R. D. pagal BK 147 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-57-788/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44970-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2; 1.2.6.2.2; 1.2.6.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. ir jo gynėjos advokatės Dianos Višinskienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, R. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

K. K. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

A. K.

Iš R. D. ir K. K. solidariai priteista L. L. 1500 Eur, G. Š. – 2000 Eur, O. V. – 2000 Eur, O. N. – 2000 Eur, M. Š. – 2000 Eur, A. S. – 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civiliniams ieškiniams užtikrinti paliktas galioti laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. D. turtui – lėšoms – 4145,70 svaro sterlingo.

Dėl šioje byloje nuteistų K. K. ir A. K. nuteisimo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje R. D. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 147(1) straipsnio 2 dalį nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas šiomis aplinkybėmis (detalesnis aprašymas pateiktas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose):

1.1. R. D., veikdamas iš anksto susitarusių bendrininkų grupe su K. K., laikotarpiu nuo 2013 m. pavasario iki 2015 m. gruodžio mėn., o nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. veikdamas kartu ir su A. K., tiesiogiai ir per kitus asmenis ieškojo pažeidžiamų asmenų ir radę tokius asmenis (Ž. S., M. Š., O. V., O. N., O. P., G. Š., A. S., M. Š., L. L.), pasinaudodami šių asmenų pažeidžiamumu dėl jų jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties, nuolatinio darbo ir pajamų neturėjimo, panaudodami apgaulę, t. y. žadėdami nesunkų skrajučių išnešiotojų darbą Jungtinėje Karalystėje ir gerą atlyginimą (nuo 150 iki 200 svarų sterlingų per savaitę, skirtingais laikotarpiais nuo 176 Eur iki 274 Eur), geras darbo ir gyvenimo sąlygas, nukentėjusiesiems patikėjus pažadais ir sutikus vykti, užverbavo minėtus nukentėjusiuosius vykti iš Lietuvos Respublikos į Londoną (Jungtinė Karalystė) dirbti skrajučių išnešiotojais, turėdami tikslą juos išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. D., veikdamas kartu su K. K., organizavo minėtų asmenų gabenimą maršrutiniais mikroautobusais iš Lietuvos Respublikos į Londono (Jungtinė Karalystė) Ilfordo r., apmokėjo jų kelionės išlaidas, suteikė jiems gyvenamąją vietą Londone, nurodydamas, kad iš jų uždirbamų pinigų bus atskaičiuojami pinigai už šios vietos nuomą ir kelionę, taip, nukentėjusiesiems neturint kito pasirinkimo, įgijo šių asmenų priklausomumą ir jų laisvę varžančią kontrolę, turėdamas tikslą juos išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis.

1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. D., veikdamas kartu su K. K., nurodė nukentėjusiesiems pradėti dirbti skrajučių išnešiotojais be darbo sutarties, įpareigojo juos pagal pateiktus žemėlapius išnešioti per dieną po 1200 vnt. skrajučių (visą dieną pėsčiomis be pietų pertraukos nešiojant skrajutes), nedavė pinigų nuvykti į darbo vietas (nurodydamas vykti viešuoju transportu be bilietų), neatsižvelgdamas į nukentėjusiųjų sveikatos būklę reikalavo dirbti nenormuotas darbo valandas, kol bus išnešiotos visos skrajutės, be poilsio dienų ar turint vieną laisvą dieną per savaitę. Už atliktą darbą nukentėjusiesiems buvo mokamas mažesnis atlyginimas, nei buvo žadėta, ir daug mažesnis nei minimalus darbo užmokestis Jungtinėje Karalystėje, atlyginimo nepakako maistui įsigyti ir pragyventi. Nukentėjusiesiems po kurio laiko nesutinkant dirbti tokiomis sąlygomis, neišnešiojant visų skrajučių ar rodant kitokį nepaklusimą, prieš nukentėjusiuosius buvo naudojamas fizinis smurtas ir grasinimai, iš kai kurių nukentėjusiųjų buvo paimti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, taip įgyjant šių asmenų priklausomumą ir jų laisvę varžančią kontrolę. Pasinaudodamas nukentėjusiųjų priklausomumu ir pažeidžiamumu, tuo, kad vienintelis šių asmenų pajamų šaltinis buvo R. D. ir K. K. jiems mokami pinigai už šių asmenų atliktą darbą, jų užsienio kalbos nemokėjimu būnant užsienio šalyje, užsienio šalies įstatymų nežinojimu, pinigų grįžti į Lietuvą neturėjimu, kitos gyvenamosios vietos neturėjimu, asmens dokumento neturėjimu, R. D., veikdamas kartu su K. K., neteisėtai vertė šiuos asmenis dirbti nežmoniškomis sąlygomis.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro, nukentėjusiųjų atstovo advokato ir nuteistojo R. D. apeliacinius skundus, pakeitė Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį dėl R. D. paskirtos bausmės ir paskyrė jam galutinę penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas R. D. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, rodančių daug mažesnį nuteistojo ir jo padarytų veikų pavojingumą, išskirtinį dėmesį skyrė nuteistojo asmenybei, šeiminėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant R. D. inkriminuotų nusikaltimų sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. ir jo gynėja advokatė D. Višinskienė prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą R. D. nutraukti arba, netenkinus šio prašymo, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, arba, netenkinus nė vieno iš pirmiau nurodytų prašymų, panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į R. D. asmens kratos metu rastus 4145 svarus sterlingų ir grąžinti šias lėšas jų savininkei S. R.. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo kasatoriai nurodo, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neatskleidė BK 147 straipsnio 1–2 dalyse nurodytos nusikalstamos veikos požymių, o išvadų dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo nepagrindė bylos duomenimis, kurie suteiktų pagrindą tinkamai kvalifikuoti veiką. Automatinis aptariamos normos taikymas visais atvejais, kai prieš žmogų buvo panaudota apgaulė, smurtas ar grasinimai, ne tik neatitinka BK paskirties, bet ir sukelia abejonių dėl baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymo pagrįstumo, proporcingumo ir veiksmingumo.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. D. veiksmuose nustatė nusikalstamos veikos (prekybos žmonėmis) požymius, nes nuteistasis su jokiais asmenimis nesudarė jokių sandorių, kurių objektas būtų buvęs nors vienas iš nukentėjusiųjų ir kuriais būtų siekiama nors vieną iš jų išnaudoti. Kiekvienu atveju asmenys laisva valia apsisprendė važiuoti dirbti į Jungtinę Karalystę, t. y. R. D. jiems siūlė padėti įsidarbinti, nes jo darbovietėje trūko darbuotojų, o jie su R. D. siūlomomis sąlygomis sutiko. Visi nukentėjusieji pripažino, kad jiems buvo paaiškinta, kad kelionė bus apmokėta, tačiau tą sumą teks grąžinti iš pirmo darbo užmokesčio, be to, kad iš darbo užmokesčio teks mokėti už gyvenamąjį būstą. Ginčas kilo tik dėl to, kiek jie tikėjosi gauti darbo užmokesčio ir kiek jo gaudavo, tačiau toks nesutarimas nelemia to, kad R. D. atliko ar prekybos žmonėmis, ar priverstinio darbo nusikalstamus veiksmus.

3.3. Teismai nepagrįstai pripažino R. D. atlikus verbavimo veiksmus, nes neatskleidė verbavimo požymio turinio ir jo nedetalizavo. Nors teismai konstatavo, kad nukentėjusieji buvo pažeidžiami dėl savo jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties, nuolatinio darbo ir pajamų neturėjimo, tačiau nuosprendyje nėra atskleista, kokio amžiaus yra nukentėjusieji, kurie neva buvo pažeidžiami dėl jauno amžiaus. Be to, teismai nenustatė kiekvieno iš nukentėjusiųjų asmeninės situacijos, jų ekonominės ir socialinės padėties ypatingo sudėtingumo, o tik nurodė, kad jų materialinė padėtis buvo prasta, nes jie neturėjo lėšų, iš kurių būtų galėję apmokėti savo kelionės į Jungtinę Karalystę išlaidas. Aplinkybė, kad nukentėjusysis, siekdamas pagerinti savo finansinę situaciją, ieškojo darbo, dar nereiškia, kad jo padėtis buvo tokia sunki ar beviltiška, dėl kurios jis nebūtų turėjęs jokio kito pasirinkimo, kaip tik priimti nuteistojo pasiūlymą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas privalo išsamiai pagrįsti, kad ekonominė ar socialinė situacija buvo tokia sudėtinga, jog dėl jos nukentėjusysis nebūtų turėjęs galimybės pasinaudoti pasirinkimo laisve. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad „nukentėjusiųjų asmeninės situacijos, jų ekonominės ir socialinės padėties ypatingo sudėtingumo nedetalizavimas nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė nukentėjusiųjų pažeidžiamumo pobūdį“, prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kad teismas privalo išsamiai pagrįsti, jog nukentėjusiųjų ekonominė situacija buvo labai sudėtinga. Nukentėjusieji galėjo likti Lietuvoje ir čia ieškotis darbo.

3.4. Kasatoriai pažymi, kad kaltininkas ne tik turi suvokti tam tikrą nukentėjusiojo pažeidžiamumą ir juo pasinaudoti, bet šis požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas, o šioje byloje tai nebuvo padaryta. Nukentėjusiųjų valia nebuvo pažeista, jie nebuvo apgauti – nuteistasis nurodė visas realias aplinkybes apie būsimas darbo sąlygas, nukentėjusieji patys apsisprendė, kad nori dirbti tokį darbą, ir dėl to sutiko vykti. Visi nukentėjusieji paaiškino, kad žinojo, kad išlaidas už kelionę turės grąžinti, taip pat kad apgyvendinimas bus mokamas ir atskaitomas iš algos, todėl jokios apgaulės prieš juos nebuvo. Teismai konkrečiai nenurodė ir neatskleidė, kokiais būdais nuteistasis atliko nusikalstamą veiką – asmenų gabenimą, nes nukentėjusieji nebuvo nuo R. D. priklausomi – jie laisva valia sutiko, kad R. D. apmokėtų jų kelionės išlaidas, kurias jie grąžins gavę darbo užmokestį. Jeigu tokios sąlygos asmenų netenkino, jie laisva valia galėjo nuspręsti nevykti į Jungtinę Karalystę arba nuvykę nedirbti siūlomo darbo.

3.5. Teismai kaip alternatyvų prekybos asmenimis nusikalstamos veikos veiksmą įtraukė ir valios palaužimą verčiant nukentėjusius asmenis dirbti bei nurodė, kad tokia valia buvo palaužta naudojant fizinį smurtą ar grasinimus ir atimant galimybę priešintis (paėmus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus). Tokia išvada iš esmės yra ydinga, nes šie veiksmai nepatenka į nusikalstamos veikos (prekybos žmonėmis) sudėtį. Jie priskirtini kitai nusikalstamai veikai – išnaudojimui priverstiniam darbui, kurios padarymu R. D. taip pat pripažintas kaltu.

3.6. Atskiri veikos, nurodytos BK 147 straipsnyje, padarymo būdai yra fizinio smurto ar grasinimų panaudojimas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis. Pažymėtina, kad nei verbavimo, nei gabenimo atveju nenustatyta, kad R. D. būtų naudojęs fizinio smurto veiksmus ar grasinimus. Nustatant šiuos aptariamame straipsnyje nurodytus būdus svarbu nustatyti, kad jie padaryti siekiant, kad žmogus būtų išnaudojamas viena iš BK 147 straipsnyje nurodytų formų. Nenustačius tokio tikslo, veikos kvalifikavimas pagal minėtą straipsnį negalimas, o smurtas, grasinimai ar kitoks atėmimas galimybės priešintis turėtų būti kvalifikuojami kaip atskiros veikos (pvz., sveikatos sutrikdymas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas ir t. t.). Taigi, nors paties fizinio smurto prieš A. S. faktas ir buvo nustatytas (tačiau neaišku, kas tą smurtą vartojo), tai šioje konkrečioje byloje savaime nesuteikia pagrindo veiką kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis ir daryti išvadą, jog smurtas buvo naudojamas siekiant suvaržyti nukentėjusiojo laisvę.

3.7. R. D. nuosekliai teigė, kad neturėjo tyčios nukentėjusiuosius išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis, nesuvokė, kad skrajučių išnešiojimas, kurį dirbo kartu su kitais nukentėjusiaisiais, galėtų būti traktuojamas kaip priverstinis darbas nežmoniškomis sąlygomis. Teismas, kvalifikuodamas R. D. veiksmus, taip pat konstatavo, kad jis apgavo nukentėjusiuosius, nenurodęs jiems, kad darbas bus nelegalus, t. y. nepasirašius darbo sutarties, tačiau ir pats nuteistasis dirbo tokiomis pat sąlygomis (buvo ne darbdavys, o darbuotojas).

3.8. Dėl netinkamo BK 147(1) straipsnio 2 dalies taikymo kasatoriai nurodo, kad tam, kad veika būtų kvalifikuota kaip išnaudojimas priverstiniam darbui, būtina neatsiejamai vertinti tiek patį sandorį prekybos žmonėmis prasme, tiek veikos padarymo būdą, tiek ir pačią išnaudojimo sritį. Tikslus šių požymių visumos nustatymas padeda identifikuoti veikos priešingumą asmens laisvei. Aiškinant išnaudojimo priverstiniam darbui sampratą, būtina įvertinti ir tai, ar nukentėjusysis turėjo galimybę laisvai, savo nuožiūra palikti darbdavį, ar toks jo pasirinkimas buvo suvaržytas panaudojant fizinį, psichinį smurtą ar kitokią prievartą.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad „duomenų, kad nukentėjusieji būtų buvę suinteresuoti iškraipyti jiems žinomas faktines aplinkybes, nenustatyta, jie suinteresuotumo ar motyvo apkalbėti nuteistąjį neturėjo“, pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, nes nukentėjusiųjų parodymai nepagrįsti jokia objektyvia baudžiamosios bylos medžiaga. Išvadą, kad R. D. prieš A. S. panaudojo smurtą, teismai grindė tik nukentėjusiųjų parodymais. Nors paties fizinio smurto prieš A. S. faktas buvo nustatytas specialisto išvadoje, neaišku, kas tą smurtą pavartojo, nes niekas šio įvykio nematė. Jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina ir O. V. versijos, kad R. D. ją smaugė, kai ši ketino pabėgti prie Lietuvos ambasados. Nukentėjusioji jį apkalbėjo siekdama, kad R. D. būtų nuteistas, o jai būtų priteista neturtinė žala.

3.10. Teismai privalėjo aiškintis, ar nukentėjusieji turėjo galimybę laisvai, savo nuožiūra palikti darbdavį, ar toks jų pasirinkimas buvo suvaržytas panaudojant fizinį, psichinį smurtą ar kitokią prievartą. Apeliacinės instancijos teismas nesigilino į buvusios faktinės situacijos pobūdį, nepagrįstai ją vertino kaip R. D. nusikalstamus veiksmus, kad jis faktiškai kontroliavo nukentėjusius asmenis, kurie buvo jam skolingi už kelionę ir apgyvendinimą, ir taip neva buvo suvaržyta bei pažeista asmenų laisvė. Taip pat teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog nukentėjusieji nesikreipė į policijos pareigūnus, tik patvirtina, kad nuteistųjų kontrolės išraiška buvo efektyvi. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į dirbto darbo pobūdį (skrajučių nešiojimas), kasatorių vertinimu, akivaizdu, kad nukentėjusiųjų laisvė nebuvo apribota, jie rasdavo galimybių turėti laisvalaikį, todėl laisvai galėjo kreiptis į policijos pareigūnus ir pranešti, kad jie yra verčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis, t. y. kad jų atžvilgiu yra vykdoma nusikalstama veika. Byloje surinktiems įrodymams prieštarauja ir išvada, kad R. D. neleido name gyvenantiems asmenims naudotis mobiliojo ryšio telefonais, kad galima būtų susisiekti ar skambinti į Lietuvą, nes O. P. turėjo galimybę susisiekti su draugais, kurie padėjo pakeisti gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Kiti nukentėjusieji taip pat patvirtino, kad bendravo su artimaisiais. Asmens tapatybės dokumentų paėmimo versiją paneigia tai, kad O. P., O. N., G. Š., M. Š., Ž. S., A. R., I. R., liudytojai E. J. ir D. Č. laisvai išvyko iš jiems suteiktos gyvenamosios vietos ir atsisakė dirbti skrajučių mėtytojų darbą.

3.11. Teismai taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad R. D. kartu su K. K. atliko darbdavių ar vadovų funkcijas, nes R. D. kartu su kitais nukentėjusiaisiais dirbo tą patį skrajučių nešiotojo darbą, jis nebuvo jų darbdavys ar vadovas. R. D. nuosekliai teigė, kad pats buvo įdarbintas bendrovėje „E“, tai patvirtino ir jo banko sąskaitos išrašas, kuriame užfiksuota, jog minėta įmonė iš viso pervedė jam 4900 svarų sterlingų. Ši įmonė užsiima dėvėtų drabužių supirkimu (būtent minėtos įmonės skrajutes nešiojo nuteistasis ir visi jo bendradarbiai). Nors tokią aplinkybę įmonės vadovas V. N. ir paneigė, tačiau šią situaciją patvirtino viena iš nukentėjusiųjų O. V., ji 2015 m. rugpjūčio 14 d. apklausos metu paaiškino, kad K. K. buvo atsakingas už drabužių, paaukotų pagal skrajutes, surinkimą ir perduodavo juos vyrui vardu Evaldas. Dėl šių paaiškinimų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė.

3.12. „Nežmoniškų darbo sąlygų“ sampratos baudžiamieji įstatymai nepateikia, todėl ji turėtų būti nustatoma individualiai, pagal bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, nors skrajučių nešiotojo darbas ir nebuvo fiziškai lengvas, nes tekdavo daug vaikščioti, nukentėjusieji buvo informuoti, jog dirbs būtent minėtą fizinį darbą – nešios skrajutes. Atmestina ir išvada, kad nukentėjusiesiems buvo mokamas menkavertis atlyginimas, kurio neužtekdavo netgi maistui. Teismai nevertino aplinkybės, kad nukentėjusieji gaudavo algą atskaičius būsto nuomos mokesčius ir iš dalies dengiant skolą už kelionę, todėl nukentėjusieji galėjo gaunamus pinigus taupyti arba leisti savo asmeniniams poreikiams. Faktas, jog asmenims savaitei nepakakdavo 20–50 svarų sterlingų, patvirtina asmenų nesugebėjimą taupyti ir racionaliai naudoti pajamas (jų panaudojimą vartojant alkoholį ar narkotines medžiagas), nes jų iš tiesų pakakdavo tiek maistui, tiek buitiniams poreikiams tenkinti.

3.13. Dėl netinkamo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, jog nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2015 m. rugpjūčio 12 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendis paskelbtas 2020 m. kovo 19 d., tad bylos tyrimas ir nagrinėjimas truko ilgai ir yra virš ketverių metų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad teisė į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką buvo pažeista. Padaręs minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, siekdamas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, vertino nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą bei padarė pagrįstas išvadas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nors kaltinamųjų padaryti nusikaltimai yra sunkus ar labai sunkus, tačiau šie nusikaltimai yra mažiau pavojingi nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir netaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, paskirdamas R. D. bausmę, neatsižvelgė į visumą pirmiau nurodytų aplinkybių, taip pažeidė baudžiamojo proceso nuostatas.

3.14. Dėl laikino nuosavybės teisių į lėšas apribojimo pažymima, kad 4145 svarai sterlingų buvo paimti iš R. D. jo kratos metu ir apeliacinės instancijos teismas laikė juos bendrąja jungtine R. D. ir jo žmonos nuosavybe Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnio pagrindu, t. y. kaip po santuokos sudarymo įgytu turtu. Kasatoriai pažymi, kad R. D. su žmona susituokė 2016 m. rugsėjo 9 d., t. y. po kratos, todėl minėtos lėšos negali būti laikomos bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria civiliniams ieškiniams užtikrinti paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į 2016 m. sausio 14 d. asmens kratos metu pas R. D. rastus ir paimtus 4145 svarus sterlingų.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Š. Astrauskas atsiliepimu į nuteistojo R. D. ir jo gynėjos advokatės D. Višinskienės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Analogiško turinio teiginiais buvo paremtas nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas, kuris buvo išsamiai išnagrinėtas ir motyvuotai atmestas. Teismai pagrįstai R. D. veiksmus vertino kaip verbavimą. Baudžiamojoje byloje surinktais ir teismų įrodymais pripažintais duomenimis nustatyta, kad tiek pats R. D., tiek nuteistasis K. K. nukentėjusiuosius įkalbinėjo važiuoti dirbti į Jungtinę Karalystę. Pastariesiems buvo žadėtas nesunkus darbas, geros gyvenimo sąlygos, kelionės išlaidų apmokėjimas bei geras užmokestis. Šiuos veiksmus nuteistieji atliko tiek tiesiogiai, tiek per kitus asmenis. Taip nuteistieji atliko aktyvius veiksmus, kuriais bandė palenkti nukentėjusiųjų valią ir skatino juos veikti siūlomu būdu, ir toks veikimas atitinka verbavimo požymį.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pripažino, kad nukentėjusieji buvo verbuojami panaudojant apgaulę. Apgaulės požymis nebūtinai turi būti inkriminuotas tik tuo metu, kai nukentėjusiajam visa pateikiama informacija neatitinka tikrovės. Šis požymis gali būti nustatytas ir tuo atveju, kai asmeniui yra pateikiama tik iš dalies iškreipta informacija – nutylimi duomenys apie darbo vietą, sąlygas, atlyginimą ar poilsio galimybes. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistieji nutylėjo esmines, nukentėjusiųjų apsisprendimui įtakos turinčias aplinkybes, tai pagrįstai buvo įvertinta kaip apgaulė.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, motyvuotai pripažino, kad nukentėjusiųjų valia buvo palaužta pasinaudojus būtent jų pažeidžiamumu. Daugelis nukentėjusiųjų neturėjo darbo arba buvo vieninteliai šeimoje dirbantys asmenys, taip pat buvo jauno amžiaus, menko išsilavinimo, turėjo įsipareigojimų kreditoriams. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad jie dėl sunkios materialinės padėties, socialinių įgūdžių neturėjimo, jauno amžiaus negalėjo atsisakyti jiems nuteistųjų pateikto pasiūlymo vykti į užsienį. Būtent šios aplinkybės buvo pripažintos atskleidžiančiomis nukentėjusiųjų pažeidžiamumą.

4.4. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu nustatyta, kad nuteistasis nukentėjusiuosius apibūdindavo kaip asmenis, priklausančius žemiausiai socialinei grandžiai, tai patvirtino jo suvokimą apie šių asmenų pažeidžiamumą. Baudžiamojoje byloje taip pat buvo neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiųjų atvykimas į Jungtinę Karalystę buvo nulemtas prieš juos panaudotos apgaulės ir jiems būdingo pažeidžiamumo. Jau kelionės į Jungtinę Karalystę metu nukentėjusieji tapo priklausomi nuo kaltinamųjų. Nuteistasis R. D. sumokėjo už pastarųjų atvykimą į Jungtinę Karalystę, įpareigodamas nukentėjusiuosius šias išlaidas apmokėti iš būsimo darbo gaunamų pajamų. Taip nukentėjusieji, tik atvykę į užsienio valstybę, nemokėdami ten vartojamos kalbos ir neturėdami gyvenamosios vietos, tapo skolingi nuteistiesiems. Be to, iš dalies nukentėjusiųjų buvo paimti asmens dokumentai, darbo užmokestis nebuvo mokamas arba buvo itin nedidelis, jo neužteko pagrindiniams poreikiams patenkinti, į darbą nukentėjusieji, neturėdami pakankamai pajamų, turėjo važiuoti neteisėtai. Tai patvirtina, kad nukentėjusiųjų valia buvo palenkta pasinaudojant jų priklausomumu dėl susidariusių skolų už kelionę į Jungtinę Karalystę ir pragyvenimą. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyti aktyvūs R. D. veiksmai, kuriais jis realizavo BK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį. Jis aktyviai tiek pats, tiek per kitus asmenis verbavo nukentėjusiuosius vykti į Jungtinę Karalystę, juos įkalbinėjo, skatino, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, taip pat pastariesiems parūpino gyvenamąją vietą, organizavo ir apmokėjo kelionę į Jungtinę Karalystę. Tai patvirtina nuteistojo suvokimą ir norą veikti būtent jam inkriminuotu būdu.

4.5. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su tam tikromis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nesuteikia pagrindo teigti, kad tos aplinkybės nebuvo įrodytos teisės aktų nustatyta tvarka. Bylą nagrinėję teismai motyvuotai pripažino, kad R. D. prieš nukentėjusiuosius naudojo fizinį ir psichinį smurtą. Ši išvada pagrįsta nuosekliais ir vienas kitam neprieštaraujančiais nukentėjusiųjų parodymais, procesinių prievartos priemonių metu gautais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pripažino, kad vien tai, jog parodymus teikė asmenys, nukentėję nuo nagrinėjamų nusikalstamų veikų, nesuteikia pagrindo teigti, jog šių asmenų parodymai buvo nepatikimi.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas neginčijamai patvirtino, kad R. D. vaidmuo negalėjo būti prilyginamas nukentėjusiųjų padėčiai (neva jis pats dirbo tą patį darbą). Tiek nukentėjusiųjų parodymų, tiek elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautų duomenų pagrindu nustatyta, kad R. D. sprendė išimtinai su nukentėjusiųjų darbo organizavimu susijusius klausimus: įkalbinėjo nukentėjusiuosius vykti į Jungtinę Karalystę, vykdė jų paiešką, organizavo asmenų keliones į Jungtinę Karalystę, sprendė klausimus dėl nukentėjusiųjų kelionių, apgyvendinimo, darbo užmokesčio apmokėjimo, taip pat nustatė konkrečias darbo taisykles. Tokios nuteistojo atliktos funkcijos neatitiko paprasto skrajučių išnešiojimo.

4.7. Byloje tinkamai nustatyta ir konstatuota, kad nukentėjusiųjų darbo sąlygos buvo nežmoniškos. Tai reiškia, kad dėl tokių nuteistųjų sudarytų sąlygų buvo pažemintas nukentėjusiųjų orumas ir jie negalėjo patenkinti būtinų žmogiškųjų poreikių – pailsėti ir pavalgyti. Nustatyta, kad nukentėjusiesiems nebuvo mokamas jiems žadėtas atlyginimas, todėl gautų lėšų neužtekdavo maistui ir pragyvenimui, tekdavo maistą vogti iš parduotuvių, o į darbą važiuoti neteisėtai. Dėl darbo pobūdžio ir griežtos nuteistųjų kontrolės nukentėjusieji privalėjo nueiti ilgus atstumus, dėl to patirdavo didelį fizinį ir psichologinį diskomfortą. Nukentėjusiesiems išreiškus tam tikrą nepasitenkinimą dėl darbo sąlygų, jiems buvo grasinama, taip pat prieš juos buvo naudojamas ir fizinis smurtas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad R. D. su nukentėjusiaisiais iš dalies elgėsi kaip su savo nuosavybe ir vertė juos dirbti nežmoniškomis, į vergovę panašiomis sąlygomis.

4.8. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo prokuroras pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, remiantis kuriomis asmeniui turėtų būti skiriama švelnesnė, nei tai nustato baudžiamasis įstatymas, bausmė. Priešingai, aplinkybės, susijusios su nuteistojo šeimine padėtimi, darbo santykiais, teistumo nebuvimu, yra prilyginamos įprastinių aplinkybių kategorijai, kurios gali turėti įtakos bausmės skyrimui pagal BK specialiosios dalies sankcijos ribas, bet negali nulemti švelnesnės bausmės skyrimo BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais. R. D. padarė du nusikaltimus, priskirtinus sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Šie nusikaltimai buvo sietini su žmogaus laisvės varžymu panaudojant itin pavojingus būdus – asmenų verbavimą, apgaulę ir pasinaudojant asmens pažeidžiamumu. Taip buvo keliamas pavojus vienoms iš pagrindinių ir labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – asmens laisvei ir sveikatai. Baudžiamojoje byloje taip pat buvo nustatyta viena nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe, o jokių nuteistojo baudžiamąją atsakomybę švelninančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, tiek jo asmenybę charakterizuojantys duomenys neleidžia padaryti išvados, jog tiek jis pats, tiek jam inkriminuoti nusikaltimai pasižymėjo mažesniu nei BK 147 straipsnio 2 dalyje bei BK 147(1) straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikaltimų rūšiniu pavojingumu.

4.9. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo viso baudžiamojo proceso trukmę – nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Nors apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas beveik po penkerių metų nuo kaltinamojo akto perdavimo teismui, minėtą aplinkybę lėmė bylos sudėtingumas ir didelė apimtis. Tarptautinio pobūdžio nusikalstamos veikos, didelis skaičius nukentėjusiųjų ir liudytojų, kurių buvimo vieta buvo siejama su užsienio valstybėmis, bendradarbiavimas su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, dalis užsienio kalba gautų baudžiamosios bylos duomenų pateisino beveik penkerių metų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo R. D. ir jo gynėjos advokatės Dianos Višinskienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

7. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).

8. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismų priimtų procesinių sprendimų turinys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylai reikšmingi faktai būtų nustatyti nesilaikant įrodinėjimo tvarkos. Sutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, tačiau vien tai nesuteikia besąlygiško pagrindo jų parodymus vertinti kaip nepatikimus. Bylą nagrinėję teismai nenustatė esminių prieštaravimų nukentėjusiųjų parodymuose – visi jie nurodė tas pačias aplinkybes dėl bendravimo su R. D. ir jo bendrininkais, dėl jiems išsakytų pažadų, dėl kelionės, apgyvendinimo, vertimo dirbti nelegalų darbą, realių darbo sąlygų.

9. Be nukentėjusiųjų parodymų, nuteistojo kaltė grindžiama liudytojų I. S., E. J., D. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti byloje esantiems parodymams patikrinti, taip pat iš dalies liudytojų J. J., L. Š., K. Č. (B.) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš dalies kito nuteistojo A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis patvirtino teisme, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada apie A. S. padarytus kūno sužalojimus, savanoriško daiktų pateikimo, apžiūros, elektroniniais ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų, veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo duomenimis, duomenimis, gautais iš Jungtinės Karalystės vykdant teisinės pagalbos prašymą, ir kita rašytine bylos medžiaga.

10. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nepateikiami teisiniai argumentai, kuriais būtų paneigta pirmiau nurodytų įrodymų visumos įrodomoji reikšmė, tačiau fragmentiškai aptariami kai kurie atskiri bylos duomenys ir pateikiamas savas jų vertinimas. Minėta, kad tokia argumentacija nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo

11. R. D. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nustačius, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, apgaule ir pasinaudodamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno nukentėjusiuosius į Jungtinę Karalystę siekdamas išnaudoti juos priverstiniam darbui.

12. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusių asmenų arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2016 m. gegužės 25 d.).

13. Pažymėtina, kad prekyba žmonėmis tiek tarptautinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje traktuojama kaip vergijos forma ir pripažįstama vienu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimų. Plačiąja prasme prekyba žmonėmis suprantama kaip tam tikri sandėriai dėl žmogaus, siekiant jį pavergti ir paversti išnaudojimo objektu. Visuotinai žinomos žmogaus išnaudojimo formos, su kuriomis siejama prekyba žmonėmis, yra vergija, prostitucija ir kitos seksualinio išnaudojimo sritys, pornografijos gaminimas, priverstinis darbas ir paslaugos, elgetavimas, pavergimas už skolas, baudžiavinė padėtis, nelegalus įvaikinimas, įtraukimas į nusikalstamą veiklą, santuokinė vergija, nelegalus žmogaus organų transplantavimas.

14. Aiškinant prekybą žmonėmis pagal BK 147 straipsnį, pabrėžtini tokie esminiai šios nusikalstamos veikos sudėties elementai: priešingumas asmens laisvei; bent vienos iš alternatyvių veikų padarymas (verbavimas, pardavimas, pirkimas, gabenimas ir kt.); bent vieno iš alternatyvių veikos padarymo ir nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdų panaudojimas (fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu ir kt.); tyčinis veikos pobūdis ir jos padarymo tikslas – įtraukti kitą asmenį į tam tikrą išnaudojimo sritį; nukentėjusiojo sutikimas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kliudanti konstatuoti prekybos žmonėmis požymius. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu atsakyti į klausimą, ar teismai pagrįstai konstatavo išnaudojimo priverstiniam darbui tikslą, R. D. ir jo bendrininkų padarytų veiksmų priešingumą nukentėjusiųjų laisvei, jų verbavimo, apgaulės ir pasinaudojimo pažeidžiamumu ir priklausomumu faktus.

15. Aiškinant išnaudojimo priverstiniam darbui sąvoką pirmiausia remiamasi Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. birželio 28 d. konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ 2 straipsnio 1 dalimi, joje priverstinis ar privalomasis darbas apibrėžtas kaip bet koks darbas ar tarnyba, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Taigi neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018). Paties išnaudojimo priverstiniam darbui faktas nėra prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties požymis ir gali būti pagrindas taikyti kitą BK straipsnį, tačiau išnaudojimo aplinkybių nustatymas tokio pobūdžio bylose yra svarbus, nes leidžia spręsti apie išnaudojimo tikslo buvimą verbuojant asmenis, juos gabenant, laikant nelaisvėje ar atliekant kitus kaltinamiesiems pagal BK 147 straipsnį inkriminuotus veiksmus.

16. Pabrėžtina, kad asmens laisvė kaip saugoma vertybė suprantama ne tik kaip galimybė daryti kūno judesius, judėti erdvėje, pasirinkti buvimo vietą (fizinė laisvė), bet ir kaip asmens gebėjimas nuspręsti ir veikti savarankiškai, pasirinkti savo elgesio variantą, rinktis iš keleto apsisprendimo ir veikimo alternatyvų (valios laisvė). Pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia atimti galimybę pačiam pasirinkti elgesio variantą, priversti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas, palenkti jo valią, įgyti jo laisvę varžančią kontrolę ir pan. Pagal teismų praktiką asmens laisvės suvaržymas prekybos žmonėmis bylose gali būti susijęs tiek su visiška, tiek su daline kito žmogaus sprendimų ir veiksmų kontrole. Pvz., verbavimo pasinaudojant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu atvejais pirmiausia pažeidžiama asmens valios laisvė, o prievartinė tokios veikos esmė užmaskuota tam tikru kaltininko ir aukos susitarimu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių auka sutinka būti kontroliuojama ir išnaudojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03My01MTEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-73-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-73-511/2021">2K-7-73-511/2021</a>).

17. Verbavimas kaip prekybos žmonėmis požymis suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) padaryti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų jį kontroliuoti ir išnaudoti. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>, 2K-7-104/2019, 2K-13-719/2020).

18. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė gali pasireikšti tiek netikrų žinių pranešimu, tiek tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad auka vežama legaliai dirbti, o iš tikrųjų yra gabenama seksualiai išnaudoti), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., auka žino, kad gabenama dirbti prostitute, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada nutraukti prostitucijos veiklą ir pan.). Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ0LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-344-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-344-942/2016">2K-344-942/2016</a>, 2K-7-104/2019, 2K-13-719/2020).

19. Pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės ar socialinės situacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-290/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-290/2014">2K-290/2014</a>, 2K-432/2014, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018). Toks aiškinimas visiškai atitinka 2011 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/36/ES 2 straipsnio 2 punkte pateiktą šio požymio apibrėžimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į 2005 m. gegužės 16 d. Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis aiškinamajame rašte (83 p.) pateiktą aiškinimą, pagal kurį pažeidžiamumą gali lemti bet kokia sunki padėtis, kai žmogus yra priverstas pripažinti išnaudojimą. Vadovaujantis minėtu išaiškinimu, aukos pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies: fizinis, psichologinis, emocinis, šeimos santykių nulemtas, socialinis ar ekonominis. Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Be to, šis požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas. Ar tai būtų nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis, šios aplinkybės turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo pažeidžiamumą gali nulemti tiek viena, tiek kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios galimybę atsisakyti priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03My01MTEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-73-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-73-511/2021">2K-7-73-511/2021</a>). Taigi, tai, kad sunki turtinė, socialinė ar kitokia susiklosčiusi padėtis nėra vienintelė priežastis, dėl kurios asmuo priima tokį pasiūlymą, savaime nepašalina piktnaudžiavimo pažeidžiamumu fakto. Kartu pripažintina, kad teismai, nustatydami piktnaudžiavimo aukos pažeidžiamumu faktus, vertina ne tik nukentėjusiųjų susiklosčiusios padėties faktinę pusę, bet ir išnaudojimo, į kurį šie įtraukiami, turinį bei pasekmes jų likimui, taip pat visas kitas priežastis, paskatinusias priimti piktavališką pasiūlymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcyLTc4OC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-172-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-172-788/2021">2K-172-788/2021</a>).

20. Pasinaudojimas priklausomumu – tai specifinė psichinės prievartos rūšis, kai nukentėjusiajam tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, jog norint išvengti tam tikrų nemalonumų jis privalo paklusti kaltininko, nuo kurio priklauso, valiai. Prekybos žmonėmis, taip pat ir priverstinio darbo atvejais tai gali būti priklausomumas, kylantis tiek iš teisinių, tiek ir iš faktinių santykių, kai vieno žmogaus gerovė (padėtis) priklauso nuo kito žmogaus valios. Šios kategorijos bylose pasinaudojimas priklausomumu gali pasireikšti ir kaip piktnaudžiavimas asmens laisvę varžančia padėtimi, pvz., atėmus tapatybės dokumentus, kelionės bilietus, kitokius svarbius dokumentus, kuriais iš esmės apribojama nukentėjusiojo judėjimo galimybė, taip pat ir tada, kai nukentėjusysis, siekiant nukentėjusiojo išnaudojimo, kaltininko veiksmais paverčiamas skolininku ir dėl to tampa nuo jo priklausomas, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03My01MTEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-73-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-73-511/2021">2K-7-73-511/2021</a>).

21. Kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nustatė nurodytus prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymius, atmestini. Teismų nuosprendžiuose išsamiai atskleista prekybai žmonėmis būdinga žmonių verbavimo ir gabenimo į užsienio valstybę priverstinai dirbti schema. Nustatyta, kad nukentėjusieji sutiko vykti į Jungtinę Karalystę siekdami užsidirbti, tikėdamiesi gauti vietą apsistoti, taip pat kad bus apmokėta jų kelionė. Visi nukentėjusieji buvo atsidūrę sunkioje materialinėje padėtyje, neturėjo pajamų, buvo išlaikomi tėvų, artimųjų, daugelis jų neturėjo patikimo pajamų šaltinio, į Jungtinę Karalystę vyko nemokėdami anglų kalbos. R. D. sąmoningai ieškojo būtent tokių žmonių. Antai užfiksuotuose asmeniniuose pokalbiuose su kitais nuteistaisiais R. D. nukentėjusiuosius įvardydavo kaip „našlaičius“, „asiliukus“, „kaimiečius“ ir kt., buvo išreiškęs pageidavimą, kad būsimi darbuotojai būtų „biedni, našlaičiai“. Kai buvo verbuojami vykti į Jungtinę Karalystę, nukentėjusieji buvo apgaunami dėl jiems siūlomo užmokesčio ir darbo sąlygų. Nė vienam nukentėjusiajam nebuvo atskleistos tikrosios būsimo nelegalaus darbo aplinkybės – pragyventi nepakankamas užmokestis, reikalavimas į darbą vykti nesumokant už viešąjį transportą, smurto naudojimas nepaklusnumo atveju, kliūčių sudarymas (paimant asmens dokumentus) norintiems grįžti į Lietuvą ir kt. Nuteistasis nukentėjusiųjų priklausomumą įgydavo apmokėdamas jų kelionės išlaidas ir suteikdamas gyvenamąją vietą, o už tai nukentėjusieji turėjo jam „atidirbti“. Nekelia abejonių, kad nuteistasis, žinodamas, kad atvykę į Jungtinę Karalystę asmenys iš karto taps jam skolingi, neturės kitos gyvenamosios vietos, nemokės anglų kalbos, jau verbavimo stadijoje numatė, kad, pasinaudodamas tokia jų priklausoma padėtimi ir pažeidžiamumu, galės primesti jiems savo valią, o nukentėjusieji neturės realaus pasirinkimo, kaip tik paklusti jam. Pagal minėtas byloje nustatytas aplinkybes teismai turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti R. D. veiksmuose asmenų verbavimo, apgaulės, piktnaudžiavimo pažeidžiamumu ir priklausomumu faktus, suvaržytą nukentėjusiųjų laisvę pasirinkti jiems priimtiną elgesio variantą.

22. Priešingai nei teigia kasatoriai, gabenimo požymis taip pat nustatytas pagrįstai. Byloje nustatyta, kad R. D. ne tik suderindavo nukentėjusiųjų nuvežimo į Jungtinę Karalystę detales, tačiau ir apmokėdavo jų kelionės išlaidas, nuolat bendraudavo su pervežimo paslaugas teikiančios bendrovės atstovais (K. Č.). Pažymėtina, kad konstatuojant gabenimo požymį nebūtina nustatyti, kad pats kaltininkas tiesiogiai atliktų nukentėjusiųjų pervežimą, plukdymą, skraidinimą ar pan. Pakanka nustatyti, kad kaltininkas kontroliavo asmenų transportavimą, todėl atsižvelgus į pirmiau nurodytas teismų nustatytas aplinkybes pritartina išvadai, kad R. D. veiksmai atitinka asmenų gabenimo BK 147 straipsnio prasme požymį.

23. Esminis kasacinio skundo argumentas yra tai, kad R. D. veiksmai apskritai negali būti vertinami kaip susiję su išnaudojimu priverstiniam darbui. Ši gynybos pozicija byloje paneigta. Byloje konstatuota, kad R. D. nuo pat pradžių (pradėdamas bendrauti su nukentėjusiaisiais dėl jų kelionės į Jungtinę Karalystę) žinojo, kokį darbą ir kokiomis sąlygomis dirbs nukentėjusieji, žinojo, kad šie bus nuo jo priklausomi tiek materialiai (dėl susikaupusių skolų už kelionę bei apgyvendinimą), tiek psichologiškai, kad iš anksto sutartų darbo sąlygų nebus laikomasi (bus mokamas gerokai mažesnis atlygis, verčiama važiuoti viešuoju transportu be bilietų, darbas bus nelegalus). Nukentėjusieji, kai buvo įgytas jų materialinis ir psichologinis priklausomumas, pasinaudota jų pažeidžiamumu bei anglų kalbos nemokėjimu, buvo verčiami dirbti jiems nurodytą darbą, o nepaklusę ar netinkamai dirbantys buvo drausminami smurtaujant ar grasinant smurtu. Taigi pradėję dirbti nukentėjusieji neturėjo galimybės laisvai nutraukti darbą, užsiimti kita veikla. Todėl konstatuotina, kad teismai pagrįstai nustatė, jog R. D. jam inkriminuotus veiksmus padarė siekdamas išnaudoti verbuojamus asmenis priverstiniam darbui.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad R. D. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 147(1) straipsnio 2 dalies taikymo

25. Pagal BK 147(1) straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus šio kodekso 147 straipsnyje nurodytus būdus neteisėtai vertė žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą. Veika kvalifikuojama pagal šio straipsnio 2 dalį, kai asmuo buvo verčiamas dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis.

26. Minėta, kad Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. birželio 28 d. konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia priverstinį darbą kaip bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Taigi tai neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas prieš savo valią, varžant jo pasirinkimo laisvę. Tokio varžymo būdai yra identiški tiems, kurie nurodyti prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnis) normoje, taigi jie gali būti susiję tiek su tiesioginiu smurtiniu poveikiu asmeniui, tiek ir su nesmurtiniais metodais priversti asmenį elgtis prieš savo valią: apgaule, pasinaudojimu priklausomumu ar pažeidžiamumu ir kt.

27. R. D. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K. K., pasinaudodamas asmenų, užverbuotų dirbti Jungtinėje Karalystėje, pažeidžiamumu ir priklausomumu, taip pat grasindamas jiems fiziniu smurtu ir naudodamas fizinį smurtą, vertė juos dirbti nelegalų skrajučių platinimo darbą nežmoniškomis sąlygomis. Kasaciniame skunde ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama su teismų išvadomis, kad nukentėjusieji buvo verčiami dirbti darbą ir kad jie dirbo nežmoniškomis sąlygomis. Kasacinio skundo argumentai pagrįsti tik iš dalies.

28. Dėl pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir priklausomumu verčiant dirbti jiems nurodytą darbą teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė, todėl išdėstytų argumentų nekartoja. Kasacinio skundo teiginiai, kad jokie objektyvūs bylos duomenys neįrodo smurto panaudojimo prieš nukentėjusiuosius, taip pat atmestini kaip neatitinkantys bylos duomenų. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė analogiškus nuteistojo argumentus (nuosprendžio 29, 30 punktai), nuosekliai išdėstė ir vertino tiek nukentėjusiųjų parodymus dėl R. D. smurtinių veiksmų, tiek kitus tai pagrindžiančius įrodymus: liudytojų parodymus, medicinos specialisto išvadą, tarpusavio susirašinėjimo išrašus. Kasacinio skundo argumentai nepagrindžia išvados, kad teismai minėtus įrodymus įvertino netinkamai.

29. Argumentai, kad nukentėjusieji galėjo kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas Jungtinėje Karalystėje, taip pat nepaneigia teismų išvadų dėl priverstinio darbo. Jau minėta, kad R. D. sąmoningai ieškojo pažeidžiamų žmonių nelegaliam darbui, įgijo jų kontrolę, nukentėjusieji nemokėjo anglų kalbos, todėl ir jų galimybės gintis vienasmeniškai, kolektyviai ar kreipiantis į teisėsaugą buvo maksimaliai apribotos. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ir prekybos žmonėmis atveju, išnaudojimui priverstiniam darbui konstatuoti nėra būtina, kad verčiamas dirbti asmuo būtų visiškai praradęs laisvę. Pakanka nustatyti ir dalinį tokio asmens laisvės suvaržymą, nesuderinamą su normaliais darbo santykiais civilizuotoje visuomenėje.

30. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad ir pats nuteistasis dirbo tą patį darbą, kaip ir nukentėjusieji, ši gynybinė pozicija motyvuotai paneigta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Ištyręs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. D. su kitu nuteistuoju spręsdavo, kiek sumokėti už darbą nukentėjusiesiems, sudarydavo darbo maršrutus, dalydavo žemėlapius, taigi, iš esmės atliko darbdavio funkcijas. Be to, byloje esančiais įrodymais patvirtinta ir tai, kad R. D. apgaudinėjo nukentėjusiuosius, duodavo šiems daugiau skrajučių, sakydavo, kad pinigai bus pervesti per banką ir t. t. Nukentėjusieji taip pat patvirtino, kad pats R. D. skrajučių nedalydavo. Aplinkybė, kad nuteistasis gyveno kartu su nukentėjusiaisiais, priešingai, ne paneigia, o patvirtina nukentėjusiųjų išnaudojimo priverstiniam darbui faktą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, gyvenimas kartu, buvimas arti nukentėjusiųjų R. D. buvo vienas iš būdų juos kontroliuoti.

31. Konstatuotina, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai pagrįstai nustatė R. D. veiksmuose išnaudojimo priverstiniam darbui nusikaltimo sudėties požymius. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos išvadai dėl to, kad nukentėjusieji buvo išnaudojami nežmoniškomis sąlygomis.

32. Vertimo dirbti nežmoniškomis sąlygomis požymis byloje konstatuotas remiantis tuo, kad nukentėjusieji gaudavo gerokai mažesnį užmokestį už darbą, nei buvo sutarę, dėl to jiems trūko pinigų maistui, jie buvo priversti vogti maistą iš parduotuvių, turėjo važiuoti į darbą viešuoju transportu nesumokėję už bilietą ir dėl to jautė gėdą ir baimę, darbo metu nuvargdavo, jiems skaudėdavo kojas, laisvadienių beveik neturėjo.

33. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra detalizuota, kokios sąlygos BK 147(1) straipsnio 2 dalies prasme laikomos nežmoniškomis, šis požymis yra vertinamasis. Aiškinant darbo nežmoniškomis sąlygomis sąvoką, atkreiptinas dėmesys į savo turiniu analogiškos ypatingai išnaudojamo darbo sąlygų sąvokos apibrėžimą, pateiktą 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2009/52/EB, kuria nustatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio i punktą ypatingai išnaudojamo darbo sąlygos – tai darbo sąlygos, įskaitant tas sąlygas, kurios atsiranda dėl diskriminacijos dėl lyties ar kitų priežasčių, kai yra labai didelė disproporcija, palyginti su teisėtai dirbančių darbuotojų darbo sąlygomis, ir kai jos, pavyzdžiui, daro poveikį darbuotojų sveikatai bei saugai ir yra nesuderinamos su žmogaus orumu.

34. Kaip jau minėta, BK 147(1) straipsnio 2 dalyje nurodytas požymis „nežmoniškos sąlygos“ yra vertinamasis, todėl ar konkrečias sąlygas, kuriomis asmuo buvo verčiamas dirbti ar teikti paslaugas, pripažinti nežmoniškomis, kiekvieną kartą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes. Kad būtų galima taikyti šį požymį, turėtų būti nustatytas faktas, jog nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir jam buvo sukeliamos dvasinės ar fizinės kančios, nesuteikiant galimybės patenkinti būtinų žmogiškųjų poreikių, tokių kaip miegas, poilsis, pavalgymas, gamtinių reikalų atlikimas, laisvalaikis po darbo valandų, bendravimas su šeima, artimaisiais ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDItNjI4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-42-628/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-42-628/2021">2K-42-628/2021</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03My01MTEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-73-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-73-511/2021">2K-7-73-511/2021</a>).

35. Iš byloje esančių nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie į darbą keldavosi įprastai 5–6 valandą ryto ir grįždavo į gyvenamąją vietą apie 19–20 valandą. Dauguma nukentėjusiųjų parodė, kad per dieną nueidavo 15–20 kilometrų ir išdalydavo 1000–1200 skrajučių. Kai kuriems nukentėjusiesiems už darbą buvo mokama 20 svarų sterlingų per savaitę, kitiems – 50 ir daugiau, iš šios sumos dar būdavo išskaičiuojami 3 svarai sterlingų už dujas. Taip pat buvo stengiamasi riboti nukentėjusiųjų bendravimą su artimaisiais ir draugais (atjungiamas internetas, ribojamas naudojimasis telefonu), netinkamai atlikę darbą nukentėjusieji būdavo drausminami fizinėmis bausmėmis ir panaudojant psichologinį smurtą, grasinimus. Visos šios aplinkybės išdėstytos skundžiamuose teismų sprendimuose.

36. Sutiktina su kasacinio skundo pozicija, kad nukentėjusieji žinojo, kokį darbą jiems teks dirbti ir kad jis nebus fiziškai lengvas. Vidutiniškai nueinamas 15–20 kilometrų atstumas yra didelis, tačiau skrajučių dalijimo veiklos specifika yra būtent tokia ir nukentėjusieji, kaip ir nustatyta teismų, važiavo dirbti būtent tokio darbo. Nors nukentėjusieji ir dirbdavo ilgą laiką, tačiau iš jų parodymų matyti, kad dauguma jų gaudavo laisvadienių (vieną, du per mėnesį), o ir darbo metu kai kurie nukentėjusieji laiką leisdavo parke, nedirbdavo, skrajutes išmesdavo, tiesiog vaikščiodavo mieste ir t. t. Nukentėjusiesiems už darbą, nors ir nedidelis, buvo mokamas atlyginimas (20–50 svarų sterlingų per savaitę). Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusieji būtų gyvenę antisanitarinėmis sąlygomis, nešildomoje, drėgnoje patalpoje, nebūtų turėję galimybių nusiprausti, pasigaminti maisto, neturėtų galimybės išsimiegoti ar pan. Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad nukentėjusiųjų darbo ir (pra)gyvenimo sąlygos iš tiesų buvo sudėtingos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti prilyginamos nežmoniškoms sąlygoms BK 147(1) straipsnio 2 dalies prasme.

37. Nenustačius vertimo dirbti nežmoniškomis sąlygomis požymio, R. D. nusikalstama veika perkvalifikuotina pagal BK 147(1) straipsnio 1 dalį, paskiriant naują bausmę.

38. Toks pat sprendimas priimtinas ir dėl K. K., kuris, kaip ir R. D., nuteistas pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį. Nors dėl šio nuteistojo kasacinis skundas nepaduotas, remiantis BPK 376 straipsnio 2 dalimi, jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų.

39. Minėtų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimas nedaro įtakos galutinėms jiems paskirtoms bausmėms, nes galutinės bausmės buvo paskirtos subendrinus pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir BK 147(1) straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme (paskirta pagal BK 147 straipsnio 2 dalį) apimant švelnesnę.

40. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad teismai nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų vertindami byloje surinktus įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, atitinkančias pagrindinės išnaudojimo priverstiniam darbui nusikaltimo sudėties (BK 147(1) straipsnio 1 dalis) požymius, tačiau nepagrįstai nustatė šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančią aplinkybę, t. y. kad nukentėjusieji priverstiniam darbui buvo išnaudojami nežmoniškomis sąlygomis. Ši baudžiamojo įstatymo taikymo klaida taisytina šalinant minėtą aplinkybę iš teismų nuosprendžių ir perkvalifikuojant nuteistųjų veikas pagal BK 147(1) straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

41. Kasaciniu skundu prašoma tuo atveju, jeigu bus atmesta kasacinio skundo dalis dėl R. D. nuteisimo, palikti galioti pirmosios instancijos teismo BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu paskirtą bausmę. Šis prašymas netenkintinas.

42. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, 2K-377-489/2018, 2K-119-689/2020 ir kt.).??????

43. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. D., pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje nustatyta, bausmę. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo yra praėję daug laiko, baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, nors byla nėra sudėtinga, per tą laiką nuteistasis naujų nusikalstamų veikų nepadarė, neteistas, dirba, turi šeimą, taigi jo socialiniai ryšiai yra tvirti.

44. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bausmę R. D. paskyrė remdamasis baudžiamajame įstatyme nurodytomis sankcijomis. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyrė išskirtinį dėmesį nuteistojo asmenybę ir šeiminę padėtį apibūdinančioms aplinkybėms, bet nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, pagrindžiančių mažesnį nuteistojo ar jo padarytų nusikaltimų pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nėra duomenų, jog baudžiamasis procesas buvo vilkinamas ar truko nepateisinamai ilgą laiką. Tokią savo išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad penkerių metų baudžiamojo proceso trukmę pateisina bylos sudėtingumas ir didelė apimtis, nuteistiesiems inkriminuotų tarptautinio pobūdžio nusikalstamų veikų pobūdis ir specifika: tai, kad dalis tyrimui reikšmingos informacijos buvo Jungtinėje Karalystėje, todėl procesiniai veiksmai buvo atliekami ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir užsienio valstybės teritorijoje; byloje yra daug liudytojų, atlikta daug ikiteisminio tyrimo veiksmų; reikalingi duomenys buvo gaunami ir iš užsienio valstybės įstaigų, todėl gautus dokumentus reikėjo versti iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą; baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas; teisminis bylos nagrinėjimas vyko pakankamai intensyviai, tarp teisiamųjų posėdžių nebuvo daromos ilgai trunkančios pertraukos, o bylos nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių, t. y. didelės bylos apimties, gynėjų užimtumo kitose bylose bei negalėjimo dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose dėl ligos ir kt.; dalis nukentėjusiųjų ir liudytojų buvo užsienio valstybėse, dalis jų šaukiami neatvykdavo į teismo posėdžius. Dėl to konstatuota, kad nėra pagrindo daryti išvadą dėl nuteistųjų teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo.

45. Su apeliacinės instancijos teismo vertinimu sutiktina. Vien tik aplinkybėmis, susijusiomis su nuteistojo asmenybe ir jo socialiniais ryšiais, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti grindžiamas. O pernelyg ilgo baudžiamojo proceso aplinkybė gali lemti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą tais atvejais, kai yra pagrindas daryti išvadą, kad yra pažeista kaltinamojo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir kad tai yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.?

46. Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė yra vertinamasis kriterijus, todėl įstatymų leidėjas nenurodo konkretaus termino, rodančio, kad kaltinamojo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką iš tikrųjų pažeista. Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama pernelyg ilgo baudžiamojo proceso trukmė ir jos įtaka kaltinamojo teisinei padėčiai, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje: konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo laikas, ir pan. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, ilga baudžiamojo proceso trukmė buvo konstatuota formaliai nurodant, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip ketveri metai. Panaikindamas šią nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas įvertino priežastis, dėl kurių baudžiamasis procesas užsitęsė, ir pripažino jas pagrįstomis, buvo įvertintas bylos sudėtingumas, nagrinėjamų teisinių klausimų sudėtingumas, bylos pobūdis ir kt. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nes jos yra pagrįstos ir išsamiai motyvuotos, o kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą.

Dėl kitų kasacinio skundo klausimų

47. Kasaciniame skunde pateiktas prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į R. D. asmens kratos metu rastus 4145 svarus sterlingų ir grąžinti šias lėšas jų savininkei S. R. netenkintinas.

48. Galimybė skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą įtariamajam siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį nustatyta BPK 151 straipsnyje. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad ši priemonė panaikinama prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu tampa nebereikalinga. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė R. D. asmens kratos metu surastus 4145 Jungtinės Karalystės svarus sterlingų ir 70 pensų panaudoti atlyginant byloje pareikštus ir teismo patenkintus civilinius ieškinius, todėl paliko galioti laikiną nuosavybės teisės į minėtas lėšas apribojimą. Nesutikdamas su tokiu sprendimu nuteistasis apeliacinės instancijos teismo prašė grąžinti šiuos pinigus jo žmonai, nes nurodyta pinigų suma buvo jos, o ne nuteistojo nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti šį nuteistojo prašymą, konstatavo, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, todėl pagrįstai buvo nukreiptas į civilinių ieškinių atlyginimą.

49. Kasaciniame skunde pažymima, kad R. D. santuoka buvo sudaryta vėliau, nei asmens kratos metu buvo surasti ir paimti pinigai, todėl jie negali būti laikomi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir turi būti grąžinti jų savininkei, t. y. dabartinei jo žmonai. Kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu jo sutuoktinė buvo pateikusi prašymą grąžinti šiuos pinigus, tačiau jis nebuvo išspręstas.

50. Pažymėtina, kad kasatoriaus pozicija dėl jo asmens kratos metu surastų pinigų priklausomybės yra grindžiama deklaratyvia nuostata, kad pinigai buvo ne jo, bet tuo metu dar tik būsimos jo žmonos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens kratos metu surastų ir paimtų pinigų priklausomybė byloje nekėlė abejonių, o nuteistojo sutuoktinės pateiktas prašymas nesudaro pagrindo manyti kitaip. Kasatorius viso proceso metu nepateikė jokių konkrečių duomenų, kurie patvirtintų jo poziciją. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo R. D. asmens kratos metu surasti pinigai būtų nepagrįstai nukreipti patenkintiems nukentėjusiųjų civiliniams ieškiniams atlyginti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendį.

R. D. ir K. K. padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 147(1) straipsnio 1 dalį.

R. D. pagal BK 147(1) straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinti su R. D. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir paskirti jam galutinę bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams.

K. K. pagal BK 147(1) straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinti su K. K. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir paskirti jam galutinę bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams.

Pašalinti iš teismų nuosprendžių aplinkybę, kad nukentėjusieji buvo verbuojami, gabenami ir verčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis.

Kitą Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio, pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Olegas Fedosiukas