ir (ar) nukentėjusio trečiojo asmens pareiga turi būti vykdoma sąžiningai. Draudėjo, naudos gavėjo ir (ar) nukentėjusio trečiojo asmens pateikta draudikui neteisinga, klaidinanti informacija apie įvykio aplinkybes gali lemti draudiko, šiam ištyrus visą prieinamą informaciją ir aplinkybes, išvadą dėl pareigos mokėti draudimo išmoką nebuvimo.
Draudiko pareiga tirti aplinkybes dedant reikiamas pastangas reiškia, kad jis turi veikti be nepateisinamo delsimo, negali suabsoliutinti iš draudėjo, naudos gavėjo ir (ar) nukentėjusio trečiojo asmens gautos informacijos ir (arba) tik ja apsiriboti, o turi pats, elgdamasis profesionaliai, sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai bei vadovaudamasis protingumo kriterijumi, rinkti reikšmingą informaciją, ją tikrinti ir tinkamai ištirti reikšmingas aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Draudikas neturi teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Aptariama draudiko pareiga nevertintina kaip nustatanti jam prievolę, kilus abejonių dėl gautos informacijos teisingumo, kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl tyrimo atlikimo pagal šių kompetenciją. Teismui nagrinėjant ginčą dėl draudimo išmokos priteisimo vertinimas, ar draudikas šią procedūrinę pareigą įvykdė tinkamai, priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių. Jos netinkamas įvykdymas gali lemti neteisėtą rezultatą – draudiko atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, kurį teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, gali paneigti ir nuspręsti dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką buvimo.
Teisme nagrinėjant ginčą dėl draudimo išmokos priteisimo, įrodinėti turinčias reikšmės byloje aplinkybes yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Teismas, vadovaudamasis materialiosios ir proceso teisės normomis (be kita ko, reglamentuojančiomis įrodymus ir jų vertinimą, įrodinėjimo pareigos taisykles ir kt.) bei remdamasis byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, ginčą išsprendžia iš esmės.
Kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes neįvertino, jog atsakovė, tirdama eismo įvykio aplinkybes, nedėjo reikiamų pastangų ir buvo pasyvi, grindžiami tuo, jog atsakovė nesikreipė į ieškovę ir į teisėsaugos institucijas, o vieno ekspertinio tyrimo atlikimo neužtenka konstatuoti, kad atsakovė dėjo „reikiamas pastangas“, kad nustatytų draudžiamojo įvykio faktą. Vertintina, kad akcentuodami atsakovės, renkant informaciją, nesikreipimo į ieškovę faktą, kasatoriai nenurodo, kokia reikšminga informacija pastaroji disponavo ir kokią būtų suteikusi, kaip ta informacija būtų paveikusi atsakovės atlikto aplinkybių tyrimo rezultatą. Dėl atsakovės pareigos kreiptis į teisėsaugos institucijas pasisakyta šios nutarties 42 punkte. Bylos medžiaga ir kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovė išmokėti draudimo išmoką atsisakė nepatikrinusi visos jai prieinamos informacijos. Dėl to aptariami kasatorių argumentai pripažintini nepagrįstais.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti kasacinių skundų argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Netenkinant kasacinių skundų ieškovės ir trečiojo asmens T. V. kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis)
Kasacinis teismas patyrė 11,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės ir trečiojo asmens kasacinių skundų, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš šių proceso dalyvių, iš ieškovės priteisiant 5,97 Eur, o iš trečiojo asmens T. Vaikaus – 5,96 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės žemės ūkio bendrovės „Grikis“ (į. k. 302637162) 5,97 Eur (penkis Eur 97 ct) ir iš trečiojo asmens T. V. (a. k. duomenys neskelbtini) 5,96 Eur (penkis Eur 96 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.
Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis
Dalia Vasarienė
