R. K. pagal BK 183 str. 2 d., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-12-719/2022

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01041-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.1; 1.2.14.6.1; 2.2.1.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Aivaro Alimo ir nuteistojo B. M. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams; taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams devyniems mėnesiams, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, ilgiau kaip septynioms paroms neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios, per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 180 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

B. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams; taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, ilgiau kaip 7 paroms neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios, per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 180 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš B. M. konfiskuota 104 595,14 Eur, iš R. K. konfiskuota 11 740,24 Eur.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 19 d. nutartis, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria R. K. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „D“), ir dėl šios nusikalstamos veikos baudžiamasis procesas R. K. nutrauktas, nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos R. K. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė; taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams devyniems mėnesiams, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, ilgiau kaip 7 paroms neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios, per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 180 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria iš R. K. konfiskuota 3192,22 Eur. Nustatyta, kad iš R. K. konfiskuotino turto dydis sudaro 8548,02 Eur.

Likusi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo B. M. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. K. ir B. M. nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2013 m sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. B. M., būdamas UAB „B“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, einamų pareigų pagrindu turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, R. K., būdamas šios bendrovės darbuotojas, veikdami bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą bylą, ir D. B., nuo 2012 m. gruodžio 4 d. suorganizavusiu fiktyvų P. P. paskyrimą UAB,,BT“, reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, žinodami, kad UAB,,BT“ nevykdo jokios veiklos, nenustatytu laiku ir vietoje nenustatytam asmeniui kompiuteriu surašius fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias tariamai UAB „BT“ suteikė paslaugas UAB „B“, ir kasos pajamų orderių kvitus, kuriais įformintas pinigų priėmimas iš UAB „B“ ir šios bendrovės darbuotojo R. K., šiuos dokumentus D. B. perdavus pasirašyti P. P., tada – R. K., kuris patvirtino savo parašu atitinkamuose kasos pajamų orderių kvituose žinomai melagingus duomenis apie pinigų sumokėjimą UAB,,BT“ ir visus suklastotus dokumentus atidavė B. M., o šis perdavė buhalterinę apskaitą tvarkančiam V. S., nežinančiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė juos įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą ir 2013 m. sausio–gegužės mėnesių PVM deklaracijas bei pateikti jas Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai; suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. iš UAB „B“ kasos apgaule savo ir kitų bendrininkų naudai pasisavino UAB „B“ priklausantį didelės – 98 902,16 Lt (28 644,05 Eur) vertės turtą; suklastotus dokumentus įtraukus į 2013 m. sausio–gegužės mėnesių PVM deklaracijas, taip sumažinus 27 578,07 Lt (7987,16 Eur) UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei šias deklaracijas pateikus Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule UAB „B“ naudai buvo išvengta turtinės prievolės – valstybei mokėtino 27 578,07 Lt (7987,16 Eur) PVM, padarant valstybės biudžetui 27 578,07 Lt (7987,16 Eur) žalą.

2. B. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad savo bei organizuotos grupės narių naudai pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. būdamas UAB „B“ direktorius, einamų pareigų pagrindu turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą bylą, ir D. B., nuo 2013 m. vasario 19 d. suorganizavusiu fiktyvų P. P. paskyrimą UAB,,Ma“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, žinodamas, kad UAB,,Ma“ nevykdo jokios veiklos, nenustatytu laiku ir vietoje nenustatytam asmeniui kompiuteriu surašius fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias UAB „Ma“ neva suteikė UAB „B“ transporto priemonių remonto paslaugas, ir kasos pajamų orderių kvitus, kuriais įformintas pinigų priėmimas iš UAB „B“, šiuos žinomai fiktyvius dokumentus D. B. pateikė pasirašyti P. P., tada pasirašytus dokumentus per nenustatą asmenį pateikė B. M., o šis suklastotus dokumentus perdavė UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam V. S., nežinančiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė juos įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą, 2013 m. vasario, balandžio, gegužės mėnesių PVM deklaracijas; šių suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu B. M. apgaule savo ir kitų bendrininkų naudai pasisavino didelės – 41 273,53 Lt (11 953,64 Eur) vertės UAB „B“ turtą; šiuos suklastotus dokumentus įtraukus į 2013 m. vasario, balandžio, gegužės mėnesių PVM deklaracijas, taip sumažinus 7163,17 Lt (2074,60 Eur) UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei šias deklaracijas pateikus Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule UAB „B“ naudai išvengė turtinės prievolės – valstybei mokėtino 7163,17 Lt (2074,60 Eur) PVM, taip padarydamas valstybės biudžetui 7163,17 Lt (2074,60 Eur) žalą.

3. B. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., būdamas UAB „B“ direktorius ir einamų pareigų pagrindu turėdamas savo žinioje UAB „B“ turtą, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą bylą, ir D. B., nuo 2013 m. kovo 14 d. suorganizavusiu fiktyvų P. P. įdarbinimą UAB,,M“, reg. (duomenys neskelbtini), žinodami, kad UAB,,M“ nevykdo jokios ekonominės veiklos ir jokių prekių neįsigijo, neturėjo ir neparduoda, nenustatytu laiku ir vietoje nenustatytam asmeniui kompiuteriu surašius fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias UAB „M“ neva pardavė UAB „B“ automobilių dalis, ir kasos pajamų orderių kvitus, kuriais įformintas pinigų priėmimas iš UAB „B“, šiuos žinomai suklastotus dokumentus D. B. pateikė pasirašyti P. P. kaip UAB „M“ vyr. buhalteriui ir kasininkui, šiam pasirašius, per nenustatytą asmenį perdavė B. M., o šis perdavė UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam V. S., nežinančiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė juos įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą, 2013 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją; šių suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu B. M. apgaule savo ir kitų bendrininkų naudai pasisavino 19 638,30 Lt (5687,64 Eur) vertės UAB „B“ turtą; šiuos suklastotus dokumentus įtraukus į 2013 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją, taip 3408,30 Lt (987,11 Eur) sumažinus UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei šią deklaraciją pateikus Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule UAB „B“ naudai buvo išvengta turtinės prievolės – valstybei mokėtino 3408,30 Lt (987,11 Eur) PVM, taip padarant valstybės biudžetui 3408,30 Lt (987,11 Eur) žalą.

4. B. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., būdamas UAB „B“ direktorius ir kasininkas, einamų pareigų pagrindu turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, prie bendrovės darbuotojų V. D., V. K., A. Z., K. B. pildytų darbo išlaidų ataskaitų (sunkvežimio kelionės lapų) pridėjo realiai šių darbuotojų nepatirtų išlaidų už degalus kasos aparato kvitus, sunkvežimio kelionės lapus pateikė UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam V. S., nežinančiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, kuris melagingus duomenis įtraukė į šių bendrovės darbuotojų avansines apyskaitas, kompiuteriu V. S. surašytose avanso apyskaitose pasirašė už šiuos darbuotojus, taip suklastodamas buhalterinius dokumentus, ir jų pagrindu pasisavino didelės – iš viso 174 984 Lt (50 678,87 Eur) – vertės UAB „B“ priklausantį turtą; taip pat taip 203 023,71 Lt (58 799,73 Eur) nepagrįstai padidino pardavimo savikainą, siekdamas išvengti mokesčių, įrašius į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikus juos valstybės įgaliotai institucijai, UAB „B“ naudai išvengė turtinės prievolės – valstybei mokėtino 30 453,56 Lt (8819,96 Eur) pelno mokesčio, padarydamas valstybės biudžetui 30 453,56 Lt (8819,96 Eur) žalą.

5. B. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., būdamas UAB „B“ direktorius, einamų pareigų pagrindu turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, žinodamas, kad UAB,,M“ nevykdo jokios veiklos, nenustatytu laiku ir vietoje nenustatytam asmeniui kompiuteriu surašius fiktyvias sąskaitas faktūras, pagal kurias UAB „M“ neva pardavė UAB „B“ prekes bei kasos pajamų orderius, kuriais įformintas pinigų priėmimas iš UAB „B“, juose pasirašius už UAB,,M“ darbuotoją E. K., nenustatytam asmeniui pateikus dokumentus B. M., šis perdavė šiuos žinomai suklastotus dokumentus UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam V. S., nežinančiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė juos įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą, 2013 m. balandžio, gegužės mėnesių PVM deklaracijas bei pateikti jas Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai; šių suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu B. M. apgaule savo ir kitų bendrininkų naudai pasisavino didelės – 126 191,60 Lt (36 547,61 Eur) vertės UAB „B“ turtą; šiuos suklastotus dokumentus įtraukus į 2013 m. balandžio, gegužės mėnesių PVM deklaracijas, taip 21 901,01 Lt (6342,97 Eur) sumažinus UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei šias deklaracijas pateikus Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, B. M. apgaule UAB „B“ naudai išvengė turtinės prievolės – valstybei mokėtino 21 901,01 Lt (6342,97 Eur) PVM, padarydamas valstybės biudžetui 21 901,01 Lt (6342,97 Eur) žalą.

6. B. M. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. būdamas UAB „B“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, dokumentų surašymą laiku ir teisingai, juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 punkto, 12 straipsnio 1 punkto, 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, žinodamas, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. tarp UAB „B“ ir UAB,,BT“, UAB,,Ma“, UAB,,M“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „B“ buhalterinę apskaitą įtraukė suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys: kad UAB „B“ pirko paslaugas ir prekes iš UAB,,BT“ ir už jas sumokėjo, taip nepagrįstai 27 578,07 Lt (7987,16 Eur) padidino gautiną pridėtinės vertės mokestį, iš bendrovės kasos nurašė iš viso 98 902,16 Lt (28 644,05 Eur); kad UAB „B“ pirko paslaugas ir prekes iš UAB,,Ma“ ir už jas sumokėjo, taip nepagrįstai 7163,17 Lt (2074,60 Eur) padidino gautiną pridėtinės vertės mokestį, iš bendrovės kasos nurašė iš viso 126 191,60 Lt (36 547,61 Eur); kad UAB „B“ pirko paslaugas ir prekes iš UAB,,M“ ir už jas sumokėjo, taip nepagrįstai 25 309,31 Lt (7330,08 Eur) padidino gautiną pridėtinės vertės mokestį, iš bendrovės kasos nurašė iš viso 145 829,90 Lt (42 235,26 Eur); pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 ir 6 straipsnių reikalavimus, į bendrovės apskaitą įtraukė V. D., V. K., A. Z. avansines apyskaitas, kuriose buvo surašyti netikri duomenys, t. y. išlaidos, kurių minėti atsiskaitytini asmenys realiai nepatyrė, – iš viso 203 023,71 Lt (58 799,73 Eur); pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 ir 16 straipsnių reikalavimus, A. Z. 2013 m. sausio 1–31 d. avansinėje apyskaitoje išlaidų suma buvo 13 958,62 Lt (4042,70 Eur), bet pagal avansinės apyskaitos išlaidų sumas išlaidos sudarė 20 743,73 Lt (6007,80 Eur), todėl negalima nustatyti, iš kokių lėšų buvo patirtos 6785,11 Lt (1965,10 Eur) išlaidos, prie A. Z. 2013 m. balandžio 1 d. sunkvežimio kelionės lapo pridėti trys 36 459,49 Rusijos rublio (3171,25 Lt, 918,46 Eur) sumos 2013 m. balandžio 1 d. kasos aparato kvitai, bet UAB „B“ buhalterinėje apskaitoje (nei tyrimui pateiktoje A. Z. avansinėje apyskaitoje, nei 2013 m. balandžio mėnesio sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštyje) nefiksavo 3171,25 Lt (918,46 Eur) išlaidų sumos, todėl negalima nustatyti, iš kokių lėšų buvo patirtos 3171,25 Lt (918,46 Eur) išlaidos; dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „B“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistojo R. K. gynėjas advokatas A. Alimas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 19 d. nutartį ir baudžiamąją bylą R. K. nutraukti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir (ar) nesant nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo pradėti baudžiamąjį procesą. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas R. K. veiksmus nepagrįstai kvalifikuojant pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Teismai nepaneigė nuoseklių R. K. parodymų, kad atsiskaitymai su UAB „BT“ už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas buvo vykdomi iš kito nuteistojo asmeninių lėšų, kurios UAB „B“ nepriklausė ir kuriomis bendrovė nedisponavo, todėl R. K. veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties požymio – nusikaltimo dalyko, t. y. nei R. K., nei B. M. nebuvo patikėtas svetimas turtas ir jis jo nepasisavino bei nepadarė jokios žalos. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką dėl turto pasisavinimo, jeigu asmeniui nebuvo perduotas svetimas turtas, tai asmens veiksmuose ir negalėjo būti tyčios tą turtą pasisavinti, tokia situacija yra šioje byloje. Pažymėtina, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/123 dėl UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo nustatyta, jog UAB „B“ patvirtina, kad 2013 m. sausio 31 d. buvo skolinga B. M. 68 616,37 Eur, o 2013 m. gegužės 31 d. – net 145 728,34 Eur. Kartu šioje išvadoje konstatuota, kad šios lėšos nebuvo išlaidos iš UAB „B“ kasos ar banko sąskaitos, tai reiškia, kad šias išlaidas B. M. patyrė iš asmeninių lėšų. Šioje išvadoje konstatuota ir tai, kad B. M. savo asmeninėmis lėšomis pagal UAB „BT“, UAB „M“ ir UAB „Ma“ išrašytus kasos pajamų orderius sumokėjo 82 832,95 Eur (įskaitant ir UAB „BT“ sumokėtus 28 644,05 Eur). Tik tuo atveju, jei UAB „B“ apskaitoje būtų užfiksuotas 82 832,95 Eur sumokėjimas bendrovės atskaitingam asmeniui B. M., bendrovei būtų padarytas nuostolis. Taigi, ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikę specialistai konstatavo, kad lėšos iš UAB „B“ kasos pasisavintos nebuvo, nepaisant to, ar darbai realiai buvo atlikti ar ne, nes UAB „B“ kasoje šių pinigų tiesiog nebuvo, taip pat kad jokia žala UAB „B“ dėl vykdytų operacijų su UAB „BT“ nepadaryta, tik teoriškai galėtų kilti ateityje, su sąlyga, kad UAB „B“ sumokėtų B. M. jo patirtas išlaidas, bet tai neįvyko. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai nenurodė pagrįstų teisinių argumentų, kodėl nesivadovauja pirmiau minėtos specialisto išvados nustatytomis aplinkybėmis, o išvadą dėl padarytos žalos grindžia tik tuo, jog UAB „BT“ veiklos nevykdė, paslaugų nesuteikė, todėl šiai bendrovei sumokėtos lėšos, nepaisant to, kad jos buvo B. M. asmeninės ir UAB „B“ nepriklausė, laikomos UAB „B“ turto pasisavinimu. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutiko su šiais apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nepagrįstai konstatavo, kad tokia išvada nepaneigia R. K. ir B. M. pareikštų kaltinimų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad B. M. patirtos išlaidos, taip pat ir sumokant pagal kaltinime nurodytas UAB „BT“ sąskaitas, jam būtų buvusios vėliau atlygintos iš UAB „B“ kasos ar banko sąskaitos, to ir negalėjo būti, kadangi UAB „B“ neturėjo tokių lėšų, t. y. įmonės kasoje tokių pinigų nebuvo, o R. K. mokėdavo iš B. M. asmeninių lėšų. Akivaizdu, kad visas investicijas į logistikos sandėlio projektą B. M. vykdė iš asmeninių lėšų, šios lėšos jam nebuvo grąžintos. Kaltinime nurodytas UAB „B“ turtas nebuvo pasisavintas, nes negalima pasisavinti to, kas objektyviai neegzistuoja, atitinkamai žala UAB „B“ dėl R. K. veiksmų padaryta nebuvo, todėl jis dėl šios jam pareikšto kaltinimo dalies išteisintinas.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas dėl nusikaltimo dalyko nurodė, kad ekspertizės aktas ar specialisto išvada neturi byloje išskirtinės reikšmės ir yra tik vienas iš įrodymų, nors kitų faktinių duomenų nenurodė, ir kartu konstatavo, kad būtent pagal specialisto išvadą byloje neginčijamai nustatyta, jog UAB „BT“ ekonominės veiklos nevykdė, o UAB „B“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Toks teismo prieštaringas tų pačių įrodymų (specialisto išvados) vertinimas negali būti pripažintas teisingu, nes taip pažeidžiama teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Be to, tai reiškia, jog R. K. nurodytos aplinkybės ir byloje pateikti objektyvūs duomenys – sąskaitos faktūros, mokėjimo kvitai, avansinės apyskaitos – nustatant nusikaltimo dalyką turėjo būti vertinami kartu su specialisto išvadomis, bet tai padaryta nebuvo.

7.3. R. K. veika dėl 7987,17 Eur turtinės prievolės valstybės biudžetui išvengimo netinkamai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nesant objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo požymių. Kaip minėta, R. K. ir B. M. suvokė, kad jiems realiai suteiktas paslaugas suteikė D. B. de facto (faktiškai) valdoma UAB „BT“, o jeigu realiai atliktas paslaugas faktiškai suteikė ne ši, o kita D. B. surasta bendrovė ar asmenys (UAB „K“ atveju), tai tokia informacija R. K. nebuvo žinoma ir jis buvo D. B. tiesiog apgautas. Byloje specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „BT“ faktiškai nesuteikė paslaugų ne tik UAB „B“, bet ir kitoms bendrovėms („S“, „ML“, „G“), kurios lygiai taip pat įtraukė į savo buhalterinę apskaitą neva už realiai nevykusias ūkines operacijas gautą mokėjimą patvirtinančius buhalterinius dokumentus ir atitinkamai pateikė PVM deklaracijas bei susimažino mokėtiną PVM, bet dėl nežinomų priežasčių dėl šių bendrovių ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, jų atsakingiems darbuotojams įtarimai nebuvo pareikšti, joks procesinis sprendimas dėl to nepriimtas. Gynyba ne kartą akcentavo, kad 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-16-468/2019) M. V. išteisintas, teismui pripažinus, kad realiai darbai UAB „K“ patalpose buvo atlikti, kad šioje situacijoje M. V. buvo apgautas, nes už realiai atliktus darbus jam buvo pateikta sąskaita, patvirtinanti, kad darbus atliko UAB „BT“, nors darbus atliko kiti, su šia bendrove nesusiję asmenys. Teismai R. K. veiksmuose nenustatė būtinųjų sukčiavimo požymių – apgaulės ir tyčios. R. K. ir B. M. veiksmuose nebuvo apgaulės ir jie neturėjo jokių ketinimų tyčia išvengti mokestinės prievolės, jie vykdė ūkinę komercinę veiklą, o įsigiję prekes ir paslaugas jas užfiksavo bendrovės apskaitoje, kaip to reikalaujama pagal teisės aktus. Teismai nepagrįsdami faktiniais duomenimis laikė, kad R. K. žinojo, jog UAB „BT“ nevykdo jokios veiklos, ir surašius netikrus dokumentus patvirtino juose nurodytus žinomai melagingus duomenis apie pinigų sumokėjimą UAB „BT“, perdavė UAB „B“ vadovui B. M., kuris šiuos dokumentus nežinančiam apie vykdomą nusikalstamą veiką UAB „B“ apskaitą tvarkančiam V. S. nurodė įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, kurios buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, nors byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių tokią teismų išvadą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, koks susižinojimo apie įmonę būdas būtų pakankamas, kad būtų įsitikinta, ar juridinis asmuo vykdo veiklą, gauna pajamas. Verslo praktikoje kiekvieną kartą būsimo kontrahento nėra prašoma pateikti įmonės finansinius dokumentus, tiekėjų sąrašus ir panašius duomenis. Toks teismų apgaulės išvengiant prievolės mokėti PVM požymio traktavimas neatitinka kasacinės instancijos teismo išaiškinimų šiuo klausimu, nes R. K. veika nesusijusi su fiktyvių dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos fiktyvios PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu Mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant; tokių aplinkybių byloje nenustatyta ir R. K. nebuvo inkriminuota. Byloje nustatytu būdu tariamas PVM nesumokėjimas nesudaro apgaulės požymio, būtino sukčiavimo bylose dėl PVM mokėjimo išvengimo. Tokie Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų pažeidimai negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, nurodyta BK 182 straipsnio 1 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2014). Atsižvelgiant į tai, bylos dalis R. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7.4. Pažymėtina ir tai, kad, nuteisiant R. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį dėl 7987,17 Eur turtinės prievolės valstybės biudžetui išvengimo, padarytas esminis BPK pažeidimas, nes baudžiamasis procesas negalimas nesant nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo, kaip nustatyta BK 182 straipsnio 4 dalyje, 183 straipsnio 5 dalyje, BPK 166 straipsnio 2 dalyje, 167 straipsnyje, taip pat Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 114 punkte (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2014">2K-26/2014</a>). Byloje nėra nei nukentėjusiojo atstovo (Valstybinės mokesčių inspekcijos) pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį. Teismų nurodyti argumentai, kad paaiškėję nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai yra iki tol vykusio ikiteisminio tyrimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tąsa, neturi teisinio pagrindo, nes pagal pirmiau minėtą teisinį reguliavimą nėra jokių išimčių dėl baudžiamojo proceso pagal BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytus BK straipsnius pradėjimo įforminimo atskiru procesiniu dokumentu.

8. Kasaciniu skundu nuteistojo B. M. gynėjas advokatas S. Zakarevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 19 d. nutarties dalis, kuriomis B. M. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba, netenkinus šio reikalavimo, bylos dalį dėl didelės – 50 678,87 Eur vertės UAB „B“ turto pasisavinimo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Teismų sprendimai byloje nepagrįsti ir neteisėti, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, byloje buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.

8.2. B. M. pagal BK 183 straipsnį nuteistas teismams konstatavus, kad, būdamas UAB „B“ direktorius, pasisavino jam patikėtas ir savo žinioje esančias bendrovės lėšas. Tokia teismų išvada prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kurie patvirtina, kad nebuvo BK 183 straipsnyje nurodytos turto pasisavinimo veikos objektyviojo požymio – nusikalstamos veikos dalyko, UAB „B“ lėšos nebuvo pasisavintos, t. y. jokia žala B. M. veiksmais jo vadovaujamai bendrovei nebuvo padaryta, o UAB „B“ kasoje tokių lėšų, už kurių tariamą pasisavinimą B. M. nuteistas, tiriamuoju laikotarpiu apskritai nebuvo.

8.3. Išvadą, kad B. M. neva pasisavino UAB „B“ kasoje esančias lėšas, teismai grindė išimtinai įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais: UAB „BT“, UAB „Ma“, UAB „M“ kasos pajamų orderiais, kuriais konstatuotas šių įmonių pinigų priėmimas iš UAB „B“, nusprendę, kad faktiškai pagal šių įmonių išrašytus kasos pajamų orderius jokios paslaugos UAB „B“ nebuvo suteiktos. Tačiau byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, jog šiuose kasos pajamų orderiuose nurodytos bendrovės lėšos tikrai buvo pasisavintos ir atiteko B. M.. Priešingai, byloje ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusio Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto 2015 m. rugpjūčio 28 d. išvada Nr. 5-2/123 patvirtina, kad pagal UAB „BT“, UAB „Ma“, UAB „M“ kasos pajamų orderius 82 832,95 Eur sumą B. M. mokėjo iš asmeninių lėšų, o UAB „B“ turtas nebuvo pasisavintas ir žala bendrovei nepadaryta. Tiriamuoju laikotarpiu padidėjo UAB „B“ skola B. M.. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje nurodyta, kad 2013 m. sausio 31 d. UAB „B“ buvo skolinga B. M. 68 616,37 Eur, 2013 m. gegužės 31 d. – 145 728,34 Eur, taip pat kad šios lėšos (t. y. skola B. M.) nebuvo sumokėtos iš UAB „B“ kasos ar banko sąskaitos. Tai reiškia, kad visas išlaidas UAB „BT“, UAB „Ma“ ir UAB „M“ B. M. apmokėjo iš asmeninių lėšų. Žala UAB „B“ tik teoriškai galėtų atsirasti, jeigu būtų įformintas bendrovės įsiskolinimo B. M. sumokėjimas, bet byloje tokių duomenų nėra. Byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad iš UAB „B“ kasos būtų paimtos lėšos, B. M. būtų jomis disponavęs ir naudojęs asmeniniams poreikiams. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad, kiekvienu atveju sprendžiant dėl atsakomybės už BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką taikymo, būtina nustatyti, ar turto savininkui buvo padaryta reali žala. Šioje byloje nėra duomenų, kad B. M. būtų užvaldęs UAB „B“ priklausantį turtą ir bendrovei padaryta žala. Teismai iš esmės tiesiog preziumavo, kad sandoriais, pagal kuriuos paslaugos nebuvo teikiamos, pasisavintos bendrovės lėšos. Be to, turto pasisavinimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Specialisto išvada, kad UAB „B“ žalą būtų patyrusi tik tada, jeigu būtų įformintas bendrovės įsiskolinimo B. M. sumokėjimas, bet tai padaryta nebuvo, patvirtina, jog B. M. neturėjo tyčios pasisavinti UAB „B“ turtą.

8.4. Taip pat bylos duomenys patvirtina, jog bendrovės kasoje apskritai nebuvo lėšų, kurias B. M. neva pasisavino. Tokią aplinkybę, remdamasis V. S. ir B. M. parodymais, nuosprendyje patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas to, kartu konstatavo, kad B. M. iš UAB „B“ kasos pasisavino lėšas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo motyvacijos nenuoseklumą, bet nusprendė, kad UAB „B“ finansinė padėtis buvo gera ir jos kasoje buvo grynųjų pinigų, kurie ir galėjo būti pasisavinti. Tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja B. M. ir įmonės buhalterio V. S. viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliems parodymams, kad tiriamuoju laikotarpiu UAB „B“ finansinė padėtis buvo sunki, taigi jos kasoje nebuvo ir lėšų, kurios galėjo būti pasisavintos. Teismai nepagrįstai prioritetą teikė išimtinai B. M. kaltinantiems įrodymams, nevertino objektyvių aplinkybių visumos, nepagrįstai neatsižvelgė į B. M. teisinantį įrodymą – bendrovės ūkinės komercinės veiklos tyrimą atlikusio specialisto išvadą. Tai nėra suderinama su teismo pareiga priimant apkaltinamąjį nuosprendį pašalinti visas byloje kylančias abejones, o jeigu to nepavyksta padaryti – visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas).

8.5. Teismai, be kita ko, konstatavo B. M. kaltę pasisavinus UAB „B“ priklausančius 50 678,87 Eur, kuriuos jis neva paėmė iš bendrovės kasos, pagrįsdamas jų panaudojimą bendrovėje dirbusių vairuotojų V. K., V. D., A. Z., K. B. veikloje patirtoms jų avansinėse apyskaitose nurodytoms išlaidoms atlyginti (degalams Lenkijoje įsigyti), nors faktiškai šie darbuotojai tokių išlaidų nepatyrė, o avansinėse apyskaitose nurodytos sumos jiems nebuvo išmokėtos, taip įforminęs fiktyvų pinigų už patirtas komandiruočių išlaidas (degalus) sumokėjimą vairuotojams ir gavęs grynuosius pinigus, B. M. įgijo realią galimybę lėšomis naudotis ir disponuoti savo nuožiūra. Tačiau teismai neįvertino, kad minėtų darbuotojų avansinėse apyskaitose nurodytos išlaidos tikrai buvo patiriamos, t. y. buvo skiriamos būtent degalams įsigyti, vykdant UAB „B“ veiklą. Byloje nenustatyta, kad UAB „B“ nebūtų vykdžiusi ūkinės komercinės veiklos, taigi vykdydama krovinių pervežimo veiklą patirdavo degalų įsigijimo išlaidų, kurios ir buvo pagrįstos minėtomis dirbusių vairuotojų avansinėmis apyskaitomis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad UAB „B“ veiklai degalai buvo įsigyjami ir iš kitų šaltinių (UAB „S“, Rusijoje), taip pagrįsdamas, kad avansinėse apyskaitose nurodytos išlaidos realiai nebuvo patirtos. Tačiau byloje nepaneigtos aplinkybės, jog didelė dalis įmonės veikloje sunaudojamų degalų buvo įsigyjama Lenkijoje, o 50 678,87 Eur suma būtent tam ir buvo panaudota, šias aplinkybes patvirtino dar ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. K., liudytojai V. K., K. B.. Priešingą poziciją teismai grindė išimtinai neatitikimais bylos nagrinėjimo metu surinktuose degalų įsigijimo kvituose ir kelionės lapuose (pvz., tam tikrais atvejais degalų įsigijimas Lenkijoje buvo nurodomas laikotarpiu, kai tuo metu Lenkijoje automobilio nebuvo). Pažymėtina, kad šie neatitikimai atsirado tik dėl to, kad vairuotojai nepakankamai atidžiai tvarkė kelionės lapų ir degalų įsigijimo kvitų apskaitą, kai, pamiršę pridėti kvitus prie atitinkamo reiso, vėliau juos pridėdavo prie kito reiso kelionės lapų, ir kad kelionės lapai yra tik įmonės vidaus kontrolei skirti dokumentai, kuriems nebūdavo skiriamas pakankamas dėmesys. Teismai, konstatuodami tariamą aptariamų lėšų pasisavinimą, per daug formaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir per didelį dėmesį skyrė kelionės lapų ir išlaidas pagrindžiančių kvitų neatitikimams. Byloje liko nepaneigtos aplinkybės, kad dalis bendrovės veikloje patiriamų išlaidų buvo skirta degalams įsigyti Lenkijoje. Teismai privalėjo įvertinti, kokia dalis išlaidų galėjo būti patiriama degalus įsigyjant Lenkijoje ir kokia dalis V. K., V. D., A. Z., K. B. avansinėse apyskaitose nurodytų išlaidų buvo patiriama įmonės veiklai. Šios aplinkybės reikšmingos B. M. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 1 arba 2 dalį bei (teismui konstatavus, kad dalis avansinėse apyskaitose nurodytų išlaidų iš tiesų buvo patirta, o dalis – ne) lemtų ir iš B. M. konfiskuotinų lėšų sumos dydį. Kasacinės instancijos teismui nusprendus atmesti kasacinio skundo argumentus, jog visos avansinėse apyskaitose nurodytos išlaidos buvo realiai patirtos, o B. M. šių lėšų nepasisavino, bylos dalis dėl šios veikos turėtų būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

8.6. Taip pat pažymėtina, kad B. M. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį nesant nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, taip pažeidžiant BK 182 straipsnio 4 dalyje, BK 183 straipsnio 5 dalyje, taip pat BPK 166 straipsnio 2 dalyje, 167 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus. Baudžiamosios bylos proceso metu nebuvo gauti pareiškimai pradėti ikiteisminį tyrimą nei iš UAB „B“ įgalioto atstovo dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, nei iš Valstybinės mokesčių inspekcijos dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, byloje nebuvo pareikšti ir civiliniai ieškiniai. Taigi B. M. baudžiamasis persekiojimas dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų pradėtas neteisėtai, taip padaryti esminiai BPK pažeidimai.

9. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. A. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo R. K. gynėjo advokato A. Alimo ir nuteistojo B. M. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

9.1. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

9.2. Nuteistojo R. K. gynėjo advokato A. Alimo kasacinio skundo teiginiai, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas R. K. veiksmus nepagrįstai kvalifikuojant pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes teismai nepaneigė nuoseklių R. K. parodymų, kad atsiskaitymai už UAB „BT“ atliktus darbus ir suteiktas paslaugas buvo vykdomi iš kito nuteistojo asmeninių lėšų, kurios UAB „B“ nepriklausė ir kuriomis ši bendrovė nedisponavo, todėl jo veikoje nėra būtino požymio – nusikalstamos veikos dalyko, t. y. nei R. K., nei kitam nuteistajam B. M. nebuvo patikėtas svetimas turtas ir R. K. jo nepasisavino bei nepadarė žalos, ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes R. K. veikoje, susijusioje su Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų pažeidimais tariamai nesumokėjus PVM, nėra apgaulės požymio, kad teismai neteisingai įvertino įrodymus, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kartu pažymėtina, kad kasatorius iš esmės skundžia teismų sprendimų pagrįstumą pakartodamas tapačius apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentus, dėl kurių išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir patikrino visų nuosprendyje išdėstytų įrodymų patikimumą, jų gavimo ir užfiksavimo teisėtumą, apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, pateikė motyvus, pagrindžiančius nuteistojo R. K. kaltę dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teismas, išsamiai išanalizavęs bylos duomenis, pagrįstai atmetė R. K. parodymus bei jo pateiktą bylos įrodymų vertinimą ir pripažino, kad nustatyta, jog veiklos nevykdžiusioms bendrovėms buvo sumokėtos UAB „B“ priklausančios, o ne B. M. asmeninės lėšos, ir konstatuota, kad dėl neteisėtų R. K. ir B. M. veiksmų bendrovė patyrė turtinę žalą, todėl nuteistųjų veiksmai atitinka jiems inkriminuojamo nusikaltimo sudėtį ir yra teisingai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Vertinant skundo argumentus dėl sukčiavimo (turtinės prievolės valstybei išvengimo) pažymėtina, kad byloje 2014 m. balandžio 4 d. specialisto išvadoje dėl UAB „BT“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-2/59 nustatyta, jog realiai veiklą vykdančių įmonių vadovai, pasitelkdami fiktyvias, veiklos nevykdančias bendroves, įformindami sandorius, kurių nebuvo, išvengė turtinės prievolės sumokėti mokėtiną į biudžetą PVM bei pelno mokestį. Pažymėtina, kad net ir tais atvejais, kai darbai realiai veikiančiai įmonei atliekami, bet juos atliko kiti, negu PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti juridiniai asmenys, šiuo atveju fiktyvios bendrovės, teisė į PVM atskaitą neatsiranda ir tokiu atveju veika taip pat kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad V. S., nežinodamas, kad B. M. pateiktose UAB „BT“ PVM sąskaitose faktūrose ir kituose apskaitos dokumentuose nurodytos paslaugos realiai UAB „B“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, įtraukė jas į UAB „B“ buhalterinę apskaitą ir 2013 m. sausio–gegužės mėnesių PVM deklaracijas, taip sumažino 27 578,07 Lt (7987,16 Eur) UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šias deklaracijas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to apgaule UAB „B“ naudai kaltinamųjų veiksmais buvo išvengta turtinės prievolės – valstybei mokėtino 27 578,07 Lt (7987,166 Eur) PVM, taip padarydamas valstybės biudžetui 27 578,07 Lt (7987,166 Eur) žalą. Šie kaltinimai nurodyto nusikaltimo padarymu visiškai pagrįsti ir patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais faktiniais duomenimis: ikiteisminio tyrimo metu bei teisme apklaustų liudytojų, kaltinamųjų parodymais, UAB „B“ specialisto išvada dėl ūkinės finansinės veiklos, byloje esančiais UAB „B“ suklastotais apskaitos dokumentais, pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis ir deklaracijomis.

9.3. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas D. B. pareiškimų dėl nusikalstamų veikų bendrovėse „BT“, „M“, „Ma“ ir kt. pagrindu buvo teisėtas, šios inkriminuojamos veikos faktas buvo nustatytas atlikus UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, todėl kaltinimų R. K. pateikimas laikytinas logiška tyrimo tąsa, nereikalaujančia atskiro pareiškimo ir (ar) procesinio sprendimo, tokiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas (nutarties 103 punktas), todėl gynybos teiginiai dėl BPK 167 straipsnio nuostatų pažeidimo nepagrįsti. R. K. baudžiamasis persekiojimas buvo vykdomas teisėtai, todėl tenkinti gynybos prašymą nutraukti baudžiamąjį procesą, pradėtą nuteistajam pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo.

9.4. Dėl pirmiau išdėstytų argumentų laikytini nepagrįstais ir kasaciniame skunde nuteistojo B. M. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus nurodyti teiginiai, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalys, nes nėra nusikalstamos veikos dalyko – UAB „B“ turto, kurio pasisavinimas inkriminuotas. Teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įvertino jas remdamiesi baudžiamojo proceso reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo B. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, patvirtinanti pirmosios instancijos teismo išvadas, pagrįsta įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, pateikė motyvus, kuriais grindė nuteistojo B. M. kaltę dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teismas, pagrįstai atmesdamas gynybos pateiktą subjektyvų įrodymų vertinimą, motyvuotai pažymėjo, kokie duomenys paneigė nuteistojo B. M. gynybinę poziciją. Nėra pagrindo perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, siekiant patikslinti, kokias iš tikrųjų išlaidas patyrė UAB „B“. Byloje objektyviai nustatyta, kad visi UAB „B“ vairuotojai, taip pat ir K. B. bei V. K., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino niekada Lenkijoje nesipylę degalų ir negavę kaltinime nurodytų pinigų sumų, taip pat kad teisme šių liudytojų ir nuteistojo R. K. duotų parodymų nepatvirtina bylos medžiaga. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad UAB „B“ dirbę vairuotojai V. K., V. D., A. Z., K. B. nepatyrė jų avansinėse apyskaitose nurodytų išlaidų degalams, o B. M., suklastojęs V. K., V. D. ir A. Z. parašus kaltinime nurodytose avansinėse apyskaitose, pasisavino dėl einamų pareigų savo žinioje esantį didelės – iš viso 174 984 Lt (50 678,87 Eur) – vertės UAB „B“ turtą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Nuteistojo R. K. gynėjo advokato A. Alimo ir nuteistojo B. M. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl skundų nagrinėjimo ribų ir nenagrinėtinų argumentų

11. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų netiriant ir nevertinant, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes buvo atsižvelgta į visus svarbius bylos duomenis, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

12. Skunduose nurodomi esminiai įrodymų vertinimo pažeidimai turi būti aiškiai įvardyti ir turi būti pateikti juos pagrindžiantys argumentai. Tačiau, kaip matyti iš abiejų kasatorių kasacinių skundų dėl R. K. ir B. M. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, skunduose deklaratyviai įvardijant BPK nuostatas, nenurodytas nė vienas BPK straipsnis, kurio reikalavimai, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, buvo pažeisti ir dėl to būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar šie pažeidimai būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pažymėtina, kad kasacinių skundų argumentai iš esmės yra analogiški apeliacinių skundų argumentams. Apeliacinius skundus dėl abiejų nuteistųjų nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Kasatorių nesutikimas su priimtais teismų sprendimais dėl šios dalies grindžiamas išimtinai nesutikimu su atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to nuosekliai pasisakė tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų kasatorių kasacinių skundų argumentai dėl R. K. ir B. M. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nesudaro kasacijos pagrindų. Todėl teisėjų kolegija kasacinius skundus teisės taikymo aspektu nagrinėja tik dėl BK 182 straipsnio 1 ir 4 dalių, BK 183 straipsnio 1 ir 5 dalių taikymo bei BPK 167 straipsnio pažeidimų.

Dėl BK 182 straipsnio 1 ir 4 dalių, BK 183 straipsnio 1 ir 5 dalių taikymo bei BPK 167 straipsnio pažeidimų

13. R. K. gynėjo advokato A. Alimo kasaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju apkaltinamasis nuosprendis R. K. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį buvo priimtas nesant nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo, dėl to buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiame kontekste kasatorius klysta dėl baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (kasacinio skundo 36 ir 41 punktai). BK 183 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog skundas ar reikalavimas būtinas atsakomybei kilti tik dėl BK 183 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų veikų. Todėl teisėjų kolegija dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo, kiek tai susiję su to paties straipsnio 5 dalies taikymu, plačiau nepasisako.

14. Analogiški motyvai dėl BK 182 straipsnio 1 ir 4 dalių bei BK 183 straipsnio 1 ir 5 dalių taikymo pateikti ir kito kasatoriaus – nuteistojo B. M. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus kasaciniame skunde, nurodant, kad šios normos pritaikytos netinkamai, nesant BK 182 straipsnio 4 dalyje ir BK 183 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų.

15. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį procesą, pradėtą R. K. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl UAB „D“ priklausančio turto pasisavinimo, pagrįstai nutraukė, nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo. Šis teismas konstatavo, kad šiuo atveju buvo pažeistos BK 183 straipsnio 5 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto (pagal ikiteisminio tyrimo atlikimo metu galiojusią šio BPK straipsnio 1 dalies 2002 m. balandžio 9 d. redakciją – 6 punkto), 166 straipsnio 2 dalies, 167 straipsnio 1, 4 dalių nuostatos, kadangi byloje nebuvo gautas UAB „D“ skundas dėl galimo šiai bendrovei priklausančio turto pasisavinimo; BPK 167 straipsnio 2 dalyje nurodyto prokuroro reikalavimo baudžiamojoje byloje taip pat nebuvo.

16. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl R. K. baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

17. BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 183 straipsnio 1 dalyje – tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. O BK 182 straipsnio 4 dalyje ir 183 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už šių straipsnių 1 ir 3 dalyse nustatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

18. Baudžiamojo proceso kodekse taip pat yra nurodyta, kad nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tada, kai yra nukentėjusiojo skundas (BPK 166 straipsnio 2 dalis). BPK 167 straipsnio 1 dalyje išvardytos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas (BPK 167 straipsnio 2 dalis). Prie tokių veikų priskiriami ir šioje byloje nagrinėti nusikaltimai, nustatyti BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą (BPK 167 straipsnio 4 dalis).

19. Nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

20. Taigi aptartas teisinis reguliavimas rodo, kad dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje išvardytų nusikalstamų veikų nepakanka nustatyti konkrečios nusikalstamos veikos požymių. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir (arba) baudžiamosios atsakomybės atsiradimas yra sietini su tuo, kaip atitinkamą nusikalstamą veiką ar ja padarytą žalą vertina asmuo, kurio teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, t. y. su tokio asmens valios išraiška. Įstatymų leidėjas nereglamentuoja, kokia forma ta valia turi būti išreiškiama, tačiau įsakmiai nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė aptariamais atvejais galima tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui arba BPK 167 straipsnio 2 dalies sąlygas atitinkančiam prokuroro reikalavimui. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas negali būti aiškinamas plečiamai, nukrypstant nuo jame apibrėžtų konkrečios nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių ar baudžiamosios atsakomybės kilimo pagrindų, nes tai yra viena iš esminių teisingo baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygų.

21. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal šį teisinį reguliavimą, įtvirtinantį baudžiamojo proceso tvarką bylose dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis procesas neįmanomas, jei nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro atitinkamo reikalavimo. Sisteminis, istorinis, loginis, gramatinis pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad dėl ikiteisminio tyrimo pagal BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytus straipsnius pradžios turi būti aiškiai išreikšta nukentėjusiojo valia, įtvirtinta atskirame procesiniame dokumente – skunde ar nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškime. Tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, jeigu ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, ir apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kuris turėtų nuspręsti, ar pateiks reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei ikiteisminį tyrimą atlieka prokuroras, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, arba pareikšti reikalavimą. Nuo paaiškėjimo, kad byloje procesas galimas tik įvykdžius BPK 167 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, momento iki reikiamo skundo, pareiškimo ar reikalavimo gavimo jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai negali būti atliekami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2014">2K-26/2014</a>, 2K-235-942/2018). Aptartų reikalavimų nesilaikymas suponuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, o kartu reiškia ir tai, kad, nesilaikant aptartų reikalavimų, tiek pats ikiteisminis tyrimas, tiek atskiri jo veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, o jų pagrindu gauti duomenys gali būti pripažinti gautais pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

22. Gali susidaryti tokios situacijos, kai ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas dėl nusikalstamų veikų, kurioms BPK 167 straipsnio nuostatos netaikomos, ir tik vėliau – ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme paaiškėja, kad galimai buvo padarytos minėto straipsnio 1 dalyje išvardytos nusikalstamos veikos. Tokia situacija pati savaime nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir vyko neteisėtai, o jo metu gauti duomenys gauti neteisėtu būdu. Bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi kruopščiai patikrinti ir įvertinti visas bylos aplinkybes bei imtis priemonių, kad nustatytų momentą, kada paaiškėjo, jog procesas byloje galimas tik įvykdžius BPK 167 straipsnio 1, 2 ir (ar) 4 dalių reikalavimus, ir tik tada spręsti dėl ikiteisminio tyrimo (ar atskirų jo veiksmų) teisėtumo. BPK 167 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys aiškiai apibrėžia situaciją, kaip turi būti elgiamasi tokias aplinkybes nustačius ikiteisminio tyrimo metu. Todėl jei teismas nustato, kad tokios aplinkybės buvo (ar turėjo būti) žinomos ikiteisminio tyrimo metu, gali atsirasti pagrindas taikyti BPK 235 straipsnį, kuriame nustatyta, kad byla nutraukiama, kai yra BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas.

23. BPK nenustato atvejų, kokius sprendimus turėtų priimti teismas, jei tokios aplinkybės paaiškėja jau bylos nagrinėjimo teisme metu (pvz., atsiradus pagrindui keisti veikos kvalifikavimą). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Toks iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas kartu su baudžiamojo proceso paskirtimi, įtvirtinta BPK 1 straipsnio 1 dalyje, įpareigoja baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą (tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos) imtis priemonių, kad nukentėjusiajam ar jo teisėtam atstovui būtų sudarytos galimybės apginti pažeistas teises ir pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, bei apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kad šis spręstų, ar nėra BPK 167 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų pateikti reikalavimą.

24. Pažymėtina, kad BPK 167 straipsnio 2 dalyje nustatytas atskiras ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir (arba) baudžiamosios atsakomybės kilimo pagrindas – prokuroro reikalavimas. Prokuroro pareiga pradėti baudžiamąjį procesą dėl tokių veikų, už kurias asmuo baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas tik esant atitinkamam nukentėjusio asmens skundui ar jo atstovo pareiškimui, yra sietina su tuo, kad atitinkama nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba ja buvo pažeistos asmens, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų, teisės ir teisėti interesai; nors kai kuriais iš tokių atvejų prokuroro sprendimai, grindžiami visų reikšmės turinčių aplinkybių vertinimu, gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, pagal Konstituciją prokuroras šioje srityje neturi diskrecijos (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 15 d. nutarimas). Pagal teismų praktiką bendrąja prasme prokuroro reikalavimas reiškia valinį sprendimą. Tokiame reikalavime turi būti nurodyti motyvai ir priežastys, dėl kurių prokuroro reikalavimu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2014">2K-26/2014</a>, 2K-346/2014). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, tai turi būti sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai). Taigi vieni iš požymių, pagal kuriuos sprendžiama apie nusikalstamos veikos visuomeninę reikšmę, yra nukentėjusiojo teisinė padėtis, nusikalstamos veikos, už kurią atsakomybė taikoma bendrąja tvarka, glaudžios sąsajos su nusikalstama veika, dėl kurios reikalingas nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, visuomenės susidomėjimas nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375/2008, 2K-171/2013, 2K-37-942/2015, 2K-286-746/2015). Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai).

25. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir kasacinio teismo praktiką, darytina logiška išvada, kad prokuroro reikalavimas, nors jo forma įstatyme ir nenustatyta, yra atskiras procesinis sprendimas su BPK 167 straipsnio 2 dalį atitinkančiais motyvais, kurių pagrįstumą kiekvienoje byloje turėtų įvertinti bylą nagrinėjantis teismas. Atkreiptinas dėmesys, kad vien ta aplinkybė, jog prokuroras priima nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą, tęsia ikiteisminio tyrimo terminus, surašo kaltinamąjį aktą ir (ar) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, savaime nereiškia, kad yra įvykdytos BPK 167 straipsnio 2 dalį atitinkančios sąlygos išreikšti prokuroro valią. Tiek kaltinamojo akto surašymas, tiek ir valstybinio kaltinimo palaikymas yra bendra proceso tvarka, būdinga byloms dėl visų kategorijų nusikalstamų veikų, tarp jų ir dėl nurodytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Todėl, pripažinus tokius prokuroro procesinius sprendimus ar funkcijas tinkama valios išraiška, BPK 167 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas netektų prasmės.

26. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2013 m. liepos 3 d. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį dėl galbūt ekonominės veiklos nevykdžiusių UAB „BT“, UAB „Ma“ ir UAB „M“ atliekamų ūkinių finansinių operacijų teisėtumo patikrinimo (1 t., b. l. 2). Vėliau šio ikiteisminio tyrimo terminas prokuroro buvo ne kartą tęsiamas, keičiant įtariamiesiems inkriminuojamų veikų kvalifikavimą ir pan. (skundžiamos nutarties 99 punktas). Nurodytame bylos pirmojo tomo antrame lape yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininko R. Urbono pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Pranešime nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal D. B. pranešimą. Bylos duomenys patvirtina, kad D. B. pats šioje byloje buvo nuteistas už analogiškas nusikalstamas veikas, tarp jų ir veikęs bendrininkų grupe su R. K. bei B. M.. Tačiau skundžiamuose žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose nėra jokių motyvų, pagrindžiančių, kad jis yra tinkamas asmuo, pagal kurio skundą ar pareiškimą galėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ar 183 straipsnio 1 dalį. Duomenys apie tai nenurodyti nei kaltinamajame akte, nei teismų nustatytose faktinėse aplinkybėse. Atitinkamo prokuroro reikalavimo byloje taip pat nėra. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino tik patį ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktą, tačiau visiškai neanalizavo ir nevertino, ar byloje yra aiškiai išreikšta nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo valia, atitinkanti BPK 167 straipsnio bei BK 182 straipsnio 4 dalies ir 183 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Taip apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės neatsakė į šį svarbų apeliacinio skundo argumentą.

27. BK 182 straipsnio 4 dalyje ir 183 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nurodyta, kad pagal minėtose BK 182 straipsnio 1 dalyje ir atitinkamai 183 straipsnio 1 dalyje nustatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Ši baudžiamosios atsakomybės sąlyga, teisėjų kolegijos vertinimu, neturėtų būti aiškinama plečiamai, t. y. konstatuojant, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas, kad šiuo atveju R. K. pareikšti kaltinimai buvo logiška tyrimo, pradėto dėl UAB „BT“, UAB „Ma“ ir UAB „M“ galimos neteisėtos finansinės ūkinės veiklos, tąsa, dėl ko atskiras skundas (pareiškimas) ar prokuroro reikalavimas nebuvo būtinas.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl B. M. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį, nesant nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, apeliacinis skundas nebuvo paduotas ir šis klausimas apeliacine tvarka nebuvo nagrinėtas. Taigi, formaliai nebūtų pagrindo tokius skundo argumentus nagrinėti kasacine tvarka, nes BPK 367 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Tačiau BPK 376 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai šio kodekso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Atsižvelgdamas į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje visi asmenys buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaip veikę bendrininkų grupe (nuosprendyje nurodomas 2-as epizodas), kasacinės instancijos teismas patikrino skundžiamų sprendimų teisėtumą aptartais klausimais ne tik B. M., keliančiam apeliacine tvarka neskųstą klausimą, bet ir dėl nei apeliacine, nei kasacine tvarka žemesniųjų instancijų teismų sprendimų neskundusio nuteistojo D. B.. Analogiškas reikalavimas yra nustatytas ir apeliacinės instancijos teismui (BPK 320 straipsnio 3 dalyje), tačiau šis teismas tokio reikalavimo nesilaikė.

29. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje turi išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Šiuo atveju teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), neatsakė į argumentus dėl BPK 167 straipsnio pažeidimų, tai lėmė netinkamą BK 182 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymą nuteistajam R. K..

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria R. K. gynėjo apeliacinis skundas dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo atmestas, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pasisakyti negali, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

31. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turėtų patikrinti ne tik R. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl BK 182 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymo pagrįstumo bei BPK 167 straipsnio laikymosi, bet ir tuo atveju, jei būtų nustatyta esminių BPK pažeidimų, patikrinti, ar tai turėjo neigiamos įtakos ir kitiems nuteistiesiems – B. M. ir D. B., nuteisiant juos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 19 d. nutarties dalį, kuria nuteistojo R. K. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinis skundas dėl R. K. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo atmestas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas