Dėl nuosavybės teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-636/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 30.6;

95.3; 116.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens I. Z. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. K., L. N., D. K., G. V. (G. V.) ir A. M. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai AB „Velga“ dėl nuosavybės teisių gynimo; tretieji asmenys: VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, D. L., I. Z., G. Z..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1994 m. gegužės 30 d. aktu visas reorganizuojamos į akcinę bendrovę,,Velga“ valstybinės elektrotechnikos gamyklos,,Velga“ apskaitoje 1994 m. balandžio 1 d. buvęs turtas ir nuosavybė (nominalus valstybinis kapitalas, nominalus akcinis kapitalas ir atskiroje eilutėje nurodytas valstybinio kapitalo rezervas, kurį sudarė bendrabutis, esantis (duomenys neskelbtini)), buvo perduoti bendrovės steigėjų funkcijas atliekantiems akcininkams.

Ieškovų teigimu, AB „Velga“ neteisėtai kartu su kitu turtu perėmė nuosavybėn bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini), kurį, kaip valstybės turtą, valstybinė elektrotechnikos gamykla,,Velga“ valdė tik patikėjimo teise; toks turtas negalėjo būti nei akcionuotas, nei privatizuotas; jis turėjo likti neprivatizuota valstybinio turto dalimi ir taip būti apskaitomas privatizuotos įmonės balanse. Ieškovų įsitikinimu, bendrabučio su jame privatizuotais bei neprivatizuotais kambariais ir visomis bendro naudojimo bei namo funkcionavimą užtikrinančiomis pagalbinėmis patalpomis perdavimas atsakovo nuosavybėn prieštaravo tiek tuo metu galiojusiems įstatymams (Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymui, Butų privatizavimo įstatymui), tiek poįstatyminiams teisės aktams, todėl šis turtas turi būti grąžintas valstybės nuosavybėn. Tvirtindami, kad, perdavus bendrabutį atsakovui, jie, kaip ir kiti ginčo bendrabučio gyventojai, jame esančių butų savininkai, neteko teisės naudotis namo (bendrabučio) bendro naudojimo ir pagalbinėmis patalpomis, kuriose sumontuoti visi namą aptarnaujantys įrenginiai, ieškovai prašė panaikinti valstybinės elektrotechnikos gamyklos „Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei „Velga“ 1994 m. gegužės 30 d. akto dalies „Nuosavybė“ 1.4 punktą – „valstybinio kapitalo rezervas 21 785 Lt, tame tarpe bendrabutis – 21 785 Lt“ ir šio akto dalyje „Turtas“ 1.1 punkte „pagrindinės priemonės, tame tarpe pastatai ir statiniai“ nurodytą turto vertę sumažinti 21 785 Lt suma, t.y. iki 1 246 044 Lt, o pagrindinių priemonių vertę – iki 2 909 480 Lt.

Kartu ieškovai nurodė, kad nors apie ginčo patalpų suformavimą atskirais objektais ir nuosavybės į juos įregistravimą AB,,Velga“ vardu sužinojo 2000 m. gegužės mėnesį ir tuo metu pradėjo ginti savo pažeistas teises, tačiau apie 1994 m. gegužės 30 d. ginčo turto perdavimo AB,,Velga“ aktą sužinojo ir su jo turiniu susipažino tik 2003 metais, kai šį dokumentą civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05 pateikė atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas; ieškovų teigimu, nė vienas iš jų nebuvo AB,,Velga“ akcininkas, todėl neturėjo galimybės kontroliuoti bendrovės privatizavimo, be to, tam nebuvo jokio pagrindo, nes įstatyme buvo draudžiama privatizuoti bendrabučius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2008 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą pakeitė: pripažino, kad 1994 m. gegužės 30 d. Valstybinės elektrotechnikos gamyklos,,Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei,,Velga“ aktu (1.4 punktas), akcinė bendrovė,,Velga“ neteisėtai įgijo nuosavybės teisę į valstybinio kapitalo rezervą – 21 785 Lt vertės bendrabutį; kitą teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta panaikinti 1994 m. gegužės 30 d. Valstybinės elektrotechnikos gamyklos,,Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei,,Velga“ akto 1.4 punktą, paliko nepakeistą.

Byloje nustatyta, kad 1994 m. gegužės 30 d. aktu, vadovaujantis Valstybinių įmonių įstatymo 4 straipsnio 4 punktu, visas reorganizuojamos į akcinę bendrovę,,Velga“ Valstybinės elektrotechnikos gamyklos,,Velga“ turtas ir nuosavybė, buvę jos apskaitoje 1994 m. balandžio 1 d., buvo perduoti bendrovės steigėjų funkcijas atliekantiems akcininkams. Nuosavybėn perduotas ir valstybinio kapitalo rezervas – 21 785 Lt įvertintas bendrabutis (Akto skiltis,,Nuosavybė“, 1.4 punktas). Nors minėtame akte nenurodytas privatizuojamo bendrabučio plotas, tačiau Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 13/17138 yra duomenų, kad bendrabučio, įtraukto į apskaitą kapitalo rezerve neindeksuota verte 21 785 Lt, bendras plotas yra 3419,10 kv. m. Viešbučio patalpos (631 410 Lt vertės 841,02 kv. m plotas) suformuotos kaip atskiras vienetas, įregistruotos 1994 m. balandžio 7 d. ir nurodytam bendrabučiui nepriskirtos. 2000 m. balandžio 13-18 d., ginčo bendrabutyje suformavus naujus 28 nekilnojamojo turto vienetus, šios patalpos, įvardijant jas pagalbinėmis, įregistruotos nekilnojamojo turto registre ir 2001 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise perleistos trečiajam asmeniui D. L. Nurodytas sandoris ginčijamas civilinėje byloje Nr. 2A-8/2006 (byla sustabdyta iki bus išspręsta ši civilinė byla) pagal ieškovų ir kitų bendrabučio butų savininkų, ginančių nuosavybės teises į bendrą turtą, ieškinį. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad ieškovai, ginčydami bendrabučio patalpų privatizavimą, atliktą 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo akcinei bendrovei,,Velga“ aktu, į teismą su ieškiniu dėl šio privatizavimo akto neteisėtumo kreipėsi 2005 m. kovo 19 d., pateikdami teismui ir šį aktą.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog ginčo bendrabutis buvo perduotas AB,,Velga”, pažeidžiant tuo metu galiojusius įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus (CPK 178 straipsnis), bei pažymėjo, kad ieškovai patikslintame ieškinyje patys išsakė abejones dėl tokių pažeidimų; ikiteisminis tyrimas dėl ginčo bendrabučio perdavimo aplinkybių AB,,Velga” yra baigtas, nenustačius nusikaltimo sudėties; AB,,Velga” atlikta ginčo bendrabučio patalpų teisinė registracija nenuginčyta. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovų teiginį, kad, ginčo bendrabutį įregistravus kaip valdomą patikėjimo teise valstybinį turtą, šis turtas negalėjo būti privatizuojamas ar akcionuojamas, o turėjo likti neprivatizuotino valstybinio turto dalimi AB,,Velga” balanse. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, jog Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad privatizuojamos įvairaus pobūdžio įmonės, taip pat ir pramonės, valstybinis turtas negalėjo būti valdomas kitaip, kaip tik patikėjimo teise. Be to, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, koks turtas negalėjo būti privatizuojamas. Ginčo bendrabutis į nurodytą sąrašą nepateko. Atkreipęs dėmesį į tai, kad byloje yra duomenų, jog, 1993 m. atlikus ginčo bendrabučio pastato patalpų teisinę registraciją, dalis patalpų buvo įregistruotos kaip viešbutis, teismas pripažino ieškovų tvirtinimą, kad ginčo bendrabutis visas priklausė žinybiniam butų fondui, neatitinkančiu faktinių bylos aplinkybių. Teismo nuomone, nurodytos faktinės bylos aplinkybės lemia Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. 335 „Dėl įmonių žinybinio butų fondo apskaitos“ bei 1992 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 410 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“ taikymo specifiką dėl ginčo bendrabučio. Kartu teismas pažymėjo, kad nurodytų Vyriausybės nutarimų taikymas ieškovų ir atsakovo santykiams buvo aptartas įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 11 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-957-53/2005, todėl, remdamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu, plačiau šiuo klausimu nagrinėjamoje civilinėje byloje nepasisakė. Nustatęs, kad ieškovai savo reikalavimą kildina iš neįgyvendintos galimybės privatizuoti likusias ginčo bendrabučio patalpas savo reikmėms ir jomis naudotis CK 4.82 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas darė išvadą, jog tokiomis aplinkybėmis ieškovai apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti tada, kada buvo atsisakyta leisti jiems privatizuoti ginčo bendrabučio patalpas. Atkreipęs dėmesį į tai, kad byloje yra duomenų, jog dėl dalies pagalbinių ginčo bendrabučio patalpų privatizavimo ieškovai kreipėsi dar 1995 m. gegužės mėnesį, o atsakymą, kad egzistuoja ginčijamas 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo aktas, ieškovai gavo gerokai anksčiau, nei įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, teismas konstatavo, kad ieškovai, kreipdamiesi su ieškiniu į teismą 2005 m. kovo 16 d., jau buvo praleidę įstatyme nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą savo reikalavimui pareikšti. Teismas sprendė, kad praleistas ieškinio senaties terminas yra pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nuspręsdama pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymėjo, kad Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyti privatizavimo objektai, kuriems šio įstatymo nuostatos netaikomos. Tokiems neprivatizuojamiems objektams buvo priskirtas valstybinis butų fondas, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant šio fondo butų privatizavimo klausimą, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu negali būti vadovaujamasi, tokių butų privatizavimą reglamentavo 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Butų privatizavimo įstatymui įgyvendinti buvo priimti poįstatyminiai teisės aktai. Vienas jų – Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarimas Nr. 410,,Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“, pagal kurio 1 punktą įmonės, įstaigos ir organizacijos kartu su miestų ir rajonų valdybomis buvo įpareigotos iki 1992 m. liepos 1 d. apskaityti pagal nustatytą formą visus neprivatizuotus bendrabučius. Šio nutarimo 2.1 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos gali perduoti, o miestų, rajonų valdybos privalo įtraukti į savo balansą neprivatizuotus bendrabučius kartu su jų eksploatavimo gamybine baze, įrengimais ir inventoriumi. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytoje nuostatoje nebuvo nustatyta prievolės perduoti bendrabučius miestų ar rajonų valdyboms, tačiau laikė, jog tai nereiškia, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos, išlaikydamos bendrabučius savo balanse ir neperduodamos jų nustatyta tvarka savivaldybėms, įgijo teisę juos (bendrabučius) privatizuoti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks valstybinis turtas ir toliau turėjo būti valdomas patikėjimo teise be teisės perduoti akcinėms bendrovėms, o neprivatizuotose bendrabučių patalpose gyvenantys nuomininkai ir jų šeimos nariai, neperdavus neprivatizuotų bendrabučių patalpų miestų, rajonų valdyboms valdyti, neprarado savo teisinio statuso ir išsaugojo teisę privatizuoti nuomojamą patalpą bendrabutyje pagal Butų privatizavimo įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. su O. T., bylos Nr. 3K-3-125/2007; Lietuvos Konstitucinio Teismo 1995 m. gegužės 16 d. nutarimas dėl gyvenamųjų namų privatizavimo). Teisėjų kolegija sprendė, kad tai, jog 1994 m. gegužės 30 d. aktu valstybinė elektrotechnikos gamykla,,Velga“ perdavė valstybiniam butų fondui priklausančias bendrabučio patalpas akcinei bendrovei,,Velga“, o ši jas įsiregistravo savo nuosavybėn, vėliau pardavė trečiajam asmeniui D. L., prieštarauja Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymui, Butų privatizavimo įstatymui ir Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 410,,Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“ nuostatoms, nurodydama, kad valstybės įmonė, valdžiusi neprivatizuotas bendrabučio patalpas, neturėjo teisės perleisti jas kitiems asmenims, t. y. akcinė bendrovė,,Velga“ neįgijo teisės įsigyti neprivatizuotas bendrabučio patalpas. Dėl to teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nurodytų teisės aktų nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, neatsižvelgė į Lietuvos Konstitucinio Teismo ginčui aktualių įstatymų normų turinio išaiškinimą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad akcinė bendrovė,,Velga“ teisėtai privatizavo valstybiniam butų fondui priklausiusias ginčo bendrabučio patalpas (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Spręsdama dėl ieškinio senaties termino taikymo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu nustatyti sužinojimo apie ieškovų teisės pažeidimą momentą, t. y. tą dieną, kada jie faktiškai suvokė, kad jų teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir aplinkybes, ieškovų nurodytas kaip patvirtinančias, kad apie savo subjektinės teisės pažeidimą jie sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau (2003 metais), konstatavo, jog ieškovų teiginys dėl sužinojimo apie ginčo aktą momentą pagrįstas įrodymais. Nustačiusi, kad civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05, kurioje ieškovai ginčijo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimą AB,,Velga“ vardu, ginčo aktas pateiktas į bylą 2003 m. spalio 1 d., teisėjų kolegija sprendė, kad tik nuo šio momento jie turėjo galimybę susipažinti su jo turiniu ir suvokti, kad juo (aktu) pažeista ieškovų teisė į ginčo bendrabučio patalpų privatizavimą, bei pažymėjo, jog atsakovai šios aplinkybės nepaneigė. Dėl to teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą neteisingai įvertinusiu faktines bylos aplinkybes, todėl neteisingai nustačiusiu sužinojimo apie ieškovų teisės pažeidimą momentą ir taip netinkamai taikiusiu ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti ir ši turi būti ginama. Įvertinusi tai, kad akcinė bendrovė,,Velga“ bankrutuoja, ginčo turtas perėjęs fizinių asmenų, byloje patrauktų trečiaisiais asmenimis, nuosavybėn, o sandoriai dėl šio turto perleidimo ginčijami kitoje, sustabdytoje iki šios bylos išnagrinėjimo, civilinėje byloje, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškinyje nurodytų ginčijamo akto punktų panaikinimas ir buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas esamomis aplinkybėmis yra teisiškai beprasmis ir nesukels jokių teisinių pasekmių. Dėl to teisėjų kolegija pareikštą ieškinį tenkino iš dalies, nurodydama, jog taiko kitą pažeistų teisių gynimo būdą, ir pripažino valstybinės elektrotechnikos gamyklos „Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei „Velga“ 1994 m. gegužės 30 d. aktu valstybinio kapitalo rezervo (21 785 Lt vertės bendrabučio) perdavimą iš elektrotechnikos gamyklos,,Velga“ akcinei bendrovei,,Velga“, t. y. bendrabučio patalpų privatizavimą, neteisėtu (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad taip ieškovams pripažįstama galimybė toliau įstatymuose nustatyta tvarka ginti savo pažeistą teisę. Remdamasi savo išvadomis dėl bendrabučio privatizavimo neteisėtumo, kuris yra susijęs su ieškovų nuosavybės teisių pažeidimu, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai šioje byloje turi teisę į ieškinį materialine teisine prasme, t. y. turi teisę į ieškinio patenkinimą. Dėl to teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais trečiojo asmens D. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kuriais ji neigė ieškovų teisę į jų reikalavimo patenkinimą. Pažymėjusi, kad ieškovai neskundžia akcininkų susirinkimo nutarimo, teisėjų kolegija laikė, jog trečiojo asmens nurodyta CK 2.82 straipsnio norma, reglamentuojanti juridinių asmenų organų kompetenciją, funkcijas ir šių organų priimtų sprendimų apskundimą, netaikytina šioje byloje. Atmesdama trečiojo asmens D. L. argumentus, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 11 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05, pasisakė dėl ginčo patalpų perdavimo akcinei bendrovei,,Velga“ aplinkybių, todėl ieškovai, iš naujo įrodinėdami faktines aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neigia jo res judicata galią, teisėjų kolegija nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05, kuri pridėta prie šios civilinės bylos, ieškovai buvo pareiškę reikalavimą dėl 1994 m. birželio 6 d. nuosavybės teisių į ginčo bendrabučio patalpas įregistravimo AB,,Velga“ vardu bei 2000 m. atliktos patalpų teisinės registracijos panaikinimo, neginčydami ginčo bendrabučio patalpų perdavimo akcinei bendrovei,,Velga“ 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo aktu, t. y. šių patalpų privatizavimo teisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš civilinės bylos Nr. 2-957-53/05 duomenų bei teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad patalpų teisinės registracijos panaikinimas iš esmės buvo siejamas su ginčo patalpų pardavimu trečiajam asmeniui D. L.; bendrabučio privatizavimo 1994 m. gegužės 30 d. faktas buvo paminėtas, tačiau tokio privatizavimo procedūra nebuvo analizuota ir vertinta, teismo išvadų šiuo klausimu nėra; ginčo esmė – atsakovo VĮ Registrų centras Vilniaus filialo veiksmų, registruojant ginčo patalpas, teisėtumas, dokumentų registracijai atlikti pakankamumas. Teisėjų kolegija sprendė, kad civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05 nagrinėtas ir šioje byloje nagrinėjamas ginčai nėra tapatūs nei faktiniais, nei teisiniais pagrindais, todėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 11 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05, šios bylos šalims neprivalomas.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo I. Z. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 31 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį buvo pažeista įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05 dėl ginčo tarp tų pačių šalių, prejudicinė ir res judicata galia bei nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.

2. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, kad AB „Velga“ neturėjo teisės privatizuoti ieškovų ginčijamame 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo akte nurodytų bendrabučio patalpų, netinkamai aiškino ir taikė bendrabučių privatizavimą reglamentavusias materialinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. K. su O. T., bylos Nr. 3K-3-125/2007, suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismas, spręsdamas dėl bendrabučio patalpų privatizavimo teisėtumo, privalėjo vadovautis šia praktika ir nustatyti: 1) ar ginčijamame akte nurodytos bendrabučio patalpos priklausė valstybiniam butų fondui; 2) ar ieškovai turėjo teisę naudotis šiomis patalpomis. Kasatorės teigimu, to nebuvo padaryta. Pagal tuo metu galiojusio Valstybinių įmonių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį visas valstybinės įmonės valdomas turtas nuosavybės teise priklausė valstybei, o valstybinė įmonė šį turtą valdė, naudojo ir disponavo juo patikėjimo teise. Kasatorės teigimu, toks valstybinės įmonės turto statusas nedraudė šio turto perduoti steigiamai akcinei bendrovei. Įstatymuose nebuvo nustatyta jokio draudimo dėl bendrabučio negyvenamųjų patalpų, nepriklausančių valstybiniam ar visuomeniniam butų fondui, perdavimo steigiamos akcinės bendrovės nuosavybėn. Kasatorės teigimu, vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, patalpos gali būti bendrojo naudojimo patalpomis tik tuo atveju, jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Ginčo patalpos niekada nepriklausė ieškovams, jos buvo suformuotos ir įregistruotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir nuosavybės teisė į jas priklausė AB „Velga“ dar iki ieškovų butų privatizavimo. Dėl to akcinei bendrovei „Velga“ perduotos ginčo patalpos negali būti pripažintos bendrojo naudojimo patalpomis.

3. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio senatį, netinkamai taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas. Ieškinio senaties termino eigos pradžią teismas siejo su 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo akto turinio sužinojimu, tačiau neteisėtu pripažino ne aktą, o bendrabučio patalpų perdavimą AB „Velga“ nuosavybėn. Dėl to, kasatorės teigimu, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo tada, kai ieškovai suvokė ar turėjo suvokti, kad bendrabučio patalpos perduotos AB „Velga“ nuosavybėn ir tai pažeidžia jų teises. Tai, kad jie galbūt neturėjo 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo akto teksto, negali turėti įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžiai, ir gali būti vertinama tik sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, o ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Kasatorės manymu, ieškovai apie patalpų perdavimą AB „Velga“ nuosavybėn turėjo sužinoti, sužinoję apie šių patalpų teisinę registraciją, atliktą 1994 m. birželio 6 d. AB „Velga“ vardu. Šią teisinę registraciją ieškovai ginčijo civilinėje byloje Nr. 2-957-53/05, kurioje priimtu 2005 m. vasario 11 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad apie tai, jog ginčo patalpos registruotos AB „Velga“ vardu, ieškovai sužinojo anksčiau, negu kreipėsi su ieškiniu dėl sandorių, kuriais dalis ginčo patalpų buvo perleistos trečiajam asmeniui D. L. ir kitiems asmenims, pripažinimo negaliojančiais, todėl praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nurodytos teisinės registracijos panaikinimo pareikšti. Kadangi 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo aktas buvo 1994 m. birželio 6 d. atliktos ginčo patalpų teisinės registracijos pagrindas ir apie tai buvo viešai nurodyta VĮ Registrų centro pateiktoje informacijoje, tai, kasatorės teigimu, ieškovams tapo žinoma apie ginčijamą aktą tuo pačiu metu, kai jie sužinojo apie nurodytą teisinę registraciją. Dėl to ieškinio senaties terminas šioje byloje nagrinėjamam reikalavimui pareikšti taip pat yra praleistas.

4. Ieškovai ieškinyje pareiškė vienintelį reikalavimą – panaikinti valstybinės elektrotechnikos gamyklos „Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei „Velga“ 1994 m. gegužės 30 d. akto dalies „Nuosavybė“ 1.4 punktą – „valstybinio kapitalo rezervas 21 785 Lt, tame tarpe bendrabutis – 21 785 Lt“ ir šio akto dalyje „Turtas“ 1.1 punkte „pagrindinės priemonės, tame tarpe pastatai ir statiniai“ nurodytą turto vertę sumažinti 21 785 Lt suma, t. y. iki 1 246 044 Lt, o pagrindinių priemonių vertę – iki 2 909 480 Lt. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė, o apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Taip, kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo aktu (1.4 punktas) AB „Velga“ neteisėtai įgijo nuosavybės teisę į valstybinio kapitalo rezervą – 21 785 Lt vertės bendrabutį, savo iniciatyva iškėlė naują ir patenkino ieškovų nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nepareikštą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose neapsvarstytą reikalavimą, taip pažeisdamas esminius CPK ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintus civilinio proceso principus: rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, teismo nešališkumo.

5. Skundžiamą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovų buvimą tinkama civilinio proceso šalimi reglamentuojančias teisės normas (Konstitucijos ir CPK nuostatas dėl teisės į teisminę gynybą), pagal kurias teisminė gynyba suteikiama tik tokiam asmeniui, kurio paties, o ne kito asmens teisės yra pažeistos. Kasatorės teigimu, ieškovai nepateikė jokių įrodymų apie jų teises į akcinei bendrovei „Velga“ perduotą turtą.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens I. Z. kasacinio skundo trečiasis asmuo D. L., nurodydama, kad visiškai sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, prašo jį patenkinti.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Trečiojo asmens kasaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, privatizuojant bendrabutį, taip pat bendrabučio privatizavimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Dėl ieškinio senaties termino bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimui ginčyti

Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (1964 m. CK 86 straipsnį) ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo objektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti asmens teisės pažeidimo momentą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. su J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2007 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „FIX“ su Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-252/2007; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia tik teisės taikymo klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovai ginčija ginčo bendrabučio patalpų privatizavimą, atliktą 1994 m. gegužės 30 d. turto perdavimo akcinei bendrovei „Velga“ aktu. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovai apie 1994 m. gegužės 30 d. aktą, kuriuo bendrabutis buvo perduotas akcinei bendrovei „Velga“, sužinojo 2003 m. spalio 1 d. ir nuo šio momento skaičiavo ieškinio senaties termino eigos pradžią, įvertino šalių pateiktus įrodymus (civilinėje byloje Nr. 2-957-53/2005 esančius įrodymus ir šioje byloje priimtą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 11 d. sprendimą, ikiteisminio tyrimo medžiagą, ieškovų išprusimą bei galėjimą suvokti apie akcinės bendrovės bendrabučio privatizavimą, kurį draudė įstatymas, ir kt.) bei padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai, 2005 m. kovo 16 d. kreipdamiesi į teismą dėl ginčijamo akto pripažinimo negaliojančiu, nepraleido ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Dėl to, kas išdėstyta, pirmasis ir trečiasis kasacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl akcinės bendrovės teisės privatizuoti bendrabutį

Valstybinio turto privatizavimo teisinis reglamentavimas buvo pradėtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. vasario 28 d. priimtu Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu, įsigaliojusiu tų pačių metų kovo 20 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kokių įmonių, įstaigų bei kito valstybinio turto pirminį privatizavimą reglamentuoja nurodytas įstatymas. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, be kai kurių kitų objektų, valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi nurodytu straipsniu buvo apibrėžti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą privatizuotini objektai, taip pat turtas, kurio privatizavimas reglamentuojamas kitų įstatymų. Tokiems neprivatizuojamiems objektams priskirtas valstybinis butų fondas, todėl, sprendžiant šio fondo butų (valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, bendrabučiuose) privatizavimo klausimą, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu negali būti remiamasi. Nurodytų objektų privatizavimas buvo reglamentuojamas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymu, įsigaliojusiu 1991 m. birželio 30 d.

Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad valstybinių įmonių turto privatizavimo ir valstybinio bei visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarką nustato skirtingi įstatymai, 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. 335 pirmajame punkte nustatė, kad valstybinio turto pirminio privatizavimo programoje ir informaciniuose biuleteniuose į įmonių įstatinį kapitalą neįtraukiamas žinybinį butų fondą sudarantis valstybinis kapitalas; jeigu žinybinis butų fondas neperduodamas į miesto (rajono) valdybos balansą, iki butų privatizavimo jį tvarko įmonė, kurios balanse yra šis fondas. Tiek šiuo, tiek Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 410 įmonėms buvo rekomenduota perduoti žinybinį butų fondą į miestų (rajonų) valdybų balansą, o šios privalėjo jį priimti kartu su jų eksploatavimo gamybine baze, įrengimais ir inventoriumi. Dėl to kasacinis teismas daro išvadą, kad tos valstybinės įmonės, kurios neperdavė žinybinio butų fondo (bendrabučių) savivaldybių valdyboms, o paliko jį įmonės balanse, neįgijo teisės privatizuoti šiuos objektus pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Toks valstybinis turtas įmonės ir toliau turėjo būti valdomas patikėjimo teise be teisės perduoti jį akcinės bendrovės nuosavybėn. 1994 m. gegužės 30 d. aktu, kurio teisėtumą ginčija ieškovai, valstybinė elektrotechnikos gamykla „Velga“ perdavė valstybiniam butų fondui priklausantį 14 aukštų bendrabutį akcinei bendrovei „Velga“. Ši bendrabučio patalpose suformavo 28 atskirus nuosavybės teisės objektus, juos įregistravo, o 2001 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė trečiajam asmeniui D. L. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog 1994 m. gegužės 30 d. valstybinės elektrotechnikos gamyklos „Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei „Velga“ aktu (1.4 punktas) akcinė bendrovė „Velga“ neteisėtai įgijo nuosavybės teisę į valstybinio kapitalo rezervą – 21 785 Lt vertės bendrabutį, tinkamai aiškino ir taikė Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo, Butų privatizavimo įstatymo ir nurodytų Vyriausybės nutarimų nuostatas.

Dėl pažeistos teisės gynimo būdo

Ieškovai pareiškė reikalavimą – panaikinti valstybinės elektrotechnikos gamyklos „Velga“ turto perdavimo akcinei bendrovei „Velga“ 1994 m. gegužės 30 d. akto dalies „Nuosavybė“ 1.4 punktą – valstybinio kapitalo rezervas 21 785 Lt, sumažinant valstybės akcinį kapitalą bendrabučio verte. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad akcinė bendrovė bankrutuoja, ginčo turtas perėjęs trečiųjų asmenų nuosavybėn, o sandoriai dėl nurodyto turto pardavimo ginčijami kitoje civilinėje byloje, kuri yra sustabdyta iki šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme, sprendė, jog 1994 m. gegužės 30 d. akto punktų panaikinimas nagrinėjamoje situacijoje yra teisiškai beprasmis ir nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl pagrįstai taikė kitą pažeistų teisių gynimo butą – pripažino bendrabučio privatizavimą neteisėtu (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovų nepareikštą reikalavimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad ieškovai yra ginčo bendrabučio butų savininkai. Reikalaudami pripažinti privatizavimo neteisėtumą, ieškovai siekia apginti įstatymo (CK 4.82 straipsnio 1, 5 dalys; 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas Nr. I-798) garantuojamą teisę į neteisėtai privatizuotą ginčo bendrabučio bendro naudojimo ir kitų pagalbinių patalpų nuosavybės dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bendrabučio privatizavimo neteisėtumas yra tiesiogiai susijęs su ieškovų nuosavybės teisių pažeidimu, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovai turi teisę į ieškinio patenkinimą. Dėl to teisėjų kolegija penktąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Virgilijus Grabinskas

Pranas Žeimys