Civilinė byla Nr. 3K-3-129/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-02-07387-2012-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 44.5.2.5
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (pranešėjas), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (kolegijos primininkė), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 89 010,65 Lt turtinės ir 853 128 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Jis nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu, subendrinus bausmę jam buvo paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose. Ieškovas buvo sulaikytas teismo salėje ir buvo pradėta skaičiuoti laisvės atėmimo bausmės pradžia. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu ieškovas buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos, konstatavus, kad teismas neatsižvelgė į BK 75 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę. Dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo priimto nuosprendžio ieškovas kalėjo nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 26 d., t. y. 123 paras, taip buvo pažeistos ieškovo teisės į laisvę ir saugumą. Ieškovas nurodo, kad žala jam padaryta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos prokuratūros veiksmais. Dėl patirtų išgyvenimų ieškovui reikalinga reabilitacija, aplinkos pakeitimas, ilgalaikis bendravimas su psichologais, jis gydosi nuo išsivysčiusios neuroninės nemigos, psichologinių ir psichinių sveikatos sutrikimų, patirtų emocinių traumų. Dėl neteisėto įkalinimo ieškovas buvo atskirtas nuo šeimos, negalėjo bendrauti su sutuoktine ir vaikais, dalyvauti auklėjant vaikus, kartu švęsti švenčių, išlaikyti savo šeimos, sumažėjo galimybė susirasti naują darbą, pablogėjo jo reputacija, buvo priverstas nutraukti savo individualią veiklą. Negalėdamas įvykdyti keliolikos sutarčių, ieškovas patyrė 77 166,72 Lt turtinę žala.
Už keturis įkalinimo mėnesius ieškovas prašė priteisti po 2151 Lt (vidutinį darbo užmokestį), iš viso – 8604 Lt. Rašydamas ieškinį, skundus, prašymus, peticijas, rinkdamas dokumentus iš įvairių institucijų, ieškovas sugaišo apie 30 darbo dienų, todėl vidutinį darbo užmokestį (2151 Lt) prašo priteisti ir už šį laikotarpį. Kadangi jis buvo sulaikytas teismo salėje ir be jokių daiktų pristatytas į įkalinimo įstaigą, privalėjo pirkti būtiniausias prekes ir maisto produktus parduotuvėje, tai patyrė 852,16 Lt žalos, turėjo 236,77 Lt išlaidų kanceliarinėms prekėms, dokumentų kopijavimui, kurui, korespondencijos siuntimui paštu. Už kiekvieną įkalinimo dieną ieškovas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, apskaičiavo po 6936 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaujanti atsakovei Lietuvos Respublikai, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Ji nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės taikymo klaidą, todėl teismo nuosprendžio pakeitimas neįrodo, kad šį nuosprendį priėmęs teismas atliko neteisėtus veiksmus.
Prokuratūros nuomone, ieškovo pasirinktas negautų pajamų dydžio apskaičiavimo metodas negali būti laikomas pagrįstu, nes jis nepateikė jokių duomenų apie turėtas pajamas ar vykdytas darbo funkcijas, įrodymų, kad būtų realiai gavęs pajamų iš sutarčių įvykdymo. Atsakovas neturi prievolės atlyginti ieškovo pragyvenimo išlaidų, patirtų įkalinimo įstaigose bei atsiradusių rašant ir siunčiant įvairius skundus ar pareiškimus, nes jos nėra nulemtos neteisėtų prokuroro veiksmų. Ieškovo pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų neįrodo, kad sveikatos sutrikimus lėmė įkalinimo faktas ir ieškovo laikymo sąlygos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti atsakovei Lietuvos Respublikai, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Ji papildomai nurodė, kad ieškovas buvo nuteistas pagrįstai, jo kaltė įrodyta, nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos. Baudžiamosios bylos aplinkybės teismui leido pagrįstai manyti, kad suėmimas yra vienintelė tinkama priemonė užtikrinti nuosprendžio vykdymą bei apsaugoti viešąjį interesą. Nesant jokio teismo procesinio dokumento, kuriuo suėmimas būtų pripažintas neteisėtu, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismo veiksmai buvo neteisėti. Nenustačius tokių veiksmų, valstybės deliktinės atsakomybės nekyla.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas sprendime nurodė, kad yra visos valstybės prievolės atlyginti ieškovui padarytą neturtinę žalą sąlygos: netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir neteisingos bausmės paskyrimas yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti, o ieškovas patyrė žalos dėl realaus laisvės atėmimo. Apskaičiuodamas ieškovui priteistinos piniginės kompensacijos už dvasinius ir fizinius praradimus dydį, teismas jį siejo su šalies ekonomikos veiksniais ir rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytu minimaliuoju darbo užmokesčiu, nes nustatė, kad ieškovas iki įkalinimo nedirbo ir byloje nėra įrodymų, jog būtų turėjęs kitų pajamų.
Atsižvelgdamas į tai, kad dėl neteisingos bausmės paskyrimo buvo apribotas ieškovo bendravimas su sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais, taip pat kitas ieškovo neigiamas emocijas, susijusias su laisvės apribojimu, kad išmoka pinigais, proporcinga minimaliajam darbo užmokesčiui už 123 dienų sudaro 4100 Lt, kad neįrodyta, jog dėl neteisėto laisvės apribojimo ieškovas buvo priverstas nutraukti savo individualią veiklą ir pablogėjo jo sveikata, teismas padarė išvadą, jog protinga ir teisinga suma neturtinei žalai atlyginti yra 7000 Lt.
Ieškovo reikalavimą priteisti turtinę žalą teismas atmetė, konstatavęs, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas būtų realiai įvykdęs sutartis ir gavęs 77 166,72 Lt pajamų, kad jis iki įkalinimo pradžios turėjo su darbo santykiais susijusių ar kitų pajamų, kad laisvės atėmimo vietoje patirtos išlaidos didesnės nei būnant laisvėje, kad 236,77 Lt išlaidos kanceliarinėms prekėms, dokumentų kopijavimui, kurui, korespondencijos siuntimui yra susijusios būtent su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu, be to, jos CK 6.249 straipsnio pagrindu nepriskirtinos prie žalos (nuostolių).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus, 2013 m. liepos 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies ir iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovui priteista 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, panaikino ir dėl šios dalies ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad BPK 335 straipsnyje nustatyta, jog pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendyje ieškovui paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – pakeitė į suėmimą, taigi, suėmimas ieškovui buvo taikomas kaip kardomoji priemonė. Ši procesinė prievartos priemonė buvo skirta siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą po jo įsiteisėjimo, o ne pradėti vykdyti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė nebuvo pradėta vykdyti.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendyje, kuriuo pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendį, nekonstatavo, jog ieškovui paskirta bausmė savo rūšimi ar dydžiu yra per griežta. Teismas patenkino ieškovo prašymą taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, t. y. nustatė kitokią laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką, o paskirtos bausmės rūšis ir dydis pakeistas nebuvo. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovui nepagrįstai buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. BPK 315 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti tik tuo atveju, jeigu nuteistasis raštu pareiškia norą pradėti atlikti bausmę, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas tokį norą būtų pareiškęs, todėl bausmė negalėjo būti pradėta vykdyti. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendyje nekonstatuota, kad ieškovui kardomoji priemonė (suėmimas) buvo paskirta pažeidžiant baudžiamojo proceso normas. Teismas pažymėjo, kad suėmimo laiką Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu įskaitė į paskirtąją bausmę, tai paneigia ieškovo teiginius, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu jis nuteistas nepagrįstai.
Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad kardomoji priemonė (suėmimas) ieškovui paskirta nepagrįstai, tai teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovas neįrodė teisėsaugos institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas P. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodytas jos apskundimo terminas, tai yra šiukštus proceso pažeidimas.
Teismai netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, pažeisdami CPK 183 ir 185 straipsnių reikalavimus bei nukrypdami nuo kasacinio teismo formuojamas praktikos. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo suėmimą vertino kaip kardomąją priemonę, kuri buvo skirta nuosprendžio įvykdymui po jo įsiteisėjimo užtikrinti, ir paskirta atsižvelgiant į ieškovo teistumą, polinkį pažeisti teisės normas, akivaizdžiai negerbiant visuomenės vertybių, tyčiojimąsi ir cinišką požiūrį į kitų asmenų teises. Kasatoriaus nuomone, tokios išvados nepagrįstos, nes jis anksčiau buvo teistas tik vieną kartą už nesunkų nusikaltimą, teistumas, bylą perduodant teisminiam nagrinėjimui, buvo praktiškai išnykęs, linkęs nusikalsti ieškovas nebuvo, ciniško požiūrio į kitų asmenų teises nedemonstravo, nuo teisėsaugos institucijų nesislėpė, paskirtos kardomosios priemonės periodiškai registruotis policijos įstaigoje pažeidęs nebuvo.
Taigi, Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas neteisėtai kasatorių suėmė (paskyrė kardomąją priemonę), nes jokių faktinių duomenų, patvirtinančių ar leidžiančių teismui manyti, kad jis gali slėptis, nebuvo. Kasatorius mano, kad jis buvo suimtas ir realiai atlikinėjo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes šis laikas buvo įskaitytas kaip atliktos bausmės laikas. Jei tai buvo kardomoji priemonė, neaišku, kodėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendyje nurodyta, kad bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo. Bet kokiu atveju manytina, kad kardomoji priemonė ieškovui buvo paskirta nepagrįstai ir nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nevertino kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo pagrįstumo ir teisėtumo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto kontekste. Konvencijos 5 straipsnio, užtikrinančio teisę į žalos dėl neteisėto suėmimo ar sulaikymo atlyginimą, ir analogiškų Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto normų pažeidimas taikant suėmimą buvo pagrįsto įtarimo nebuvimas, kaltinamojo apklausos sankcionuojant suėmimą bei keičiant jo pagrindą neatlikimas, rungimosi principo pažeidimas, suėmimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo nebuvimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Konvencijos požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001; 2003 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-895/2003; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTAvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-390/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-390/2005">3K-3-390/2005</a>).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuoti keturi pagrindiniai reikšmingi ir pakankami besitęsiančio suėmimo pagrindai: pavojus, kad įtariamasis gali neatvykti i teismą; kad, būdamas laisvas, gali trukdyti vykdyti teisingumą; kad gali padaryti naujų nusikaltimų; kad gali sutrikdyti viešąją tvarką. Įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionalinės valdžios institucijos, būtent teismai. Suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri ir abstraktūs, o teismo sprendimai šiais klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais.
Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymus bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti (žr. Smirnov v. Russia, no. 46133/99 and 48183/99, judgement of 24 July 2003; Becciev v. Moldova, no. 9190/03, judgement of 4 October 2005; Morkūnas v. Lithuania, no. 29798/02, decision of 12 April 2007; kt.). Sprendimas dėl asmens suėmimo turi būti priimamas laikantis teismo proceso rungtyniškumo principo, užtikrinant asmeniui teisę į veiksmingą gynybą (Graužinis v. Lithuania, no. 37975/97, judgement of October 2000; G. A. v. Germany, no. 23541/94, judgement of 13 February 2001; kt.).
Atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujanti Teisingumo ministerija su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuoti šie keturi reikšmingi ir pakankami suėmimo pagrindai: įtariamasis gali neatvykti į teismą; jis, būdamas laisvas, gali trukdyti teisingumui vykdyti; jis gali padaryti naujų nusikaltimų arba pažeisti viešąją tvarką. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Becciev v. Moldova, pareiškimo Nr. 9190/03). Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi įvertinti kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes, apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės apribojimą bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina nekliudomam baudžiamosios bylos tyrimui ir kaltojo asmens patraukimui baudžiamojon atsakomybėn užtikrinti ar viešajam interesui apsaugoti.
BPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; trukdys procesui; darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, skirdamas ieškovui kardomąją priemonę (suėmimą), 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendyje nurodė, kad paskirtos bausmės rūšis, P. K. teisinės žinios ir nustatyti piktnaudžiavimo faktai proceso teisėmis įteikiant jam kaltinamąjį aktą bei priimant siunčiamus šaukimus leidžia pagrįstai manyti, jog jis gali bėgti ir slėptis nuo nuosprendžio įvykdymo, o jo teistumas, nusikalstamų veikų darymas ir polinkis pažeisti teisės normas akivaizdžiai negerbiant visuomenės vertybių, tyčiojimasis ir ciniškas požiūris į kitų asmenų teises leidžia pagrįstai manyti, kad jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Kasatorius nesutinka su šiomis teismo išvadomis, tačiau jo argumentai yra paneigti baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotomis aplinkybėmis, todėl jos, remiantis CPK 182 straipsniu, pripažintinos neįrodinėtinomis.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas nutarties apskundimo terminas ir tvarka, todėl tai yra šiurkštus proceso pažeidimas. CPK 331 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad rezoliucinėje sprendimo (nutarties) dalyje turi būti nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Tai nulemta kasacijos specifikos, kuri yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma. Taigi, skundžiamoje nutartyje pagrįstai nebuvo nurodytas jos apskundimo terminas ir tvarka, nes kasacija negali būti laikoma trečiąja instancija, yra išimtinė, ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma.
Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, tačiau nenurodo, kokias konkrečias įrodymų vertinimo taisykles jie pažeidė. Iš procesinių sprendimų aprašomųjų ir motyvuojamųjų dalių matyti, kad teismai įrodymus įvertino tinkamai, tačiau padarė skirtingas išvadas, todėl galima teigti, kad ieškovo nesutikimas su skundžiamu sprendimu yra paremtas ne įrodinėjimo taisyklių pažeidimu, bet tuo, jog Vilniaus apygardos teismas kitaip nei pats ieškovas įvertino jam taikyto suėmimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo ieškovas buvo nuteistas, nebuvo įsiteisėjęs, byloje nėra įrodymų, jog ieškovas buvo pareiškęs norą atlikti bausmę iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka, todėl bausmė negalėjo būti pradėta vykdyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, vadinasi, ieškovui suėmimas buvo taikomas kaip kardomoji priemonė, taigi, šioje byloje nagrinėtina, ar buvo pagrindas kardomajai priemonei (suėmimui) taikyti. Nei Vilniaus apygardos teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tikrindami pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojoje byloje nenustatė, kad suėmimas buvo neteisėtas. Specialiosiose normose dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, padarytą valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei teisėsaugos institucijų administracinio ir baudžiamojo proceso srityje, numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, tačiau kitų trijų sąlygų, t. y., neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio, egzistavimas vis tiek yra privalomas. Taigi, nekonstatavus teismo veiksmų, ieškovui skiriant suėmimą, neteisėtumo, nėra pagrindo valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, ką pagrįstai nurodė Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje.
Atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujanti Generalinė prokuratūra su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas analogiškais argumentais kaip ir Teisingumo ministerijos atsiliepime nurodytieji, papildomai pažymint, kad BK 66 straipsnyje nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo įskaityti jį į paskirtą bausmę ir tai nurodyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Taigi, tai, kad kasatoriaus suėmimo laikas buvo įskaičiuotas į paskirtą bausmę, rodo, kad jam buvo paskirta kardomoji priemonė, o ne pradėta vykdyti bausmė.
k o n s t a t u o j a :
Dėl kardomosios priemonės suėmimo santykio su laisvės atėmimo bausmės atlikimu
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovui suėmimas buvo taikomas kaip kardomoji priemonė, o nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė nebuvo pradėta vykdyti, ir mano, kad jis realiai atlikinėjo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Remiantis BPK 335 straipsniu, pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu, subendrinus bausmę jam buvo paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, nuosprendžiu P. K. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – pakeista į suėmimą, jį suimant teismo salėje. Ši kardomoji priemonė paskirta iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Taigi Lietuvos baudžiamosios nacionalinės teisės aspektu kasatorius neatliko laisvės atėmimo bausmės, o buvo suimtas jam pritaikius kardomąją priemonę.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl asmens sulaikymo ar suėmimo teisėtumo, kai svarstomas valstybės civilinės atsakomybes klausimas, turi būti vadovaujamasi tiek nacionalinės, tiek EŽTK teisės nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-895/2003). Nacionalinės teisės nuostatos analizuojamos vertinant baudžiamosios teisės normų taikymo pagrįstumą, atsižvelgiant į tai, kad sprendžiama dėl civilinių teisinių laisvės suvaržymo padarinių ir civilinės atsakomybės.
Todėl darant išvadą dėl teisinio statuso asmens, kuris suimamas po to, kai neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu, būtina atsižvelgti į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas asmens teisių apsaugos garantijas ir jų aiškinimą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka: a) kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį; <...> c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti. Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas sulaikytasis ar kalinamasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimui gali būti taikomos sąlygos, garantuojančios, kad jis atvyks į teismą.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, suėmimo trukmė pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį skaičiuojama nuo asmens suėmimo pradžios iki jo paleidimo į laisvę arba baudžiamojo kaltinimo išsprendimo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (e. g. P. O. v. Croatia, no. 20824/09, judgment of 31 October 2013, par. 98). Atsižvelgiant į esminį sąryšį tarp Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies ir 1 dalies c punkto, asmuo, nuteistas pirmosios instancijos teisme, negali būti laikomas sulaikytu (suimtu), kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, kaip nurodoma pastarojoje nuostatoje; jis yra padėtyje, numatytoje Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a punkte, pagal kurį leidžiamas laisvės atėmimas pagal kompetentingo teismo nuosprendį (ibid.; Labita v. Italy [GC], no. 26772/95, § 145-147, ECHR 2000‑IV; Kudła v. Poland [GC], no. 30210/96, § 104, ECHR 2000‑XI).
EŽTT praktikos analizė rodo, kad pirmosios instancijos teismo nuteisto asmens laisvės atėmimas vertinamas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę jam vis dar taikomas suėmimas (e. g. Imre v. Hungary, no. 53129/99, judgment of 2 December 2003, para. 37), be kita ko, ir tada, kai suėmimas pradedamas taikyti būtent nuo nuosprendžio priėmimo (asmuo suimamas teismo salėje paskelbus nuosprendį) (e. g., V. K. v. Russia, no. 7772/04, 15 July 2010, paras. 126-127; Kovaleva v. Russia, no. 7782/04, judgment of 2 December 2010, para. 71; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, decision of 30 May 2002).
Taigi nepaisant aplinkybės, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamosios nacionalinės teisės aspektu kasatoriaus suėmimą pagrįstai įvertino kaip kardomosios priemonės taikymą, pagal Konvenciją kasatoriaus suėmimas gali būti prilyginamas laisvės atėmimo bausmės atlikimui, todėl jo laisvės suvaržymo teisėtumas turi būti įvertintas tiek nuosprendžiu paskirtos bausmės, tiek kardomosios priemonės atžvilgiu.
Dėl neteisėtumo kaip civilinės atsakomybės sąlygos sprendžiant dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės nebūtina, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-319/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-319/2008">3K-3-319/2008</a>).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina dėl kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumo. Tačiau CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2013">3K-3-439/2013</a>).
Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xODMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-183/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-183/2006">3K-7-183/2006</a>). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Meilus v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2007">3K-3-196/2007</a>), tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-414/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-414/2012">3K-3-414/2012</a>).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (įskaitant a punktą) iš principo laikomas teisėtu, jeigu vykdomas pagal kompetentingo teismo sprendimą. Vėlesnė išvada, kad teismas padarė nacionalinės teisės klaidų priimdamas šį sprendimą, nebūtinai retrospektyviai turi neigiamos įtakos atitinkamo laisvės atėmimo laikotarpio teisėtumui. Dėl to Teismas nuosekliai atsisako tenkinti pareiškimus asmenų, kurie buvo nuteisti už nusikalstamas veikas ir skundžiasi dėl situacijos, kai apeliacinės instancijos teismas vėliau pripažino, kad sprendimas dėl jų nuteisimo ar bausmės buvo grindžiamas fakto ar teisės klaidomis (e. g. Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, decision of 30 May 2002). Tačiau tuo atveju, jeigu sprendimo dėl laisvės atėmimo trūkumai yra šiurkštūs ir akivaizdūs, aiškiai neatitinka esminių pagal Konvenciją suteikiamų procesinių garantijų, toks sprendimas gali būti pripažįstamas neatitinkančiu bendrosios apsaugos nuo savivalės tikslo, įtvirtinto Konvencijos 5 straipsnyje, taigi šios nuostatos pažeidimas gali būti konstatuojamas (Yefimenko v. Russia, no. 152/04, judgment of 12 February 2013, paras. 101-111; Stašaitis v. Lithuania, no. 47679/99, judgment of 21 March 2002). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, civilinėje byloje nagrinėjamu atveju tokios situacijos nėra.
Kasatorius pripažintas kaltu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės parinkimą teismas motyvavo nurodydamas, kad nusikalstamas veikas P. K. padarė būdamas teistas ir teistumui neišnykus, per trumpą laiką, neatlikęs jam prieš tai apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos visos bausmės. Jam paskirta įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, jų dydį nustatant žemiau sankcijos vidurkio. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir jų atliktą teisinį kvalifikavimą, tačiau nesutiko su BK 75 straipsnyje numatyto bausmės vykdymo atidėjimo netaikymu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apylinkės teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl neturėjo pagrindo taikyti šio straipsnio, nors P. K. nuteisė už nesunkų ir apysunkį nusikaltimus. Įvertinęs P. K. apibūdinančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, pritaikius BK 75 straipsnį ir paskyrus P. K. atitinkamus įpareigojimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi netenkino P. K. kasacinio skundo, konstatavęs, kad jis pagrįstai nuteistas už savavaldžiavimą ir pasikėsinimą sukčiauti.
Atsižvelgdama į tai, kad kasatorius už padarytas veikas buvo nuteistas pagrįstai, kad nei apeliacinės instancijos, nei kasacinis teismas baudžiamajame procese nenustatė bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo klaidų ar šiurkščių pažeidimų nagrinėjant bylą, kad kasatoriui buvo paskirta sankcijoje numatyta bausmė, toks bausmės parinkimas buvo motyvuotas, kad kasatoriui apeliacinės instancijos teismas paliko tą pačią bausmės rūšį (laisvės atėmimą) ir dydį (dveji metai), tik pakeitė šios bausmės vykdymo tvarką, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę pirmosios instancijos teismas atliko neteisėtus veiksmus, kurie pagal CK 6.272 straipsnį lemtų valstybės civilinę atsakomybę. Vien aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas naudodamasis savo nuožiūros teise įvertino, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir kasatoriui taikė BK 75 straipsnyje reglamentuotą bausmės vykdymo atidėjimą, kai pirmosios instancijos teismas jo netaikė, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo veiksmų paskiriant kasatoriui realią laisvės atėmimo bausmę vertinti kaip neteisėtų CK 6.272 straipsnio prasme.
Kasatorius nesutinka su civilinę bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kardomosios priemonės – suėmimo – taikymas buvo teisėtas. Pasak kasatoriaus, teismas padarė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimą, nes nenustatė faktinio pagrindo tokiai procesinės prievartos priemonei taikyti, nevertino suėmimo pagrįstumo Konvencijos 5 straipsnio aspektu.
Remiantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 122 straipsnį, suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 6–7 dalys). Bendra suėmimo skyrimo tvarka reglamentuojama BPK 123–125, 127 straipsniuose, o pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.
Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant klausimą, ar ieškovo suėmimas teisėtas, būtina vadovautis ne tik BPK, kurio nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti atitinkamus Konvencijos reikalavimus, bet ir tiesiogiai Konvencijos 5 straipsniu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl šio straipsnio aiškinimo ir taikymo. Suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Konvencijos aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-895/2003). Būtent, vertinant suėmimo teisėtumą, aktualus šioje nutartyje pirmiau cituotame Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga (e. g. Balčiūnas v. Lithuania, no. 17095/02, judgment of 20 July 2010). Tačiau, besitęsiant suėmimui, tik pagrįsto įtarimo griežčiausiai procesinės prievartos priemonei taikyti nepakanka. EŽTT praktikoje suformuoti keturi pagrindiniai reikšmingi ir pakankami besitęsiančio suėmimo pagrindai: pavojus, kad įtariamasis gali neatvykti į teismą; kad, būdamas laisvas, gali trukdyti vykdyti teisingumą; kad gali padaryti naujų nusikaltimų; kad gali sutrikdyti viešąją tvarką. Įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionaliniai teismai. Suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri ir abstraktūs, o teismo sprendimai šiais klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymą bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti (e. g. Balčiūnas v. Lithuania, no. 17095/02, judgment of 20 July 2010; Morkūnas v. Lithuania, no. 29798/02, decision of 12 April 2007). Sprendimas dėl asmens suėmimo turi būti priimamas laikantis teismo proceso rungtyniškumo principo, užtikrinant asmeniui teisę į veiksmingą gynybą (e. g. Graužinis v. Lithuania, no. 37975/97, judgment of October 2000; G. A. v. Germany, no. 23541/94, judgment of 13 February 2001).
Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant šioje nutartyje padarytos išvados, jog Konvencijos prasme laikotarpis, kuriuo kasatoriui buvo atimta laisvė, laikytinas teisėtu laisvės atėmimu pagal kompetentingo teismo nuosprendį (Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a punktas), Lietuvos teisės prasme laisvė kasatoriui buvo atimta taikant kardomąją priemonę suėmimą. Taigi vertinant valstybės veiksmų teisėtumą Lietuvos teisės aspektu iš esmės turi būti vadovaujamasi ir nurodytais EŽTT suformuotais principais dėl suėmimo teisėtumo. Kita vertus, aiškinant bei taikant šiuos principus, reikia atsižvelgti ir į reikšmingą EŽTT bylų, kuriose jie suformuluoti, konteksto skirtumą nuo civilinėje byloje nagrinėjamos situacijos konteksto. Iš tiesų kasatorius suėmimo taikymo metu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jau buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, o EŽTT praktika pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir šio straipsnio 3 bei 4 dalis susijusi su situacijomis, kai suėmimas taikomas nesant apkaltinamojo nuosprendžio. Tam tikri kardomųjų priemonių (konkrečiai suėmimo) skyrimo ypatumai tuo atveju, kai dėl asmens priimamas apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis, matyti ir iš sisteminės ir loginės BPK nuostatų analizės. Pavyzdžiui, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, netenka atskirai vertinti įtarimo, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, pagrįstumo. Kardomosios priemonės klausimą išsprendžiant nuosprendyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kuris priimamas išnagrinėjus baudžiamąją bylą vadovaujantis, be kita ko, rungimosi principu ir užtikrinant gynybos teises, nereikalaujama visa apimtimi laikytis bendros suėmimo skyrimo tvarkos, pavyzdžiui, rengti atskirą posėdį šiam klausimui spręsti, priimti nutartį dėl kardomosios priemonės. Bendriausia prasme galima teigti ir tai, kad, nors apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė, priėmimas savaime negali pateisinti griežčiausios kardomosios priemonės suėmimo skyrimo, tačiau, vertinamas kartu su visomis kitomis bylos aplinkybėmis, gali būti reikšmingas svarstant suėmimo pagrindų buvimo klausimą.
Nagrinėjamu atveju baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirdamas suėmimą, tokį sprendimą motyvavo paskirtos bausmės rūšimi, nustatytais piktnaudžiavimo faktais proceso teisėmis įteikiant jam kaltinamąjį aktą bei priimant siunčiamus šaukimus, ankstesniu teistumu, trumpu laikotarpiu tarp nusikalstamų veikų darymo, polinkiu pažeisti teisės normas, akivaizdžiu visuomenės vertybių negerbimu, tyčiojimusi ir cinišku požiūriu į kitų asmenų teises. Teismo manymu, jis gali bėgti ir slėptis nuo nuosprendžio įvykdymo, taip pat daryti naujas nusikalstamas veikas. Šis sprendimas dėl suėmimo skyrimo buvo skundžiamas baudžiamojoje byloje paduotame P. K. apeliaciniame skunde; apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nusprendė paleisti P. K. iš suėmimo, tačiau nenustatė sprendimo skirti suėmimą neteisėtumo.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi civilinėje byloje skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadas dėl suėmimo skyrimo P. K. teisėtumo ir pagrįstumo, su tokiomis šio teismo išvadomis sutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad suėmimas kasatoriui buvo paskirtas tuo pačiu nuosprendžiu, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo, taigi teismui nekilo abejonių dėl to, kad kasatorius yra padaręs atitinkamus nusikaltimus; šias aplinkybes patvirtino ir baudžiamąją bylą nagrinėję aukštesnės instancijos teismai. Išnagrinėjus bylą skiriama kardomoji priemonė sudarė sąlygas teismui įvertinti kasatoriaus asmenybę, atsižvelgiant į, be kita ko, jo padarytų nusikaltimų pobūdį ir aplinkybes, o paskirtos bausmės rūšis (laisvės atėmimas) sudarė papildomą pagrindą suimti kasatorių. Nors kasatorius nesutinka su jo asmenybės vertinimu (nurodo, kad buvo teistas anksčiau tik vieną kartą už nesunkų nusikaltimą, nėra linkęs nusikalsti, niekada nėra atlikinėjęs realios laisvės atėmimo bausmės, turi tris mažamečius vaikus, nėra pažeidęs jam paskirtų švelnesnių kardomųjų priemonių), tačiau tai nepaneigia svarių aplinkybių, kuriomis rėmėsi baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, skirdamas suėmimą (ankstesnis teistumas ir nebaigta atlikti bausmė, piktnaudžiavimas procesu, nusikalstamų veikų darymas per trumpą laikotarpį), ir kurias vertino žalos atlyginimo bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Nors kasatorius pagrįstai nurodo, kad teisės žinios nėra pagrindas sulaikyti kasatorių, tačiau šis motyvas baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo panaudotas tik apibūdinant jo asmenybę, o vien tokio motyvo panaudojimas nesudaro pagrindo viso suėmimo vertinti kaip neteisėto.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors spręsdamas kardomosios priemonės klausimą, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas galėtų pateikti labiau išplėtotus motyvus, vis dėlto nuosprendyje nurodytos konkrečios reikšmingos aplinkybės, pagrindžiančios suėmimo skyrimo pagrindų buvimą ir būtinybę. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad suėmimas paskirtas nuosprendžiu, kuriuo P. K. buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, ir taikytas palyginti neilgai (132 paros), baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo nurodyti suėmimo skyrimo motyvai buvo pakankami.
Taip pat pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog kardomosios priemonės klausimas išspręstas nuosprendyje, šalių lygybės ir rungimosi reikalavimų, taikomų suėmimo skyrimo procesui, įgyvendinimas buvo užtikrintas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas turėjo galimybę nustatyti visas sprendžiant kardomosios priemonės klausimą reikšmingas aplinkybes; kasatorius ir jo gynėjas, žinodami, kad šis klausimas yra vienas iš spręstinų nuosprendyje bei kad kasatoriui gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, turėjo galimybę išdėstyti savo argumentus dėl galimos kardomosios priemonės (be kita ko, suėmimo), taikytinos po nuosprendžio priėmimo. Besitęsiančio suėmimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas bent tam tikra apimtimi iš esmės buvo atliktas išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme, kuris, nors plačiau nepasisakė dėl pradinio suėmimo skyrimo teisėtumo, nusprendė paleisti kasatorių iš suėmimo pasikeitus esminei aplinkybei – laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarkai.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kardomoji priemonė suėmimas P. K. buvo taikoma teisėtai.
Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas nutarties apskundimo terminas ir tvarka, tai – šiurkštus proceso pažeidimas. CPK 270 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, be kita ko, turi būti nurodyti sprendimo apskundimo terminas ir tvarka, o CPK 331 straipsnyje, reglamentuojančiame apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinį, tokio reikalavimo nenustatyta. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei įvertinusi tai, kad kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje sprendimo apskundimo kasaciniam teismui terminai ir tvarka neprivalo būti nurodyta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 17,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš P. K. (duomenys neskelbtini) 17,36 Lt (septyniolika litų 36 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Rimvydas Norkus
Algis Norkūnas
Janina Stripeikienė
