Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-537-686/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16350-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.5.1.3.6; 2.5.37

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Inventora“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 4 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujas būstas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inventora“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl jungtinės veiklos sutarties sąlygų, susijusių su prievole mokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), aiškinimo.

Ieškovė UAB „Naujas būstas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės UAB „Inventora“ 9302,40 Lt (2694,16 Eur) skolą ir 6 proc. procesinių palūkanų. Ieškovė nurodė, kad šalys 2012 m. birželio 1 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria susitarė, jog kooperuos savo patirtį, žinias, finansinius, materialinius-techninius išteklius ir dalyvaus atvirame konkurse „Žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo paslaugos“. Sutarties 2.3 punkte šalys apibrėžė kiekvienai tenkančią bendro projekto pasiūlymo vertės dalį: ieškovei – 14 proc., atsakovei – 86 proc. Ieškovės teigimu, galutinė projekto vertė buvo 382 853,68 Lt (110 882,09 Eur), t. y. ieškovei tenkanti dalis turėjo būti 53 599,52 Lt (15 523,49 Eur), tačiau atsakovė už atliktus darbus sumokėjo 44 297,12 Lt (12 829,33 Eur) ir liko skolinga ieškovei 9302,40 Lt (2694,16 Eur).

Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 11 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

Atsakovė UAB,,Inventora“ pareiškė prieštaravimus, prašydama ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, jungtinės veiklos pagrindu vykdytos konsolidacijos projekto pirkimo–pardavimo sutarties galutinė kaina be PVM buvo 316 408 Lt (91 638,09 Eur), todėl ieškovės dalis buvo 44 297,12 Lt (12 829,33 Eur), šie ieškovei ir buvo sumokėti. Ieškovės prašomi priteisti 9302,40 Lt (2694,16 Eur) yra PVM, jį už ieškovę valstybei sumokėjo atsakovė.

Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Naujas būstas“ nėra PVM mokėtoja, o atsakovė UAB „Inventora“ yra PVM mokėtoja. Šalys Sutartyje sutarė, jog atsakovė UAB,,Inventora“ skiriama jungtinei veiklai atstovaujančia atsakinga partnere (Sutarties 2.1 punktas), kuri atliks visus veiksmus (įskaitant ir partnerių atstovavimą santykiuose su perkančiąja organizacija ir trečiaisiais asmenimis) pagal pasirašytą su perkančiąja organizacija sutartį visų partnerių vardu (Sutarties 3.1 punktas), visų partnerių vardu pasirašys su sutarties vykdymu susijusius dokumentus (Sutarties 3.2 punktas). Atsakinga partnerė įsipareigojo sumokėti visus dėl sutarties vykdymo priklausančius mokesčius (Sutarties 3.4 punktas). Šalys sutarė, kad kiekviena partnerė atsako už bendras, susijusias su dalyvavimo viešajame pirkime ir pirkimo sutarties vykdymu, išlaidas ir bendrus, susijusius su dalyvavimo viešajame pirkime ir pirkimo sutarties vykdymu, nuostolius proporcingai savo įnašo dydžiui (Sutarties 4.2 punktas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 28 d. galutiniu sprendimu preliminarų Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą: priteisė ieškovei UAB,,Naujas būstas“ iš atsakovės UAB,,Inventora“ 9302,40 Lt (2694,16 Eur) skolą ir 6 proc. procesines palūkanas.

Teismas nustatė, kad 2012 m. birželio 1 d. ieškovė UAB „Naujas būstas“ ir atsakovė UAB „Inventora“ sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią partnerės įsipareigojo dalyvauti atvirame Žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo paslaugos konkurse, laimėjimo atveju įvykdyti su perkančiąja organizacija sudarytą pirkimo sutartį. Šalys sutiko, kad jų dalys, sudarančios bendrąją pasiūlymo vertę, yra 14 proc. ir 86 proc. Atsakovė įsipareigojo sumokėti visus dėl sutarties vykdymo priklausančius mokesčius. Teismas taip pat nustatė, kad galutinė Žemės konsolidacijos projekto rengimo ir įgyvendinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – ir Paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis) suma buvo 382 853,68 Lt (110 882,09 Eur), todėl ieškovė pateikė atsakovei 53 599,52 Lt (15 523,49 Eur) PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovė pagal šią sąskaitą atsiskaitė atimdama 9302,40 Lt (2694,16 Eur) PVM, t. y. ieškovei sumokėjo 44 297,12 Lt (12 829,33 Eur).

Teismas sprendė, kad atsakovė, iš ieškovei mokėtinos sumos atimdama PVM, netinkamai vykdė savo prievolę sumokėti už atliktą darbą nuo visos projekto vertės; tokie atsakovės veiksmai neatitinka prievolių vykdymo būdo, dėl kurio buvo susitarta jungtinės veiklos sutarties 2.3; 2.3.1; 2.3.2 punktuose. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad nurodytos Sutarties 2.3.2 punktu susitarta dėl įsipareigojimo dalių apmokėjimo nuo visos projekto vertės. Sutartimi nebuvo nustatyta, kad atsakovė sumokės PVM už ieškovę. Teismas taip pat pažymėjo, kad jungtinės veiklos sutartį ieškovei pasiūlė sudaryti atsakovė, ieškovė yra sutarties sąlygas priėmusi šalis, todėl abejonės dėl sutarties sąlygų aiškinamos atsakovės nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi UAB,,Inventora“ apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi UAB,,Inventora“ kasacinį skundą, 2015 m. liepos 10 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nurodė, kad nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas turėtų nustatyti, ar atsakovė susigrąžino su Žemės konsolidacijos projekto rengimo ir įgyvendinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimi siejamą PVM ar tam tikrą jo dalį, koks realiai buvo gautas bendras pelnas pagal šią sutartį, ir tada spręsti dėl proporcingo šio pelno padalijimo sutartį vykdžiusioms partnerėms ir jų tarpusavio skolų (ne)buvimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija sprendė, kad šalys aiškiai susitarė tiek dėl iš bendros veiklos gautų pajamų, pelno, tiek dėl tiek nuostolių pasidalijimo ir šalių sudarytoje Sutartyje nebuvo nuostatų dėl ieškovės už darbus gaunamų pajamų apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu. Atsakovė neneigė to fakto, kad jai buvo žinomos Sutarties sąlygos. Atsakovė yra verslininkė, todėl jai turėjo būti žinoma apie tai, kad ieškovė nėra PVM mokėtoja, kad perkančioji organizacija į bendrą projekto vertę įskaičiuos PVM mokestį, taip pat apie teisės aktais nustatytus ir tiek ieškovei, tiek atsakovei privalomus mokėti mokesčius, todėl, sudarydama Sutartį, turėjo ir galėjo įvertinti šias aplinkybes, o jeigu Sutarties sudarymas joje nurodytomis sąlygomis buvo nepriimtinas, turėjo teisę siūlyti pakeisti ar papildyti jos sąlygas dėl mokesčių mokėjimo arba atsisakyti ją sudaryti. Vertindama šalių elgesį Sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo, kolegija pažymėjo, kad, atsakovei UAB „Inventora“ 2012 m. rugpjūčio 13 d. pasirašant paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį su VĮ Valstybės žemės fondu, ieškovės numatomų atlikti darbų (žemės vertinimo plano parengimas) kiekis sudarė 15 proc.; pagal pirkimo–pardavimo sutartį į bendrą projekto kainą buvo įskaičiuotos visos išlaidos, susijusios su žemės konsolidacijos projekto rengimu ir įgyvendinimu. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad, sudarant 2012 m. birželio 1 d. Sutartį, kurioje nurodyta, jog už ieškovės atliktus darbus (žemės vertinimo plano parengimą) jai bus sumokama 14 proc. bendros projekto vertės, buvo nulemtas atsakovės mokėtinų mokesčių išskaičiavimas ir Sutarties sąlygos iš esmės tenkino atsakovę, nors tarp šalių ir nevyko konkrečių derybų dėl pridėtinės vertės mokesčio išskaičiavimo. Šalims sutartyje konkrečiai neaptarus mokesčių mokėjimo ypatumų ir sutarus dėl konkrečių dalių nuo bendros projekto vertės, atsakovei UAB „Inventora“ atsirado pareiga mokėti sutartinę kainą už ieškovės atliktus darbus nuo bendros projekto sumos.

Kolegija pažymėjo, kad pridėtinės vertės mokestis yra ne nuostolis, o į valstybės biudžetą mokėtina suma, kurią surenka pardavėjai PVM mokėtojai iš savo pirkėjų ir už juos kaip tarpininkai sumoka valstybei.

Kolegija nesutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovei turėjo būti žinoma, jog projekto kaina bus apmokestinta PVM, kurį reikės sumokėti į biudžetą, nes jungtinės veiklos sutartį vykdantiems asmenims prievolė registruotis PVM mokėtojais atsiranda tuomet, kai konkrečiam asmeniui tenkanti atlygio suma už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas per paskutiniuosius 12 mėnesių yra didesnė negu 45 000 eurų (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnio 2 dalies komentaras). Kai PVM mokėtojais neįsiregistravę asmenys už savo prekių tiekimą ir (arba) paslaugų teikimą išskiria PVM sumą, tai ši išskirtoji PVM suma turi būti sumokėta į biudžetą įstatyme nustatytais terminais, bet ne vėliau kaip per 10 dienų nuo dokumento, įskaitant ir kasos aparato kvitus, kuriame nepagrįstai išskirta PVM suma, išrašymo (išdavimo) (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 6 dalies komentaras). Byloje pateiktose sąskaitose faktūrose ieškovė PVM mokėtinoje sumoje neišskyrė, todėl jai neatsirado pareiga jo sumokėti į biudžetą. Jeigu sąskaitoje būtų išskirtas PVM, jį į valstybės biudžetą turėtų sumokėti pati ieškovė, bet ne atsakovė.

UAB „Inventora“, būdama PVM mokėtoja, turi teisę susigrąžinti sumokėtą PVM ar jo dalį, jį įskaityti į mokesčio nepriemokas ar mokesčius, kt., jei už atitinkamą mokestinį laikotarpį sumokėtas deklaruojamas ar nedeklaruojamas mokestis (įskaitant ir PVM) už perkamas paslaugas ar prekes viršija sumokėtą PVM sumą už parduodamas paslaugas ar prekes (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintos Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklės). Nei iš atsakovės UAB „Inventora“ į bylą pateiktų PVM deklaracijų, nei iš mokėjimo nurodymų nėra aišku, kokia sumokėta PVM suma yra tiesiogiai yra susijusi su vykdytu projektu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė UAB,,Inventora“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 4 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nors kasacinis teismas konstatavo, kad PVM nelaikomas pagal pirkimo–pardavimo sutartį gautu pelnu, kuris skirstomas partneriams, ir kad į mokestį ieškovė pretenduoti negali, apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai, pažymėdamas, kad atsakovei UAB „Inventora“ atsirado pareiga mokėti sutartinę kainą už ieškovės atliktus darbus nuo bendros su PVM projekto sumos, t. y. laikė, kad PVM suma yra partnerių gautas pelnas ir partneris, nesantis PVM mokėtoju (ieškovė), neprivalo prisiimti su PVM sumokėjimu susijusių projekto įgyvendinimo sąnaudų. Taip pažeistas principas, kad jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles. Iš kasacinio teismo išaiškinimo akivaizdu, kad PVM nėra šalių gautinos sumos, o tai yra valstybei priklausanti gautinų sumų dalis. Šių sumų susigrąžinimas partneriams galimas tik tuo atveju, jei projekto įgyvendinimui partneriai nupirktų tiek pat ar daugiau prekių ar paslaugų. Nors atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad PVM dalis nebuvo susigrąžinta, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų netyrė ir dėl jų nutartyje nepasisakė, nevykdydamas kasacinio teismo nutartyje nurodytų įpareigojimų nustatyti, ar atsakovė susigrąžino su Sutartimi siejamą PVM ar tam tikrą jo dalį, ir nenustatė, koks realiai buvo gautas bendras pelnas pagal šią Sutartį. Be to, nors Sutartį rengė ieškovė, apeliacinės instancijos teismas visus neaiškumus, kylančius dėl to, kad nėra konkretaus susitarimo dėl PVM, nepagrįstai aiškino ieškovės naudai.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš kasatorės. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad šalys aiškiai susitarė tiek dėl iš bendros veiklos gautu pajamų, pelno, tiek dėl tiek nuostolių pasidalijimo. Šalių sudarytoje Sutartyje nebuvo nuostatų dėl ieškovės už darbus pagal projektą gaunamų pajamų apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu. Atsakovė su Sutartimi susipažino, ji yra verslininkė, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovei turėjo būti žinoma apie tai, kad ieškovė nėra PVM mokėtoja, kad perkančioji organizacija į bendrą projekto vertę įskaičiuos PVM mokestį, taip pat apie teisės aktais nustatytus ir tiek ieškovei, tiek atsakovei privalomus mokėti mokesčius. Atsakovė, sudarydama Sutartį, turėjo ir galėjo įvertinti šias aplinkybes.

Sutartimi nebuvo susitarta partnerėms paskirstyti pelną. Šios Sutarties šalys susitarė tik dėl šalių įsipareigojimų ir atlyginimo dalies, nustatant, kad ieškovei bus sumokama 14 proc. bendros projekto vertės, o ne dėl pelno pasiskirstymo. Atitinkamai partnerių patirtos sąnaudos Sutarčiai vykdyti yra kiekvienos iš partnerių reikalas, t. y. į jas neatsižvelgiama skaičiuojant partnerėms paskirstytiną sumą.

Mokestinė prievolė yra asmeninė kiekvieno mokesčių mokėtojo pareiga, o ne nuostoliai, todėl kasatorė nepagrįstai jos už ieškovę sumokėtą 9302,40 Lt (2694,16 Eur) PVM sumą vertina kaip nuostolį.

Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę, jog tuo atveju, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Atsakovė UAB „Inventora“ pati paprašė ieškovės sutarties teksto, šį ieškovė geranoriškai pateikė, tačiau šios Sutarties pasirašymo iniciatorė ir galutinio Sutarties projekto rengėja buvo atsakovė, o ne ieškovė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl jungtinės veiklos sutarties šalių gauto pelno paskirstymo

Ši civilinė byla jau buvo nagrinėjama kasacinio teismo, kuris 2015 m. liepos 10 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį, perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakiusi byloje kilusiais teisės aiškinimo klausimais, nurodė bylos grąžinimo tikslą – nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, ar atsakovė susigrąžino su Žemės konsolidacijos projekto rengimo ir įgyvendinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimi siejamą PVM ar tam tikrą jo dalį, koks realiai buvo gautas bendras pelnas pagal šią sutartį, ir tada spręsti dėl proporcingo šio pelno padalijimo sutartį vykdžiusioms partnerėms ir jų tarpusavio skolų (ne)buvimo.

Teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, yra privalomi kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 362 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas 2015 m. liepos 10 d. nutartyje, atsižvelgdamas į šalių sudarytą ginčo Sutartį, išaiškino, kad pridėtinės vertės mokestis yra į valstybės biudžetą mokėtina suma, kurią sumoka paslaugos gavėjas per paslaugos teikėją kaip tarpininką. Dėl to PVM negali būti laikomas pagal Paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį gautu pelnu, kuris galėtų būti skirstomas partneriams jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o jungtinės veiklos partnerėms turėtų būti proporcingai jų daliai jungtinėje veikloje dalijamas pagal pirkimo–pardavimo sutartį gautas pelnas, neįskaičiuojant PVM. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepakankamai įvertino PVM prigimtį ir specifiką, todėl nepagrįstai sprendė, jog šalims pagal jų dalį bendroje jungtinėje veikloje turėtų būti dalijama bendra su PVM pagal Žemės konsolidacijos projekto rengimo ir įgyvendinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį gauta suma. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog Sutartyje šalys sutarė, kad prievoles mokėti mokesčius pagal pirkimo–pardavimo sutartį partnerių vardu įvykdys atsakinga partnerė atsakovė UAB,,Inventora“, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė nepagrįstai sumokėjo visą iš Paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties kylantį PVM.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės atlyginimą skaičiuoti nuo projekto kainos ir PVM bendros sumos. Motyvuodamas priimtą nutartį, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartimi, pagal kurią ieškovei priklauso 14 proc., o atsakovei – 86 proc. įsipareigojimų nuo bendros projekto vertės, ir pažymėjo, kad bendra projekto kaina su PVM yra 382 853,68 Lt (110 882,09 Eur), kurią atsakovė gavo iš pirkėjos. Teismo nuomone, šalims sutartyje konkrečiai neaptarus mokesčių mokėjimo ypatumų ir sutarus dėl konkrečių dalių nuo bendros projekto vertės, atsakovei UAB „Inventora“ atsirado pareiga mokėti sutartinę kainą už ieškovės atliktus darbus nuo bendros projekto sumos su PVM.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinės instancijos teismo argumentai prieštarauja kasacinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartyje išdėstytiems išaiškinimams, kad, atsižvelgiant į PVM prigimtį ir specifiką (PVM yra pirkėjo į valstybės biudžetą mokamas mokestis, kurį jis sumoka per pardavėją kaip tarpininką), šalims pagal jų dalį bendroje jungtinėje veikloje neturi būti dalijama bendra su PVM pagal pirkimo–pardavimo sutartį gauta suma. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pirkėjos sumokėtą PVM sumą, kurią atsakovė gavo tik vienu tikslu – perduoti jį į valstybės biudžetą, laikė šalių atliktų darbų bendros vertės sudėtine dalimi. Bendra darbų vertė yra pirkėjo pardavėjui už prekes ar paslaugas sumokama kaina (be PVM), kuri įstatyme nustatytais atvejais apmokestinama pridėtinės vertės mokesčiu.

PVMĮ 71 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama situacija, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas nepagrįstai apskaičiavo ir iš pirkėjo kartu su atlyginimu už prekes ir paslaugas gavo atitinkamo dydžio PVM sumą. Pagal nurodytą teisės normą bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurį (kuriuos) PVM neturėjo būti skaičiuojamas, privalo taip išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą per įstatyme nustatytą terminą. PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies komentare detalizuota, kokiais terminais konkrečiu atveju būtina nepagrįstai gautą PVM sumą sumokėti į biudžetą. Toks teisinis reglamentavimas užkerta kelią pardavėjui ar paslaugų teikėjui nepagrįstai praturtėti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal Paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį už visą paslaugų vertę apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis. Kadangi PVM už ieškovės (ne PVM mokėtojos) atliktų darbų dalį neturėjo būti skaičiuojamas, tačiau, vadovaujantis pirmiau nurodytos sutarties sąlygomis, vis dėlto buvo apskaičiuotas ir pirkėjos sumokėtas, atsakovė pagal PVMĮ 71 straipsnio 6 dalies nuostatas įgijo pareigą šią gautą PVM sumą sumokėti į biudžetą. Ieškovei teisė gauti pirkėjo sumokėtą valstybei skirtą PVM sumą neatsiranda, todėl ji nepagrįstai reikalauja priteisti jai iš atsakovės 14 proc. pirkėjos sumokėto PVM dalį. Minėta, kad ieškovei priklausanti 14 proc. dalis pagal Sutartį skaičiuojama nuo paslaugų kainos be PVM, todėl jos paslaugų apmokestinimas ar neapmokestinimas PVM neturi įtakos jai priklausančio gauti atlyginimo dydžiui.

Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad ieškovei priklausanti atlyginimo dalis skaičiuotina ne tik nuo pirkėjos paslaugų teikėjoms sumokėto atlyginimo (kainos be PVM), bet taip pat ir nuo PVM sumos, prieštarauja ne tik PVM prigimčiai ir specifikai, bet ir sutarčių aiškinimo taisyklėms, reglamentuotoms CK 6.193–6.195 straipsniuose. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šių taisyklių taikymo 2015 m. liepos 10 d. nutartyje, pabrėžė, kad tai, jog įstatyme neteikiama pirmenybė pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė, nes visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, kokia atlyginimo suma priklauso ieškovei už jos atliktas paslaugas, svarbus šalių susitarimas, jų tikroji valia šiuo klausimu. Šalys Sutartyje aiškiai sutarė, kad ieškovei tenka 14 proc., o atsakovei – 86 proc. visų paslaugų vertės. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, kurie patvirtintų tokios šalių valios pakeitimą, todėl aplinkybė, kad anksčiau ieškovės numatytų atlikti darbų kiekis sudarė 15 proc., negali būti laikomas pagrindu pakeisti aiškų šalių susitarimą, kad ieškovei priklauso būtent 14 proc. projekto dalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovei priklausančią atlyginimo sumą skaičiavo taikydamas 14 proc. dydį, tačiau jį skaičiavo ne tik nuo pirkėjos sumokėto atlyginimo paslaugų teikėjoms, bet ir nuo PVM sumos. Kasacinis teismas 2015 m. liepos 10 d. nutartyje pažymėjo, kad šalims, sutarus Sutartyje, jog prievoles mokėti mokesčius pagal pirkimo–pardavimo sutartį partnerių vardu įvykdys atsakovė, ji pagrįstai sumokėjo visą iš pirkimo–pardavimo sutarties kylantį PVM. Dėl to Sutarties aiškinimas, jog atsakovė visą pirkėjos sumokėtą PVM sumą privalo pervesti į valstybės biudžetą, o po to ieškovei sumokėti ne tik jai tenkančią 14 proc. kainos dalį be PVM, bet dar ir tokią pat dalį nuo PVM sumos, reikštų Sutarties pažeidimą, nukrypstant nuo sutartų atlyginimo dalių, ir nesąžiningumą kasatorės atžvilgiu.

Net jei būtų pagrindas daryti išvadą, kad Sutarties nuostatos dėl jos šalims priklausančių dalių yra neaiškus, šie neaiškumai, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisykle, aiškinami tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies, nagrinėjamu atveju – atsakovės, naudai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė pateikė Sutarties tekstą atsakovei, ši jokių pastabų nereiškė ir Sutartį pasirašė. Ieškovės teiginiai, kad Sutarties galutinio projekto rengėja buvo ne ji, o atsakovė, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kurios, bylą nagrinėjant kasacine tvarka, iš naujo nevertinamos (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas kasacinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartyje išdėstytus nurodymus, nagrinėjant bylą iš naujo, nustatyti, ar atsakovė susigrąžino su paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimi siejamą PVM ar tam tikrą jo dalį, koks realiai gautas bendras pelnas pagal šią sutartį, konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių bendro pelno sumažėjimą. Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo keisti šalims paskirstytiną pirkėjos sumokėto atlyginimo už paslaugas sumą.

Išdėstytų argumentų pagrindu kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė ieškovei pagal Sutartį priklausantį atlyginimą pagrįstai skaičiavo nuo bendros paslaugų kainos be PVM. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais ieškovei iš atsakovės priteista apskaičiuoto PVM dalies suma, naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį dėl šios sumos priteisimo atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir sprendimo vykdymo atgręžimo

Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos bei paskirstomos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, taip pat atgręžtinas sprendimo įvykdymas (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 760 straipsnio 1 dalis, 762 straipsnio 1 dalis).

Iš byloje esančio antstolio R. Budreikos 2014 m. lapkričio 13 d. patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo matyti, kad Kauno apylinkės teismo išduotas vykdomasis raštas visiškai įvykdytas. Byloje esantis 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad UAB „Inventora“ sumokėjo antstoliui 11 697,95 Lt (3387,96 Eur), pažymėjusi mokėjimo paskirtį: 10 842,40 Lt (3140,17 Eur) skola (visos sumos, nurodytos Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendime), 605,55 Lt (175,37 Eur) – 6 proc. metinių palūkanų ir 250 Lt (72,40 Eur) vykdymo išlaidų. Panaikinus Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą, atgręžtinas sprendimo vykdymas ir iš ieškovės atsakovei priteistinas 11 697,95 Lt (3387,96 Eur) išlaidų atlyginimas (CPK 760 straipsnis, 762 straipsnis).

Kadangi atsakovės kasacinis skundas tenkinamas, tai jos naudai iš ieškovės priteistinas turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė prašymą atlyginti 1545,50 Lt (447,60 Eur) išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, tačiau laiku pateikti dokumentai patvirtina tik 1249,93 Lt (362 Eur) sumokėjimą, todėl priteistina ši suma. Prašydama atlyginti išlaidas, patirtas pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių advokato pateiktų sąskaitų už paslaugas apeliacinės instancijos teisme apmokėjimą, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas. Priteistinas 140 Lt (40,55 Eur) išlaidų žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą atlyginimas. Kasaciniame teisme nagrinėjant bylą pirmą kartą, atsakovė patyrė 566,22 Eur bylinėjimosi išlaidų. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovė, siekdama įrodyti kasacinio teismo nurodytas nustatyti aplinkybes, pateikti papildomus įrodymus, patyrė 1636,07 Eur išlaidų. Pastarųjų išlaidų dydis neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8 punkto nuostatų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jos mažintinos iki 800 Eur. Kasaciniame teisme nagrinėjant bylą antrą kartą, atsakovė patyrė 496,58 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šias išlaidas patvirtina laiku pateikti įrodymai, todėl atsakovei priteistinas jų atlyginimas. Iš viso atsakovei iš ieškovės priteistina 2265,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Po sprendimo įvykdymo, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme patirta 19,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šių išlaidų atlyginimas iš ieškovės priteistinas valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 4 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inventora“ (j. a. k. 300595490) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujas būstas“ (j. a. k. 135238069) 2265,35 (du tūkstančius du šimtus šešiasdešimt penkis Eur 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujas būstas“ (j. a. k. 135238069) 19,04 Eur (devyniolika Eur keturis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Atgręžti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo vykdymą, pagal kurį iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inventora“ (j. a. k. 300595490) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujas būstas“ (j. a. k. 135238069) naudai išieškota 3387,96 Eur (trys tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt septyni Eur 96 ct) ir šias sumokėtas lėšas grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inventora“ (j. a. k. 300595490).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Donatas Šernas