Baudžiamoji byla Nr. 2K-68-895/2017
Teisminio proceso Nr. 1-14-1-02032-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.3.2.; 1.2.23.2.1.; 1.2.23.2.2.1.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 4 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Jono Prapiesčio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu R. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, o pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, R. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
R. U. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas jam taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. spalio 16 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. nutartimi nuteistojo R. U. gynėjo advokato J. Jasaičio apeliacinis skundas atmestas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu taip pat V. L. (V. L.) nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalis, o G. A. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. R. U. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis neteisėtai gabeno didelį kiekį narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą ją platinti, o būtent: R. U. 2012 m. spalio 18 d., apie 10.30 val., turėdamas tikslą platinti didelį kiekį narkotinės medžiagos, veikdamas kartu su V. L., (duomenys neskelbtini), V. L. nurodymu žadėdamas sumokėti 100 Lt atlygį, nurodė A. T. nunešti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, esančią Vilniuje, Lukiškių skg. 6, sportinį krepšį, kuriame buvusio sportinio bato pado viduje esančiose ertmėse buvo paslėptas didelis kiekis narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurios masė yra 88,234 g. A. T. sutikus, R. U. paskambino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu telefono numeriu V. L., kuris atnešė į (duomenys neskelbtini) kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), sportinį krepšį ir, nešdamas sportinį krepšį, gabeno didelį kiekį narkotinės medžiagos iki tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos vietos, kur V. L. perdavė A. T. šį krepšį, kuriame buvusio sportinio bato pado viduje esančiose ertmėse buvo paslėptas didelis kiekis narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurios masė yra 88,234 g. A. T. nunešus sportinį krepšį į Laisvės atėmimo vietų ligoninės perdavimų ir pasimatymų skyrių, esantį Vilniuje, Lukiškių skg. 6, 2012 m. spalio 18 d., apie 10.42 val., Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vilniaus apsaugos, priežiūros ir įskaitos skyriaus pareigūnai aptiko sportiniame krepšyje buvusiame bate ankščiau nurodytą narkotinę medžiagą.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. U. gynėjas advokatas J. Jasaitis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį, kuria R. U. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. nutartį, bylą nutraukti arba pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, perkvalifikuoti R. U. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti švelnesnę bausmę.
2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, konstatuodami, jog R. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Be to, nuteistojo padaryta nusikalstama veika buvo netinkamai kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą.
2.2. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai vertino R. U., kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymus, taip pat kitus byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai padarė išvadą dėl duomenų, įrodančių R. U. kaltę, pakankamumo. Pastarasis baudžiamajame procese nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, o byloje esantys įrodymai yra prieštaringi. V. L. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuriais grindžiama R. U. kaltė, yra nenuoseklūs ir kitokie nei aprašyti apkaltinamajame nuosprendyje. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. L. už narkotinės medžiagos perdavimą gavo 1 000 Lt ir dėl to turėjo suprasti, kad perduodamos draudžiamos medžiagos kiekis yra didelis, tačiau pats pinigų gavimo faktas yra abejotinas. V. L. baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus nurodydamas, ar jis gavo pinigų, perdavė dalį jų R. U. ir A. T., ar ne. Šie neigė gavę pinigų iš V. L.. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų gavimą ir perdavimą, byloje nėra. V. L. versija apie pažįstamą A., kurio jis negalėjo identifikuoti, prašiusio du kartus nunešti siuntinį su narkotine medžiaga, taip pat kelia abejonių, juolab 1 000 Lt galėjo būti skirti kaip atlygis už abu draudžiamos medžiagos nešimo atvejus. Esant tokioms aplinkybėms, V. L. parodymų patikimumas nėra didelis.
2.3. Pasak kasatoriaus, vertinant aplinkybę, ar R. U. žinojo, kad sportiniame krepšyje buvo gabenama narkotinė medžiaga, paslėpta sportiniame bate, ir prašė A. T. nunešti siuntinį į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, būtina atsižvelgti į tai, kad pats R. U. neigė atidaręs ar nešęs sportinį krepšį, taip pat žinojęs, kokie daiktai buvo jame. V. L. parodymai, duoti baudžiamajame procese, ar R. U. žinojo apie paslėptą narkotinę medžiagą, yra prieštaringi. A. T. teigė, kad jis sutiko nešti sportinį krepšį po V. L., o ne R. U. prašymo. Būtent V. L. perdavė sportinį krepšį A. T., pažadėjo sumokėti už siuntinio perdavimą ir grasino po nepavykusio bandymo tai padaryti. Daroma išvada, kad susitarimas dėl siuntinio nešimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir atsiskaitymo įvyko tarp V. L. ir A. T., o patikimų įrodymų apie R. U. dalyvavimą šiame sandoryje ir tuo labiau jo žinojimą dėl siuntinio turinio byloje nėra. Be to, V. L. nebuvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, A. T. nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn, todėl jų suinteresuotumas apkaltinti R. U. padarius nusikalstamą veiką yra akivaizdus. Taigi byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad R. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.
2.4. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog R. U. žinojo apie gabentos narkotinės medžiagos kiekį ir atlygio už jos nugabenimą dydį. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad V. L. sakė R. U. apie iš A. gauto atlygio dydį už siuntinio perdavimą. R. U. žadėtas atlygis – 100 Lt – yra akivaizdžiai per menkas daryti išvadą, kad jis suprato, jog sportiniame krepšyje buvusiame sportiniame bate paslėptas būtent didelis narkotinės medžiagos kiekis, tuo labiau kad jis nematė to. Be to, R. U. nėra prekiavęs narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Tai, kad V. L. suprato apie sportiniame krepšyje paslėptą narkotinės medžiagos kiekį, dar nereiškia, kad tokią aplinkybę suvokė ir R. U.. Kasatorius, teigdamas, kad kaltininko subjektyvus suvokimas dėl narkotinės medžiagos kiekio turi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika konkrečiose bylose (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-217/2007, 2K-295/2007, 2K-456/2007, 2K-P-218/2009, 2K-532/2009, 2K-119/2011, 2K-452-788/2016) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (BK 259-261, 263-264, 266) apžvalga. Remiantis kasacinio teismo praktika, narkotinės medžiagos bendras svoris neturint duomenų apie jos rūšį, konkrečios medžiagos pavadinimą yra nepakankamas pagrindas spręsti apie narkotinės medžiagos kiekį. BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl už šios veikos padarymą asmuo atsako, jeigu jis suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis. Šis požymis yra vertinamasis, todėl inkriminuojant jį kaltinamajam, nepakanka nustatyti narkotinės medžiagos rūšį, konkretų jos pavadinimą ir veikliosios medžiagos kiekį, nes tai tik objektyvieji veikos požymiai. Veiką kvalifikuojant pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį ir įrodyti, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, koks yra narkotinės medžiagos kiekis.
2.5. Kasatorius daro išvadą, kad byloje esant nustatytoms aplinkybėms, R. U. nesuvokė, jog sportiniame bate, įdėtame į sportinį krepšį, buvo paslėptas didelis kiekis narkotinės medžiagos, todėl jo padaryta nusikalstama veika perkvalifikuotina iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį.
3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo nuteistojo R. U. gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokurorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nes teismų baigiamuosiuose procesiniuose sprendimuose nuteistojo V. L. parodymai, kuriais grindžiama R. U. kaltė, tinkamai įvertinti, jie sugretinti su kitais byloje surinktais įrodymais ir padaryta pagrįsta išvada, kad šio nuteistojo parodymuose nėra esminių prieštaravimų.
3.2. Prokurorė nesutinka su kasatoriumi, kad R. U. nežinojo dėl sportiniame krepšyje paslėptos narkotinės medžiagos ir jos didelio kiekio, nes jis anksčiau teistas už tokio paties pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, R. U. gavo nemenką piniginį atlygį (200 Lt) iš V. L. už tai, kad būtų surastas kitas asmuo, kuris galėtų nunešti sportinį krepšį į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. R. U. turėjo perduoti dalį piniginio atlygio tokiam asmeniui už paslaugos suteikimą. Taigi, R. U. atliko svarbius organizacinius veiksmus. Be to, V. L. perdavė A. T. sportinį krepšį, kuriame buvo didelis narkotinės medžiagos kiekis, matant R. U., kuris pats vengė nešti sportinį krepšį. Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad teismai teisingai nustatė R. U. kaltės formą – tyčią – padarius inkriminuotą nusikaltimą, nes nuteistasis turėjo suprasti ir suprato, kad jo atlikti organizaciniai veiksmai yra susiję su daromu sunkiu nusikaltimu.
4. Nuteistojo R. U. gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų ir BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi
5.1. Kasaciniame skunde yra ginčijamas ir teismų atliktas įrodymų vertinimas teigiant, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nes, pasak kasatoriaus, R. U. kaltė grindžiama prieštaringais kito nuteistojo V. L. ir liudytojo A. T. parodymais, be to, netinkamai įvertinti R. U. duoti parodymai. Pažymėtina, kad šie kasacinio skundo teiginiai yra pagrįsti tik subjektyviu byloje surinktų įrodymu vertinimu, o ne konkrečiais teisiniais argumentais, t. y. yra deklaratyvūs ir neatitinka teisinio argumentavimo reikalavimų pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį.
5.2. Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
5.3. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).
5.4. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus (pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį) teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis ir kt.), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą: paties nuteistojo R. U., kito nuteistojo V. L. ir liudytojo A. T. parodymus, taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be teismo pripažintų įrodytomis aplinkybių, pakankamai motyvuotai nurodyta, kokiais V. L. parodymais vadovaujamasi nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, o kurie jo parodymai atmetami kaip nepagrįsti, be to, pateikti R. U. duotų parodymų atmetimo motyvai. Šis teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti liudytojo A. T. parodymus nepatikimus. Be to, teismo baigiamajame akte kiekvieno iš byloje apklaustų minėtų asmenų parodymai įvertinti ne tik atskirai, bet ir juos sugretinant tarpusavyje bei su kitais byloje surinktais įrodymais. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi kasatorius, savaime negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į R. U. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie yra tokie patys kaip ir kasaciniame skunde, dar kartą BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme atliko gana išsamų nuteistojo V. L. bei liudytojo A. T. duotų parodymų vertinimą ir konstatavo, kad jų duotuose parodymuose nėra esminių prieštaravimų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismų sprendimai priimti laikantis iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų.
Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo
6.1. Kasaciniame skunde taip pat prašoma perkvalifikuoti R. U. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 260 straipsnio 1 dalį motyvuojant tuo, kad nuteistasis nesuprato, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo neteisėtai gabentas didelis kiekis narkotinės medžiagos.
6.2. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad asmuo suvokia, jog neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir nori taip veikti. Teismų praktikoje atskleidžiant kaltės padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką turinį laikomasi nuostatos, kad asmuo bent bendrais bruožais turi suvokti, jog medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat turi suvokti jų kiekį. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, duomenys apie tai, jog kaltininkas žinojo, kokios tai narkotinės medžiagos, jis tokias medžiagas vartoja, jam buvo žinoma turimų narkotinių medžiagų kaina narkotinių medžiagų prekyboje, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų įpakavimas (dydis, svoris) ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2014). Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis.
6.3. Byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad sportiniame krepšyje, atneštame į Laisvės atėmimo vietų ligoninės perdavimų ir pasimatymų skyrių, buvusio sportinio bato pado viduje esančiose ertmėse buvo paslėpta kanapių derva, kurios masė yra 88,234 g. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad dideliu kanapių dervos kiekiu laikytina daugiau kaip 25 g šios narkotinės medžiagos. Taigi R. U. ir kito bendrininko – V. L. – neteisėtai gabentas kanapių dervos kiekis gerokai viršijo minėtose rekomendacijose įtvirtintą šios narkotinės medžiagos minimalų didelį kiekį.
6.4. Sprendžiant dėl asmens tyčios, vien faktiškai neteisėtai disponuotos psichotropinės ar narkotinės medžiagos kiekio nepakanka konstatuoti, kad asmuo suprato, kad jis neteisėtai disponuoja dideliu kiekiu draudžiamos medžiagos, ir norėjo taip veikti, tačiau būtina įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismai teisingai nustatė ir vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visumos analize atskleidė R. U. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią. Tokią išvadą lemia abiejų instancijų teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Byloje nustatyta, kad V. L., bendraudamas su R. U., paprašė šio surasti asmenį, galintį nunešti siuntinį su narkotine medžiaga į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Suprasdamas prašymo neteisėtą pobūdį, R. U. nedvejodamas sutiko įvykdyti V. L. prašymą ir būtent jis tuo tikslu surado A. T.. Be to, R. U. V. L. nurodymu pažadėjo A. T. sumokėti 100 Lt, jei jis pateiks siuntinį pataisos įstaigai. Pažymėtina, kad siuntinio pateikimas pataisos įstaigai per tarpininką nėra įprasta žmonių veikla kasdieniniame gyvenime, juolab R. U. buvo žinoma apie siuntinio neteisėtą turinį. Taigi pasirinktas siuntinio pateikimo pataisos įstaigai būdas leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju sąmoningai bandyta suklaidinti pataisos administraciją dėl tikrojo siuntinio davėjo. Be to, abiejų instancijų teismai nustatė, kad V. L. davė R. U. 200 Lt už prašymo įvykdymą, t. y. gana nemažą pinigų sumą už nesudėtingo vienkartinio veiksmo atlikimą. Pastarasis neatsisakė piniginio atlygio ir nesiėmė vykdyti pažado neatlygintinai kaip draugiškos paslaugos V. L.. Tokie R. U. veiksmai neabejotinai patvirtina, kad jis suvokė, kad V. L. siekė pristatyti pakankamai vertingą siuntinį su narkotine medžiaga. Svarbu įvertinti ir tai, kad, remiantis bylos duomenimis, net po prašymo įvykdymo R. U. ėjo su V. L. ir A. T. iki vietos, esančios pakankamai netoli Laisvės atėmimo vietų ligoninės, kur V. L. perdavė sportinį krepšį A. T.. Visas aptartas R. U. elgesys leidžia teigti, kad tiek V. L. prašymo įvykdymas, tiek R. U. ir V. L. santykiai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o R. U., lydėdamas V. L. ir A. T., siekė, kad A. T. laikytųsi susitarimo ir pristatytų siuntinį pataisos įstaigai.
6.5. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. U. padarytų veiksmų apimtis ir pobūdis, jo gauto atlygio dydis, santykiai su V. L., siuntinio su narkotine medžiaga gabenimo būdas neleidžia abejoti tuo, jog R. U. bendrais bruožais suvokė, kad sportiniame krepšyje buvo gabenama didelio kiekio narkotinė medžiaga, ir norėjo, kad tokio dydžio narkotinė medžiaga būtų gabenama. To pakanka pripažinti, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia BK 260 straipsnio 2 dalies prasme. Pabrėžtina, kad asmens kaltės turinys kiekvienoje byloje nustatomas individualiai, atsižvelgus į konkrečias įrodytas faktines aplinkybes. Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, R. U. supratimo dėl neteisėtai gabento didelio kiekio narkotinės medžiagos nepaneigia kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nuteistasis pats nenešė sportinio krepšio, neatidarė jo ir nežinojo narkotinės medžiagos tikslaus paslėpimo būdo, be to, R. U. anksčiau neprekiavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.
6.6. Taigi pagal teismų nustatytas aplinkybes R. U. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o ją perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą (BK 260 straipsnio 1 dalį) nėra teisinio pagrindo.
6.7. Kasacinio skundo prašymas paskirti R. U. švelnesnę bausmę yra siejamas tik su byloje netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu. Nekonstatavus tokio pažeidimo ir kasaciniame skunde nesant jokių kitų teisinių argumentų, nuteistajam paskirtos bausmės dydžio teisingumo klausimas nevertintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. U. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
