Dėl teisės normų, reglamentuojančių viešojo nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą, nepagrįstą praturtėjimą ir vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-162-1075/2018

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00410-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.2; 2.6.6.2; 2.6.9.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Alės Bukavinienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos rajono vandenys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrovet“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys: Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, G. A., individuali V. U. mėsos gamybos įmonė, G. A. ir uždarosios akcinės bendrovės: „Pajūrio mėsinė“, „Ekovega“, „Hidrona“, „Ekoslėnis“, „Akai“, „Kerežis“, „E. Ž. ir partneriai“, „Lukoil Lietuva“, išvadą teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ priešieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymo ir lėšų priteisimo ieškovei akcinei bendrovei „Klaipėdos rajono vandenys“ ir atsakovei pagal priešieškinį akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių viešojo nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą, nepagrįstą praturtėjimą ir vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skolos, dėl nepagrįsto praturtėjimo 23 480 Eur (81 071,75 Lt) negautas pajamas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad tarp šalių susiklostė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo-vartojimo santykiai: ieškovė teikė paslaugas, o atsakovė jomis naudojosi. Nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovė nemokėjo už suteiktas paslaugas, dėl to susidarė 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skola. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu pripažino, kad atsakovė yra įgijusi ir nuosavybės teise valdo inžinerinius įrenginius – fekalinę kanalizaciją (duomenys neskelbtini) miestelyje. Dalis šių nuotekų tinklų (apie 435 m) yra magistralinių nuotekų tinklų dalis, įsiterpianti tarp vartotojams priklausančių ir vandens tiekėjos valdomų buitinių nuotekų tinklų. Iki nuosavybės teisės atsakovei pripažinimo šiais nuotekų tinklais jau buvo šalinamos kitų klientų, t. y. UAB „Lukoil Lietuva“, V. U. individualios įmonės, UAB „Akai“, UAB „Kerežis“ ir kt. nuotekos, kurios vėliau patekdavo į AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nuotekų valymo sistemą. Atsakovė 2009 m. balandžio 17 d. raštu kreipėsi į ieškovę, reikalaudama neskaičiuoti mokesčių už nuotekų transportavimą. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 18 straipsnio 2 dalies pagrindu ieškovė kaip kompensaciją už naudojimąsi nuotekų tinklais priėmė sprendimą nuo 2009 m. balandžio 1 d. neskaičiuoti mokesčio atsakovei už nuotekų transportavimą ir taikyti jai ne 1,52 Eur (5,25 Lt), o 0,98 Eur (3,40 Lt) kainą. Ieškovė 2012 m. balandį sužinojo, kad 2009 m. liepos 8 d. atsakovė pardavė nuotekų tinklus, dėl kurių naudojimo nebuvo skaičiuojama sumažinta nuotekų transportavimo kaina. Šios aplinkybės atsakovė nepranešė ieškovei ir nesąžiningai naudojosi nuotekų mokesčio lengvata iki 2011 m. gruodžio 31 d., dėl to nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovė negavo 23 480 Eur (81 071,75 Lt) pajamų, o atsakovė šią sumą sutaupė ieškovės sąskaita, t. y. nepagrįstai praturtėjo.

Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti solidariai iš AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ nepagrįstai gautų 7148,96 Eur (24 683,93 Lt) pajamų už AB „Klaipėdos rajono vandenys“ transportuotą kitų abonentų nuotekų kiekį per atsakovei nuosavybės teise priklausiusius nuotekų tinklus nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d.; pripažinti, kad atsakovės prievolė sumokėti ieškovei 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skolą už paslaugas yra įvykdyta 2012 m. kovo 20 d. UAB „Agrovet“ pateikto tarpusavio skolų įskaitymo akto pagrindu; priteisti solidariai iš AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Atsakovė nurodė, kad ji nedarė kliūčių ieškovei naudotis jai priklausančia nuotekų infrastruktūra ar prijungti naujus abonentus, nors ieškovė nevykdė savo prievolės sumokėti už turto naudojimą. Nuo 1992 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. viešųjų paslaugų teikėjos (privataus turto naudotojos) ir privačios nuosavybės savininkės santykiai dėl nuotekų infrastruktūros naudojimo nebuvo įteisinti sutartimis, tačiau naudojimosi faktas neginčijamas. Ieškovė turėjo teisinį pagrindą reikalauti mokesčio iš abonentų už suteiktas nuotekų išvalymo paslaugas, tačiau viešųjų paslaugų teikėja gavo pajamas ne tik už nuotekų išvalymą, bet ir už transportavimą, t. y. gavo daugiau pajamų, nei priklausė. Atsakovė 2009 m. balandžio 17 d. raštu pareikalavo nutraukti mokesčio už nuotekų transportavimą skaičiavimą; ant šio rašto buvo uždėta ieškovės direktoriaus žyma su nurodymu nuo 2009 m. balandžio 1 d. už nuotekas skaičiuoti tik nuotekų išvalymo kainą. Po šio susitarimo ieškovė pradėjo skaičiuoti kompensaciją už naudojimąsi nuotekų tinklais, transportuojant tinklų savininkės, t. y. atsakovės, nuotekas. Ieškovė neginčija atsakovės gautos kompensacijos už naudojimąsi šios nuotekų infrastruktūra teisėtumo laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d., tačiau ieškovė už kitų asmenų, prisijungusių prie atsakovei priklausiusių nuotekų tinklų, transportuotą nuotekų kiekį tinklų savininkei per visą naudojimosi privačiais nuotekų tinklais laikotarpį nuo 1992 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. liepos 8 d. neatlygino, todėl atsakovė sustabdė savo įsipareigojimų vykdymą. Ieškovei vengiant sumokėti už naudojimąsi privačiais nuotekų tinklais pagal 2009 m. balandžio 17 d. susitartą įkainį, buvo atliktas priepriešinių piniginių reikalavimų įskaitymas, todėl atsakovė neskolinga. 2009 m. liepos 8 d. sutartimi atsakovė perleido nuosavybės teisę į nuotekų tinklus, tačiau jais toliau naudojosi tie patys abonentai, tarp jų ir atsakovė. Perleidusi nuotekų tinklus atsakovė gautą kompensaciją sumokėdavo nuotekų tinklų savininkams, todėl jokios ekonominės naudos negavo. Ieškovė nuo 2012 m. sausio 1 d. neatlygina už naudojimąsi privačiais nuotekų tinklais, tačiau atsakovė yra priversta mokėti nuotekų tinklų savininkams už nuotekų transportavimą privačiais nuotekų tinklais, t. y. atsakovė du kartus sumoka už nuotekų transportavimą ir patiria nesąžiningą dvigubą apmokestinimą.

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skolos, 23 480 Eur (81 071,75 Lt) negautų pajamų, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 59 899,43 Eur (206 820,75 Lt) sumos nuo 2012 m. liepos 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atsakovės priešieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovė neturi prievolės nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. sumokėti atsakovei už nuotekų tinklais ieškovės transportuotas nuotekas.

Teismas, spręsdamas dėl 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skolos, nurodė, kad tarp šalių susiklostė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo-vartojimo santykiai; nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovė nemokėjo už suteiktas šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas, todėl susidarė 36 419,43 Eur skola. Nustatęs, kad atsakovės 2013 m. kovo 20 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktas yra nepagrįstas, tarp šalių nesant ginčo dėl skolos dydžio ir laikotarpio, teismas priteisė iš atsakovės ieškovei nurodytą skolą.

Spręsdamas dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja visos būtinosios nepagrįsto praturtėjimo sąlygos: atsakovė 23 480 Eur (81 071,75 Lt) naudą gavo dėl ieškovės veiksmų, t. y. taikytos kompensacijos; ieškovė nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad atsakovei buvo taikyta kompensacija, negavo 23 480 Eur (81 071,75 Lt) pajamų; susitarimas dėl kompensacijos buvo pasiektas po atsakovės kreipimosi į ieškovę, todėl, nesant duomenų, kad apie nuotekų tinklų įsigijimą ieškovę laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. būtų informavę naujieji jų savininkai, atsakovė turėjo pareigą informuoti ieškovę apie nuotekų tinklų perleidimą. Atsakovei to nepadarius, teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai atsakovei taikė kompensaciją, t. y. egzistuoja priežastinis ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo ryšys.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovės nepagrįsto 7148,96 Eur (24 683,93 Lt) praturtėjimo, gauto nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d., konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog vandens tiekėja nepagrįstai praturtėjo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 6 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą – panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis ir ieškovei iš atsakovės priteista 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skola, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 23 480 Eur (81 071,75 Lt) negautų pajamų, ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą – atmetė šią ieškinio dalį.

Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo aplinkybių dėl ieškovės nepagrįsto praturtėjimo už atsakovės nuotekų transportavimą privačiais nuotekų tinklais iki 2009 m. balandžio 1 d.; taip pat nepagrįstai nenustatė, kokią išlaidų sumą ieškovė sutaupė atsakovės sąskaita, netyrė ir nevertino atsakovės nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškovės nepagrįsto praturtėjimo prielaidomis. Dėl šios priežasties kolegija grąžino šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skolos už suteiktas paslaugas, tačiau, grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl atsakovės priešieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo, nuo šios ginčo dalies baigties priklausys ieškovei priteistinos sumos dydis, nes atsakovė priešieškiniu reiškė reikalavimą dėl šios skolos įskaitymo. Todėl kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skolos priteisimo ieškovei, perduodama šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo kartu su priešieškinio reikalavimais.

Kolegija, įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra vienos iš būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų – atsakovės praturtėjimo teisinio pagrindo, todėl atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 23 480 Eur (81 071,75 Lt) negautų pajamų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės pagal priešieškinį AB „Klaipėdos vanduo“ kasacinį skundą, 2015 m. spalio 23 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista iš atsakovės 23 480 Eur (81 071,75 Lt) negautų pajamų ir dėl šios bylos dalies priimtas naujas sprendimas ieškinį atmesti, ir dėl šios bylos dalies paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje yra kilęs šalių reikalavimų įskaitymo klausimas, todėl turi būti nustatytas šalių reikalavimų atsiradimo pagrindas, nustatomos visos įskaitymui atlikti būtinos sąlygos: ieškovės skolos atsakovei faktas, skolos dydis ir kt. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl atsakovės priešieškiniu pareikštų reikalavimų (ir dėl šalių reikalavimų įskaitymo), nuo šios ginčo dalies baigties priklausys ieškovei priteistinos sumos dydis. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skolos prieisimo ieškovei, panaikinta pagrįstai, perduodant šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo kartu su priešieškinio reikalavimais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skolos; pripažino, kad atsakovės prievolė sumokėti ieškovei 36 419,43 Eur (125 749 Lt) skolą už paslaugas yra įvykdyta atsakovės pateikto 2012 m. kovo 20 d. tarpusavio skolų įskaitymo akto pagrindu; priteisė atsakovei iš ieškovės 7154,76 Eur (24 683,93 Lt) nepagrįstai gautas pajamas už ieškovės abonentų transportuotą nuotekų kiekį per atsakovei nuosavybės teise priklausiusius nuotekų tinklus laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d., taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą priešieškinio dalį atmetė.

Teismo vertinimu, tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar ieškovei atsirado prievolė atlyginti atsakovei už nuotekų tinklų naudojimą minėtais laikotarpiais, kas sudarytų pagrindą atsakovei įskaityti ieškovės priešpriešinį vienarūšį reikalavimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnis).

Teismas nustatė, kad ginčai dėl nuosavybės teisės į nuotekų tinklus vyko jau nuo 2005 metų. Dėl šios priežasties atsakovė anksčiau neturėjo galimybės įregistruoti savo nuosavybės teisės į nuotekų tinklus viešame registre, tačiau tai nereiškia, kad atsakovė negali panaudoti nuosavybės teisės į nuotekų tinklus įgijimo fakto prieš vandens tiekėją iki teismo sprendimo, kuriuo toks faktas nustatytas, įsiteisėjimo. Ieškovė faktiškai naudojo nuotekų tinklus savo paslaugoms teikti nebūdama šių tinklų savininke. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl ieškovės prievolės atlyginti atsakovei už nuotekų tinklų naudojimą atsiradimo, netaikė CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Teismo vertinimu, sprendžiant šalių ginčą, aktuali nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusio GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.), kuri gali būti taikoma nustatant nuotekų tinklų savininkui kainą už teikiamas nuotekų šalinimo paslaugas gali (GVTNTĮ 22 straipsnis).

Iš byloje surinktų įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad ieškovė naudojosi atsakovei priklausančiais nuotekų tinklais savo paslaugoms teikti nebūdama šių tinklų savininke ir pagal įstatymų nustatytą reglamentavimą ieškovei tenka pareiga atlyginti nuotekų tinklų savininkui už naudojimąsi jo tinklais. Lietuvos teismų praktikoje yra konstatuota, kad nei teisės aktai, nei teismų praktika nesuformuoja prielaidų, leidžiančių ginčo infrastruktūrą ieškovei naudoti neatlygintinai, jeigu dėl to nesutinka jos savininkas. Tokią poziciją pagrindžia ir GVTNTĮ.

Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė pagal priešieškinį AB „Klaipėdos vanduo“ naudojosi atsakovės infrastruktūra skirtingais laikotarpiais, nėra jų bendrų veiksmų ir kiekviena iš jų atsako už savo veiklos laikotarpį. Teismo vertinimu, atsakovės teiginys, kad, sprendžiant iš šių bendrovių veiksmų, turėjo įvykti šių bendrovių reorganizacija, nereiškia, kad ji įvyko. Nėra ginčo dėl to, kad nuo 2004 iki 2006 metų vandens tiekėja buvo Klaipėdos rajono savivaldybės Kretingalės seniūnija. Ši seniūnija nėra atsakovė, todėl nustatyto dydžio piniginė kompensacija už šį laikotarpį nepriteistina. Nuo 2006 m. iki 2012 m. vandens tiekėja buvo ieškovė, o nuo 2012 m. – AB „Klaipėdos vanduo“. Atsižvelgdamas į tai, jog laikotarpis, už kurį atsakovė prašo priteisti solidariai iš ieškovės ir AB „Klaipėdos vanduo“ nepagrįstai gautas 7148,96 Eur (24 683,93 Lt) pajamas už ieškovės abonentų transportuotą nuotekų kiekį per atsakovei nuosavybės teise priklausančius nuotekų tinklus, skaičiuojamas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d., t. y. kai AB „Klaipėdos vandenys“ nebuvo vandens tiekėja, teismas sprendė reikalavimą atsakovei AB „Klaipėdos vanduo“ atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 straipsnis).

Teismas padarė išvadą, kad ieškovė praturtėjo dėl atsakovės veiksmų jai leidžiant naudotis savo nuotekų infrastruktūra ir tai yra priežastinis ryšys tarp pažeistų atsakovės teisių ir ieškovės turtinės padėties pagerėjimo. GVTNTĮ besąlygiškai nesuteikia ieškovei teisės naudotis atsakovei priklausančiais tinklais neatlygintinai, todėl praturtėjimui nėra teisinio pagrindo. Jokio susitarimo ar sutarties (panaudos) dėl neatlygintinio naudojimosi atsakovės vandentiekio tinklais nėra, o tai reiškia, kad atsakovė nėra prisiėmusi nuostolių rizikos. Atsakovė negali apginti savo teisių kitais būdais. Taigi, yra visos sąlygos teigti, kad ieškovė, naudodama atsakovės nuotekų tinklus, nepagrįstai praturtėjo (CK 6.242 straipsnis).

Teismas konstatavo, kad tarp šalių faktiškai susiklostė neatlygintiniai panaudos santykiai, o panaudos sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, todėl nėra jokių neteisėtų ieškovės veiksmų, dėl to jai nekyla pareiga atsakyti atsakovės nurodytu neteisėto praturtėjimo pagrindu. Ieškovė neteikė jokių pasiūlymų ar apskaičiavimų dėl naudojimosi atsakovės nuotekų tinklais, neprašė ir nesutiko skirti ekspertizės turto nuomos rinkos vertei nustatyti.

Teismas nustatė, jog atsakovė prašė taikyti analogiją ir vadovautis anksčiau su ieškove pasiektu susitarimu, kai apskaičiuojant mokestį už naudojimąsi nuotekų tinklais atsakovei nebuvo skaičiuojama už nuotekų transportavimą. Tai sudarė maždaug 35,238 proc. už kiekvieną pratekantį kubinį metrą nuo tuometės nuotekų tvarkymo kainos; kompensacijos dydis būtų 484 368,87 Lt. Atsakovė prašė priteisti solidariai iš ieškovės ir AB „Klaipėdos vanduo“ nepagrįstai gautas 24 683,93 Lt pajamas už ieškovės abonentų transportuotą nuotekų kiekį per atsakovei nuosavybės teise priklausiusius nuotekų tinklus nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d.; pripažinti, kad atsakovės prievolė sumokėti ieškovei 125 749 Lt skolą už paslaugas yra įvykdyta 2012 m. kovo 20 d. atsakovės pateikto tarpusavio skolų įskaitymo akto pagrindu. Teismo vertinimu, laikotarpis, per kurį ieškovė naudojosi atsakovei priklausančiais nuotekų tinklais, skaičiuojamas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d., atsižvelgiant į tai, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. atsakovei buvo pritaikyta kompensacija. Taigi, nuotekų tinklais ieškovė naudosi 3 metus ir 3 mėnesius. Šalims neteikiant kitų apskaičiavimų ir neprašant skirti ekspertizės, teismas rėmėsi atsakovės teikiamais skaičiavimais – 2012 m. kovo 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AGR12-005111, kurią atsakovė išrašė ieškovei už naudojimąsi nuotekų infrastruktūra laikotarpiu nuo 1998 m. sausio mėn. iki 2009 m. balandžio mėn., suma – 472 216,05 Lt su PVM. Kadangi teismas nustatė, kad laikotarpis, kuriuo ieškovė nepagrįstai praturėjo, yra nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., tai yra 3 metai ir 3 mėnesiai, tai, išvedus vidurkį pagal pateiktą sąskaitą faktūrą (472 216,05 Lt suma už 135 mėnesius, per mėnesį – 3497,89 Lt), nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. susidaro 136 417,71 Lt (39 541,36 Eur) (39 mėnesiai × 3497,89 Lt) suma, kurią ieškovė gavo naudodamasi atsakovės nuotekų tinklais.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovės 36 419,43 Eur skolos ieškovei už šios atsakovei teiktas paslaugas, priteisė ieškovei iš atsakovės nurodytą skolą.

Teismas tenkino priešieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovės prievolė sumokėti ieškovei nurodytą skolą už paslaugas yra įvykdyta 2012 m. kovo 20 d. atsakovės pateikto tarpusavio skolų įskaitymo akto pagrindu, nustatęs visas įskaitymui atlikti būtinąsias sąlygas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis, 6.131 straipsnio 1 dalis).

Atsakovės reikalavimą priteisti solidariai iš ieškovės ir AB „Klaipėdos vanduo“ nepagrįstai gautas 24 683,93 Lt (7154,76 Eur) pajamas už ieškovės abonentų transportuotą nuotekų kiekį per atsakovės nuotekų tinklus laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d. teismas tenkino iš dalies, priteisdamas šią sumą iš ieškovės ir atmesdamas reikalavimą atsakovei pagal priešieškinį AB „Klaipėdos vanduo“. Priteisęs nurodytą sumą, teismas tenkino ir išvestinį atsakovės reikalavimą dėl 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės AB „Klaipėdos rajono vandenys“, atsakovės UAB „Agrovet“ ir atsakovės pagal priešieškinį AB „Klaipėdos vanduo“ apeliacinius skundus, 2017 m. liepos 16 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimą ir atsakovės UAB „Agrovet“ priešieškinio netenkino.

Kolegija, spręsdama dėl atsakovei priklaususių nuotekų tinklų naudojimo atlygintinumo, įvertinusi CK 6.391 straipsnio, GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.) nuostatas, padarė išvadą, kad pagal galiojusį reglamentavimą viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, priklausanti kitiems asmenims (nagrinėjamu atveju atsakovei), viešojo vandens tiekėjo galėjo būti naudojama atlygintinai arba neatlygintinai.

Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad: a) atsakovei priklaususių nuotekų tinklų dalis įsiterpia į magistralinius nuotekų tinklus tarp vartotojams (abonentams) priklausančių ir vandens tiekėjo valdomų buitinių nuotekų tinklų, todėl yra reikalinga viešajam vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui; b) ieškovė faktiškai naudojo atsakovei priklausančius nuotekų tinklus viešajai paslaugai teikti tiek nuo 1992 m. balandžio 15 d., kai nuosavybės teise įsigijo gyventojų aptarnavimo komplektą, tiek nuo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu pripažinto juridinio fakto, iki atsakovė 2009 m. liepos 8 d. nuotekų tinklus perleido kitam juridiniam asmeniui; c) tarp šalių nebuvo sudaryta jokių susitarimų dėl atsakovės nuotekų tinklų naudojimo, išskyrus laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d.

Kolegija, įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-135/2015 faktines aplinkybes ir byloje pareikštus reikalavimus, padarė išvadą, kad jie skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių ir pareikštų reikalavimų, todėl nesivadovavo minėtoje byloje kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad infrastruktūros tinklų savininkas, privatus verslo subjektas, ilgą laiką neprieštaravo dėl tinklų naudojimo neatlygintinai, t. y. nuo tinklų įsigijimo 1992 m. iki 2006 m. sausio 1 d. nereikalavo atlyginimo iš kitos tuometės tinklų naudotojos Kretingalės seniūnijos, o nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. nereikalavo atlyginimo ir iš ieškovės; kad pirmas reikalavimas mokėti buvo išrašytas tik 2012 m. kovo 9 d., tačiau be šalių susitarimo ir tada, kai ieškovė jau nebuvo paslaugos teikėja, konstatavo, jog nuo 2006 m. sausio 1 d. (nuo ieškovės perėmimo eksploatuoti nuotekų tinklus) iki 2009 m. balandžio 1 d. (nuotekų tvarkymo kainos sumažinimo) tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklosčiusi verslo praktika leisti naudoti atsakovei nuosavybės teise priklausančius ginčo nuotekų tinklus, dėl kurių naudojimo (nuotekų transportavimo) atlygintinumo šalys nebuvo susitarusios iki 2009 m. balandžio 1 d., o nesusitarus dėl nuotekų tinklų naudojimo atlygintinumo už praėjusį laikotarpį, atsakovė nesikreipė į teismą dėl mokesčio už nuotekų transportavimą nustatymo už laikotarpius, per kurios ieškovė (arba kitai asmenys) naudojosi jai nuosavybės teise iki 2009 m. liepos 8 d. priklausiusias nuotekų tinklais, kaip tai imperatyviai nustatyta GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalyje. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad atsakovė neturi teisės gauti atlyginimo už ginčo laikotarpį, nes ji neįvykdė GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalies sąlygų: nesudarė nuomos sutarties ir nesikreipė į teismą dėl infrastuktūros naudojimosi sąlygų nustatymo, o tik vienašališkai išrašė sąskaitą faktūrą.

Kolegija, spręsdama dėl sąlygų atlikti įskaitymą buvimo, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovės 125 749 Lt (36 419,43 Eur) skolos ieškovei už šios nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teiktas paslaugas. Atsakovė byloje prašė pripažinti, kad ši jos skola yra įvykdyta 2012 m. kovo 20 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktu. Kolegija byloje nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė reikalavo iš ieškovės atlyginimo už nuotekų tinklų naudojimą (nuotekų transportavimą) nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. Nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. liepos 8 d. atsakovė jokių reikalavimų sumokėti už nuotekų transportavimo paslaugas (nei už atsakovės, nei už kitų abonentų) ieškovei nereiškė, tačiau beveik po trejų metų 2012 m. kovo 9 d. išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą dėl 472 216,05 Lt (136 763,22 Eur) sumos už ieškovės naudojimąsi nuotekų infrastruktūra 1998 m. sausio mėn.–2009 m. balandžio mėn. Taigi kolegija padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog atsakovė, kaip nuotekų tinklų savininkė, reikalavo atlyginimo už nuotekų tinklų naudojimą (abonentų nuotekų transportavimą) iš Kretingalės seniūnijos laikotarpiu nuo 1992 m. balandžio 15 d. iki 2006 m. sausio 1 d. ir iš ieškovės laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. Kolegijos vertinimu, ieškovės 2009 m. balandžio 17 d. sprendimas netaikyti atsakovei transportavimo mokesčio negali būti pagrindas mokėti už praeityje (2006 m. sausio 1 d. – 2009 m. balandžio 1 d.) transportuotas nuotekas. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad šalys nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. neturėjo viena kitai abipusių prievolinių teisių ir pareigų.

Kolegija padarė išvadą, kad atsakovės reikalavimas, susijęs su ieškovės nepagrįstai gautomis lėšomis už abonentų nuotekų transportavimą per atsakovei priklausančius nuotekų tinklus nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d., nėra priešpriešinis ieškovės reikalavimui dėl skolos priteisimo už šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai šiuo laikotarpiu atsakovė neturėjo nuosavybės teisės į nuotekų tinklus. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad nėra CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindinių sąlygų atlikti įskaitymą, todėl 2012 m. kovo 20 d. atsakovės atliktas šalių vienarūšių reikalavimų (125 749 Lt, arba 36 419,43 Eur, skolos) įskaitymas atliktas nepagrįstai ir neteisėtai.

Kolegija nurodė, kad byloje konstatavus, jog tarp šalių susiklostė neatlygintiniai nuotekų tinklų naudojimo santykiai, spręstina, ar neatlygintinai naudodama ginčo infrastruktūrą savo ūkinėje veikloje ieškovė nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita, ir tai nustačius įvertintina atsakovės reikalaujamos kompensacijos dydžio pagrįstumas.

Remdamasi GVTNTĮ 2 straipsnio 1 punktu, 18 straipsnio 2, 4 dalimis, 21 straipsnio 5 dalimi, 22 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdama į Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2012 m. rugpjūčio 20 d., 2012 m. spalio 1 d., 2012 m. spalio 4 d. raštuose nurodytus išaiškinimus, kolegija padarė išvadą, kad nustatant nuotekų tinklų savininkui kainą už teikiamas nuotekų šalinimo paslaugas gali būti taikoma GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalis. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad atsakovė savo civilines teises gali apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais, o ne taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą.

Kolegija pažymėjo, kad dabartinė ginčo tinklų savininkė UAB „Hidrona“ kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti jai nuosavybės teise priklausančių nuotekų tinklų dalies, reikalingos viešajam vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, naudojimosi tvarką. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjQtMzAyLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-24-302/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-24-302/2017">2A-24-302/2017</a> nustatė teisę AB „Klaipėdos vanduo“ neterminuotai naudoti ir eksploatuoti UAB „Hidrona“ nuosavybes teise priklausančius nuotekų tinklus neterminuotam laikui ir teisę iš nuotekų tvarkymo paslaugų gauti pajamas naudojantis šiais tinklais, taip pat priteisė UAB „Hidrona“ iš AB,,Klaipėdos vanduo“ 938,40 Eur metinį mokestį už naudojimąsi pastarosios nuotekų tinklais.

Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė, naudodama atsakovės nuotekų tinklus savo ūkinėje veikloje, nepagrįstai atsakovės sąskaita nepraturtėjo (nesutaupė), todėl atsakovės reikalavimai priteisti iš ieškovės atlyginimą už atsakovės nuotekų transportavimo sąnaudas per jai priklausančius nuotekų tinklus nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., atitinkamai ir reikalavimas priteisti už kitų abonentų transportuotą nuotekų kiekį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 8 d., negali būti tenkinami. Taip pat kolegija atmetė kaip nepagrįstą atsakovės reikalavimą priteisti iš AB „Klaipėdos vanduo“ už atsakovės nuotekų transportavimą jai priklausančiais nuotekų tinklais laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d., nes nuo 2009 m. liepos 8 d. atsakovė nėra ginčo nuotekų tinklų savininkė.

Nustačiusi, kad nėra nepagrįsto praturtėjimo taikymo prielaidų, vandens tiekėjui neatlygintinai naudojant jam nepriklausančius inžinerinius tinklus viešajai funkcijai vykdyti ir pajamoms gauti, atsakovės reikalaujamų lėšų (kompensacijos) dydžio pagrįstumo kolegija nevertino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Agrovet“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, padarydamas išvadą, kad, remiantis GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, ne ieškovei, o atsakovei, kaip viešojo nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkei, tenka įstatymu nustatyta imperatyvi pareiga sudaryti nuomos sutartį dėl jai priklausančių nuotekų tinklų naudojimo ir inicijuoti teisminį procesą (šiuo metu GVTNTĮ aktualios redakcijos 16 straipsnio 6, 7, 11 dalys), netinkamai taikė ir aiškino nurodytą teisės normą. Padarydamas nurodytą teisiškai nepagrįstą išvadą, teismas taip pat nepagrįstai nesivadovavo reikšmingo bylai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 88 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašo 4, 5,13,18 punktais ir Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių 4.1 punktu. Be to, teismas ydingai aiškino GVTNTĮ 22 straipsnio 2 dalies normų turinį, nesutikdamas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad abonentui, kuris kartu yra ir nuotekų tinklų savininkas, nustatant kainą už teikiamas nuotekų tvarkymo paslaugas, atsižvelgiant į nuotekų tvarkytojo sutaupomą nuotekų tinklų sukūrimo, priežiūros ir eksploatavimo sąnaudų sutaupymo dydį, gali būti nustatoma mažesnė nuotekų tvarkymo kaina, neskaičiuojant nuotekų kainos dalies už nuotekų transportavimą (tai nėra abonentų diskriminavimas, nes abonentai – nuotekų tinklų savininkai ir abonentai, neturintys nuosavybės teise nuotekų tinklų, nepriklauso tai pačiai abonentų kategorijai).

Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, pagal kurį nuosavybė yra neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. ir kt. nutarimuose) ne kartą konstatavo, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu. Kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją ir kitų pažeidimų. Nuosavybės savininkui konstituciškai garantuojama teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis, 4.53 straipsnio 2 dalis). Teismas, padarydamas išvadą, kad viešasis nuotekų tvarkytojas savo nuožiūra be savininko sutikimo gali naudoti privačią nuosavybę viešajam nuotekų tvarkymui, o pareiga susitarti dėl naudojimo sąlygų kyla ne viešajam nuotekų tvarkytojui, bet pačiam savininkui, pažeidė CK 4.37 straipsnio 1 dalį. Teismas, netgi pripažinęs, kad atsakovės privati nuosavybė buvo naudojama visuomenės poreikiams, nesivadovavo nuosavybės teisę reglamentuojančiomis normomis, kurios nustato, kad nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu teisingai už tai atlyginant, o, kilus abejonių dėl nuosavybės teisių apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota (CK 4.39, 4.93, 4.100 straipsniai).

Teismas, padaręs neteisingą išvadą, kad atsakovė neturi teisės gauti atlyginimo už ieškovės ilgametį nuotekų tinklų naudojimą, taip pat neteisingai sprendė, kad šalys nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. neturėjo viena kitai abipusių prievolinių teisių ir pareigų, ir nepagrįstai netaikė CK 6.237–6.242 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių nepagrįsto praturtėjimo institutą. Tai, kad atsakovė nekliudė ieškovei savo veikloje naudotis jai priklausančia nuotekų infrastruktūra, per se (savaime) nereiškia, jog už tokį naudojimąsi ieškovė neturėjo pareigos sumokėti nuotekų tinklų savininkei. Atsiskaitymo pareigą suponuoja GVTNTĮ nuostatos, civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir formuojama teismų praktika. Tai, kad tokia prievolė nebuvo vykdoma, šios prievolės nepanaikina, nes kreditorius (atsakovė) tokią prievolę, kurios terminas nėra apibrėžtas, gali pareikalauti vykdyti bet kuriuo metu, o ginti teisme – nepraleidęs įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino. Šiuo atveju atsakovės reikalavimas vykdyti prievolę – sumokėti už jos tinklų naudojimą, transportuojant nuotekas, – buvo pareikštas 2012 m. kovo 9 d. išrašant PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė šios sąskaitos neapmokėjo, todėl 2012 m. kovo 20 d. atsakovė surašė tarpusavio skolų įskaitymo aktą, kuriuo įskaitė tarpusavio skolas.

Teismas, konstatavęs de facto (faktiškai, iš tikrųjų) esančius tarp šalių panaudos santykius (CK 6.629 straipsnis), nepagrįstai neatsižvelgė į sutarties formai keliamus reikalavimus (CK 6.478 straipsnis, 6.531 straipsnio 1 dalis), t. y. nesant tarp šalių sudarytos rašytinės formos sutarties, legitimavo ieškovei privačios atsakovei priklausančios infrastruktūros naudojimą visiškai neatlygintinai. Be to, skundžiamoje nutartyje nepaaiškinta, kokia teisės norma buvo vadovautasi, konstatuojant faktiškai susiklosčiusius nekilnojamojo daikto ilgalaikius panaudos teisinius santykius. Taip pat buvo pažeistas CK 6.636 straipsnis, nes byloje nustatyta, kad visi nuotekų tinklų remonto darbai buvo atlikti atsakovės sąskaita ir šios išlaidos liko neatlygintos. Panaudos kaip dvišalio sandorio prigimtis suponuoja, kad panauda negali atsirasti tik vienos šalies valia, jei kita šalis nesutinka. Remiantis CK 1.63 straipsnio 6 dalimi, dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia, tačiau iš skundžiamos nutarties motyvų susidaro įspūdis, kad panaudos teisiniams santykiams sukurti pakanka vien tik viešojo nuotekų tvarkytojo valios išraiškos. Tokiu aiškinimu yra pažeidžiama CK 6.156 straipsnio 1 dalis, t. y. šalių teisė laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Kaip yra žinoma, draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Tylėjimas ar konkliudentiniai veiksmai šiuo atveju, kai įstatymas nustato rašytinę panaudos sandorio formą, negali būti laikomi nurodyto sandorio sudarymo pagrindu. Nutartyje taip pat nepateikta motyvų, kodėl teismas netaikė imperatyviųjų CK 1.92 straipsnio 2 dalies nuostatų, reglamentuojančių, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti.

Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad susitarti dėl tinklų naudojimo nebuvo įmanoma dėl ieškovės sąmoningų veiksmų. Šias aplinkybes patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartyje konstatuodamas, kad ginčai kuriuose dalyvavo Klaipėdos rajono savivaldybė ir ieškovė dėl nuosavybės teisės į nuotekų tinklus vyko nuo 2005 metų. Ginčo nuotekų tinklai nebuvo įregistruoti kaip atsakovės nuosavybė, nes jos nuosavybės teisės į nuotekų tinklus nepripažino (ir atitinkamai tartis dėl tinklų naudojimo nesutiko) nei Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, nei ieškovė, kurios kaip tik tuo metu buvo atsakingos už nuotekų tvarkymą. Dėl tokių veiksmų atsakovė buvo priversta kreiptis į teismą bei įrodyti jai priklausančią nuosavybės teisę į ginčo nuotekų tinklus.

Teismas, neatsižvelgdamas į atsakovės teisę apginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį per bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, taip pat nurodydamas, kad atsakovė ilgą laiką neprieštaravo dėl tinklų naudojimo neatlygintinai, pažeidė CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas, atmesdamas priešieškinį, konstatuodamas, kad tarp šalių susiklostė neatlygintiniai nuotekų tinklų naudojimo santykiai, ir nurodydamas, kad įskaitymas atliktas nepagrįstai, pažeidė CK 6.130 straipsnio 1 dalį.

Teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjItNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-562-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-562-695/2015">3K-3-562-695/2015</a> išaiškinimais. Kasacinis teismas, pirmą kartą nagrinėjęs šalių ginčą, pripažino, kad kainos už nuotekų tvarkymo paslaugas galėjo būti diferencijuojamos pagal atskiras abonentų (vartotojų) kategorijas, atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su būtinosiomis sąnaudomis, reikalingomis nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti tam tikros kategorijos abonentams (vartotojams) (GVTNTĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Teismas, padarydamas išvadą, kad nuotekų tvarkytojas turi teisę naudotis abonento infrastruktūra neatlygintinai, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-135/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-135/2012">3K-3-135/2012</a> suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2011">3K-3-196/2011</a> pateiktu išaiškinimu, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas, kuris reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius. Teismas taip pat nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos teismų praktikoje aiškiai ir išsamiai atskleista teisingo atlyginimo samprata civilinėse bylose dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumo ir atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę dydžio nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTItNjkwLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-112-690/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-112-690/2017">3K-3-112-690/2017</a>, Nr. 3K-3-111-686/2017, Nr. 3K-3-180-684/2016, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-478/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-478/2014">3K-7-478/2014</a> ir kt.).

Teismas pažeidė CPK 330 straipsnį, 331 straipsnio 4 dalį, nes panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatęs materialiosios teisės normų pažeidimų, nepagrindė savo išvadų, išdėstytų rezoliucinėje dalyje, ir netinkamai motyvavo skundžiamą nutartį.

Ieškovė AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir atsakovė pagal priešieškinį AB „Klaipėdos vanduo“ atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Byloje nėra ginčo dėl to, kad turto savininkas turi teisę gauti atlyginimą už turto naudojimą. Atsakovė, kaip infrastruktūros savininkė, yra teisės gauti atlyginimą turėtoja. GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta infrastruktūros savininko turtinė teisė preziumuojama. Ši norma nenustato infrastuktūros savininko teisės gauti atlyginimą, ji reglamentuoja šios teisės įgyvendinimo procesą. Savininkas, norėdamas gauti atlyginimą už jo turto naudojimą, turi pareikšti tokią šią savo valią ir sudaryti atitinkamą civilinį sandorį, kuriame būtų numatytas tam tikro dydžio atlyginimo mokėjimas (CK 1.64 straipsnis, 1.136 straipsnio 2 dalis). GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad dėl naudojimosi infrastruktūra gali būti sudaroma sutartis. Tai reiškia, kad infrastruktūros naudojimas galimas ir be sutarties, pagal faktą, kaip ir nagrinėjamu atveju. Tačiau tokiu atveju šalių teisės ir pareigos nėra apibrėžtos, infrastruktūra naudojama pagal nusistovėjusią tvarką. Minėta teisės norma garantuoja šalių teises bet kurio metu reikalauti sutarties sudarymo, t. y. siekti, kad šalių teisės ir pareigos būtų nustatytos ir apibrėžtos. Tokiu būdu ši norma garantuoja savininko teisių apsaugą. Kartu ji užtikrina ir naudotojo teisių apsaugą, t. y. jis turi vykdyti tik pareigą, nustatytą šio straipsnio pagrindu. Jis neprivalo vykdyti to, ką vėliau atgaline data nusprendžia savininkas. Reglamentuojant klausimą dėl atlyginimo infrastruktūros savininkui, ši norma nustato alternatyvas: infrastruktūrą galima naudoti už atlyginimą (nuoma), galima naudoti neatlygintinai (panauda), galimi ir kiti variantai pagal šalių susitarimą. Privalomas reikalavimas, siekiant nustatyti tam tikras sąlygas, yra sudaryti atitinkamą sutartį. Pagal šią normą sutarties sudarymą gali inicijuoti bet kuri šalis – kurios nors šalies specialiųjų pareigų, pirmenybės ar apribojimų ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyta. Vadinasi, suinteresuota šalis be apribojimų galėjo pareikšti atitinkamą valią ir pareikalauti atitinkamos sutarties sudarymo. Minėta norma užtikrina suinteresuotos šalies teisę ir suteikia jai realią galimybę įgyvendinti savo valią ir ginti savo interesus teisme, jeigu nepavyktų susitarti su kita šalimi, nagrinėjamu atveju – susitarti dėl atlyginimo nustatymo, t. y. dėl naudotojo pareigos mokėti nustatymo. Kol tokia pareiga nenustatyta sutartimi arba teismo sprendimu, nėra pagrindo, teisės ir galimybės reikalauti atlyginimo (nežinomo, nenustatyto dydžio atlyginimo), tuo labiau skaičiuoti skolos. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės turėtojas (atsakovė) įstatymo, t. y. GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalies, nustatyta tvarka iki 2009 m. balandžio 17 d. nepareiškė savo valios ir neįgyvendino savo materialinės teisės gauti atlyginimą. Įstatymo nustatyta tvarka turto naudotojui minėtu laikotarpiu nebuvo nustatyta pareiga mokėti turto savininkui. Todėl reikalavimas mokėti (kol neįvykdyti įstatymo reikalavimai ir naudotojui nenustatyta tokia pareiga) pažeidžia naudotojo teises ir yra neteisėtas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvados, kad iki 2009 m. balandžio 17 d. atsakovė nepasinaudojo GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise kreiptis į naudotoją dėl atlyginimo nustatymo, o nepavykus susitarti – kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių teisminės gynybos, yra teisėtos ir pagrįstos.

Teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra įskaitymo dalyko (CK 6.130 straipsnio 1 dalis): atsakovės pareikštas piniginis reikalavimas neturi teisinio ir faktinio pagrindo; naudotojos skolos nėra, kadangi jai nebuvo nustatyta pareiga mokėti savininkei; savininkė neturi reikalavimo teisės naudotojai; 2009 m. balandžio 17 d. susitarimas negali būti ir nėra pagrindas mokėti už praeitį, nes jame aiškiai nustatyta, kad jis galioja apskaičiuojant mokestį nuo 2009 m. balandžio 1 d. Taigi nėra nei susitarimo, nei įstatymo, kuris leistų šiam susitarimui galioti iki jame apibrėžtos datos, t. y. 2009 m. balandžio 1 d.

Teismas pagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes byloje nenustatyta, kad ieškovė nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita. Teismas pagrįstai nurodė, kad Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. O3-92 patvirtinta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų paslaugų kainų nustatymo metodika reglamentuoja apskaitos atskyrimą, sąnaudų paskirstymą, su apskaitos atskyrimu ir sąnaudų paskirstymu susijusius reikalavimus ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų paslaugų kainodarą. Remiantis šia metodika viešųjų paslaugų teikimo būtinosios sąnaudos, patirtos veikloje, įtraukiamos į paslaugų kainą. Taip įgyvendinamas sąnaudų grąžinimo principas, nustatytas GVTNTĮ. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju, jeigu paslaugos tiekėjui būtų nustatyta pareiga mokėti infrastruktūros savininkui nuomos mokestį ir jis mokėtų šį mokestį, t. y. jeigu paslaugos teikėjas patirtų išlaidų dėl šios infrastuktūros naudojimo ir priežiūros, visos šios išlaidos būtų įtrauktos į paslaugų kainą ir tokiu būdu patirtos išlaidos būtų sugrąžintos paslaugų teikėjui per kainos sumokėjimą. Taigi teismo išvada, kad byloje nėra nepagrįsto praturtėjimo aplinkybių, įrodyta ir pagrįsta teisiniu reglamentavimu.

Teismas nenukrypo nuo kasaciniame skunde nurodomos kasacinio teismo praktikos.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atsakovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas atsakovės UAB „Agrovet“ 2012 m. kovo 20 d. atlikto įskaitymo, kuriuo buvo įskaityta atsakovės skola ieškovei AB „Klaipėdos rajono vandenys“ už šios suteiktas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas bei ieškovės skola atsakovei už naudojimąsi atsakovei priklausančiais nuotekų tinklais, teisėtumo klausimas. Tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar ieškovei atsirado prievolė atlyginti atsakovei už atsakovei priklausančių nuotekų tinklų naudojimą už 3 metus ir 3 mėnesius laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., kas sudarytų pagrindą atsakovei įskaityti ieškovės atitinkamo dydžio priešpriešinį vienarūšį reikalavimą (CK 6.130 straipsnis). Sprendžiant ieškovės prievolės atsakovei egzistavimo ir šios prievolės atlygintinumo klausimus byloje aktualus GVTNTĮ 18 straipsnio aiškinimas ir taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė savo reikalavimo teisę kildina iš nepagrįsto praturtėjimo instituto, byloje taip pat aktualus šio instituto aiškinimas ir taikymas.

Dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo viešajai paslaugai teikti

Nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo bei nuotekų tvarkymo organizavimo ir planavimo bendruosius reikalavimus reglamentuoja GVTNTĮ. Šis įstatymas suponuoja, kad tarp nuotekų tvarkymo paslaugų teikėjo ir asmens, kuriam priklauso nuosavybės teise nuotekų tvarkymo infrastruktūra, reikalinga viešajai nuotekų tvarkymo paslaugai teikti, gali susiklostyti dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai: teisiniai santykiai dėl viešosios nuotekų tvarkymo paslaugos teikimo, grindžiami geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešąja sutartimi, ir teisiniai santykiai dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo. Šie teisiniai santykiai yra skirtingos prigimties ir jiems taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas, pvz., sutarčių sudarymo tvarka, pagal sutartį teikiamų paslaugų kainos nustatymo tvarka ir kt.

Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo santykių specifika, būtinybė užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams lemia ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo sutarčių laisvės principo. Tam, kad savivaldybė ir vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, be kitų priemonių, turi būti nustatyta tvarka, užtikrinanti vandens tiekimo infrastruktūros priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-135/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-135/2012">3K-3-135/2012</a>).

Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjItNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-562-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-562-695/2015">3K-3-562-695/2015</a> (bylą kasacine tvarka nagrinėjant pirmą kartą) pateiktus išaiškinimus, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl nuotekų infrastuktūros naudojimo laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., yra reikšmingas GVTNTĮ, priimto 2006 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. X-764 ir įsigaliojusio nuo 2007 m. sausio 1 d., nustatytas nuotekų tvarkymo naudojimo viešajai paslaugai teikti teisinis reguliavimas.

GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.) nustatė, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Jei dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba dėl sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo sudarymo susitarti nepavyksta, naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka ir tik tais atvejais, kai infrastruktūra reikalinga viešajam vandens tiekimui. Minėto straipsnio 4 dalis nustatė, kad viešasis vandens tiekėjas sprendžia, ar viešojo vandens tiekimo teritorijoje esančios, bet ne jo valdomos ar naudojamos pagal sutartį geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai yra reikalingi ir tinkami viešajam vandens tiekimui ir, jeigu reikia, gali kreiptis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo pagal šio straipsnio 2 dalį.

Tiek GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalis, tiek šiuo metu galiojančios redakcijos GVTNTĮ 16 straipsnis suponuoja, kad teisiniai santykiai dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo tarp viešojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininko gali būti grindžiami nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir kitų sutarčių pagrindu.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo santykių teisinio reglamentavimo, yra išaiškinęs, kad vien abonento tinklų prijungimo faktas ar techninių sąlygų gavimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tiekėjas turi teisę naudotis abonento infrastuktūra neatlygintinai. Kasacinis teismas nurodė, kad teismas turi tirti, ar tiekėjas su abonentu susitarė dėl infrastuktūros naudojimo tvarkos ir koks to susitarimo turinys. Teismui nenustačius šalių susitarimo fakto ar turinio, ginčas spręstinas pagal įstatyme įtvirtintas nuostatas dėl infrastuktūros, reikalingos viešajam vandens tiekimui, naudojimo tvarkos nustatymo, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo, subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir kt. civilinių santykių reglamentavimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-135/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-135/2012">3K-3-135/2012</a>).

Byloje teismų nustatyta, kad nuotekų tinklai nuosavybės teise nuo 1992 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. liepos 8 d. priklausė atsakovei; atsakovės nuosavybės teisė į nuotekų tinklus pripažinta įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMjUyLTcyOS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1252-729/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1252-729/2008">2-1252-729/2008</a>; nuosavybės teisė į šiuos nuotekų tinklus viešame registre atsakovės vardu buvo įregistruota nuo 2009 m. vasario 6 d.; atsakovės nuotekų tinklus viešajai nuotekų tvarkymo paslaugai teikti nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. naudojo ieškovė; nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. (3 metų 3 mėnesių laikotarpiu) tarp šalių nebuvo sudaryta jokių nei rašytinių, nei žodinių susitarimų dėl nuotekų tinklų naudojimo tvarkos ir (ne)atlygintinumo; nuo 2009 m. balandžio 1 d. ieškovė taikė atsakovei kompensaciją už jos nuotekų tinklų naudojimą, neskaičiuodama atsakovei jos nuotekų transportavimo išlaidų. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 125 749 Lt (36 419,43 Eur) už ieškovės laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovei suteiktas šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas.

Atsakovė išrašė ieškovei PVM sąskaitas faktūras už naudojimąsi jos nuotekų infrastruktūra: 2012 m. kovo 9 d. – 472 216,05 Lt (136 763,22 Eur) sumos ir 2012 m. kovo 20 d. – 12 152,82 Lt (3519,70 Eur) sumos. Šioje byloje ginčijamame 2012 m. kovo 20 d. tarpusavio skolų įskaitymo akte atsakovė nurodė, kad nurodytą dieną ieškovė skolinga atsakovei 484 368,87 Lt (140 282,92 Eur), o atsakovė ieškovei – 125 749 Lt (36 419,43 Eur), ir įskaitė 125 749 Lt (36 419,43 Eur) sumą, kaip gautą apmokėjimą iš ieškovės už naudojimąsi nuotekų tinklais.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. (nuo ieškovės perėmimo eksploatuoti nuotekų tinklus) iki 2009 m. balandžio 1 d. (nuotekų tvarkymo kainos sumažinimo) tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklosčiusi verslo praktika leisti naudoti atsakovei nuosavybės teise priklausančius ginčo nuotekų tinklus ir kad ieškovė naudojosi atsakovei priklausančia nuotekų infrastruktūra neatlygintinai. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis šiomis aplinkybėmis: atsakovė, būdama infrastruktūros tinklų savininkė, privatus verslo subjektas, ilgą laiką neprieštaravo dėl tinklų naudojimo neatlygintinai, t. y. nuo tinklų įsigijimo 1992 m. iki 2006 m. sausio 1 d. nereikalavo atlyginimo iš kitos tuometinės tinklų naudotojos Kretingalės seniūnijos, o nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. nereikalavo atlyginimo ir iš ieškovės; pirmas reikalavimas mokėti buvo išrašytas tik 2012 m. kovo 9 d., tačiau be šalių susitarimo ir tada, kai ieškovė jau nebuvo paslaugos teikėja; dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančių ginčo nuotekų tinklų naudojimo atlygintinumo šalys nebuvo susitarusios iki 2009 m. balandžio 1 d.; šalims nesutarus dėl nuotekų tinklų naudojimo atlygintinumo už praėjusį laikotarpį, atsakovė nesikreipė į teismą dėl mokesčio už nuotekų transportavimą nustatymo už laikotarpius, per kuriuos ieškovė (arba kiti asmenys) naudojosi jai nuosavybės teise iki 2009 m. liepos 8 d. priklausančiais nuotekų tinklais, kaip tai imperatyviai nustatyta GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalyje. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė neturi teisės gauti atlyginimo už ginčo laikotarpį, nes ji neįvykdė GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalies sąlygų: nesudarė nuomos sutarties ir nesikreipė į teismą dėl infrastuktūros naudojimosi sąlygų nustatymo, o tik vienašališkai išrašė sąskaitą faktūrą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad atsakovė neprieštaravo dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo, ir tai, kad, šalims nesusitarus dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo atlygintinumo už praėjusį laikotarpį, nesikreipė į teismą dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi sąlygų, neteikia pagrindo išvadai, kad tarp šalių susiklostė neatlygintinio naudojimosi nuotekų tvarkymo infrastruktūra santykiai.

Pagal CK 1.64 straipsnio 3 dalį tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais. Šiuo atveju nei įstatymas, nei šalių susitarimas nenustatė, kad nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininko tylėjimas arba neprieštaravimas dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo reiškia savininko sutikimą naudoti nuotekų tvarkymo infrastruktūrą neatlygintinai.

Pagal CK 1.64 straipsnio 1 dalį sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad nebuvo nei rašytinio, nei žodinio šalių susitarimo dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo neatlygintinai. Taip pat nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad egzistuotų kokie nors kiti atsakovės veiksmai, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė išreiškė valią dėl jai nuosavybės teise priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo neatlygintinai. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės: ginčai dėl nuosavybės teisės į nuotekų tvarkymo infrastruktūrą vyko jau nuo 2005 metų; atsakovės nuosavybės teisė į ginčo nuotekų tvarkymo infrastruktūrą buvo pripažinta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMjUyLTcyOS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1252-729/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1252-729/2008">2-1252-729/2008</a>, kurioje Klaipėdos rajono savivaldybė ginčijo atsakovės nuosavybės teisę; šio sprendimo pagrindu atsakovė 2009 m. vasario 6 d. įregistravo nuosavybės teisę į nuotekų tvarkymo infrastruktūrą viešame registre; tuo pagrindu (nuotekų tinklų nuosavybės faktu) atsakovė reiškė reikalavimus ieškovei jau nuo 2009 m. balandžio 17 d., teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė nesutiko su neatlygintiniu jai nuosavybės teise priklausančių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo GVTNTĮ 18 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatas aiškinti kaip įpareigojančias būtent nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininką imtis priemonių dėl sutarties dėl jam nuosavybės teise priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sudarymo ir kreiptis į teismą dėl tokios nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi sąlygų nustatymo. Priešingai, GVTNTĮ 18 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos suponuoja, jog būtent viešasis vandens tiekėjas ir savivaldybė turi imtis iniciatyvos ir aktyvių veiksmų dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo teisinių santykių įforminimo. Pirma viešasis vandens tiekėjas turi nuspręsti dėl viešojo vandens tiekimo teritorijoje esančios, bet ne jo valdomos ar naudojamos pagal sutartį geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų reikalingumo ir tinkamumo viešajam vandens tiekimui ir, jeigu reikia, kreiptis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalį. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, jau vien faktinis nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimas patvirtina jos reikalingumą viešosios paslaugos teikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-135/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-135/2012">3K-3-135/2012</a>). Antra, savivaldybė atitinkamai turi spręsti klausimą dėl galimybės išpirkti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią nuotekų tvarkymo infrastruktūrą savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn arba sudaryti kitą sutartį dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.).

Nurodytos GVTNTĮ 18 straipsnio nuostatos sistemiškai koreliuoja ir su GVTNTĮ 11 straipsnyje įtvirtinta savivaldybių kompetencija ir atsakomybe, be kita ko, organizuoti ir koordinuoti geriamojo vandens išgavimą, tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje, vykdyti viešajam vandens tiekimui skirtos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkų arba savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamų įmonių, kurioms priklauso ši infrastruktūra, dalyvio teises ir pareigas ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas GVTNTĮ 18 straipsnio nuostatų aiškinimas reikštų nuosavybės neliečiamumo principo ir CK 4.39 įtvirtintų nuostatų pažeidimą ir nepagrįstai perkeltų pareigos organizuoti ir koordinuoti viešosios paslaugos – geriamojo vandens išgavimą, tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų – vykdymą privačiam asmeniui.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, jog buvo pagrindas ieškovei naudotis atsakovei priklausančia nuotekų infrastruktūra neatlygintinai, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto aiškinimo ir taikymo

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, jog tarp šalių egzistavo viešojo nuotekų infrastruktūros neatlygintinio naudojimo santykiai, byloje spręstinas nepagrįsto praturtėjimo instituto aiškinimo ir taikymo klausimas.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas, reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2011">3K-3-196/2011</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTE5LTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-119-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-119-421/2017">e3K-3-119-421/2017</a> 19 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr. 2017 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTE5LTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-119-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-119-421/2017">e3K-3-119-421/2017</a> 18 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia situacija, kai nuotekų tvarkymo infrastruktūra, reikalinga viešajai paslaugai teikti ir priklausančia atsakovei, ieškovė naudojosi 3 metus ir 3 mėnesius, ieškovė ir atsakovė nebuvo sudariusios sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo, taip pat, kaip pirmiau šioje nutartyje konstatuota, nėra pagrindo vertinti, jog atsakovė būtų sutikusi, kad ieškovė naudotų ginčo nuotekų tvarkymo infrastruktūrą neatlygintinai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nuotekų tvarkymo infrastruktūra reikalinga viešajai paslaugai teikti, atsakovė iš esmės neturi laisvės spręsti dėl nesutikimo viešajam paslaugos teikėjui naudotis tokia infrastruktūra.

Esant nurodytai situacijai viešasis vandens tiekėjas neatlygintinai naudodamasis kito asmens nuosavybe – jam priklausančia nuotekų tvarkymo infrastruktūra – sutaupo lėšų, nes nepatiria naudojimosi tokia nuotekų tvarkymo infrastruktūra išlaidų, kas būtų neišvengiama, jei pats viešosios paslaugos teikėjas neturi nuosavybės teise jam priklausančios atitinkamos nuotekų tvarkymo infrastruktūros ir nėra susitaręs dėl kitam asmeniui priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros neatlygintinio naudojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sutaupymas, kai nėra išreikšta nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininko valia suteikti infrastruktūrą naudotis neatlygintinai, laikytinas nepagrįstu, o viešosios paslaugos teikėjas laikytinas nepagrįstai praturtėjusiu. Atsižvelgiant į tai, kad nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkas negauna jam priklausančios kompensacijos už jam nuosavybės teise priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą, viešosios paslaugos teikėjas praturtėja nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininko sąskaita, tarp ieškovės sutaupymo ir atsakovės kompensacijos negavimo egzistuoja priežastinis ryšys. Nagrinėjamoje byloje teismų nėra nustatyta, jog atsakovė būtų prisiėmusi kompensacijos negavimo ar kitą riziką. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta aplinkybė, kad atsakovė neprieštaravo dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo neatlygintinai, ir tai, kad, šalims nesusitarus dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo atlygintinumo už praėjusį laikotarpį, nesikreipė į teismą dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi sąlygų, nereiškia, kad atsakovė prisiėmė kompensavimo negavimo riziką. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė reikalauja kompensuoti už naudojimąsi nuotekų tvarkymo infrastruktūra už praėjusį laikotarpį, ir tai, kad atsakovė jau netgi nėra ginčo nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkė, nėra galimybės atsakovei apginti savo teises kitais teisių gynimo būdais.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra visos sąlygos nagrinėjamoje byloje atsakovės priešieškinio reikalavimams taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą.

Dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo

CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pagal CK 6.131 straipsnį, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (1 dalis); įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai; pranešimas laikomas negaliojančiu, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą (2 dalis); jeigu kreditorius turi skolininko išduotą skolos dokumentą, tai įskaitoma padarant įrašą skolos dokumente ir grąžinant šį dokumentą skolininkui (3 dalis); jeigu įskaitymas nepadengia viso reikalavimo arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, tai kreditorius turi teisę pasilikti skolos dokumentą su įrašu apie įskaitymą, tačiau privalo apie įskaitymą raštu pranešti skolininkui.

Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nėra nepagrįsto praturtėjimo taikymo prielaidų, atsakovės reikalaujamų lėšų (kompensacijos) dydžio pagrįstumo nevertino. Tik nustačius atsakovei priklausančios kompensacijos dydį, galima spręsti atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumo klausimą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, kuris turėtų įvertinti ir nustatyti kompensacijos dydį ir atitinkamai spręsti įskaitymo teisėtumo klausimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodyta anksčiau, ieškovės nepagrįstas praturtėjimas naudojant atsakovei priklausančią nuotekų tvarkymo infrastruktūrą pasireiškia tuo, kad ieškovė nepatyrė naudojimosi atsakovei priklausančia nuotekų tvarkymo infrastruktūra išlaidų. Todėl ieškovės atsakovei mokėtinos kompensacijos dydis spręstinas, kaip nurodyta šios nutarties 50 punkte, pagal įstatyme įtvirtintas nuostatas dėl infrastuktūros, reikalingos viešajam vandens tiekimui, naudojimo tvarkos nustatymo, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo, subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir kt. civilinių santykių reglamentavimo principais. Be to, kaip yra nurodęs kasacinis teismas, spręsdami priteistinos kompensacijos dydžio klausimą esant nepagrįstam sutaupymui, teismai turėtų jį nustatyti atsižvelgdami pagal analogiją ir į kriterijų, įtvirtintų CK 6.198 straipsnyje, visumą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2011">3K-3-196/2011</a>). Vienas iš kriterijų, kuris būtų vertinamas kitų kriterijų ir nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, galėtų būti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjQtMzAyLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-24-302/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-24-302/2017">2A-24-302/2017</a> nustatytas metinio mokesčio už naudojimosi nuotekų tvarkymo infrastruktūros tinklais dydis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti nepagrįsto ieškovės sutaupymo dydį tenka atsakovei (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą ir nepagrįsto praturtėjimo institutą bei nenustatė šios nutarties 68 punkte nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė pateikė prašymą priteisti 879 Eur žyminio mokesčio, o ieškovė – prašymą priteisti 700 Eur išlaidų advokato pagalbai, o atsakovė pagal priešieškinį AB „Klaipėdos vanduo“ – prašymą priteisti 300 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Šios išlaidos patirtos bylą nagrinėjant kasaciniame teisme. Be to, kasaciniame teisme patirta 33,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmiau nurodytų išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Danguolė Bublienė

Alė Bukavinienė

Sigita Rudėnaitė