Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, darbo sutarties pripažinimo neterminuota ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-133/2014

Proceso Nr. 2-05-3-15224-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.6.1; 11.9.10.8; 14.4; 14.5; 15.3.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. M. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. M. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybei, Viešajai įstaigai Kauno klinikinei ligoninei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, darbo sutarties pripažinimo neterminuota ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2011 m. sausio 19 d. Darbo sutartį Nr. P3-2413 neterminuota; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. AP-1235 ir pripažinti 2011 m. sausio 19 d. Darbo sutarties Nr. P3-2413 nutraukimą nuo 2011 m. spalio 21 d. neteisėtu; 3) grąžinti ieškovą į VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas; 4) priteisti ieškovui iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos, Kauno miesto savivaldybės ir VšĮ Kauno klinikinės ligoninės solidariai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį; 5) priteisti ieškovui iš atsakovų 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 6) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas 2009 m. birželio 10 d. laimėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos organizuotą konkursą viešosios įstaigos Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės (toliau – ir Raudonojo Kryžiaus ligoninė) direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigoms. Remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 21d. įsakymu Nr. AP-1100, su ieškovu 2009 m. liepos 21 d. sudaryta Darbo sutartis Nr. P3-2285. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. T-754(2) nuspręsta reorganizuoti dvi viešąsias įstaigas – Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinę ligoninę ir Kauno 2-ąją klinikinę ligoninę sujungimo būdu į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę (toliau – ir Ligoninė), patvirtintos reorganizavimo sąlygos, VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įstatai, ieškovas įpareigotas atlikti visus su reorganizacijos įgyvendinimu susijusius veiksmus. VšĮ Kauno klinikinė ligoninė įregistruota 2011 m. sausio 18 d., kurios direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. T-147 3 p. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 18 įsakymą Nr. AP–161 „Dėl K. M. skyrimo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriumi (vyriausiuoju gydytoju)“ bei 2011 m. sausio 19 d. Darbo sutartį Nr. P3-2413 laikinai ėjo ieškovas.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. A-2794 sudaryta darbo grupė VšĮ Kauno klinikinės ligoninės tinkamo veiklos organizavimo klausimams spręsti ir pasiūlymams teikti, 2011 m. rugsėjo 28 d. posėdyje apsvarsčiusi D. G. 2011 m. rugsėjo 12 d. skundą „Dėl VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) neteisėto vaizdo stebėjimo“ ir atsižvelgdama į Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, atlikusios patikrinimą, išvadą, jog dėl neteisėto vaizdo stebėjimo VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje yra atsakingas jos direktorius K. M., nutarė siūlyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui spręsti klausimą dėl drausminės atsakomybės taikymo ieškovui Darbo kodekso (toliau – ir DK) nustatyta tvarka. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. AP–1235 „Dėl K. M. atleidimo iš darbo“ atleido ieškovą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (už šiurkštų vienkartinį darbo drausmės pažeidimą). Įsakyme nurodyta, kad ieškovas atleidžiamas iš darbo už Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.23 straipsnio ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 17 ir 20 straipsnių pažeidimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino, kad 2009 m. liepos 21 d. darbo sutartis Nr. P 3-2285 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. AP-539 nuo 2011 m. kovo 1 d. buvo nutraukta nepagrįstai ir nustatė, kad nuo šios dienos ieškovo darbo santykiai tęsėsi VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje pagal 2009 m. liepos 21 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. P3-2285; 2) pripažino, kad 2011 m. sausio 19 d. ieškovo K. M. su VšĮ Kauno klinikine ligonine sudaryta terminuota darbo Nr. P3-2413 nutrūko 2011 m. kovo 1 d., ieškovui atlikus jam pavestus darbus; 3) pripažino neteisėtu ir panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. AP-1235 „Dėl K. M. atleidimo“; į darbą ieškovo negrąžino ir nustatė, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 4) priteisė ieškovui K. M. iš atsakovo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės 25 953 Lt išeitinės išmokos, 98 851 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 21 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2012 m. spalio 4 d.) ir po 410 Lt už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo teismo sprendimo paskelbimo iki jo įsiteisėjimo dienos bei 1605 Lt teisinės pagalbos išlaidų; 5) priteisė ieškovui K. M. iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos po 1605 Lt teisinės pagalbos išlaidų; 6) priteisė valstybei iš atsakovo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės 18,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 3496,08 Lt žyminio mokesčio; 7) priteisė valstybei iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos po 18,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir 286 Lt žyminio mokesčio; kitą ieškinio dalį atmetė, o sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 8651 Lt priteisimo iš atsakovo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės nusprendė vykdyti skubiai.

1. Dėl atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad Įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodyta, kada ir kokiais veiksmais ieškovas realizavo DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkto sudėtį. Apie šiurkštų darbo drausmės pažeidimą galima spręsti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. spalio 21 d. aiškinamojo rašto Nr. 12-5-159 „Dėl K. M. atleidimo iš darbo“, kuriuo buvo siūloma Administracijos direktoriui skirti ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. neleistiną ligoninės pacientų ir darbuotojų stebėjimą vaizdo kameromis. Atsakovai taip pat rėmėsi Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos jau po ieškovo atleidimo 2011 m. lapkričio 5 d. pateiktu raštu Nr. 2R-3572(2.13), kuriame nurodyta, kad VšĮ Kauno klinikinė ligoninė, vykdydama vaizdo stebėjimą traumatologinio punkto koridoriuje, pažeidė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsnį, 20 straipsnio 1–3 dalis.

Teismas nustatė, kad darbo grupė, nagrinėjusi D. G. skundą, neturėjo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atlikto tyrimo medžiagos, taip pat ir VšĮ Kauno klinikinei ligoninei 2011 m. rugpjūčio 5 d. atsiųsto rašto Nr. 2R-2499(2.13) „Dėl protokolo surašymo“, kuriame negalutiniu sprendimu nustatyti konkretūs ADTAĮ pažeidimai, išdėstytos kitos tyrimo metu nustatytos aplinkybės (kur konkrečiai ir kada įrengtos vaizdo kameros, kokiu tikslu, kur ir kiek rasta įspėjamųjų ženklų, kt.), taip pat Ligoninės 2011 m. liepos 22 d. Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai siųsto paaiškinimo Nr. 3V-1129(1.10) bei duomenų, jog po Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atlikto patikrinimo ieškovas 2011 m. rugpjūčio 12 d. priėmė įsakymą Nr. IV-196-1 „Dėl asmens duomenų tvarkymo automatiniu būdu taisyklių patvirtinimo ir informacijos apie vaizdo duomenų rinkimą“, kuriuo patvirtino asmens duomenų tvarkymo automatiniu būdu taisykles, informavo apie įrengtas vaizdo kameras ne tik VšĮ Kauno klinikinės ligoninės patalpose (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini), (iki reorganizacijos – Kauno 2-oji klinikinė ligoninė), ir jų buvimo vietas, paskyrė už duomenų apsaugą atsakingą asmenį, kuriam pavedė per nustatytą terminą pateikti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai teisės aktų numatytą pranešimą, taip pat paskyrė atsakingus asmenis ir nurodė terminus, per kuriuos jie privalo nustatyta tvarka informuoti darbuotojus apie vaizdo duomenų tvarkymą ir supažindinti su patvirtintomis asmens duomenų tvarkymo automatiniu būdu taisyklėmis, kur yra nurodyti duomenų valdytojo rekvizitai, duomenų tvarkymo tikslas, numatytos vaizdo duomenų rinkimo organizacinės ir saugumo priemonės. Teismas sprendė, kad turėdama tik pirmiau nurodytus duomenis darbo grupė būtų galėjusi atlikti išsamų tyrimą, tačiau apsiribojo D. G. skundo pagarsinimu ir VDAI pateikta informacija, kad už nustatytus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimus K. M. bus surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Taigi darbo grupė neturėjo konkrečių duomenų apie ADTAĮ nustatytus pažeidimus, taip pat netyrė ir nevertino, kuo pasireiškia ieškovo kaltė, kokie jo padaryti darbo drausmės pažeidimai lėmė Konstitucijos 22 straipsnio ir CK 2.33 straipsnio nuostatų pažeidimą, tačiau vis tiek nutarė siūlyti Administracijos direktoriui spręsti dėl drausminės atsakomybės taikymo. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija reikalavime pasiaiškinti ne tik nesuformulavo konkretaus ieškovo padaryto darbo drausmės pažeidimo, tačiau jo nenurodė ir 2011 m. spalio 21 d. įsakyme Nr. AP-1235 „Dėl K. M. atleidimo iš darbo“. Teismas, remdamasis ADTAĮ, konstatavo, kad vien tas faktas, jog VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje buvo vykdomas vaizdo stebėjimas, dar nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo pažeistos konstitucinės žmonių teisės, kad vaizdo stebėjimu padarytas pažeidimas atitinka DK 235 straipsnio 21 dalies 1 punkte numatyto darbo drausmės pažeidimo sudėtį.

Be to, teismas pažymėjo, kad Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. 2R-2499 (2. 13) išvardyti pažeidimai nebuvo galutinė Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos išvada – sprendimas buvo priimtas tik 2011 m. spalio 27 d., t. y. jau po ieškovo atleidimo iš darbo. Atsižvelgdama į Ligoninės paaiškinimus, Inspekcija konstatavo, kad Ligoninė ADTAĮ 16 straipsnio reikalavimų nepažeidė; pažeidė ADTAĮ 17 straipsnio, 20 straipsnio 1–3 dalių nuostatas. Teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, neturėdama Inspekcijos sprendimo ir pati neatlikusi jokio tyrimo dėl vaizdo stebėjimo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės patalpose, vadovaudamasi tik D. G. skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir tik jos skunde nurodytų aplinkybių pagrindu skyrusi griežčiausią drausminę nuobaudą ir atleidusi ieškovą iš direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų, pasielgė neapdairiai, nes šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ieškovas nepadarė, todėl ginčijamą Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu ir jį panaikino.

2. Dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino. Teismas nesutiko su atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentu, kad ieškovo padarytas pažeidimas paaiškėjo 2011 m. rugsėjo 28 d., kai darbo grupė svarstė D. G. skundą ir nutarė siūlyti administracijos direktoriui spręsti dėl drausminės atsakomybės taikymo, ir pažymėjo, kad D. G. skundas Kauno miesto savivaldybės administracijos priimamajame buvo gautas 2011 m. rugsėjo 14 d., t. y. šią dieną skundo turinys ir jo prieduose pateikta informacija tapo žinoma atsakovui. Teismas sprendė, kad šiuo atveju terminas drausminei nuobaudai skirti turėjo baigtis 2011 m. spalio 15–17 d. Teismas, nustatęs, kad 2011 m. spalio 15 d., t. y. paskutinę drausminės nuobaudos skyrimo dieną, ieškovas sirgo ir nebuvo darbe dėl ligos, 2011 m. rugsėjo 18 d. nebuvo pusę darbo dienos, vertino, kad, ieškovui grįžus į darbą po ligos, vėliausiai drausminė nuobauda galėjo būti paskirta 2011 m. spalio 20 d. Teismas sprendė, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovui paskirta ne tik nesant šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, bet ir pažeidžiant DK 241 straipsnyje nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo terminą.

3. Dėl savivaldybės administracijos direktorius kompetencijos skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš darbo (pareigų). Teismas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. T-l47 „Dėl reorganizavimo“ nuspręsta pritarti, kad viešosios įstaigos būtų reorganizuotos sujungimo būdu, sujungiant jas į vieną juridinį asmenį, o sprendimo 2 punktu pavesta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui įgyvendinti po reorganizavimo veiksiančios įstaigos savininko teises ir pareigas. Nors šis sprendimas buvo panaikintas, tačiau, teismo vertinimu, yra aktualus sprendžiant dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliojimų įgyvendinant po reorganizavimo įkurtos įstaigos – VšĮ Kauno klinikinės ligoninės – savininko teises ir pareigas. Teismas sprendė, kad šiuo atveju reikia vadovautis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. T-26 „Dėl savivaldybės, kaip viešųjų įstaigų dalininkės (arba savininkės), turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo“ 1.2 punktu, kuriuo viešųjų įstaigų, įsteigtų iki 2007 m. vasario 8 d., dalininkės (arba savininkės) turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimas pavestas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui su išlyga, kad dėl viešosios įstaigos vadovo skyrimo ir atleidimo jis sprendžia tik pritarus Savivaldybės tarybai. Be to, iki VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įkūrimo buvo priimtas ir galiojo 2007 m. birželio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-301 „Dėl kai kurių viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų steigėjų funkcijų perdavimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“, kuriuo savivaldybės administracijos direktoriui buvo perduotos sveikatos priežiūros įstaigų steigėjų funkcijos organizuoti konkursus įstaigų vadovų pareigoms eiti, taip pat suteikti kasmetines ir tikslines atostogas, komandiruoti įstaigų vadovus Lietuvoje ir į užsienį. Dėl to teismas sprendė, kad dėl ieškovo skyrimo ligoninės vadovu ir dėl jo atleidimo galima buvo spręsti tik turint Kauno miesto savivaldybės tarybos pritarimą, o 2011 m. sausio 18 d. įregistravus VšĮ Kauno klinikinę ligoninę, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. T-26 1.1 punktu, turėjo būti priimtas atskiras Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl savivaldybės, kaip šios viešosios įstaigos savininkės, turtinių ir neturtinių teisių perdavimo administracijos direktoriui. Dar iki VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įsteigimo, 2010 m. balandžio 8 d. Savivaldybės taryba savo sprendimu Nr. T-l47 pavedė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui įgyvendinti po reorganizavimo veiksiančios įstaigos savininko teises ir pareigas, tačiau šis sprendimas buvo panaikintas teismo, o Tarybai priėmus 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. T-754, kuriuo nuspręsta reorganizuoti viešąsias įstaigas, patvirtinti reorganizavimo sąlygas ir įstatus, suteikti ieškovui įgaliojimus ir kitiems asmenims atlikti su įstaigų reorganizavimu susijusius veiksmus, atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (direktoriui) pagal Reorganizavimo sąlygų 15 punktą buvo pavesta paskirti laikinai eiti pareigas VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovą (vyriausiąjį gydytoją), tačiau nebuvo suteikti įgaliojimai spręsti dėl ieškovo atleidimo iš šių pareigų. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. T-754 patvirtintuose VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įstatuose taip pat nenustatyta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus teisės nutraukti darbo sutartį su ligoninės direktoriumi, priešingai, Įstatų 48 punkte aiškiai nurodyta, kad darbo sutartį su direktoriumi sudaro ir nutraukia visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo. Ta pati nuostata įtvirtinta ir Įstatų 40.3 punkte, nurodant visuotinio dalininkų susirinkimo kompetenciją. Dėl to teismas sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui nebuvo pavesta įgyvendinti visas reorganizuojamos viešosios įstaigos (ligoninės) savininko teises, tarp jų nutraukti su ieškovu sudarytą darbo sutartį. Teismas konstatavo, kad be Kauno miesto savivaldybės tarybos pritarimo Savivaldybės administracijos direktorius negalėjo spręsti ir dėl ieškovo atleidimo iš VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų. Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. T-754, 7 punktu pritarė K. M. atleidimui iš VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų nuo šios įstaigos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos, todėl atleisti ieškovą iš darbo, kai jo darbo santykiai persikėlė į reorganizuotą įstaigą –VšĮ Kauno klinikinę ligoninę, galėjo taip pat tik pati steigėja.

4. Dėl darbo santykių tęstinumo ir darbo pobūdžio nustatymo. Teismas nustatė, kad pagal 2009 m. liepos 21 d. darbo sutartį ieškovas nuo šios dienos pradėjo neterminuotai eiti VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas, darbo trukmės savaitė – 40 val. 2011 m. sausio 18 d. ši darbo sutartis buvo pakeista, pakeičiant jos 5 punktą ir nustatant ieškovui 20 val. trukmės darbo savaitę. Darbo sutartis nutraukta 2011 m. kovo 1 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu), atleidimo pagrindu nurodant Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. AP-539. Į pirmiau nurodytas pareigas K. M. buvo priimtas konkurso būdu. Ieškovui išdirbus mažiau nei metus, šios įstaigos steigėja Kauno miesto savivaldybės taryba 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. T-147 (pakeistu 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T-254 pritarė, kad VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė ir VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė būtų reorganizuotos sujungimo būdu į vieną juridinį asmenį – VšĮ Kauno klinikinę ligoninę. Šio sprendimo 2 punktu nuspręsta pavesti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui įgyvendinti po reorganizavimo veiksiančios VšĮ savininko teises ir pareigas, o 3 punktu nuspręsta pritarti, kad K. M. laikinai eitų po reorganizavimo veiksiančios viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas. Šis Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas buvo apskųstas Kauno apygardos administraciniam teismui ir 2011 m. rugsėjo 15 d. teismo sprendimu panaikintas (administracinė byla Nr. 1-45-423/11). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutarties (administracinė byla Nr. AS 146-488/2010) teismas nustatė, kad, skundžiant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą, Kauno apygardos administracinis teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė Savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-147 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo bei uždraudė Kauno miesto savivaldybei vykdyti tolimesnius su reorganizavimu susijusius veiksmus ir procedūras. Tačiau 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad su reorganizavimu susiję veiksmai ir procedūros negalėjo būti vykdomi nuo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo iki šios nutarties panaikinimo 2010 m. rugpjūčio 13 d., o nuo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo iki Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo įsiteisėjimo (2012 m. kovo 7 d.), panaikinto sprendimo pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus ieškovo atžvilgiu atlikti veiksmai, įgyvendinant po reorganizavimo veikiančios viešosios įstaigos savininko teises ir pareigas, nesant naujo nepanaikinto pavedimo, yra neteisėti. Teismas pažymėjo, kad 2011 m. sausio 14 d. ieškovui buvo įteiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įspėjimas, kuriame nurodyta, kad nuo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos su ieškovu bus nutraukta darbo sutartis vadovaujantis Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalimi. Darbo sutartis su ieškovu įspėjime nurodytu pagrindu nebuvo nutraukta. Prasidėjus įstaigų (ligoninių) reorganizacijai ir 2011 m. sausio 18 d. įregistravus naują juridinį asmenį – VšĮ Kauno klinikinę ligoninę, ieškovas tą pačią dieną parašė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorei atleisti jį iš 0,5 etato darbo krūvio VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus pareigų ir priimti dirbti 0,5 etato darbo krūviu į VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigas nuo 2011 m. sausio 19 d. 2011 m. sausio 18 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorė E. G. priėmė du įsakymus: 1) Nr. AP-160 „Dėl K. M. 2009 m. liepos 21 d. darbo sutarties Nr. P3-2285 sąlygų pakeitimo“, kuriuo nuo 2011 m. sausio 18 d. pakeitė ieškovo darbo sutarties sąlygos ir nustatė 20 valandų trukmės darbo savaitę; 2) Nr. AP-161 „Dėl K. M. skyrimo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriumi (vyriausiuoju gydytoju), kuriuo nuo 2011 m. sausio 19 d. paskyrė ieškovą Ligoninės direktoriumi (vyriausiuoju gydytoju), kol konkurso būdu bus išrinktas ir paskirtas naujas direktorius (vyriausiasis gydytojas), nustatant ieškovui 20 valandų trukmės darbo savaitė ne pagrindinėje darbovietėje – VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje. 2011 m. sausio 19 d. VšĮ Kauno klinikinė ligoninė (darbdavys) su ieškovu pasirašė naują darbo sutartį – Nr. P3-2413, pagal kurią ieškovas nuo tos pačios dienos pradėjo dirbti po reorganizacijos įsteigtoje VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje direktoriumi (vyriausiuoju gydytoju). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. AP-552 pagrindu, atsižvelgiant į K. M. 2011 m. kovo 2 d. prašymą, ši darbo sutartis pakeista, nustatant ieškovui 40 val. trukmės darbo savaitę, o nuo 2011 m. kovo 22 d. buvo pakeistas sutarties 10 punktas, pagrindine darboviete nustatant VšĮ Kauno klinikinę ligoninę. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad 2009 m. liepos 21 d. su VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikine ligonine sudarytos darbo sutarties Nr. P3-2285 sąlygų pakeitimai ir jos nutraukimas vyko lygiagrečiai su 2011 m. sausio 19 d. darbo sutarties Nr. P3-2413 sudarymu ir jos sąlygų keitimu po reorganizacijos naujai įsteigtoje VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje.

Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. T-147 nusprendė pritarti, kad K. M. laikinai eitų po reorganizavimo veiksiančios VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas, o 2010 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. T-754, kuriuo buvo nuspręsta ne tik reorganizuoti VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinę, bet ir suteikti įgaliojimai ieškovui teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus, susijusius su reorganizavimo sąlygų aprašo įgyvendinimu. Nors šio sprendimo 7 punktu Savivaldybės taryba pritarė K. M. atleidimui iš Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų nuo šios įstaigos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos, tačiau tai turėjo būti vykdoma Reorganizavimo sąlygų 13 punkte nustatyta tvarka, tik Darbo kodekso nustatytais pagrindais ir prieš tai per nustatytą terminą tinkamai įspėjus. Nors ieškovas buvo įspėtas dėl galimo jo atleidimo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, tačiau nurodytu pagrindu darbo sutartis nebuvo nutraukta. Dėl to, teismo nuomone, DK išvardytų pagrindų nutraukti su ieškovu darbo sutartį nebuvo.

Teismas, vadovaudamasis Viešųjų įstaigų įstatymo 15 straipsnio nuostatomis ir patvirtintomis reorganizavimo sąlygomis, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius turėjo teisėtą pagrindą ir buvo įgaliotas priimti įsakymą dėl ieškovo skyrimo laikinai eiti VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovo pareigas ir pavesti atstovui pasirašyti su ieškovu terminuotą darbo sutartį, tačiau tik tam laikotarpiui, kol bus atlikti nurodyti veiksmai. Tačiau administracijos direktorius neturėjo jokio teisėto pagrindo laikino pobūdžio pareigoms atlikti nustatyti terminą –iki konkurso būdu bus išrinktas ir paskirtas direktorius (vyriausiasis gydytojas), taip pat neturėjo teisėto pagrindo 2011 m. vasario 28 d. priimti įsakymą Nr. AP-539 dėl ieškovo atleidimo iš VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus pareigų ir nutraukti su juo sudarytą neterminuotą darbo sutartį. Su ieškovu sudaryta 2011 m. sausio 19 d. terminuota darbo sutartis Nr. P3-2413 turėjo būti nutraukta atlikus ieškovui Kauno miesto savivaldybės 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. T-754 5 ir 6 punktais bei Reorganizavimo sąlygų 10, 15, 18 punktais priskirtas funkcijas. Tačiau to nebuvo padaryta ir terminuota darbo sutartis nebuvo nutraukta. Teismo nuomone, 2011 m. vasario 24 d. išregistravus iš Juridinių asmenų registro VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinę ligoninę ir 2011 m. vasario 28 d. priėmus administracijos direktoriui įsakymą Nr. AP-539, kuriuo ieškovas nuo 2011 m. kovo 1 d. buvo atleistas iš VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų, o 2011 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. AP-552 padidinant ieškovo darbo valandų trukmę naujai įsteigtoje ligoninėje iki 40 valandų per savaitę, ieškovas nuo 2011 m. kovo 2 d. pradėjo vykdyti visas darbuotojo funkcijas, kurios pagal VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įstatus priskirtos viešo konkurso būdu išrinktam direktoriui (vyriausiajam gydytojui). Šios aplinkybės patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius neteisingai suprato Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T-754 patvirtintų Reorganizavimo sąlygų nuostatas, netinkamai įgyvendino jam duotą pavedimą – paskirti ieškovą laikinai eiti VšĮ KKL direktoriaus pareigas, nes šiam pavedimui įgyvendinti turėjo būti su ieškovu sudaryta terminuota darbo sutartis tam tikriems darbams atlikti, o ne iki konkurso būdu bus išrinktas ir paskirtas direktorius. Teismas pažymėjo, kad, ieškovui įgyvendinus Reorganizavimo sąlygose jam pavestas funkcijas, terminuota darbo sutartis negalėjo tęstis ir turėjo būti nutraukta, nes pagal nagrinėjamu atveju nustatytas aplinkybes, ieškovo laikino darbo trukmė buvo nulemta jam pavestų darbų atlikimo. Įgyvendinus jam duotus pavedimus, objektyviai neliko jokios būtinybės tęsti terminuotus darbo santykius ir 2011 m. sausio 19 d. sudaryta terminuota darbo sutartis turėjo būti nutraukta. Kadangi ieškovo darbo santykiai tęsėsi, toliau jis vykdė visas viešosios įstaigos direktoriui priskirtas funkcijas, tai teismas konstatavo, kad ieškovo darbo santykiai buvo nuolatinio pobūdžio. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neįrodė ir neįrodinėjo, kad nuo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės išregistravimo iš įmonių registro ir nuo turto bei pareigų perdavimo akto pasirašymo ieškovas dirbo laikino pobūdžio darbą, nors tokia pareiga tenka darbdaviui. Spręsdamas, kokiais pagrindais ieškovas toliau dirbo nuolatinio pobūdžio (direktoriaus) darbą, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad iki terminuoto darbo sutarties sudarymo ieškovas dirbo pagal neterminuotą darbo sutartį vienos iš reorganizuojamų viešųjų įstaigų vadovu. Dėl vykdomos reorganizacijos ši darbo sutartis nebuvo nutraukta.

Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybė administracijos direktorius 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. AP-539 atleido ieškovą iš direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų nuo 2011 m. kovo 1 d., kai jau buvo pasirašytas 2011 m. vasario 28 d. turto, teisių ir pareigų perdavimo– priėmimo aktas, kurio 5 punktu buvo susitarta perkelti darbuotojus į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę nuo 2011 m. kovo 1 d., ir kai Ligoninė perėmė visas Raudonojo Kryžiaus ligoninės galiojančių darbo sutarčių pagrindu kylančias teises ir pareigas. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad ieškovo darbo sutartis buvo nutraukta tą pačią dieną, kai jis jau faktiškai buvo perkeltas į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę, nes jo darbo santykiai iki 2011 m. kovo 1 d. nebuvo nutraukti. Teismas sprendė, kad ieškovas iš darbo atleistas ne tik nesant faktinio tokio atleidimo pagrindo (darbuotojo pareiškimo, kuriame būtų aiškiai išreikšta valia nutraukti darbo santykius savo noru, o ne dėl vykdomos reorganizacijos), bet ir pažeidžiant imperatyviąsias DK 138 straipsnio nuostatas.

5. Dėl VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės reorganizavimo padarinių nagrinėjamoje byloje. Teismui nustačius, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. ieškovas dirbo nuolatinio pobūdžio darbą pagal 2009 m. liepos 21 d. darbo sutartį, o su juo 2011 m. sausio 19 d. sudaryta terminuota darbo sutartis tą dieną turėjo būti nutraukta, teismas nutarė išeiti už pareikšto ieškinio ribų (CPK 417 straipsnis) ir pripažinti, kad 2009 m. liepos 21 d. su VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikine ligonine sudaryta darbo sutartis Nr. P 3-2285 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. AP-539 nuo 2011 m. kovo 1 d. buvo nutraukta nepagrįstai, bei nustatyti, kad nuo šios dienos darbo santykiai tęsėsi VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje pagal 2011 m. sausio 19 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. P3-2413. Teismas sprendė, kad 2011 m. sausio 19 d. terminuota darbo Nr. P3-2413 nutrūko 2011 m. kovo 1 d., ieškovui atlikus jam pavestus įstaigos reorganizavimo darbus. Neterminuota darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta tuo metu, kai nei Sveikatos priežiūros įstatymas, nei VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įstatai nenumatė, jog viešųjų įstaigų vadovai į darbą turi būti priimti terminuotai, penkeriems metams. Tai, kad jau po ieškovo atleidimo 2011 m. gruodžio 1 d. įstatymu Nr. XI-1770 buvo priimtas Sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio pakeitimas, teismo vertinimo ir sprendimo nepakeičia, tačiau tai nereiškia, kad grąžinimo į darbą atveju ieškovui netaikytina šiuo metu galiojanti Sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio redakcija.

6. Dėl tinkamo atsakovo byloje. Teismas nurodė, kad visi pareikšti ieškovo reikalavimai nukreipti atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai. Kauno miesto savivaldybė nagrinėjamo ginčo aspektu yra tik atsakovo VšĮ Kauno klinikinės ligoninė (taip pat iki reorganizacijos veikusios VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės) steigėja, t. y. valdymo organas, kuris pagal savo kompetenciją turi teisę priimti sprendimus dėl ieškovo priėmimo ir atleidimo iš darbo. Tačiau įgyvendinti VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės savininko teises ji buvo pavedusi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui, dėl kurio priimtų įsakymų teisėtumo byloje ir kilo ginčas. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat sprendžiamas ginčas ir dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmų bei priimtų įsakymų, kai jis veikė Kauno miesto savivaldybės, kaip VšĮ Kauno klinikinės ligoninės savininkės, vardu, nors tokių įgaliojimų neturėjo. Dėl to teismas sprendė, kad tinkamas atsakovas dėl ieškovo pareikštų neturtinių reikalavimų yra ne tik darbdavys – VšĮ Kauno klinikinė ligoninė, bet ir Kauno miesto savivaldybės administracija, kurios direktorius priėmė neteisėtus įsakymus dėl ieškovo darbo santykių, taip pat Kauno miesto savivaldybė, kurios kompetencija – spręsti klausimus dėl ieškovo atleidimo, tačiau ji savo teises neteisėtai, teismo panaikintu sprendimu, buvo perdavusi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Dėl to teismas konstatavo, kad šioje byloje tinkami atsakovai dėl darbo santykių pobūdžio nustatymo bei reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. AP-1323 bei pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu laikytini darbdavys – VšĮ Kauno klinikinė ligoninė, Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija, o dėl reikalavimo taikyti neteisėto atleidimo padarinius – grąžinti į darbą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką bei su tuo susijusio turtinio reikalavimo dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo, tinkamas atsakovas yra VšĮ Kauno klinikinė ligoninė.

7. Dėl grąžinimo į darbą. Konstatavęs, kad ieškovas iš darbo atleistas nepagrįstai ir neteisėtai, teismas sprendė dėl galimybės jį grąžinti į darbą (DK 29⁷ straipsnio 3 dalis). Įvertinęs ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes, kad atsakovai Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija organizavo konkursą laisvoms VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigoms, taip pat Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktą medžiagą dėl ieškovui pradėtų vidaus ir ikiteisminių tyrimų, vykusių komisijų ir darbo grupių posėdžių, vidaus audito ataskaitos ir kt., nors ir nesant duomenų apie tai, kad ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti pagrįstai, o pagal vidaus tyrimų išvadas ieškovui drausminės nuobaudos nebuvo paskirtos (išskyrus atleidimo iš darbo atvejį), teismas sprendė, kad Ligoninės savininkas nepasitiki ieškovu, todėl, grąžinus jį į darbą, būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Dėl to teismas taikė alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą ir DK 29⁷ straipsnio 4 dalies pagrindu jam priteisė trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, o pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat priteisė jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovui priteistos išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydžio teismas nemažino, atsižvelgdamas į faktines neteisėto atleidimo aplinkybes, t. y. kad į darbą ieškovas buvo priimtas viešo konkurso būdu, pagal neterminuotą darbo sutartį, todėl teko keisti šeimos gyvenamąją vietą. Teismas taip pat vertino, kad priteisiamų išmokų dydis yra adekvatus padarytiems ieškovo teisių pažeidimams, o duomenų, kad tai sukels pernelyg sunkius turtinius padarinius atsakovams, byloje nėra.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalis, kuriomis teismas: 1) pripažino, kad 2009 m. liepos 21 d. darbo sutartis Nr. P 3-2285 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. AP-539 nuo 2011 m. kovo 1 d. buvo nutraukta nepagrįstai, ir nustatė, kad nuo šios dienos ieškovo darbo santykiai tęsėsi VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje pagal 2009 m. liepos 21 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. P3-2285, 2) pripažino, kad 2011 m. sausio 19 d. terminuota darbo Nr. P3-2413 nutrūko 2011 m. kovo 1 d., ieškovui atlikus jam pavestus darbus ir ieškovo reikalavimą dėl 2011 m. sausio 19 d. Darbo sutarties Nr. P3-2413 pripažinimo neterminuota, atmetė; sumažino ieškovui iš atsakovo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės priteistą 25 953 Lt išmoką iki 17 302 Lt; panaikino sprendimo dalį, kuria nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos (2012 m. spalio 4 d.) nutarta priteisti K. M. iš atsakovo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės po 410 Lt už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo teismo sprendimo paskelbimo iki jo įsiteisėjimo; priteisė ieškovui iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės administracijos ir VšĮ Kauno klinikinės ligoninės po 2071,67 Lt teisinės pagalbos išlaidų; valstybei iš ieškovo – 14,16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės, VšĮ Kauno klinikinės ligoninės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos po 14,16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir po 630,35 Lt žyminio mokesčio; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepadarė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, konstatavo, jog atsakovo (darbdavio) turimi duomenys – pil. D. G. 2011 m. rugsėjo 12 d. skundas ir prie jo pridėtas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštas „Dėl skundo nagrinėjimo termino“ – buvo nepakankami spręsti ieškovo drausminės atsakomybės klausimą, nes atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (direktoriaus) 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu sudaryta darbo grupė VšĮ Kauno klinikinės ligoninės tinkamo veiklos organizavimo klausimams spręsti ir pasiūlymams teikti, kurios 2011 m. rugsėjo 28 d. protokoliniu nutarimu remiasi atsakovai, dėl duomenų nepakankamumo iš esmės jokio tyrimo neatliko ir drausminės atsakomybės klausimą pasiūlė spręsti administracijos direktoriui, remiantis Darbo kodekso normomis savo nuožiūra. Taigi administracijos direktoriui teko pareiga aiškintis visas ieškovui inkriminuojamo darbo drausmės pažeidimo aplinkybes ir, tik nustačius visas drausminės atsakomybės sąlygas, spręsti dėl konkrečios drausminės nuobaudos parinkimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, neatsižvelgdamas į ieškovo prašymą suteikti papildomą terminą pasiaiškinti ir be pagrįsto pagrindo šį prašymą atmesdamas, atsakovas apribojo sau galimybę objektyviai ir visapusiškai ištirti pareiškėjos D. G. skundą. Šis pažeidimas (pasiaiškinimo nebuvimas), teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimu, sudarančiu pagrindą nuobaudai panaikinti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų formalus pažeidimas negali būti pagrindu šį pažeidimą kvalifikuoti kaip neleistiną elgesį su lankytojais ar interesantais arba laikyti veiksmais, tiesiogiai pažeidžiančiais asmenų konstitucines teises.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Savivaldybės administracijos direktorius turėjo teisę atleisti ieškovą iš darbo tik turėdamas Tarybos pritarimą.

Dėl darbo sutarčių modifikavimo ir jų galiojimo termino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju, kai buvo sprendžiamas ieškovo atleidimo iš darbo drausmine tvarka klausimas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio reikalavimo ribų ir spręsti iki atleidimo iš darbo tarp šalių susiklosčiusių darbo santykių (sutarčių) kvalifikavimo ar (ir) jų modifikavimo klausimus, nes, kaip nurodė ir apeliantai (atsakovai), ieškovas to neginčijo, šiems klausimams spręsti yra praleistas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Aplinkybė, kad ieškovas iki atleidimo iš darbo nuolatos ėjo pareigas, kurioms eiti reikalingas konkursas, be konkurso, nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2010">3K-3-235/2010</a>). Sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios, kad ligoninių vadovai, sveikatos priežiūros specialistai į darbą priimami viešo konkurso būdu, yra imperatyvaus pobūdžio ir nenumato galimybės, jog nurodyti specialistai į darbą galėtų būti priimami kitokiu nei konkurso būdu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ieškovo darbo santykių pobūdį ir nustatydamas, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. ieškovo darbo santykiai tęsėsi VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje pagal 2009 m. liepos 21 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. P3-2285, netinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, todėl šią teismo sprendimo dalį panaikino, o ieškovo reikalavimą atmetė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo metu ieškovo pareigas VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje eina kitas asmuo, kuris į darbą priimtas konkurso būdu.

Dėl DK 29⁷ straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatų taikymo ir ieškovo grąžinimo į darbą. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 2009 m. liepos 21 d. iki 2011 m. spalio 21 d., t. y. 27 mėnesius. Pagal DK 29⁷ straipsnio 4 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, jam galima priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką ir dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmoką. Priteisdamas trijų vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką, pirmosios instancijos teismas nurodytą reikalavimą pažeidė, todėl apeliacinės instancijos teismas priteistą 25 953 Lt išmoką sumažino iki 17 302 Lt. Atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo dydžio ir tvarkos, taip pat į bylos trukmę (1,5 metų) iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, į tai, kad atsakovas, kuriam tenka pareiga mokėti tokią išmoką, yra ne pelno organizacija ir finansuojama iš valstybės (savivaldybės) lėšų, į palyginus nedidelį darbo laiką Ligoninėje, į šalių santykių konfliktiškumą, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 98 851 Lt atlyginimas yra proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams, todėl didinti jį nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m balandžio 30 d. nutarties dalį, kuria liko nepanaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir sumažintas ieškovui priteistinas išeitinės išmokos dydis (ginčijama suma – 116 153 Lt) ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą ir ieškovo K. M. patikslintą ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl terminuotos darbo sutarties pabaigos ir priteistino darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydžio nustatymo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo neteisėtai bei kad į ankstesnes pareigas negali būti grąžintas dėl organizacinių priežasčių, sprendė dėl darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmokos, vadovaudamasis DK 29⁷ straipsnio nuostatomis, tačiau visiškai neįvertinęs to, kad su ieškovu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis DK 101 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Ginčo atveju, jei nebūtų ieškovas atleistas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, jo darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį vis vien būtų pasibaigę, suėjus DK 101 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, t. y. 2012 m. sausio 19 d. Tačiau, kasatoriaus teigimu, priešingai terminuotos darbo sutarties šalių valios išraiškai bei pirmiau nurodytos materialiosios DK nuostatos imperatyvui, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad darbo sutartis nutraukta pirmosios instancijos teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, iš esmės konstatavo, kad terminuota sutartis tapo neterminuota, nesant teisinio pagrindo, kartu spręsdamas klausimą, kuris net nėra priskirtas teismo kompetencijai, t. y. pasibaigus terminuotos darbo sutarties terminui, sprendė dėl darbuotojo (ieškovo) tolimesnių darbo santykių, priteisdamas sumas už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu, viršijančiu darbo sutarties terminą, nors spręsti klausimą dėl terminuotos darbo sutarties pabaigos padarinių darbuotojui yra išimtinė darbdavio kompetencija.

Kasatoriaus nuomone, Kauno apygardos teismas nesivadovavo CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostata, nes visiškai nepasisakė, kodėl kilusiam ginčui tarp šalių spręsti taikė DK 101 straipsnio 1 dalies nuostatą, tačiau netaikė DK 101 straipsnio 3 dalies ir taip pažeidė proceso teisės normas.

2. Dėl Administracijos direktoriaus teisės spręsti dėl viešosios įstaigos vadovo darbo santykių pasibaigimo be Savivaldybės tarybos pritarimo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad Savivaldybės administracijos direktorius turėjo teisę atleisti ieškovą iš darbo tik turėdamas Tarybos pritarimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias viešųjų įstaigų, kurių dalininkė ar savininkė yra savivaldybė, dalininko teisių įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1025 „Dėl valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose“). Kasatoriaus vertinimu, nors teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju reikia vadovautis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. T-26 „Dėl savivaldybės, kaip viešųjų įstaigų dalininkės (arba savininkės), turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo“ nuostatomis, tačiau netinkamai taikė šio teisės akto nuostatas ginčo atvejui – apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui nebuvo pavesta įgyvendinti visas reorganizuojamos viešosios įstaigos savininko teises, taip pat ir nutraukti su ieškovu sudarytą darbo sutartį nesant Tarybos sutikimo. Kauno miesto savivaldybės taryba 2008 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. T-26 nustatė, kad Tarybos pritarimo dėl įstaigos vadovo skyrimo ir atleidimo reikės viešosioms įstaigoms, įsteigtoms iki 2007 m. vasario 8 d. (sprendimo 1.2 punktas), tačiau vėliau įsteigtų viešųjų įstaigų dalininkės (savininkės) teisių perdavimo Administracijos direktoriaus apimtį (išskyrus šiame ir kituose teisės aktuose apibrėžtas išimtis, tokias kaip sprendimo dėl įstaigos likvidavimo, reorganizavimo ir pan. priėmimo atvejais) apibrėš atskiras Tarybos sprendimas dėl tokios įstaigos steigimo. Kaip byloje nustatyta, VšĮ Kauno klinikinė ligoninė buvo įsteigta reorganizavimo būdu, sujungus du juridinius asmenis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. T-147. Šio sprendimo 2 punktu Taryba pavedė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui įgyvendinti po reorganizavimo veiksiančios viešosios įstaigos savininko teises ir pareigas, tačiau nenustatė jokių apribojimų šių teisių ir pareigų įgyvendinimui, taigi Administracijos direktorius turėjo teisėtą pagrindą be Tarybos pritarimo spręsti dėl ieškovo atleidimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1025 nuostatas ir ignoruodamas Kauno miesto savivaldybės tarybos valią, išreikštą 2008 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. T-26 1.1 punktu ir 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. T-147 (kuris galiojo darbo drausmės nagrinėjimo ir nuobaudos skyrimo metu) 2 punktu, nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės be Tarybos pritarimo spręsti dėl darbo sutarties nutraukimo su ieškovu.

3. Dėl drausminės nuobaudos panaikinimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl drausminės nuobaudos skyrimo procedūrų laikymosi ir pagrindo konstatuoti šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, pažeidė DK 240 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias darbdavio teisę spręsti dėl drausminės nuobaudos darbuotojui, laiku nepateikus pasiaiškinimo, bei nepagrįstai sprendė, kad padarytas pažeidimas neatitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto šiurkštaus pažeidimo sąvokos.

Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ne kasatorius turėjo argumentuoti, kodėl jis nepratęsė nustatyto pasiaiškinimo termino, bet ieškovas privalėjo nurodyti svarbias priežastis, sutrukdžiusias jam per darbdavio nustatytą terminą pateikti pasiaiškinimą dėl įtariamo darbo drausmės pažeidimo. Kasatorius, neturėdamas duomenų, kad laikinas ieškovo nedarbingumas buvo tokio pobūdžio, kuris objektyviai sutrukdė jam pateikti paaiškinimą, ir žinodamas, kad, darbingumui pasibaigus, ieškovas turėjo dar dvi dienas pasiaiškinimui parengti, bei atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas ir iki šio įtariamo darbo drausmės tyrimo piktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis, ignoravo darbdavio pavedimus (ką patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai), pagrįstai nusprendė nepratęsti termino pasiaiškinimui pateikti. Kasatoriaus vertinimu, tokio termino pratęsimas yra darbdavio teisė, o ne pareiga, nes darbo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai darbdavį įpareigoja tik nustatyti terminą darbuotojui pasiaiškinimui pateikti, bet neįpareigoja šio termino pratęsti.

Kasatoriaus nuomone, teismas, nepagrįstai nurodydamas, kad atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, jog Ligoninės vaizdo stebėjimo tikslai gali būti pasiekiami kitomis priemonėmis, yra deklaratyvaus pobūdžio, nes po ieškovo atleidimo iš darbo didžioji dalis vaizdo stebėjimo kamerų iš Ligoninės patalpų nebuvo pašalintos, taip pačiam atsakovui pripažįstant, kad vaizdo stebėjimas yra vienintelis būdas užtikrinti tuos tikslus, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl byloje surinktų įrodymų, jog tik 2012 m. sausio 9 d. ir 2012 m. sausio 13 d. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija sprendimais Nr. 2R-69(2.6.1) ir 2R-153(9.1.1) išdavė leidimą atlikti vaizdo duomenų tvarkymą, vykdant vaizdo stebėjimą. Taigi drausminio pažeidimo tyrimo metu teisės aktų pažeidimas K. M. veiksmuose buvo, ką konstatavo ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcija 2011 m. lapkričio 2 d. nurodyme Nr. 2R-3520(2.13), ir tik po darbo drausmės pažeidimo fiksavimo bei nuobaudos skyrimo šis pažeidimas buvo pašalintas kito vadovo. Taigi, kasatoriaus nuomone, teismas, vertinęs ir pasisakęs dėl vienų, ieškovui palankių byloje surinktų įrodymų, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų, iš esmės pagrindžiančių pažeidimų buvimo faktą ir jų pašalinimą tik po ieškovo atleidimo.

Be to, nors Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija dar 2011 m. rugpjūčio mėnesį informavo, kad buvo nustatyti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimai, detaliai nurodant, kokios šio ir kitų įstatymų nuostatos yra pažeidžiamos, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad drausminės nuobaudos (atleidimo iš pareigų) skyrimas ieškovui buvo pagrįstas tik formaliais trūkumais, o ne konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Kasatoriaus nuomone, darbdavys tinkamai ištyrė pažeidimo aplinkybes, nes byloje neginčytinai nustatyta, jog su darbo drausmės pažeidimu susijusios aplinkybės buvo nustatytos ir detaliai išvardytos Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos pranešime D. G., todėl apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, nepagrįstai laikė, jog drausminė nuobauda ieškovui K. M. buvo paskirta formaliai, remiantis tik D. G. skunde ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos tyrime išdėstytomis aplinkybėmis. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimus dėl kamerų įrengimo konstatavo kompetentinga institucija, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, kurios sprendimas nebuvo panaikintas, todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo ignoruoti šios institucijos nustatytus pažeidimus ir į tai neatsižvelgti. Be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino, kokių kitų priemonių ėmėsi K. M., kurios buvo neveiksmingos, ir dėl ko buvo nuspręsta vaizdą stebėti, kad būtų užtikrintos asmenų teisės ir laisvės (ADTAĮ 16 straipsnis).

Atsakovai Kauno miesto savivaldybė ir VšĮ Kauno klinikinė ligoninė pateikė pareiškimus dėl prisidėjimo prie Kauno miesto savivaldybės administracijos kasacinio skundo.

Kasaciniu skundu ieškovas K. M. prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartį ir ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo DK 29⁷ straipsnio 3 dalies, CPK 177, 178, 185 straipsnių nuostatų taikymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, teismams konstatavus, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas nepagrįstai ir neteisėtai, jis, vadovaujantis DK 29⁷ straipsnio 3 dalimi bei ieškinyje išreikštu prašymu, turėtų būti grąžinamas į darbą, nes tik taip gali būti apgintos ieškovo pažeistos teisės. Jokių objektyvių ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, dėl kurių teismas negalėtų ieškovo grąžinti į darbą, nėra. Kasatoriaus vertinimu, spręsdami klausimą dėl ieškovo grąžinimo į darbą, teismai vadovavosi išimtinai atsakovo (darbdavio) interesais, nors teismų praktikoje įtvirtinti alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai skirti pirmiausia darbuotojo interesams ginti. Nors ieškovui buvo pradėti vidaus ir ikiteisminiai tyrimai, komisijų ir darbo grupių posėdžiai, vidaus auditas, tačiau nėra jokių duomenų, kad ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti pagrįstai, pagal vidaus tyrimų išvadas drausminės nuobaudos ieškovui nebuvo paskirtos. Taigi atsakovų nepasitikėjimas ieškovu yra visiškai nepagrįstas, o atsakovų elgesys ieškovo atžvilgiu yra nesąžiningas ir jį diskriminuoja. Be to, kasatorius pažymėjo, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybė, esant neterminuotai darbo sutarčiai, surengė konkursą toms pačioms pareigoms.

Kasatorius nurodė, kad teismai neatsižvelgė į ieškovo amžių (44 metai), į aplinkybę, kad Kaune yra tik trys ligoninės, todėl darbo specifika riboja galimybes įsidarbinti, į tai, kad ieškovas darbą atliko sąžiningai, kad drausminių nuobaudų neturėjo (išskyrus atleidimo atveju), kad dėl šio darbo pakeitė ne tik savo, bet visos šeimos gyvenamąją vietą iš Vilniaus miesto į Kauną, todėl toks aplinkybių bei įrodymų vertinimas prieštarauja DK 29⁷ straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų darbuotojo teisių gynimo būdų praktikai ginti pirmiausia darbuotojų interesus. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė aplinkybei, kad darbdavio veiksmai rodo nepasitikėjimą ieškovu, bei atsižvelgti į tai, kad yra organizacinių kliūčių, nors iš tiesų ekonominių, organizacinių ar panašių kliūčių negrąžinti ieškovo į darbą nėra.

Kasatorius pažymėjo, kad, teismams pripažinus, jos darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos nutarta priteisti ieškovui iš atsakovo VšĮ Kauno klinikinė ligoninės po 410 Lt už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo teismo sprendimo paskelbimo iki jo įsiteisėjimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vidutinį darbo užmokestį galima sumažinti tik tada, kai darbuotojas per priverstinės pravaikštos laiką dirbo ir per tą laikotarpį gavo pajamas. Tačiau šio ginčo atveju ieškovas kitų pajamų negavo, priešingai, jo veiksmai rodė siekį grįžti į darbą. Atsakovui neteisėtai nutraukus darbo sutartį, buvo pažeisti ieškovo teisėti lūkesčiai ir jam buvo apribota galimybė užsidirbti.

2. Dėl netinkamo DK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2009 m. liepos 21 d. darbo sutartis nutraukta nepagrįstai, ir nustatė, kad darbo santykiai tęsėsi VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje pagal 2009 m. liepos 21 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį. Tačiau, kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nukrypo nuo analogiškuose ginčuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad Sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios, kad ligoninių vadovai, sveikatos priežiūros specialistai į darbą priimami viešo konkurso būdu, yra imperatyvaus pobūdžio ir nenumato galimybės, jog nurodyti specialistai į darbą galėtų būti priimami kitokiu nei konkurso būdu, yra teisiškai nereikšmingi, apeliacinės instancijos teismas apskritai neįvertino fakto, kad sudaryta ieškovo neterminuota darbo sutartis su VšĮ Kauno Raudonojo kryžiaus ligonine, ją reorganizavus, tęsėsi naujai įsteigtoje įstaigoje – VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje.

Ieškovo darbo santykiai ir jų apimtis tiesiogiai buvo susiję su dviejų įstaigų reorganizacija – nutrūkstant vienos įstaigos veiklai, buvo mažinamas darbo krūvis VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, ieškovas buvo priimtas į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę; vėliau – 2011 m. vasario 28 d. buvo atleistas iš VšĮ Raudonojo Kryžiaus ligoninės, pagrindine darboviete laikant VšĮ Kauno klinikinę ligoninę. Kasatoriaus teigimu, jis darbą pradėjo tada, kai buvo priimtas nuolatiniam darbui Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, vėlesnį įdarbinimą galima vertinti tik kaip darbo santykių tęsimąsi, vykstant įstaigų reorganizacijai. Nors šio ginčo atveju būtent dviejų viešųjų įstaigų (Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės ir Kauno 2-osios klinikinės ligoninės) reorganizavimo teisiniai santykiai sudaro esminę reikšmę vertinant faktą, ar ieškovo K. M. dirbtą darbą atsakovo įstaigoje galima laikyti nuolatiniu ar terminuotu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje apskritai į įstaigų reorganizacijos faktą nebuvo atsižvelgta, jis nebuvo vertinamas kaip teisiškai reikšminga aplinkybė. Kasatoriaus vertinimu, buvo visos teisinės sąlygos pripažinti 2011 m. sausio 19 d. darbo sutartį Nr. P3-2413, sudarytą VšĮ Kauno klinikinės ligoninės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, ir ieškovo K. M., neterminuota.

3. Dėl netinkamo DK 29⁷ straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – dėl nemotyvuoto teismo sprendimo ir nutarties; dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškinio reikalavimų ir aplinkybių, kurios buvo įvardytos kaip ieškinio pagrindas: 1) terminuotos darbo sutarties sudarymo negalimumas įmonės reorganizavimo pagrindu; 2) teismo nemotyvuotas nepriteisimas ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiu pagrindu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos nutarta priteisti ieškovui iš atsakovo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės po 410 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo paskelbimo iki jo įsiteisėjimo, taip pat nemotyvuotos teismo išvados dėl terminuotos šalių sutarties buvimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas.

Atsiliepimais į ieškovo kasacinį skundą atsakovai Kauno miesto savivaldybės administracija ir Kauno miesto savivaldybė prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti.

Atsakovai, nesutikdami su ieškovo argumentu, kad teismai turėjo ieškovą grąžinti į ankstesnį darbą, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog į ankstesnes pareigas ieškovas negali būti grąžinamas dėl organizacinių priežasčių (įvykusių pokyčių dėl konkurso VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigoms eiti ir tuo būdu paskirto įstaigos vadovo) ir pirmosios instancijos teismui netinkamai sprendus, kad, esant konkursinei darbo vietai, su ieškovu darbo santykiai galėjo tęstis bendraisiais pagrindais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, susijusius su jo grąžinimu į buvusias pareigas.

Kadangi ieškovą ir atsakovą K. M. atleidimo laikotarpiu siejo terminuoti darbo santykiai, tai kasatoriaus argumentai dėl jo grąžinimo į darbą ir netinkamo DK 29⁷ straipsnio nuostatų taikymo bei to, kad procesinis apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo priimtas vadovaujantis išskirtinai darbdavio interesais, laikytini nepagrįstais ir atmestinais.

Atsiliepimuose nurodoma, kad komisijos, tyrusios K. M. veiklą, jam einant Ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas, buvo nustatyta pažeidimų, tačiau drausminės nuobaudos nebuvo paskirtos ne todėl, jog nebuvo drausminės atsakomybės pagrindų, o vienai komisijų baigus darbą, buvo nuspręsta ieškovą atleisti iš pareigų, skiriant jam griežčiausią drausminę nuobaudą (DK 136 straipsnio 3 dalis), todėl kiti tyrimai buvo nutraukti, nes DK nenumato galimybės taikyti drausminę atsakomybę asmeniui, kuris yra atleistas iš pareigų.

Atsakovai pažymėjo, kad ieškovo darbo santykiai su VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikine ligonine buvo nutraukti, nes ieškovas prašymą atleisti iš pareigų Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateikė 2011 m. vasario 22 d. Darbo sutarties Nr. P3-2285 nutraukimas patvirtintas abiejų šalių parašais, taigi darbo santykiai nutrūko 2011 m. kovo 1 d. Ieškovas, 2011 m. sausio 19 d. sudarydamas terminuotą darbo sutartį Nr. P3-2413, privalėjo žinoti, kad jo darbo santykiai maksimaliai galės tęstis vienerius metus, t. y. iki 2012 m. sausio 19 d., ir, suėjus šiam terminui, ieškovo atleidimas iš pareigų būtų teisėtas (DK 126 straipsnio 1 dalis).

Atsakovai nurodė, kad konkursą VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigoms eiti, kilus nesklandumų, Kauno miesto savivaldybės administracija skelbė net tris kartus, ieškovas visus tris kartus teikė dokumentus, siekdamas dalyvauti konkurse viešosios įstaigos direktoriaus pareigoms, konkurse dalyvavo, taigi jam buvo žinoma, jog jis VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigas nuo 2011 m. sausio 19 d. ėjo laikinai, iki konkurso būdu bus išrinktas ir paskirtas įstaigos direktorius, ir siekė konkursą į direktoriaus pareigas laimėti.

Atsakovų nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo santykių su ieškovu pabaigos, privalėjo įvertinti, kad 2011 m. sausio 19 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties maksimalus terminas yra 2012 m. sausio 19 d. ir būtent ši data turėjo būti atskaitos taškas, taikant DK 29⁷ straipsnio nuostatas.

Atsiliepimuose nurodoma, kad, priešingai nei teigia ieškovas, jo darbo santykiai su VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikine ligonine nutrūko jo paties prašymu (iniciatyva), o ne dėl reorganizacijos. Dėl to ieškovo argumentai, susiję su naujo juridinio asmens teisių ir pareigų perėmimu bei tuo, kad jo darbo santykiai turėjo tęstis einant VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigas, laikytini atmestinais.

Atsakovai taip pat nesutiko su ieškovo argumentu, kad jis yra laimėjęs konkursą viešosios sveikatos priežiūros įstaigos vadovo pareigoms dar 2009 m., nes ieškovas konkursą laimėjo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus pareigoms eiti, šias pareigas jis ėjo iki 2011 m., kai iš jų buvo atleistas paties prašymu nuo 2011 m. kovo 1 d. Be to, net jei ir nebūtų prašęs atleidžiamas, ieškovas vis tiek būtų turėjęs būti atleistas, nes Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad į viešosios sveikatos priežiūros įstaigos vadovo pareigas asmuo gali būti priimamas konkurso būdu

Atsakovai, nesutikdami su ieškovo argumentu, kad tarp jo ir atsakovo turėjo būti susiklostę neterminuoti darbo santykiai, nes VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigybei priskirtos funkcijos yra nuolatinio pobūdžio, todėl šiam darbui atlikti su ieškovu negalėjo būti sudaryta terminuota darbo sutartis, nurodė, jog nors DK 109 straipsnio 2 dalyje ir nustatyta, kad neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys, tačiau ši teisės norma yra bendroji specialiosios teisės normos atžvilgiu, nes tokius santykius reglamentuoja DK 101 straipsnio 3 dalies nuostatos ir specialusis teisės aktas – Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas VšĮ Kauno klinikinė ligoninė prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti, iš dalies pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m balandžio 30 d. nutartį ir sumažinti ieškovui iš atsakovo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės priteistą kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį (98 851 Lt), priteisiant ieškovui iš atsakovo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2012 m. sausio 19 d. (terminuotos 2011 m. sausio 19 d. darbo sutarties Nr. P3-2413 pabaigos), kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius 2011 m. vasario 22 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui prašymą jį atleisti iš VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų. Taigi kasatoriaus (ieškovas) buvo atleistas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, t. y. pačiam ieškovui prašant.

Nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais dėl ieškovo grąžinimo į darbą, atsakovas nurodė, kad ieškovą su VšĮ Kauno klinikine ligonine darbo santykiai siejo tik 2011 m. sausio 19 d. terminuotos darbo sutarties Nr. P3-2413 pagrindu. Vadinasi, būtent 2011 m. sausio 19 d. terminuota darbo sutartis Nr. P3-2413 turėjo būti pagrindas, sprendžiant dėl ieškovo darbo santykių pabaigos momento nustatymo, teismui pripažinus neteisėtu atleidimą iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Vadovaujantis tuo, kad ieškovą ir atsakovą K. M. atleidimo laikotarpiu siejo terminuoti darbo santykiai, kurie būtų pasibaigę 2012 m. sausio 19 d., kasatoriaus argumentai dėl jo grąžinimo į darbą ir netinkamo DK 29⁷ straipsnio nuostatų taikymo bei to, kad procesinis apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo priimtas vadovaujantis išskirtinai darbdavio interesais, laikytini nepagrįstais ir atmestinais. Priėmus kitą asmenį eiti VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigas, ši pareigybė yra užimta.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo argumentu, kad atsakovas (Kauno miesto savivaldybė), esant neterminuotai darbo sutarčiai, surengė konkursą toms pačioms pareigoms, nurodė, kad, kaip pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu. Kito būdo asmeniui eiti sveikatos priežiūros įstaigos (viešosios įstaigos) direktoriaus pareigas įstatyme nenumatyta.

Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio priteisimo, turėjo atsižvelgti ne tik į kompensacijos dydžiui sumažinti reikšmingas aplinkybes, tačiau ir į tai, jog 2011 m. sausio 19 d. su kasatoriumi sudarytos terminuotos darbo sutarties maksimalus terminas yra iki 2012 m. sausio 19 d.

Atsiliepimu į atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl terminuotos darbo sutarties pabaigos ir priteistinos priverstinės pravaikštos dydžio nustatymo. Ieškovo vertinimu, kasatoriaus (Kauno miesto savivaldybės administracijos) argumentai dėl terminuotos sutarties turinio prieštarauja darbo teisės principams bei kasacinio teismo išaiškinimams tokio pobūdžio ginčuose, atsakovas šio ginčo atveju aiškiai netinkamai aiškina DK 101 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ieškovo teigimu, kasatorius neatsižvelgia į svarbius momentus, turinčius esminę reikšmę sudarytos darbo sutarties vertinimui: 1) 2009 m. birželio 10 d. ieškovas jau buvo laimėjęs konkursines pareigas į VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas. 2009 m. liepos 21 d. sudaryta darbo sutartis po vienerių metų su ieškovu nebuvo nutraukta, taup atsakovui pripažįstant aplinkybę, kad ji neterminuota; 2) 2011 m. sausio 19 d. darbo sutartis buvo sudaryta ne įvykusio naujo konkurso į VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus vietą, o įstaigų reorganizacijos pagrindu, todėl kasatoriaus išdėstyta pozicija būtų pagrįsta tik tuo atveju, jei ieškovas būtų priimtas naujai, o ne faktiškai perkeltas dirbti į reorganizuotą Kauno klinikinę ligoninę; 3) ieškovas nebuvo atleistas iš reorganizuojamos VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų DK 129 straipsnio pagrindu, su juo buvo sudaryta darbo sutartis dėl po reorganizavimo veikiančios viešosios įstaigos direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų, t. y. ieškovas buvo perkeltas į naujai reorganizacijos pagrindu įsteigtą juridinį asmenį.

2. Dėl administracijos direktoriaus teisės spręsti dėl viešosios įstaigos vadovo darbo santykių pasibaigimo be Savivaldybės tarybos pritarimo. Tik Savivaldybės tarybai pritarus, Administracijos direktorius leidžia įsakymus dėl viešosios įstaigos vadovo skyrimo ir atleidimo bei kolegialaus valdymo organo sudarymo arba suteikia įgaliojimus balsuoti už viešosios įstaigos vadovo skyrimą ir atleidimą bei kolegialaus valdymo organo sudarymą. Kad vadovą skirti ir atleisti gali išimtinai tik Taryba, patvirtina ir faktiniai bylos duomenys, kurie rodo, kad būtent taip buvo įgyvendinami skyrimo į įstaigos vadovus ir atleidimo ir jų klausimai: Kauno miesto savivaldybės taryba pritarė, kad ieškovas būtų paskirtas VšĮ Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyriausiuoju gydytoju; Taryba pritarė, kad ieškovas būtų atleistas iš VšĮ Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigų ir ieškovas eitų VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas. Taigi ieškovą iš darbo atleido neįgaliotas Savivaldybės tarybos asmuo – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, kuriam buvo pavesta įgyvendinti viešosios įstaigos savininko teises ir pareigas, tačiau nebuvo pavesta įgyvendinti tų teisių, kurios susijusios su viešosios įstaigos vadovo skyrimu į darbą ir atleidimu.

3. Dėl drausminės nuobaudos panaikinimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovui buvo skirta nepagrįstai.

Ieškovo teigimu, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nekonstatavo jokio neleistino elgesio su lankytojais ar interesantais bei nenustatė jokių kitų ieškovo veiksmų, tiesiogiai pažeidžiančių žmonių konstitucines teises. VDAI nustatė, kad vaizdo kameros buvo įrengtos 2005 metais (t. y. tada, kai ieškovas dar nedirbo) ir 2010 metų vasario mėnesį. Juolab kad už vaizdo kamerų diegimą buvo atsakinga pati D. G., viešosios įstaigos direktoriaus pavaduotoja organizaciniams reikalams, kurios pateikto skundo pagrindu buvo skirta drausminė nuobauda ieškovui.

Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas praleido terminą drausminei nuobaudai skirti bei nesilaikė atleidimo iš darbo tvarkos, atleisdamas ieškovą iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme specifika yra ta, kad kasacinis teismas apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu. Taigi, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas vadovaujasi bylą išnagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pats nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių. Bylos faktinės aplinkybės yra materialiosios teisės normų taikymo pagrindas, todėl kasacinis teismas, aiškindamasis, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, gali analizuoti fakto klausimus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Abi šalys (ieškovas K. M. ir atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija), įgyvendindamos CPK 342 straipsnyje įtvirtintą kasacinio proceso iniciatyvos teisę, padavė pagal atitinkamą struktūrą surašytus kasacinius skundus. Tačiau teisėjų kolegija, pateikdama savo argumentus dėl kasacinių skundų, nėra suvaržyta jų struktūros, todėl apibendrintus argumentus dėl abiejų kasacinių skundų nutartyje pateikia priklausomai nuo jų svarbos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių terminuotą darbo sutartį, darbo santykių tęstinumą, reorganizuojant įstaigą, šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, neteisėto atleidimo iš darbo pagal terminuotą darbo sutartį padarinius, aiškinimo ir taikymo klausimai šioje konkrečioje byloje nustatytoms aplinkybėms.

Dėl reikalavimo darbo sutartį pripažinti neterminuota

Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti 2011 m. sausio 19 d. darbo sutartį Nr. P3-2413, sudarytą VšĮ Kauno klinikinės ligoninės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos (direktoriaus), ir ieškovo K. M., neterminuota. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino, kad 2009 m. liepos 21 d. ieškovo K. M. su VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikine ligonine sudaryta darbo sutartis Nr. P 3-2285 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. AP-539 nuo 2011 m. kovo 1 d. buvo nutraukta nepagrįstai, ir nustatė, kad nuo šios dienos ieškovo darbo santykiai tęsėsi VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje pagal 2009 m. liepos 21 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. P3-2285, o 2011 m. sausio 19 d. ieškovo su VšĮ Kauno klinikine ligonine sudaryta terminuota darbo Nr. P3-2413 nutrūko 2011 m. kovo 1 d., ieškovui atlikus jam pavestus darbus. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir dėl šios dalies atmesdamas ieškovo reikalavimą, konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovas iki atleidimo iš darbo nuolat ėjo pareigas, kurioms eiti reikalingas konkursas, be konkurso, nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros.

Byloje teismų nustatyta, kad, ieškovui 2009 m. birželio 10 d. laimėjus Kauno miesto savivaldybės administracijos organizuotą konkursą VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigoms eiti, su ieškovu 2009 m. liepos 21 d. sudaryta darbo sutartis Nr. P3-2285. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų nustatytų faktinių aplinkybių, ji buvo nutraukta 2011 m. kovo 1 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, t. y. ieškovo pareiškimu, nuo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės išregistravimo iš VĮ Registrų centro dienos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. T-754(2) nuspręsta reorganizuoti dvi viešąsias įstaigas – Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinę ligoninę ir Kauno 2-ąją klinikinę ligoninę sujungimo būdu į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę; patvirtintos reorganizavimo sąlygos, VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įstatai, ieškovas įpareigotas atlikti visus su reorganizacijos įgyvendinimu susijusius veiksmus. VšĮ Kauno klinikinė ligoninė įregistruota 2011 m. sausio 18 d., kurios direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. T-147 3 punktą ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 18 įsakymą Nr. AP–161 „Dėl K. M. skyrimo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriumi (vyriausiuoju gydytoju)“ bei 2011 m. sausio 19 d. darbo sutartį Nr. P3-2413 laikinai ėjo ieškovas. 2011 m. sausio 19 d. darbo sutartyje įtvirtinta, kad ji yra terminuota, kol konkurso būdu bus išrinktas ligoninės direktorius (vyriausiasis gydytojas).

Kasatorius K. M. apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumą grindžia DK 138 straipsnio pažeidimu, nes teismas neįvertino fakto, kad ieškovo ir VšĮ Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės sudaryta neterminuota darbo sutartis, ligoninę reorganizavus, tęsėsi naujai įsteigtoje VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje.

Ieškovo K. M. kasacinio skundo argumentas, grindžiamas netinkamu DK 138 straipsnio taikymu, atmestinas kaip nepagrįstas. Šiame DK straipsnyje, kuriuo įgyvendinta 2001 m. kovo 12 d. ES Tarybos direktyva 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju suderinimo (toliau – Direktyva), nustatyta, kad įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas pirmiau nurodytos ir ja pakeistų Direktyvų 77/187/EEB bei 98/50/EB nuostatas, laikosi pozicijos, kad reikia atsižvelgti ne tik į Direktyvos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei teisės akto, kuriai ji priklauso, tikslus (2000 m. gegužės 18 d. sprendimo KVS International, C-301/98, Rink. p. I-3583, 21 punktas, 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-53/05, Rink. p. I-6215, 20 punktas, kt.). Direktyvų tikslas – užtikrinti darbuotojų teisių apsaugą darbdavio pasikeitimo atveju, suteikiant jiems galimybę išsaugoti darbo santykius su tuo subjektu, kuris perima pirmesniojo darbdavio teises ir pareigas, tomis pačiomis darbo sąlygomis, dėl kurių buvo susitarta su pirmesniuoju darbdaviu; siekiama užtikrinti, kiek tai įmanoma, nepakitusių darbo santykių tęstinumą pas naująjį darbdavį, be kita ko, įpareigojant jį išsaugoti kolektyvinėje sutartyje nustatytas darbo sąlygas ir apsaugant darbuotojus nuo atleidimo, grindžiamo vien tik įmonės ar verslo perdavimo faktu (1985 m. liepos 11 d. sprendimo Mikkelsen, 105/84, Rink. p. 2639, 15 punktas; kt.).

Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, darytina išvada, kad pirmiau nurodyti Direktyvos tikslai, kurie atspindėti DK 138 straipsnio normoje, ieškovo darbo santykių atveju negali būti pasiekti dėl objektyvių priežasčių: reorganizavus dvi ligonines sujungimo būdu, nė vienos iš jų vadovo – direktoriaus – darbo santykiai negali būti savaime be pakitimų perkelti į naujai po reorganizavimo pradėjusį veikti juridinį asmenį – VšĮ Kauno klinikinę ligoninę. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio nuostatos, pagal kurias ligoninių vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu, yra imperatyvaus pobūdžio ir negali būti aiškinamos plečiamai. Taigi VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigoms eiti turėjo būti skelbiamas naujas konkursas. Tai ir buvo padaryta. Pažymėtina, kad konkurse dalyvavo ir ieškovas. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovas K. M. darbo santykius su Raudonojo Kryžiaus ligonine nutraukė savo iniciatyva. Ši aplinkybė taip pat sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovo darbo santykiams netaikytinos DK 138 straipsnyje nustatytos garantijos; toks aiškinimas atitinka ESTT praktiką, pagal kurią tais atvejais, kai darbuotojas laisva valia nusprendžia nutraukti darbo santykius ir netęsti jų pas naująjį darbdavį, Direktyvoje nustatytos garantijos netaikomos, nes jos netenka savo tikslo (1985 m. liepos 11 d. sprendimo Mikkelsen, 105/84, Rink. p. 2639, 16 punktas; 1991 m. liepos 25 d. sprendimo D‘Urso, C-362/89, Rink. p. I-4139, 11 punktas).

Darytina išvada, kad nagrinėjamojoje byloje, sprendžiant dėl ieškovo darbo santykių tęstinumo ir iš to išplaukiančių teisinių padarinių, DK 138 straipsnis netaikytinas, t. y. nėra pagrindo teigti, kad ieškovo darbo santykiai su VšĮ Raudonojo Kryžiaus ligonine nepakitę tęsėsi su naujuoju darbdaviu – VšĮ Kauno klinikine ligonine. Iš bylos aplinkybių matyti, kad ieškovo darbo sutartis, sudaryta su VšĮ Raudonojo Kryžiaus ligonine, buvo nutraukta, o darbo sutartis su VšĮ Kauno klinikine ligonine buvo sudaryta naujai, kitomis sąlygomis. Šiomis aplinkybėmis ir turi būti remiamasi, nustatant ieškovo teisių ir pareigų apimtį bei galimus jų pažeidimus.

Ieškovas K. M. kasaciniame skunde nurodo, kad buvo visos teisinės sąlygos pripažinti 2011 m. sausio 19 d. darbo sutartį neterminuota, atsižvelgiant į nuolatinį darbo pobūdį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad terminuota darbo sutartis yra tokia sutartis, kuri sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui. DK 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas sudaryti terminuotą darbo sutartį, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Pagal nurodytas įstatymo nuostatas terminuota darbo sutartis gali būti sudaryta tik šiais atvejais: kai darbas nenuolatinio pobūdžio; kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais; įstatymų nustatytais atvejais – viena tokių išimčių įtvirtinta DK 101 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje, kad į pareigas, įtrauktas į konkursinių pareigų sąrašą, konkursų nuostatuose nustatytais atvejais iki konkurso asmuo gali būti priimamas pagal terminuotą darbo sutartį, bet ne ilgesniam negu vienerių metų laikui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jei tam tikros DK normos yra imperatyvios, jos negali būti aiškinamos taip, kad būtų paneigiamas šių normų privalomumas ir vieno ar kito darbo teisės subjekto naudai iškraipomas imperatyviųjų teisės normų turinys. Tai reiškia, kad darbo sutartis, sudaryta pagal DK 101 straipsnio 3 dalies nuostatas, šios įstatymo nuostatos pagrindu yra terminuota. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta ieškovo kasacinio skundo argumentus, kad 2011 m. sausio 19 d. darbo sutartis buvo neterminuota, kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo

Byloje nustatyta, kad ieškovas iš VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigų atleistas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (už šiurkštų vienkartinį darbo drausmės pažeidimą) Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. AP–1235. Įsakyme nurodyta, kad ieškovas atleidžiamas iš darbo už Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio, CK 2.23 straipsnio ir ADTAĮ 17 ir 20 straipsnių pažeidimus.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad ieškovas nepadarė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, pripažino, kad jis iš darbo atleistas neteisėtai. Kasatoriaus Kauno miesto savivaldybės administracijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad padarytas pažeidimas neatitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto šiurkštaus pažeidimo sąvokos, nes Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimus dėl kamerų įrengimo konstatavo kompetentinga institucija – Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, – kurios sprendimas nebuvo panaikintas, todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo ignoruoti šios institucijos nustatytus pažeidimus ir į tai neatsižvelgti, o vien ta aplinkybė, kad vėliau, tik pašalinus teisės aktų pažeidimus, vaizdo stebėjimo kameromis vaizdas toliau yra fiksuojamas, kasatoriaus nuomone, negali paneigti, jog kai buvo nagrinėjamas ieškovo darbo drausmės pažeidimas, šis fiksavimas buvo teisėtas ir tai nepažeidė asmenų, kurie buvo filmuojami, o ypač darbuotojų, konstitucinių teisių į privatų gyvenimą.

Pasisakydamas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratos, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-351/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-351/2006">3K-3-351/2006</a>). Dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją tokiu pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Įstatymų leidėjas DK 235 straipsnio 1 dalyje apibrėžė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą. Tai – pažeidimas, kuriuo darbuotojas pažeidžia įstatymuose tiesiogiai ar kituose norminiuose aktuose nustatytus reikalavimus, keliamus jam atliekant darbo funkcijas arba kitaip šiurkščiai nusižengiant darbo tvarkai ar darbo pareigoms. DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardytas vienas iš šiurkščių darbo pareigų pažeidimų – neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises. Veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises ir laisves, paprastai suprantami kaip veiksmai, kuriais pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytos žmogaus teisės ir laisvės, pavyzdžiui, teisė į žmogaus asmens neliečiamumą, privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, laisvė reikšti įsitikinimus ar kt. Tokie darbovietėje ar kitoje vietoje, kurioje darbuotojas yra dėl darbo funkcijų vykdymo, darbuotojo atlikti veiksmai laikomi šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu nepriklausomai nuo to, kieno – lankytojo, interesanto ar kito asmens – atžvilgiu tie veiksmai atlikti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes dėl ADTAĮ nuostatų pažeidimo (vaizdo stebėjimas traumatologinio punkto koridoriuje prie registratūros ir sekretoriato patalpose, asmenys apie vaizdo stebėjimą buvo įspėjami jau patekus į vaizdo kamerų stebėjimo lauką, ant įėjimo į Traumatologijos punkto durų (iš lauko pusės) nebuvo įspėjamojo ženklo apie patalpose vykdomą stebėjimą, lipdukuose, įspėjančiuose apie vaizdo stebėjimą, nebuvo pateikti duomenų valdytojo rekvizitai ir kontaktinė informacija), juolab kad dalis vaizdo stebėjimo kamerų buvo įrengtos ieškovui nedirbant ligoninėje, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nustatyti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų pažeidimai yra nepakankamas pagrindas kvalifikuoti ieškovo elgesį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą arba kurį nors kitą šio straipsnio punktą. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovas iš darbo atleistas neteisėtai.

Dėl DK 29⁷ straipsnio 4 dalyje nustatyto alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo taikymo

Ieškovo neteisėto atleidimo dieną galiojo DK 29⁷ straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m sausio 1 d., kurios 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; pagal aptariamo straipsnio 4 dalį tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Darbuotojas, gindamas savo teises dėl neteisėto atleidimo iš darbo, gali savo pasirinkimu prašyti teismo taikyti DK 29⁷ straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus, t. y. reikalauti arba grąžinti į darbą, arba priteisti visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Ieškovas prašė teismo ieškiniu taikyti DK 29⁷ straipsnio 3 dalyje įvardytą darbuotojo teisių gynimo būdą, grąžinant jį į darbą. Nurodyti įstatyme neteisėto atleidimo iš darbo alternatyvūs teisiniai padariniai (vienu atveju – pagal DK 29⁷ straipsnio 3 dalį darbuotojo grąžinimas į darbą, kitu atveju – pagal to paties straipsnio 4 dalį darbo sutarties pasibaigimas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir išeitinės išmokos bei darbo užmokesčio darbuotojui) skirti darbo teisinių santykių apibrėžtumo tikslais, kai juos taikydamas teismas, konstatavęs atleidimo iš darbo neteisėtumą, užbaigia ginčą. Šiuos alternatyvius teisinius padarinius taikyti pasirenka teismas, atsižvelgdamas į įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus tokių padarinių taikymo kriterijus. Pažymėtina tai, kad DK 29⁷ straipsnio 4 dalyje išdėstytas kriterijų, dėl kurių darbuotojas ne grąžinamas į darbą, o jam išmokama kompensacija už priverstinę pravaikštą, nebaigtinis sąrašas. Dėl to teismas, spręsdamas dėl DK 29⁷ straipsnio 4 dalies taikymo, vadovaujasi šiame straipsnyje išdėstytais, taip pat kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluotais kriterijais ir jų išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybes, reikšmingas DK 29⁷ straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-276/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-276/2011">3K-3-276/2011</a>; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. UAB,,Elguva”, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-390/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-390/2011">3K-3-390/2011</a>; kt.).

Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė aplinkybei, kad darbdavio veiksmai rodo nepasitikėjimą ieškovu, bei tam, kad yra organizacinių kliūčių, ir neatsižvelgė į ieškovo amžių (44 metai), į aplinkybę, kad Kaune yra tik trys ligoninės, todėl darbo specifika riboja galimybes įsidarbinti, į tai, kad ieškovas darbą atliko sąžiningai, kad drausminių nuobaudų neturėjo (išskyrus atleidimo atvejį), kad dėl šio darbo pakeitė ne tik savo, bet visos šeimos gyvenamąją vietą iš Vilniaus miesto į Kauną. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, ir konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino įrodymų visetą ir pagrįstai sprendė dėl ieškovo negrąžinimo į darbą. Teismai nustatė ir vertino ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes, taip pat tai, kad ieškovui pradėti vidaus ir ikiteisminiai tyrimai, kurie rodo darbdavio nepasitikėjimą ieškovu, organizacinės priežastys (ligoninės direktoriaus pareigas po konkurso eina naujai paskirtas įstaigos vadovas) sudarė pagrindą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams taikyti DK 29⁷ straipsnio 4 dalį, t. y. priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, negrąžinant ieškovo į darbą.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (DK 29⁷ straipsnio 4 dalis)

DK 29⁷ straipsnio 3 ir 4 dalyje įtvirtinti neteisėto atleidimo iš darbo alternatyvūs teisiniai padariniai: pagal DK 29⁷ straipsnio 3 dalį darbuotojas grąžinamas į darbą, o pagal to paties straipsnio 4 dalį – išeitinės išmokos ir darbo užmokesčio darbuotojui priteisimas už laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad DK 29⁷ straipsnyje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Be to, kolegija, aiškindama šio straipsnio 3 dalį, nurodė, kad tokios kompensacijos dydžio nustatymas ir priteisimas, neatsižvelgiant į išeitinės išmokos forma darbuotojui jau išmokėtas lėšas, neatitiktų DK 29⁷ straipsnio 3 dalies, kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama yra didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. AB,,Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yOTYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-296/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-296/2005">3K-7-296/2005</a>). Šią praktiką kasacinis teismas plėtoja ir aiškindamas DK 29⁷ straipsnio 4 dalyje įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtį bei esmę, todėl nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. UAB,,Prisma LT“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-276/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-276/2011">3K-3-276/2011</a>).

Taigi DK 29⁷ straipsnio 4 dalyje įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų logiškai išvestinas jos esminis požymis – kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 29⁷ straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011).

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo priteista 98 851 Lt kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 21 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos yra proporcinga nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams, todėl panaikino pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos nutarta priteisti ieškovui iš VšĮ Kauno klinikinės ligoninės po 410 Lt už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, iki jo įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija, nesutikdama su teismų padarytomis išvadomis, atkreipia dėmesį į keletą šiuo atveju reikšmingų aspektų.

Šioje byloje konstatuota, kad 2011 m. sausio 19 d. darbo sutartis Nr. P3-2413 buvo terminuota, t. y. iki konkurso būdu bus išrinktas ligoninės direktorius (vyriausiasis gydytojas). Taigi ieškovas turėjo teisėtą lūkestį eiti sulygtas pareigas ir gauti darbo užmokestį tik iki tol, kol Ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas pradės eiti konkursą laimėjęs asmuo. Dėl to, sistemiškai aiškinant DK 29⁷ straipsnio 4 dalį ir 101 straipsnio 3 dalį, ieškovo teisėtas lūkestis gauti su darbo santykiais susijusias išmokas, kompensuojančias jo praradimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo, yra už laiką iki terminuotos sutarties pabaigos. Kadangi teismai, spręsdami dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą laikotarpio, padarė materialiosios teisės normos pažeidimą, todėl byloje nenustatė ir nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su 2011 m. sausio 19 d. darbo sutarties Nr. P3-2413 termino pabaiga, t. y. nuo kada, laimėjęs konkursą, eiti ligoninės direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) pareigas pradėjo naujasis įstaigos direktorius, įvertinant tai, kad darbo sutarties terminas gali būti ne ilgesnis negu vieneri metai (DK 101 straipsnio 3 dalis).

Kadangi bylos faktinių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, nepriklausantis kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai byla turi būti grąžinama nagrinėti iš naujo. Nenustačius išskirtinio pobūdžio pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis), kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatuoti pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl naikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl 98 851 Lt ieškovui priteisimo ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; kita nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 5 punktas).

Kadangi nurodyta bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai teisėjų kolegija dėl kitų kasacinių skundų argumentų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. sausio 10 d. pažymą, byloje kasacinės instancijos teisme patirta 90,69 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 30 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo dalis priteisti ieškovui K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės (j. a. k. 302583800) 98 851 Lt, ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas

Dalia Vasarienė